teismo medicina

TURINYS

1. ĮVADAS..............................2
2. APSINUODIJIMAS ALKOHOLIU, NIKOTINU.................3
3. GYVŲ ASMENŲ EKSPERTIZĖ........................6
4. ANKSTIVIEJI LAVONINIAI REIŠKINIAI...................7
5. STAIGIOS MIRTYS NUO ŠIRDĖS IR KRAUJAGISLIŲ LYGŲ.......9
6. BUTINOS EKSPERTO ASMENYNĖS SAVYBĖS...............10
7. IŠVADOS..............................11
8. NAUDOTA LITERATŪRA..........................12

ĮVADAS

Šiuo metu teismo medicina ir teismo medicinos ekspertizė t.y. mokslas, nagrinėjantis teisinėje praktikoje iškylančius medicinos klausimus dėl didėjančio nusikalstamumo įgauna vis didesnę svarbą. Teismo medicinos mokslu remiamasi atliekant teismo medicinos ekspertizes. Dauguma nusikaltimų žmogaus orumui, sveikatai arba gyvybei nuodugniai ištiriami tik teismo medicinos ekspertizės pagalba.

Darbo tikslas susipažinti bei išanalizuoti šiuos uždavinius:
1. Apsinuodijimas alkoholiu, nikotinu;
2. Gyvų asmenų ekspertizė;
3. Ankstyvieji lavoniniai reiškiniai;
4. Staigios mirtys nuo širdies ir kraujagyslių lygų;
5. Būtinosos eksperto assmeninės savybės;

Gilindamasis į darbo uždavinius naudojausi įvairia teismo medicinos literatūra bei asmenine patirtimi, įgyta dirbant teisėsaugos srityje.

1. APSINUODIJIMAS ALKOHOLIU, NIKOTINU

Alkoholio vartojimas seniai yra viena iš pačių didžiausių žmonijos problemų. Anksčiau gerti alkoholį buvo tik vyrų “privilegija”, dabar, kaip bebūtų skaudu, svaiginasi moterys ir net paaugliai. Padidėjusiam alkoholinių gėrimų vartojimui didėlę įtaką turi ir prasta Lietuvos ekonominė padėtis. Dažnas nesusimąsto, kokį poveikį turi alkoholis jo organizmui, mato tik momentinius pakitimus – “apsinešimą”, apsvaigimą, “gerumo jausmą”. Tačiau mažai kas susimąsto, kokį iš pat pradžių nematomą, taačiau stiprų poveikį alkoholis daro jo organizmui, kad alkoholio vartojimas galbūt atsilieps senatvėje, o gal jos ir nebe sulauks.

Etilo alkoholiu buityje apsinuodijama labai dažnai. Tai stiprūs citoplazmos nuodai, veikiantys organizmą kaip narkotikai. Net ir ne didelės alkoholio dozės slopina smegenų ži

ievę, dirgina požievio centrus. Dėl to susilpnėja dėmesys, dingsta savikritiškumas, vėliau apima euforija, sutrinka koordinacija. Dėl slopinimo blėsta sąmonė, sutrinka vegetacinės nervų sistemos ir vidaus organų veikla, slopinamas impulsų perdavimas periferinėje nervų sistemoje.
Organizme etilo alkoholis, veikiamas fermento alkoholdehidrogenazės, suskyla ir pasigamina toksiškas metabolitas – acetaldehidas. Veikiamas aldehidehidrogenazės (ALDG), jis pamažu suskyla į acto rūgštį ir vandenį. Dėl susikaupusio organizme acetaldehido sutrinka kvėpavimas, kraujo apytaka ir CNS veikla. Nustatyta, kad žmogaus kepenyse yra dvi alkoholdehidrogenazės (ADG) formos – tipinė ir atipinė. Atipinė pasižymi labai dideliu aktyvumu ir yra 8-10 kartų aktyvesnė už tipinę ADG. Todėl jos veikiamas, alkoholis greitai oksiduoja si į acetaldehidą, o šis kaupiasi organizme. Acetaldehidas yra daug kartų nuodingesnis už etilo alkoholį. Daugelio atipinę ADG turinčių žmonių dažniausiai yra nepakankamai aktyvi ALDG, skaldanti accetaldehidą į acto rūgštį ir vandenį. Todėl tokie žmonės gali mirti ir nuo nedidelio etilo alkoholio kiekio.
Apsinuodijimo etilo alkoholiu sunkumas priklauso nuo išgerto alkoholio kiekio, individualių organizmo savybių, amžiaus, kūno masės, suvalgyto maisto kiekio ir kokybės, fizinio arba psichinio nuovargio, nuotaikos, pripratimo gerti ir kitų veiksnių. Taip galima paaiškinti nevienodą alkoholio poveikį žmonėms, išgėrusiems tokį patį alkoholio kiekį.
Manoma, kad mirtina alkoholio dozė yra 250-300 ml 96 proc. etilo alkoholio. Įpratusiems gerti ši dozė gali būti 30 proc. didesnė, o neįpratusiems arba išgėrusiems ją be ma
aisto – mažesnė. Apie 90-95 proc. išgerto alkoholio organizme oksiduojasi, o 5-10 proc. išsiskiria su šlapimu, prakaitu, iškvepiamu oru, žarnyno turiniu, seilėmis ir kt. Alkoholis intensyviai oksiduojasi kepenyse ir gerokai silpniau – inkstuose.
Jei žmogus įpratęs vartoti alkoholį, didesnę alkoholio dalį, dar prieš patenkant j kepenis, suardo raumenų, plaučių ir kitų audinių katalazė. Tokių žmonių katakzė labai aktyvi ir alkoholio gali oksiduoti kelis kartus daugiau nei kepenų dehidrogenazė. Štai kodėl įpratusieji svaigintis alkoholio gali išgerti gerokai daugiau.
Mirtis nuo ūmaus apsinuodijimo alkoholiu gali ištikti nuo kvėpavimo centro paralyžiaus arba ūmaus širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumo dėl tiesioginio toksinio širdies raumenų ir kraujagyslių poveikio.
Skrodžiant apsinuodijusiojo etilo alkoholiu lavoną, užuodžiamas alkoholio kvapas, sklindantis iš ertmių ir skrodžiamų organų. Galvos smegenys ir jų dangalai būna paburkę, trachėjoje ir bronchuose gausu gleivių, o aspiravus – ir skrandžio turinio. Po visceraline pleura ir epikardu būna smulkių kraujosruvų, plaučiai pilni kraujo, paburkę, su pavienėmis arba gausiomis smulkiomis kraujosruvomis. Kepenys, inkstai, blužnis taip pat pilni kraujo. Šlapimo pūslė dažnai būna prisipildžiusi šviesaus šlapimo. Mikroskopinio tyrimo metu matyti padidėjęs vidaus organų kraujagyslių pralaidumas – sienelės paburkusios, išpurėjusios, persisunkusios plazma, endotelio ląstelės deformavęsi, perivaskuliniai tarpeliai taip pat išsiplėtę, gausios diapedezinės kraujosruvos.
Teismo cheminiam tyrimui kraujo reikia imti iš šlaunies arba peties venų, arba iš kietojo smegenų dangalo ančių. Ta
aip pat imama šlapimo, jei jo nėra – smegenų skysčio.
Tik kompleksiškai tiriant kraują, šlapimą, smegenų skystį, galima tiksliai nustatyti apsinuodijimo alkoholiu stadiją, laiką, praėjusį nuo alkoholio išgėrimo iki mirties, išgerto alkoholio kiekį.
Kartais alkoholio koncentracijai nustatyti, ypač kai nėra kraujo, gali būti imama akies obuolio skysčio, nes jame alkoholio koncentracija būna tokia pati kaip kraujyje, be to, akies obuolys pradeda vėliau pūti. Skystis imamas švirkštu, pradūrus akies obuolį ties akių kampu.
Jei lavonas apipuvęs arba padalintas ir dėl to nėra kraujo, ištirti imama 500 g raumenų, šlapimo ir skrandis su turiniu.
Etilo alkoholio surogatai – tai skysčiai, kuriuos žmonės vartoja vietoje alkoholinių gėrimų, nors toks pavadinimas ne visada atspincijų cheminę sudėtį ir paskirtį. Tokiems surogatams priskiriami: denatūruotas spiritas, metilo, amilo, butilo, propilo alkoholiai, etilenglikcilis, chloralhidratas, dichloretanas, acetonas, tetraetilšvinas.
Denatūruotas spiritas – tai denatūruotas etilo alkoholis, kuria me pridėta metilo alkoholio ir turinčio stiprų kvapą piridino. Dėl ši priemaišų jis nuodingesnis už etilo alkoholį, o jo toksinė bei mirtin dozė yra mažesnės. Apsinuodijimo klinikinis vaizdas panašus į apsinuodijimą etilo alkoholiu. Tiriant lavoną, užuodžiamas stiprus, nemalonus, specifinis piridino kvapas ir konstatuojami ūmios mirties požymiai.
Metilo alkoholis (metanolis, medžio spiritas) – tai bespalvis skaidrus skystis, skoniu ir kvapu primenantis etilo alkoholį, tik daug nuodingesnis už jį. Sunkiai apsinuodijama išgėrus 7-10 g, mirtinai – 3C 100 g. Labai nu
uodingi yra metilo alkoholio oksidacijos produktai formaldehidas ir skruzdžių rūgštis. Šios medžiagos ardo biologinius katalizatorius, ypač vitaminus C ir B1} sutrikdo audinių kvėpavimą. Specifiniai apsinuodijimo metilo alkoholiu požymiai: po neilgo girtumo prasideda slaptas šviesus periodas, trunkantis nuo kelių valandų iki paros. Paskui atsiranda sunkūs apsinuodijimo požymiai: galvos skausmai, sąmonės pritemimas, psichomotorinis sujaudinimas, dusulys, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai. Labai būdingas požymis yra regos sutrikimai, atsirandantys dėl regimojo nervo pažeidimų – regėjimas pamažu silpsta ir žmogus gali apakti.
Mirtis gali ištikti apsinuodijusį žmogų jau po kelių valandų, bet dažniausiai – po 2-3 parų. Sunkių apsinuodijimų atvejais mirtingumas siekia 50 proc.
Tiriant mirusiojo kūną, matyti staigios mirties požymiai: didelė vidaus organų pilnakraujystė, daug smulkių kraujosruvų po krūtinplėve, po širdiplėve ir parenchiminiuose organuose, smarkiai pabrinkusios smegenys, žadininės kraujosruvos smegenų kamiene, kartais regi mojo nervo pabrinkimas, distrofijos požymiai bei kraujosruvos. Apsinuodijimui užsitęsus, gali būti distrofinių miokardo, kepenų, inkstų pokyčių, kartais simetriškų sniegenų pusrutulių medžiagos suminkštėjimo židinių. Metanolio oksidacija vyksta lėtai, todėl vidaus organuose ir kraujyje jo gali būti net praėjus po apsinuodijimo 3-5 paroms, o šlapime – 3 paroms.
Etilenglikolis – tai bespalvis, bekvapis, saldoko skonio skystis. 40-50 proc. vandeninis etilenglikolio tirpalas naudojamas kaip antifrizas, jo yra ir stabdžių skystyje. Mirtina dozė – 100-150 ml, toksinė -50 ml.
Etilenglikolis yra kraujagyslių ir protoplazmos nuodas. Gali būti dvi apsinuodijimo etilenglikoliu formos: smegenų bei kepenų ir inkstų. Smegenų formos atveju pradžioje atsiranda sujaudinimas, o vėliau slopinimas ir paralyžiuojantis CNS poveikis. Kepenų ir inkstų formai būdingi požymiai, susiję su etilenglikolio oksidacijos produktais, iš kurių didžiausią įtaką turi rūgštynių rūgštis. Labiausiai pažeidžiami kepenys ir inkstai. Ūmiai apsinuodijęs žmogus miršta po 1-2 parų ir rečiau nuo uremijos – po 2 savaičių.
Skrodžiant mirusiojo nuo smegenų komos lavoną, matyti didelė galvos smegenų bei jų dangalų pilnakraujystė, smulkios perivaskulinės kraujosruvos smegenyse ir kituose vidaus organuose, po jų seroziniais dangalais arba gleivine. Vėlesnėse apsinuodijimo stadijose būna dideli parenchiminių organų distrofiniai pokyčiai, inkstų tiesiųjų ir vingiuotųjų kanalėlių spindžiuose būna susikaupę kalcio oksalato kristalų. Dar vėliau inkstų žievėje atsiranda nekrozės židinių ir kraujosruvų, išplintančių net po inksto kapsule. Diagnozę patvirtina vidaus organų (kepenų, inkstų, galvos smegenų) cheminio tyrimo metu rastas glikolis (tik pirmomis 4-6 paromis po apsinuodijimo) ir oksalatų kristalai inkstų preparatuose, kurių galima aptikti net ir po 3 savaičių .
Dichloretanas – tai chloroformo kvapo skystis, naudojamas pramonėje ir buityje kaip tirpiklis. Mirtina dozė – 25-50 g. Išgėrus toksinę arba mirtiną dozę, prasideda narkozė, pereinanti į komą. Mirtis ištinka praėjus 10-12 vai. po nuodo išgėrimo. Tiriant lavoną, užuodžiamas džiovintų grybų kvapas, skrandžio ir viršutinės plonosios žarnos dalies gleivinės būna paburkusios, pilnakraujės, gleivėtos. Vidaus organai pilnakraujiški, plaučiai, galvos smegenys ir jų dangalai paburkę.

13-1 pav. Oksalo rūgšties kristalai

2. GYVŲ ASMENŲ EKSPERTIZĖ

Gyvų asmenų teismo medicinos ekspertizės skiriamos baudžiamosiose bei civilinėse bylose ir sudaro didžiausią teismo medicinos praktikos dalį. Lietuvoje per metus atliekama beveik 30 000 tokio pobūdžio ekspertizių ir apžiūrų.
Teismo medicinos gyvų asmenų ekspertizės ir apžiūros daromos:

1. Kūno sužalojimo atvejais, nustatant:
■ sužalojimo sunkumą (sužalojimas įvertinamas juridiškai);
■ darbingumo netekimo procentą;
■ sveikatos būklę;
■ po sužalojimo išlikusių randų pobūdį;
■ sužalojimų arba ligų simuliaciją, disimuliaciją arba agravaciją.

2. Lytinių nusikaltimų atvejais, nustatant:
■ išžaginimą;
■ nepilnamečių tvirkinamuosius veiksmus;
■ prievartinį homoseksualizmą;
■ lytinius iškrypimus.

3. Lytinių būklių tyrimo atvejais, nustatant:
■ mergystę;
■ nėštumą arba buvusį gimdymą;
■ buvusį abortą;
■ lytinį subrendimą;
■ lytinį pajėgumą;
■ vaisiaus pradėjimo laiką;
■ lytį.

4. Kitais atvejais:
■ nustatant amžių;
■ identifikuojant asmenį.
Gyvų asmenų teismo medicinos ekspertizės daromos remiantis tardytojo arba prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi. Tokiu at veju rašomas teismo medicinos ekspertizės aktas.
Teismo medicinos apžiūros atliekamos atsižvelgiant į teisėsaugos institucijų arba kitų juridinių asmenų raštiškus prašymus (siuntimus), arba nukentėjusiojo prašymą. Atlikus apžiūrą, rašoma teismo medicinos specialisto išvada.
Teismo medicinos ekspertizės daromos teismo medicinos ambulatorijose, ligoninėse, įkalinimo įstaigose, kartais tardytojo kabinete, o išimtiniais atvejais – tiriamojo asmens namuose.
Prieš ekspertizę arba apžiūrą turi būti nustatoma tiriamojo tapatybė pagal asmens dokumentus arba teisėsaugos atstovo liudijimą.

3. ANKSTIVIEJI LAVONINIAI REIŠKINIAI
Po mirties mirusiojo kūne atsiranda naujų fizikinių ir biocheminių pokyčių, kurie vadinami lavoniniais reiškiniais. Jie skirstomi; ankstyvuosius, atsirandančius pirmomis valandomis arba paromis, ir vėlyvuosius, atsirandančius po kelių parų, savaičių, mėnesių. Tų pokyčių atsiradimas ir intensyvumas priklauso nuo aplinkos, kurioje buvo lavonas, temperatūros, drėgmės, ventiliacijos, mirties priežasties, nu kraujavimo, įmitimo, ligų ir kt.
Ankstyvieji lavoniniai reiškiniai: lavono atšalimas – Žmogui mirus, nutrūksta medžiagų apykaita, šiluma nebegaminama, o turima – visais fizikoje žinomais būdais atiduodama aplinkai. Lavonas pradeda atšalti: greičiausiai atšąla drabužiais nepridengtos kūno dalys, ilgiausiai Šiluma išlieka tiesiojoje žarnoje ir vidaus organuose. Atšalimo greitis priklauso nuo daugelio išorinių ir vidinių veiksnių: mirusiojo drabužių, įmitimo, priešmirtinės kūno temperatūros, aplinkos temperatūros, vėjo, vietos, kurioje yra lavonas, mirties priežasties. Ypač greitai atšąla naujagimių lavonai.
Lavondėmės – Sustojus kraujo apytakai, kraujas ir limfa, veikiami savo svorio, susitvenkia apatinėse užpakalinėse kūno dalyse (5-1 pav.). Per 1-1,5 vai. kraujagyslėse ir kapiliaruose susikaupia tiek kraujo, kad oda įgauna mėlynai violetinę spalvą. Susidaro lavondėmės, kurių spalva dėl deguonies trūkumo oksihemoglobinui redukavus į hemoglobiną tampa mėlynai violetinė. Tačiau apsinuodijus kraujo nuodais, kraujyje gali būti įvairių hemoglobino junginių, kurių spalva skiriasi nuo hemoglobino. Pavyzdžiui, apsinuodijus anglies monoksidu, susidaro karboksihemoglobinas, dėl kurio kraujas tampa šviesiai raudonas, apsinuodijus nitratais, susidaro methemoglobinas, lavondėmės būna rudos spalvos, apsinuodijus ciano junginiais – cianohemoglobinas, lavondėmės – tamsiai raudonos spalvos.
Lavono džiūvimas (pergamentacija) – Po mirties skysčiai garuoja ir lavonas pradeda džiūti. Pirmiausiai išdžiūva tos kūno dalys, kurios iki mirties būna drėgnos – lūpų gleivinė, akių ragena ir junginė, nosies šnervių krašteliai, iškišto liežuvio viršūnė, kapselis, varpos galvutė, apyvarpės kraštas, prasikišusios pro didžiąsias mažosios lytinės lūpos.
Džiūti žmogus pradeda tuoj po mirties, tačiau tai pastebėti galima tik po 2-3 vai. Raudonas lūpų kraštas netenka elastingumo, paruduoja. Pravirų akių ragenos ir skleros kampuose po 4-5 vai. atsiranda gelsvai rudos dėmės, atitinkančios akių plyšio plotį (LiarŠe dėmės). Greitai išdžiūva nubrozdintos ir iššutusios odos vietos, žaizdų kraštai. Tos vietos įgauna rusvą arba rausvą spalvą, sustandėja, prasišviečia rausvas kapiliarų tinklas. Ypač greitai džiūva pažeisti naujagimių odos ir gleivinės plotai. Palankiomis džiūvimo sąlygomis naujagimio lavonas gali netekti iki 100 g skysčių per parą.
Supravitalinės reakcijos – Po mirties atskiri organai ir audiniai kurį laiką lieka gyvybingi ir reaguoja į dirgiklius. Raumenys susitraukia atsakydami į mechaninį ir elektros dirgiklį, kai kurie kiti audiniai reaguoja į cheminių medžiagų poveikį. Tokios reakcijos vadinamos supravitalinėmis. Teismo medicinoje pagal jas nustatomas mirties laikas.
Idiomuskalinė raukšlė – tai vietinė raumenų reakcija į mechaninį dirginimą. Sudavus kietu daiktu į raumenis (pvz., į žasto dvigalvį raumenį), atsiranda iškilimas, vadinamas idiomuskuline raukšle. Tai reiškia, kad žmogus mirė mažiau kaip prieš 6 val. Praėjus 6-11 val. po mirties, raukšlė nebesusidaro, bet raumenų reakcija dar išlieka ir smūgio vietoje gali būti apčiuopiama pirštais. Praėjus 12 val. po mirties jokios raumenų reakcijos nebebūna.
Raumenų reakcija į dirginimą elektra – Adatėlių pavidalo elektrodus įdūrus į bet kurio raumens priešingus galus ir įjungus elektros srovę, raumuo susitraukia 6-12 vai. po mirties. Vėliau raumenys reaguoja tik į stipresnę elektros srovę: paėjus 1 val. po mirties, užtenka 0,1mA srovės, po 2 val. – 2 mA, o po 6 vai. jau reikia 40-50 mA. Gali būti naudojama tiek pastovi, tiek kintama elektros srovė. Ekspertinėje praktikoje elektrodai įduriami į burnos apvalųjį raumenį ties burnos kampais (5-4 pav.) arba ties išoriniais akių plyšio kampais. Susi traukimo reakcija vertinama balų sistema: 3 balai – susitraukia visi veido raumenys, akių vokai stipriai susispaudžia, lūpos susičiaupia (2,5 vai. po mirties), 2 balai – susispaudžia tik akių vokai ir lūpos, o kiti veido raumenys nereaguoja (2,5-5 val.), 1 balas – kai matoma tiktai akių vokų ir lūpų raumenų fibriliacija dirginimo vietoje (5-8 val. po mirties).
Vyzdžių reakcija į atropiną ir pilokarpiną – Po mirties iki 1,5 paros vyzdžiai reaguoja į pilokarpino ir atropino tirpalus: įšvirkštus į priekinę akies kamerą 1 proc. pilokarpino tirpalo, vyzdžiai susitraukia, o įšvirkštus 1 proc. atropino — išsiplečia. Praėjus 5 val. po mirties, vyzdžiai nuo pilokarpino susiaurėja per 3-5 sek., 6-14 val. -per 6-15 sek., 14-24 val. -per 20-30 sek, o praėjus 24-36 val. — per 1-2 min. arba visai nereguoja.

4. STAIGIOS MIRTYS NUO ŠIRDĖS IR KRAUJAGISLIŲ LYGŲ

Teismo medicinoje staigiomis mirtimis vadinamos nesmurtinės mirtys, kurios ištinka žmogų staiga, netikėtai, nuo slapta besivystančios ūmios arba lėtinės ligos. Klinikiniu požiūriu mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra pati greičiausia, pati staigiausia.
Teismo medicinos ekspertas, tirdamas staiga mirusio žmogaus lavoną, pirmiausia įsitikina ar mirtis nesmurtinė.

Staigių mirčių priežastys priklauso ir nuo amžiaus. Jauni žmonės staiga miršta retai. Dažniausiai miršta nuo kvėpavimo arba centrinės nervų sistemos ligų. Subrendę ir pagyvenę žmonės staiga miršta daug dažniau. Dažniausia mirties priežastis yra aterosklerozės sukelta širdies išeminė liga, taip pat hipertoninė liga ir įvairios jų komplikacijos.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių staigios mirties priežasčių tai miokardo infarktas. Miokardo infarktas – yra negrįžtamas miokardo ląstelių pažeidimas ir nekrozė, kuriuos sukelia ilgai užtrukusi miokardo išemija. Infarktas dažniausiai ištinka dėl to, kad kraujo krešulys užkemša kurią širdies vainikinių arterijų šaką. Krešulys susidaro ant arterijos sienelės nelygumo, kuris atsiranda dėl sukalkėjimo (sklerozės) arba dėl staigaus aterosklerozinės plokštelės didėjimo, dėl arterijos trapumo, kuris yra sukalkėjimo padarinys. Tiesioginė miokardo infarkto priežastis gali būti: fizinis arba psichinis pervargimas, didelė vidinė įtampa, nuolatinė miego stoka ir kt. priežastys.

Sergant hipertonine liga, trūkus pažeistoms kraujagyslėms, gali ištikti hemoraginis insultas. Dėl smegenis maitinančių arterijų bei jų šakų stenozuojančios aterosklerozės, trombozės gali ištikti išeminis insultas.

5. BŪTINOS MEDICINOS EKSPERTO ASMENINĖS SAVYBĖS

Gydytojo pareigas ir įsipareigojimus, konfidencialumo bei medicinos etikos principus atspindi Hipokrato priesaika, pasiekusi mus iš IV a. prieš Kristų.

Nė vieno nusikaltimo asmens sveikatai, gyvybei arba dorovei negalima atskleisti be teismo medicinos ekspertizės. Šias ekspertizes atlieka teismo medicinos ekspertai. Ekspertas pateikia išvadą savo vardu ir pats už ją atsako. Todėl yra būtinos teismo ekspertui šios asmeninės savybės:
 Būti kompetentingam savo tyrimo srityje;
 Jis turi turėti specialių žinių, būti nesuinteresuotas bylos baigtimi;
 Būti savarankiškam ir nepriklausomam;
 Labai gerai išmanyti medicinos mokslą, nes jis glaudžiai susyjąs su teismo medicinos ekspertize;
 Taip pat labai svarbu kriminalistika, baudžiamoji ir civilinė teisė bei procesas. Šie kodeksai reglamentuoja ekspertizių atlikimo tvarką ir atsakomybę už melagingą išvadą;
 Ekspertas negali spręsti ne jo kompetencijai priklausančius klausimus;
 Mokėti tinkamai duokumentoti ir argumentuoti savo ekspertizes išvadą;
 Svarbiausia mokėti nustatyti, ar faktai atitinka tikrovę;
 Ekspertas rodydamas ekspertinę iniciatyvą gali padėti ištirti kitas aplinkybes;
 Nesinaudoti neprocesiniais šaltiniais atliekant ekspertizę;
 Atsiminti kad eksperto išvada tai ne spėliojimas, o objektyviai pagrįstas faktas;.

IŠVADOS

Taigi šiame savo savarankiškame darbe aš aprašiau ir plačiau sužinojau: apie alkoholį, apsinuodijimą juo ir kokias pasekmes, bei žalą gali sukelti jo perdozavimas žmogui. Pagilinau žinias apie girtumą nuo alkoholio ir sužinojau jog yra tokie alkoholio laipsniai: lengvas, vidutinis ir sunkus. Esant sunkiam girtumo laipsniui gali įvykti mirtis. Darbe sužinojau kokios daromos gyvų asmenų teismo medicinos ekspertizės ir dėl ko jos skiriamos baudžiamosiose bei civilinėse bylose. Buvo įdomų daugiau sužinoti dėl ko po mirties mirusiojo kūne atsiranda naujų fizikinių ir biocheminių pokyčių, kurie vadinami lavoniniais reiškiniais. Kurie skirstomi į ankstyvuosius ir vėlyvuosius lavoninius reiškinius, kas tai yra lavondėmės ir dėl ko jos atsiranda.
Sužinojau kad teismo medicinoje staigiomis mirtimis vadinamos nesmurtinės mirtys, kurios ištinka žmogų staiga, netikėtai, nuo slapta besivystančios ūmios arba lėtinės ligos. Klinikiniu požiūriu mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra pati greičiausia, pati staigiausia.
Taip pat aptariau kokios būtinos teismo medicinos ekspertui asmeninės savybės, jam atliekant ekspertizes ir teikiant išvadas.

Rašydamas šį savarankišką darbą aš pagilinau savo turimas žinias apie teismo mediciną, taip pat daug ką sužinojau apie įvairius dalykus, kurie teismo medicinoje neišvengiami. Manau, kad rašant šį savarankišką darbą, įgytos žinios padės ir bus naudingos mano, kaip teisininko darbe.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. A.Cėpla. Gyvų žmonių tyrimai teismo medicinoje – Kaunas, 1994.
2. Lavonų teismo medicinio tyrimo taisyklės – Vilnius, 1992.
3. A. Garmus, E. Kurapka, A. Cėpla. Teismo medicina – Vilnius, 2000.

Leave a Comment