Žiemos tango

Ar sušoktum su manimi Tango? Aš jau noriu šokti. Tik nežinau, kodėl manęs nekvieti. Tango – vasaros šokis” sakai. Galbūt. Bet man atrodo, kad tango neturi metų laiko. Visi laikai tinka tango, jei tik skleidžias aistra. Jei du pasiruošę judėti panašiu ritmu, skirtingi ritmu.

Jei tu pasiruošęs vesti, aš pasiruošusi sekti tavo judesius, atsiduoti jiems. Atsiduoti! – kaip ilgai to mokiausi.

Tiksliau visą gyvenimą mokiausi ko kito – nepasiduot savo aistrai, kontroliuoti jausmus – saikingai pjaustant lyg šventinį obuolių pyragą – taisyklingais, tiksliais gabaliukais, papuošiant kiekvieną šaukteliu leddų. Ledų rutuliukais. kad nebūtų per karšta. nuo manęs, nuo aistros, nuo atsivėrimo. Saugojau save. O galbūt tave.

Kad neprisirištum, neapaktum nuo mano aistros (žmonės sako, kad aistra apakina). Ir aš taip maniau. Kol nepatyriau, jog Ji išvaduoja, suteikia sparnus, įkvėpia drąsos – pulti žemyn nuo aukšto kalno ir tuomet pasijust skrendant į aukštį ir į gilį tuo pačiu metu. Aistros sparnai begaliniai, jei šalia mylimas ir mylintis žmogus.

Ar esi kada patyręs, kai per kūną staiga supranti, jog neturi kūno. Kad kūnas ne tavo ir net ne kito žmogaus. Tai kažkas tarp tavo ir mano, tai daugiau negu du. Tai, matyt, dvasios sparnai, kuriais taip lengva ir malonu skristi.

Paskui klausausi Norah Jones. Ankstyvas rytas. deginu žvakes, įkvėpiu svaigaus aromato. nes viskas alsuoja tavim, viskas pri

imena mūsų skrydį. Nors tu jau skrendi kitur – šį kartą realiai – lėktuvu.

Ir aš rašau tau – “paimk ir mane į dangų”. tu siunti kažką labai gražaus. Nesakai, kad myli, nes tu nemyli manęs. Taip norėčiau, kad būtų kitaip. Bet sapnuose, mano sapnuose, tu esi mylintis. Trumpam užsnūstu ir regiu: erdvi ir skaisti salė (būtent skaisti), aš raudona ilga suknele, juodais aukštakulniais bateliais. mažais, bet tvirtais žingsneliais artėju tavęs link – vis nedrįstančio žengti pirmo žingsnio ar vis laukiančio palankaus momento.

Ir štai aš salės centre, pasigirsta muzika (galingasis armonikos Tango) ir tu jau nebe eini, o skrieji link manęs lyg viesulas. mano suknelė atgyja vėjyje, skrieja kartu su tavim. tik aš nesuspėju dėlioti žingsnių, įkvėpti oro. juokiuosi, nes tai jau ne tango. tai realus skrydis. nieekuomet nebuvau taip aukštai – virš tavęs. lyg skrendanti gervė raudonomis kojomis.gervės klyksmas man primena pavasarį, žydėjimą, aistrą. Ir aš danguje, o tu – mano žemė.

Nubudina tavo žinutė, tai tik sapnas. bet tu jame galingas, visą mane užvaldantis. Atsikeliu ir rašau:

Tai ne Stendalis

Tai- Aš-

Raudona ir Juoda-

Šiandien mano simboliai-

Raudonos kelnės, kelnaitės,

Papuošalas ant krūtinės,

Vienas auskaras- gėlė- ausyje,

Pora juodų batelių-

Visa tai aš šiandieną!

Simbolis- raudonas Jėgos kamuolėlis

Mano gyvybės centre,

Energija chi,

Šypsnys padažytose lūpose,

Kraujas raudonas

Nubudusiai tekantis mano kūne.

Aistra- gyventi, eiti pirmyn,

Skristi!

Juoda –

tai mano sijonas,

slepiantis mano raudonas

Šventosios Gervės kojas-

Šiandien.

Juoda- tai

i mano bliuzė

(beveik kaip bliuzas)-

apgaubusi skaisčiai raudoną

mano krūtinės karštį.

Juoda- tik fonas-

Rimties, pastovumo, žinojimo.

Juoda- tai žemės, tvirtumo spalva.

Raudona- tai figūra.

Šiandien aš-

GERVĖ ŠVENTOJI-

Nubudusi saulės kaitroj,

Plunksnas kedenusi

Kalnų papėdės

Šaltiny.

Tai ne Stendalis

Tai aš Rašau-

Juoda/Raudona-

Gervės giesmę

Dainuoju

Gyvenimui

Širdimi!

Na tai kas kad žiema, aš šoksiu Tango! Jei ne šiandien – tai rytoj. Nelauksiu pavasario.

7 thoughts on “Žiemos tango”

  1. Gražu ir tiek aistros. Linkiu, kad būtų su kuo sušokti. Ilgai nešiotis savyje tiek aistros pavojinga degina per stipriai ir per daug sukaupus degina kita kuris išdrįsta prisiartinti ir išsigąstą, deja taip būna pernelyg dažnai. Tiek aistros retas kuris gali priimti.

    Reply
  2. Skaitau ir girdžiu skambant valsą iš “Mano mielas ir švelnus žvėris”… Šilta krūtinėje.. Pažadinai prisiminimus, sujudinai pelenus kadais išgyventų jausmų… Prisiminus apie nevaldomos aistros sudegintus santykius… Santykius galėjusius trukti metais, bet išgaravusius per mėnesius… Aistra, tai ne lėta, rami upė su šimtamečiais medžiais prausiančiais savo šakas, tai milžiniškas krioklys išsprogęs senoje, apsamanojusioje uoloje, kurtinantis savo griausmu ir traukiantis laukiniu nevaržomu grožiu… Pasileidęs juo atgal niekaip negrįši… Rinktis gali tol, kol ji tik beldžiasi. Įsileidai ir viskas. Didžiuliai išdegę plotai… Atsisuku, pasižiūriu į juos ir …ne. Daugiau nereikia.

    Reply
  3. …pelenai – šventas dalykas, Egi. Ačiū, kad pasidalinai savo patyrimu…”Raudonoji dykuma” noris pasakyti man apie tavo patyrimo pelenus…Gražu.

    Reply
  4. Wau , puikiai parasyta, ypac apie meile, kai yra meile nebera musu abieju,lenkiu zemai galva pries Jus Nora, laimingas tas vyras, kuri Jus issirinksite. Ir dekui uz nuostabias mintis.

    Reply
  5. Sutinku su teiginiu, kad savo aistra reikia pjaustyti mažais gabalėliais, nes aistra ir pakelia iki dangaus ir meta iki pragaro. Kitaip sakant pavojingas žaisliukas, oj pavojingas.

    Reply

Leave a Comment