Nevaisingumas

VYRŲ NEVAISINGUMAS

Vyrų nevaisingumo priežastys:

Nevisavertės spermos gamyba (impotentio generandi) – dažniausia;
Lytinis nepajėgumas (impotentio coeundi);
Lytinių organų vystymosi trūkumai.

Spermos trūkumai įvairūs: maža jos apimtis (mažiau 1 ml), mažas spermatozoidų kiekis spermoje (nuo 1 iki 60 mln./ml) arba viename spermos ml mažiau nei 1 mln. spermatozoidų, nepakankamas jų judrumas, patologinės spermatozoidų formos. Taip pat spermatozoidai gali būti visiškai nejudrūs arba negaminama sperma, kartais spermatozoidai dėl kliūčių nepatenka į spermą ir labai reti atvejai, kai lytinio akto metu neišsilieja sperma.

Vyrų nevaisingumas gali būti pirminis – įgimtas ir anntrinis – įgytas, kur kas dažnesnis. Dažniausios įgytos vyrų nevaisingumo priežastys– tai lytinių takų infekcijos (gonorėja, sifilis, virusai, vaikiškų infekcijų sukėlėjai – raudonukės, parotito), patekusios į sėklides ir sukėlusios jų uždegimus. Ypač pavojingos infekcinės ligos 8–15 m. amžiaus berniukams.

Dažnai vyrų gyvenimo pobūdis neigiamai atsiliepia lytiniam aktui ir gali būti nevaisingumo priežastimi. Pavyzdžiui, neigiamas karščio poveikis spermatozoidų gamybai (karštos vonios, pirtys), sėdimo pobūdžio profesijos (pvz., tolimųjų reisų vairuotojai), per dažni lytiniai santykiai, rūkymas (daugiau nei 20 cigarečių per parą), spermatozoidų skaičiui ir judrumui įtaką daro dideli svvaigalų kiekiai, narkotikai lėtina spermatozoidų gamybą, tiesiogiai veikia testosterono produkciją, slopina lytinį potraukį (libido). Libido taip pat slopina pervargimas, vaistai, ypač priešvėžiniaipreparatai, kontraceptikai, radiacija. Retais atvejais nevaisingumo priežastimi gali būti spermatozoidų antikūnai, t. y. gaminami vyrų sėklidėse vyrų antikūnai, inaktyvuojantys sp

permatozoidus, ir moterų (spermagliutinai) antikūnai, esantys gimdos kaklelio gleivėse ir neleidžiantys spermatozoidams prasiveržti į gimdą.

Nevaisingumą sukelia ir įgimtos sėklidžių ar sėklinio prielipo anomalijos (nenusileidusios sėklidės ir kt.). Nevaisingumo priežastimi gali būti venų išsiplėtimai apie sėklides ir jų augliai. Nemažai vyrų tampa nevaisingi po lytinių organų traumų. Įvairios ligos – priekinės hipofizės dalies, skydliaukės – gali turėti įtakos sėklidžių spermatozoidų gamybai ar hormoninei veiklai. Gimsta berniukai su hidrocelėmis, kriptorchizmu. Nors tai koreguojama operacijomis,bet ir po jų berniukas gali likti nevaisingas.

Kaip ir moterys, vyrai gali būti nevaisingi dėl psichoseksualinių priežasčių. Tai dažniau įgimta ar įgyta impotencija, lytinio akto technikos nesklandumai, priešlaikinis sėklos išsiliejimas. Ypač neigiamai veikia lytinio akto nutraukimas, ilgainiui sukeliantis impotenciją ir kitą lytinio akto patologiją. Vyrų nevaisingumas išsivysto neretai dėl įvairių neeurologinių sutrikimų.

Vyrų nevaisingumo priežastys gali būti pašalintos. Deja, vyrai nenoriai tiriasi ir gydosi. To priežastis – auklėjimo trūkumai šeimoje, visuomenėje tvyranti sena pažiūra į “vyriškumo” išaukštinimą, ypač nenorą pripažinti save “ne vyru”.Ypač svarbu vaisingumą saugoti, t. y. pasirinkti sveiką gyvenimo būdą – tinkamai maitintis, vengti svaigalų, narkotikų, rūkymo. Nereikia pamiršti, kad nevaisingumas gali išsivystyti ir dėl – nutukimo, tuberkuliozės, širdies, inkstų ir kitų vyrų ligų, ypač sunkių jų formų.

Nors vyrų nevaisingumo gydymas nėra dar labai veiksmingas, bet kaskart atneša vis geresnių rezultatų. Svarbiausia ra

astis nevaisingumo priežastį ir ją pašalinti. Jau ir Lietuvoje sėkmingai daug nevaisingų vyrų gydoma.

MOTERS NEVAISINGUMAS

Medicininiu požiūriu moterų nevaisingumas skirstomas į:

• pirminį, kai moteris niekada nebuvo pastojusi,
• antrinį, kai buvo pastojusi vieną ar daugiau kartų, bet pakartotinai pastoti nepavyksta.

Ovuliaciniai sutrikimai

Yra moterų, kurių lyties organai nesubręsta per visą moters vaisingumo laikotarpį (nuo 16 iki 47 m.). Tokios moterys arba visai neserga mėnesinėmis, arba jų mėnesinių ciklai nereguliarūs. Mėnesinės sutrikusios gali būti dėl neišsivysčiusios kiaušidės ir neišsivysčiusių kiaušintakių. Kiaušidėse tokiais atvejais dažniausiai negali reguliariai subręsti (kas mėnesį) kiaušialąstė. Neretai būna vadinamieji anovuliaciniai ciklai, t. y. ciklai be ovuliacijos. Ovuliacijai įtakos gali turėti ne tik įgimtos lytinės sferos savybės, bet ir įvairūs išoriniai ar vidiniai veiksniai – psichologiniai stresai, klimato kaita, nuovargis, badavimas, įvairios ligos ir kt.Ovuliaciją veikia ne tik kiaušidžių pokyčiai. Anovuliaciniai ciklai vyksta ir dėl hipofizės veiklos – nepakankamos folikulus stimuliuojančio (FSH) ir liuteinizuojančio (LH) hormonų gamybos arba dėl šiuos hormonus reguliuojančių veiksnių stokos. Anovuliaciniai ciklai atsiranda ne vien tik dėl įgimtų savybių, bet ir dėl kai kuriuose kontraceptikuose esančių hormonų poveikio, ypač jei jie vartojami ilgiau. Ovuliacijai įtakos turi ir pagumburio hormono prolaktino gamybos sutrikimai (pvz., dėl jo auglio gaminami dideli šio hormono kiekiai arba jo nepakanka dėl įvairių kitų priežasčių). Ši patologija taip pa

at gydoma, nors kartais ir nesėkmingai dėl nepakankamai žinomų prolaktino gamybos priežasčių.

Pirminė kiaušialąstė, esanti folikule, subrendimo metu ne visuomet gali išsilaisvinti iš jo. Toks neplyšęs, vadinamas liuteinizuojantis folikulas dažnai gali būti nevaisingumo priežastis. Dėl tokio folikulo veikimo atsiranda pokyčių, pvz., išveši gimdos gleivinė. Tuomet prasideda įvairaus pobūdžio kraujavimai, t. y. sutrinka mėnesinės. Jei folikulas neplyšta ir neįvyksta ovuliacija, geltonkūnis nesivysto ir tuomet progesterono kiekis viso ciklo metu lieka nedidelis. Tai rodo vienfazė temperatūros kreivė. Tai veikia ir gimdos kaklelio gleives, jos netenka būdingų ciklo metui pokyčių. Kartais progesterono gaminama nedaug, bet jo pakanka temperatūros pakilimui, tik jis būna trumpas ir dėl to taip pat moteris negali pastoti.

Gimdos ir gimdos kaklelio patologijos

Nereta nevaisingumo (ypač pirminio) priežastis yra:

• nepakankamas gimdos ir kaklelio išsivystymas (subrendimas). Įgimta mažytė gimda sunkiai pagydoma. Naudojamas hormoninis gimdos brandinimas, kadangi nebrandumą dažniausiai lemia kiaušidžių, pagumburio – hipofizės ir antinksčių vidaus sekrecijos liaukų veikla. Kartais pavyksta kiaušialąstei implantuotis ir toliau normaliai vystytis nesubrendusioje gimdoje. Tačiau tokiais atvejais dėl hormoninių sutrikimų dažnai gresia ankstyvi persileidimai, priešlaikiniai gimdymai.

• gimdos vystymosi trūkumai, taip pat dažniausiai įvairūs įgimti gimdos struktūriniai pokyčiai: pavyzdžiui, storos pertvaros gimdoje, dvigubos gimdos, vienragės ar dviragės gimdos ir kt.

• įvairūs gimdos augliai. Labai reti piktybiniai gimdos augliai, nes ja

aunos moterys jais serga retai. Tačiau gan dažni gerybiniai gimdos augliai, ypač miomos. Nedidelės miomos, ypač esančios vadinamosiose “dėkingose” vietose – gimdos dugne, priekinės jos sienos viršutinėje dalyje – netrukdo pastoti. Tačiau nėštumo metu miomos didėja, kartais augdamos greičiau už vaiką, sukelia persileidimą, priešlaikinį gimdymą ar dėl placentos patologijos iškyla pavojus nėštumui toliau vystytis. Ypač vaikui implantuotis trukdo į gimdos ertmę augančios, t. y. po gleivinėmis, miomos, polipai.

• įvairi gimdos kaklelio patologija. Kartais nepastojama dėl nenormalaus gimdos kaklelio ir gimdos kūno padėčių santykio, pvz., esant mažam kaklelio ir gimdos kūno priekinio ar užpakalinio suartėjimo kampui (antiflexio, retroflexio uteri). Beje, yra įgimtų ir įgytų gimdos kūno, kartu ir kaklelio padėties patologijų dėl didelio gimdos palinkimo į dešinę ar kairę pusę (dextra – levopozitio uteri). Taip būna dažniausiai dėl sąaugų pilvo ertmėje. Minėtais atvejais gali būti sunku spermatozoidams patekti ir prasiskverbti į gimdos ertmę. Beje, pasitaiko ir labai ilgų, siaurų gimdos kaklelių.

• gimdos ir jos kaklelio infekcinės ligos, kurios nualina gimdos ir kaklelio kanalo gleivinę. Dažniausios infekcijos pastaruoju metu yra chlamidijos, taip pat trichomonozė, gonorėja, virusai. Šiuo metu atliekami įvairūs infekcijos tyrimai: ultragarsiniai, jei reikia – laparoskopiniai.

Kiaušidžių patologija

Apvaisinimas įvyksta kiaušintakyje, iš kurio pradėta gyvybė, sparčiai augdama dauginantis ląstelėms, keliauja į savo pirmąjį lopšį – minkštą gimdos gleivinės patalą. Jei plonyčiai kiaušintakių spindžiai užakę arba dėl įvairių priežasčių negali pagauti subrendusios kiaušialąstės, spermatozoidai iš gimdos į juos nepatenka arba nesutinka čia esančios kiaušialąstės. Labai svarbu, kuri kiaušintakio dalis yra užakusi. Beje, apvaisinimui pakanka ir vieno kiaušintakio.
Svarbu, kad ir kiaušintakiai būtų normaliai išsivystę. Antraip jie gali būti struktūriškai pakitę arba neturėti pakankamai galios judėti ir pagauti savo galuose esančiais “piršteliais” – fimbrijomis kiaušialąstės. Taigi nevaisingumo priežastis gali būti ir nepakankama kiaušintakių peristaltika – judesiai. Ji sutrinka, kaip ir dažnai spindžiai užanka, ne dėl įgimtų, bet dėl įgytų priežasčių – dažniausiai dėl infekcijos sukeltų uždegimų kiaušintakių spindžių gleivinėje ar apie kiaušintakius ir kiaušides esančių sąaugų. Beje, šių sąaugų atsiradimą lemia ne vien genitalinės priežastys. Neretai sąaugos vystosi ir dėl žarnų patologijos, gan dažnai dėl apendicito, ypač po pilvo ertmės operacijų. Net jei jos buvo atliktos ankstyvoje jaunystėje.

Kliūtys kiaušintakiuose užtveria kelią pro siaurus spindžius prasibrovus judriems spermatozoidams ir, apvaisinus kiaušialąstę, jau pradėtam vaikui patekti į gimdą. Tuomet kiaušialąstė dėl kliūties ar nepakankamos kiaušintakių peristaltikos nebepatenka į gimdą ir ima vystytis kiaušintakyje. Tačiau kiaušintakio spindyje išsilaikyti nauja gyvybė dėl netinkamų sąlygų gali neilgai – savaitę, dvi, kartais ir ilgiau. Kiaušintakis embrioną arba išstumia į pilvo ertmę, arba pats plyšta. Tokiais atvejais plyšta jo kraujagyslės ir prasideda pavojingas motinos gyvybei kraujavimas į pilvo ertmę. Dažniausiai kraujavimą galima stabdyti tik operuojant. Deja, dar gan dažnai kiaušintakio išsaugoti nepavyksta ir jis visas pašalinamas. Kartais išgelbstima jo dalis, atliekant plastinę operaciją.

Kiaušintakių kilmės nevaisingumą diagnozuoti šiandieną nėra sunku. Ultragarsu arba rentgenu atliekami kontrastiniai gimdos ir kiaušintakių tyrimai. Paprastai kiaušintakių nepraeinamumo priežastis yra infekcija, ypač chlamidijos, gonorėja, stafilokokai, virusai. Infekcija į kiaušintakius patenka dažniausiai iš makšties pro gimdą, pavyzdžiui, aborto metu. Per šią procedūrą galima ir instrumentu mechaniškai pažeisti kiaušintakio spindžio angą gimdoje. Tuomet jis surandėja. Taip pat instrumentu darant abortą galima pažeisti ir gimdos raumenyną. Tose vietose susidaro randai, kurie taip pat gali kliudyti apvaisintai kiaušialąstei implantuotis ir ypač kūdikį išnešioti.

Kiaušintakių nepraeinamumas dabar nesunkiai diagnozuojamas, ypač atliekant laparoskopiją, kurios metu kartu tikrinamas ir jų praeinamumas į gimdą pro makštį, suleidus kontrastinę medžiagą. Tokios laparoskopijos metu šalinamos ir pilvo ertmėje esančios kiaušintakius supančios sąaugos. Sykiu galima atlikti kiaušintakių plastines operacijas. Dabar kiaušintakių plastinės operacijos retai kada daromos laparotomijos būdu, t. y. atidarius pilvo ertmę pjūviu.

Makšties patologija ir nevaisingumas

Tai nors ir reta, bet kartais vis dėlto pasitaikanti nevaisingumo priežastis. Dažniausia patologija – makšties pertvaros. Kartais būna dviguba makštis, o iš jų tik viena baigiasi gimdos kakleliu. Gali abi baigtis gimdos kakleliais, kai iš dvigubų gimdų viena yra rudimentinė (neišsivysčiusi). Jei sueitis vyksta per tokią makštį, moteris nepastoja. Tokiais atvejais atliekamos plastinės makšties operacijos, pertvaros perkerpamos.

Psichoseksualinės nevaisingumo priežastys

Jas moterims dažniausiai sukelia psichinės traumos, nuovargis, vaistai, įvairios psichinės ligos. Paprastai tai poros problema – paties lytinio akto visavertiškumas, dažniau dėl vyro. Tačiau pasitaiko atvejų, kai moteris tiesiog bijo lytinės sueities arba jai trukdo makšties raumenų spazmai – vadinamasis vaginizmas. Gali trukdyti ir įgimti makšties trūkumai – pertvaros, makšties ilgis ir kt. Dėl jų moteris, nežinodama tikrosios priežasties, labai jaudinasi ir išgyvena nevisavertiškumą.

Moterų nevaisingumo profilaktika

Pirminis nevaisingumas retas, o antrinis, įgytas – dažnas. Norėdama išvengti antrinio nevaisingumo, motina turi rūpintis savo dukra nuo gimimo. Motina privalo kruopščiai prižiūrėti mergytės išorinius lytinius organus, kad dėl higienos reikalavimų nesilaikymo infekcija iš išorės nepatektų į mergaitės lytinę vidinę sistemą. Labai dažni naujagimių makšties prieangio uždegimai išprovokuoja vulvovaginitą, vėliau makšties gleivinės uždegimą. Visus lytinės sistemos uždegimus būtina nedelsiant gydyti. Mergaitę būtina pratinti laikytis asmeninės higienos reikalavimų. Ypač tai svarbu brendimo metu. Reikia laiku kreiptis į ginekologą pirmųjų mėnesinių – menarchės patologijos atvejais (dėl labai mažų, labai gausių, necikliškų kraujavimų, premenstruacinių ar menstruacinių patologinių reiškinių – skausmų, silpnumo, nuovargio, neramumo ir kt.). Sutuoktiniams reikia išsaugoti ištikimybę vienas kitam.

Hormonų – tiek estrogeno, tiek progesterono – kiekius galima ištirti kraujyje ir šlapime. Ovuliacijos procesą galima stebėti ir vertinti ultragarso diagnostika. Hormonų pokyčius atspindi ir kolpocitologinė, t. y. makšties sekreto ląstelių, diagnostika.

Kartais nevaisingumui išgydyti pakanka tokios, atrodytų, primityvios priemonės, pvz., kaip masažas, kad gimda atsistatytų į normalią padėtį. Bet tai kazuistiniai atvejai. Dažniausiai gydoma infekcija, operacijų metu šalinami augliai, gimdos pertvaros, atliekamos plastinės gimdos operacijos, gydoma gimdos kaklelio patologija.

Leave a Comment