Atskleisiu Jums gėdingą paslaptį. Apie savo nedorus žaidimus. Savo vaikiškai nesąžiningą elgesį… O gal tame nėra nieko gėdingo..? Kur riba tarp moteriško koketiškumo ir tiesiog savanaudiškumo?
Bėda ta, kad man patinka dėmesys. Na gerai, patinka mums visoms… Bet… Kokiais būdais esame pasiryžusios jį gauti? Aš žaidžiu. Kartais jiems dėl to skauda…
Kai sutikau tą mielą vaikiną iš kito miesto, jis man nuoširdžiai patiko. Tikrai maniau, kad pažintis bus daug žadanti. Jaučiau, jog žavisi. Buvo porą metų jaunesnis, dar studentas. Bet dovanodavo gėles. Mūsų pokalbiai buvo turiningi, bet… pirmam įspūdžiui išblėsus supratau, kad nieko daugiau ir nebeliko… Pasitraukiau, bet vis tiek palikau mažą viltį… Vis dar leidžiu jam rašyti man meilias žinutes. Tikrai žinau, kad metas abiem eiti toliau, bet negaliu tiesiog atstumti… Jis man nebesvarbus, bet vis dar priimu jo dėmesį. Įskaudinau… Kodėl leidžiu sau tai tęsti?
Mano gyvenime buvo tik vienas, kuris parodė charakterį. Buvo mane įsimylėjęs. Smarkiai. Bet parodė charakterį, pareiškęs, kad esu nesąžininga maloniai leisdama laiką už jo pinigus ir reikalaudama, kad būtų mano taksistas. Tada įsiutau. Nes iš manęs pareikalavo atlygio… Bet šiandien jį gerbiu. Netapo skuduru po mano kojom. Pareiškė: „susimokėk“…
Mano elgesyje yra kažkas nepadoriai savanaudiško. Noriu, kad manimi besąlygiškai žavėtųsi, net jei jaučiu tik abejingumą… O jei pajutau kažką stipresnio, išpučiu tai iki begalybės… Simpatiją jam girdint vadinu meile. Reikalauju pažadų dėl ateities tik tam, kad žinočiau, jog jis nori man įsipareigoti… Klausiu, ar mes kada nors susimesim kartu, nors iš tiesų pati žinau – nereikėtų… Stebiuosi. Nedalindama jokių pažadų arba prisiekinėdama daugiau nei galiu, tiesiog noriu pajausti besąlygišką atsidavimą man…
Vieną dieną ką nors priversiu man pasipiršti tik tam, kad atsiklauptų ir paprašytų… Gautų neigiamą atsakymą. Arba dramatišką pabėgimą nuo altoriaus. Aš tuo nesididžiuoju. Aš tuo tiesiog stebiuosi. Kodėl tapau tokia?
Comments are closed.