Antsvoris, nutukimas. Nutukimo vertinimo kriterijai ir normos, biomedicininiai vystymosi mechanizmai ir rizikos faktoriai.

Nutukimas išsivysčiusiose šalyse tampa rimta sveikatos problema. Vakarų šalyse ji įvardijama kaip globalinė epidemija. Per pastaruosius 50 metų nutukimas tapo svarbiu rizikos faktoriumi kitoms ligoms (pvz: hipertenzijai,miokardo infarktui, insultui, ischeminei širdies ligai, II tipo cukriniam diabetui, hipercholesterinemijai ir kt.). Įvairiose šalyse nutukusių žmonių yra nuo 10 iki 30%. Šie žmonės gyvena 7-9 metais trumpiau. Nutukimas yra susijęs su didele sergamumo ir mirtingumo nuo kitų ligų rizika tiek vyrams, tiek moterims. Nutukę suaugusieji, turėjusieji ir vaikystėje antsvorį, paprastai turi žymiai didesnę riziką susirgti kitomis ligomis. Toodėl svarbu nustatyti polinkį nutukimui ankstyvoje vaikystėje ir imtis profilakktikos priemonių, ypač brendimo metu. Lietuvoje kas 4-5-o vaiko, kas 3-io vyro ir kas 2-os moters kūno masė yra per didelė, dalis jų nutukusių.

Nutukimas – tai susirgimas, kai organizme susikaupia per didelis riebalinio audinio kiekis, kuris vyrams viršija 15-20% bendros kūno masės, moterims 20-25%. Anstvoris ir nutukimas – tai kūno masės, priklausomai nuo ūgio, padidėjimas. Apie antsvorį ir nutukimą sprendžiama iš kūno masės indekso, kurį tirti rekomenduoja PSO.

Nutukimo laipsnį ir pobūdį rodo liemens/šlaunų santykis. Šiis matavimas taip pat rekomenduojamas PSO, kaip efektyvus ir paprastas. Didėjant nutukimo laipsniui, jis didėja ir tampa didesnis už 1. Tai nurodo, kad nutukimas yra viršutinės kūno dalies, obuolio tipo. Kai liemens/šlaunų snatykis yra mažesnis už 0,8, diagnozuojamas apatinės kūno dalies arba kr

riaušės tipo nutukimas. Vidinių ir visceralinių riebalų kiekis nulemiamas genetiškai, o paviršinių riebalų randasi dėl daugelio priežasčių. Pastebimas ryšys tarp riebalų pasiskirstymo organizme ir daugybinių metabolinių sutrikimų. Riebalų kaupimasis viršutinėje kūno dalyje (centrinis nutukimas, obuolio tipo) turi didesnę įtaką kai kurių sutrikimų (gliukozės tolerancijos, rezistentiškumo insulinui, hiperlipidemijos, kardiovaskulinių ligų) raidai negu pats antsvoris ir yra pavojingesnis. Tai vadinama metaboliniu X sindromu. Plazmos lipoproteinus sudaro lipidai (trigliceridai, cholesterolis, fosfolipidai) ir apoproteinai. Esant hiperlipoproteinemijai dažniausiai būna ir kitos metabolinio sindromo ligos, tarp jų ir liemens nutukimas. Valgant kaloringą maistą ir esant genetiniam defektui, vystosi hiperinsulinizmas, rezistentiškumas insulinui, vėliau medžiagų apykaitos sutrikimai, metabolinės širdies-kraujagyslių ligos bei jų komplikacijos.

Nutukimo vertinimo kriterijai:

KŪNO MASĖS INDEKSAS,KMI:
Formulė KMI= kūno masė, kg / ugis, m2
Moterims norma – 19-24 kg/m2
Vyrams norma – 20-25 kg/m2
Svorio deficitas &llt; 20 kg/m2
Antsvoris 25,1-30 kg/m2
Nutukimas 30,1-40 kg/m2
Morbidinis nutukimas > 40 kg/m2

KŪNO RIEBALŲ PASISKIRSTYMAS LIEMENS / ŠLAUNŲ SANTYKIS (cm):
Moterims norma iki 0,83
Vyrams norma iki 0,95
Didesnis santykis – viršutinės kūno dalies (obuolio tipo) nutukimas.

KŪNO RIEBALŲ MASĖ:
Norma, priklausomai nuo amžiaus, %

Vyrų Moterų

Maža Didelė Maža Didelė
1-30 12 18 20 26
31-40 13 19 21 27
41-50 14 20 22 28
51-60 16 20 22 30
>61 17 21 22 31

Lentelėje matome, kad apie 12 proc. jaunų asmenų kūno masės vyrams ir apie 20 proc. moterims sudaro riebalų sankaupos. Su amžiumi riebalų kiekis didėja. Padidėjus riebalų masei 10 proc., jau diagnozuojamas antsvoris. Tačiau padidėjus ir kitoms kūno sudedamioms dalims, tokioms kaip ekstraląsteliniam vandeniui, raumenų ar kaulų masei, padidėja ir bendra kūno masė, ku

uri gali būti klaidingai diagnozuojama, kad tai yra nutukimas.

Kodėl visceralinių riebalų susikaupimas pavojingas? Taip vadinamoji “portalinė teorija” aiškina, kad iš didelio kiekio riebalinių audinių ląstelių padidėja išsiskyrimas laisvųjų riebiųjų rūgščių, kurios per portalinę sistemą patenka į kepenis ir keičia jų funkciją. Dėl to daugiau insulino, trigliceridų, gliukozės patenka į kraują ir pasireiškia hiperinsulinemija, dislipidemija, hiperglikemija. Be to, esant viršutinės kūno dalies visceraliniam nutukimui, pagreitėja lipolizė. Ji didesnė nei esant poodiniam nutukimui. Šis lipolizės greičio skirtumas priklauso nuo skirtingos hormonų riebalinių ląstelių reguliacijos ir skirtingo genų (pirmiausia, leptino) išreikštumo riebaliniame audinyje.

Nutukimas – tai energijos balanso sutrikimas, kuris išsivysto dėl per didelio energijos kiekio patekimo su maistu palyginti su jos sunaudojimu. Anksčiau daugelyje studijų buvo nustatyta, kad dauguma nutukusių žmonių nesilaiko dietos “auksinio standarto”, o jų maisto sunaudojimas viršija energijos poreikiu. Vėlesni tyrimai parodė, kad nutukusiųjų asmenų grupė yra labai “marga”. Daugelis tyrėjų nurodo, kad nutukusiems asmenims, sumažėjus kūno masei, sumažėja ir energijos poreikis normaliai kūno masei palaikyti. Manoma, kad tiems asmenims gali būti sutrikusi lipidų oksidacija.

Energijos perteklius gali būti tiek dėl riebalų oksidacijos organizme sutrikimo, tiek dėl kaloringo, skanaus, pikantiško ir ypač riebaus maisto, gausaus valgymo. Energijos perteklius verčiamas riebaliniu audiniu ir kaupiasi organizme. Deja, riebalų perdirbimui ir kaupimuisi sunaudojama nedaug energijos.

Manoma, ka
ad kombinacija maisto, turinčio daug riebalų, kartu su genetiniu polinkiu ir aplinkos sąlygomis bei gyvenimo būdu lemia antsvorį. Dažniausia (net 60-90%) nutukimo priežastis yra persivalgymas. Paveldėjimo reikšmė taip pat neabejotina – paveldimas medžiagų apykaitos ir reguliacijos tipas, taip pat šeimos tradicijos, papročiai. Paprastai dienos energijos poreikis yra 31-35 kcal/kūno masės kg. Šie skaičiai gali įvairuoti priklausomai nuo žmogaus fizinio aktyvumo: didesnis poreikis aktyviems ir mažesnis, dirbantiems sėdimą darbą žmonėms.

Pagumburyje yra “sotumo” ir “apetito” centrai. Dėl traumų, navikų, neuroinfekcijos, toksinio poveikio atsiradę galvos smegenų žievės, požievio, kamieno, periferinių nervų funkcijos sutrikimai sukelia hormonų ir medžiagų apykaitos disfunkciją. Pažeidus sotumo centrą, didėja apetitas. Mitybos centrus veikia smegenų žievė, taip pat virškinimo traktas.

Riebalų apykaitos regliavimui labai svarbūs hormonai: insulinas, adrenalinas, noradrenalinas, tiroksinas, trijodtironinas, somatotropinas, adipozinas, gliukokortikoidai, lytiniai hormonai. Hormonų poveikis ir sąveika sudėtinga ir labai įvairi. Visi šie hormonai veikia riebalų, baltymų, angliavandenių ir elekrolitų apykaitą.

Nutukimo klasifikacija:

Pirminis nutukimas. Jį lemia:
Genetiniai faktoriai: ob genas koduoja apetitą per pagumburio receptorius reguliuojančio hormono leptino sintezę. Galimas daiktas, nutukimo patogenezėje savo vaidmenį atlieka leptino receptoriaus defektas.
Mityba/gyvenimo būdas/fizinis aktyvumas.
Psichiniai faktoriai (stresas, baimė, vienatvė – valgymas kaip atpildas, paguoda, aistra, galimi bulimijos priepuoliai; netenkama normalių alkio ir pasisotinimo pojūčių).

Antrinis nutukimas. Jį lemia:
Endokrininės ligos
Centrinis nutuimas: smegenų navikai (pagumburio, hipofizės) ir būklė po šių ligų ch

hirurginio bei spindulinio gydymo.

Nutukimo vytymosi mechanizmai

Mitybos įpročiai reguliuojami keleto smegenų neurotransmiterių, peptidinių ir steroidinių hormonų. Hipotalaminėje srityje yra sotumo, alkio centrai, kurie aferentiniais ir eferentiniais impulsais reguliuoja valgio poreikį, sotumo jausmą, alkį. Smegenų žievė per įpročius, stresus, skonio atmintį, religinius tabu, nuotaiką reguliuoja hipotalaminės srities veiklą ir apetitą, pastarąjį stimuliuodama arba slopindama. Visų šių sričių pažeidimai gali skatinti neuroendokrininio nutukimo vystymąsi. Tačiau reikia žinoti, kad ir alimentinis (mitybinis) nutukimas anksčiau ar vlėliau pereina i neuroendokrininį nutukimą su atitinkamomis hormonų reguliacijos komplikacijomis.

Sergant visomis nutukimo formomis, sutrinka centriniai reguliaciniai mechanizmai, dėl to įvyksta neurohormoniniai sekrecijos pakitimai, sutrinka elgsena, pakinta valgymo įpročiai, maisto kiekio suvartojimas bei jo įsisąvinimas.

Jau įrodyta, kad visos neuroendokrininės sitemos vaidmuo yra labai svarbus medžiagų apykaitos reguliavimui. Ištirta, kad kortikoliberinas be savo pagrindinės paskirties – reguliuoti hipofizės-antinksčių ašį, dar ir mažina maisto patekimą į organizmą, slopina parasimpatinės nervų sistemos ir stimuliuoja simpatinės nervų sistemos veiklą. Dėl to dažnėja širdies ritmas, didėja arterinis kraujospūdis, šilumos gamyba, gliukozės, laisvųjų riebiųjų rūgščių, gliukagono lygis kraujyje.

Kitas hipotalaminis neuropeptidas Y (NPY) didina maisto poreikį, kūno masę, mažina termogenezę ruduosiuose riebaluose.

Leptinas, kuris gaminasi baltuosiuose riebaluose, yra sotumo faktorius, kuris mažina kūno masę. Jis mažina NPY ir didina kortikoliberino kiekį hipotalamuose. Leptino trūkumas, o taip pat mažas jo receptorių kiekis ar audinių rezistentiškumas jam, skatina nutukimą. Normali visų šių trijų nauropeptidų veikla yra būtina kūno masės reguliavimui.

Nutukusiems žmonėms nustatoma keletas endokrininių sutrikimų: padidėjusi kortizolio apykaita, sumažėjęs hipofizės hormonų išskyrimas, rezistentiškumas insulinui. Šie nukrypimai labiau išreikšti, kai yra visceralinis (centrinis,obuolio tipo) nutukimas negu periferinis (kriaušės tipo) nutukimas. Visceralinis nutukimas geriau koreliuoja su gliukozės toleravimo sutrikimu, rezistentiškumu insulinui, padidėjusiu trigliceridų ir sumažėjusiu didelio tankio lipoproteinų kiekiu negu su kūno mase. Dėl rezistentiškumo insulinui atsiranda metabolinių sutrikimų, tokių kaip, hiperlipidemija, hipertenzija, kurie yra kardiovaskulinių ligų, miokardo infarkto, insulto, II tipo cukrinio diabeto rizikos faktoriai. Šis rezistentiškumo insulinui sindromas dažnai apibūdinamas kaip metabolinis arba X sindromas.

Nutukusiems žmonėms būna aktyvi hipotalamo-hipofizės-antinksčių ašis. Šios ašies atyvumą didina stresai, depresija, nerimas, alkoholis, rūkymas, persivalgymas – visi jie didina kortikoliberino kiekį, o pastarasis didina stresinio hormono kortizolio kiekį. Padidėjęs kortizolio aktyvumas slopina augimo hormono ašies veikimą. Kartu yra slopinamas augimo hormono, prolaktino, gonadotropinų – lytinių liaukų ašių aktyvumas. Todėl nutukusiems žmonėms gali padidėti kortizolio ir sumažėti augimo hormono, prolaktino kiekis kraujyje. Vyrams sumažėja, o moterims padidėja testosterono kiekis kraujyje.

Visi minėti hormonų sekrecijos sutrikimai didina visceralinį nutukimą ir skatina metabolinio X sindromo vystymąsi. Tai reiškia, kad atsiranda rezistentiškumas insulinui, hiperlipidemija, angliavandenių apykaitos sutrikimas, hipertenzija, pasireiškia aterosklerozė su jos komplikacijomis.

Hipotalamo-hipofizės-skydliaukės ašis yra svarbi riebalų apykaitos reguliavimui. Tirotropino lygis nutukusiems asmenims paprastai esti normalus, tik sergant sunkiu nutukimu gali būti sumažėjęs jo atsakas į skatinimą tiroliberinu. Daugumai nutukusiųjų dažniausiai nebūna skydliaukės hormonų kiekio pokyčių. Kartais dėl sumažėjusio receptorių kiekio audiniuose gali pasireikšti audinių rezistentiškumas skydliaukės hormonams, dėl to gali sumažėti jų veikimas.

Tik 1994 m. J.M. Friedman vadovaujama grupė tyrinėtojų iš Niujorko Rokfelerio universiteto nustatė genetinę nutukusių pelių mutaciją ir išskyrė bei ištyrė leptiną, kuris gaminasi tiek gyvūnų, tiek žmonių baltuosiuose riebaluose. Tai įrodo, kad riebalinės ląstelės yra ne tik riebalų kaupimo, bet ir svarbus sekretuojantis organas.

Manoma, kad leptinas – tai dar viena įminta nutukimo patogenezės mįslė. Leptino receptorių randama tiek smegenyse, tiek periferiniuose audiniuose. Manoma, kad leptinas perduoda signalą į smegenis ir kitus audinius apie tai, ar yra pakankamai riebalų atsargų. Nors žmonių nutukimas priklauso ne vien tik nuo leptino aktyvumo, tačiau jo pagrindu jau yra kuriami nauji medikamentai nutukimui gydyti.

Leptino kiekis kraujyje turi paros ritmo pobūdį ir yra didesnis vyrų nei moterų kraujyje. Jo produkciją veikia daug hormonų. Gliukokortikoidai, insulinas ir lytiniai steroidai didina leptino produkciją.

Leptinas sekretuojamas riebalinio audinio adipocitų, sujungiamas kelių cirkuliuojančių kraujo baltymų. Kraujo leptino lygis tiesiogiai koreliuoja su kūno riebalų kiekiu. Tačiau dažnai laisvo leptino kiekis esti didesnis nutukusiųjų negu turinčių normalią kūno masę asmenų kraujyje, ir tai gali būti dėl audinių rezistentiškumo leptinui. Normalios masės žmonėms tik apie 50 % leptino yra susijungę su baltymais, o nutukusiems didesnė dalis leptino lieka nesusijungęs. Tai rodytų, kad rezistentiškumas leptinui gali priklausyti nuo didesnio leptino susijungimo su cirkuliuojančiais kraujyje baltymais. Padidėjęs leptino lygis kartu su padidėjusiu riebalų kiekiu ir nutukimu rodo tai, kad nutukimas gali būti susijęs su audinių rezistentiškumu leptinui.

Nustatyta, kad yra ryšys tarp kūno riebalų kiekio ir leptino lygio kraujyje. Cirkuliuojančio leptino kiekis didėja, kai didėja bendras kūno riebalų kiekis, bet nepriklauso nuo visceralinių riebalų kiekio.

Leptinas yra kaip signalas centrinei nervų sistemai, kuris suteikia galimybę nustatyti kūno riebalų kiekį ir gaunamos energijos sunaudojimą. Manoma, kad leptinas veikia kaip bado signalas, kuris sumažina hipotalamo-hipofizės ašies atsaką permaitinimui ir pagerina reprodukcinę būklę, kartu gerindamas reprodukcinės reguliacinės hormonų ašies būklę.

Žinoma, kad suvalgomo maisto kiekis yra atvirkščiai proporcingas riebalų kiekiui, bet nebuvo aišku, kokiu būdu riebalų ląstelės veikia į smegenis. Dabar jau nustatyta, kad leptinas ne tik prislopina apetitą, bet taip pat padidina termogenezę, t.y. šilumos gamybą ruduosiuose riebaluose, taip mažindamas kūno riebalų kiekį ir kūno masę.

Tiriant, ar leptino patenka į smegenis, nustatyta, kad jis patenka per kraujo-smegenų barjerą ir kaupiasi cerebrospinaliniame skystyje. Nustatytas leptino nešėjas ir receptoriai smegenyse. Nustatyta, kad nutukusiems asmenims leptino patekimas per kraujo-smegenų barjerą yra sumažėjęs. Labai svarbu, kad leptino kiekio cerebrospinaliniame skystyje ir kraujyje santykis keturis kartus mažesnis nutukusiems palyginti su turinčiais normalią kūno masę. Dėl sumžėjusio leptino transporto smegenyse būna per maža jo koncentracija, todėl jis negali slopinti neuropeptido Y NPY) veikimo. O šis skatina stiprų norą valgyti.

Leptinas, gaminamas diferencijuotuose adipocituose, hipotalaminiame lygyje reguliuoja maisto patekimą ir energijos sunaudojimą. Jo cirkuliuojantis kiekis tiesiogiai koreliuoja su kūno masės indeksu ir kūno riebalų kiekiu. Leptino kiekis didėja mergaitėms ir berniukams, prieš prasidedant brendimą reguliuojančių hormonų sekrecijos pakilimui. Manoma, kad leptinas yra kaip signalas, informuojantis apie tai, kad jau yra susikaupę reikalingi energijos rezervai brendimo pradžiai.

Svarbiausias kriterijus, kuris lemia cirkuliuojančio leptino kiekį, yra kūno masės dydis. Leptino kiekio išskyrimą lemia keletas hormonų (pvz; insulinas).

Nutukimas – kaip ir kiekviena lėtinė liga turi būti gydoma. Gydymo taktika – ilgalaikis intermituojantis įvairių kūno masę mažinančių metodų taikymas – mažo kaloringumo dietų, iškrovos dietų, gyvenimo būdo, įpročių keitimas, fizinio aktyvumo didinimas, medikamentinio, chirurginio gydymo taikymas. Tam būtina sudaryti ilgalaikes kūno mažinimo programas. Kadangi rezultatai ne visada būna džiuginantys, pirmiausia reikia propaguoti nutukimo profilaktiką nuo vaikystės.

Pagrindiniai nutukimo gydymo uždaviniai:
Sumažinti riebalų perteklių ir kartu kūno masę (10 proc. Buvusios iki dydymo). Dėl to sumažėtų komplikacijų dažnis ir mirtingumas.
Sumažėjusią kūno masę išlaikyti penkerius metus. Tačiau dažniausiai kūno masė vėl didėja, kai nepaisoma režimo ir kai metaboliniai, fiziologiniai, psichologiniai faktoriai pradeda veikti priešinga linkme. Didžiausia nutukusiųjų problema yra ne kūno masės mažinimas, bet sumažėjusios išlaikymas.
Koreguoti medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie lemia ankstyvus kardiovaskulinius sutrikimus ir metabolinį X sidromą.
Be to, gydymo sėkmė – tai gera savijauta ir gyvenimo kokybės gerėjimas.
Kai KMI didesnis kaip 30 kg/m2, net ir nedidelis kūno masės sumažėjimas mažina nutukusiųjų mirtingumo koeficientą, didina tikimybę ilgiau gyventi.

IŠVADOS

NUTUKIMAS – RIZIKOS FAKTORIUS

Nr. Rizikos faktorius Nr. Rizikos faktorius
1. Hipertenzijai 9. Artritui
2. Miokardo infarktui 10. Kvėpavimo sistemos susirgimams
3. Insultui 11. Miego apnoė
4. Ischeminei širdies ligai 12. Padidėjusiai anestezijos rizikai
5. II tipo cukriniam diabetui 13. Knarkimui
6. Hipercholesterinemijai 14. Padidėjusiai nelaimingų atsitikimų rizikai
7. Vėžiui 15. Prostatos hipertrofijai
8. Tulžies pūslės akmenligei 16. Menstruacijų sutrikimams

Nutukimas – tai susirgimas, kai organizme susikaupia per didelis riebalinio audinio kiekis, kuris vyrams viršija 15-20% bendros kūno masės, moterims 20-25%.

Pastebimas ryšys tarp riebalų pasiskirstymo organizme ir daugybinių metabolinių sutrikimų. Riebalų kaupimasis viršutinėje kūno dalyje (centrinis nutukimas, obuolio tipo) turi didesnę įtaką kai kurių sutrikimų (gliukozės tolerancijos, rezistentiškumo insulinui, hiperlipidemijos, kardiovaskulinių ligų) raidai negu pats antsvoris ir yra pavojingesnis. Iš didelio kiekio riebalinių audinių ląstelių padidėja išsiskyrimas laisvųjų riebiųjų rūgščių, kurios per portalinę sistemą patenka į kepenis ir keičia jų funkciją. Dėl to daugiau insulino, trigliceridų, gliukozės patenka į kraują ir pasireiškia hiperinsulinemija, dislipidemija, hiperglikemija. Be to, esant viršutinės kūno dalies visceraliniam nutukimui, pagreitėja lipolizė.

Riebalų apykaitos reguliavimui labai svarbūs hormonai: insulinas, adrenalinas, noradrenalinas, tiroksinas, trijodtironinas, somatotropinas, adipozinas, gliukokortikoidai, lytiniai hormonai. Visų minėtų hormonų sekrecijos sutrikimai didina visceralinį (centrinį) nutukimą ir skatina metabolinio X sindromo vystymąsi. Tai reiškia, kad atsiranda rezistentiškumas insulinui, hiperlipidemija, angliavandenių apykaitos sutrikimas, hipertenzija, pasireiškia aterosklerozė su jos komplikacijomis. Esant nutukimui, sutrinka centriniai reguliaciniai mechanizmai, dėl to įvyksta neurohormoniniai sekrecijos pakitimai, sutrinka elgsena, pakinta valgymo įpročiai, maisto kiekio suvartojimas bei jo įsisąvinimas. Šie nukrypimai labiau išreikšti, kai yra visceralinis (centrinis,obuolio tipo) nutukimas negu periferinis (kriaušės tipo) nutukimas. Visceralinis nutukimas geriau koreliuoja su gliukozės toleravimo sutrikimu, rezistentiškumu insulinui, padidėjusiu trigliceridų ir sumažėjusiu didelio tankio lipoproteinų kiekiu negu su kūno mase. Dėl rezistentiškumo insulinui atsiranda metabolinių sutrikimų. Šis rezistentiškumo insulinui sindromas apibūdinamas kaip metabolinis arba X sindromas.
Esant centriniam nutukimui(sąlygojamam centrinės nervų sistemos sutrikimų), pažeidžiami neurohormoninės reguliacijos machanizmai, kurie lemia lipidų apykaitos sutrikimus. Tačiau ir alimentinis (mitybinis ar bendrasis) nutukimas anksčiau ar vėliau pereina i neuroendokrininį nutukimą su atitinkamomis hormonų reguliacijos komplikacijomis.

Literatūra: D. Lašienė, L. Lašas “Nutukimas ir jo gydymas”; Kaunas, 1998

Leave a Comment