sveika gyvensena

Turinys

1. Įvadas 1
2. Taisyklinga laikysena 3
3. Ydinga laikysena. Atsiradimo priežastys 5
4. Stuburas. Stuburo iškrypimai 12
5. Pratimai:
· Lankstumo pratimai 14
· Stuburo iškrovos būdai 15
· Pratimai gulint ant nugaros 16
· Pratimai gulint ant pilvo 17
· Pratimai stovint prieš veidrodį 17
· Pratimai prie vertikalios plokštumos 18
· Pusiausvyros pratimai 18

6. Plokščiapadystės profilaktika: 19
· Vaikščiojimas basomis 20
· Plokščiapadystės profilaktikos pratimai 20
· Pratimai, stiprinantys pėdos ir kojų raumenis 20

7. Laikysenos profilaktinės priemonės 21

8. Taisyklingos laikysenos ugdymo sudedamosios dalys 22

9. Pratimai taisyklingai laikysenai ugdyti 22

10. Išvados 23

11. Naudota literatūra 24

Įvadas
Jaunesnysis mokyklinis amžius – tai brangus ir negrystamai prabėgantis laikas, kai vaikai sparčiai auga, bręsta fiziškai ir psichiškai. Šiuo laikotarpiu vaaikai itin imlūs, smalsūs, norintys pažinti visą pasaulį ir save. Todėl turime sudaryti palankias sąlygas asmenybei formuotis, fizinėms ir psichinėms vaiko galioms plėtotis, tautos kultūros pradmenims ir dvasinėms vertybėms priimti. Atsižvelgiant į pasaulinės raidos tendencijas – orientavimąsi į humaniškąsias vertybes, – ryškėja būtinybė ugdyti žmogų laisvei ir demokratijai, solidarumui ir darniam sugyvenimui. Todėl per vaiko prigimčiai artimą fizinę veiklą reikia akcentuoti kiekvieno asmens individualumą, savarankiškumą, kūrybiškumą, dvasinio prado stiprinimą. Kaip tik kūno kultūra, įvairūs pratimai ir tekia galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūūno ir judesių grožio džiaugsmą, sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, ugdyti fizinę, bei dvasinę savo ištvermę, valią, kurių prireiks kritinėse situacijose, ugdo individualumą, skatina gebėjimą prisitaikyti ptie nuolat kintančių sąlygų bei reikalavimų. Iš tiesų bene didžiausias džiaugsmas, kurį žmogus gali pa

atirti, – tai sveiko ir stipraus kūno kilnios dvasios pojūtis. Padėkime vaikams atrasti šį džiaugsmą.
Gera sveikata – tai nuolatinis malonios energijos pojūtis. Tuomet daug paprasčiau sprendžiamos mokslo, darbo, šeimos problemos, žmogus daugiau pasitiki savimi, yra savarankiškesnis, smagesnis. Aktyvesnis ir įdomesnis būna jo laisvalaikis, rečiau apima bloga nuotaika, nusivylimas. Jau pradinėse klasėse mokiniai turėtų suprasti, jog sveikatą, kaip visuomeninį gėrį, reikia tausoti, jos negalima švaistyti. Tačiau sveikas žmogus, tuo labiau mokinys, retai kada susimąsto apie savo sveikatą.
Sveikas žmogus – tai harmoningai auganti, bręstanti, turinti sąlygas tenkinti savo dvasinius ir socialinius poreikius asmenybė. Sveikatą lemia genetiniai veiksniai, aplinka, paties žmogaus elgesys. Beveik neįmanoma išvengti nepalankaus paveldėjimo įtakos sveikatai. Žalingų aplinkos veiksnių poveikį galima sumažinti, racionaliai tvarkant gyvenimo iš darbo sąlygas. Nuo ankstyvos vaikystės galime išmokyti vaiką svveikai gyventi.
Atliekant įvairiapusiškus vaikų sveikatos tyrimus, sukaupta daug duomenų apie biologinį vaiko augimą, brendimą, adaptacija visuomenėje. Nustatyta, kad jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi biologiniai rizikos veiksniai (viršsvoris, padidėjęs arterinis kraujospūdis, sutrikusi kai kurių medžiagų apykaita). Mokykliniame amžiuje atsiranda ir ilgesio rizikos veiksnių (rūkymas, alkoholio vartojimas, nepakankamas fizinis aktyvumas, neracionali mityba).
Įrodyta, jog patys žmonės, jų gyvensena, bei su tuo susiję veiksniai turi didžiulę įtaką sveikatai. Žmogus (dažniausiai nesąmoningai ) lemia savo sveikatą.Ji priklauso nuo paprastų kasdieninių įpročių –racionalios mitybos, pakankamo fizinio aktyvumo, re
eguliaraus miego ir kitų
elementariausių reikalavimų vykdymo. Nepakankamos vaikų žinios apie sveikatos saugojimą, tėvų
-1-
ir mokytojų pagalbos stoka asmenybės vystymosi laikotarpiu skatina neigiamų nuostatų į sveiką gyvenseną formavimąsi, ugdo nesveiko gyvenimo stereotipą. Šie veiksniai daro įtaką ir paties vaiko požiūriui į sveikatą. Gal todėl nemažai moksleivių vertybių sistemoje sveikatos nelaiko svarbiausia vertybe. Tokie moksleiviai nesilaiko net elementarių higienos reikalavimų, nežino paprasčiausių sveikos gyvensenos taisyklių.
Mokyti vaikus sveikai gyventi-svarbus atgimstančios Lietuvos uždavinys.

-2-

Taisyklinga laikysena

Taisyklinga laikysena-tai žmogaus estetinė vertybė. Ji turi didelę reikšmę žmogaus išvaizdai ir savijautai. Kam gi nėra malonu matyti gražiai nuaugusį, tiesios, gražios laikysenos žmogų? Sakoma, žmogus sutinkamas pagal išvaizdą, o palydimas pagal protą.Išvaizda nėra svarbiausia žmogaus pasisekimo gyvenime sąlyga, bet nuo jos dažnai priklauso savojo Aš suvokimas, pasitikėjimas savimi, asmenybės populiarumas, pripažinimas.Tiesiog pats žmogus jaučiasi geriau, laisviau ir yra labiau patenkintas savimi. Taisyklinga laikysena yra ugdymo kultūros požymis ir laisvos sielos bei geros sveikatos atspindys.
Taisyklinga laikysena-tai vaiko sugebėjimas išlaikyti teisingą kūno padėtį ramybės ir judėjimo būklėje. Stovint ją galima apibūdinti taip:
· atstatyta į priekį krūtinė,
· pečiai vienodame aukštyje, kiek atlošti atgal, rankos laisvai nuleistos palei liemenį, kumščiai pusiau sugniaužti,
· galva laikoma tiesiai,
· liemuo laikomas laisvai, pilvas truputį įtrauktas,
· kojos ištiestos, kulnai suglausti, pirštai praskėsti maždaug 45 laipsnių kampu
Taisyklinga kūno laikysena sudaro geriausias sąlygas pradėti , bet kurį judesį ir yra ne tik gr

rožio, bet ir sveikatos požymis.Be to, tinkama griaučių padėtis užtikrina geras sąlygas vidaus organų veiklai, kad jie galėtų ekonomiškai dirbti,o neteisinga kūno laikysena trukdo normalų organų darbą ir neigiamai veikia sveikatą. Ypač nepatartina kūprintis, nes dėl to dumba krūtinė, atsikiša pilvas, vėliau iškrypsta ir stuburas.Tokia kūno padėtis labai apsunkina širdies ir plaučių darbą, o taip pat ir viso organizmo veikla. Vaikui su iškrypusiu stuburu arba su kitais kūno defektais žymiai sunkiau atlikti bet kokius judesius ir net žaisti.
Medicinos mokslas apie žmogaus fizinį vystymąsi teigia, kad kūno laikysena atspindi bendrą žmogaus psichinę bei fizinę būseną. Jeigu jaunuolis laikosi grakščiai, yra žvalios išvaizdos ir taisyklingos kūno laikysenos, galima sakyti, kad jis yra ne tik fiziškai išsivystęs, bet ir išprusęs.
Taisyklinga kūno laikysena savaime neatsiranda, ji susiformuoja gyvenimo eigoje per daugelį metų. Todėl taisyklingai laikysenai suformuoti reikalingas sistemingas, kryptingas auklėjimo ir lavinimo procesas. Nekreipiant į tai dėmesio,vaikui nuo mažų dienų gali susidaryti neteisingi įpročiai, dėl kurių ne tik sutrinka laikysena, bet vėliau iškrypsta ir stuburas. Toks vaikas ir užaugęs bus nepatrauklios laikysenos, negražios eisenos. Ir dėl blogos laikysenos visam gyvenimui bus sudaryta kūno harmonija.

-3-

Ydinga laikysena

Ydinga laikysena- ne vien išorinis defektas. Ji – žmogaus nesveikatos priežastis ir netinkamo auklėjimo pasekmė. Ydinga laikysena trukdo normaliai vidaus or

rganų fiziologinei veiklai, dėl to greitai pavargstama, jaučiami skausmai nugaros srityje ir kt . Judėjimo aparato sutrikimai sąlygoja ne tik ydingos laikysenos formavimąsi, bet ir stuburo deformacijas. Tai pečių, menčių, talijos lankų asimetrija, stuburo ar krūtinės ląstos deformacijos. Asimetrinei laikysenai būdinga pakumpę pečiai, atsikišęs pilvas, raumenų sistemos silpnumas.
Ydingos laikysenos formavimosi priežastys gali būti įvairios.
Blogi įpročiai.Vaikai yra labai judrūs, jie visą laiką juda, kruta ir negali ilgai išbūti vienoje padėtyje.Vaikas gali kartais įprasti sėdėti susikūprinęs, perkreipęs pečius ir dubenį, pasilenkęs į vieną ar kitą pusę.
Taip pat pasitaiko, kad vaikai įpranta stovėti ant vienos kojos perkėlę kūno svorį, nešioja daiktus viena ranka ar žaidžia tokius žaidimus, kurie labiau lavina vieną ranką, pvz., stalo ar lauko tenisą ir kt.
Netinkamos darbo ir poilsio sąlygos.Laikysenos sutrikimų priežastis gali būti per aukštas ar per žemas stalas, blogas apšvietimas, ilga statinė kūno padėtis, miegas minkštoje įdubusioje lovoje.Taip pat ydingos laikysenos priežastis gali būti nepakankamas fizinis aktyvumas.Mažai gryname ore būnančio, mažai bėgiojančio, žaidžiančio ar kitaip mažai judančio vaiko raumenys būna silpnai išsivystę ir nepajėgia išlaikyti kūno vertikalioje padėtyje.Dažniau iškrypsta mergaičių negu berniukų stuburas. Berniukai daugiau bėgioja, sportuoja, esti judresni negu mergaitės.Mergaitės mėgsta ramius vaidmeninius žaidimus, mažiau sportuoja, esti fiziškai silpnesnės.
Laikysenai formuotis didelę reikšmę turi vaiko darbo ir poilsio sąlygos. Labai svarbu, kad stalas, suolas ir kėdė būtų pritaikyti vaiko ūgiui. Vaikas už stalo turi sėdėti tiesiai, jo alkūnės turi siekti stalo viršų, o kojos, sulenktos per kelius stačiu ar kiek buku kampu, visu padu remtis į grindis į pakoją.
Atitinkamam mokinių ūgiui nustatyti tokie stalo aukščiai: 120 – 129 cm. ūgiui (su apavu) stalo aukštis turi būti 56 cm, o kėdės (nuo grindų iki sėdynės) 34 cm, 130 – 139 cm. ūgiui atitinkamai – 62 ir 38 cm, 140 – 149 cm ūgiui – 68 ir 41 cm, 150 – 159 cm – 73 ir 44 cm, 160 169cm ūgiui – 76 ir 46 cm ir t.t.
Jeigu baldai nepritaikyti, vaikas negali taisyklingai sėdėti, jaučiasi nepatogiai, greitai nuvargsta, o ilgesnį laiką jais naudojantis, ne tik sutrinka laikysena, bet iškrypsta ir stuburas.

-5-

Pavyzdžiui, vaikas, sėdėdamas prie aukštesnio stalo, negu reikia jo ūgiui, rašydamas turi pakelti dešiniąją ranką aukštyn, persikreipti ir prispausti krūtinę prie stalo. Jei stalas žemas, mokinys priverstas susikūprinti, persikreipti į kairę ir rašyti dešinįjį petį nuleidęs žemyn. Šiais atvejais stuburas gali iškrypti į kairę.
Mokykloje kur yra viena pamaina, suolai vaikams pritaikomi pagal ūgį, tačiau kur mokyklos dirba dviem pamainom, tai padaryti sunkiau. Todėl vaikui baldus reikia pritaikyti namuose. Tai nereikalauja nei ypatingų pastangų, nei lėšų. Jei vaikui kėdė per aukšta, jam po kojomis reikia padėti mažą suolelį, kaladėlę, ar kitą daiktą, kad jis galėtų pilnai atsiremti kojomis. Jeigu kėdė per žema, stalas per aukštas, ant kėdės galima padėti lentą,storą knygą, ant kurios vaikas gali atsisėsti ir dirbti. Be to kėdę reikia prisitraukti arčiau, kad ji būtų truputį po stalo kraštu. Jeigu kėdė būtų toliau, reiktų pasilenkti ir rūpintis, o rašant dar ir užsigulti, prispausti krūtinę. O tai ne tik trukdo kvėpuoti, bet ilgainiui ir krūtinę deformuoja. Ji nuo stalo krašto turi būti ne arčiau, kaip per delno plotį. Rašant galvą truputį reikia palenkti į priekį, bet ne per arti krašto. Teisingiausia šį atstumą nustatyti kiekvienam individualiai, pamatavus rankos dalimi nuo alkūnės iki pirštų galų. Šis atstumas ir turi būti nuo sąsiuvinio iki akių.
Rašant rankas reikia laikytis taip, kad alkūnės gulėtų vienoje linijoje ant stalo, sąsiuvinis būtų padėtas ties liemens viduriu. Nurašinėjant iš knygos, tekstas turi būti padėtas prieš akis. Rašymo metu būtina daryti trumpas poilsio pertraukėles, ypač skiriant dėmesį kvėpavimo pratimams, giliems įkvėpimams ir iškvėpimams.
Skaityti patogiausia, atsirėmus nugara į kėdės atlošą, o knygą pasidėjus prieš save pusiau stačią ant specialios atramėlės – pitro.
Nemažą vaidmenį, formuojant taisyklingą vaiko laikyseną, turi apšvietimas. Kai apšvietimas silpnas, vaikas verčiamas arčiau pasilenkti prie knygos ar rašinio, o tai neigiamai veikia ne tik laikyseną, bet ir vaiko darbingumą, regėjimą. Todėl vakare stalinė lempa turi būti 50 – 60 vatų galingumo. Lempos privalo būti pridengtos baltu stiklo gaubtu, kad šviesos spinduliai apšviestų stalą, bet nedirgintų akių.
Visiems šiems klausymams tėvai turi skirti dėmesį dar ikimokykliniame vaikų amžiuje, kai vaikai pradeda „piešti“, „rašyti“. Vaikams turi būti sudarytos ne tik geros buitinė sąlygos, jie turi būti mokomi ir taisyklingai sėdėti, gražiai vaikščioti. Kai kurių reikalavimų reikia laikytis, formuojant tinkamą laikyseną tik gimusiam vaikui. Pirmiausia, būtina tinkamai paruošti vaikui guolį. Lovos dugnas turi būti ištisas, padarytas iš lentelių arba pintas, pakankamai stiprus, kad vaikas jo neįspaustų. Ant dugno dedamas lygus ne per minkštas čiužinys, geriausiai , prikimštas šieno, šiaudų ar drožlių, kurios bent kas du mėnesiai turi būti keičiamos, čiužinys dažnai išdulkinamas ir vėdinamas, o kiek vieną dieną, prieš vaikui gulant, išlyginamas, kad nebūtų įdubęs.
-6-
Pagalvės turi būti plonos, kad vaiko nekūprintų. Tai labai svarbu, ugdant taisyklingą mažylio kūno laikyseną.
Formuojantis taisyklingai laikysenai, nemažas vaidmuo tenka raumenims, kurie lavinami auga ir vystosi, padeda išlaikyti taisyklingą kūno padėtį. Todėl raumenų grupes reikia sistemingai stiprinti.
Persirgtos ligos. Ydinga laikysena gali formuotis ir dėl dažno susergamumo. Jei vaikas dažnai serga, jis esti silpnesnis, mažai juda ir mažiau būna gryname ore. Paprastai tokių vaikų yra silpniau išsivystę kūno raumenys, ypač nugaros, pilvo, viršutinių ir apatinių galūnių.
Nemažą reikšmę turi ir įvairios persirgtos ligos. Čia galima būtų išskirti rachitą, kuriuo sergant suminkštėja vaiko kaulai. Tokių suminkštėjimų būna ir stubure, todėl, sutrikus jo biocheminiai sistemai, išsivysto derfomacija.
Stuburas gali iškrypti ir susirgus poliomielitu, sutrumpėjus vienai kojai ar po jos amputavimo, lūžus stuburo slanksteliui ar jam išnirus. Pasitaiko ir stuburo iškrypimo atvejų, kurių priežastys nežinomos. Įgimtos stuburo deformacijos. Įgimtų stuburo iškrypimo atvejų diagnozuojama labai nedaug, palyginus su įgimtomis deformacijomis. Sunku pastebėti kūdikio ydingą laikyseną, ji dažniausiai išryškėja ikimokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams.
Ydingos laikysenos diagnostika. Laiku nustačius asimetrinės laikysenos požymius, galima išvengti ligos progresavimo ir neleisti jai įsisenėti. Labai svarbu išsiaiškinti, dėl ko atrsirado laikysenos pakitimų, apsaugoti nuo tų veiksnių įtakos bei imtis priemonių, kad vakarai neužaugtų luoši.

Svarbiausi taisyklingos ir netaisyklingos sėdėsenos požymiai
Taisyklingos sėdėsenos požymiai Netaisyklinga sėdėsena Pasekmės
Nugara tiesi Liemuo palinkęs pirmyn.Atsirėmęs krūtine į suola. Sunkiau kvėpuoti. Padidėjanugaros ir kaklo raumenų įtampa. Mažėja atstumas nuo akių ir knygos. Gali suplokštėti krūtinė
Sėdima ant visos sėdynės Sėdima ant sėdynės krašto Netolygus kūno svorio pasiskirstymas. Blogesnė kraujo apytaka apatinėse galūnėse.
Šlaunys liečia suolo sėdynę, nugara remiasi į atkaltę. Galva laikoma tiesiai. Galva nuleista, pakreipta į dešinę ar į kairę pusę. Galvos ir kaklo asimetrija.Stuburo asimetrija.
Pečiai vienoje linijoje. Stuburo iškrypimas, skoliozė.
Kojos per kelius sulenktos stačiu arba buku kampu. Kojos sulenktos po suolu smailiu kampu. Pablogėja kojų kraujo apytaka, didėja raumenų įtampa.
Kojų pėdomis remiamasi į grindis arba į pakojį Remiamasi į pakojį arba į grindis tik pirštais arba kulnimis. Varginami kojų raumenys. Pablogėja kojų kraujo apytaka.

-7-
Paprasčiausias ydingos laikysenos nustatymo būdas yra apžiūrėjimas. Vaikas apžiūrimas iš priekio, iš nugaros, iš šono ir pasilenkęs į priekį. Apžiūrint iš priekio, nustatoma galvos padėtis (stebima, ar nėra veido asimetrijos), pečių padėtis (ar vienas petys nėra aukštesnis už kitą), krūtinės ląstos forma. Apžiūrima dubens (ar jis nepersikreipęs), kojų forma (normali, O pavidalo, X pavidalo) ir pėdų forma (ar nesuplokštėjusi pėda).
Apžiūrint iš nugaros, kreipiamas dėmesys į galvos padėtį, pečių lygį, menčių kampų aukštį, jų nutolimą nuo stuburo, dubens padėtį. Taip pat svarbu nustatyti nugaros raumenų išsivystymo būklę.
Apžiūrint iš šono, nustatoma galvos, pečių, rankų padėtis, krūtinės ir pilvo forma, nugaros ir liemens padėtis, stuburo linkiai, pilvas.
Apžiūrint pasilenkusį į priekį vaiką, nustatoma, ar nesiformuoja, ar nesiformuoja šonkaulinė kuprelė (išgaubimas vienoje nugaros pusėje, o kitoje suplokštėjimas), ar nėra nugaros asimetrijos.
Geriausia,jei vaiko laikyseną apžiūri gydytojas ortopedas arba pediatras. Tėvai ar pedegogai gali nepastebėti pirmųjų skoliozės požymių. Jei įtariamas stuburo iškrypimas, būtina kreiptis į gydytoją specialistą. Norint koreguoti ydingą laikyseną, reikia žinoti, dėl ko ji atsirado, jos pobūdį ir kokiomis priemonėmis galima koreguoti, kokie fiziniai pratimai tinka, kokias naudoti fizioterapines priemones.
Objektyviau laikyseną nustatyti galima naudojant specialiai tam Liepojos aukštesniosios pedagoginės mokyklos dėstytojo M. Kliujevo sukonstruotą prietaisą ir laikysenos vertinimo skalę.
Prireikus galima padaryti rentgeno nuotrauką. Šis būdas dažniausiai naudojamas esant įgimtai stuburo deformacijai.
Kaip vaikas gali pats pasitikrinti savo laikyseną? Reikia atsistoti prie sienos ar kitos vertikalios plokštumos, pakaušiu, mentėmis, sėdmenimis,blauzdomis ir kulnimis liestis prie sienos. Tada išsitiesti, pasitemti. Žengus žingsnį pirmyn arba trumpai pavaikščiojus grįžti adgal ir pasitikrinti, ar laikysena tokia pati. Jeigu ji pasikeitė, vėl atsistoti į pradinę, pasitemti ir išsitiesti. Tokią laikyseną reikia išlaikyti stovint, sėdint, einant.

-8-
Pasitaiko atvejų, kai laikysena sutrinka iš pažiūros sveikiems vaikams, ir tai nėra neteisingo vaiko auklėjimo rezultatas. To priežastis dažnai būna vaiko liga. Tokiems vaikams reikia pirmiausiai pašalinti ligos priežastis, užtikrinti geras buitines sąlygas ir plačiai naudoti fizinę kultūra ir koreguojančią gimnastika kūno defektams pašalinti.
Įdinga laikysena – tik blogas į protis, nuo kurio dar galima atprasti.
Kaip nustatoma ar vaiko laikysena sutrikusi? Tai gali įvertinti ne tik gydytojas, bet ir mokytojas, tėvai. Yra keletas ydingos laikysenos požymių, kuriuos lengva pastebėti, apžiūrint iki pusės nusirengusį vaiką. Kai vaikas stovi suglaudęs kulnus ir žiūri tiesiai,siekia atkreipti dėmesį į:
galvos padėtį – kai laikysena ydinga, galva gali būti palinkusi į šoną;
pečių lygį – vienas petys aukščiau už kitą;
menčių padėtį – jos gali būti atsikišusios, nutolusios nuo st
uburo, viena aukščiau kitos;
kai vaikas pasilenkia į priekį, gali išryškėti stuburo keterų linijos iškrypimas lanku į šoną.
Ydinga laikysena išryškėja, kai vaikas pavargsta. Todėl atkreipiamas dėmesys į silpnesnius, mažiau fiziškai išsivysčiusius vaikus.
Stuburas. Stuburo iškrypimai

Nuo ankstyvosios vaikystės žmogus kartoja visą evoliucijos procesą – ropinėja šliaužioja, vaikšto, bėgioja. Nekoordinuoti ir nevalingi judesiai kaskart tampa vis koordinuotesni ir sudėtingesni, atliekami sąmoningai ir tikslingai.
Stuburas – sveikatos pagrindas. Nuo jo būklės priklauso žmogaus savijauta, laikysena, vidaus organų veikla. Stuburas yra griaučių ramstis, leidžiantis kūnui judėti, veikti. Prie jo prisitvirtinę dideli ir maži raumenys, nugaros ir pilvo aisčiai, laikantys kūną vertikalioje padėtyje. Nenormali stuburo padėtis yra daugelio ligų priežastis.

Stuburą reikia saugoti nuo pat vaiko gimimo. Nuo nedidelių, net menkų smūgių bei didelės apkrovos slanksteliai gali pasislinkti ir prispausti nugaros smegenų nervus, o tuomet nukenčia ir kai kurių organų funkcijos. Vaikai labai mėgsta laipioti ant įvairių daiktų, kupetėlėmis, gimnastikos sienele, karstytis virvėmis kopėtėlėmis, eiti buomu kt. Reikia sudaryti sąlygas vaikams tenkinti savo judėjimo poreikius, interesus, tačiau būtina stebėti vaikų elgesį, patarti, kaip geriau, saugiau atlikti vieną ar kitą veiksmą ir, svarbiausia, saugoti nuo traumų. Bet koks neatsargus judesys ant prietaisų, mažesnis atramos plotas (čiuožimas, važinėjimas dviračiu ir t.t.) gali būti stuburo traumų priežastis.
Pažymėtina tai, kad įgimtą stuburo iškrypimą galima nustatyti tik rentgeno nuotraukomis, ir tai ne pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais, o einant penktuosius – dešimtuosius metus. Tačiau su tokiais trūkumais vaikų gimsta labai mažai.
Gyvenime žymiai dažniau išaiškinami įgyti stuburo iškrypimai, kurių daugiau pasitaiko tarp mergaičių, tai paaiškinama tuo, kad berniukai žymiai stipresni, judresni, daugiau sportuoja, geriau išsivysčiusi jų raumenų sistema.
Dažniausiai pasitaikantys stuburo iškrypimai yra šie:
· apvali nugara (kitorė)
· įgaubta nugara (lardorė)
· stuburo iškrypimas į šonus (skoliorė)
Be minėtų defektų, dar pasitaiko įvairių iškrypimo junginių. Dėl ko šie defektai atsiranda, dar nėra pakankamai ištirta, bet aišku, kad tie iškrypimai pasitaikytų žymiai rečiau, jei būtų laikomasi tam tikrų reikalavimų ir sistemingai vykdoma profilaktika.
Norint užkirsti kelią netaisyklingai laikysenai bei stuburo iškrypimams atsirasti rekia:
Sistemingai daryti koreguojančios gimnastikos pratimus.
Stiprinti raumenų sistemą, ypač nugaros ir juosmens dalies raumenis.
Gerinti judesių koordinaciją. Stiprinti kvėpavimo sistemą.
Stuburui neigiamos įtakos gali turėti ir netinkamai pasirinkti pratimai, nepakankamas apšilimas, neatsižvelgimas į persirgtas ligas ir kt. Nuo dažno sunkių daiktų kilnojimo, per didelio kūno svorio taip pat gali sutrikti normalaus vaiko stuburo vystymasis.
Stuburo iškrypimas – jau liga, kurią reikia gydyti!

Stuburo lankstumo pratimai

Tinkamai atliekami lankstumo pratimai yra malonūs, lengvi ir saugūs. Jie padeda išlaikyti ir gerinti kūno dalių lankstumą. Kad vaikai būtų lankstūs, gerai vystytųsi jų raumenys, būtų paslankūs sąnariai, reikia sistemingai mankštintis, daryti įvairius tempimo pratimus. Mankštos dažnumas ir jos kokybė yra svarbiausia, jei norime, kad vaikai augtų sveiki ir lankstūs.
Pagrindiniai lankstumo pratimai lavina rankų, pečių juostos, krūtinės, nugaros, klubų, priekinės ir užpakalinės dalies šlaunų ir blauzdų raumenis. Kasdien atliekami pratimai daro kūną lankstesnį, padeda išvengti pasitempimų, dieglių ir skausmų. Nuolatinės pratybos, kuriose daromi lankstumo pratimai, stiprina nugaros, pilvo ir liemens raumenis,gerina vaikų laikyseną, padeda pasirengti nemažiems statiniams krūviams mokykloje.

Lankstumo pratimai
1. Lankstumo pratimai apšilimui. Keletą lankstumo pratimų reikėtų padaryri prieš bet kokią energingą fisinę veiklą – jie padės apšilti ir pamažu įsitraukti į fizinį darbą. Tai ypač svarbu, jei ketinate atlikti fizinių ypatybių ugdymo, bėgimo, metimo, šuolių pratimus. Neapšilus galima pasitemti raumenis, raiščius, gauti traumas.
-9-
2. Krūtinės raumenų tempimas. Atsistoti ir iškelti per alkūnes rankas virš galvos, viršuje jas suglausti. Iš lėto lenktis atgal, kad apatinė nugaros dalis išlinktų lanku. Atliekant šį pratimą, tempiami krūtinės bei pilvo raumenys. Nebesilenkite, jei ima skaudėti nugaros apačią.
3. Pilvo raumenų tempimas. Atsiklaupti ir iš lėto lenktis atgal. Išlenkti nugarą, stuburą, o kelius laikyti stačiu kampu. Šiuo judesiu tempiami priekinės pilvo dalies ir šlaunų raumenys. Atgal lenkiamasi tik tol, kol patogu. Kai vaikas taps lankstesnis, galės rankomis pasiekti kaskart vis toliau.
4. Pečių raumenų tempimas. Atsistoti pražergtomis kojomis, vieną ranką pakelti virš galvos, kitą nuleisti prie šono. Iš lėto lenktis nuleistos rankos kryptimi. Atliekant šį pratimą tempiami pečių bei liemens raumenys. Vaikas turi išbūti pasilenkęs, kol suskaičiuos iki 10 (arba pasakys sau „aš noriu būti sveikas ir stiprus“), paskui pakartoti judesį pakėlęs kitą ranką.
5. Kelių sausgyslių tempimas. Atsisėsti ant grindų, kojas ištiesti ir suglausti, iš lėto lenktis pirmyn, stengiantis paliesti kojų pirštus. Šiuo judesiu tempiami kojų raumenys ir sausgyslės užpakalinėje šlaunų dalyje. Kai vaikas pasitreniruos, turės pasiekti toliau

Stuburo iškrovos būdai
Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai fiziškai yra dar silpni, jų kūnas auga ir bręsta. Nors jaučiamas jėgų anplūdis, tačiau vaikai greitai pavargsta, yra lengvai pažeidžiamos jų kūno dalys ir funkcijos. Vaikas turi pasirūpinti suaugusieji – sukurti tokią aplinką ir taip organizuoti vaiko gyvenimą ir ugdymą, kad jis galėtų augti sveikas ir lavėti. Vaikas negali ilgai sėdėti viena poza, ilgai išbūti statinėje padėtyje. Tėvai ir pedagogai turi įžvelgti ir išgirsti daugiau negu mato paprasta akis, girdi paprasta ausis. Tėvai turi padėti formuotis taisiklingoms ir gražioms vaiko kūno formoms, išlaisvinti nuo dirbtinio fizinio apkrovimo, jeigu jis suteikia nemalonių pojūčių, nepatogumų; sudaryti sąlygas ir taip ugdyti besivystantį žmogų, kada jis pajustų laisvės, kuri žadina dvasią, kūrybą, smalsumą, grožio pajautą, prisipildymo jausmą. Suorasti ir suvokti žmogaus prigimtį, atpažinti nepasiekiamą pojūčiams nenatūralų suvaržymą, nuovargį ir blogą savijautą – kiekvieno pedagogo pareiga. Laisvės pojūtis, gera vidinė būsena teigiamai veikia sveikatą: nervų sistemą, kraujotaką, pulsą, veido išraišką, eiseną,, laikyseną, nuotaiką. Pasvarstykime kartu. Kodėl demokratiškai organizuotoje mokykloje mokytojai nereikalauja, kad vaikai pamokose visą laiką sėdėtų ramiai ir nejudėtų? Jie gali vaikščioti ir per pamokas, piešdami, žiūrėdami knygeles ar kitokiu būdu veikdami priimti jiems patogią kūno padėtį, netgi atsigulti. Kodėl JAV, Danijos, Norvegijos ir kitų šalių pradžios mokyklos mokytojai, perteikdami mokomąją medžiagą, labai dažnai naudoja įvairius judriuosius žaidimus, jų elementus, veiksmus: su kamuoliu, įvairiais aplinkos daiktais ar didaktinėmis priemonėmis.

-10-
Taip daroma ne vien todėl, kad mažieji geriau suvokia mokomąją medžiagą, perima integruotas žinias apie supančią aplinką ir kitus mokymui reikšmingus dalykus, bet ir todėl, kad mokymo procesas tampa emocionalesnis, natūralesnis, artimas vaiko prigimčiai. Toks mokymo procesas priartėja prie kaisvos vaikų veiklos, kuri ne tik fiziniu, bet ir psichiniu bei dvasiniu požiūriu labiau atitinka vaiko prigimtį.

Pratimai gulint ant pilvo

1. Atsigulti ant nugaros, kojas ištiesti, rankas priglausti prie šonų. Kvėpuoti laisvai, užsimerkti. Atsipalaiduoti, papurtyti rankas ir kojas, atpalaiduoti raumenis.
2. Pasivaikščioti laisvai kvėpuojant. Atsigulti ant kilimėlio, atsipalaiduoti, pailsėti. Pasukti galvą į kairę, į dešinę pusę ir pasisveikinti su šalia esančiais draugais.
3. Atsigulti ant nugaros, užsimerkti, atpalaiduoti raumenis. Keletą kartų, lyg tyliai dainuojant dainelę, pakartoti žodžius: „Aš linksmas ir smagus, visad greitas ir vikrus“.
4. Atsigulti ant nugaros, kojas ištiesti, rankas priglausti prie šonų, delnais remiantis į grindis. Moti dešinia koja aukštyn, moti kaire koja aukštyn. Po to iš lėto abi nuleisti – grįžti į pradinę padėtį.
5. Atsigulti ant nugaros, rankos už galvos. Pakelti abi kojas tiesiai aukštyn ir grįžti į pradinę padėtį.
6. Atsigulti ant nugaros, kojas sulenkti, kelius suglausti. Pasukti kelius į kairę pusę ir grįžti į pradinę padėtį, tada pasukti kelius į dešinę pusę ir vėl grįžti į pradinę padėtį.
7. Atsigulti ant nugaros, kojas pakelti 30 – 40 cm nuo grindų. Sukti ratukus kojomis: kaire – į kairę pusę, dešine – į dešinę pusę.
8. Atsigulti ant nugaros, rankas ištiesti prie šonų. Pakelti kojas aukštyn 30 40 cm nuo grindų ir moti jomis aukštyn žemyn imituojant plaukimą.
9. Padėtis ta pati. Praskėsti ir suglausti kojas jas kryžiuojant, mėgdžiojant žirkles.
10. Atsigulti ant nugaros, rankas ištiesti pri šonų. Atsisėsti, pritraukti kojas prie krūtinės ir vėl atsigulti.
11. Atsigulti ant nugaros, rankas ištiesti prie šonų, delnais remiantis į grindis, vieną koją pakelti, kitą – sulenkti. Keisti kojų padėtį imituojant važiavimą dviratuku.
12. Atsigulti ant nugaros, kojas ištiesti, rankas ištiesti į šalis. Pakelti tiesias kojas „kampu“, pasukti į kairę, į dešinę pusę ir nuleisti ant grindų.

-11-

Pratimai gulint ant pilvo
1. Atsigulti ant pilvo, rankas sulenkti, riešus pasikišti po smakru. Moti pakaitomis per kelį lenkiama kaire, dešine koja ir atsipalaiduoti.
2. Tas pat, tik moti tiesiomis kojomis atgal (kaip plaukti krauliu).
3. Atsigulti ant pilvo, rankas ištiesti į šalis. Pakelti ištiestas kojas aukštyn, truputį palaikyti ir nuleisti.
4. Atsigulti ant pilvo, rankas sulenkti, riešus pakišti po smakru. Kilstelti kojas aukštyn, po to pakelti galvą, pečius ir krūtinę ir grįžti į pradinę padėtį.

Pratimai stovint prieš veidrodį
Atliekant pratimus prieš veidrodį laikyseną koreguoti padeda regėjimo analizatorius. Vaikai gali matyti veidrodyje savo kūno laikyseną, atskirų kūno dalių padėtį, pasikeitimus atliekant veiksmus. Savo ir draugų laikysenos stebėjimas, lyginimas, analizavimas, jos pokyčių atliekant veiksmus nustatymas padeda suvokti taisyklingos laikysenos etaloną, mokytis gražios laikysenos ir grakščių judesių, atkreipti dėmesį į savo kūno išsivystymo ypatumus. Geriausia salėje stacionariai įrengti veidrodžių sienelę, priešais kurią galėtų sustoti vaikai ir atlikti koreguojančius pratimus. Jei tokios sienelės nėra, galima pastatyti paprastą veidrodį ir individualia atlikti koreguojančius pratimus.
Pradžioje vaikas atsistoja veidu į veidrodį ir atlieka pratimus ar specialias užduotis, skirtas laikysenos korekcijai frontalinėje plokštumoje. Pratimai gali būti tokie:
1. Taisiklinga laikysena. Atsistoti suglaustomis kojomis, tiesia nugara priešais veidrodį, pilvą įtraukti, rankas nuleisti. Atkreipti dėmesį į pozos simetriškumą (pečiai viename aukštyje, galva tiesiai) ir gerai įsiminti šią kūno padėtį
2. Įsimink taisyklingą kūno padėtį. Vaikai patys be pedagogo pagalbos stengiasi taisiklingai atsistoti ir koreguoja kūno padėtį žiūrėdami į veidrodį.
Pratimai prie vertikalios plokštumos
Ugdant vaikų taisyklingą laikyseną naudojama vertikali plokštuma.. Tai gali būti paprasčiausia sporto salės ar kambario siena (geriau be apvadų), durys arba specialiai tam padarytas skydas, kuris pastatomas prie gimnastikos sienelės arba pakabinamas ant jos. Vaikas taisyklingai atsistoja prie sienos: sieną liečia kulnimis,sėdmenimis, mentėmis ir pakaušiu. Tokia padėtis
padeda pajausti taisyklingą laikyseną ir pratina kontroliuoti kūno padėtį. Fiziniai pratimai prie vertikalios plokštumos formuoja taisyklingos laikysenos pojūčius ne tik stovint, bet ir atliekant judesius. Rekomenduojami tokie pratimai:
1. Išlaikyk taisyklingą laikyseną. Taisyklingai atsistoti nugara į sieną ir laikyti tokią kūno padėtį 10 – 15 sek., stengiantis įsiminti galvos, liemens ir kojų padėtį.
-12-

2. Ženk žingsnį pirmyn ir išlaikyk taisyklingą laikyseną. Taisyklingai atsistoti nugara į sieną, žengti vieną žingsnį pirmyn išlaikant tokią pat kūno padėtį ir grįžti atgal. Kartojant pratimą galima žengti keletą žingsnių pirmyn.

Pusiausvyros pratimai
Pusiausvyros pratimai treniruoja regėjimo analizatorių ir vestibiulinį aparatą, ugdo gražią laikyseną, susikaupimą, dėmesį atliekamų judesių kokybei. Turi būti kreipiamas dėmesys į atliekančio pusiausvyros pratimus vaiko kūno laikyseną, judesių koordinaciją, grožį, grakštumą. Todėl pusiausvyros pratimai priskiriami specialiesiems taisyklingos laikysenos ugdymo pratimams.
Pusiausvyra – tai gebėjimas laikyti kūną tam tikroje padėtyje sumažinus atramos plotą. Kuo mažesnis atramos plotas, tuo sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Pusiausvyros pratimai atliekami vietoje ir judant.

Pusiausvyros pratimai vietoje
1. Atsistoti į pagrindinę stovėseną, įkvėpti ir pasistiebti, rankos į šalis (aukštyn,už galvos, ant pečių ir kt.). Grįžti į pradinę padėtį.
2. Tas pat, tik pasistiebiant moti rankomis keičiant jų padėtį.

Pusiausvyros pratimai ant grindų judant
1. Ėjimas ant pirštų, rankos į šalis (ant liemens, už galvos, už nugaros ir kt.)
2. Ėjimas pristatomuoju žingsniu pirmyn, dešinėn, kairėn.

Plokščiapėdystės profilaktika

Dažnai pasitaikantis ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų atramos – judėjimo aparato sutrikimas yra plokščiapadystė. Normalios formos pėda remiasi į žemę išoriniu išilginiu skliautu, o vidinis išilginis skliautas yra tartum lingė, suteikianti eisenai elastingumo. Nusileidus ar išnykus pėdos skliautui, atsiranda deformacija – pėda suplokštėja. Plokščiapadystė gali būti skersinė, išilginė, mišrioji. Skersinės plokščiapadystės atveju suplokštėja skersinis pėdos skliautas, o išilginės – išilginis pėdos skliautas. Eidamas vaikas remiasi beveik visa pėda.
Plokščiapadystės priežastys gali būti įvairios. Pėdos skliautas gali deformuotis nešiojant
siaurą, minkštą apavą be pakulnės, esant per dideliam kūno svoriui, dažnai ilgai stovint –
viena poza, dažnai šokinėjant į aukštį, į tolį ant kieto pagrindo.

-13-
Pagrindinė plokščiapadiškumo priežastis – pėdos raumenų ir raiščių silpnumas. Silpni raumenys ir raiščiai greitai išsitempia nuo per didelio įtempimo ir nebeišlaiko taisyklingos pėdos formos
.Plokščiapadystės profilaktikai rekomenduojami pėdos ir pirštų raumenis lavinantys pratimai, vaikščiojimas basomis nelygiu paviršiumi (briaunota lenta virve, akmenėliais), vasara – smėliu, žolynėliu, akmenėliais, žvyru ir kt.
Plokščiapadystei gydyti taikomas gydomasis masažas, mankštos pratimai,vandens procedūros, vaikščiojimas basomis.
Higieniniai reikalavimai. Nuo plokščiapadystės vaikus lengviau apsaugoti negu gydyti. Vaikai turi avėti patogią avalynę. Reikia žinoti, kad vaikai visą dieną nevaikščiotų apsiavę sportiniais bateliais minkštais guminiais padais, be pakulnės, neavėtų per daug šiltų šlepečių be pakulnės. Eidami vaikai turi remtis tiesiai į žemę kulnu, nekelti pirštų aukštyn.
Vaikščiojimas basomis

Tikriausiai daugelis vyresniojo amžiaus žmonių galėtų pasakyti, kad jų jaunystės dienomis žmonės kaime vaikščiojo basi visi: ir suaugusieji, ir vaikai. Ir tai buvo ir gera ir sveika. Vaikščiojimas basomis duoda didelį teigiamą sveikatingumo efektą, veikia visą žmogaus kūną per pėdas ir yra daugelio ligų profilaktinė bei gydančioji priemonė. Vaikščiojimą basomis, kaip gydymo priemonę pirmasis pasiūlė vokiečių mokslininkas S. Kripas 19 a.

Plokščiapadystės profilaktikos pratimai
· Vaikščiojimas basomis ant grindų;
Ėjimas briaunuota lenta;
· Ėjimas virve;
· Ėjimas ir bėgimas žole, šlapia ir rasota žole;
· Ėjimas kontrastinės temperatūros gruntu: šiltu – šaltesniu – šiltu;
· Ėjimas kontrastiniu paviršiumi: švelniu – aštriu – švelniu;

Pratimai, stiprinantys pėdos ir kojų raumenis
1. Balerina. Eiti pasistiebus ant pirštų galų.
2. Molio minkymas. Atsistoti pražergtomis kojomis ir perkelti kūno svorį nuo pirštų ant kulnų paeiliui kaire, dešinia koja.
-14-
3. Nenudek pirštų. Eiti ant kulnų, pakėlus ir surietus pirštų galus.
4. „Riedučiai“. Ridenti kėglį ar gimnastikos lazdą dešinia (kaire) koja.
5. Nusiauk kojinę be rankų. Sėdint vienos kojos pirštais numauti puskojinę nuo kitos kojos.

Laikysenos profilaktinės priemonės

Bendrosios profilaktinės priemonės yra šios:
· Sveikas maistas ir racionali mityba;
· Pasivaikščiojimai gryname ore;
· Reguliari, sistemingai atliekama mankšta;
· Laisva nevaržanti apranga ir tinkama avalynė;
· Grūdinimasis;
· Grynas oras patalpose;
· Fizinis aktyvumas, atitinkantis vaiko organizmo poreikį;
Ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų asimetrinės laikysenos profilaktinės priemonės. M. Kliujevas, tyrinėjęs Latvijos vaikų laikysenos sutrikimus, parengė laikysenos profilaktikos ir korekcijos sistemą. Ją sudaro šios priemonės:
· Pedagogų mokymas ir instruktavimas, koreguojančios gimnastikos pratybų stebėjimas ir aptarimas;
· Fizinių pratimų, kurie taikomi laikysenai ugdyti, įtraukimas į visas kūno kultūros formas (kūno kultūros pratybas, rytinę mankštą, pasivaikščiojimus ir kt.);
· Tėvų švietimas ir įtraukimas į šį darbą;
· Tinkamų baldų parinkimas namuose ir vaikų ugdymo įstaigose;
· Judrūs žaidimai;
· Papildomos koreguojančios gimnastikos pratybos;
Taisyklingos laikysenos ugdymo sudedamosios dalys

Taisyklingos laikysenos ugdymo sudedamosios dalys:
1. žinojimas ir supratimas;
2. kūno padėties jutimas;
3. gebėjimas išlaikyti taisyklingą kūno padėtį veiklos metu;

-15-

Kad vaikams neiškryptų stuburas, darželių auklėtojos, medicinos personalas, tėvai turi nuolat kontroliuoti ir koreguoti vaiko laikyseną laisvalaikio, žaidimų, ugdomosios veiklos metu.
Ypač daug dėmesio taisyklingos laikysenos mokymui skiriama tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Negalima pamiršti, kad mažylis negali ilgai sėdėti viena poza, jis greitai pavargsta. Klasėje vaikas dažnai netaisyklingai sėdi vien dėl to, kad sąsiuvinis ar knyga patraukti per daug į kairę ar į dešinę pusę. Kartais jie skaito per arti pasilenkę prie knygelės, susikūprinę ar net atsirėmę krūtine į stalo kraštą.

Pratimai taisyklingai laikysenai ugdyti

1. Rankų mostai.Atsistoti pražergtomis kojomis, rankas sulenkti ties krūtine. Įkvepiant moti sulenktomis rankomis atgal 2 kartus, iškvepiant moti ištiestomis rankomis atgal 2 kartus.
2. „Malūnėlis“. Atsistoti suglaustomis kojomis, rankas ištiesti į šalis. Įkvepiant moti rankomis ratais pirmyn, iškvepiant – atgal.
3. „Nykštukai – milžinai“. Atsistoti pražergtomis kojomis, rankas pakelti aukštyn. Iškvepiant pritūpti (nugara tiesi, rankos pirmyn), įkvepiant grįžti į pradinę padėtį.
4. Pritūpimai. Atsistoti pražergtomis kojomis, rankos aukštyn, laikysena tiesi. Įkvepiant pritūpti, iškvepiant grįžti į pradinę padėtį.

-16-

Išvados

Ikimokyklinėse įstaigose ir pradžios mokyklose daugėja vaikų, kurių laikysena ydinga. O. Juškelienė ištyrusi 791 Vilniaus miesto darželinuką ir pradinuką, nustatė kad 46,9 procentai ikimokyklinių įstaigų auklėtinių ir 44,3 procentai pirmaklasių kūno laikysena buvo asimetrinė. Ji pasireiškė pečių, menčių, klubų lygio bei liemens trikampių asimetrija. Autorė nustatė statistiškai patikimą asimetrinės laikysenos ryšį su kūdikystėje persirgtu rachitu, dažnu sergamumu ir nepakankamu judėjimo aktyvumu. Tyrimo rezultatai skatina imtis priemonių rachito prevencijai bei dažnam sergamumui mažinti. Būtina padidinti vaikų judėjimo aktyvumą ir daugiau laiko skirti nugaros, pilvo ir pečių juostos raumenims stiprinti.
Taisyklinga kūno laikysena turi labai didelę įtaką žmogaus gyvenime. Kiekvienas žmogus, ar jis dar vaikas, ar paauglys, ar senukas – nori atrodyti nepriekaištingai, grakščiai, patraukliai, pasitikėti savo jėgomis ir savo išvaizda. Todėl labai svarbu, kad mokyklos medikai, mokytojai, tėvai laiku pastebėtų, pirmuosius laikysenos sutrikimus ir skoliozės simptomus, bei išmokytų vaikus pagrindinių taisyklingos laikysenos principų.
Tad prižiūrėkime save ir kitus, padėkime tiems, kurie turi laikysenos sutrikimų.

-17-

Naudota literatūra

1. Adaškevičienė E. Vaikų sveikatos ugdymas – Lietuvos sporto informacijos centras, Vilnius, 199; psl. 47 -71;
2. Balšaitis J. Vaikas. Sportas. Sveikata. – Šviesa, Kaunas, 1970; psl. 92 -98;
3. Bobrova L. Pažink save – Šiaulių pedagoginis institutas, Pedagogikos fakultetas, 1995; psl. 5,7;
4. Bobrova L. Kūno kultūra – Meralas, Vilnius, 1996; psl. 196;
5. Bobrova L., Ivanovas P. – Šviesa, Kaunas, 1997; psl. 54 -55;
6. Kaborskis A., Černiuvienė V., Šumskas L., Levinienė G., Prasauskienė A., ir kt. Aukime sveiki. – Šviesa, Kaunas, 1995; psl. 95 – 96;

-18-

Leave a Comment