Bendras kūno atšalimas, skendimas

ĮVADAS

Jei šalia jūsų esančiam žmogui sustojo širdis, jis užspringo, įvyko autoavarija ar kitas nelaimingas atsitikimas, nesutrikite, nes daugeliu atvejų nuo jūsų, esančiojo šalia, o ne nuo greitosios medicinos pagalbos tarnybos, kuri atvyks po kurio laiko, priklauso žmogaus gyvybė.

Įvykus nelaimei, žmogaus gyvybę dažnai lemia pirmosiomis minutėmis tinkamai suteikta pagalba ir nedelsiant pradėtas gaivinimas.

1
SKENDIMAS

Svarbiausias veiksnys, dėl kurio nukenčiama skęstant, yra deguonies trūkumas. Skendimo padariniai priklauso nuo to, ar ilgai trūko deguonies. Taigi labai svarbu kuo greičiau skenduolį pradėti gaivinti.

Pirmiausia vos ištraukus skenduolį į krantą arba pasiekus su juo seklumą, atveriami jo kvėpavimo takai ir įpučiama į juos oro. Oro pučiama burna į burną būdu.

Jeigu tiksliai nežinomos įvykio aplinkybės arba įtariama kaklo trauma, nukentėjusiojo kaklą reikia laikyti taip, kad jis nebūtų nei palenktas į priekį, nei atloštas atgal. Ištrauktą iš vandens nukentėjusįjį reikia paguldyti aukštielninką ant kieto pagrindo. Jeigu skenduolis randamas kniūbsčias, jį reikia atsargiai apversti. Nukentėjusiojo galva, kaklas ir visas kūnas laikomi tiesiai. Viena ranka dedama ant nukentėjusiojo nugaros, plaštaka prilaikant galvą, kita ranka – po viiena iš nukentėjusiojo rankų prie pat peties.

Skenduolis apverčiamas keliant aukštyn petį ir kartu sukant jo kūną aplink išilginę ašį. Neatlošus galvos, tik patraukus į priekį apatinį žandikaulį, į nukentėjusiojo burną įpučiama oro.

Prieš įpūtimus vandens iš kvėpavimo takų šalinti nereikia, nes paprastai jo bū

ūna nedaug įtraukta. Dalis skęstančiųjų vandens į plaučius iš viso neįtraukia dėl gerklų mėšlungio arba dėl to, kad skęsdami jie būna sulaikę kvėpavimą. Mėginti pašalinti vandenį iš kvėpavimo takų galima tik specialiai tam skirtais prietaisais. Jų neturint, toks mėginimas gali būti nesėkmingas dėl galimo skrandžio turinio atpylimo pavojaus.

Heimlicho manevras naudotinas tik tuomet, jei įtariama, jog skenduolio kvėpavimo takai užsikimšę svetimkūniu, ir jei įpūtimai yra neefektyvūs. Atlikus Heimlicho manevrą, skenduolis gaivinamas toliau.

Išorinio širdies masažo nereikėtų daryti vandenyje, nes neįmanoma skenduolio kūno laikyti horizontaliai galva virš vandens ir kartu spaudinėti jo krūtinės ląstos. Išorinis širdies masažas pradedamas ištraukus nukentėjusįjį iš vandens, kai neužčiuopiama pulso.

Kiekvienas skendęs žmogus turėtų būti nuvežtas į ligoninę, net jei gaivinti jį reikėjo mažiausiai. Plaučių uždegimo požymiai gali pasireikšti net po keelių valandų, be to, skęstant visuomet sumažėja kūno temperatūra.

Kuo ilgiau žmogus išbūna vandenyje, tuo tikimybė jį atgaivinti yra mažesnė. Prognozė geresnė, jeigu vanduo šaltas.

2
NUŠALIMAS

Nušalimas – tai organizmo audinių pažeidimas žema temperatūra. Dažniausiai nušąla galūnes (95%): kojų (70%), kiek rečiau rankų pirštai, be to, dažnai nušąla ir ausys, nosis, skruostai bei lyties organai, t.y. atsikišusios kūno dalys, kurių kraujotaka šaltoje aplinkoje sutrinka gana greitai. Greičiau nušąla pervargę, išsekę, nejudrūs (dažnai sušalę), neblaivūs, vyresnio amžiaus žmonės, kuriems yra sutrikusi galūnių kraujotaka, pvz.: dėl aterosklerozės, cu

ukrinio diabeto ir kt. galūnių kraujotaką trikdančių ligų. nušalimo riziką didina žema aplinkos temperatūra, drėgni ankšti rūbai bei avalynė bei stiprus vėjas, kuris garindamas vandenį nuo rūbų labai greitai „išpučia“ šilumos atsargas. Nors ir užgrūdinti šalčio, gairinančio vėjo bei drėgmės, tačiau žvejai priskiriami vienai iš rizikingiausių nušalimų atžvilgiu žmonių grupių.

BENDRAS KŪNO ATŠALIMAS – HIPOTERMIJA

Mes taip sutverti, kad sudėtingoms cheminėms reakcijoms (medžiagų apykaitai), kurios vyksta mūsų organizme, optimaliausia 36°-37°C kūno temperatūra.

Kad palaikytume šią temperatūrą, prisitaikome prie įvairių išorės sąlygų. Kai šalta, stengiamės išlaikyti šilumą, vilkėdami šiltus drabužius, valgydami kaloringą maistą. Tačiau šaltu oru menkai apsirengusiam ar ilgai būnant nekūrenamoje patalpoje mūsų organizmas gali pereiti į hipotermija vadinamą būklę. Kai šaltis pakenkia kūną (rakas, kojas, veidą) – tai vadiname nušalimu.

Šiluma visada pereina iš šiltesnės vietos į šaltesnę. Organizmas gali prarasti šilumą tokiais būdais:

1. Kondukcija – laidumas. Pvz., ranka palietus šaltą metalą, ledą ar sniegą ar įkišus ranką į šaltą vandenį, temperatūra gali nukristi žemiau 37°C.

2. Konvekcija – kai šaltas oras juda ir tiesiog persmelkia mūsų kūną. Tai būna šaltą vėjuotą dieną, kai mes, apsirengę plonai, ilgesnį laiką būname lauke.

3. Radiacija – kai šiluma išspinduliuojama iš šiltesnio objekto į šaltesnį, tačiau jie nesiliečia vienas su kitu.

4. Šilumos atidavimas kvėpuojant. Įkvėpus šalto oro, mūsų organizme jis sušyla, ir mes iškvepiame šiltą orą.

Hipotermija vadinamas organizmo vidinės temperatūros nukritimas že

emiau 35°C. Kai organizmo temperatūra krinta, medžiagų apykaita mažėja 50 proc. (nuo tos apykaitos, kuri būtų, esant 25°C aplinkos temperatūrai).

3

Organizme susidaro mažiau anglies dvideginio (CO2), darosi sunkiau kvėpuoti. Dažniausiai hipotermijos priežastis yra atsitiktinis kūno atšalimas.

Kitos hipotermijos priežastys gali būti: metaboliniai ir endokrininiai sutrikimai, hipotaliamusi disfunkcija ( galvos smegenų dalies, kuri reguliuoja kūno temperatūrą, funkcijos sutrikimas), padidintas šilumos praradimas, sepsis, taip pat nepakankamai su maistu gaunamas baltymų kiekis ir kalorijų skaičius.

Hipotermija dažniau ištinka vyresnio amžiaus žmones ir mažus vaikus. Vyresnio amžiaus žmonių organizmas labai greitai atšąla. Jų medžiagų apykaita lėtesnė ir organizmas pagamina mažiau šilumos. Mažiems vaikams dar ne visai išsivystęs temperatūros reguliavimo mechanizmas.

Į hipotermijos būklę organizmas kartais pervedamas operacijos metu, kai reikia sumažinti deguonies poreikį organizme.

Klinikiniai hipotermijos simptomai tokie: nestabili hemodinamika, ypač hipotenzija ir bradikardija, asistolija, sąmonės sutrikimas (net iki komos), susilpnėjusi akių vyzdžių reakcija į šviesą, taip pat patologinis raumenų aktyvumo padidėjimas.

Kai organizmo temperatūra aukštesnė nei 30°C, ima drebėti raumenys, padidėja CO2 kiekis. Dėl deguonies trūkumo organizme susidaro rūgštūs medžiagų apykaitos produktai vadinamoji laktoacidozė.

Kai temperatūra nukrinta žemiau 30°C,drebėjimas praeina ir išryškėja raumenų frigidiškumas, sustingimas (panašu į lavono stingimą).

Esant hipotermijai sutrinka širdies veikla. Tai gerai matoma, užrašius EKG: minusinio ritmo lėtėjimas progresuojantis (retas pulsas), su T dantelio inversija ir visų intervalų pailgėjimais. Pastebimas nežymus S –

T segmento pakilimas.

Nukritus organizmo temperatūrai iki 32° – 30°C gali atsirasti prieširdžių virpėjimas ir plazdėjimas, pereinantis į skilvelių virpėjimą (taip ima stoti širdis).

Monitoruojant arterinio kraujo dujų apykaitą, pastebimi dideli pakitimai, todėl ligonį tenka intubuoti ir pervesti į valdomą kvėpavimą.

Ištikus hipotermijai ligoniui padidėja gliukozės kiekis kraujuje (hiperglikemija) ir desiminuotas kraujo krešėjimas kapiliaruose. Dėl atsiradusios mioglobinuzijos būna ūmi inkstų kanalėlių nekrozė, vystosi inkstų funkcijos nepakankamumas. Natrio ir vandens resorbcija sumažėja, todėl ir sumažėja kraujo tūris organizme.

4

HIPOTERMIJOS GYDYMAS

Ligonius su hipotermija privalome hospitalizuoti. Jeigu ligonis kur nors lauke, teikiame skubią medicinos pagalbą. Yra du svarbūs momentai: gyvybinių organizmo funkcijų stabilizavimas ir saugojimas, kad organizmas neprarastų šilumos. Niekada neskubėkite pašalinti hipotermijos čia pat lauke, nes staigiai gali prasidėti mirtina širdies aritmija. Ką daryti ir kaip gydyti hipotermiją iki ligonį nuveš į ligoninę:

1. Mūsų pagrindinis ir pirmas uždavinys – išnešti ligonį iš šaltos vietos

2. Su ligoniu elgtis labai atsargiai, nes jam tuoj pat gali prasidėti širdies skilvelių virpėjimas. Skilvelių virpėjimą gali sukelti net menkiausia fizinė trauma.

3. Esant vidutinio sunkumo hipotermijai, pradėti švelniai šildyti galvą, kaklą, krūtinę, kirkšnių sritį. Duoti kvėpuoti šilto deguonies.

4. Negalima duoti alkoholio, kavos, negalima leisti rūkyti.

5. Kada organizmas atšyla, nustoja drebėti, duoti gerti šiltų skysčių.

Jeigu yra sunki hipotermija, bet ligonis dar su gyvybės požymiais, teikiant skubią medicinos pagalbą 1, 2, 3 punktai tie patys, tik ligoniui negalima duoti gerti. Duoti kvėpuoti pašildyto deguonies ir daryti pašildytų skysčių lašelinę infuziją. Ypatingai svarbus pastovus ligonio monituriavimas. Negalima skirti jokių medikamentų: esant hipotermijai, visi medikamentai organizme labai sunkiai metabolizuojami, todėl prasidėjus organizmo atšalimui, medikamentų poveikis darosi toksinis.

Jeigu yra labai sunki hipotermija (ligonius be gyvybės žymių), teikiant skubią pagalbą būtina prisilaikyti šių rekomendacijų:

1. 1-2 minutes stebėti pulsą ir kvėpavimą.

2. Jeigu neaptinkame pulso stambiose kraujagyslėse ir ligonis nekvėpuoja, pradėti reanimacijos A, B, C.

3. Prijungti monitorių ar užrašyti EKG ir stebėti širdies ritmą. Jeigu yra skilvelių virpėjimas, skubiai defibriliuoti 400 J (džinulių).

4. Pamatuoti vidinę kūno temperatūrą per rectum .

5. Jei defibriliacija nesėkminga ir vidinė kūno temperatūra 30°C ar aukštesnė, reikia pakartoti defibriliaciją. Jeigu vidinė kūno temperatūra yra žemiau 30°C – nebedefibriliuoti.

6. Jeigu defibriliacija sėkminga, suleisti lidokaino 1mg/kg, kita dozė 0,5mg/kg (sulašinti per 15 minučių) lašelinę infuziją.

7. Ligonį intubuoti ir duoti šilto deguonies.

8. Lašelinė infuzija.
5

Jeigu per 15 minučių mes ligonį galėsime nuvešti į stacionarą, nereikia prieš tai imti jo atšildyti.
PIRMOJI PAGALBA (IKIHOSPITALINĖ) NUŠALUS

Nušalus atsirandantys pokyčiai ir požymiai

Šąlančių kūno dalių odos (kiek vėliau ir giliosios) kraujagyslės siaurėja (spazmuota), todėl netenkama mažiau šilumos, o oda pabąla. Šąlant ilgiau, šalčio pojūtį pakeičia badymo, tirpimo, kartais net skausmo jutimai. Gilėjant pažeidimui išnyksta ne tik šie, bet ir kiti jutimai, sutrinka galūnės judesiai. Tokiai būklei užtrukus, sutrinka audinių aprūpinimas krauju bei deguonimi, pažeidžiamos pačios kraujagyslės, jų spindį užkiša sulipę kraujo kūneliai bei besiformuojantys trombai, kurie atšildant trikdo galūnės kraujotaką, todėl toliau žūsta vis nauji audiniai. Atšildant išryškėja įvairaus laipsnio pažeidimai: jie būna: a) paviršiniai: pažeidžiama tik oda (kūno dalis šyla, parausta, patinsta, joje jaučiamas skausmas, deginimas, niežulys, kartais atsiranda skaidraus skysčio užpildytų pūslių), arba b) gylus: pažeidžiami gilesni odos sluoksniai, poodis, nervai, raumenys, gilios kraujagyslės, kaulai (atšildant galūnė lieka šalta, nejautri, melsvo atspalvio, labai sutinsta, gali atsirasti kraujingų turinių užpildytos pūslės, vystosi gangrena ir galūnę tenka amputuoti). Kuo labiau išsekęs organizmas žemesnė aplinkos temperatūra bei ilgesnė būvimo šaltyje trukmė, tuo didesnė gilaus nušalimo tikimybė.

Pirmoji pagalba nušalus:

1. Kuo greičiau nugabenkite nukentėjusįjį į šiltą patalpą. Jei tokios galimybės nėranuo vėjo bei šalčio apsaugotą vietą, pvz.: palapinė, automobilis ir pan. Transportuodami saugokite jį nuo šalčio. Jei žmogus pats eina ir pradeda atšilinėti nušalusi pėda, tai reikia jį nešti, nes atšilusios galūnės negalima judinti.

2. Esant galimybei pervilkite drėgnus drabužius (pirštines, kojines ir kt.), apsiauskite šiltais, vėjo neperpučiamais rūbais.

3. Duokite atsigerti ko nors karšto. Kavos ar arbatos šiluma ne tik šildo, tačiau juose esantis kofeinas plečia suspazmavusias (susiaurėjusias) kraujagysles, juose intensyvėja kraujotaka, todėl galūnė greičiau atšyla. Šilti gėrimai tinka ne tik sušalimo profilaktikai (išvengimui), bet ir teikiant pirmąją pagalbą tiek lauke, tiek ir patalpoje, atšildant galūnę. Alkoholio nedidelių dozių vartojimas pateisinamas tik šiltoje patalpoje ir tik blaiviems asmenims.

4. Nukentėjusysis lauke pajutęs pirmuosius nušalimo požymius, delnus gali šildyti savo, o pėdas – kito žmogaus pažastyse arba įspraudęs tarp kito žmogaus šlaunų. Ausis galima pridengti kepure ar šildyti ant jų uždėjus rankų plaštakas.

6

5. Nušalusią kūno dalį reikia atšildyti laipsniškai: galioja taisyklė – „iš vidaus į išorę“, t. y. pradžioje atšildant gilesnius nušalusius galūnės sluoksnius mažėja sutrikusios kraujotakos sukeltų papildomų pažeidimų tikimybė. Intensyvėjant giliajai nušalusios kūno dalies kraujotakai, stambiosiomis kraujagyslėmis atiteka daugiau deguonimi prisotinto, šilto kraujo, kuris laipsniškai atšildo ir deguonimi prisotina vis iširesnius sluoksnius, kol galiausiai jie visi atšyla. Jei galūnė šildoma iš išorės, pvz.: karštame vandenyje ir pan., tai suintensyvėja išorinių, blogai krauju aprūpinamų (kraujagyslės susiaurėjusios) audinių medžiagų apykaita ir deguonies sąnaudos, o kraujo susiaurėjusiomis kraujagyslėmis priteka nepakankamai, be to, išsiplėtusiose odos kraujagyslėse sulėtėja kraujo tekėjimo greitis, sulipę kraujo kūneliai užkemša kraujagysles, dėl deguonies stokos žūsta (nekrotizuoja) išoriniai audiniai. Todėl negalima kaitinti ir reikia izoliuoti nuo karščio nušalusias kūno dalis.

Laipsniško atšildymo etapai:
a) nuvelkame drėgnus drabužius,
b) nuo pažeistos kūno dalies numauname visus papuošalus (žiedus, apyrankes, auskarus ir pan.), atlaisviname veržti galinčią aprangą, nes atšylanti galūnė labai sutinsta, dėl veržimo sutrikus kraujotakai gali žūti audiniai, išsivystyti gangrena,
c) švelniai nusausinkite nušalusią galūnę, tačiau negalima jos trinti, pvz.: sniegu, pirštine, ar masažuoti,
d) nušalusią galūnę dezinfekuokite spiritu ar furacilinu ir neverždami sutvarstykite steriliu tvarsčiu,
e) susukite nušalusią galūnę į sausą, vėsią (geriausią lauko temperatūros) vatą ar kitokį, nuo reliatyviai aukštos patalpos temperatūros izoliuojantį, audinį, pvz.: užklotą ar pan.,
f) nušalusią galūnę laikykite kiek pakeltą, ranką galite parišti po kaklu skarele, po koja pakišti pagalvėlę, nes tai gerina kraujo nutekėjimą, galūnė mažiau patinsta,
g) neatlikinėkite su nušalusia galūne aktyvių judesių (fizinių pratimų), nes dėl neadekvataus aprūpinimo krauju ir dėl to atsirandančios deguonies stokos, gali pagilėti pažeidimas, t.y. žūti dar nepažeisti audiniai ir organai. Tačiau fizinius pratimus galima atlikinėti sveikomis, nenušalusiomis galūnėmis, nes jų metu intensyvėja kraujotaka ir nejudinamoje nušalusioje kūno dalyje, kurioje šie pratimai nepadidina deguonies sąnaudų, todėl suintensyvėjus bendrai kraujotakai galūnė greičiau atšyla.

6. Atšildant nušalusi vieta pradeda stipriai skaudėti, todėl esant galimybei reikia sušvirkšti nuskausminančių vaistų, kurie parenkami priklausomai nuo skausmo išreikštumo ( nestroidiniai priešuždegiminiai, silpni ar stiprūs narkotiniai analgetikai). Patartina nukentėjusiajam duoti išgerti tabletę aspirino (0,5 g.), kuri ne tik mažins skausmą, bet ir gerins kraujotaką, nes slopina trombocitų sulipimą.
7

7. Nedelsdami gabenkite nukentėjusįjį į gydymo įstaiga arba kvieskite greitąją medicinos pagalbą, nes tik tinkamas, kvalifikuotas galūnės atšildymas, naudojant medikamentus (infuzoterapiją, kraujagysles plečiančius, nuskausminančius, antikoaguliantus, antiagregantus ir kt. gydymo būdus) gali sumažinti pažeidimo gylį bei apimtis, pagerinti pasveikimo prognozę. Reikia prisiminti, kad nukentėjusiajam veiksmingiausiai galima padėti kuomet jis patenka į gydymo įstaigą dar neatšilus nušalusiai galūnei, naudojant išvardintus medikamentus, atšildant galūnę „iš vidaus į išorę“.

Teikiant pirmąją pagalbą nušalusiesiems negalima:

1. Negalima trinti sniegu ir masažuoti nušalusių vietų, nes smulkūs ledo kristalai pažeidžia odą per mikroskopines žaizdeles patekę mikroorganizmai gali sukelti pūlingas komplikacijas, be to, toliau šaldydami, galite pagilinti nušalimą. Masažas ir trynimas pažeidžia pakitusias nušalusios galūnės kraujagysles, todėl dar labiau sutrinka kraujotaka, plinta pažeidimas.

2. Negalima kaitinti nušalusią kūno dalį, nes ne tik labiau sutriks kraujotaka, bet ir išnykus jutimams galite nudegti.

3. Negalima rūkyti, nes nikotinas sukelia kraujagyslių spazmus, todėl ne tik galūnė greičiau nušąla, bet ir sunkiau atšyla.

4. Negalima šaltyje vartoti alkoholio, nes netenkama daugiau šilumos, be to, neblaivus asmuo gali užmigti šaltoje aplinkoje, todėl didėja nušalimų rizika.

Saugokitės nušalimų:

1. Dėvėkite lengvus laisvus gerai izoliuojančius nuo šalčio, vėjo neperpučiamus drabužius. Mūvėkite sausas, šiltas pirštines ir kojines, avėkite sausą nespaudžiančią avalinę. Pasiimkite atsarginę kojinių ir pirštinių porą. Pasikeiskite pirštines ir puskojines, jei jos sudrėko.

2. Šaltyje stenkitės pastoviai judėti: krutinkite rankas bei kojas, judinkite jų pirštus. Šąlant veidui darykite grimasas.

3. Gerkite karštus gėrimus, tačiau šaltyje nepatartina gerti alkoholį. Nepamirškite rymodami prie eketės pavalgyti, nes šilumos gamyba – daug energijos išeikvojantis procesas.

4. Stenkitės nerūkyti (bent jau pajutę pirmuosius nušalimo požymius).

5. Pajutę pirmuosius nušalimo požymius nedelsiant ieškokitės pastogės.

Tikiuosi, kad keletas šių patarimų padės jums išvengti nušalimų bei jų liūdnų pasekmių.

Išvados

Reikia mokėti suteikti pagalbą žmogui, kuris patyrė rimtus nušalimus ar skendo. Kiekviena minutė tokiu metu yra labai svarbi. Žmogaus sveikata, o kartais net ir gyvybė priklauso nuo jūsų. Taigi šiame referate parašiau būtiniausius dalykus įvykus nelaimei.

Literatūra

„Žmogaus gaivinimo pagrindai“ sudarė Jonas Banevičius, Virginija Žilinskaitė
Žurnalas „Slauga mokslas ir praktika“ 2002m. 12(72)leidimas

Leave a Comment