Žuvų ir jų produktų vet. san. ekspertizėŽuvų mėsa yra svarbus maisto produktas. Žvejybai natūraliuose vandenyse ir žuvivaisai dirbtiniuose bei natūraliuose vandens telkiniuose skiriama nemažai dėmesio. Lietuvoje yra daug nemažai vandens telkinių: 2900 upelių, ilgesnių kaip ¼ km 963.7 tūkst. km bendro ilgio, iš jų 722 upės, siekiančios daugiau kaip 9000 ha, 2834 ežerų didesnių kaip 9.5 ha (bendras plotas 877km2.), 13 ežerų didesnių kaip 1000 ha: Alaušas, Aviliai,, Sartai, Dusia, Žuvintas, Metelys, Lukštas. Stambūs vandens telkiniai: Kauno, Elektrėnų ir Antalieptės marios, (9,5 tūkst. ha ,1/4 Kuršių marių (41300 ha, ir Baltijos jūros pakrantės ruožas (1.5 proc. –7000km2).Be to žvejojama įvairiuose jūrose ir vandenynuose, yra nemažai tvenkiniuose, kuriuose auginami karpiai, karosai, lydekos, upėtakiai, peledės, amūrai, plačiakakčiai (aklimatizuojami ir kt.) žuvys. Rūpinamasi praeivių žuvų ir ežerų žuvų ištekliais. Tam tikslui yra žuvų veislynai, kuriuose dirbtinai naršinamos lašišinės žuvys, lydekos ir kitos lervos, o užaugęs mailius išleidžiamas į upes ir ežerus, aklimatizuojamos naujos žuvų rūšys, užsiima žuvų selekcija.Siekiant išsaugoti jūrų žuvų išteklius, reguliuojamas jų gaudymas (skiriamas kvotos, numatomas leidžiamų gaudyti žuvų dydis ir pan., tarpvalstybiniais susitarimais).Užtvankose įrengiamos pralaidos neršiančioms žuvims.Pagal savo gyvenimo būdą žuvys skirstomos į šias grupes:1. Jūrų žuvys – visą gyvenimą praleidžia Juruose ir vandenynuose (plekšės, jūrų ešerys, menkė, skumbrė tunai ir kt. )2. Praeivės žuvys – didžiausią gyvenimo dalį praleidžia jūrose ir vandenynuose, bet neršti plaukia į upes. Prieš srovę nuplaukia šimtus km išneršusios arba žūsta arba grįžta atgal. Tų žuvų mailius išplaukia pasroviui į jūras, kur auga, subręsta.3. Pusiaupraeivės žuvys – gyvena arti upių žiočių ir neršti plaukia į upių deltas (starkis, sazanas, karšis) 4. Gėlavandenės žuvys – gyvena tik gėlame vandenyje.
2. kl. Pramonimės žuvys Žuvų mėsa yra vienas iš svarbiausių ir vertingiausių žmonių maisto produktų. Žuvų yra apie 21000 rūšių. Apie 1500 žuvų turi pramoninę reikšmę – gaudomos maistui ar techniškiems tikslams: riebalų išskyrimui, pašarams ar tręšimui. Lietuvoje priskaičiuojama 99 rūšys. Pramoninę reikšmę turi ne visos, bet turint omenyje, kad jos visos valgomos, tai bent meškeriotojų meniu papaildo. Skiriami du antklasiai: Bežandžiai (agnatha) ir žuvys (Pisces)
Antklasis bežandžiai Agnatha Šeima Nėginės (Petromyzonidae)Kūnas ilgas, panašus į ungurio, gleivėtas, krūtininio, pilvinių ir analinio peleko neturi. Be to vietoj kaulų tik kremzlės. Minta kitų žuvų ir žinduolių krauju. Mažosios nėgės dažnai būna nuodingos. Mėsa riebi 9 iki 34 proc. riebalų , skani. Antklasis žuvys PiscesKlasė. kremzlinės žuvys (chondrichthyes)Būrys Rykliai (Selamorpha) apie 300 rūšių. Kai kurių (mėlynojo, pilkojo, Katrano) mėsa naudojama maistui ir jie žvejojami. Rykliai Katranai gaudomi Norvegijoje, Anglijoje, Švedijoje. Katrano nėsa neturi specifinio skonio ir riebi, ypač garsėja ryklių pelekų sriuba.Būrys Rajos (Batomorpha)Jų galva ir krūtinės pelekai suploti iš viršaus (dorzoventraliai). Todėl visas kūnas plokščias, rombo formos, kosmopolitai. Rajų mėsoje yra iki 1,25 proc. oksitrimetilamino ir iki 2 proc. šlapalo, dėl to ji turi nemalonų specifinį kvapą ir prieskonį, todėl vartojma ne visur. Naudojamos pašarams. Iš kepenų gaunami vitamininiai riebalai, o iš odos – odos gaminiai. Antklasis Pisces Klasė kaulinės žuvys Šeima eršketinės (acipenseridae) 24 rūšys Eršketai (didysis, daurinis, Sibiro) sturys, sevriuga. Kūnas pailgas, verpstės formos, be žvynų, bet išilgai jo eina 5 eilės stambių rombiškų kaulinių plokštelių: po dvi šonines ir 1 ant nugaros. Galvos priekyje ilgas šnipas, o burnos priekyje 4 ūsiukai. Žuvyse yra apie 10-15 proc. riebalų, mėsa gero skonio, be kaulų, apie 90 proc. valgoma. Realizuojama šaldyta, karšto rūkymo, konservai. Gaunami juodieji ikrai. Mėsa dėl savo vertingumo vadinama raudonąja žuvimi. Iš plaukiojamosios pūslės gaminami klijai, kurie naudojami vyno skaidrinimui ir kitiems tikslams.Šeima: silkinės (23 rūšys ) Clupeidae Pagal sugavimo rajonus skirstomos: į 1. šiaurines (Atlanto, Ramiojo vandenyno, Baltosios jūros) ir pietines (Kaspijos, Azovo, Juodosios jūros) Šiai šeimai priklauso ne tik silkės bet ir kilkės, strimelės sardinelės, perpelė.Vertikaliai kūnas į apačią kylio formos, padengtas cikloidiniais žvynais Šoninės linijos neturi, nugaros pelekas vienas. Didelė pramoninė reikšmė. Jos sudaro apie40 proc. (daugiau kaip 6 mln tonų) viso pasaulio sugaunamų žuvų. Mėsa balta švelni, riebi, (iki 35 proc.) ir skani. Dažniausiai sūdoma.Šeima Ančiuvinės (Engraulidae) nedidelės žuvys 10-15 g. Artimos silkinėms. Žvynai cikloidinai ploni, šoninės linijos neturi. Skirstoma Japonų, Juodosios jūros. Sūdo gamina konservus, paštetus ir kt. Šeima lašišinės (salmonidae) Lašišos, šlakiai, upėtakiai, kuprė, keta sykai, peledės, stintos, kiršliai.Kūnas ilgas, verpsto formos, plokščias iš šonų. Galva nedidelė, pilvas apvalus. turi du nugaros pelekus: ties viduriu nugaros ir ties analiniu peleku – riebalinį peleką. dauguma praeivės žuvys, mėgsta šaltą vandenį. Mėsa svelni, riebi, rausva, be atšakų. Sykų mėsa žalsvai balta. Be to gaunamai raudonieji ikrai (iš ketos, kuprės. Mėsa sūdoma, rūkoma, gaminami konservai.
Šeima stintinės (Osmeridae)Stinta iki 75 g svorio. Amerikoniškoji, Europinė, moiva ir kt. Jos nuo lašišinių skiriasi tuo, kad turi išsikišusį apatinį žandikaulį, neturi skaidrių vokių, nugarinis pelekas trumpas, o už jo yra riebalinis pelekas. Sugaunamos Baltijos, Barenco, Tolimųjų Rytų. Realizuojamos šviežios, sūdytos , šaldytos, vytintos, džiovintos. Daugelio stintinių mėsa turi specifinį agurkų kvapą.Šeima Lydekinės (Esocidae)Kūnas ilgas, žemas, plokščiais šonais. Galva ir snukis ilgi ir plokšti iš viršaus. žiotys su daugeliu smulkių aštrių dantų, palinkusių į ryklės pusę.Realizuojamos gyvos, atšaldytos ir šaldytos, gaminami konservai ir kulinarinaiai ganiminai. Mėsa liesa, kartais turi dumblo kvapą.Šeima unguriai (Anguillidae) 0.3-0.5 kg iki 4 kgKūnas panašus į gyvatės, ilgas, cilindriškas, oda stora ir gleivėta. Žvynai smulkūs, giliai įaugę į odą, auginami ir tvenkiniuose. Nugarinis ir analinis pelekai ilgi, suaugę su uodegos peleku. Paplitę Baltijos ir Juodosios jūros baseinų upėse. Jie riebūs (20-25 proc.). Mėsa malonaus skonio labai skanūs karšto rūkymo. Gali būti gaminami konservai.Šeima Jūrinai unguriai (Congridae)Ilgesni už upinius ungurius. Paplitę Šiaurės Atlante, Viduržemio, Juodojoje ir Baltijos jūrose. Gyvena urvuose, tarp rifų. Mėsos skaidulos stambios, mėsa neriebi (1-7 riebalų). Raumenyse gausu ašakų. Mėsa neskani.Šeima karpinės (Cyprinidae) 118 rūšių
Tai gausiausiai ir labiausia paplitusi žuvų šeima. Jai priklauso sazanai, karpiai, karšiai, kuojos, lynai, karosai, ūsoriai, žiobriai, šapalai. Kūnas plokščias iš šonų suplotas, aukštas. Padengtas cikloidinais žvynais. Žandai be dantų, bet yra ryklėdančiai. Kai kurių nuodingi ikrai, o mėsa vartojama maistui. Karpinės žuvys dažniausiai realizuojamos gyvos, atšaldytos, šaldytos, rūkytos, gaminami konservai, vyt inama. Mėsoje daug atšakų.Šeima bizonžuvinės. (Catostomidae)Bufalas užauga iki 40kg. Lietuvoje aklinamatizuotas VRE tvenkiniuose.Vijūninėsšaminių katžuvinės (Ictaluridae ) Amerikinis ir kanalinis šamas pasižymi gero skonio žuviene. aklimatizyuoti VRE telkiniuose.Šeima menkinės (Gadidae ) 22 rūšys.Turi didelė reikšmę. Pasaulio prekyboje užima antrą vietą po silkių (4mln) ton . Mėsa liesa (apie 0.5 proc. riebalų) be atšakų. Valgomoji dalis sudaro 55 proc. (raumenys, ikrai, kepeys) iš kepenų gaunami žuvų taukai, konservai. Menkių kepenys užima 5-7 proc. kūno masės. Žuvis realizuojama be galvos vidurių, dažniausiai šaldyta, konservų gamybai, sūdoma, rūkoma. Lietuvoje 3 rūšys :Baltijos menkė iki 40 kg Juodašonė 9 pikša iki 19kg Ledjūrio( saida) iki 10 kg. Šeima merlūzos (Merluccidae) Kartais priskiriama menkinių šeimai. Nuo menkių skiriasi tik tuo, kad smakro nėra ūselio. Jūrų lydekos sidabrinio cheko) dažniausiai naudojama kepta.Šeima skumbrinės (scombridae) makreles užauga iki 1.6 kg.Kūnas verpstės formos, uodegos stiebelis plonas ir aptakus skumbrinių šeimos žuvys (tunai , pelamidės) po sugavimo turi būti nedelsiant atšaldomi. Šiltai laikant susidaro nuodingos medžiagos. Skumbrių mėsa švelni bei riebi.Mėsa švelni (riebalų 7,5-24 proc). vartojama atšaldyta , rūkyta, konservai. Gentis tunai (svoris 45-600 kg) Kadangi tunų gerai išsivysčiusi kraujagyslių sistema, kuri jungiasi su šoninių raumenų kraujagyslių sistema, todėl žuvis gali reguliuoti savo tempeartūrą. Daromi aukštos kokybės konservai alyvų aliejuje, kepta virta.Šeima uotinės (Bothidae)Kūnas asimetriškas, panašus į plekšnės, aukštas, gan storas iš šonų, be žvynų, gelsvas ar rudas, demėtas, padengtas aštriais raginais dygleliais. Galva didelė. Šeima plekšninės (pleuronectidae) 44 rūšys.Šiai šeimai priklauso įvairios plekšnės (gelsvapelekė, Baltijos, poliarinė, upinė 04-7 kg. Kūnas asimetriškas, plokščias, akys spalvotoje pusėje.Mėsa gan riebi iki 5 proc. riebalų. Kvapo pašalinimui nulupama oda nuo paviršinės nudažytosios pusės. Realizuojama atšaldytos, šaldytos karšto rūkymo, gaunami konservai. Daugelis jūrų ir vandenynų žuvų rūšių dar nepanaudojamos maistui. Arba jos negaudomos arba neturi paklausos. Trūksta informacijos, įpratimo ir t.t. Kiti maistui naudojami jūrų gyvūnai 1. valgomoji austrė Ostrea edulis. iki 10cm ilgio. Kairioji, apatinė geldelė yra iškilesnė. Ja austrė prisitvirtina prie sustrato. 2. Midija. Mitilus edulis (Dvigeldis, juodos ar rudos spalvos. 5-8cm ilgio. Valgomas visas kūnas.3. Jūrų šukutės š. Pectinidae. Paplitę. Dvigeldis. apatinė pusė iškili, viršutinė plokščia. Valgoma raumuo ir mantija. 12-13cm ilgio. 200-210g. 4. Upiniai vėžiai. Plačiažnyplis (Astacus, astatus )Sveria apie 300g Siauražnyplis (Astacus leptodactylus) Omaras (omarus vulgaris) ,panašūs į vėžius, bet stambesni, 40-75 cm ilgio, 4-15 kg. Valgoma žnyplių ir uodegos (kaklelio mėsa). Išleidžiami šaldyti. Langustas. Polinurus vulgaris. Neturi žnyplių. Paplitę Ramiajam ir Atlando vandenyne .Užauga 40cm iki 4 kg svorio.Krevetė –Pandulus boraelis. Maistui naudojama kaklelio mėsa. Norvegiškas omaras . Nephrops norvegicus. Užauga iki 30cm ilgio. Žnyplės plonos, ilgos.Krabai Kamčiatkos krabas, krabas Eriphia verrucosa, Krabas atsiskyrėlis (Pagurus bernihardus )Tipas dygiaodžiai. Jūrų agurkai. Galvakojai moliuskai kalmarai 40-60 cm ilgio. pašalina galvą , čiuptuvus ir vidurius.Nuodingos žuvysGalima suskirstyti į dvi grupes :1. natūraliai nuodingos 2. turinčios savyje nuodingų medžiagų Nuodingos gali būti pačios žuvys, pav, Japonijoje labai populiari žuvis Fugu, kurios vienos žuvies užtektų nužudyti 30 žmonių.Taip pat pasitaiko ciguatera, skumbroidinis (histamino), Paralitinis moliuskų apsinuodijimas, neurotoksinis moliuskų apsinuodijimas.Žuvų mėsos cheminė sudėtis ir maistinė vertė Žuvų mėsos cheminė sudėtis yra panaši į šiltakraujių gyvūnų mėsos cheminę sudėtį. Įvairių rūšių žuvų mėsos cheminė sudėtis labai nevienoda. Tos pačios rūšies mėsos cheminė sudėtis yra pastovi , nors jai turi įtakos žuvies amžius, fiziologinė ir mitybos būklė bei kt.Vandens kiekis įvairių žuvų mėsoje svyruoja nuo 52 iki 85 proc. Santykis tarp sujungto (adsorbcinio) ir laisvo vandens įvairių žuvų yra skirtingas (menkių laisvas vanduo sudaro 75, o sujungtas -5.7 proc. žuvų masės). Keičiantis žuvyje vandens kiekiui, kinta ir žuvies kokybė, pvz. žuviai netekus 3-5 proc. drėgmės žymiai pablogėja jos skoninės savybės apdorojant žuvis per aukšta temperatūra, denatūruojami baltymai, jie netenka hidratinių apvalkalų ir sutrinka proceso grįžtamumas: sušaldyta mėsa dėl šaldymo metu sujungto vandens virtimo ledo kristalais ir tuo suardžius žuvų audinių dispersinę sistemą praranda galimumą sugerti vandenį atgal.Azotinės medžiagos : Kaulinių žuvų azotinių medžiagų apie 85 proc. sudaro baltymai ir tik 15 proc. tenka nebaltyminiam azotui. Kremzlinių žuvų baltymai sudaro tik 55-65, o likusius 35-45 proc. sudaro nebaltyminis azotas.Baltymai. Žuvų mėsoje baltymų yra nuo 6 iki 27.5 proc. (vid. 16). Viso pasaulio žmonių suvartojamų baltymų apie 12 proc. sudaro žuvų baltymai. Baltymai skirstomi į fibrinių, sarkoplazmos ir stromos (sarkoleminiai) Tai pilnaverčiai baltymai dar vadinami proteinais. Yra ir sudėtingų (nukleoproteidai, gliukoproteidai, lipoproteidai).Fibrilių baltymai Tai globulinai; miozinas, tropomiozinas, aktinas. Miozinas pasižymi savybe prisijungti įvairius jonus, ypač kalcio ir magnio, pasižymi fermentinėnis savybėmis. Žuvų raumenyse miozino denatūracija prasideda jau 37 oC temperatūroje. Aktinas su miozinu sudaro kompleksinį baltymą -aktomioziną.Sarkoplazmos baltymai (albuminas, miogenas, mioalbuminas, globulinas X)Sarkoplazmoje yra keletas baltymų fermentų, kurie yra reikšmingi audinių medžiagų apykaitoje. Tai glikolizės fermentai , kreatinfosfokinazė, miokinazė ir kt. Proteidai Nukleo ir fosfoproteidai yra svarbiausia raumenų skaidulų branduolių baltymai; jų sudėtyje yra fosforo. Gliukoproteidai – tai mucinai ir mukoidai. Vykstant hidrolizei nuo šių baltymų atskyla gliukozė, kuri suteikia mėsai saldoką skonį.Lipoprotedai baltymai sujungti su riebalais. Į jų sudėtį įeina lecitinas, turtingas fosforo. Žuvies baltymuose fosforo kiekis kai kuriuose žuvų mėsoje siekia 0,26-0,63 proc.Stromos baltymai- tai jungiamojo audinio baltymai kolagenas ir elastinas.Kolagenas verdant virsta glitinu, nuo jo atsiskiria didelė dalis polisacharidų, kurie pereina į tirpalą. Gliutiną skaido proteolitiniai fermentai, jis pasižymi hidrofiliškumu. Tuo paaiškinama, kad verdama arba kepama žuvis praranda mažai vandens, o pati mėsa būna švelnios struktūros ir sultinga. Žuvys, kuriose yra daug kolageno, tinka gaminiams drebučiuose be želatinos priedo. Žuvų raumenyse kolageno yra nuo 1,7 iki 5,1 proc. (lašiša). Elastino proteolitiniai fermentai neskaldo. Mėsos baltymuose yra daug amino rūgščių, lengvai prarandančių karboksilinę grupę (COOH) dėl to mėsa yra šarmiškesnė, negu šiltakraujų gyvūnų, todėl susidaro geresnės sąlygos puvimo bakterijoms daugintis. Proteinuose yra visos būtinos amino rūgštys ir lizinas, triptofanas ir kt. .
Azotinės ekstrakcinės medžiagos Šios azotinės medžiagos žuvies mėsoje susikaupia baltymų apykaitos procese gyvoje žuvyje ir vykstant žuvies audinių autolizei po žuvies gaišimo.Jų yra kaulinių ir eršketinių nuo 1,5-3,9, o kremzlinių – iki 10proc. žalios mėsos svorio. Nuo šių medžiagų priklauso žuvies skonis, o nuo to virškinamo sulčių susidarymas. Kita vertus šios medžiagos yra geras substratas mikrobų vystymuisi. Tas priklauso nuo azotinių ekstrakcinių medžiagų kiekio. Pvz. skumbrė genda greičiau nei kitos rūšys. Šioms medžiagoms priklauso lakūs baziniai junginiai (mono, di. ir trimetil aminai, amoniakas, trimetilamonio bazės) trimetilamino oksidas (CH3)NO, arginimas, kreatininas, hipoksantinas, ksantinas, adeninas. Jie vaidina nemažą vaidmenį ir žuvų autolizės procesuose. Dar žuvies mėsoje aptinkama šlapalo (ypač kremzlinių jūrų žuvų mėsoje), amino rūgščių, karnozino, ir kt Riebalai Žuvų riebalai vertingi tuo, kad juose yra žymiai daugiau skystų nesočių riebiųjų rūgščių negu augaliniuose aliejuose. Todėl netgi esant žemesnei kaip O0C temperatūrai, jie išlieka skysti. Juose yra linolio ir arachido rūgščių, kurių derinys vadinamas vit. F. Šis kompleksas normalizuoja riebalų ir cholesterolio apykaitą. Nustatyta, kad 30g. žuvų taukų cholesterolio kiekį sumažina 7 proc.. Žuvų nesočios riebalų rūgštys sudaro 84 proc., o sočiosios – tik 16 procentus. Pagal riebalų kiekį žuvis galima suskirstyti į į 4 grupes:1. Liesos iki 2 proc. (menkė, ešerinės žuvys, lydeka)2. Vidutinio riebumo nuo 2-6 proc. riebalų (karpinės, kai kurios lašišinės, šamas)3. Riebios nuo 6-20 proc. riebalų (daugiausia eršketinių, lašišinių ir kt.)4. Labai riebios – daugiau kaip 20proc. riebalų (ungurys, nėgės, stambios silkės).Riebalai yra pasiskirstę įvairių žuvų kūne nevienodai; ešerinių koncentruojasi vidaus organuose, sykinių ir jūros ešerių – keteros srityje, silkių poodyje, šamo uodegos srityje, eršketų raumenyse, menkių kepenyse. Žalsva riebalų spalva priklauso nuo chlorofilo.Angliavandeniai (ekstrakcinės beazotinės medžiagos)Angliavandenių žuvų raumenyse būna 0.5-1 proc. Didžiausią jo dalį sudaro glikogenas . Šviežioje žuvyje būna nedaug glikogeno hidrolizės produktų: gliukozės, pyrovynuogių, pieno rūgšties. Žuvies mėsa saldoka. ypač žuvies buljonas. Tai paaiškinama tuo, kad hidrolitiniu būdu skyla glikogenas iki gliukozės, kurios kiekis pasiekia 0,75 proc. Nors angliavandenių maistinė reikšmė nedidelė, vienok jie reikšmingi žuvies autolizės procese, o taip pat žuvies spalvos, skonio ir kvapo formavimosi procese, dėl savo redukuojančių savybių.Mineralinės medžiagos Mėsoje yra 1.2-1.5 proc. Makroelementai (kai kiekis didesnis kaip 0.5 mg 100g mėsos) ir mikroelementai. Didžiausią reikšmę turi fosforas, kalcis, magnis, geležis, kalis, natris, chloras, siera o iš mikroelementų -jodas, varis, arsenas, kobaltas, manganas, cinkas, švinas, fluoras. Į žuvies kūną didele dalimi min. medžiagos patenka iš vandens osmozės būdu. Todėl gėlavandenėse žuvyse mineralinių medžiagų žymiai mažiau, o mikroelementų beveik nėra. O jūrų žuvyse yra ir mikroelementų. Kalcio ir fosforo santykis yra optimalus (lašišinių žuvų mėsoje yra gana daug geležies ir vario druskų)Vitaminai Jų yra beveik visuose audiniuose. Randama tirpstančių riebaluose A.D.E. ir beveik visi B grupės vitaminai. Daugiausiai randama kepenų riebaluose. Pvz. menkių kepenyse yra 91 proc. nuo bendro kiekio. Vit. D daugiau randama ungurių, nėgių, lašišų skumbrių, o riebaluose tirpstančių vitaminų vidaus organuose (kepenyse, blužnyje, inkstuose). Vit. C beveik visoje žuvų mėsoje būna 1-5 mg. Fermentai Tai peroksidazė, katalazė, lipazė, amilazė, fosfotazė. Svarbiausią reikšmę turi endofermentai – fermentai esantys žuvų mėsos ląstelėse. Nugaišusioje žuvyje jos iššaukia autolizinius procesus Yra ir egzofermentai (virškinimo) pradeda skaldyti ir mėsos baltymus ir tuo greitina žuvies gedimą Gedimą sulaikius tam tikrais procesais jų gedimą (silkių) tie procesai pagerina kvapą ir skonį.Žuvų energetinė vertė priklauso nuo žuvų riebumo. Riebesnės žuvys yra daugiau kaloringesnė pav. liesų žuvų svyruoja nuo 2616KJ (menkė) iki 4522 (ešerys ).Vidutinio riebumo nuo 3641( syko) iki 5652( strimelė), Riebios 5684(sterlė) iki 10261(silkė juodnugarė).Labai riebios nuo 11160 kJ (Ungurys) iki 15152 ( Astrachanės nėgė) Žuvų ligosŽuvų ligų (infekcinių, invazinių, neukrečiamų) sukėlėjai iššaukia žuvies organuose ir audiniuose įvairaus pobūdžio ir laipsnio patologinius anatominius procesus.Dėl to gali pablogėti žuvies prekinė išvaizda ir vertė, pakisti fiziko cheminės ir organoleptinės savybės. Vieni žuvų ligų sukėlėjai pažeidžia žuvų odą, pelekus ir žiaunas (grybeliai), virusai, bakterijos, pirmuonys, chemikalai – kiti raumenis (miksosporidijos, mikrosporidijos, metacerkarijos, plerocerkoidai), dar kiti plaukiojimo pūslę, virškinimo traktą ir pan. Dauguma žuvų ligų sukelėjų žmonėms nepavojingi. Sergančių žuvų būna didelis audinių bakterinis užterštumas. Griežtos ribos tarp žuvų ligų, dėl kurių pablogėja žuvies prekinė išvaizda ir ligų, dėl kurių pablogėja žuvies mėsos fiziko cheminės savybės, nėra. Sergančios žuvys liesėja, o ligos procesas gali pasiekti tokį laipsnį, kad dėl patologinių pakitimų žuvis tampa netinkama maistui.Infekcinės žuvų ligosVirusinės žuvų ligos Karpių hemoraginė septicemija, pavasarinė karpių viremija, infekcinė vandenė (septicemia haemorrhagica cyprinorum)Šias ligas sukelia RNR virusas. Rhabdovirus carpio. Liga dažnai komplikuoja Aeromomas genties bakterijos. Serga karpiai, sazanai, rečiau lynai. Padaro didelių nuostolių tvenkininei žuvininkystei. Žuvies išorėje odoje ant pelekų pastebimos raudonos dėmės. Dėmių vietose oda nekrotizuojasi, atsiranda opos, kurios gali užgyti, randuotis. pastebimas ascitas, išverstakumas.Lašišinių žuvų hemoraginė septisemija (septicemia haemorrhagica salmonum) Labai pavojinga upėtakių, kiršlių, peledžių liga. Serga šiumetukai ir dvivasariai, šaltu metų laiku (žiemos pabaigoje). Ryškiausi pakitimai: patamsėjimas, išverstakumas, žiaunų anenimiškumas, pelekų suirimas, kraujosrūvos žiaunose, vidaus organuose, raumenyse. -konjungtyvoje kraujosruvos juostelių formos apie lęšiuką; -nervinėje formoje neįprastas elgesys, baseino dugne jos juda spirale, kai kada pavirtusios ant šono, ratais.San vertinimas Žuvys esant patologiniams pakitimams , maistui nenaudojamos.Karpių raupai (variola cyprinorum) liga aprašyta XVI amžiuje, sukėlėjas – virusas. Ligos eiga lėtinė.Ant sergančių žuvų kūno paviršiaus ant odos, pelekų atsiranda standžios, balsvos išaugos – epitelio augliai, primenantys parafino užlašėjimus. Pradžioje tos išaugos minkštos, o vėliau sukietėja San. įvertinimas. Jei pakitimai neryškūs galima vartoti maistui. Dar yra lašišinių žuvų infekcinė hemopoetinė nekrozė, ungurių stomatopailoma , limfocistita , starkių fibrosarkoma ir kt. ligos San. įvertinimas. priklauso nuo pakitimų ryškumo bei bakteriologinio tyrimo rezultatų. Jeigu pakitimai neryškūs ir žuvies prekinė išvaizda nepablogėjusi, tai žuvis galima naudoti maistui. Jei žuvies prekinė išvaizda pablogėjusi, bet bakteriologinio tyrimo rezultatai neigiami, tai žuvį galima nukreipti kulinariniam apdorojimui, naudojant aukštą temperatūrą. Žaizdotos žuvys utilizuojamos.Serga karpiai, sazanai, dažniau 1-2 metų, sidabriniai karosai, bei baltieji amūrai Virusinė žuvų žiaunų nekrozė (Branchionecrosis cyprinorum) Paplitimas Europa, JAV, Vidurio rytai, Rusija;Sukėlėjas irido šeimos RNR virusas, dažnai ligą komplikuoja Aeromonas genties bakterijosPožymiai: – lėtai juda, laikosi arti vandens paviršiaus;– blogai ėda pašarą;– ryja orą;– žiaunos gleivėtos, patinsta , tamsiai raudonos spalvos;– žiaunų lapelių galai sustorėja, žiaunų dangteliai standžiai neužsidaro, vėliau ant žiaunų atsiranda nekrozės židiniai; kartais jie nukrenta ir matosi žiaunų lankai; – ascitas; pabąlę žiaunos; -išsišovusi išeinamoji anga, išmatos su gleivėmis;Bakterinės žuvų ligos Lašišinių žuvų furunkuliozė (Aeromonas salmonicida) Serga tvenkininės ir natūralių vandenų lašišinės žuvys: upėtakiai, lašišos. Požymiai:-Žarnų forma žarnų hiperemija, – iš anuso išsiskiria kraujas ir pūlingos masės. Raumenų forma -atsiranda raumenyse iškilimai- furunkulai. Juose būna tamsiai raudoni pūliai. Furunkulus trūkus atsiranda gilios opos
Žuvų vibriozė Sukėlėjai vibrio angullarum Ir vibrio salmonicida. Serga unguriai, lašišinės ir kt. žuvys . Unguriams pastebimos hemoragijos ant pelekų, opos kūno paviršiuje, hiperemija aplink analinę angą, upėtakiams -inkstų uždegimas, hemoragijos raumenyse.Plaukiojimo pūslės uždegimas. (Aerocystitas) sukelėjas RNR virusas. Lietuvoje pirmą kartą registruotas 1961m. Dažniausiai serga karpiai, pažeidžiama plaukiojimo pūslė: išsivysto jos uždegimas, kuris gali baigtis visišku pūslės suirimu. Dažniausiai suirsta ir deformuojasi viena plaukiojimo pūslės kamerų. Dėl dujų susirinkimo ertmėje išsipučia žuvies pilvelis.Žuvų miksobakteriozės Columnalis, kurią sukelia bakterija Chondroccocus columnaris. Bakterija plačiai paplitusi. Dažniausia serga lašišinės žuvys. Kūno paviršiuje atsiranda balkšvai pilkos dėmės, šiek tiek primenančios pluoštus. Dėmės didėja ir gali padengti visą žuvies kūno paviršių. Pažeidžiamos žiaunos: jos labai gleivėtos, žiaunų lapelių galai edemiški.Šalto vandens ligaSukelėjas Cytophaga psychrofila. Dažniausiai serga lašišinės žuvys. Liga pasireiškia vandens temperatūrai nukritus iki 5-7 oC. Pažeidžiama, nekrotizuojasi užpakalinė kūno dalis.Žuvų mikobakteriozės (Mycobacteriosis piscum)Sukelėjas Mycobacterium marinum, M. fortuitum. serga kitos žuvys. liga lėtinė. Pastebima odos išblyškimas, kartais atsiranda išverstakumas.Sanitarinis įvertinimas Esant neryškiems pažeidimamams ir nepablogėjusiai prekinei išvaizdai, žuvis gali būti realizuojama maistui. Pablogėjus žuvies prekinei išvaizdai, žuvis tinkama bakteriologiškai ir esant neigiamiems tyrimo rezultatams, pašalinus pažeidimus, žuvis perdirbama į kulinarijos gaminius naudojant aukštą temperatūrą .Žuvų mikozės Bronchiomycosis – žaunų puvinys Sukelėjai grybeliai Branchi myces sanguinis sukelia karpių ligą. B. demigrans (sukelia lydekų ir linų ligą). Grybelis lokalizuojasi žiaunų kraujagyslėse ir iššaukia žiaunų nekrozę. Pradžioje žiaunos mozaikinės; raudoni plotai kaitoliojasi su išblyškusiais aneminiais plotais, o po to suirsta žiaunų lapeliai. Pažeistose vietose vystosi Saprolegnia g. grybeliai.Saprolegniozė Dermatomikozė. Sukelia Saprolegnia ir Achlya grybeliai sapropitai, gamtoje visur paplitę. Vystosi ant žuvų kūno traumuotų vietų, ypač nusilupus žvynams. Dažnai pasitaiko žuvims žiemojant baseinuose, nors grybelis vystosi bet kokiu laiku. Žuvies paviršiuje atsiranda grybelių hifų. Žuvį ištraukus iš vandens, tie kuokšteliai subliūkšta, o procesui pažengus aumenys įgauna suplėkusį kvapą ir skonį, raumenys suyra.Žuvų invazinės ligos Protozoozės Kostiozė. Sukelėjas infuzorija. Costia necatrix. Pažeidžia visą žuvies kūno paviršių, kuris pasidengia pilkšvomis gleivėmis Chilodoneliozė (chilodonellosis)Sukėlėjas blakstienotoji infuzorija Chylodonella cyprini . Sukelėjo kūnas plokščias, apvalus, širdies formos, 45-70 mikronų ilgio, šaltį mėgstantis – intensyviai dauginasi 5-10 oC temperatūroje. Ektoparazitas. Dirgina odą ir ji pasidengia storu pilkšvai melsvu gleivių sluoksnių.Ichtioftiriozė Sukelėjas rutulio formos blakstienuotoji infuzorija Ichthypthirius multifillis. Parazituoja žuvies odoje, ant pelekų, žiaunų net akyse. Sergančios žuvys atrodo, lyg apipiltos baltomis kruopomis apibarstytos, nes odoje parazitas apauga odos epiteliu ir tada pastebima balti nedideli iškilimėliai.Kokcidiozė Sukėlėjai priklauso Eimeria ir Gousia genčių pirmuonims. Serga jūrų ir gėlavandenės žuvys. Pažeidžiamas žarnynas: išsivysto uždegimas, pastebimos kraujosrūvos.
Miksosporiozės Tai myxosporea klasės sukeliamos gėlųjų ir jūrų žuvų ligos. Žuvų audiniuose aptinkamos jų vegetatyvinės stadijos ir sporos. Parazituodami žuvų šlapimo ir tulžies pūslėse bei šlapimtakiuose šie parazitai yra plazmodijų formos, sudaro judrius daugiabranduolinius ameboidus su pseudopodijomis. Plazmodijų dydis nuo 15 iki 11 mm. Parazituodamos audiniuose vegetatyvinės stadijos sudaro ovalius ar apvalius nejudrius derinius, panašius į cistas, apgaubtas jungiamojo audinio apvalkalu arba būna plazmodijaus formoje. Plazmodijuje susidaro gana sudėtingos sporos, kurios atsparios aplinkos poveikiams. Miksosporidiozių sukelėjai pažeidžia įvairius žuvų audinius.Žiaunų miksoporiozės Ši liga pasireiškia tuo, kad pažeidžiamos žiaunos, atsiranda balkšvos cistos matomos pilka akimi. Pasitaiko lydekoms, starkiams, karpinėms žuvims.Odos miksosporozės Sukelia myxobollus squamae. Pasitaiko ūsoriams, karpiams ,sazanams. Randama ant odos, pelekų, galvos.
Raumenų miksosporiozės Parazitų cistos lokalizuojasi tarp raumenų skaidulų. Jos būna pailgos formos, įvairaus dydžio (nuo kelių mm iki vištos kiaušinio), gali būti pastebimos žuvies paviršiuje. Cistoms trūkus atsiranda žaizdos. Raumenų miksosporiozes sukelia Myxobolus pfeiferi (ūsorių).Jūros žuvims sukelia Kudoa gentis, kuri yra labiausiai patogeniška gentis, parazituojanti silkių ir tunų raumenyse Tai paplitę mikroorganizmai. Žmogui nepavojingi. Suskystėjimai gerai pastebimi defrostavus, atšildžius žuvis. Verdant pakitusias tokias žuvis ji suskystėja, todėl parazitologinio tyrimo metu rekomenduojama įtartinas žuvies vietas išvirti. Gali būti ir kaulų miksosporozės .Upėtakiams paminėtinas Myxosoma cerebralis, kuri sukelia miksomatozę. Pažeidžia galvos, skeleto, pelekų ir kitas kremzles ir kaulus. Pažeidus pusiausvyros organus, žuvis plaukioja ratu, pajuoduoja užpakalinis kūno trečdalis, iškrypsta stuburas, deformuojasi žiaunos, galva.Sanitarinis vertinimas Priklauso nuo pažeidimo laipsnio Mikrosporiozės Jų yra apie 40 rūšių Tai smulkūs ląstelių parazitai. Jų vegetatyvinės formos yra ameboidai (trofozoitai) bet be pseudopodijų. Lokalizuodamiesi ląstelėse išsaukia jų hipertrofiją Parazitų dauginimasis vyksta šizogonijos būdu, nuo užkrėstos ląstelės užsikrečia kitos. Tokiu būdu parazitas plinta.Kitos žuvys užsikrečia sporomis, kurios prisitvirtina prie šeimininko žarnų sienelės, o po to krauju išnešiojamos.Glugea gentis Šios genties parazitų sporos būna išsidėstę poromis. Jos būna pailgos, ovalios formos, kelių mikronų ilgio. Pažeistose vietose susidaro apvalios baltos dėmės arba pabąla visas organas. Šios genties yra keletas rūšių : Glugea anomala ( trispyglių dyglių, vėgelių) , Glugea luciperceae (starkių), G. herywigi ( stintų). Dideliu patogeniškumu pasižymi gludea anomala. Sporos 3.4-4.5 X2.5-30Vn dydžio> Parazituoja poodinio audsinio , kūno ertmės, ir gonadų ,žarnų , plaukiojimo pūslės sienelių, kepenų ląstelėse. Sporų susikaupimo vietose matomi balsvi, plika akimi matomi dariniai
Mikrosporidijos, sukeltos Coccenena genties. Cocconena sulei – parazituoja erškėtinių žuvų ikruose, ir aptinkama visur , kur veisiasi šios žuvys. Pažeisti ikriukai padidėja ir pabąla. Pažeistuose ikriukuose randama daugybė sporų. Dermocysdium parazitai parazituoja ant žuvies žiaunų ir odos, sudaro cistas (iki kelių milimetrų dydžio, pripildytų sporų. Sporoje yra sporoplazma su branduoliu ir apvali vakuolė.Dermocysdium cistos aptinkamos ant įvairių žuvų (gėlųjų vandenų ir jūrinių) žiaunų, rečiau raumenyse .Žuvų organizme aptinkamos Dermocystidium rūšys:D. branchialis sudaro cistas ant upėtakių . D. gasterostei ant odos . Pirmuonimis sergančių žuvų vet. sanitarinis įvertinimas Jei žuvis neišliesėjusi, nėra žymesnių odos pažeidimų, kūno deformacijos, raumenų hidratacijos, tai realizuojama be apribojimų, priešingu atveju apie žuvies panaudojimą , sprendžiama pagal bakteriologinio tyrimo rezultatus.Tipas plathelmintes Žuvų žiaunų parazitai Monogenoidea klasės DaktiIogyrozė. Parazituoja ant žiaunų. Ant karpių žiaunų dažniausiai parazituoja Dactylogyrus vastatotor D, etensus. Žuvys dūsta , jų žiaunos margos gleivėtos.Gėlųjų vandenų girodaktiliozės Gėlųjų vandenų girodaktiliozės Gylodactyrus cyprini. G. Medius ,G, salaris. Pažeidžia odą, pelekus ir žiaunas.Jūrų žuvų girodaktyliozėsGyrodactylus marinus Parazituoja ant menkių kūno paviršiaus ( ramusis vandenynas, Japonų, Barenco ir kitos jūros ) Lašišų diskokotiliozė Sukėlėjas Discocotyle saginnata yra gan didelis ( 6-9) cm , lanceto formos, suplotas parazitas. Priekinis galas siauras, o užpakalinis platus. Fiksavimosi diskas apginkluotas 4 poromis kabliukų. Parazituoja ant lašišinių žuvų žiaunų. San. vertinimas Monogenetinėnis siurbikėmis apsikrėtusių žuvų sanitarinis vertinimas priklauso nuo žuvies išvaizdos Žuvų trematodai Žuvų organizme parazituoja daugelis Trematoda klasės parazitų. Vienų žuvų parazituoja suaugusi stadija, kitų lervinė – metacerkarija.Diplostomum spathaceum metacerkarija (0.4-0.5) mm ilgio) lokalizuojasi žuvų akyse, lęšiukyje (daugelio apie 125 rūšių žuvų ). Metacerkarija iššaukia kataraktą, dėl ko žuvis apanka. Žuvis liesėja, tampa paukščių grobiu. Galutiniu šeimininku būna dažniausia žuvėdros. Pirmuoju šeimininku moliuskas, o antruoju žuvys.Odoje parazituojantys trematodaiApofaliozė. Sukelėjas yra Appophallus donicum, A. munlingi metacerkarijos. Galutinis šeiminikas dažniausiai žuvėdros. Pirmasis šeimininkas vandens moliuskai (Lithophylus naticeides) Metacerkarija lokalizuojasi karpinių ir ešerinių žuvų odoje, pelekuose ant žiaunų. Aplink įsikapsuliavusią metacerkariją kaupiasi melaninas, todėl matosi dėmės. Juodadėmė (Posthodiplostomozė)Sukelėjas Posthodiplostomum cuticola jos yra iki 1,5cm ilgi . galutinis šeimininkas –pilkasis garnys. Pirmas tarpinis -Planorpbis g moliuskas , žuvys –antrasis. Lokalizuojasi odoje ir poodyje sudarydami cistą. Gali būti stuburo iškrypimai, pakitimai raumenyse. Dažniausiai užsikrėtusios jaunos žuvys: karpiai, amūrai sazanai. Jūrų žuvų trematodai Jūrų žuvų trematodai plačiai paplitę įvairiuose pasaulio okeanuose. Lokalizuojasi žarnyne , rečiau kepenyse, kūno ertmėje ir labai retai raumenyse.Šeima didymozoidae Šios šeimo parazitų lervos cisose, poromis lokalizuojasi ant žiaunų, burnos ertmėje, po oda ir raumenyse stambių pelaginių žuvų gyvenančių vandenynų tropinėse ir subtropinėse zonose. Didimozoidų forma įvairi: nuo pailgas iki kelių metrų juostos iki rutuliškos cilindrinės , padalintos į priekinę ir užpakalinę dalis. Siurbtukai silpnai išsivystę , pilvo siurbtukas dažniausiai redukuotas Tetrakotyliozė Ši liga paplitusi natūraliuose vandens telkiniuose. Sukėlėjas prikaluso Strigeidae šeimai ir vadinasi Tetracotyle. Šiai grupei priklauso keletas genčių Cetylupus, Apotemon ir kitos . Metacerkarijos parazituoja raumenyse , organų paviršiuje ant pilvaplėvės i net smegenyse. Lerva apsupta gana standaus apvalkalo ir todėl gerai matoma pilka akimi.Suaugę trematodai parazituoja įvairių paukščių virškiname trakte. Pirmu tarpiniu šeimininku yra įvairūs pilvakojai moliuskai, o antru – įvairios žuvys. Sergančios žuvys liesėja, išsivysto ascitas Jūrų žuvys gali būti labai užsikrėtusios metacerkarijomis. Įsikapsuliavusios metacerkarijos aptinkamos įvairiuose vidaus organuose, odoje, žiaunose ir raumenyse. Labiausiai paplitusi metacerkarija nyra Galactosoma lateum., pažeidžianti žiaunas, smegenis, inkstus, įvairių pietinių jūrų žuvų. Trematodais apsikrėtusių žuvų vet. sanitarinis vertinimas. Parazitai žmogui nepavojingi išskyrus opistorchozę. Todėl žuvys jei nėra liesos su parazitais termiškai padorojamos
Žuvų cestodozės (kaspinuočiai) Liguliozė ir digramozė ligula, digrama, schistochephalus plerocerkoidai. Liguliozė Sukelėjai ligula intestinalis yra dideli nuo 5 iki 120cm ilgio ir 0.5-1.7 cm pločio, baltos matinės spalvos, juostos į abu galus smailėjančios formos. Tipiškos galvutės neturi, nors priekiniame gale yra botrijos. Labiausiai užsikrėtę būna karšiai. Suaugę parazitai parazituoja žuvilesių paukščių žarnyne. Kiaušinėlis – koracidija, kuri plaukioja, po to ją praryja vandens vėžiukai, kurį prarijus žuviai prasiskverbia į pilvo ertmę. Gali išgyventi iki 3 metų. Žuvies pilve nefunkcionuoja jo lytinis aparatas. Plerocerkoidai spaudžia vidaus organus ir sutrikdo jų funkcijas Digramma interupta Schistochephalus pungitti Devynspyglės dyglės Kaviozė ir kariofiliozė Šios ligas sukelia vienos Carryophyllacidae (gvazdikiniai) šeimos dviejų genčių Caryophyllaeus ir Khawia atstovai : Caryophylllaeus fimbriceps, C. laticeps ir Khawia sinensis.Khawia sinensis yra gana stambus nenariuotas kaspinuotis baltos spalvos, siekiantis 80-175 mm ilgio ir 3.5-4.5 mm pločio. Caryophyllaeus fimbriceps taip pat baltos spalvos nenariuotas kaspinuotis, siekiantis 13-23 mm ilgio ir 0.9-1.4 mm pločio. Parazitai turi gvazdiko formos (platesnę už strobilą su išsikišimais galvutę. Parazitų vystymasis vyksta per tarpinį šeimininką – mažašeres kirmeles Tubifex tubifex ir kt. Kiaušinėliai su žuvies išmatomis patenka į vandenį, išsivysto koracidija, ją praryja mažašerės kirmelės ir jų kūne per 3 mėn. Išsivysto plerocerkoidas (iki 10-15 mm ilgio). Žuvis, suėdusi užkrėstas mažašeres kirmeles užsikrečia gvazdikiniais, kurie subręsta per 1.5 –2 mėn. Parazitai veikia mechaniškai ir toksiškai: žuvys liesėja, blogai auga, gali užsikimšti žarnos. pažeistos žarnos, gali užkimšti jose esantys parazitai, Dažniausiai serga karpiai.Sanitarinis vertinimas normalios prekinės išvaizdos žuvys realizuojamos be apribojimų.Botriocefaliozė Sukelėjas Bothriocephalus gowkongensis – baltas nariuotas 15-25 cm ilgio ir 1-4 mm pločio. Galvutė nedidelė, širdies formos su 2 botrijomis. Kūnas kaudaliai platėja. Kiekvieno narelio užpakalinis galas yra platesnis už priekinį galą.Parazituoja karpių, sazanų, karosų, baltųjų amūrų, plačiakakčių ir kt. žarnyne.Vystosi per tarpinį šeimininką – vėžiukus Cyclops strenus, Mesocyclops lenkarti ir e kt. Botriocephalus scorpii – panašus į aprašytąjį B. gowkongensis. Siekia 50-950 mm ilgio ir 1.3-6.0 mm pločio. Vystosi per du tarpinius šeimininkus;pirmas- vėžiagyviai (Baltijos jūroje (Eutytemora hirundo), antras –žuvys (dyglės, kūjagalviai) Galutinis šeimininkas – plekšnės, silkės, unguriai ir kt. Parazituoja žuvies žarnyne. Paplitęs įvairiose jūrose, Atlanto vandenyne.Trionoforozė ( trionophorosis) Tai balti, išoriškai nenariuoti kaspinuočiai, suaugę parazituojantys lydekų žarnyne. Jų ilgis siekia 65-380mm , o – plotis 2-6 mm. Galvutė nedidelė su 2 pseudobotrijomis, apginkluota keturiais tridančiais kabliukais. Trianophorus nodulosus ir T. crassus vystosi per du tarpinius šeimininkus (pirmas –irklakojai vėžiukai – cyclops ir diaptomus genčių. Užsikrėtusį vėžiuką su išsivysčiusiu plerocerkoidu praryja antras papildomas tarpinis šeimininkas – įvairios žuvys – upėtakiai , ešeriai, vėgelės, sykai, stintos ir kt. Procerkoidai prasiskverbia į kepenis ir ten virsta plerocerkoidu.
Lerva išauga ir ant jos galvutės susiformuoja 4 tridančiai kabliukai. Tokią užsikrėtusią žuvį praryja galutinis šeimininkas – lydekos, ešeriai, vėgėlės ir per 3 savaites užauga suaugęs kaspinuotis. Didžiausia žala padaroma antram tarpiniam šeimininkui. Žuvys liesos, pilvelis išpūstas. Skrodžiant kepenyse randami žirnio grūdo dydžio cistos, kuriose yra 1-2-3 plerocerkoidai. Dėl ko kepenys būna pažeistos ir sutrikusi jų funkcija. Plerocerkodai randami sykų raumenyse, dažniausiai nugaros srityje. Suaugę trionoforusai žaloja lydekų žarnyną, užkemša jų spindį.Sanitarinis vertinimas Priklauso nuo žuvies būklės ir pažeidimo laipsnio. Jei pažeistos tik kepenys, galima išleisti skrostą žuvį. Sykų perpjaunami nugaros raumenys ir atidžiai apžiūrimi.Protocefaliozė . Užsikrečia įvairios žuvys: ešerai, lydekos, šamai, peledės, sykai, lašišinės. Protocephalus. Dubius, protocephalus exiguus,. Žuvies žarnyne išsivysto plerocerkoidas ,oiš jų suaugęs. Teikimas toksinis, mechaninis, pilvelis hgali būti išsipūtęs. Tripanorynchų lervos Cestodų būrio ( trypanoryncha ) keturstarubklių lervų dažnai gali būti užsikrėtusios jūrų žuvys. tripanorynchų galvutė turi 2 arba 4 botrijas ir 4 judrius straugbliukus. Lervos yra įkapsuliuotos raumenyse Nybelia surminicola 8-13 mm ilgio ir 1.5-3.0 mm pločio parazitai. Vystosi per tarpinius šeiminikus. Pirmas – irklakojai vėžiukai, , kuriuos parryja kaulinės žuvys ir jų raumenyse išsivysto plerocerkoidas. Galutinis šeimininkas yra rykliai , rajos , kurių žarnynr būna subrendęs parazitas.Nybelinia lervos lokalizuojasi raumenyse , ,panašios į musių lervas ir gadina gadina prekinę išvaizdą. Nuostoliai dideli, nes užsikrėtusi žuvis perdirbama pašarams Cistocefaliozė (cystocephalosis)Dažniausiai serga lašišinės žuvys ir kiršliai. Cystocephalus truncatus – kaspinuotis 4-5 cm ilgio ir 1-4 mm pločio, išoriškai nenariuotas. Skoleksas turi prisitvirtinimo organą nedidelio griovelio pavidalo. Kūne yra 20-70 lytinių kompleksų. Parazituoja piliorinėse atauagose (tarpinis šeimininkas vienas – šoniplaukos- Rivulegammarus pulex ir kt. Žuvies žarnyne parazituoja apie 1 m. Retkarčiais aptinkamas lydekų, sykių, ešerių vėgelių žarnyne.Intensyvios invazijos atvejais žuvys suliesėja, išblykšta raumenys, išsivysto piliorinių ataugų gleivinės uždegimas.Eubotriozė dažniausiai serga lašišinės žuvys. Pažeidžiamos ataugos. Subrendęs Eubothrium crassum kaspinuotis siekia 12-60 cm ilgio 2.5-6 mm pločio ir 1-2 m storio. Nariuotumas išreikštas, galvutė apvali ar trapecijos formos su 2 botrijomis. Kaklelis ryškus vystosi per tarpinį šeimininką – ciklopą ir papildomus šeimininkus – smulkias žuvis (stintas, dygles) , kurių žarnyne lerva nesivysto tokią užkrėstą žuvį suėda lašišinės žuvys ir jų žarnyne išsivysto suaugęs kaspinuotis.Sergančios žuvys liesėja, pilvelis gali būti išsipūtęs, oda pablyškusi.Žuvų nematodaiRafidaskarozė Šios ligos sukelėjas Rapidaskaris acus priklauso Anisakidae šeimai, užsikrėtusios gėlųjų vandenų žuvys. Žuvų ligą sukelia šios parazito lervos, kurios morfologiškai panašios į subrendusius parazitus. Lervos siekia 3.0-3.5 mm ilgio ir apsuptos kapsule. Patelės būna 23-26 mm ilgio, patinai – 18-19 mm ilgio. Subrendę patinai lokalizuojasi lydekų (kartais ir kitų plėšriųjų žuvų žarnynuose)Vystymasis vyksta dalyvaujant net dviems tarpiniams ir rezerviniam šeimininkams. Pirmas tarpinis šeimininkas yra įvairūs vandens bestuburiai; vabzdžių lervos (tarp jų ir chiromidai, uodo trūklio lervos), oligochetos, moliuskai ir kt. Chiromidų kūne lervos išgyvena iki 10 mėn. Rezervuariniu šeiminiku yra plėšriųjų vabzdžių lervos. Antruoju tarpiniu šeimininku yra taikios žuvys – dažniausiai karpiniai (ypač karšiai), o taip pat lašišinės, silkinės, ešerinės, ir kt. R. acus lervos, patekusios į žuvies žarnyną, migruoja pro žarnų sienelę, patenka į kraujagysles, nukeliauja į žarnų pasaitą, kepenis, pilvaplėvę, gonadas ir kt. Jos ten įsikapsuliuoja ir išauga iki 3-3.5 mm ilgio. Suėdusios tokias užkrėstas taikias žuvis, plėšrios žuvys užsikrečia.Lervomis intensyviai užsikrėtusios žuvys plaukioja pavirtusios ant šono, išliesėja, pastebimas išverstakumas. Karšių kūnas padengtas storiu gleiviu sluoksniu. Pažeistos kepenys, gonados, išsivysto ascitas San. Vertinimas. Prekinę išvaizdą turinčios žuvys galima išleisti skrostasFilometroidozė (philometroidosis)Sukėlėjas Philometroides lusiana yra rausvos ar raudonos spalvos nematodas, kurių patelės siekia 90-160 mm ilgio ir iki 1 mm pločio. Priekiniame gale yra 4 išsikišimai (papilės) tarp kurių trikampė burna. Visą patelės kūną užima gimda, ,pripildyta apvalių kiaušinėlių. Patinai tik 2.9-4.5 mm ilgio ir 0.035-0..046 mm pločio pilkai balsvos spalvos.Patelės lokalizuojasi karpių žvynų kišenėlėse (po žvynais). Pavasarį gegužės – birželio mėn. patelių kūne susiformuoja iš kiaušinėlių lervos. Parazito patelė išsikiša užpakalinį galą iš po žvynų ir veda gyvas lervas (200-250000), kurios gyvos išbūna vandenyje 7-10d. Jas praryja tarpiniai šeimininkai – ciklopai. Jų kūne per 8-10d išsivysto invazinė lerva. Karpiai praryja invazuotus ciklopus ir užsikrečia. Iš žarnyno lerva per žarnų sienelę patenka į pilvo ertmę, paskui susikaupia apie plaukiojimo pūslę, gonadas, inkstus. Per mėnesį užaugę patelės ir patinai kopuliuoja. Apvaisintos patelės nukeliauja po žvynais ir auga toliau. Visas ciklas – 1 metai.Daugiausiai nukenčia mailius. Pakitimai priklauso nuo invazijos intensyvumo; išsivysto kepenų , plaukiojimo pūslės, blužnies uždegimas. Žuvies mėsa vandeninga, liesa, drebutinė, blogo skonio.Valant žvynus išsiverčia raudonos kirmėlės Cistidikoliozė (cistidikolis farionis) sukelėjas nematodas Cistidicolis farionis. Tai 2.-5 cm ilgio ir 0.5-0.8 mm diametro apvali kirmėlė. Patelės šiek tiek stambesnės už patinus. Serga įvairios lašišinės žuvys vaivorykštiniai ir upiniai upėtakiai. Pasitaiko stintoms, kiršliams. Parazitas lokalizuojasi plaukiojamoje pūslėje. Mūsų respublikoje pasitaiko Kuršių mariose, Nemuno deltoje stintoms . Plaukiojamoje pūslėje randama iki 200 ir daugiau individų. Tarpinis šeimininkas – šoniplauka Pontoporeia affinis. Suaugusios žuvys laikosi gilumoje ir suėdusiuos šoniplaukas užsikrečia.Vet įvertinimas : žmogui visiškai nekenksmingas. Lervos iš žarnyno keliauja į plaukiojimo pūslę. Suaugusių upėtakių nustatyta anemija, jautrumas deguonies trūkumui, manoma, kad kirmėlė išskiria eritrocitus tirpdantį toksiną.Cystopsiozė Sukėlėjas Cystoppsis acipenseris. Patelė ir patinas. Patinas cilindrinės formos, alai apvalūs ilgis 2.1-2.25 mm ilgio. Kūno paviršiuje yra pavalios plokštelės arba dygliukai Patelės susideda iš dviejų dalių : priekinė siūlinė , užpakalinė dalis rutuliška. Tarpinis šeimininkas vėžiukai, šoniplaukos Gammarus, Dikerogamarus genties genčių. Juos suėdę apsikrečia galutiniai šeimininkai. – eršketiniai. Iš žarnyno lervos migruoja po oda ir dažniausiai pilvo pusėje, kur išsidėsto tarp kaulinių plokštelių. Apžiūrint pastebima iki 8-9 mm diametro iškilimėliai. Trūkus jiems dažnai supūliuoja
Dygiastraublių sukeltos žuvų ligos AkantacefaliozėsTai dygiastraublių sukeltos ligos. Neoechinorinchozė šių dygiastraublių yra keletas rūšių, bet dažniausiai pasitaiko Neoechinorynchus rutili – smulkūs, verpsto formos. Patinai būna iki 6mm, patelės iki 10mm. Straubliukas 0.079-0.136mm ilgio, ginkluotas trimis eilėmis (kiekvienoje eilėje po 6) kabliukus. Parazituoja įv. žuvų (daugiau kaip 60 rūšių) žarnyne (karpinių, ungurių, lašišų, lydekų, ešerių, upėtakių, eršketų). Ovalūs kiaušinėliai patenka į vandenį, juos praryja tarpiniai šeimininkai (įv. vėžiukai), kurios prarijusios žuvys užsikrečia. Per 25-30 d. subręsta patelės ir deda kiaušinėlius. Žuvys liesėja, nes straubliukai žaloja žarnų sienelę. Skrodžiant aptinkamos hemoragijos žarnose.Echinorynchus gadi – patino ilgis 12.8-15.0, patelės 3.5-45mm , kartais net iki 80mm, plotis apie 1mm. Ant straubliuko 20 išilginių eilių kabliukų. Parazitas cilindrinės formos, šviesiai rudos spalvos. Parazituoja apie 60 jūrų žuvų rūšių žarnyne, dažniausiai menkinių.Echinorrhynchus truttas. Parazituoja įvairių lašišinių žuvų, lydekų, ungurių, kuojų, ir kitų žuvų žarnyne. Akantocephaliozė Sukėlėjas Anthocephalus lucii- patinų ilgis 4-8 mm, patelių 8-25mm. Ant straubliuko yra 12-16 eilių kabliukų, po 7-9 eilėje. Tarpinis šeimininkas yra vandens asiliukas Assellus aquaticus. Galutinis šeimininkas – įvairios ešerinės, sykinės, plekšninės, karpinės ir kt. žuvys. Paplitęs Europoje. Parazituoja žarnyne.Acanthocephalus anguillae – 5-10 mm ilgio ir apie 1mm pločio. Ant straubliuko 10 išilginių eilių kabliukų po 5-7 kiekvienoje eilėje. Prie kabliukų pagrindo porinės dorsolateralinės ataugos. Parazituoja karpinių, rečiau lašišinių šeimų ir kt. žuvyse Radinoryhynchus pristis – ryškiai raudonos spalvos, labai standus (lyg viela), lokalizuojasi žuvų žarnyne. Patinai 20mm ilgio, straubliukas iki 2.5 mm ilgio beveik cilindrinis, stipriai lenktas kabliukai išsidėstę 14-16 išilginių eilių, po 26 kabliukus kiekvienoje eilėje.Aptinkamas dažniausiai pelaginių žarnyne (skumbrių, tunų, stauridžių, menkių, silkių ir kt.). Ilgai laikant sugautas žuvis ant denio dygiastraubliai gali iš nugaišusios žuvies žarnyno išlįsti į burną ar ant kūno paviršiaus. Gadina prekinę išvaizdą.Tipas arthropoda – nariuotakojai Klasė krustaceozės Ergaziliozė Sukelėjas ergasillus sieboldi ir E. briani. Tai ciklopai. patelė kriaušės formos, į apačią smailėja. Kūno ilgis nuo 1 iki 1.5 mm. Pirmas krūtinės segmentas susilieja su galva. Turi 5 poras plaukiojimo kojyčių. Antra pora antenų yra virtusi 2 smailiais prisitvirtinimo kabliais. Užpakaliniame kūno gale turi 2 pailgus kiaušinių maišus. Burna ventralinėje pusėje.Ergasillus briani patelė 1mm ilgio ir apie 0.2 mm pločio. Kiaušinių maišai neilgi, ir nesiekia pusės kūno ilgio . kūnas smuiko formos. Parazituoja ant įvairių žuvų žiaunų: sykinių, karpinių, (ypač lynų ) ir kt. Kabliukais sužaloja žiaunas, čiulpia kraują. Žuvys gali ir nugaišti. Sinergasiliozė (Sinergasilosis) Sinergasilus lieni. Patelė 2-2.7 mm ilgio. Kūnas pailgas, segmentai susilieję, bet jų ribos aiškios. Kūnas kaudaliai suplonėja. Ant antenų yra jautrūs, vamzdelių formos šereliai. Parazituoja ant baltojo ir margojo plačiakakčių žiaunų.Sinergasilus major – patelė 2-3 mm ilgio, lytinis segmentas mažesnis už pirmuosius pilvelio segmentus. Parazituoja ant baltųjų amūrų žiaunų. Lerniozė Sukėlėjai Lernea elegans 8-10 mm ilgio kūnas, kurio gale yra 2 maišeliai su kiaušinėliais turi būdingą fiksavimosi aparatą, priekiniame gale inkarą, panašų į briedžio ragus. Turi 5 poras dvišakių plaukiojimo kojyčių. Daugelio žuvų rūšių parazitas – karpių, amūrų, plačiakakčių ir kt.Lernea cyprinacea – patelės kūnas 10-16 mm ilgio. Galvos gale yra 2 poros fiksavimosi išaugų: dorsalinių ilgis 4-4.5 mm, ventralinių 2-2.8mm.Karpinių, ypač karosų ir kitų žuvų parazitas. Parazitai savo priekiniais galais prisitvirtina žuvies odoje ir raumenyse. Tose vietose susidaro žaizdos, akcesai. Parazitas minta žuvies krauju. Patinai neparazituoja. Kaligozė (caligosis)Caligus lacustris 4-7 mm ilgio vėžiagyvis. Turi nedidelį galvos krūtinės ovalų skydelį. Jo ilgis prilygsta lytinio segmento ir pilvelio ilgiui. Parazituoja ant pelekų ir odos gėlavandenių žuvų, ypač karšių. Gali parazituoti ir sūriuose vandenyse, upių žemupiuose. Prakanda žuvų audinius ir minta syvais. Caligus rapax patelė būna 5-7 mm ilgio, turi platų ovalų galvos –krūtinės skydą. Patinas 4,5 mm ilgio, o jo galvos krūtinės skydas 2.3-2.4 mm. Parazituoja burnos ertmėje, ant menkinių ir kitų žuvų. žiaunų ir odos Paplitęs Barenco, Baltijos, Šiaurės, Viduržemio jūrose, Atlanto vandenyne.Aetheres percarum – patelė 3-5 mm ilgio. Jos kiaušinių maišų ilgis 1.7-5.0 mm. Parazituoja ant žiaunų bei burnos ertmėje ir labai ant ešerinių žuvų odos.Tracheliastus maculatus- patelė 7-8 cm ilgio. Šio vėžiagyvio pakitę žandai (maksilipedos), primenantys dvi rankas, yra ilgesni už kūną. Nuo jų susijungimo vietos atsišakoja prisitvirtinimo žuvies kūno prietaisas (stiebelis)> Prisitvirtinimo vietose būna suardyti žvynai. Dažniausiai parazituoja ant karšių kūno.Jūrinių žuvų krustaceozėsLeracesera bronchialis – patelės kūnas siekia 4.-60 mm. Galva trumpa ir turi 3 išsišakojusias ataugas. Kaklas plonas ir gana ilgas, kūnas lenktas S formos. Priekinės 2 poros kojyčių priglaustos viena prie kitos. Patinas mažas 1.6-1.8 mm ilgio. Iš kiaušinėlių išsiritusios lervos (I kopepedinė stadija) prisitvirtina prie plekšninių žuvų žiaunų, pavirsta lėliuke ir po šėrimosi vėl tampa judri, apleidžia žuvį ir kopuliuoja. Po to patelė susiranda kitą žuvį – plekšnę – prisitvirtina prie žiaunų priekiniu galu įauga giliai į žuvies audinius. Įvyksta regresyvinė metamorfozė (kojelės redukuojasi), stipriai išauga ir tampa panašus į kirminą lytinis pilvelio segmentas. Tampa nepanašus į vėžiagyvį. Patelė deda 2 ilgas virveles kiaušinių, kuriuos priklijuoja prie pilvelio pagrindo. Vėžiukas paplitęs Atlanto ir Ramiajame vandenyne, Šiaurės, Viduržemio jūrose. Didelis invazijos intensyvumas būna vasarą ir rudens pradžioje. Apie 20 proc. plekšnių yra užkrėstos. Išššaukia liesėjimą, žuvys gali gaišti.Sphyrion lumpi Sphyrion lumpi patelė susideda iš nedidelės galvakrūtininės dalies, (35-45mm) ilgio kaklelio ir plataus plokščio apvalaus ar širdies formos ( 12-16 mm ilgio liemens. Galvakrūtinės šoniniai išsikišimai dideli ir platūs. Kiaušinių maišuose smulkūs kiaušinėliai. Kūno ilgis siekia 4-6 cm, o kiaušinių maišai 20 mm.Patinas karlikas, prisaitvirtinęs prie patelės, 2mm ilgio. Patelės prisitvirtina prie jūros ešerių ir kitų jūrų žuvų, kūno paviršiuje parazitas prasiskverbia giliai į aumenis. Aplink inkaro formos rudo priekinio parazito galo susidaro šeimininko jungiamojo audinio kapsulė, atsiranda opos. Po vėžiuko žuvimo kapsulės išlieka daug metų ir pastebimos mėsoje bjaurios masės pavidale. Prisitvirtinimo vietos pasidaro tamsios ir siekia 5 cm diametro.Pennella hawiensis Patelės kūnas ilgas ir skiriama galvakrūtinė, kaklelis, liemuo ir pilvelis. Galvakrūtinė apvali, ilgis mažesnis už plotį; ant galvakrūtinės ir kaklo ribos yra 3 chitininiai ragai: du lateraliniai ir 1 dorsalinis. Plaukiojimo kojytės redukuotos, kaklas ilgas, cilindrinis. Liemuo platesnis, bet trumpesnis už kaklą. Kiaušinių maišai ilgi, kūno ilgis 7.5-15.5 cm . Penelos lokalizuojasi raumenyse. Patelės su kiaušinių maišias aptinkamos balandžio – birželio mėn. Aplink parazitą susidaro standi jungiamojo audinio kapsulė. Įvairios panelų rūšys aptinkamos ant įvairių jūrų žuvų: žuvis šernas (pentaceros richardsoni), žuvų skraiduolių ir kt.
Lernacenicus sprattae Lernacenicus sprattae – kūnas ilgas –18-25mm. Galva platesnė ir turi 2 ragų pavidalo išaugas, nukreiptas smailiu kampu kaudaliai. Kaklas ilgas ir labai plonas. Liemuo tiesus, cilindrinis. Kiaušinių maišia siūliniai ir ilgesni už kūną (iki 53mm).Parazituoja ant šprotų bei silkių akių, rečiau ant galvos. Žuvys apanka. Paplitęs Baltijos, Šiaurės ir Airijos jūrose. ArgulozisArgulus foliaceus (pokl. Brachiura) karpinės utelės. Gana stambios 6-7 mm ilgio. A. ceregni. Iki 12mm it A. japonicus 4-8 mm ilgio. Šių parazitų kūnas plokščias, panašus į blakės, nors parazitas vadinasi karpinės utelės. Parazitas pilkai žalsvos spalvos. Galva susilieja su pirmu krūtinės peleku, o V VI segmentai su pilveliu ir sudaro vadinamąjį uodegos peleką, kuris yra dvišakas. Pirma pora antenų pakitusios į prisitvirtinimo aparatą, kurių galai užsibaigia kabliais. Turi siurbimo straubliuką, kuriame yra mandibulės. Maksilos virtę į straubliukus, matomus iš pilvo pusės. Be to turi 4poras plaukiojamųjų Kojyčių ir 2 facetines akis. Tai kraujasiurbiaI parazitai.A. japonicus nuo A. foliaceus skiriasi tuo, kad skydo užpakalinė dalis iš dalies dengia ir uodegos peleką. A. coregoni uodegos peleko mentės smailos ir be spygliukų, gėlavandeniai parazitai.Klasė hirudinea-dėlės Acanthobdella peledina yra iki 37 ilgio ir iki 9m pločio. Priekinis siurbtukas neišvystytas, užpakalinis –mažas. Priekinio galo ventralinėje pusėje yra eilės šerelių, parazituoja ant lašišnių ir kiršlinių žuvų. Paplitęs šiauriniuose, šalto vandens rajonuose, lokalizuojasi prie pagrindo, krūtininių ir nugarinių pelekų juos pažeidžia ar net visai suardo. Pelekų vietoje būna kraujuojančios opos; šios dėlės siurbia kraują, sukelia anemiją, jos į kraują išskiria hirudiną – medžiagą stabdančią kraujo krešėjimą, lieka kraujuojančios žaizdos. Piscickoliozė Piscicola geometra –žuvinė dėlė. Kūnas cilindrinis. 4-35 mm ilgio ir 3mm pločio. Turi du siurbtukus – priekinį ir užpakalinį. Priekiniame siurbtuke yra 2 poros juodų akių, o centre išsikišantis straubliukas, pritaikytas pradurti ir kraują siurbti. Užpakalinis siurbtukas didesnis, spalva gana įvairi, maskuojanti, žalsvai pilka, rusvai melsva. Per nugaros vidurį eina siaura šviesi juosta, o ją kerta skersinė juostos.Vasarą deda kiaušinių kokonus ant povandeninių daiktų. Antroje vasaros pusėje išrieda jaunos dėlės. Labiausiai nuknčia karpinės žuvys, ypač žiemojimo tvenkiniuose metu. Kraujasiurbis parazitas, išsivysto anemija. Pažeistose vietose gali vystytis bakterijos ir grybai.Cystobranchus respirens –2-4 cm ilgio ir apie 1cm pločio apatinėje pusėje kūno pakraščiuose ryškūs iškilimėliai. Gyvena šaltame vandenyje, todėl dažniausiai lašišinių žuvų parazitas: taip pat puola karpines žuvis ir ungurius. Kiaušinių kokonus deda ant povandeninių akmenų. Hemiclepsis marginata – iki 30mm ilgio , apie 7 mm pločio ant nugaros 4 išilginės eilutės karpučių. Parazituoja ant įvairų rūšių žuvų (karpinių ir kt,) veisiasi šiltuose vandenyse, panašiai kaip ir Piscicola geometraŽmonėms pavojingi jūrų parazitai Tarp žuvų parazitų yra pavojingų žmonėms. Dažniausiai tų rūšių parazitai yra pavojingi ir kailiniams žvėreliams (lapėms, audinėms), jeigu jie šeriami užsikrėtusiomis žuvimis. Žmonėms ir kitiems žinduoliams pavojingų žuvų parazitų sutinkama tik tarp helmintų lervų. Pavojingų žmonėms žuvų parazitų nėra tarp pirmuonių ir monogenetinių siurbikių.Helmintų lervos žmonėms kaip ir gyvuliams kelia realų pavojų sudaro tik tada, kai praryjamos gyvos, žuvusios lervos nėra pavojingos Iš keturių helmintų grupių (klasių) tik pavienės jų rūšys pavojingos žmonėms. Tai kai kurie trematodų, cestodų, nematodų, ir dygiastraublių atstovai. Dauguma žuvų parazitų žmogui nepavojingi. Vienok norint atskirti pavojingus nuo nepavojingų, būtina nustatyti ir vienus, ir kitus , o tai ne visais atvejais įmanoma. Kadangi tiksliai nustatyti nematodų, trematodų, cestodų ir dygiastraublių lervas, kurios išvaizda panaši į potencialiai pavojingus žuvų parazitus.Žmonėms pavojingos žuvų trematodų metacerkarijos Opisthorchis felineus. Opistorchozę sukelia trematoda klasės bioelmintas opistorchis felineus,,katinė arba sibirinė siurbikė. Kadangi kirmėlė turi du siurbtukus, ji dar vadinama dviburne. Opistorchaai yra 8-13mm ilgio ir 1-3.5 mm pločio, pailgo plono lapelio formos.Priekinėje kūno dalye yra burnos siurbtukas, o priekiniame kūno ketvirtadalyje –pilvo siurbtukas. Galutiniai šeimininkais yra žmogus, naminiai gyvūnai (šunys, katės, kiaulės) bei laukiniai. Parazituoja kepenų, tulžies latakuose, kasos latakuose, tulžies pūslėje. Parazitas veikia šeimininko organizmą toksiškai ir mechaniškai. Opistorchai erzina tulžies latakus ir sukelia katarinį jų uždegimą (cholangitą ) Dėl to tulžies latakai išsiplečia ir sukalkėja. Gali pasireikšti alergija. Be to mechaniškai dirgindami interoreceptorius, parazitai sutrikdo skrandžio, dvylikapirštės ir kasos funkciją.Lietuvoje Šilutės apylinkėje pirmas nustatė M. Askanazis. Taip yra aprašę pat ir kiti autoriai. Diagnozavimas Metacerkarijos žuvies raumenyse nustatomos kompresiniu būdu. Nulupus žuvies odą 2-5 cm dydžio raumenų gabaliukai suspaudžiami tarp dviejų storų stiklų ir stebimi binokuliaru ar lūpa.Opstorchis felineus lervos žūsta užsikrėtusias žuvis veikiant šalčiu ar karščiu esant –11-15 oC temperatūrai per 30parų, esant –35 per 10 valandų. Nedideles žuvis ar žuvies gabalus verdant lervos žūsta per 20 min. Opistorchis sinensis Echiochasmus perfoliatus Euparychium malis Clinostomum complanatum Meatagonimus yokogawai (b. Fasciolata),-trematodas 1-2.5 mm. Parazituoja žmonių, mėsėdžių, žinduolių ir kiaulių plonose žarnose. Pirmuoju tarpiniu šeimininku yra vandens moliuskai Melania, Fagotia, Piradus ir Blanfordia genčių, antruoju (papildomu) tarpiniu šeimininku yra žuvys, dažniausiai karpinės ir lašišinės, o taip pat šamai ir ešeriai. Metacerkarijos išsivysto žuvų žvynuose, odoje ir pelekuose. Cistos būna ovalios formos, 0.3-0.4 x 0.09×0.10 mm dydžio. Viename žvyne jų gali būti iki 100. Žmogui ar žinduoliams suvalgius šio trematodo metacerkarijomis užkrėstą žuvį, jo plonosiose žarnose per 15 dienų išsivysto subrendęs parazitas, kuris išskyrinėja kiaušinėlius. Metagonimozė paplitusi Rytų Azijoje, Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje, o taip pat Amūro, Dniepro, Dunojaus upių baseinuose. Žmonėms būna plonųjų žarnų pažeidimai, atsiranda kraujosrūvos, žarnų epitelio atrofija, sutrinka virškinimas, pasireiškia viduriavimas, mažakraujystė. Užkrėstų žuvų pašalinamos žiaunos, pelekai, nuvalomi žvynai, o po to žuvys nukreipiamos į visuomeninio maitinimo įmones Nanophyetosis Sukėlėjas Nanophyetes salmincola. Yra 0.8-11.1 mm ilgio. trematodas, kurias parazituoja šunų, kojotų, lapių, kitų plėšriųjų mėsėdžių ir atsitiktinai žmonių plonosiose žarnose. Vystosi per vandens moliuskus oxytremasilicula ir kitus bei antrą tarpinį šeimininką – žuvis (lašišas, upėtakius). Šis parazitas reikšmingas Amerikoje ir Rytų Sibire, nes per jį pernešama Neorikettsia helminthoeca sukėlėjas, žinomas kaip Salmon poisoning disease. Ši žmonėms pavojinga riketsijų rūšis iššaukia hemoraginį enteritą šuniniams (kaniden), pasireiškiantį limfmazgiu padidėjimu ir paprastai baigiasi mirtimi, kai gyvuliai negydomi antibiotikais (tetraciklinu). Be toriketsijos gali iššaukti viduriavimą
Clonorchis sinesis Metorchis albidusPargonimus westerni Kitos žuvų trematodų rūšys pavojingos žmonėms Heterphetes heterophetes metacerkarijos aptinkamos karpinių žuvų raumenyse ir įvairiausiose vidaus organuose.Žmonėms pavojingos kaspinučių lervos Diphyllabothrium genties kaspinuočiai sukelia žmonių ir gyvulių ligą – difilobotriozę. Diphyllobothrium latum platusis arba žuvinis kaspinuotis. Tai 2-12 m ir ilgesnis kaspinuotis. Jo skoleksas mažas su dviem šoniniais plyšiais – botrijomis. Parazituoja žmogaus, katės, šuns, lapės , kiaulės ir kitų žinduolių mintančių žuvimi plonojoje žarnoje. Kiaušinėlai – koracidija. Lervą paryja ciklopas ir lerva netenka blakstienų ir virsta per 20-25 dienas procerkoidu. Vėžiagyvius su procerkoidu praryja lydekos, vėgėlės, ešeriai, pūgžliai, lašišos. Iš jų virškinimo trakto procerkoidai migruoja į žuvies audinius – kepenis, ikrus, blužnį, raumenis, kur iš jų išsivysto plerocerkoidai. Šios lervos yra baltos, permatomoss pailgos nuo kelių iki 10mm ilgio 1-3 mm pločio galvutėse turi botrijas. Vienoje žuvyje būbna nuo kelių iki kelių šimtų> plėšrios žuvys užsikrečia ne tik nuo vėžiagyvių , bet ir prarydamos kitas užsikrėtusias žuvis. Plačiuoju kaspinuočiu žmogus užsikrcia valgydami žalią, nepakankamaiiškeptą, rūkytą žuvį, kurioje būna gyvų plerocerkoidų. Platusis kaspinuotis paplitęs JAV, Europoje, Šiaurės Rytų Kinijoje, japonijoje, rusijoje. Lietuvoje kuršių mariose ir Trakų ežeruose. 12 proc sugautų kuršių marių lydekų buvo užsikrėtę plačiojo kaspinuočio plerocerkoidais (Lenkauskaitė1973)Plerocerkoidas žūva verdant per 10min. esant 20c temperatūrai per 9-12 valandų . Sūdant plerocerkoidas žūva per 14 dienų arba kai žuvyje druskos koncentracija pasiekia 14 proc.Diphyllobothrium minus Diphyllobotrium norvegicum Diplonogorus Tipas annelidae Žmonėms pavojingos žuvų nematodų lervosJūrų žuvų nematodų lervos Anisakidae šeimosŠios šeimos nematodų galutiniais šeimininkais yra įvairūs jūros žinduoliai: delfinai, ruoniai, kai kurie banginiai. Parazituoja jų žarnyne.Apvaisinti kiaušinėliai su galutinio šeimininko išmatomis patenka į vandenį, kur esant 5-7 C temperatūrai per 20-27 d išsirita lervos, apsuptos kutikulos plėvelės ir sugebančios plaukioti. Tai pirmos stadijos lervos, kurių tolimesnis vystymasis vyksta pirmajame tarpiniame šeimininke – vėžiukyje g. Thysanoesse arba meganyctiphanes. Vėžiuke paryta nematodo lerva prasiskverbia į kūno ertmę ir po 8 dienų šeriasi ir tampa 2 stadijos lerva. Antruoju, papildomu šeimininku yra daugelio jūrų ir vandenynų žuvų, priklausančių menkinių, silkinių, plekšninių ir stauridžių šeimoms. Suėdus žuviai užkrėstą vėžiuką, antros stadijos lerva iš žuvies žarnyno patenka į kūno ertmę, kur tikriausia dar kartą šeriasi ir virsta trečios stadijos lerva. Šios lervos būna žuvų pilvaplėvėje, ant serozinių kūno ertmės dangalų, žarnų pasaito, žarnų sienelėje, kepenyse, inkstuose, gonaduose, o taip pat raumenyse. Lervos susisuka į plokščią spiralę, yra apsuptos plėvelės. Jos gali būti kabliuko formos. Silkių labaiusiai užkrėsti būna raumenys, ypač ilgesni kaip 25 cm . Žuvų organizme aptinkama Anisakis genties daug rūšių: Anisakis simplex, A, typica ir kt . Rūšį nustatyti sunku. Anisakis simplex yra 15-39 mm ilgio ir 0.4 –0.9 mm storio, balsvos , gelsvokos ar rausvokos spalvos. Galutiniam šeimininkui suėdus tokią žuvį, lerva prasiskverbia į skrandį ir pogleivinės plėveles. Ten lerva auga, šeriasi trečia kartą ir tapusi ketvirtos stadijos lerva apleidžia skrandžio gleivinę Žmonių anisakidozė Žmogus atsitiktinis šeimininkas, užsikrečia suvalgęs trečios stadijos lervomis užkrėstą žuvį. Pagautose nugaišusiose žuvyse Anisakis lervos migruoja iš kūno ertmių į raumenis, dėl ko žmogaus užsikrėtimo pavojus padidėja. Pirmą kartą registruota 1955 Nyderlanduose. Žmonės viduriavo, vėmė, pasireiškė pilvo skausmai, o taip pat jie turėjo aukštą temperatūrą. Nustatyta, kad lervos patekę į jiems nebūdingo šeiminiko kūną turi tendenciją migruoti į žarnyno sienelę. Gali perforuoti žarnyno sienelę. yra Aprašyta ir mirtinų atvejų Anisakis genties lervos yra atsparios išorės veiksniams. +70 temperatūroje anisakis žūsta po 1 min Esant –2 oC temperatūrai parazitai žūsta per 24 val. Silkes laikant 35 dienas marinate, kuriame acto rūgšties koncentracija siekia 7 proc. , o valgomosios druskos 15 procentų gyvų lervų nerasta Kadangi Anisakias lervos po žuvies nugaišimo migruoja į raumenis, patartina žuvį sušaldyti ar išskrost. Anisakis gali užsikrėsti ir tvenkiniuose auginamos lašišinės žuvys, jei jos yra šeriamos III stadijos lervomis užsikrėtusiomis žuvimis Terranova(pseudoterranova) decipiens ,phocanema decipiensSubrendęs paqrazitas (š. Anisakidae) parazituoja ruonių bei ryklių virškinamajame trakte. Daugelis jūrų žuvų yra šio parazito tarpiniai šeimininkai. Terranova lervos yra panašaus dydžio arba truputį didesnės (nuo 25 iki 40 mm ilgio) negu Anisakis kirmelės. Dažniausiai jjos būna rausvokos arba rudos spalvos ir nesusisukusios į spiralę. Japonijoje yra nustatyta keletas žmonių susirgimo atvejų, kai maistui buvo vartotos silpname acto tirpale marinuotos žuvys (pleurorogramus azonus rūšies). JAV ir Kanadoje žmonių stemplės, gerklų ir skrandžio sienelėje aptikta šių parazitų gyvų lervų.Contracaecum aduncum – tai irgi Anisakidae šeimos apvalioji kirmėlė. Patelė 18-205 mm , o patinas 24-36 mm (ilgio). Parazituoja įvairių rūšių jūrų žinduolių (ruonių ) ir kt. virškinimo trakte. Pirmas tarinis šeimininkas yra vėžiukai Acartiua bifilosa, Eurytemora affinis, antras – silkinės, lašišinės, menkinės ir kitos jūrų žuvys. Parazitai lokalizuojasi žuvų žarnų pasaite, vidaus organuose ir raumenyse. Šio parazito trečios stadijos lervomis užkrėsta žuvis yra pavojinga žmonėms. Prancūzijoje yra buvę atvejų , kai žmonės užsikrėtė vartodami maistui sardinas.Contracaecum osculatum Šie Anisakidae šeimos nematodai parazituoja įvairių rūšių ruonių ir kitų jūros žinduolių virškinimo trakte. Tarpinis šeimininkas –žuvys. Vokietijoje yra aprašytas žmonių invazijos atvejis, labai panašus į anizakidozę.Gentis Gnathostoma Žmonių ir naminių (kačių, kiaulių, šunų ir kt.) bei laukinių (šeškų, audinių, leopardų, tigrų ir kt.) gyvulių ligą sukelia Gnathostoma hispidum, ir G. spinigerum. Suaugęs parazitas siekia 1.5-4.5 cm ilgio. Parazitai lokalizuojasi jų skrandžio sienelėje, o taip pat stemplėje.Iš galutinio šeimininko su išmatomis į vandenį patekusiuose kiaušinėliuose išsivysto lerva, kuri iš kiaušinėlio išeina į vandenį. Ten praryja tarpinis šeimininkas Cyclops genties vėžiukai. Juose lerva virsta invazine. Tokius vėžiukus prarijusios žuvys užsikrečia, patenka į įvairius organus, raumenis, pilvaplėvę, kur susisuka į spiralę. Šio parazito lervomis būna užsikrėtę šamai, starkiai , ešeriai, ir karpinės žuvys . Pasitaiko Tolimuose Rytuose, Vidurinėje Azijoje ir kitur. Žmonių organizme šio parazito lervos lokalizuojasi poodinėje ląstelienoje, plaučiuose, akyse, CNS. Jos migruoja ir gyvena organizme keletą metų, bet lytiškai nesubręsta. Galutinis šeimininkas užsikrečia suėsdamas užkrėstus šio parazito trečios stadijos lervomis papildomus šeimininkus (žuvis, roplius ir kt.) bei gerdamas vandenį, kuriame yra parazito lervomis užkrėstų vėžiukų. Dioctophyne renaleCorynosoma Tai nedideli iki 9mm ilgio dygiastraubliai. Jų priekinėje gale yra beveik cilindrinės formos, apatiniame trečdalyje truputį išplėstas 0.5-0.65 mm ilgio straubliukas. Ant jo yra išilginėmis eilėmis išsidėstę atgal smailūs kabliukai. Straubliukas dažnai būna įverstas vidun. Parazito priekinė dalis yra išsiplėtusi , todėl jis panašus į kriaušę> kūno paviršius nusėtas smulkiais spygliukais Dygiastraubliai Corynosoma strumosum Patinai ir patelės vienodo dydžio 5-6 iki 9mm ilgio ir 1mm pločio. Ant straubliuko yra 18 išilginių eilių po 10-12 kabliukų kiekvienoje eilėje. Patys didžiausi jų būna 6 arba 5, arba 6 ir 7 kablliukai. Lytiškai subrendę parazituoja jūros žinduolių (ruonių, vėplių ) ir kt., kailinių žvėrelių ir retai žuvilesių paukščių virškinimo trakte. Iššaukia jų virškinimo trakto uždegiminius procesus, viduriavimą, išliesėjimą. Gyvuliai gali gaišti, pavojingas ir žmonėms. Su galutinio šeimininko išmatomis dygiastraublio verpstės formos kiaušinėliai patenka į vandenį. Juos praryja I tarpinis šeiminikas Pontoporeia genties. Šoniplaukų žarnyne iš kaušinėlio išsirita lerva, kuri prasiskverbia į jo kūno ertmę ir ten virsta invazine (prekantela).Kai tokius vėžiukus praryja žuvys, jų žarnyne vėžiukai suvirškinami, o išsilaisvinusios lervos per žarnyno sieneles patenka į kūno ertmę ir apsistoja pilvaplėvės, žarnų pasaito, žarnyno, vidaus organų ir net raumenyse. Lervos randamos susirietusios, o jų straubliukas įtrauktas į parazito kūną. Šio dygiastraublio pasitaiko Atlanto, Baltijos, Kaspijos, Beringo, Japonų ir kt. jūrose. Užsikrėtusios būna plekšninės, silkinės, menkinės, ešerinės. Žmonės užsikrečia valgydami nepakankamai išvirtą arba žalią užkrėstą žuvį . Lervos žūsta šaldant žuvį –18 0Ctemperatūroje 5-7 paras.Žuvų užsikrėtusių helmintų lervomis, sanitarinis vertinimas Nustačius iki 15 negyvų lervų, jei jie nėra įsiskverbę į raumenis, žuvis leidžiama vartoti be apribojimų Nustačius daugiau kaip 15 negyvų helmintų, ir jei jie nėra įsiskverbę į raumenis leidžiama vartoti žmonių maistui tik po apdorojimo t. y pašalinus vidaus organus , galvą arba perdirbus į file.