Praėjus (ką ten praėjus – tiesiog lėkte pralėkus!) Kalėdoms ir artėjant Naujiesiems metams, apima noras apsvarstyti per metus nuveiktus darbus, juos įvertinti, prisiminti naujai pažintus žmones ir pagalvoti, ar pakankamai dėmesio skirta seniesiems. Tiek daug norų, o laiko visai nebe daug. Vos keletas dienų ir skaičiuosime į Naujų metų minutes. Rodos, viskas prasidės iš pradžių ir bus kitaip. Gal todėl ir norisi senųjų metų patirtį tvarkingai susidėlioti į “stalčiukus”, kad būtų galima be sąžinės graužimo ir keisto neišbaigtumą reiškiančio maudimo pilve žengti į 2008-tuosius..?
Svarstydama, kokie man buvo šie metai, negaliu nulaikyti išdavikės šypsenos. Nors ir nepratę mes, lietuviai, girtis, visgi pasakysiu – džiaugiuosi! Nes man metai buvo geri. Daug įdomių žmonių, naudingos patirties, o svarbiausia – nemažas kapšelis malonių prisiminimų. Tad sakau – ačiū sengalvėliai 2007-tieji!
Vienas svarbiausių dalykų, kurie man įstrigo – diskusijų vakaras su mūsų svetainės lankytojais. Taip ilgai ruoštas, planuotas, jis buvo viena geriausių pamokų. Supratau, kad planuoti renginį – darbas nelengvas. O geriausiai jį man apibūdina žodis kūryba. Kai žinai, kad tavo rankose galimybė suteikti žmonėms malonių akimirkų, supranti, kad vien sumanumo ir proto nepakaks. Reikia širdies. O tai – vieta, kur ir slepiasi kūryba.
…Tamsus įpusėjusio gruodžio vakaras. Širdis virpa iš susijaudinimo ir nerimo – ar viskas apgalvota, ar susirinks žmonės, ar jiems patiks atmosfera, kaip seksis juos išjudinti, ar jiems patiks vakaras ir suplanuota jo eiga..? Galvoje sukasi tūkstančio klausimų virtinė, kurios pabaigoje netgi tokie juokingi kaip – ar tikrai neatšals arbata termosuose??? Registruojant žmones pinasi liežuvis, rašant jų vardus virpa ranka. Jaudulys beveik lygus scenos baimei. O juk nė neturėsiu kalbėti! Pagaliau visi susėda, paskaita “Gražuolė ir pabaisa” prasideda… Vyksta… Pasibaigia… Po truputį įsisiūbuoja pokalbis tarp susirinkusiųjų. Jaučiu šilumą. Ne kūnu – siela. Viskas gerai…
Dabar jau žinau – buvo ir trūkumų. Galbūt ir nemažų. Jau spėjome viską aptarti, apsvarstyti. Pastebėjimų sulaukėme ir iš pačių dalyvių. Ir tai iš tiesų vertinga. Na o dabar, šią akimirką, stovėdama visai prie pat durų į 2008-tuosius, noriu pasakyti sau (ir Jums) gal kiek netikėtą bei keistą dalyką – džiaugiuosi, kad buvo trūkumų. Vadinasi, dar yra didelė erdvė tobulėjimui. Nenorėčiau, kad viskas visuomet pavyktų iš pirmo karto. Juk pirmas blynas tiesiog turi turėti bent trupinėlį svilėsių kvapo. Kitaip būtų tiesiog neįdomu gyventi. Nes nebebūtų prasmės ieškoti tobulo blynų recepto.
Comments are closed.