Priesoperacines paciento problemos

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. PACIENTAS KAIP OPERACIJOS OBJEKTAS................4
1.1. Operacijos sąvoka ir jos aptartis.....................4
1.2. Operacijos organizavimas........................6
1.2.1. Priešoperacinis laikotarpis.......................6
1.2.2. Operacinis laikotarpis........................7
1.2.3. Pooperacinis laikotarpis........................8
1.3. Pacientas. Jo problemos priešoperaciniu laikotarpiu ir jų sprendimo būdai. ..9

2. PACIENTŲ PRIEŠOPERACINIŲ PROBLEMŲ TYRIMAS...........12
2.1. Tyrimo metodologija..........................12
2.2. Tyrimo rezultatai ir jų analizė......................13
2.3. Tyrimo apibendrinimas........................18

IŠVADOS..............................21

LITERATŪROS SĄRAŠAS..........................22

PRIEDAI..............................23

ĮVADAS

Dabartinės medicinos pasiekimai, leidžia gydyti žmones, vis naujesnėmis ir geresnėmis sąlygomis, tačiau neužtenka vien prietaisų, geros aplinkos, patirties kaitos. Eidamas į gydymo įstaigą, žmogus dažnai jaučia diskonfortą. Ir tai kyla, iš pačios žmogaus vidaus. Nors šiuolaikinės reformos gali patobulinti gydymo procesą, bet jie nepakeis žmogaus psichikos, emocijų, jausmų, mąstymo.
Kreipdamasis į gydymo įstaigą assmuo tampa pacientu. Norėdamas pasveikti, turi būti gydomas, priklausomai nuo atsiradusios ligos. Ne kiekvieną ligą galima diagnozuoti ir ligonį pagydyti iš karto. Vienas iš daugelio gydymo būdų yra operacija. Šis žodis, pacientui sukelia nemalonius jausmus, esama problema įsivaizduojama žymiai didesnė negu yra.
Kai kurie pacientai greitai susitaiko su ta mintimi, jog turi būti operuojami, o kai kuriems mintis apie operaciją, sukelia stresą ir daug kitų psichologinių problemų, tokių kaip: baimė, nerimas, pyktis, depresija ir kt. Visos šios problemos pacientui aktualiausios priešoperaciniame laaikotarpyje, kurio metu reikia, ne tik susitaikyti su mintimi, kad “būsiu operuojamas”, bet ir su būsimais pakitimais, problemomis pooperaciniu metu.
Priešoperaciniame laikotarpyje pacientams kylančios fiziologinės ar kitokio pobūdžio problemos, medikams – ne naujiena. Atskiro žmogaus problemos yra skirtingos, todėl reikia sugebėti pažinti pa

aciento psichologiją ir jam padėti nusiteikti operacijai.
Priešoperacinės paciento problemos egzistuoja, tačiau jas galima sumažinti ar net panaikinti.
Darbo objektas – paciento problemos priešoperaciniu laikotarpiu.
Darbo tikslas – išanalizuoti priešoperacinį laikotarpį, jame pacientui iškylančias problemas, pasiūlyti kaip jas spręsti.
Uždaviniai:
– atskleisti operacijos įtaką pacientui,
– išanalizuoti literatūrą nagrinėjamu klausimu,
– ištirti pacientų nuomonęs apie esančias problemas priešoperaciniu laikotarpiu,
– apibendrinti rezultatus ir pateikti išvadas.

1. PACIENTAS, KAIP OPERACIJOS OBJEKTAS

1.1 . Chirurginės operacijos sąvoka ir jos aptartis

Nevisada gydymas įmanomas vaistais, procedūromis ir kitais būdais. Norint ligonį išgydyti ar prislopinti ligos progresavimą yra pasitelkiamos į pagalbą operacijos. Pats žodis operacija – reiškia gydomuosius veiksmus chirurgijos įrankiais ir prietaisais (2). Kadangi, tie veiksmai daugiausia pasireiškia chirurgijos srityje, tai glaudžiausiai ir siejasi su šia medicinos sritimi.
Chirurgija – reiškia “rankų darbą” (4) arba “ligų gydymą operacijomis” (2,98). Medicinos enciklopedijoje, chirurgija apibūdinama kaip “medicinos šaka tirianti ligas, kurios gyydomos mechaniškai (instrumentais, rankomis, spec. aparatais) veikiant pataloginį procesą, kuriant tų ligų gydymo būdus, operacijų metodus” (5,136).
Daugelio žmonių akimis, chirurgija siejasi su pjaustymu, žaizdomis, kokio nors organo dalies ar jo viso pašalinimu. Medicinos moksle chirurginės operacijos – sena sritis.
“Chirurgijoje” A. Sučila, L. Kuzmaitė, V. Sirvydis chirurginę operaciją apibūdina, kaip medicininį gydantį poveikį ligonio audiniams ir organams (6,40).
“Chirurginė operacija yra mechaninis audinių ir organų poveikis, atliekamas siekiant pagydyti ligonį, palengvinti jo kančias arba diagnozuoti ligą” (3,90).
Taigi, chirurginė operacija, tam tikri veiksmai, kurie pa

adeda užkirsti kelią ligos progresavimui, atstato normalią organizmo fiziologinę būklę, padeda diagnozuoti ligas.
Vyrauja įvairi operacijų klasifikacija. Operacijos grupuojamos:
1. Pagal atlikimo laiką:
• labai skubios operacijos,
• skubios operacijos,
• planinės operacijos.(3).
L a b a i s k u b i o s o p e r a c i j o s yra atliekamos tuoj pat atvykus pacientui į ligoninę, gelbstint ligonio gyvybę arba norint išvengti sunkių komplikacijų.
“S k u b i o s o p e r a c i j o s – kai dėl susirgimo pavojingumo negalima operacijos atidėti ilgesniam laikui, tačiau jei reikia, ligonis gali būti kelias dienas tiriamas, ruošiamas operacijai” (3,90).
P l a n i n e i o p e r a c i j a i yra ruošiamasi iš anksto, pacientui patogiu laiku, ištyrus detaliai jo organizmo būklę, esant palankiems tyrimo rezultatams.
2. Pagal siekiamą tikslą:
• radikalios operacijos,
• paliatyvios operacijos,
• diagnostinės operacijos.(3)
R a d i k a l i o s o p e r a c i j o s tikslas – pašalinti ligos židinį, po kurio ligonis pasveiksta.
P a l i a t y v i o s o p e r a c i j o s tikslas – pagerinti ligonio būklę, prailginti gyvenimą, palengvinti kančias.
D i a g n o s t i n ė
s o p e r a c i j o s tikslas – išsiaiškinti tikslią diagnozę.
3. Pagal etapiškumą:
• vienetapės operacijos,
• dvietapės operacijos,
• daugiaetapės operacijos.
V i e n e t a p ė s o p e r a c i j o s – baigiamos vienu kartu.
D v i e t a p ė s i r d a u g i a e t a p ė s o p e r a c i j o s – atliekamos per du ar kelis kartus.
Chirurginėje praktikoje, pagal atlikimo laiką, pasitaiko tiek ekstrinių, tiek skubių, tiek planinių operacijų. Pagal siekiamą tikslą, dažniausiai pasitaiko radikalios ir paliatyvios operacijos, rečiau – diagnostinės operacijos. Pagal etapiškumą, dauguma chirurginių operacijų yra vienetapės, rečiau pasitaiko dvietapės ir daugiaetapės.
Ar operacija įvyks, tai priklauso nuo aplinkybių, ar operacija galima, ar negalima. Indikacijos operacijai – aplinkybės, dėl kurių operuoti galima, o kontraindikacijos – aplinkybės, dėl kurių operacija negalima. Tiek indikacijos, tiek kontraindikacijos skirstomos į: reliatyvias ir absoliučias (žr.lentelę Nr.1).

Lentelė Nr. 1.
Pavadinimas Absoliučios Reliatyvios
Indikacijos Būtina operuoti, nes neoperavus iškyla grėsmė paciento gyvybei. Kai neoperuotas ligonis gali gyventi, o operuojant jį galima išgydyti.
Kontraindikacijos Negalima operuoti, dėl įvairių fiziologinių priežasčių, kurių pašalinti neįmanoma. Negalima operuoti, dėl tam tikrų priežasčių, kurias pašalinti įmanoma.

Taigi, chirurginė operacija padeda keisti paciento būklę, indikacijos ir kontraindikacijos apsprendžia ar galima yra ligoniui operacija, o op

peracijų klasifikavimas nurodo, kaip ji turėtų būti organizuojama ir kokio tikslo yra siekiama.

1.2 . Operacijos organizavimas

Operacijos organizavimas priklauso nuo tai, kokia operacija bus atliekama, koks jos siekiamas tikslas, atlikimo laikas ir etapiškumas.
Operacijos organizavimas apima ne tik pačią operaciją, bet ir priešoperacinį ir pooperacinį laikotarpį. Nuo pasiruošimo operacijai ir slaugos pooperaciniame laikotarpyje priklauso paciento stabilumas ir pasveikimas.

1.2.1. Priešoperacinis laikotarpis

“Priešoperacinis laikotarpis tęsiasi nuo to momento, kai galutinai nusprendžiama, kad bus atliekama tam tikra chirurginė operacija, iki kol pacientas atsigula ant operacinio stalo. Šis laikotarpis gali trukti nuo kelių minučių iki kelių parų, net ilgiau” (1,143). Tai, priklauso nuo pačios operacijos. Tiek slaugytojai, tiek pacientai yra labiau pasiruošę, kai operacija yra suplanuota. Tada sužinome daugiau informacijos apie pacientą, ištiriama ne tik tas organas kuris bus operuojamas, bet ir bendra ligonio būklė.
Priešoperaciniu laikotarpiu, reikia numatyti ar operacija bus eilinė, ar ko nors išskirtina. Taip pat reikia numatyti specifines detales, kurios bus reikalingos operaciniu ir pooperaciniu laikotarpiu.
Egzistuoja bendras, betarpiškas, ekstrinis bei vaiko paruošimas operacijai. Čia didžiausia atsakomybė tenka slaugytojui, kuris turi ištirti ir nuteikti pacientą operacijai.
“Bendras paruošimas operacijai apima:
• paciento ištyrimą,
• gretutinių susirgimų gydymą,
• bendros organizmo būklės stiprinimą,
• paciento psichologinį paruošimą,
• paciento mokymą” (3,90).
Slaugytojas aktyviai dalyvauja paciento tyrime. Ne tik pats surenka informaciją apie pacientą, bet ir užsako ligoniui paskirtus tyrimus (rentgenologinį, ultragarsinį, endoskopinį, radioizotopinį) ir tiems tyrimams pacientą ruošia (3). Taip pat slaugytojas turi rūpintis, ne tik ligonio pagrindiniu susirgimu, kuriuo paguldytas, bet ir gretutiniais susirgimais, ypač jei turi įtakos operacijai ir ligonio pasveikimui.
Neužtenka paruošti paciento tik fizinę būklę, daug didesnio dėmesio reikia skirti paciento psichikos paruošimui. Slaugytojui techninių priemonių paruošimas yra eilinis dalykas, o atskiro ligonio paruošimas skiriasi ir būna individualus kiekvienam. Čia slaugytojas turi bendrauti daug su pacientu, suteikti informacijos kaip vyksta paruošimas operacijai, kokia numatoma operacijos eiga ir kokios galimos problemos po operacijos.
Priešoperaciniu laikotarpiu pacientą reikia informuoti apie būsimus tyrimus, procedūras, anesteziją kaip ir dėl ko bus tai daroma. Reikia įsitikinti ar ligonis informaciją suvokė, atsakyti į dar jam kylančius klausimus ir neaiškumus. Suteikta informacija sumažina psichinę paciento įtampą, padeda nugalėti nerimą. Taip pat informacija turi būti suteikiama šeimos nariams, bei artimiesiams.
Betarpiškas paciento paruošimas operacijai vyksta šiek tiek skirtingai, nei bendras paruošimas. Ruošimasis pradedamas paskyrus konkretų operacijos laiką (dažniausiai iš vakaro). Šiuo laikotarpiu ligoniui yra skiriamas atitinkamas maisto rėžimas, specialios procedūros (infuzija, nazogastrinio zondo įvedimas ir kt), pašalinami nereikalingi veiksniai galintys turėti įtakos operacijai (nuvaloma kosmetika, pašalinami plaukai nuo operacinio lauko, išimami protezai ir kt.). Ligonis yra dar kartą nuraminamas, padrąsinamas (3).
Ruošiant ligonį ekstrinei operacijai, paruošimo laikas sutrumpinamas iki minimumo. Atliekami, tik būtiniausi tyrimai, taip pat kaip ir betarpiško paruošimo metu, pašalinami veiksniai galintys turėti įtakos operacijai (3).
Vaikų paruošimas operacijai labia skiriasi nuo suaugusiųjų, nes vaikas skirtingai suvokia įvykius yra jautresnė psichika. Fizinis paruošimas operacijai, panašus į suaugusiųjų. Psichikos paruošimas turi būti itin dėmesnigas, vaikas turi jausti meilę, švelnumą. Stiprybę vaikui suteikia, šalia esantis artimas žmogus (3).
“Priešoperacinis laikotarpis yra atsakingas periodas ir pačiam pacientui ir medicinos personalui. Geras ligonio paruošimas operacijai palengvina pooperacinę eigą, apsaugo nuo komplikacijų greitina sveikatos aątstatymą” (3,98).

1.2.2. Operacinis laikotarpis

Operacinis laikotarpis yra toks laikotarpis, kai ligonis atsiduria operacinėje ir tęsiasi kol jis atvežamas į pooperacinę palatą.
Į operacinę ligonis yra atvežamas dar sąmoningas, todėl jisai turėtų būti priimamas švelniai, kad jis turėtų pasitikėjimą narkozei ir operacijai. Toks elgesys sumažins ne tik įtampą, bet ir paciento bus kitoks požiūris į narkozę. Esant vietiniam nuskausminimui gali išlikti ir tolimesnis bendravimas su ligoniu, o po bendrinės anestezijos bendravimas atnaujinamas tik pooperaciniame laikotarpyje.
Operacijos sklandumą lemia, geras chirurginės komandos bendradarbiavimas. Kiekvienas komandos narys turi žinoti, ne tik savo darbą, bet ir kitų narių. Taip pat turi žinoti apie pacientą ir jo ligos istoriją. Būtina ne tik puiki atmosfera, bet ir sterilios sąlygos.
Taigi, operacijos eiga ir baigtis, priklauso nuo to, koks buvo pasiruošimas jai, kaip dirbo chirurginė komanda, kokio sudėtingumo buvo operacija, kiek ji truko ir ar iškilo nenumatytų problemų, komplikacijų, kas gali turėti įtakos komandos darbui ir paciento būklei.

1.2.3. Pooperacinis laikotarpis

“Pooperacinis laikotarpis prasideda nuo operacijos pabaigos ir tęsiasi iki pasveikimo arba prisitaikymo gyventi naujose sąlygose” (3,102).
Kaip ir priešoperacinis laikotarpis taip ir šis yra labai svarbus slaugytojui ir pacientui. Iki visiško pasveikimo ligonis susiduria su dar daugeliu problemų (pvz.: psichiniais ir socialiniais faktoriais, pooperacinėmis komplikacijomis ir kt.). Todėl, pirmomis valandomis po operacijos ligonis turi būti intensyviai stebimas. Atsibudus pacientui po anestezijos, galima susidurti su ne tik fizinėmis problemomis, bet ir psichinėmis. Kadangi, priešoperaciniame laikotarpyje pacientų kankina anestezijos baimė, tai nubudus iškyla daugelis klausimų į kuriuos neranda atsakymų. Todėl ligonis turi būti informuotas, kaip praėjo operacija ar ji pavyko, neiškilo papildomų problemų taip pat, daugelį ligonių kankina diskomfortas: jaučiamas skausmas, pykinimas, vėmimas, kraujavimas, burnos džiovinimas, kvėpavimo sutrikimai, šlapinimosi ir tuštinimosi problemos. Todėl, slaugytojas, turi dėti pastangas, kad paciento gyvybinės veiklos grįžtų į normas, kuo mažiau paveikiant ligonį.
Kai įvertinome, kad paciento būklė jau stabili, ligos židinys pašalintas, tyrimo rezultatai teigiami, ligonio gera savijauta, tada pacientas išrašomas iš ligoninės, bet gydymas gali tęstis iki pilno pasveikimo, darbingumo atstatymo ar prisitaikymo gyventi naujomis aplinkybėmis.
Pooperacinio laikotarpio tikslas – ligonio pasveikimas. Šis laikotarpis tęsiasi ir vyksta labai įvairiai, tai priklauso nuo daugelio priežasčių: ligos sunkumo ir pobūdžio, operacijos rūšies ir sudėtingumo, bendros paciento būklės, jo psichinių ir socialinių faktorių (3,102).

Nusprendus pasirinkti operaciją, kaip gydymo būdą, reikia sugebėti tinkamai jį organizuoti, kad atlikti veiksmai, pakeistų paciento būklę.

1.3 . Pacientas. Jo problemos priešoperaciniu laikotarpiu ir jų sprendimų būdai.

Kiekvienas asmuo gyvenime susiduria su tam tikromis problemomis. Kai iškyla sveikatos problemų, žmogus pirmiausia kreipiasi į gydytojus ir tampa jų pacientu.
Pacientas – sveikas asmuo arba ligonis, kuris kreipiasi sveikatos klausimais (6,115).
Taigi, pacientas yra gydytojo (įvairiais būdais) gydomas asmuo.
Kreipdamaisi į gydymo įstaigą žmogus nežino koks gydymas jo laukia. Kartais pasveikimui užtenka poilsio, vitaminų, vaistų, paprasčiausių procedūrų, o kartais išgydyti neįmanoma be operacijos. Vien išgirdus žodį “operacija”, pacientui iškyla daug neigiamų emocijų, iš karto pacientas susigalvoja operacinę aplinką, kurioje viskas “perdėtai” įsivaizduojama, tai yra pjūviai peiliu, kraujas, žaizdos, adatos, balti chalatai ir t.t.
Prieš paskelbiant diagnozę, kad asmuo bus operuojamas, gydytojas turi numatyti, kad ligoniui gali iškilti labai daug psichologinių problemų. Todėl, reikėtų pacientą nuteikti operacijai (išaiškinti, kad kitu atveju pasveikimas neįmanomas) ir suteikti kuo daugiau informacijos apie ligą, bei operaciją.
Organizuojant operaciją ligoniui iškyla problemų tiek priešoperaciniu, tiek operaciniu, tiek pooperaciniu laikotarpiu. Daugiausia nežinomybės ir nerimo ligoniai jaučia priešoperaciniame laikotarpyje. Kadangi, priešoperacinis laikotarpis gali trukti labai trumpai arba užsitęsti net keliatą dienų, tai pacientai skirtingai reaguoja į iškilusią problemą.
Vykstant operacijai ekstrine tvarka, priešoperaciniu laikotarpiu pacientas nespėja apgalvoti daugelį būsimų problemų, jis yra kamuojamas skausmo, kurio nori greičiau “atsikratyti”. Ruošiantis planinei operacijai, pacientas susiduria su labai daug problemų, kurių pats nesugeba išspręsti (žinių stoka, bloga psichologinė būsena.). Pacientą kamuoja, ne tik esamos problemos, bet ir būsimos. Jis apmąsto ne tik priešoperacinį laikotarpį, bet ir pačią operaciją ir kas vyks po jos.
Priešoperaciniu laikotarpiu daugelis pacientų susiduria su šiomis problemomis:
• nerimu,
• baime,
• liūdesiu,
• miego sutrikimais,
• žinių stoka.
Nerimas – tai tokia būsena, kai žmogus yra ko nors susirūpinęs ar susijaudinęs. Dažniausiai žmogus nerimauja, kai nežino tikslios baigties, tam tikros veiksmo jėgos.
Priešoperaciniame laikotarpyje nerimą sukelia pati operacija ir jos baigtis. Pacientas nerimauja, kokie bus tyrimo rezultatai (ar jie neatitolins dar operacijos) taip pat, ar pavyks operacija, ar nebus komplikacijų. Todėl, norint mažinti nerimą, pacientui reikėtų paaiškinti viską ir nuraminti dėl abejonių.
Gydytojas turėtų informuoti apie operaciją, jos esmę, ko galima tikėtis jos metu ir po jos. Reikėtų sužinoti iš ligonio kaip jis pats įsivaizduoja operaciją ir jei tas vaizdas neatitinka tikrovės, tai stengtis pacientą nuraminti ir paaiškinti realią situaciją. Slaugytojas – tas asmuo, kuris taip pat suteikia informacijos, o taip pat ir nuramina ligonį.
Baimė – skirtingai nei nerimas, ne visada išryškėja. Pacientas slepia baimę, kadangi ją sukelia kartais net nežymūs dalykai (pvz.: paprasčiausia infekcija, galimo skausmo laukimas, valomoji klizma). Dažniausiai daugelis bijo anestezijos. Jiems baisus pats anestezijos procesas (bijo, kad neveiks narkozė, nekontroliuos savęs dėl anestezijos, išsipasakos savo slapčiausias mintis, neatsibus po anestezijos).
Reikėtų išskirti vaikų baimę, kadangi jie bijo jau pačios ligoninės, medicinos darbuotojų chalatų, švirkštų, instrumentų, fizinio skausmo, atsiskyrimo nuo tėvų.
Taigi, baimė užvaldo paciento mintis ir jausmus, ir tai yra problema. Reikia pacientui atsikratyti baimės arba dalinai ją įveikti. Slaugytojai nevisada sugeba pamatyti paciento baimę, todėl reikia daugiau bendrauti, skatinti išsikalbėti, paaiškinti būsimus veiksmus.
Liūdesį sukelia dvasinis skausmas, nusiminimas. Pacientui sunku susitaikyti su būsima operacija ir galimais pakitimais, ypač sunkiems ir beviltiškiems ligoniams. Jų liūdesys pereina net į depresiją, kuri pasireiškia apatija, visišku nesidomėjimu, nevalgymu, ašaromis. Labai svarbu pastebėti tokią būseną ir stengtis padėti. Čia svarbūs artimi žmonės, kurie nuramintų, pagyvintų paciento būklę. Slaugytojai pilnai turi panaudoti savo psichologines ir psichiatrines žinias, kartais reikia pasitelkti net psichologo pagalbą.
Miego sutrikimus sukelia visi prieš tai paminėti faktoriai t.y. nerimas, baimė, liūdesys, taip pat ir kitos problemos. Žmogus tik atsigulęs į lovą pradeda apmąstyti tam tikras problemas ir į jas įsigilinti, tada ir jų atranda daugiausiai.
Priešoperaciniame laikotarpyje esantis nerimas paveikia paciento sąmonę, pacientas tampa jautresnis, nervingesnis ir to pasėkmės pasireiškia miego metu. Norint išvengti miego sutrikimų, gali padėti paprastos slaugos priemonės, nugaros ištrynimas, pagalvės pataisymas arba trumpalaikis pabuvimas prie paciento. Nakčiai prieš operaciją gali būti duodami raminantys ar migdomieji vaistai.
Čia ypač svarbi, net artimųjų, bet ir medikų pagalba. Patys pacientai turėtų sugebėti, ne tik priimti informaciją iš kitų, bet ir patys sau padėti ieškoti informacijos, klausyti nurodymų, nusiraminti. Labai padeda, kai pacientai bendrauja su jau išgyvenusiais tuos pačius dalykus žmonėmis. Priešoperacinės paciento problemas galima sumažinti ar net jų išvengti pačio paciento ir aplinkinių dėka.

2. PACIENTŲ PRIEŠOPERACINIŲ PROBLEMŲ TYRIMAS

2.1 . Tyrimo metodologija

Susipažinus su chirurgine operacija, o taip pat gilindamasi į priešoperacines paciento problemas, iškėliau tikslą – išsiaiškinti su kokiomis priešoperacinėmis problemomis susiduria pacientai, siekiant išryškinti aktualesnes problemas ir į ką turėtų atkreipti dėmesį medicinos darbuotojai.
Uždaviniai:
• atskleisti paciento nuomone apie operacija, jos įtaką paciento emocijoms, psichologijai.
• nustatyti kas sukelia priešoperacines paciento problemas.
Tyrimo problema liečia tiek medikus, tiek pacientus, tiek ir jų artimuosius. Medikai apie priešoperacines problemas žino iš savo praktinio darbo, o pacientai nepatyrę nei vienos operacijos neįsivaizduoja kokia jos eiga, tai ir sukelia jiems daugelį problemų.
Apie priešoperacines problemas daugiausiai žinoma iš slaugytojų darbo. Pacientai nėra linkę patys išsakyti savo problemų, todėl respondentais ir pasirinkti pacientai, turintys būti operuojami.
Tyrimo problemai atskleisti pasirinkta apklausa raštu – anketa. Ji patogi tuo, kad per trumpą laiką yra surinkti duomenys, lengva juos apdoruoti, taip pat leidžia tuo pačiu metu bendrauti su plačia auditorija. Sudarant klausimus atsižvelgta į reikalavimus keliamus anketoje, tai yra klausimai turi būti aiškūs, atsakymai atskleisti į keliamas problemas. Parengtą anketą sudaro 12 klausimų.(žr. Priedą Nr. 1). Daugelyje iš jų reikia parinkti atsakymą, o kai kurie skirti apmąstymui, nuomonės išreiškimui, problemų parodymui. Klausimai pasirinkti atsižvelgiant į aktualiausios priešoperacines problemas, t.y. liečiančios paciento psichologinę būseną.
Tyrimo eiga. Respondentų instruktavimas ir anketavimas buvo vykdomas pagal bendruosius tyrimo reikalavimus: pirmiausia dalyviams buvo suteikta trumpa informacija apie tyrimą, jo tikslus, bei garantijas respondento atžvilgiu (anoniškumas, savarankiškumas). Tada buvo išdalintos anketos, paaiškinta jų paskirtis ir pateikti nurodymai kaip pildyti. Pildant paaiškinta, kad reikia pasirnkti atsakymą ir padėti varnelę į pasirinktą atsakymą. Papildomai paaiškinta, ties kuriais klausimais reikia išreikšti savo nuomonę ir iškilus neaiškumams dar pakomentuoti.
Tyrime dalyvavo Šilutės ligoninės, chirurginio skyriaus pacientai. Iš viso: 30 respondentų.
Apklausa vyko 2002 metais sausio, vasario mėnesį.

2.2 . Tyrimo rezultatai ir jų analizė

Anketa (žr. priedą Nr. 1) norėta sužinoti, kaip jaučiasi pacientas prieš operaciją ar žinia apie operaciją jį paveikė. Remiantis apklausos atsakymais sudarytos sektorinės diagramos ir pateikta jų analizė. Apdorojant duomenis, taikoma matematinė statistika ir gauti rezultatai išreikšti procentais (%).
Iš tyrime dalyvavusių respondentų 40% buvo vyrų ir 60% moterų. (žr. 1 pav.).
1 pav.
Amžius vyravo nuo 20 iki 60 metų (žr. 2 pav.). Daugiausia dalyvavo nuo 50 ir 60 metų (40%), šiek tiek mažiau 40-50 metų (33,33%), o nuo 20-30 ir 30-40 metų vienodai (13,33%).
2 pav.

Pirmas klausimas: Ar esate jautrus žmogus? Buvo pateiktas norint išsiaiškinti ar žmogus yra jaustrus. Iš respondentų atsakymų sudaryta diagrama (žr. 3 pav.).
3 pav.

Žiūrint į rezultatus išryškėja, pusę apklaustųjų (50%) jautrūs iš dalies. Kad yra jautrūs pasisakė 30% respondentų, mažiausioji dalis respondentų (20%) pasisakė, kad nėra jautrūs.
Tai reiškia, kad didesnioji dalis žmonių yra jautrūs ir žinia apie operaciją ar pasiruošimas jai, vienaip ar kitaip juos paveiktų.
Antras klausimas: “Kaip seniai pasijautėte blogai? Respondentų atsakymuose paminimas tam tikras laiko tarpas. Nemaža dalis pamini laikotarpį iki trijų parų (36,66%), dalis (po 13,33%) tokius kaip: trys mėnesiai, pusę metų, vieni metai. Kiti paminėti laikotarpiai yra: viena savaitė – 10%, vienas mėnuo – 6,66%, visų respondentų ir po vieną atvejų paminėta: dešimt dienų, dvi savaitės. Tokie tyrimo atsakymai rodo, kad dalis pacientų su problema susidūrė neseniai.
Trečias klausimas: Kokia tvarka buvote paguldytas? (žr. 4 pav.) Atspindi operacijos skirstymą pagal atlikimo laiką.
4 pav.
Iš ketvirto paveiksėlio gautų duomenų paaiškėjo, kad nemaža dalis pacientų, t.y. 46,66% buvo paguldyti planine tvarka. Šiek tiek mažiau ekstra tvarka – 33,33%, mažiausia dalis respondentų (20%) buvo ruošiami operacijai skubia tvarka.
Pacientų atsakymai rodo, kad operacijai yra pasirengę iš anksto, rečiau apie savo problemas sužino netikėtai ir apie operaciją galbūt nėra anksčiau susimąstę.
Ketvirtas klausimas: Kokia operacija Jums bus atlikta dabar? (žr. 5 pav.).
5 pav.
Mažiau nei puse apklaustųjų (40%) atsakė, kad bus atlikta jiems tulžies pūslės operacija, 33,33% laukė apendicito operacijos. Kad bus operuojama kojų venos ir pilvo išvarža atsakymai pasiskirsto tolygiai po 13,33%. Iš viso to galime spręsti, kokioms operacijoms ligoniai dažniausiai ruošiasi ir kokios problemos jiems iškyla.
Penktas klausimas: Kiek kartų buvote operuotas? (žr. 6 pav.).
6 pav.
Šiuo klausimi gauti duomenys rodo, kad beveik pusę pacientų (46,66%) yra patyrę vieną operaciją. Tik mažiau, nei trečioji dalis, nėra patyrę nė vienos operacijos (26,66%). Kiti pacientai patyrę du (13,33%) ar net daugiau kartų (13,33%). Tai reiškia, kad dauguma yra patyrę ir žino ką reiškia operacija.

Šeštas klausimas: Ar žinia apie operaciją Jus paveikė? (žr. 7 pav.).
7 pav.
Gauti duomenys atskleidžia , kad didesnę dalį pacientų (60) vienaip ar kitaip operacija paveikia. Argumentuota:
• labai pradėjo skaudėti galvą,
• pradėjo pykinti,
• dar blogiau pasidarė,
• buvo didelis stresas,
• sutriko miegas,
• pakilo kraujo spaudimas.
Tik mažesnę dalį pacientų, žinia apie operaciją jų nepaveikė (40%). Vis dėlto , galime teigti, kad žinia apie operaciją mažiau ar daugiau paveikia žmogaus būklę.
Septintas klausimas: Ar ruošiatės operacijai iš anksto? (žr. 8 pav.).
8 pav.
Anot respondentų didelė dalis (73,33%) operacijai nesiruošė, o 26,66% teigė, kad ruošėsi, komentuodami:
• dvi dienas badavau,
• dvi dienas poilsiavau,
• laikiausi dietos,
• nusiskutau plaukus nuo operacinio lauko.
Iš šių atsakymo paaiškėja, kad tik mažesnioji dalis pacientų rūpinasi individualiniu priešoperaciniu pasiruošimu.
Aštuntas klausimas: Ar padrasina artimieji operacijai? (žr. 9 pav.).
9 pav.
Galime pastebėti, kad didžioji dauguma pacientų (93,33%) yra palaikomi artimųjų. Tai, leidžia manyti, kad artimieji padeda spręsti iškilusias problemas, palaiko morališkai.Tik maža dalis (6,66%) nėra palaikomi artimųjų.
Devintas klausimas: Kas Jus labiausiai jaudina prieš operaciją? Skirtas išryškinti iškylančias problemas (žr. 10 pav.).
10 pav.
Iš respondentų atsakymų matome, kad duomenys šiuo klausimu panašiai tolygiai pasiskirsto. Labiausiai bijoma pooperacinių komplikacijų (33,33%), šiek tiek mažiau (20%) fizinio skausmo. Po vienodai (13,33%) jaudinamąsi dėl narkozės, rizikos operacijos metu ir operacinės aplinkos. Mažiausiai jaudinamasi, dėl pakitusios išvaizdos (6,66%). Kitos problemos, dėl kurių labiausiai jaudinamąsi – neįvardinamos.
Dešimtas klausimas: Ar Jūs smulkiai buvote informuotas apie Jūsų operacijos eigą, komplikacijas, narkozę? (žr. 11 pav.).
11 pav.
Diagramos duomenys rodo, kad didelė dalis (80%) gavo informaciją apie operaciją. Tai liudija, kad medikai pakankamai suteikia informacijos, tik mažesnioji dalis (20%) jaučiasi nepakankamai informuoti.
Vienuoliktas klausimas: Kuris operacinis laikotarpis Jums sukelia daugiausiai problemų? Jo norima sužinoti, kuriuo operacijos organizavimo etapu, iškyla daugiausiai problemų (žr. 12 pav.).
12 pav.
Anot tiriamųjų parinktų atsakymų, daugiau nei pusei (53,33%) iškyla problemos priešoperaciniame laikotarpyje. Perpus mažiau (26,66%) jų pooperaciniame laikotarpyje. Ir tik penktoji dalis (20%) pacientų teigė turintys problemų operaciniu laikotarpiu.

Dvyliktas klausimas: Ar tikitės pasveikti? (žr. 13 pav.).
13 pav.
Iš šio klausimo rezultatų paaiškėjo, kad didelė dalis (70%) pacientų po operacijos tikisi pasveikti. Tik maža dalis pacientų (30%) nesitiki pasveikti.

2.3. Tyrimo apibendrinimas

Priešoperaciniu laikotarpiu daug dėmesio skiriama ne tik fizinei, bet ir psichinei paciento būklei. Šiomis problemomis ir jų sprendimo būdais, skatinami domėtis ne tik medikai, bet ir pacientai. Atliktas tyrimas rodo, kad problemų iškyla, tad jas reikėtų išspręsti arba sumažinti iki minimumo.
1. Tiriamųjų atsakymai parodė, kad jų psichika dažnai būna jautri, ir tai padidina esamas problemas.
2. Kadangi dalis respondentų pasijuto blogai prieš gana trumpą laikotarpį, tai jų problema nėra labai sena ir gali būti greitai išspręsta. Pacientai galbūt net nespėjo įsigilinti ir sužinoti, kad pasveikimui bus reikalinga operacija. Todėl, priešoperaciniame laikotarpyje, reikėtų suteikti jiems informacijos, apie jų susirgimą ir galimą pasveikimą. Tik mažesnioji dalis, pasijautė blogiau prieš tam tikrą ilgesnį laiką, todėl iki operacijos jau yra labiau susipažinę su esama problema.
3. Tyrimo duomenys atskleidžia, kad daugiau ligonių operacijai ruošėsi iš anksto t.y. planine tvarka, todėl susitaiko su mintimi, kad bus operuojamas, nusiteikia operacijai. Labai skubia tvarka operuojami ligoniai, dažniausiai jaučia skausmą. Norėdami greitai pasveikti, net neapmąsto su kokiomis problemomis gali susidurti.
4. Kadangi, prieš tai esančio klausimo duomenys rodo, kad daugiausiai yra paguldyti planine tvarka, tai iš čia galime pastebėti, kad jų laukia tokios chirurginės operacijos kaip: pilvo išvaržos operacija, kojų venų operacija ar tulžies pūslės operacija. Iš šių diagnozių matyti, kad pacientų susidūrė su šia liga jau senokai. Dalis tiriamųjų, negalėjo numatyti, kad bus operuojami. Kadangi ligos (apendicito, tulžies pūslės) simptomai pasireiškė labai greitai.
5. Pacientų atsakymai liudija, kad didžioji dalis yra patyrę bent vieną operaciją, todėl tik mažesniąjai daliai aktualus yra priešoperaciją problemų klausimas. Nors ir patyręs operaciją pacientas neturėtų pamiršti šių problemų, bet problemos kiekvienai operacijai yra skirtingos.
6. Pasak respondentų, jog jie yra visiškai arba iš dalies jautrūs, galima daryti išvadą, kad žinia apie operaciją juos paveikė. Tai sukėlė tiek fizinius, tiek emocinius organizmo pakitimus.
7. Buvo nustatyta, kad mažesnioji dalis operacijų vyksta skubia arba labai skubia tvarka, ir iš to seka išvada, kad operacijai nėra rengiamasi iš anksto, nors kai kurių pacientų operacija buvo suplanuota, tik kai kurie ruošėsi.
8. Apklausus ligonius išryškėjo, kad iškilusios problemos jaudina, ne tik juos pačius, bet ir jų artimuosius. Kadangi, pačiam pacientui ir taip sunku prieš operacija, tai artimųjų palaikymas susitiprina jų būseną priešoperaciniu laikotarpiu, ir išvengiama papildomų problemų.
9. Ištyrus pagrindines priešoperacines problemas, pastebima, kad pacientai turi tam tikrą baimę būsimiems operaciniams ir pooperaciniams veiksniams. Tokios problemos kaip: pooperacinės komplikacijos, fizinis skausmas, narkozė, rizika operacijos metu, operacinė aplinka ir pakitusi išvaizda jiems sukelia nerimą.
10. Jog medikai stengiasi suteikti pakankamai informacijos, parodo anketos apklausos duomenys. Tai padeda išvengti problemų priešoperaciniu laikotarpiu, bet ir pateikiami atsakymai į nežinomus ligonio klausimus.
11. Tiek literatūros, tiek šio tyrimo duomenimis, vis dėlto daugiausia problemų iškyla priešoperaciniame laikotarpyje. Aišku, kad dalis jų išnyksta atlikus operaciją.
12. Pacientai pakankamai optimistiškai nusiteikę operacijai ir tikisi pasveikti.
13. Apklausoje dalyvavo skirtingų lyčių, amžiaus ir užimtumo respondentai. Esminio skirtumo tarp šių kriterijų nepastebėta.

IŠVADOS

Operacija – vienas iš būdų padedantis pacientui pasveikti. Kas kart, šį būdą, medikai renkasi norėdami palengvinti ligonio kančias, pagydyti. Šio būdo pasirinkimas priklauso nuo aplinkybių (indikacijų ir kontraindikacijų). Taigi, jei aplinkybės palankios, pacientas tampa operacijos objektu ir yra įtraukiamas į visą operacijos organizavimo procesą.
Kaip turėtų vykti organizaciniai procesai ir koks paciento vaidmuo juose, priklauso nuo pačios operacijos. Kieviena operacija, turi tam tikrą eigą, tikslą, trukmę ir kt. Visuomet operuojamas asmuo praeina priešoperacinį, operacinį, pooperacinį laikoratpį. Pats pirmasis trunka priklausomai nuo: laiko, tikslo, etapiškumo. Jame tiek pacientui tiek medikams iškyla nemažai problemų. Daugiausia, tai psichologinio pobūdžio problemos slegiančios pacientą, dėl pačios operacijos ar savijautos po jos. Tad čia svarbus artimųjų palaikymas ir medikų darbas.
Dabartiniu metu slaugytojai, ypač rengiami gebėjimui paruošti paciento psichiką operacijai: sugebant paguosti, nuraminti, išklausyti, suteikti informacijos į rūpimus klausimus ir t.t.
Atlikus apklausą apie priešoperacines paciento problemas, pastebėta, kad jos egzistuoja, tai: baimė, nerimas, bloga savijauta ir t. t., kurias iššaukia įvairios priežastys. Todėl reikėtų tas priežastis pastebėti ir stengtis ne tik sumažinti problemas, bet ir jų išvngti.
Todėl mediko darbas, ne tik išgydyti ligonį, bet ir padėti jam jaustis saugiau visą gydymo laikotarpį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Almas H. Klinikinė slauga. Vilnius, 1999.

2. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1993.

3. Dailydėnas O. Chirurginių ligonių slauga. Panevėžys, 2001.

4. Hardis I. Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis. Vilnius, 1988.

5. Medicinos enciklopedija. Vilnius, 1991.

6. Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje. Vilnius, 1998.

7. Sučila A., Kuzmaitė L., Sirvydis V. Chirurgija. Vilnius, 1984.

8. Vesterdal A. Sveikatos priežiūra ir ligonių slauga. Vilnius, 1998.

PRIEDAI

PRIEDAS NR. 1

ANKETA

Mieli pacientai ! Ši anketa skirta moksliniam darbui, kurio rezultatai parodys, su kokiomis problemomis susiduria pacientai prieš operacija ir kokios jų priežastys.

Lytis
 Vyr.
 Mot.
Amžius
 nuo 20 – 30
 nuo 30 – 40
 nuo 40 – 50
 nuo 50 – 60
1. Ar esate jautrus žmogus?
 taip
 iš dalies
 ne
2. Kaip seniai pasijautėte blogai?

________________________ .
3. Kokia tvarka buvote paguldytas?
 ekstra
 skubia
 planine
4. Kokia operacija Jums bus atlikta dabar?

________________________ .
5. Kiek kartų buvote operuotas?
 nei vieno
 vieną
 du
 daugiau negu du kartus

6. Ar žinia apie operaciją Jus paveikė?
 ne
 taip (argumentuokite kaip?)

________________________ .
7. Ar ruošiatės operacijai iš ansto?
 ne
 taip (argumentuokite kaip?)

________________________ .
8. Ar padrasina artimieji šiai operacijai?
 taip
 ne
9. Kas Jus labiausiai jaudina prieš operaciją?
 narkozė
 pakitusi išvaizda
 rizika operacijos metu
 pooperacinės komplikacijos
 operacinė aplinka
 fizinis skausmas
 kita ________________________ .
10. Ar Jūs smulkiai buvote informuotas apie Jūsų operacijos ligą, komplikacijas, narkozę?
 taip
 ne
11. Kuris operacinis laikotarpis Jums sukelia daugiausiai problemų?
 priešoperacinis
 operacinis
 pooperacinis
12. Ar tikities pasveikti?
 taip
 ne

Leave a Comment