Plastinės operacijos: kodėl natūralumas šiais laikais nemadingas?

Įžanga

Plastinės operacijos buvo daromos jau senovės Egipte. Anksčiausiai pradėtos daryti odos plastinės operacijos, pvz., prarastą nosį Egipto chirurgai ligoniui padarydavo iš jo kaktos odos. Tačiau reikia pripažinti, kad tos operacijos buvo daromos visiškai kitu tikslu nei šiandien.
Dabar vis daugiau ir vis jaunesni žmonės kreipiasi į plastinės chirurgijos specialistus, norėdami pakoreguoti vieną ar kitą kūno dalį. Daugelyje pasaulio šalių atliekamos apklausos rodo, kad plastinės operacijos yra sparčiai populiarėjantis reiškinys. Kiekvienas žmogus gali pats spręsti, kaip elgtis su savo kūnu. Bet vis dėėlto, kas verčia gultis ant plastikos chirurgo stalo ir kęsti didžiulius skausmus? Kodėl natūralumas šiais laikais tapo nemadingas? Ar moraliniu atžvilgiu tai yra teisinga, o gal reiktų viską palikti taip, kaip sukūrė dievas? Ir kaip žmonių silpnybės išnaudojamos verslui? Į šiuos ir kitus klausimus bandysime atsakyti rašto darbe.

Grožis reikalauja aukų

Pagaliau išaušo diena, kai dėl išvaizdos nebereikia kankintis visą gyvenimą: atėjai pas plastikos chirurgą, sumokėjai atitinkamą pinigų sumą, pasidarei operaciją ir štai – naujasis aš – be kompleksų, tobulos išvaizdos ir visiškai patenkintas savimi.
Šiuolaikinėje viisuomenėje, kur aiškiai egzistuoja kūno kultas, būti negražiam yra tikra kančia. Televizija, reklamos, žurnalai, popkultūra – viskas tiesiog rėkte rėkia, kad tavo kūnas privalo būti tobulas, nepriekaištingas. Deja, tobulas natūralus grožis yra labai retas ir ne visi gali pasigirti atitinkantys XXI am

mžiaus grožio standartus. Vienintelė galimybė į tuos standartus įsisprausti – atlikti plastinę operaciją. Taigi nenuostabu, kad žmonės pasirengę sumokėti milžiniškas pinigų sumas, iškęsti kančias – ir viskas dėl grožio. Juk ne veltui sakoma, kad grožis reikalauja aukų. Tik ar tas tariamas grožis yra tikrai vertas tų aukų – čia dar klausimas.
Jei anksčiau plastinių operacijų buvo prisibijoma dėl neaiškių pasekmių, tai dabar moterys ir vyrai drąsiai gulasi ant operacinio stalo. Daugybė pasaulio garsenybių rodo pavyzdį, kaip plastinės operacijos išeina į naudą (Cher, Pamela Anderson, Lolo Ferrari ir kt.), o ir vietinės žvaigždės nevengia pasigirti savo dirbtinai patobulintu kūnu. Jungtinėse Amerikos valstijose netgi vyko realybės šou – „Ekstremalūs pokyčiai“, sulaukęs nepaprasto populiarumo, kuriame žmonėms buvo nemokamai daromos plastinės operacijos. Tokie realybės šou dar labiau skatina pasitikėti plastinių chirurgų skkalpeliu ir ryžtis avantiūrai.

Plastinė operacija – taip ar ne

Plastinės operacijos vis populiarėja, bet žmonių požiūriai į šį reiškinį išsiskiria. Interneto forumuose plastinės operacijos tapo labai aktualia diskusijų tema. Žmonės, pasisakantys kategoriškai prieš, labai įvairiai motyvuoja. Lina: „Manau, tik nepatenkintas savimi ir nelaimingas žmogus darosi plastines operacijas, ryžtasi bet kokiems drastiškiems poelgiams, kad tik būtų “gražus”, nors šis būdvardis ne visada tinka tokiems atvejams. Manau tuščia ir kvaila investuoti pinigus į tokią operaciją – juk koks esi toks, ne visi turi atrodyti kaip barbės ir kenai. O

save pagražinti galima ir kitokiais būdais“.
Ingrida: “Ne – visai tikslus atsakymas. Jei mane labai sužalotų, jei liga ar kokia nelaimė negrįžtamai subjaurotų kurią nors kūno dalį, plastinė operacija, manau, atrodytų tokia natūrali išeitis, kaip išgerti ryte vitaminų. Tačiau kategoriškai netoleruoju operacijų, kai kūno “savininkei” nepatinka jos lūpos, nosis ar pan. O ypač bjauru, kai vyresnio amžiaus moterys operacijų pagalba bando atrodyti jaunesnės. Neįsivaizduoju, kaip reikia savęs nekęsti, kad draskytum savo kūną dėl abejotino jaunystės miražo”.
Eva: “Niekada nesidaryčiau. Aš nesu nusiteikus prieš tai, bet man tai nepriimtina, reikia mylėti save tokią kokia esi. Krūtinės dydis tavo vidaus nepakeis. Kokia atrodysi sau pati, tokia atrodysi ir kitiems. Ne vieną žinau moterį, kuri po operacijos netapo laimingesnė. Tik dar labiau prislėgta. Ir dar su didesniais norais pakeisti save. Gerai jeigu operacija sėkminga, o jei ne.“
Inga: “Nemanau, kad plastinės operacijos pakeičia žmogaus nusistaymą prieš save. Tačiau aš nekalbu apie tuos atvejus, kai operacija būtina paslėpti kokį nors defektą (pvz. atlėpusios ausys, veido defektas). Netoleruoju tokių operacijų, kaip krūtinės didinimas, reikia džiaugtis tuo, ką turi, reikia atsikratyti kompleksų, nes kitaip tie kompleksai žmogui daro didelę psichologinę žalą”.
Indrė: “Ne kiekvienas mes turime plastinėms operacijoms pinigų. Visi žinome, kaip tai brangu, tad džiaukimės, kad esame tokie, kokius mu
us sukūrė dievas. Juk, kaip sakoma, ne išoriniame grožyje laimė, o – vidiniame, dvasiniame pasaulyje“.
Evelina: „Tikriausiai nerastumėt nė vienos moters, kuri būtų 100% patenkinta savo išvaizda. Žmogus visuomet siekia idealo, tai natūralu. Tačiau tokios plastinės operacijos kaip riebalų nusiurbimas ar nenatūraliai didelės krūtinės troškimas tikrai nieko gero neduoda. Svorį mažinti reikia sportuojant, o silikoninį biustą nesunku atskirti iš tolo. Jei nori kažką pakeisti – daryk tai natūraliai. Linkiu daugiau meilės savo kūnui, o tai pasiekti, manau, padeda proto lavinimas“.

Monika: „Tai Dievo darbo išniekinimas!!! Ir šėtono išmislas!..“

Priešingoji pusė teigia, jog kompleksų reikia atsikratyti plastikos chirurgų pagalba. Jei žmogus pats sau atrodo negražus, nereikia kankintis ir kompleksuoti, o tiesiog pasiryžti operacijai, vis dėlto pabrėžiama, kad viską reikia daryti saikingai.
Gintarė: „Aš manau, kad plastinės operacijos nėra blogai. Jei moteris nepatenkinta savo kūnu, kodėl jo nepatobulinus? Tačiau tai reikia daryti saikingai”.
Agnė: „Manau, tai puikus būdas pakoreguoti tai, ko nedavė ar sudarkė gamta ir pasijausti emociškai ir fiziškai geriau. Svarbiausia “neperlenkti lazdos”.
Dovilė: „Manau tai yra labai gerai, jei žmogus gali patobulinti save, bet visa bėda yra pinigai ir nenuspėjamos pasekmės po operacijos. Gerai, jei viskas gerai baigiasi. Bet aš mėgstu riziką ir tikrai galimybei atsiradus tai padaryčiau ir, manau, padarysiu.”
Žaneta: „Viskas gražu, kas gerai baigiasi, ir vis dė

ėlto aš surizikuočiau. Manau, pas mus yra gerų specialistų, kuriais galima pasitikėti. Apie plastines operacijas galiu pasakyti tik tiek: kiekvienas žmogus įžvelgia savyje trūkumų, ir jei yra galimybė kažką pakeisti, kodėl nepasinaudoti tuo? Aš nieko nematau čia blogo. Tik nereikia tuo susirgti ir viskas bus gerai. “.

Diana: „Nematau nieko blogo tame, jeigu nepersūdoma. Maiklo Džeksono variantas neatrodo priimtinas, bet normaliai pakoreguoti kai kurias kūno dalis man atrodo visai priimtinas noras. Kodėl turi atrodyti suvargus ir susenus dėl kelių nepageidaujamų raukšlių, jeigu yra galimybė jomis atsikratyti ir žiūrint į veidrodį – žaviai nusišypsoti sau“?

Visuomenės normos svarbiau už sveikatą

Specialistai vienbalsiai sutinka, kad moteris ir vyrus skalpeliu koreguoti savo kūną verčia menkavertiškumo kompleksas. Šiuolaikinis žmogus išgyvena dėl „per mažo“ biusto ar „per didelės“ nosies. Visuomenės normos, kurios yra propaguojamos popkultūros, žmones pradeda veikti psichologiškai. Jie įsvaizduoja esą labai negražus, nepatrauklūs, dėl to negali susirasti antrosios pusės arba darbo. Netgi tokios patarlės kaip „pagal išvaizdą sutinka, pagal protą palydi“ dabar yra interpretuojamos visiškai kitaip ir verčia daryti atitinkamas išvadas. Psichologai pripažįsta, kad dabartinis plastinių operacijų bumas yra psichologinė problema.Vieno interneto forumo lankytoja Zaiza sako: „Galima susigyventi su savo kūnu psichologiškai – tai kainuoja daug nervų, galima su savo kūnu susigyventi jį šiek tiek pakoregavus – tai kainuoja daug pinigų“. Vokiečių psichologė Monika Dorfmuller akcentuoja, kad skalpelis neturėtų virsti dvasinių negalavimų gydymo priemone. Daugelis plastines operacijas vertina kaip vaistą nuo depresijos, tačiau depresiją reikia gydyti kitais būdais.
Sprendimas darytis plastinę operaciją priimamas tada, kai žmogus yra nepatenkintas savimi, nenori būti toks, koks yra. Kai kuriais atvejais plastinė korekcija iš tikrųjų pateisinama. Suprantamas noras pašalinti įgimtą ar po traumos atsiradusį defektą, kuris traukia aplinkinių dėmėsį, kelia gailestį ar baimę. „Tačiau siekis patobulinti tai, kas ir taip yra iš esmės normalu, dažniausiai būna susijęs su nepakankamu savęs vertinimu bei didžiuliu egocentrizmu – begaliniu dėmesiu sau, tiksliau, vien savo išvaizdai. Bet juk nėra objektyvių fizinio tobulumo kriterijų – daug lemia mada ir asmeninis skonis, įsitikinimai ar įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti ta ar kita kūno vieta“. [8; 132]
Vertėtų pamąstyti, kiek reikės plastinių operacijų, kad galiausiai būtum patenkintas savimi ir spėtum paskui besikeičiančia madą. O kur dar natūralių kūno senėjimo pokyčių šalinimas. Gali atsitikti taip, kad neliks laiko gyventi, plastinės operacijos taps didžiausiais gyvenimo įvykiais ir visa ko atskaitos tašku.
Kita vertus, kažin ar plastinių operacijų serija padės susigrąžinti dvasinę pausiausvyrą, juolab išgydyti depresiją. Tokiu būdu blogos nuotaikos galima atsikratyti tik laikinai. Tačiau juk galima apsieiti ir be tokių drastiškų priemonių. Tarkim, tobulinti kūno formas treniruoklių salėje. Tai ne tik pigiau: judėjimas ir malonus bendravimas – patikimesnis būdas įtampai mažinti, stresui įveikti. Plastinė operacija gali ir nepavykti, gali po jos išryškėti kitų trūkumų, kuriuos irgi norėsis pašalinti. Be to, kiekvienąsyk rizikuojama sveikata (priešingai nei dailinant formas treniruotėmis).
Psichoterapeutų nuomone, svarbiausia neskubėti daryti išvadų, kad visų tavo nelaimių priežastis – išvaizda, o vienintelė išeitis – plastinė operacija. Pirmiausia apie savo sprendimą reikia pasikalbėti su keliais žmonėmis, kurių nuomonė tau svarbi. Galbūt kaip tik nestandartiniai ypatumai žmones puošia, išskiria iš kitų ir daro nepakartojamais.

Tragiškos operacijų pasekmės

Pasaulyje rekonstrukcinėms operacijoms yra duotas 1% nepasisekimų. Kas atsitinka, kai operacija neduoda lauktų rezultatų? Pasekmės kartais būna tragiškos. Kasdien daugėja nelaimingų pacientų, kurie griebiasi kraštutinių priemonių, norėdami atkeršyti juos neva suluošinusiems chirurgams.
Dar 1999 metų vasarį 47 metų amerikietė Theresa Ramirez buvo apkaltinta nužudžiusi Kalifornijoje dirbusį plastinių operacijų specialistą Michael‘ą Tavis‘ą. Jis pacientei implantavo silikoną ir atliko dar keletą operacijų, kurios tapo būtinos, vėliau kilus komplikacijoms. T.Ramirez teigia, kad chirurgas niekada jai nesakė, jog silikonas gali ištekėti.
Pacientės teigimu, nesėkmingai operaciją atlikęs medikas „nusiplovė rankas“, o pati T.Ramirez liko kentėti fizinį skausmą ir moralines kančias dėl beformės krūtinės. Visa tai – po dvylikos rekonstrukcinių operacijų, atliktų per septyneriu metus. „Neteisinga, kad M.Tavis‘as toliau ramiai gyvena, o manasis gyvenimas sužlugdytas“- draugams sakė nelaiminga moteris, pasiryžusi siaubingam nusikaltimui. Jos užrašų knygelėje buvo ir kitų plastinės chirurgijos specialistų, jų žmonų bei vaikų adresai – nusikaltimas neturėjo apsiriboti vieno mediko mirtimi.
Po planuojamo keršto ji ir pati ketino nusižudyti, tačiau liko gyva vien dėl to, kad užmiršo laiku susileisti insulino dozę – cukriniu diabetu serganti moteris neteko sąmonės, nespėjusi nužudyti. T.Ramirez buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos be teisės pateikti malonės prašymą ir sutrumpinti bausmės laiką.
Plastinių operacijų skaičius pasaulyje toliau didėja, o chirurgai neretai švaistosi nerealiais pažadais. Niu Hempšyre dirbantis plastinių operacijų chirurgas Mark‘as Constantian‘as irgi ne sykį susidūrė su agresyviai nusiteikusiais pacientais. Vienam jų, vyriškiui, chirurgas pakoregavo nosies fromą. Po operacijos pacientas pareiškė: „Jūs sugadinote man nosį“. Po keturių mėnesių nevilties apimtas vyriškis bandė nusipjauti „pagražintą“ nosį skustuvu.
Amerikiečiai plastinių operacijų specialistai vis dažniau savo kontorose įstato neperšaunamus langus ir įveda signalizaciją, sujungtą su policijos nuovada. Kai kurie chirurgai reikalauja, kad po konsultacijų pacientas dar 30 dienų svarstytų, ar tikrai ryžtasi operacijai. Pacientų motyvams ištirti dažnai yra naudojami psichologiniai testai. Pavojaus varpas skamba tada, kai medikas anketoje perskaito sakinius : „Noriu atlikti riebalų išsiurbimo operaciją, nes tada galbūt gausiu modelio darbą“ arba „Po operacijos draugas mane labiau mylės“.
Deja, operacijos tragiškos gali būti ne tik chirurgui, bet ir pačiam pacientui. Visiem žinomas atvejis yra garsioji Lolo Ferrari, kuri mirė dėl nepakeliamai sunkių krūtų sulaukusi vos 30 metų amžiaus. Norėdama išgarsėti ir ypač skatinama savo vyro, Lolo pasididino krūtinę iki nežmoniško dydžio – apimtis siekė 1,5 m. Jai buvo atlikta 18 krūtų implantavimo operacijų. Tai lėmė daugybę nepatogumų ir sunkumų jai pačiai: ji negalėjo miegoti ant nugaros, liemenėlė turejo būti specialiai pagaminta, kad išlaikytų svorį, taip pat Lolo bijojo skraidyti lėktuvais, kad milžiniška krūtinė nesprogtų. Paklausta apie savo chirurgų sukurtą kūną, Lolo būdavo filosofiškai nusiteikusi: „Aš kaip transvestitas. Susikūriau tokį moteriškumą, kuris yra visiškai dirbtinas“. Dėl šio tariamo moteriškumo Lolo ir mirė. Ekspertai nustatė, kad jos mirties priežastis yra uždusimas.
Už galimybę pabūti žvaigžde Lolo Ferrari sumokėjo labai brangiai – savo gyvybe. Dabar ją visi prisimena kaip didžiausių krūtų pasaulyje savininkę, bet jos jau nėra tarp gyvųjų. Tad ar vertėjo siekti rekordų savo gyvybės kaina?
Vis dėlto Lolo ne pirma ir ne paskutinė savo likimą nulėmusi plastinėmis operacijomis. Šios sudėtingos operacijos naudojamos ne kaip būtinos priemonės, o kaip priemonės išgarsėti, šokiruoti, atkreipti į save dėmesį.

Šiuolaikiniai žmonės nesensta?

Senėjimo procesas yra neišvengiamas: puošia ne raukšlėtas veidas, bet išmintis ir patirtis. Tačiau visuomenė neatlaidi šiam procesui. Gyvenimas be raukšlių ilgainiui tampa šiuolaikinės visuomenės credo. Daugelis įsitikinę, kad nuo to priklauso profesinė sėkmė. Energinga išvaizda, jaunas žvilgsnis yra didžiulis pliusas tiek vyrui, tiek moteriai. Prasidėjus pokyčiams odoje, žmonės negali susitaikyti su mintimi, kad jie jau nebejauni. Širdyje jaučiasi vis dar dvidešimtmečiai, bet veidrodis sako visai ką kita. Čia ir kyla problema, nes sunku susitaikyti su tikrove ir priimti ją kaip savaime suprantamą dalyką. Todėl peršasi išvada, kad šiuolaikiniam žmogui pasenti reiškia neturėti visaverčio gyvenimo. Juo labiau, kad kiekviena moteris pasąmonėje įsivaizduoja atrodanti taip, kaip atrodė tapusi subrendusia mergina. Net senstant šis įvaizdis nesikeičia. Plastinė chirurgija, moterų nuomone, nors iš dalies gali atkurti įvaizdį tikrovėje, atsiradus iliuzijai, kad metai pranyko. Daugelis pacientų tikisi iš chirurgo, kad jis padarys stebuklą – sukurs tokią idealią moterį ar tokį idealų vyrą, su tokiomis kūno formomis, kokių nematė gamta kūrėja. Ši nuomonė klaidinga.
Tačiau ne visi plastinės chirurgijos specialistai pasisako griežtai už tokius drastiškus kovos su senatve būdus. „Kaip chirurgas pasisakau už plastines operacijas, galinčias panaikinti nugyvento amžiaus žymes. Tačiau kaip gydytojas turiu pridurti, kad yra žymiai geresnis būdas pristabdyti senėjimą. Tai sveikas gyvenimo būdas, geras maistas ir sportas. Venkite ilgai degintis saulėje arba naudokite ultravioletinius spindulius blokuojančius kremus ant veido. Net jeigu jūs ir operuositės vis tiek liksite toks pat žmogus su tuo pačiu amžiumi. Juk šešiasdešimties metų moteris, atrodanti penkiasdešimtmete, fiziologiškai vis tiek yra šešiasdešimtmetė. Prisimenu, kaip dirbant Pietų Illinojaus Universitete viena pacientė skundėsi nesuprantanti, kodėl visą laiką po veido operacijos jaučiasi tokia pavargusi. Pasirodo, ji taip entuziastingai priėmė savo atjaunėjimą, kad lankė be išimties visus pasilinksminimus ligi ryto. Plastinė chirurgija pasirodė bejėgė padidinti jos energetinius išteklius“! [ 11].
Galiausiai reikia atminti, kad nors ir pasuktas atgal laikrodis vis tiek tiksi. Po kurio laiko raukšlės vėl atsiranda. Tada gali prireikti pakartotinos plastinės operacijos.
Be abejo, kosmetinė chirurgija padidina pasitikėjimą savimi, kuria naują savęs įvaizdį. Gyvenimas atrodo džiaugsmingesnis ir ne toks dramatiškas, atsiranda noras veikti. Moteris patiria fizinį pasitenkinimą ir dvasinį malonumą. Tik prisitaikymas prie naujos išvaizdos dažnai trunka ilgiau nei tikėtasi. Juk kartu su pasikeitus išvaizda, turi pasikeisti ir pasąmonė.
Ne visose šalyse odos atjauninimo operacijos yra populiarios. Šiltuose kraštuose jos atliekamas daug dažniau nei, pavyzdžiui, Anglijoje. Ten moterys apskitai nenori nė girdėti apie kosmetikos kabinetus. Anglai nesigėdija nei ilgų, kuprotų nosių, nei raukšlių – jie „sensta oriai“. Atrodo, geriau būtų, jei visi susitaikytų su ta mintimi, kad senatvė yra natūrali ir nereiktų kovoti su gamta.
Šiai minčiai, kad odos senėjimas yra gamtos harmonijos dalis, nepritaria daug žmonių. Jie argumentuoja, jog pati gamta davė žmogui proto ir gebėjimų sugalvoti būdų, kaip kovoti su senėjimu, tad gal neatsitiktinai? Tai turbūt ir liks retorinis klausimas, į kurį atsakymo nėra, nes nuomonės šiuo atžvilgiu išsiskiria.

Neišvengiama būtinybė ar pelningas verslas?

JAV ekonomistai, atlikę tyrimus, priėjo išvadą, kad žmonės, kurie atrodo prastai, ir uždirba mažiau: neišvaizdžios moterys uždirba 5% mažiau, o neišvaizdūs vyrai – net 9%. Tokie atradimai, be abejo, tik dar labiau skatina plastinių operacijų verslą. Ypač sparčiai jis populiarėja Europoje. JAV šių operacijų populiarumas jau pasiekė itin didelį mastą.
Svarbu paminėti, kad plastines operacijas labai pamėgo verslo žmonės. Jie dažniausiai darosi paakių maišelių pašalinimo operacijas, nes per susitikimus ir įvairius interviu, jie turi žiūrėti pašnekovams į akis. Ir jeigu verslininkas atrodys pavargęs, gali nesulaukti teigiamų rezultatų. Investuodami į save verslo žmonės, galima sakyti, investuoja į verslą, nes nuo išvaizdos priklauso ir finansinė sėkmė. Tačiau veidas nėra vienintelė vieta, kuri veikia atlyginimus. Viršsvoris kenksmingas ne tik jūsų sveikatai, bet taip pat ir jūsų piniginei. Storiems žmonėms dažnai moka mažiau ir didesnė tikimybė, kad juos gali atleisti iš darbo.
Taigi plastinė chirurgija ne žmonių sveikatos, o verslo klausimas. Pelnomasi iš pacientų silpnybių ir kompleksų, kuriuos jie jaučia. Nenuostabu, jog vis daugiau žmonių gulasi ant plastikos chirurgų stalo. Juk būdamas negražus gali negauti darbo, daugiau šansų būti atleistam, nesusirasi širdies draugo ir dar begalė priežasčių, kurios kasdien „kišamos“ žmonėms į galvas.

Patys plastikos chirurgai sako, kad jų darbas nėra ligų gydymas, bet visi mes jaučiamės nelaimingi, jeigu atrodome ne taip gerai, kaip norėtume. O jie tą tariamą ar tikrą problemą padeda išspręsti. Žinoma, už labai didelius pinigus.

Išvados

Plastinių operacijų bumas dar greičiausiai nepasiekė savo kulminacijos. Jų skaičius ir mastai augs. Turbūt kiekvienas esame kada nors susimąstę apie tokią galimybę ir ar verta ja pasinaudoti. Deja, retai susimąstome, dėl ko visa tai darome. Nejučiomis esame įtraukiami į masinės kultūros sūkurį ir pasiduodame niveliavimo procesui: visi norime būti vienodai gražūs, vienodai madingi, vienodai patrauklūs. O tokios kliūtys kaip kreiva nosis ar per maža krūtinė – ne kliūtys. Juk tam ir yra plastinės operacijos.
Vis dėlto piktnaudžiavimas suteiktomis galimybėmis nėra gerai. Užuot gulus ant chirurgo stalo, reikia pažvelgti į save kitomis akimis ir pamilti save iš naujo. Pasaulyje, kuriame žmonės visi vienodi, gyventi būtų paprasčiausiai neįdomu.
Išvaidza yra svabi, bet ne tiek, kad noras būti gražiam taptų pagrindiniu gyvenimo tikslu, užgožiančiu visa kita. Šiuolaikiniame pasaulyje natūralumas jau tampa fenomenu, o plastinės operacijos – norma. Sunku prognozuoti, kokios pasekmės laukia ateityje, bet tikėkimės žmonių pasaulis netaps barbių ir kenų pasauliu. Nes žmonės, nors ir turi trūkumų, yra žmonės, o lėlės tėra tik lėlės.

LITERATŪRA:

1. www.moteris.lt
2. www.panele.lt
3. www.jezus.lt
4. http://www.ieva.lt/klubas?method=comments&item=32&order=up&page=2
5. Žurnalas „Stilius“ , 1999 08 13
6. Žurnalas „Stilius“, 2004 10 15
7. Žurnalas „Cosmopolitan“, 2003 birželis
8. Žurnalas „Cosmopolitan“, 2003 rugpjūtis
9. Eurobusiness. „Appearance wins over merit“. October 1999
10. http://www.tavo.lt/diskusijos/topic.cgi?forum=6&topic=50
11. http://www.plastic.surgery.lt/veidosens.htm

Leave a Comment