Kartais būna ir nutinka, kad reikia susitaikyti su dalykais, su kuriais visai nesinorėtų susitaikyti. Ir reikia atsisveikinti su žmonėmis, su kuriais visai nesinorėtų atsisveikinti. Šiandien, penktadienį, tryliktą ir mes su kai kuo atsisveikiname. Įsakymas iš aukščiau. feee…
Ne todėl, kad blogas žmogus. Todėl, kad kol kas nėra ką jam pasiūlyti.
Nėra ką pasiūlyti… Intriguojančiai skamba. Bet kai susiduri su tokia intriga akis į akį, nei kiek ne smalsu. Išeina iš darbo Aleksandras. Ir liūdna. Kasdien linksniuojamas žodis “krizė” pasidaro kažkoks glitesnis ir šleikštesnis.
Galbūt per atvira čia apie tai rašyti, bet nerašyti negaliu, nes.. Na, net nežinau, ką parašyti po NES – negaliu ir tiek. Gal todėl, kad penktadienių įrašai iki šiol visada būdavo juokingi ir linksmi. Todėl ir nesinori tikėti, kad jau baigėsi smagus bendradarbiavimas, linksmi prasivardžiavimai ir kvailokos išdaigos. Todėl ir pasakiau šiandien Aleksandrui “iki pasimatymo”, nes žinau, kad vis tiek susitiksim.
O nuotrauka tokia todėl, kad gražu ir šilta. Šilčiau nei šiandienos jausmas.
Iki pasimatymo!
Comments are closed.