Jau keletą dienų gyvenu sambos ritmu. Mano lietuviškai susikausčiusią natūrą užvaldė braziliškos fiestos nuotaikos. Vakarėlis. Buvo vakarėlis – sambos pamoka. Kaitri braziliška aistra drėgną lietuvišką vakarą. Nebuvo spalvingų plunksnų ir pusnuogių kūnų – mes kuklūs. Bet nuotaika ugnimi uždegė net ir niūriausio svečio širdį… Trumpam. Mano Brazilija. Mano samba…
Stebėjau, mėgdžiojau, mokiausi. Mane žavi tobulai nerūpestingi šokių mokytojos judesiai. Atrodo atsitiktiniai – iš tiesų gal šlifuoti daugelį metų. Mokytis naujo šokio yra įdomus procesas. Iš pradžių dirba galva – stengiuosi viską įsiminti ir suprasti. Pamažu poreikis mąstyti mažėja, kūnas ima pats pagauti ritmą. Galiausiai šėlstu sambos ritmu, pamiršusi viską aplink. Nebevaldau savo kūno sąmoningai – jį tampo muzika. Tobulas poilsio šėlsmas mano sielai. Iš mano depresiškos natūros netikėtai prasiveržia Lotynų Amerikos karščio nuojauta…
Draugė man šypsosi: „Kodėl negimiau profesionalia šokėja?“ Juokiamės… Klausia, kaip man pavyksta taip judinti klubus. Aistringai. Gundančiai. Aiškinu: atpalaiduoji visą kūną, šiek tiek sulenki kelius ir paleidi save šokti. Nieko daugiau, tiesiog leidi sau pasijausti gundytoja. Ne visoms lengvai pavyksta. Gal reikia daugiau praktikos. Bet esu tikra, jog dažnai šlifuojam ne judesį – dirbam su savo sugebėjimu paleisti kūną iš įtampos. Nebesistengti kontroliuoti, tiesiog paklusti. Nelengva. Kontrolė – mūsų gyvenimas. Atsisakyti jos yra grėsmė atrodyti juokingai, per daug iššaukiančiai… Lėkti per gyvenimą sambos ritmu. Arba polkos su ragučiais. Kiekvienam savo…
Comments are closed.