Pulti stačia galva

Visai neseniai buvo laikas, kai nepaliaujamai galvodavau, ką reikia padaryti, kad atrodytų, jog nieko nebesitiki. Mat norėjau apgauti posakį “meilė ateina, kai mažiausiai tikiesi”: planas buvo slaptutėmis tikėtis, bet labai jau įtikinamai vaidint, kad jokios meilės man nerūpi 🙂

Kvaila ir net sakyčiau vaikiška. Bet ko tik žmogus neprisigalvoji, kai širdelei šalta. Na ir taip tikėdamasi-nesitikėdama pragyvenausau vieną dalį laiko, tada – kitą. Ir šit! Na ėmė ir pasirodė ta meilė pro namo kampą.

Pirma mintis – niekam nesigirk, niekam nesakyk! Viskas gi dar taiip trapu. Pūstels stipresnis vėjelis, ir subyrės šitas kortų namelis. Tai geriau jau tylėti, kad vėjas neišgirstų, kurlink jam pūsti. Va, kokia savisauga! Ar baimė? Kaip iš šalies atrodo? Turbūt, sutiksiu su viskuo.

Tačiau kaip paprastai būna, po pirmos minties ateijo ir antra. Tad padrebėjusi minutę kitą dėl to, kaip viskas nauja ir netikra, susvyravau tarsi ant skardžio, ir. puoliau. Stačia galva į tai, ko bijau. Nes beprotiškai bijodama, dar beprotiškai ir noriu. Šiuokart noras laimi.

Meilė – apgaulingas ginklas. Kartais būna švelni, kartais žeidžia. Taččiau gal atsargiai su ja nereikia? Gal atsargumas atima dalį džiaugsmo? Nežinau. Panašu, kad puolus stačia galva atsargumas dingsta. Žiūrėsim, kas bus. Jeigu nepastvirtina – parašysiu.

18 thoughts on “Pulti stačia galva”

  1. Nelabai suprantu, Monika, kur čia reikia pulti ir ar tikrai meilė.
    Jei tai įsimylėjimas, galiu tik užjausti – stichinė nelaimė, jos išvengti reiktų daug sumanumo, tad belieka pakentėti kol praeis tas proto užtemimas ir kūno pojūčių vaivorykštės.
    Kaži, ko moteris galėtų beprotiškai norėti? Kur stačia galva pulti? Jeigu neįvardijama, tai galbūt, pagal lietuviškas padoraus nutylėjimo taisykles – į mielo vyriškio, dar ne visai pažįstamo ir toli gražu dar ne sutuoktinio, glėbį.
    Kaži kaip čia su meile… gal tik potraukiai ir norai… miglos…
    Man
    meilė
    rūpi.
    Bet ne toji, kur aukščiau parašiau. Manau, meilė gali išaugti iš draugystės. Jei tik yra abipusis noras. Tada nereikia slapstytis, vaidinti svetimus. Gaila tik, kad dabar žodis “draugas” daugeliui reiškia “meilužis”.

    Reply
  2. Gali būti, kad Jus suklaidino butent “noriu” – šiandienėje kalboje šis vargšas žodelytis yra įgijęs gerokai neigiamą atspalvį. Tačiau manuoju atveju viskas kiek kitaip. Bijau, nes kartą jau draugavom ir atrodė, kad išsiskyrėm. Noriu, nes žinau, kaip gerai buvo kartu. Todėl spjaunu į viską ir bandau dar kartą 🙂

    Reply
  3. Linkiu sekmes ir meiles, pavydžiu drąsos:)
    Monika, sakai jau draugavom ir atrodė, kad išsiskyrėm. O kodėl išsiskyrėt jei buvo gera kartu? ar tik taip atrodė,kaip čia dabar gaunas, ką:)
    as dabar esu tokioj situacijoj,kad nebesuprantu nieko..lyg ir atskirai,bet jausmai ir mintys mano sukas nuolat apie TĄ ŽMOGŲ,tik bėda,kad nežinau,ar čia tau TAS,ar vėl tik naujas trumpas blyksnis.. hm…

    Reply
  4. Geras klausimas, g.feja – kodel issiskyrem.. 🙂 turbut, del atstumo. O dar ir del kitu sunkiai suvokiamu dalyku – gal atrode, kad ne tas zmogus. Ir kai taip atrodo, kartais reikia laiko, kad pagaliau sautu mintis ir stiprus jausmus sirdin, jog visgi TAS. O kadangi ilgai buvom atskirai (daugiau nei metus), tai buvo laiko pagalvot. Galu gale – paieskot, pasidairyt, palakstyt…
    O del to, kaip jauties Tu.. Na sunku kazka sakyt, bet atrodo zinau, ka reikia nieko nebesuprast 🙂 ir jeigu turi galimybe pabut su tuo zmogum daugiau, pasinaudok ja 😉

    Reply
  5. galimybė tokia,kad žinau to žmogaus adresą, galiu ateit į svečius (kad ir nekviesta;) arba parašyti laišką..jau vos nepadariau ir to ir to,bet…vis dvejojau svyravau visaip kaip, kol. . vakar parašiau sms, paskambino, pakalbejom, vien jo balsas įkvėpė man optimizmo ir, rodos, suteikė jėgų gyventi toliau…bet..nzn,nieko nzn,tik tiek,kad noriu bendrauti su juo,matyti jo veidą, šypseną, kalbėtis ir juoktis kartu..
    tik jis gal nebenori bendrauti,gal per daug jam patinku,o jis mano,kad nerūpi man kaip vaikinas? užburtas ratas,bet jau nebenoriu naujų žaizdų,sielą ilgai gydyti reiktų,jei palitų po kiek laiko, tai jei užteks stiprybės išlaikyti draugišką ryšį-pirmyn..o prisipažint,kad jaučiau/jaučiu kažką stipraus pirma negaliu.ir gera ir sunku kartu..:)

    Reply
  6. o as sedziu ir verku…puoliau stacia galva…juk esu jau gavus gera pamoka gyvenime…zinau, kad reikejo susilaikyt…. bet jau velu…sirdis sudauzyta…salta ir nyku…nebegaliu daugiau taip….bijau net pagalvot kas laukia ateity…sunku vienai, bet vel kazka isileist i sirdi…tikrai bijosiu….

    Reply
  7. Perskaičiau Kristinukės komentarą ir nutariau ir aš parašyti.
    Suprantu ir užjaučiu Tave.

    Aš irgi esu susidūrusi su skaudžia meile, sunkiais išgyvenimais… Aš apskritai imu galvoti, kad mano gyvenime per daug jau net tų ryškių išgyvenimų, aš per daug giliai viską priimu, bet kaip yra taip.

    Galiu papasakoti, kaip nutiko man.

    Po poros savaičių bus trys metai nuo pažinties pradžios su vienu vaikinu, kurį laikiau savo pirmąja rimtesne meile. Jį stipriai įsimylėjau, jis atrodė man tobulas ir toks, kurio niekada negalėčiau pamiršti. Taip ko gero ir yra, nes vis dar manau, kad jei aš jį vėl sutikčiau – jausmai atgimtų (jie nėra dar visiškai išblėsę) nors jau daug laiko praėjo nuo mūsų išsiskyrimo. Jis gyvena toli.

    Esmė tame, kad tasai vaikinas man buvo tikrai baisiai svarbus ir brangus. Aš jaučiau jam beprotiškai didelę meilę, svaigau dėl jo taip, kaip dar dėl nieko kito nebuvau spangusi. Bet atsitiko taip, jog mus išskyrė atstumas. Aš dar ilgokai tikėjau, kad viskas pasikeis, kad mes vėl susitiksim ir viskas bus gerai… Jis man ilgai vis rašė, sakė, kad myli, kad ilgisi.. tačiau su laiku tų laiškų mažėjo. Atėjo toks metas, kai jau ne tik neberašė jis man, bet net ir nebeatsakydavo į mano laiškus. Aš ėjau iš proto tuo metu… pykau… bendravimas visiškai nutrūko, o aš vis apie jį mąsčiau. Po metų sužinojau (pagaliau jis man atsakė) kad įsimylėjo kitą merginą, kad ji jo gyvenimo meilė ir panašiai. Man tai buvo žiauru…

    Ilgai dar kankinausi. Buvo ir skaudu, ir pikta, ir labai liūdna… aš jį vis dar mylėjau. Net nežinojau, kaip gyvent. Ir netyčia, berods po pusės metų nuo to atvejo, kai sužinojau, kad esu nebemylima ir kad nebeturiu jokių vilčių, susipažinau su kitu žmogumi. Aš su juo bendravau tik internetu. Niekuo neypatingai ir draugiškai… nors tasai mūsų bendravimas buvo labai gražus ir nepaprastas, tik aš visad sau sakiau, jog jokių internetinių meilių aš nepraktikuoju, nepripažįstu ir pati sau neleidau nieko spangti… juolab kad mano širdy vis dar tūnojo tasai mano pirmasis draugas…

    Bet laikui bėgant aš vis mažiau mąsčiau apie tąjį pirmąjį, vis įnirtingiau laukdavau naujojo pažįstamo laiškų ir diena po dienos vis labiau prisirišdavau prie to žmogaus kurio net nebuvau mačiusi. Labai nenorėjau jo įsimylėti, labai vengiau apskritai meilės, nes pykau ant vyrų, pykau ant visko, jaučiau didelę nuoskaudą… Tačiau su laiku teko pripažinti, kad jaučiu simpatiją savo susirašinėjimo draugui. Gyniausi tik mintimi, jog mes esam nepažįstami realiai ir aš jo mylėti tikrai negaliu, nes tai būtų jau kaip ir nukrypimas :DDDD

    Tačiau mes galiausiai susitikom, o tasai susitikimas man tik įrodė – aš sutikau nuostabų žmogų, puikų ir labai mielą žmogų ir kad man jis tikrai labai patinka… tik tai neteikė nieko gražaus. Aš dėka savo naujojo pažįstamo pamiršau man sudaužiusį širdį vaikiną, tačiau toji naujoji meilė ją iš lėto pjaustė dar skaudžiau – tasai vaikinas turi ilgametę draugę, aš jam tesu tik bičiulė ir jis man negali suteikti jokių vilčių. Kalbėjau aš su juo apie savus jausmus jam… Tai buvo baisiai skaudu ir žiauru, bet jis man nuoširdžiai pasakė – jokių vilčių negali man suteikti…

    Taigi, pabėgau nuo vieno, užšokau ant dar blogesnio varianto ir meilė mane skaudina toliau… Dabar jaučiu didelę simpatiją tam naujajam, kuris nebetoks ir naujas (bet tai ne taip ir svarbu) ir net nežinau… Noriu atsikratyti tos savigriovos, tos kančios ir savižudiškos meilės bet nežinau, kaip tai padaryti… Neseniai puoliau stačia galvą kitam beveik į glėbį, bet kažko rimtesnio vėl bijau, nes beveik esu tikra, kad šitas trečiasis gali įskaudinti visiškai ir nebepagydomai. Bijau jį įsimylėti… nors taip pačiai bijojau elgtis ir su kiekvienu kitu… stačia galva pulti būtų labai neatsargu, bet iš kitos pusės, įsiskaudinti ir dar stipriau įmanoma ir nepuolant o ramiai žengiant per draugiškus santykius…

    Na nežinau. Su meile labai slidu ir skaudu būna…

    Reply
  8. Kristinuke, suprantu, kad ne aš viena stačia galva puolu į meiles. Gyvenime tokių pamokų dvi buvo, o štai ir trečią kartą “nudegiau”.
    Viena yra sakyti, kad nepulk stačia galva, ir tai protu suvokiama, bet ką daryti, kai širdis kita sako… Taip, aš verkiau. Taip, pasaulis atrodė beprasmis. Taip, iš vietos negalėjau pajudėti. Bet kas iš to? Gyvenimas juk nesustoja.
    Dar nedaug laiko praėjo po išsiskyrimo, bet pradedu atsigauti, kadangi yra pareigų, kurių sustabdyti negaliu- darbas, mokslai, rūpinimasis artimaisiais, o tai tikrai padeda mažiau galvoti apie save, kaip meilės auką.
    Išvada tokia, turbūt ir jūs visi su manim sutiksit, kad reikia laiko. Jis pagydo žaizdas, o po kurio laiko atsiradęs kitas žmogus užgydys iki galo šaltą ir be meilės vos kvėpuojančią širdutę. Manau, bet kokiu atveju įsileisi į širdį kitą žmogų, nes be meilės juk pasaulis tikrai niūrus atrodo…
    Reikia elgtis taip, kaip tau atrodo teisinga, negalvoti “kas bus, jei vėl įsimylėsiu”, nes tikrai galima prarasti daug džiaugsmo akimirkų ir galų gale liksi išvis viena, niekam neįdomi.
    Viskas kas nevyksta- viskas tik į gera, ir reiškia taip reikia.

    Reply
  9. Mielosios ,save reikia myleti.O tai reiskia pataikauti savo norams.Niekada nereikia saves lauzyti ,nes patikekit is to nieko gero nebus ,bet jeigu labai norisi nors ir negalima ,bet reikia pabandyti…nepabandes ,nenusviles niekada nezinosi kaip butu buve, jeigu butu nebuve…Kiekviena gyvenimo pamoka tik i nauda ,na jeigu ne paciam ,tai nors kitam jau gali patarti:):):

    Reply
  10. Nelabai man dasuto,ka reiskia “pulti stacia galva”?jei nuo stataus skardzio,tai yra laibai negerai, ir nereiktu sito daryti.Pulti “stacia galva”i meiles glebi,tai sicia ,tikriausiai,nera blogas dalykas?ar blogas?ir ar isvis verta sokti?jusu kalbu pasiklausius-kunas eina pagaugais,plaukai piestu stojasi(turetu stotis kazkas kita).Ir isvis,jei meile toks sunkus,kankinantis dalykas,tai kam tada jos siekti?galima rasti malonesniu uzsiemimu…

    Reply
  11. Aciu mergaites uz palaikyma..turbut laikas nustot gailetis saves…ir prarastos meiles.. kad ir kaip skaudu, tikiuosi sugebesiu atsitiest ir vel zengti link meiles 🙂 Laikas man pades..

    Reply
  12. Kaip greiciau atradus artima zmoguti?.. na, jei gyvenate gana aktyvu gyvenima ir nuolat sukates tarp ivairiu zmoniu, tik laiko klausimas, kada sutiksit, tad tokiu atveju net ieskot nereikia, tik nepamirskit nepraziopsot 😉 bet jei sedit namuose ar darbe ir tikites, kad jis pats pasibels i duris, vargu.. tada patarimas – kad ir kaip skaudu ir liudna, ieskokit progu kur nors iseiti, pabendrauti su draugais, kolegomis, pazistamais ar nepazistamais 🙂

    Reply
  13. KAIP JUMS SEKASI? Pulti, kristi, atsikelti…šokti nuo skardžio ir vėl lipti į jį…
    Monika,kaip tavieji širdies reikalai, viskas gerai?:)

    Reply
  14. g.feja – tpu tpu tpu, kol kas nesigailiu. Apskritai, nemanau, kad ir gailesiuos, net jeigu baigsis viskas anksciau nei noretusi. Jau supratau, kad is santykiu mokomes. O is to zmogaus mokytis man patinka 🙂

    Reply
  15. Palaimintieji tie,i kuriuos zaibas trenkia antra karta:D,pats po nesekmingu santykiu gyvenu tarsi su zaibolaidziu,galbut praziopsodamas daug graziu progu,vel pult i ta ekstryma,man taip siuo metu gerai…nieko negali nuspet…galbut,tyla pries audra;)…

    Reply
  16. Mielos mergaites, viskas bus gerai. Reikia pergyventi kelias nelaimingas meiles, kad subrestumet ir ivertintumet laiminga meile, kai ji ateis. Kad atpazintumet ir moketumet branginti. O laiminga meile tikrai ateis, jeigu gyvensit atvira sirdimi, lyg jos niekas nebutu iskaudines, kartu patyrima palike praeityje kaip gyvenimo pamoka.

    Reply

Leave a Comment