Pyktis

Aš šiandien pikta. Ant nieko ir ant visų. Dėl nieko ir dėl visko. Parduotuvėje prisidedu prie pasipiktinusių kylančiomis kainomis piliečių. Ir raukausi nuo kąsniais ant nosies drimbančio sniego. Suerzina sugižęs pienas šaldytuve. Sutrikusi sėdu prie savo senuko kompiuterio išlieti pyktį daužydama klaviatūra dienoraštį. Namiškiai įstrigę kamščiuose grįš tik prasidedant žinioms per televiziją. Valandėlė pamąstyti apie pyktį.

Pykstu dažniausiai moteriškai. Dar moku isteriškai. Bet geriausiai sugebu tuo tyliuoju būdu, kurį nesąmoningai renkamės dauguma. Ar ne, mielosios? 😉 Brangusis pareina iš darbo. Kaip tyčia manno nuotaika irzli. Uch. Vėl nupirko ne tos rūšies jogurto, ne taip pasisveikino įėjęs, nepasakė, ko tikėjausi, ir išvis. kiaulė. Vakarieniaujant pasakoja apie savo sadistą viršininką. Atkakliai tyliu. Laukiu, kol paklaus, kaip mano diena. Nieko nesakydama nurenku indus. Žiūri. Nustebęs teiraujasi, ar man viskas gerai. Per sukąstus dantis išrėžiu, jog kuo puikiausiai. O viduje verdu, sprogstu, kunkuliuoju. Ir taip visą vakarą kankinu brangiausiąjį užsiraukusiu snukučiu ir šaltu tvirtinimu, kad viskas tvarkoje. Vargšas kalbina, šokinėja aplink, o mano akyse atkaklumas ir lauukimas, kol susipras, kad grįžęs nepakankamai šiltai ištarė „labas“.

Dabar ši situacija sukelia šypseną. Juk tokia smulkmena jis nusidėjo. O aš šiaip jaučiausi irzli nuo pat ryto, bet ne. Man juk reikia kartais papykti tuo tyliuoju būdu. Ir tai velniškai moteriška. Vyr

rai, supraskit.

O kaip pyksta vyrai? Atrodytų, nepriklausomai nuo lyties patiriam vienodą emociją. Bet mano gyvenimiška patirtis liudija, kad vyrai pyktį dažniausiai išreiškia kitaip. Pavydžiu jiems konkretumo. Supyko – parėkė, trenkė kumščiu į stalą, griežtai pasakė, kur priežastis, ir išsiaiškinom. Greitas ir produktyvus konfliktų sprendimo būdas. Be ilgų valandų neaiškios įtampos ore ir be priekaištų ateityje.

Tokios mano nuojautos apie neatskiriamą žmogiškų santykių aspektą – pyktį. Manęs jis negąsdina. Netikiu, kad dvi asmenybės su savo nuomonėmis ir poreikiais gali draugauti ar gyventi šeimoje visai be konfliktų. Svarbu rasti kelią iš tylėjimų ir riksmų į kompromisus, kad nedygtų pagieža. Sutinkat? Padiskutuokim.

7 thoughts on “Pyktis”

  1. Iš dalies pritariu tau, Agne: šeimoje visada geriau problemas atvirai išsakyti, be susiraukimų ir nutylėjimų. Bet kad kartais net pati sau negaliu paaiškinti, kodėl vieną dieną skraidau padebesiais, o kita – įžengusi pro namų duris nenoriu niekam sakyti nei žodžio. Ir pačiai tai atrodo kvaila, o jautiesi ir viskas. Na ir kaip tai pasakyti jam? Šįvakar nesikalbėk su manimi, nes mane dabar erzina žodžiai? Arba: tu kiaulė, nes neapkabinai pasisveikindamas, o man dabar velniška nuotaika? Juk jei net pati nesuprantu, kodėl taip jaučiuosi, ar supras jis… Ir tada abiems namuose bus sugadintas vakaras. O kartais, kai nutyliu ir truputi pasistengiu apsimesti, vakaras toks buna tik man vienai. Ir po to vel gražūs rytojai. Tad aš manau, kad kartais jau geriau emocijas truputį pakontroliuoti. Juk gražūs santykiai neatsiranda savaime, kartais turime kažkiek save paminti, kad juos tokiais padarytume.

    Reply
  2. Keista! Aš šiandien irgi pikta. Kaip kipšas. Greičiausiai – taip pat tyliai. O kartu pikta ant savęs dėl to, kad pystu. TAI – dar blogiau. Susikaupia įtampa po gerkle ir plečiasi. Iš tiesų pyktis gerai, jei moki susitaikyti. Bet jeigu kaupi neišsakytus dalykus, kad galėtum vieną dieną juos ištėkšti ant stalo, kaip kolekciją, tada jau blogai. Būtent todėl man šiandien blogai. Nes nemoku pamiršti pykčių.

    Reply
  3. Kartą turėjau vaikiną, kuris pykčių atžvilgiu buvo tobulas. Jis jausdavo, kada man tylusis pyktis. Tada prieidavo, prisiglausdavo, pažiūrėdavo savo jūros mėlynumo akimis… Vis dar nežinau, kodėl išsiskyrėmis.. Gal tylių pykčių buvo per daug?

    Reply
  4. O kas yra pyktis? Tai neišsipildę norai, svajos, viltys. Viskas prasideda nuo smulkmenų. Idealus variantas būtų atkapstyti šaknis, bet apie tai juk negalvojame. Lengviausia išsilieti, ir dažniausiai tai būna artimi žmonės, kurie mus myli.

    Reply
  5. O taip, žinau ką tai reiškia…:) Tylusis pyktis garsesnis už griaustinį, jei pakankamai ilgai pažysti žmogų… Tik įėjus pro duris ir išgirdus atsakymą į tavo labas, tampa aišku, koks bus klimatas virš vakarienės stalo… Ir jeigu diena buvo sėkminga, jeigu turiu savyje bent 50gr 🙂 energijos, išnaudosiu ją tyliajam pykčiui užgesinti… Bet jeigu diena buvo įprasta ir širdyje sugulė krūvos mažyčių išdavysčių, neišsakytų žodžių, melo, trupinėliai draugiškų konfliktų, tai išgirdus tylųjį pyktį, krenti į save tarsi į bedugnę, kurios gelmių nepasiekia nei šviesa, nei tamsa… Ir tik vaikai susidę prie stalo ir stebėdami mus karts nuo karto nubraukia nuo savo veido ledines, kreivas pykčio snaiges……

    Reply
  6. OO taip zinau ka reiskia laikyti savyje pykti kuris galbut kyla is niekur galbut del kazkieno kaltes …Bet niekada negaliu to pykcio islaikyt ilgai ir kaip pratrukstu dazniausia viskas tampa bnevaldoma dar jai tenka isklausyt toki pat rekima tada jau isvis nezinai kur detis ir atrodo tu laikei pykti tau pratruko o dar ant taves rekia vietoj to kad nuramintu ir isklausytu…nemoka isklausyt kaikurie vyrai jiems atrodo kad jie visada teisus o mes bevertiskai neturim jokiu teisiu i teisybe .

    Reply

Leave a Comment