Kartais sutikę kitą žmogų pamatome lyg savo atvaizdą. Keistas dalykas. Man taip nutiko vakar. Nepavadinčiau to nepažįstamojo savo veidrodiniu atspindžiu, tačiau kažkas jame pasirodė skausmingai sava. Padėjo suprasti, ką nujaučiau, tačiau nemokėjau įvardinti ir išreikšti.
Tai buvo nuobodulys. Jam buvo velniškai nuobodu su manimi susipažinti, kalbėti, reaguoti. Turėjau įsižeisti? Galbūt, bet tik ne šiuo atveju. Nes mačiau, kad jo abejinga veido išraiška nebuvo niekaip susijusi su manimi. Jaučiau – net jei būtų bendravęs su pačia seksualiausia aktore, ta nyki mimika nebūtų dingusi nuoo jo veido.
Savo būseną pats vadino tingėjimu. Pasakojo, kaip norėtų kopti į kalnus, bet ne taip labai, jog rimtai imtųsi pasiruošimo. Trokšta pasistatyti namą, tačiau jam sunku pasijudinti, kad uždirbtų tam pinigų. Jis daug ko norėtų, tačiau ne taip stipriai, jog imtųsi realių veiksmų blankioms svajonėms įgyvendinti. Ir žmonės. Sakė, kad jie nebeatrodo įdomūs, naujai sutiktos asmenybės nebestebina, o namiškiai tiesiog nervina.
Ir čia pasijutau lyg būtume seni sielų pažįstami, kuriuos vienija apatija. Viskam. Gyvenimui, darbui, žmonėms, kelionėms, net. seksui. Maistas tetturi pusę savo skonio, akys – mažą dalelę buvusios ugnies.
Aš ilgai mąsčiau, kaip pavadinti šią būseną. Matyt tiksliausiai ją atspindėtų žodžiai „egzistencinis nuobodulys“. Kai jau atrodo, kad niekas nebenustebins ir nebeuždegs. Einu į pasimatymą žinodama, jog vyras manęs nesužavės tiek, kad pam
Štai toks tas mano egzistencinis nuobodulys. Kaip su juo tvarkausi? Čia ir įžvelgiau didžiausią skirtumą tarp savęs ir to vaikino. Jis leidžia abejingumui tiesiog būti. Gyvena jame sustingęs, bet tiki, jog tai praeis. Nepanikuoja. Ramiai. Tuo tarpu aš blaškausi. Ieškau, kas galėtų mane sudominti. Nusiviliu neradusi. Stengiuosi bet kokia kaina išvaikyti nenugalimą nuobodulį. Mane apima panika pagalvojus, kad jau niekas šiame pasaulyje manęs nebenustebins. O jei tai nepraeis..? Jei paskęsiu tame apatijos liūne?
Atsakymų šiandien neturiu. Toddėl slenku į savo nuobodžią lovą su slogučiu. Pasilinkėsiu sau labos nakties.
Labos ir Jums.
Puiki teme pirmadieniui. Itariu, kad kalbate apie kur kas stipresne apatija, taciau bent jau man kazkas panasaus nutinka butent pirmadieniais. Rodos, kiek bemiegociau, miego neuzteks, kad ir kiek valgyciau, jausiuos alkana, o darbe, kad ir kokia uzduoti begauciau, idomu tikrai nebus. O juk as myliu savo darba!!! Tik ne pirmadieniais.
noreciau pasiteirauti, kokio amziaus straipsnio autore?
Panašu į depresiją
Tai ne pirmadienio apatija. Tai apatija trunkanti… mėnesiais. [Agnė]
Kodėl domina straipsnio autorės amžius? Pripaišysit nebrandumą? 🙂 [Agnė]
Nemanau, kad galima kazka sioje situacijoje vadinti nebrandziu. Ypac nezinant situacijos, kodel tokie jausmai kankina. Viena aisku – nera smagu, kai nuolat gyveni su apatija. Kazin, ar su ja imanoma susigyventi…
Ir kodel beprasidedant pavasariui paastreja visos opos…? DAUG sunkiau dziaugtis gyvenimu. Sakysit, nera kuo dziaugtis? Nesamone. Nes tiesiog pamirsot vertinti tokius dalykus, kaip siek tiek padidejes atlyginimas, geru draugu kompanija. Bent as pamirsau. Nes buvau ismokusi dziaugtis svaigiais dalykais, o dabar liko tik zemiski. Pazadu – ismoksiu ir vel juos branginti!
Tokia pažįstama būsena…Pavydžiu žmonėms,mokantiems džiūgauti dėl šiek tiek padidėjusio atlyginimo arba gerų draugų kompanijos.O ar gali būti "gerų draugų kompanija"?Tikrai gerą draugą gali sutikti vieną kitą.Man juokinga apgaudinėti save ir blaškytis ieškant ,juk neradus dar labiau didėja nusivylimas.Jeigu skirta-rasi ko ieškojai,jei neskirta-kam save plėšyt?
Man drauge karta pasake:"O tu pameluok sau, patikek, ir kol tikesi – veik!". Visai ne apie apatija ji tada kalbejo. Bet perskaiciusi si irasa, pamaniau, kad labai tinka. Negi tikrai nepavyktu pameluoti sau, kad idomu, patiketi o tada – nejucia is tiesu isitraukti…?
Perle, deja, ne viskas taip paprasta. Kiek laiko galima save apgaudinėti? Dieną, savaitę, visą gyvenimą? Gal geriau tiesiog pergyventi šį etapą kaip ir visus kitus. [Agnė]
Virginija, o aš niekaip neapsisprendžiu, ar pasiduoti likimui, ar bandyti jį perkurti. Painu. [Agnė]
Mieloji Agne, ar tu nesi savo gyvenimo šeimininkė….
Mielasis anonime 🙂 Kartais atrodo, jog esu, kartais, kad kai kurių jėgų tiesiog neįmanoma suvaldyti… [Agnė]
O aš atsakymą turiu. Šiais laikais labai madinga kelti klausimus paliekant juos be atsakymų, teisinantis, kad gyvenimas esąs toks sudėtingas, kad nėra jame nei tiesos nei teisybės… Melas! Yra tiesa. Tiesa – tai Dievas, amžinojo gyvenimo viltis, tikėjimas, kad yra aukštesnės vertybės, o svarbiausia – Meilė.
Gintarai, sutinku su tavimi. Bet neįmanoma kasdienybėje kaskart išlikti arti didelių dalykų… Esam žemės kirminiukai su žemiškom bėdom ir kvailais klausimais. [Agnė]
man truputį pagelbėjo valdoma kvailystė… Ji padeda laukti.
Egi, kaip atrodo tavo valdoma kvailystė? [Agnė]
Pazystama situacija ,cia juk Dvynio sindromas .Nezinau kiek tiketi horoskopais! Juk is tiesu labai gyvenimiska.Nori to zmogaus,o vidine busena drasko,kad geriau neprasideti .Juk kiekvienam sava situacija!Bet kartais svetimos klaidos duoda geras pamokas!
Hmm… O aš pagal zodiaką dvynys… Kažkada vienas vyras man sakė, kad tai blogiausias ženklas moteriai… [Agnė]
Perskaičiau.Ilgai mąsčiau…Maniau,kad aš viena tokia nenormali:]] Nepažįstu savęs! Viską,kas manyje buvo gero ir žavaus-praradau.Nepastebėjau kada ir kur! Akyse nebeliko tų liepsnelių,o širdyje džiaugsmo.Daug teko kažkada patirti sunkumų,bet tuomet džiugino net ir smulkmenos…
O baisiausia yra tai,kad nieko nieko nebenori!
Anksčiau susikurdavau sau neįgyvendinamas svajones,nepasiekiamus tikslus ir bandydavau ,visas kliūtis nugalėdama,jų siekti.Dažnai PAVYKDAVO!
Ar kaltos kokios aplinkybės,nebe taip gerai susiklosčiusios,ar užgesusi meilė…Nežinia.Bet ta būsena,kai pats sau žiauriai nebepatinki-tiesiog žudo!
O įdomiausia-kad aplinkiniai ,net artimieji to nepastebi.
Atrodo,kad kraustausi iš proto…
as irgi ivardinau savo busena kaipo apatija. o siandien pagaliau issivaliau vonia ir po darbo, trindama rankas, pagalvojau, kad esu patenkinta. seniai betvarkiau namus, vis dienorasty rasiau, kad pavydziu kitiems jaukumo…tai gal man ne apatija, o tik tinginyste? dar taip pabandysiu…jeigu praeis ta busena, tai, vadinasi, galima jos isvengti. as bent pavydziu kitu entuziazmui, jaukumui, dziaugsmui…reiskia, emocijos kiek valdo. o dabar sedziu darbe, delioju teksta, jei bus rezultatas, vadinasi, bus ir pasitenkinimas. reikia kokio rezultato…po ilgo neveiklumo jis atrodo kaip stebuklas…