HOSPITALINĖ INFEKCIJA, JOS ĮTAKA

TURINYS

ĮVADAS .............................. 02

1. HOSPITALINĖS INFEKCIJOS SAMPRATA .............. 03

2. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJOS ................. 04

3. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJŲ PREVENCIJA .......... 06
3.1. Ikioperacinis periodas ............................ 06
3.1.1. Ligonio paruošimas operacijai ...................... 06
3.1.2. Operacinės personalo pasiruošimas operacijai .............. 08
3.1.3. Antibiotikų profilaktika ......................... 09
3.2. Operacinių žaizdų infekcijų prevencija operacijos eigoje .......... 10
3.3. Operacinių žaizdų infekcijų prevencija, prižiūrint pacientus pooperaciniame laikotarpyje .............................. 13

IŠVADOS .............................. 15
LITERATŪRA .............................. 16
PRIEDAI

ĮVADAS

Hospitalinės infekcijos nėra naujas reiškinys. Nežiūrint didelių šio amžiaus hospitalinių infekcijų prevencijos pasiekimų, hospitalinių infekcijų problema aktuali ir šiuolaikinėse ligoninėse. Pasireikšdamos didesniais ar mažesniais protrūkiais, hospitalinės infekcijos nuolat padaro didelių moralinių ir materialinių nuostolių, didina gydymo išlaidas, o svarbiausia – didina ligonių miirštamumą.
Be jau esamų ligonio kančių ir pavojų, hospitalinės infekcijos labai sukomplikuoja pasveikimo procesą bei yra tiesioginių ir netiesioginių išlaidų priežastis. Mokslininkų paskaičiavimais, hospitalinės infekcijos JAV kainuoja apie 4,5 mlrd. Dolerių, Jungtinėje Karalystėje – iki 2 mln. svarų sterlingų. (Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija Nr. R (84) 20).
Taigi, hospitalinės infekcijos yra rimta ir brangiai kainuojanti problema visuomenei, tiesiogiai susijusi su:
– didėjančiu pacientų imlumu infekcijoms dėl platesnės ligoninių pacientų amžiaus struktūros ir sudėtingesnių bei radikalesnių gydymo ir diagnostikos metodų.
– beatodairišku antibiotikų vartojimu, t.y. ir pastoviu jų vartojimu profilaktikos tiikslu, kurie sukelia ne tik apgaulingą saugumą, bet ir sąlygoja ypatingai pavojingų mikroorganizmų paplitimą ligoninėse.
– nepakankamu ligoninių personalo apmokymu, kaip perspėti kryžminę esamų infekcijų perdavimą. (Europos Tarybos Ministrų komiteto Rezoliucija (72)).
Lietuvoje hospitalinės infekcijos taipogi yra rimta problema ir jų prevencijai skiriamas di

idelis dėmesys. Hospitalinių infekcijų registravimas Lietuvoje yra privalomas. 1996 m. Higienos institute vykdant Hospitalinių infekcijų kontrolės programą, buvo atliktas infekcijų paplitimo Lietuvos ligoninėse tyrimas. Nustatyta, jog didžiausias hospitalinių infekcijų paplitimas buvo respublikinėse ligoninėse (7,6%) lyginant su miestų (4,7%) ir rajonų (3,9%), bei reanimacijos (29,6%), traumatologijos (11,7%) ir chirurgijos skyriuose (9,7%).
Didžiausią hospitalinių infekcijų dalį sudaro kvėpavimo takų (37,6%) ir operacinių žaizdų infekcijos (26,4%) (R.Valintėlienė, 2000, p. 8).
Todėl operacinių žaizdų infekcijų prevencijai chirurgijos skyriuose turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Šio referato tikslas – apibrėžti hospitalinės infekcijos sąvoką, išnagrinėti jos įtaką chirurginių pacientų priežiūroje.

1. HOSPITALINĖS INFEKCIJOS SAMPRATA

Hospitalinės infekcijos sąvokos apibrėžimas kito istoriškai.
Tai daugiau nei 2500 m. žmogaus socialinio gyvenimo istorija. (R.Valintėlienė, 1999 m. p. 3).
Jei penktajame – šeštajame dešimtmetyje hospitalinės infekcijos pasaulyje buvo siejamos su stafilokokine infekcija, vėliau – su antibiotikams atsparių hospitalinių štamų sukelta infekcija, kuria ligonis užžkrečiamas ligoninėje, tai šiuo metu jos suvokiamos daug plačiau. (R.Valintėlienė, 2000 m., p. 7).
Hospitalinė infekcija – tai bet kokie bakterinės, virusinės, parazitinės, grybelinės kilmės susirgimai, susiję su ligonio hospitalizavimu, tyrimais, gydymu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su darbu joje. (Sveikatos priežiūros įstaigos higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai HN 47, 2003).
Hospitaline (ar nozokomialine) infekcija laikomas bet koks mikrobinės kilmės susirgimas, kuris kliniškai ir/ar mikrobiologiškai nustatomas ligoniams ar personalui ir yra susijęs su ligonio paguldymu ar gydymu ligoninėje ar bet kurioje kitoje asmens sveikatos pr

riežiūros įstaigoje, taip pat su personalo darbu jose, nepriklausomai nuo to, ar simptomai pasireiškia jiems tebeesant minėtose įstaigose ar ne (Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacija Nr. R (84)20). Taigi hospitalinėms priskiriamos ne tik egzogeninės (kai infekcija perduodama vieno žmogaus kitam, nesvarbu ar tai būtų ligoniai ar personalas), bet ir endogeninės (sukeltos paties asmens nešiojamų normalios ar patogeninės mikrofloros, įskaitant ir tą, kuria jis buvo kolonizuotas ligoninėje) kilmės kliniškai pasireiškusios infekcijos, kurių nebuvo pacientui atvykstant į ligoninę. Toks apibrėžimas Lietuvoje oficialiai įsigaliojo nuo 1998 m., tačiau dar daugelis hospitalinę infekciją sieja vien tik su medikų darbo broku, klaidomis, higieninio režimo pažeidimas.
Teisingai suvokiant hospitalines infekcijas akivaizdu, kad visai jų išvengti neįmanoma, tačiau, įdiegus moksliškai pagrįstas profilaktikos priemones, didelės jų dalies galima būtų išvengti. (R.Valintėlienė, 2000 m., p. 7).

2. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJOS

Būtina sąlyga operacinei žaizdos infekcijai atsirasti – mikrobinė žaizdos kontaminacija (J.Griškevičienė, 2003, p. 1)
Kontaminacija – procesas, kurio metu ant įrangos ar žmonių patenka patogeniniai ar potencialiai patogeniniai mikroorganizmai (R.Valintėlienė, 1999, p. 1).
Galimi mikroorganizmų šaltiniai:
 Endogeniniai – nuo ligonio odos, gleivinių, iš vidaus organų ir kt.
 Egzogeniniai – nuo operuojančio personalo rankų, operacinės įrangos, visų instrumentų ir medžiagų, patenkančių į operacinį lauką.

Operacinės žaizdos infekcijos atsiradimo rizika priklauso nuo patekusių bakterijų dozės, patogeniškumo bei ligonio atsparumo. (J.Griškevičienė, 2003, p. 1).
Tarptautinė infekcijų valdymo federacija (1999, p. 25, 26) dar išskiria šiuos pooperacinių žaizdų in

nfekcijų dažnį padidinančius rizikos veiksnius, kurie yra susiję su:
Ligoniu
 Ligonio amžius.
 Mitybos būklė. Sunkus badavimas gali būti susijęs su didesniu operacinių žaizdų infekcijų skaičiumi.
 Bendra būklė, lydinčios ligos (pvz., diabetas).
 Rūkymas. Nikotinas lėtina pirminį žaizdos gijimą.
 Infekcijos.
 Kraujo transfuzijos.
 Kolonizacija. Nosiaryklės kolonizacija. S. aureus. 20% – 40% sveikų asmenų yra S. aureus nešiotojai. Įrodyta, kad tai yra rimtas rizikos faktorius operacinių žaizdų infekcijoms po širdies ir krūtinės ląstos operacijų.
 Ilga hospitalizacija prieš operaciją.
Operacijos rūšimi
 Užterštų, infekuotų arba greta jų esančių audinių operacijos.
 Transplantavimo ar implantavimo operacijos.

Operacijos eiga
 Bloga chirurginė technika.
 Atsitiktinis žarnyno turinio išsiliejimas.
 Neribotas diatermijos naudojimas.
 Ilga operacijos trukmė.
 Hemoragijos ar hematomos.
 Drenų naudojimas.
Ligonio priežiūra operacijos metu
 Operacinės personalas su odos infekcijomis.
 Neribojamas personalo judėjimas.
 Neteisingas operacinės rūbų naudojimas.
 Nepakankama operacinės ventiliacija.
 Kelios operacijos vienoje operacinėje.
Įranga
 Nepakankama sterilizacija/dezinfekcija.
 Netinkamai paruoštų invazinių instrumentų naudojimas.
Chirurgijos skyriumi
 Nepakankamas slaugos ir klinikinio personalo paruošimas.
 Netinkama žaizdų tvarstymo tvarka.
Pooperacinės žaizdų infekcijos ilgina sveikimą, dažniausiai pratęsia paciento gulėjimo trukmę, gali sukelti komplikacijų, reikalauja papildomų išlaidų tyrimams, gydymui bei priežiūrai.

3. OPERACINIŲ ŽAIZDŲ INFEKCIJŲ PREVENCIJA

Operacinių žaizdų infekcijų profilaktika ar jų skaičiaus sumažinimas yra labai svarbūs pacientų sveikatos priežiūros kokybei, todėl jai turėtų būti skiriamas išskirtinis dėmesys. (Tarptautinė infekcijų valdymo federacija, 1999, p. 26)

3.1. Ikiopperacinis periodas

Ikioperaciniame periode, kalbant apie operacinių žaizdų infekcijų prevenciją, būtų galima išskirti šiuos pagrindinius etapus: ligonio paruošimą operacijai, bei operacinės personalo pasiruošimą operacijai.

3.1.1. Ligonio paruošimas operacijai

Tai labai svarbus momentas nuo kurio labai priklauso operacijos sėkmė bei to

olimesnis paciento sveikimas. Todėl patartina:
 Prieš planines operacijas nustatyti ir išgydyti visas infekcijas.
 Nustačius lydinčias ligas, jei įmanoma, operaciją atidėti ir gydyti.
 Siekti nutraukti bet kokį tabako vartojimą 30 dienų iki planinės operacijos.
 Trumpinti, kiek įmanoma, ligonio ikioperacinį gulėjimą stacionare (Tarptautinė infekcijų valdymo federacija, 1999, p. 26).
 Plaukų šalinimas.
Nešalinti plaukų nuo operacinio pjūvio vietos, nebent jie labai trukdytų operacijai. Jei plaukus vis dėlto būtina pašalinti, tai reikia daryti prieš operaciją, geriausia su elektriniu prietaisu (R.Valintėlienė, 1999, p. 1).
Plaukų skutimas operacijos išvakarėse yra nepatartinas, nes yra tiesiogiai susijęs su didesniu operacinių žaizdų infekcijų skaičiumi, kadangi atsiranda odos mikrotraumos, kuriose kaupiasi ir dauginasi mikroorganizmai. Operacinių žaizdų infekcijų dažnis šalinant plaukus 5,6%, ne – 0,6% (J.Griškevičienė, 2003, p. 2).
Plaukus šalinančio kremo vartojimas plaukams pašalinti yra gana saugus metodas, jei tik pacientas nėra alergiškas tam kremui. Gyvaplaukiai, kurie yra ant kiekvieno kūno, yra nešalinami (H.Almas, 1999, p. 154).
 Paciento odos paruošimas. Oda paciento parengiama taip, kad jam atvykus į operacinę, ant jos būtų kuo mažiau bakterijų. Tai sumažina pooperacinės infekcijos pavojų (H.Almas, 1999, p. 154).
Todėl:
• Pacientas turėtų nusimaudyti, naudodamas antiseptinį muilą vakare, prieš planinę operaciją.
• Gerai nusiprausti būsimo pjūvio vietą prieš operaciją.
• Būtina parinkti tinkamą odos antiseptiką pjūvio vietos dezinfekavimui (R.Valintėlienė, 1999, p. 11).
• Dezinfekuojamoji priemonė veikia geriausiai, kai yra stipriai spaudžiama prie odos ir trinama.
• Dezinfekuoti reikia pradėti nuo tos vietos, kuri yra – arba turi būti – pati švariausia. Tą plotą reikia visiškai užbaigti dezinfekuoti ir tik tada eiti prie mažiau švarių vietų, tai yra prie ploto išorinių kraštų. (H.Almas, 1999, p. 170-171)
Geras operuojamo ploto dezinfekavimas sumažina bakterijų kiekį ant paciento odos iki minimumo ir todėl žymiai sumažina operacinės žaizdos infekcijos pavojų.
 Operuojamo ploto uždengimas. Po to, kai operuojamas plotas yra dezinfekuojamas, pacientą reikia kruopščiai uždengti sterilia uždengiamąja medžiaga. Ji turi būti vienkartinė, nepraleidžianti skysčio ir neskleidžianti daug dalelių, nes dalelių plitimas operuojamame plote didina infekcijos pavojų (H.Almas, 1999, p. 171).
Pagrindiniai operacinių apklotų tipai:
• Lininiai/medvilniniai;
• Neaustinio pluošto;
• Plastikiniai;
• Specializuoti;
• Kombinuoti.
Remiantis atliktų tyrimų duomenimis, neaustinės medžiagos operaciniai apklotai yra pranašesni už medžiaginius, skleidžiančius daleles, nes operacinių žaizdų infekcijų skaičius naudojant medžiaginius apklotus siekia 6,41%, o neaustinės medžiagos – tik 2,27% (R.Valintėlienė, 1999, p. 10).
Taigi, operacinių apklotų tikslas – atskirti operuojamą plotą nuo likusio operuojamo paciento kūno paviršiaus ir taip sumažinti operacinių žaizdų infekcijų riziką.

3.1.2. Operacinės personalo pasiruošimas operacijai

Personalas, dirbantis operacinėje, turi gauti kiek įmanoma mažiau mikrobų. Labai svarbu vengti užkrėsti pacientą infekcija, todėl operacinės darbuotojams yra keliami atitinkami reikalavimai.
 Batai/šlepetės. Prieš eidami į operacinę visi turi persiauti specialius batus. Batai kiekvieną kartą turi būti švarūs. Juos valo valytojai, kurie dezinfekuoja juos kiekvieną dieną arba pagal poreikį.
 Kepurė. Visi plaukai turi būti paslepiami po specialia vienkartinio naudojimo operacinės kepuraite. Jei darbuotojas yra su barzda, ją taip pat reikia uždengti specialia kepure, “suomiška kepuraite”, taip pat naudojama kaukė.
 Kaukė. Operacinėje reikia naudoti kaukę, visą laiką dengiančią nosį ir burną taip, kad būtų įmanoma kvėpuoti tik per ją (H.Almas, 1999, p. 173).
Chirurginė kaukė turėtų būti: vienkartinė, nepralaidi skysčiams, pralaidi orui, sugebanti filtruoti mikroorganizmus.
Kaukės dėvėjimo taisyklės:
• Pilnai prigludusi visose pusėse (ypatingai šonuose).
• Turi pilnai dengti burną ir nosį.
• Kaukė gali būti pilnai uždėta ar pilnai nuimta (bet nekabėti ant kaklo).
• Negalima rankomis liesti filtro (tik raištukus) (R.Valintėlienė, 1999, p. 13).
 Rankų paruošimas. Nešvarios rankos yra svarbus operacinių žaizdų infekcijų šaltinis. Chirurgijos skyriuje dirbantys darbuotojai turi ypatingą dėmesį skirti rankų plovimui, gerai išmanyti higieninės bei chirurginės rankų dezinfekcijos atlikimo technikas.
Didžiausi reikalavimai keliami tiems, kurie tiesiogiai dalyvaus operacinėje intervencijoje (H.Almas, 1999, p. 173).
Chirurginės brigados rankų oda turi būti sveika, nagai trumpi ir apvaliai nukirpti, nelakuoti, laikrodžiai ir kiti rankų papuošalai nuimti.
Chirurginį rankų paruošimą (dezinfekciją) privaloma atlikti prieš operacijas ir kitas invazines chirurgines procedūras, kai liečiamas operacinis laukas, sterilūs audiniai, atvira žaizda, sterilūs instrumentai.
Rankų chirurginei dezinfekcijai naudoti pramonines gamybos alkoholinius antiseptikus.
Prieš pirmąją dienos operaciją, jei reikia, nagus ir panages valyti su minkštu vienkartiniu steriliu šepetėliu arba krapštuku.
Chirurginį rankų paruošimą atlikti taip:
• rankas (iki alkūnių) plauti pagal schemą (Priedas Nr. 1), ne trumpiau kai 1 min.
• plauti vėsiu tekančiu vandeniu; vanduo, plaunant rankas, turi tekėti nuo pirštų per alkūnes;
• nuplautas rankas sausinti (netrinant) vienkartinėmis švariomis arba steriliomis servetėlėmis (kiekvieną ranką atskira švaria ar sterilia servetėle);
• rankų plaštakų, riešų, dilbių odą drėkinti, įtrinant trinamaisiais, sukamaisiais judesiai 3-5 min. alkoholiniu dezinfekcijos tirpalu tam tikra seka. Visą dezinfekavimo laiką oda turi būti drėgna. Paskutinę dozę trinti, kol oda išdžiūsta (Sveikatos priežiūros įstaigos Higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai HN47, 2003).
 Chalatai. Iš karto po chirurginio rankų plovimo (dezinfekcijos) reikia užsivilkti sterilų chalatą. Esant galimybei, naudoti vienkartinius, neperšlampamus neaustinės medžiagos chalatus (kad išvengti audinio dalelių sklidimo) (H.Almas, 1999, p. 177).

Siekiant išvengti patogenų pernešimo, darbui operacinėje skirti rūbai neturėtų būti dėvimi prižiūrint ligonius už operacinės ribų (Tarptautinė infekcijų valdymo federacija, 1999, p. 27).
 Pirštinės. Apsivilkus sterilų chalatą, maunamos sterilios pirštinės. Yra du būdai užsimauti sterilias pirštines: atviras ir uždaras. Prieš operacijas pirštinės maunamos uždaru būdu, kad būtų užtikrinta, jog jos netapo nesterilios.
Jei operacijos metu pirštinė įplyšta, ją tuoj pat reikia pakeisti. (H.Almas, 1999, p. 173, 174).

3.1.3. Antibiotikų profilaktika (AP)

Antibiotikų turėtų būti skiriamas kursas labai trumpas ir tik prieš operaciją.
 AP tikslas – ne sterilizuoti audinius, bet sumažinti mikroorganizmų skaičių operacijos metu iki tokio lygio, kuris pacientui būtų nepavojingas.
 Profilaktika antibiotikais neapsaugo nuo operacinių žaizdų infekcijų, jei kontaminacija įvyksta po operacijos.
AP pagrindiniai principai:
• Antibiotikus profilaktiškai skirti operacijoms:
– jei įrodytas operacinės žaizdos infekcijos sumažėjimas klinikiniais tyrimais;
– arba organų/ertmių operacinių žaizdų infekcijos yra katastrofiškos.
• Naudoti antibiotiką, kuris yra saugus, pigus ir veikia bakterijas, kurios yra dažniausios operacinių žaizdų infekcijų sukėlėjos. Jokių plataus spektro antibiotikų, ypač III kartos cefalosporinų, vankomicino.
• Antibiotikas turėtų būti skiriamas 30 min. prieš operaciją, kad incizijos metu būtų maksimali koncentracija.
• Skiriama trumpa infuzija į veną per 15 min.
• Užtenka vienos terapinės dozės. Pakartotina dozė reikalinga tik operacijoms, trunkančioms daugiau nei 4 val.
• Švarių operacijų metu, jei nepažeidžiami tuščiaviduriai organai ir nėra infekcijos, uždegimo požymių, antibiotikai skiriami:
– jei implantuojamas bet koks “svetimkūnis”;
– jei yra katastrofiškai aukšta organų (ertmių) infekcijos rizika (J.Griškevičienė, 2003, p. 3,4).
Neteisingas antibiotikų vartojimas sąlygoja atsparių antibiotikams bakterijų plitimą. Todėl antibiotikų politikai turėtų būti skiriamas didelis dėmesys (Tarptautinė infekcijų valdymo federacija, 1999, p. 37).

3.2. Operacinių žaizdų infekcijų prevencija operacijos eigoje

Operacinių žaizdų infekcijų prevencijos veiksmai yra visos operacinės slaugos pagrindas, nes dauguma pooperacinių infekcijų kyla dėl to, kad pacientui bakterijos į žaizdą patenka operacijos metu. Reikia daryti viską, kas įmanoma, kad infekcijai kelias būtų užkirstas (H.Almas, 1999, p. 168).
 Operacinės oro ventiliacija. Ventiliacija operacinėje turi būti gera. Oras turi būti toks švarus, kad pacientas nebūtų užkrėstas per orą (H.Almas, 1999, p. 170).
Ortopedinėms implantavimo operacijoms užtikrinti ypač švaraus oro tiekimą (R.Valintėlienė, 1999, p. 13).
Būtina palaikyti operacinėje teigiamą slėgį, lyginant su koridoriais ir kitomis aplinkinėmis patalpomis, palaikyti oro pasikeitimo dažnį ne mažiau 15 kartų per valandą, iš kurių trys – šviežias oras, visą orą filtruoti. Oro padavimas turėtų būti prie lubų, paėmimas – prie grindų. Nenaudoti UV lempų. Operacinės durys turi būti uždarytos. Būtina riboti personalo skaičių, nes, kai yra per daug personalo, jo judėjimas didina bakterijas nešančių dalelių kiekį ore.
 Aplinkos paviršių valymas ir dezinfekavimas. Chirurginių instrumentų sterilizavimas. Visa įranga, kuri lietė pacientą, turi būti dezinfekuojama, o paskui išvaloma tokiu būdu, kad būtų išvengta bakterijų pernešimo. Dezinfekcijos ir sterilizavimo metodams keliami griežti reikalavimai. Operacinės slaugytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi privalomų įrangos dezinfekavimo ir sterilizavimo instrukcijų.
Dezinfekavimas. Dezinfekavimas reikalingas, kad ant įrangos, instrumentų ir kt. esančios bakterijos būtų sunaikintos, o ne perduotos toliau. Dezinfekavimas atliekamas arba karščio, arba cheminių medžiagų pagalba. Dezinfekavimo procesas sunaikina daugumą infekcijas sukeliančių mikroorganizmų, tačiau sporos žūsta retai (H.Almas, 1999, p. 177).
Šiam procesui atlikti taip pat gali būti naudojamos ir dezinfekuojančios plovimo mašinos. Ši technologija sėkmingai yra diegiama ir Lietuvos ligoninėse.
Įvairių tipų dezinfekuojančios plovimo mašinos, valdomos kompiuterių, puikiai išplauna, karščiu dezinfekuoja paprastus ir sudėtingus gaminius. Šios technologijos privalumai: mašinos puikiai išplauna net sunkiausiai prieinamas gaminių vietas, dezinfekuojantys karščio poveikis yra universalus visiems mikroorganizmams, nereikalingos cheminės dezinfekuojančios medžiagos, todėl saugu dirbantiems bei aplinkai, darbuotojas minimaliai kontaktuoja su daiktais (tik juos sudėdamas ir išimdamas), lengvai užtikrinama darbų kokybė (kompiuterinė užduotos programos kontrolė), trumpas dezinfekavimui atlikti reikalingas laikas (V.Jurkuvėnas, 2000, p. 35).
Sterilizavimas. Visi įrankiai, kurie buvo panaudoti operacijos metu, po dezinfekavimo turi būti sterilizuojami. Sterilizuojama karščiu arba karštais garais, siekiant galutinai sunaikinti mikroorganizmus ir jų sporas.
Pakavimas. Visi įrankiai, kurie bus sterilizuojami, turi būti įpakuoti į medžiagą, kuri leidžia taikomam metodui likti efektyviam, tačiau yra atspari orui ir lietimui.
Patalpų valymas. Operacinė turi būti valoma pagal patvirtintus nurodymus. Reikia nepamiršti nuvalyti dulkių nuo įrangos, kabančios prie lubų. Po ypač nešvarių operacijų valyti reikia, laikantis specialių taisyklių, kad nepasklistų infekcija. Kad operacinės būtų tinkamai išvalytos, šį darbą atliekantys turi būti kruopščiai apmokyti (H.Almas, 1999, p. 177).
Šiuo metu Lietuvos ligoninėse chirurgijos skyrių, operacinių patalpų valymas, pacientų slaugymui ir procedūroms naudojamų vienkartinių gaminių arba daugkartinio naudojimo priemonų, po kiekvienos procedūros valymas, dezinfekavimas ir sterilizavimas, siekiant išvengti Hospitalinės infekcijos, turėtų būti atliekami laikantis Sveikatos priežiūros įstaigos higieninių ir epidemiologinių priežiūros reikalavimų, HN-47.

 Mikrobiologiniai tyrimai
• Pastovūs operacinės aplinkos mikrobiologiniai tyrimai nereikalingi.
• Paviršių ir oro mikrobiologiniai tyrimai atliekami tik kaip epidemiologinio tyrimo dalis. (R.Valintėlienė, 1999, p. 13).
 Chirurginiai rūbai ir apklotai.
• Operacinėje dėvėti chirurginę kaukę, pilnai dengiančią burną ir nosį, jei operacija prasidėjusi, netrukus prasidės ar atviri sterilūs instrumentai.
• Operacinėje dėvėti kepurę ar spec. gaubtą, pilnai dengiantį galvos ir veido plaukus.
• Nedėvėti bachilų operacinių žaizdų prevencijai.
• Operacinės komandos nariai dėvi sterilias pirštines. Jas užsidėti, apsivilkus chalatą.
• Esant reikalui naudoti drėgmei atsparius chalatus ir apklotus.
• Keisti apklotus, kai jie užsiteršia, permirksta krauju ar infekuota medžiaga.
• Nėra rekomendacijų dėl operacinių apklotų plovimo, naudojimo trukmės (R.Valintėlienė, 1999, p. 14).
 Infekuotas ir kolonizuotas personalas:
• Mokyti ir skatinti personalą pranešti apie užkrečiamų ligų požymius ir simptomus.
• Turėtų būti aiškios taisyklės reglamentuojančios personalo, sergančio užkrečiamomis ligomis, dalyvavimą ligonių priežiūroje.
• Paimti reikiamus pasėlius ir laikinai atleisti nuo pareigų operacinės personalą, turintį sekretuojančius odos pažeidimus.
• Nenušalinti nuo darbo operacinės darbuotojų, kurie yra kolonizuoti tokiais mikroorganizmais, kaip S.aureus ar A gr. Streptokokais, nebent epidemiologiškai įrodyta, kad tai susiję su šių mikroorganizmų platinimu (R.Valintėlienė, 1999, p. 12).
Operacijos metu būtina laikytis griežtų aseptikos reikalavimų ir taip užkirsti kelią operacinėms žaizdų infekcijoms ir jų plitimui.

3.3. Operacinių žaizdų infekcijų prevencija, prižiūrint pacientus pooperaciniame laikotarpyje

Po operacijos slaugytojas gali sumažinti infekcijos pavojų, laikydamasis aseptikos, kai atlieka žaizdos priežiūros procedūras, pasirūpindamas, kad operuotoje vietoje kraujotaka būtų kuo geresnė ir stebėdamas hematomos, nekrozinio audinio ar infekcijos požymius, apie kuriuos, kiek įmanoma anksčiau, reikia pranešti gydytojui (H.Almas, 1999, p. 195).
Kova su hospitaline ir ekstrahospitaline infekcija yra labai svarbi ir opi problema didelių klinikinių ligoninių specializuotose, chirurginės intensyvios terapijos (širdies chirurgijos, kraujagyslių chirurgijos, torakalinės chirurgijos, abdominalinės chirurgijos ir kt.), skyriuose. Siūlomos šios hospitalinės infekcijos profilaktikos priemonės:
• kuo mažiau kilnoti ligonius ir juos lankyti;
• prie įėjimo į postą sudaryti “cheminį barjerą”, t.y. pakloti kilimėlį, sudrėkintą dezinfekuojamuoju skysčiu;
• vartoti vienkartinio naudojimo reikmes (taip bus pigiau, nei ilgalaikio naudojimo daiktų sterilizavimas);
• dažnai atlikti patalpų bei inventoriaus dezinfekciją;
• paciento perrišimus atlikti mūvint apsaugines pirštines, užsijuosus prijuostes ir užsidėjus kaukes;
• reguliariai atlikti patalpų ir įrangos bakteriologinę kontrolę;
• posto patalpose atskirti septinius ir aseptinius pacientus;
• personalas turi nešioti specialią aprangą, o lankytojai specialią avalynę (šlepetes) ir tam skirtus chalatus (A.Gradauskas, D.Kalibatienė, P.Plevokas, 2002, p. 30, 31).
Chirurgijos stacionare, kaip ir operacinėje, būtina laikytis aseptikos bei antiseptikos:
• Prieš kiekvieną procedūrą ir po jos plauti ir dezinfekuoti rankas.
• Atskirti septinius ir pūlingus ligonius nuo švarių (aseptinių).
• Pirmiausia atlikti gydymo ir slaugos procedūras švariems ligoniams.
• Negalima perrišinėti infekuotą žaizdą plikomis rankomis, o tik mūvint pirštinėmis.
• Nurodyti ligoniams patiems neliesti ir neperrišinėti žaizdų.
• Apmokyti lankytojus laikytis aseptikos nuorodų lankant operuotus, septinius ir ligonius su nudegimais (nenešti į ligoninę gėlių vazonėliuose su žeme!)
• Panaudotą užterštą septinę medžiagą dėti į specialų maišą, skirtą išnešimui ir sunaikinimui, o panaudotus nešvarius instrumentus dezinfekuoti, plauti ir sterilizuoti arba po dezinfekavimo išmesti.
• Operacinėje naudoti tik sterilius ar sterilizuotus drabužius, avalynę ir paklodes.
• Griežtai laikytis sterilumo režimo peržengiant liniją prieš įeinant į operacinę ir neišeiti iš operacinės patalpų su operacine apranga.
• Neįvežti už priešoperacinės linijos palatos lovos (ji yra nešvari), o perkelti ligonį į operacinės lovą.
• Po operacijos ligonį guldyti į švarią, dezinfekuotą palatos lovą.
• Paruošti operavimo lauką iš anksto per kelis etapus, o ne prieš pat operaciją.
• Aseptines, sąlyginai aseptines ir septines operacijas būtina atlikti skirtingose operacinėse ir dirbti turi kitas personalas (A.Gradauskas, D.Kalibatienė, P.Plevokas, 2002, p. 66).
• Pirminiu būdu uždarytą žaizdą dengti steriliu tvarsčiu 24-48 val.
• Mokyti pacientą ir jo šeimos narius tinkamos pjūvio vietos priežiūros. Operacinių žaizdų simptomų ir pranešimo apie juos būtinumo.
Taigi, įvertinus hospitalinių infekcijų paplitimo dažnį chirurgijos skyriuose, chirurginių pacientų priežiūros specifiškumą, operacinių žaizdų infekcijų rizikos veiksnių gausą, galime daryti išvadą, jog hospitalinė infekcija stipriai įtakoja chirurginių pacientų priežiūrą, o hospitalinių infekcijų valdymas, pasak R.P.Wenzel (R.Valintėlienė, 1999, p. 6), tampa didžiuliu menu, mokslu ir verslu.

IŠVADOS

Apibendrinus, referate “Hospitalinė infekcija, jos įtaka chirurginių pacientų priežiūroje” išnagrinėtą medžiagą, prieita šių išvadų:

1. Hospitaline infekcija laikomas bet koks mikrobinės kilmės susirgimas, kuris kliniškai ir/ar mikrobiologiškai nustatomas ligoniams ar personalui ir yra susijęs su ligonio paguldymu ar gydymu ligoninėje ar bet kurioje kitoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su personalo darbu jose, nepriklausomai nuo to, ar simptomai pasireiškia jiems tebeesant minėtose įstaigose ar ne.

2. Hospitalinės infekcijos visose šalyse, gydymo įstaigose, jų skyriuose egzistuojanti problema, kuri nuolat padaro didelių moralinių ir materialinių nuostolių, didina gydymo išlaidas bei ligonių mirštamumą.

3. Pagrindinė hospitalinių infekcijų problema – mikrobų atsparumas antibiotikams. Neteisingas antibiotiko vartojimas sąlygoja atsparių antibiotikams bakterijų plitimą. Todėl antibiotikų politikai turėtų būti skiriamas itin didelis dėmesys.

4. Operacinių žaizdų infekcijų prevencijos veiksmai yra visos chirurginių pacientų priežiūros bei slaugos pagrindas.

5. Įvertinus hospitalinių infekcijų paplitimo dažnį chirurgijos skyriuose, chirurginių pacientų specifiškumą, operacinių žaizdų infekcijų rizikos veiksnių gausą matyti, jog hospitalinė infekcija stipriai įtakoja chirurginių pacientų priežiūrą.

6. Hospitalinių infekcijų valdymas – medicinos paslaugų kokybės ryškiausias rodiklis ir garantas.

LITERATŪRA

1. Almas H. 1999. Klinikinė slauga. Vilnius, p. 154, 168, 170-174, 177, 195.
2. Griškevičienė J. 2003. Chirurginių infekcijų rizikos veiksniai ir jų prevencija // “Chirurginių žaizdų infekcijos”, seminaras. Vilnius, p. 1-4.
3. Gradauskas, A., Kalibatienė D., Plevokas P. 2002. Slaugytojo chirurgija. Vilnius, p. 30, 31, 66.
4. Europos taryba / Higienos institutas. 1996. Hospitalinių infekcijų prevencija. Vilnius.
5. Jurkuvėnas V. 2000. Medicininių ir kitų gaminių nukenksminimo ekonominiai aspektai // “Hospitalinės infekcijos ir jų rizikos valdymas”, tarptautinis simpoziumas. Vilnius, p. 35.
6. LR SAM. 2003. Sveikatos priežiūros įstaigos higieninės ir epidemiologinės priežiūros reikalavimai. HN47. Vilnius.
7. Tarptautinė infekcijų valdymo federacija. 1999. Infekcijų valdymo mokymo programa. Pagrindai ir mokymas. Vilnius: Higienos institutas, p. 25-27, 37.
8. Valintėlienė R. 1999. Operacinių žaizdų infekcijos. Profilaktika // “Hospitalinių infekcijų valdymas, seminaras. Vilnius: VU, p. 10-14.
9. Valintėlienė R. 1999. Hospitalinių infekcijų problema Lietuvoje ir pasaulyje // “Hospitalinių infekcijų valdymas”, seminaras. Vilnius: VU, p. 3.
10. Valintėlienė R. 1999. Hospitalinių infekcijų samprata. Apibrėžimai // “Hospitalinių infekcijų valdymas”, seminaras. Vilnius: VU, p. 1.
11. Valintėlienė R. 2000. Hospitalinės infekcijos: šiuolaikinis požiūris ir situacija Lietuvoje // “Hospitalinės infekcijos ir jų rizikos valdymas”, tarptautinis simpoziumas. Vilnius, p. 7, 8.

Leave a Comment