Egsistencinis nuobodulys


Kartais sutikę kitą žmogų pamatome lyg savo atvaizdą. Keistas dalykas. Man taip nutiko vakar. Nepavadinčiau to nepažįstamojo savo veidrodiniu atspindžiu, tačiau kažkas jame pasirodė skausmingai sava. Padėjo suprasti, ką nujaučiau, tačiau nemokėjau įvardinti ir išreikšti.

Tai buvo nuobodulys. Jam buvo velniškai nuobodu su manimi susipažinti, kalbėti, reaguoti. Turėjau įsižeisti? Galbūt, bet tik ne šiuo atveju. Nes mačiau, kad jo abejinga veido išraiška nebuvo niekaip susijusi su manimi. Jaučiau – net jei būtų bendravęs su pačia seksualiausia aktore, ta nyki mimika nebūtų dingusi nuo jo veido…

Savo būseną pats vadino tingėjimu. Pasakojo, kaip norėtų kopti į kalnus, bet ne taip labai, jog rimtai imtųsi pasiruošimo. Trokšta pasistatyti namą, tačiau jam sunku pasijudinti, kad uždirbtų tam pinigų. Jis daug ko norėtų, tačiau ne taip stipriai, jog imtųsi realių veiksmų blankioms svajonėms įgyvendinti… Ir žmonės. Sakė, kad jie nebeatrodo įdomūs, naujai sutiktos asmenybės nebestebina, o namiškiai tiesiog nervina.

Ir čia pasijutau lyg būtume seni sielų pažįstami, kuriuos vienija apatija. Viskam. Gyvenimui, darbui, žmonėms, kelionėms, net… seksui. Maistas teturi pusę savo skonio, akys – mažą dalelę buvusios ugnies…

Aš ilgai mąsčiau, kaip pavadinti šią būseną. Matyt tiksliausiai ją atspindėtų žodžiai „egzistencinis nuobodulys“. Kai jau atrodo, kad niekas nebenustebins ir nebeuždegs… Einu į pasimatymą žinodama, jog vyras manęs nesužavės tiek, kad pamesčiau galvą. Dirbu, tačiau dedu tik tiek pastangų, jog išgaučiau patenkinamą rezultatą. Man velniškai nuobodu būti čia ir dabar. Būtų dar nuobodžiau būti ten kažkur kitur… Nebemoku įsimylėti, nes tai atrodo banalu. Man nuobodūs romantiški pasivaikščiojimai vasaros vakarais. Aš iš tiesų nieko nenoriu ir niekuo nebetikiu…

Štai toks tas mano egzistencinis nuobodulys. Kaip su juo tvarkausi? Čia ir įžvelgiau didžiausią skirtumą tarp savęs ir to vaikino. Jis leidžia abejingumui tiesiog būti. Gyvena jame sustingęs, bet tiki, jog tai praeis. Nepanikuoja. Ramiai. Tuo tarpu aš blaškausi. Ieškau, kas galėtų mane sudominti. Nusiviliu neradusi. Stengiuosi bet kokia kaina išvaikyti nenugalimą nuobodulį. Mane apima panika pagalvojus, kad jau niekas šiame pasaulyje manęs nebenustebins… O jei tai nepraeis..? Jei paskęsiu tame apatijos liūne?

Atsakymų šiandien neturiu. Todėl slenku į savo nuobodžią lovą su slogučiu. Pasilinkėsiu sau labos nakties.

Labos ir Jums…