Žmogus – gamtos dalelė, ar valdovas
Veikiausiai kiekvienas yra girdėjęs bent vieną pasakojimą iš biblijos. Tai vienintelis istorijos šaltinis kuriuo remiantis būtų galima „tiksliai“ nustatyti žemės gyvenimą nuo pat jos gimimo. Pasak Biblijos kadaise atsirado žmogus, kuris užuot gyvenęs ramioje harmonijoje su kitais gyvūnais, ėmė mąstyti savaip. Jis mąstė kaip jam gyventi: ar taip, kaip numatyta gamtoje, ar taip kaip atrodė geriau ir įdomiau pačiam žmogui. Deja, už pernelyg didele saviveikla, jis buvo ištremtas iš rojaus sodo. Tačiau nepasimokęs iš savo klaidų žmogus toliau gyveno kaip jam patinka. Vėliau, po daugelio metų, žmonių jau buvo didelė galybė, ir visi jie gyveno savaip. Galima tik įsivaizduoti koks chaosas po kurio laiko turėjo kilti. Taigi galiausiai, pasak biblijos, kilo tvanas, kuris nušlavė žmoniją nuo žemės paviršiaus. Kalbant supaprastintai, atėmus religijos atspalvį, lieka toks teiginys: žmogus pasidarė nepakenčiamas, ir gamta drastiškai juo atsikratė. Padaręs tokią išvadą, apsižvalgau šiandieniniame pasaulyje. O ar ne tas pats vyksta dabar, kuomet žmogus atrado šitiek stebuklų bei įvairių sprendimų. Juk žmonija kuo toliau tuo labiau knisasi po žemės oda, ieškodama įvairių išteklių. Taip pat kerta medžius, bei teršia orą. Jau kuris laikas kalbama apie globalinio atšilimo grėsmę, kuri yra labai reali, tačiau vis tiek, mes ir toliau deginame naftą taip šildydami žemės atmosferą. Žinoma, kuriasi įvairūs žaliųjų judėjimai, pradedami ekologijos gynimo projektai, tačiau visa tai vyksta nepalyginamais mąstais. Kas iš to, jei per metus vis daugiau šalių draudžia kūrenti laužus miškuose, ar uždaro viena kitą šiluminę elektrinę. Juk žemės miestuose važinėja milijonai automobilių, kurie kiekvieną dieną degina vis daugiau kuro. Nepaisant to , kad jau žinome, jei siurbsime naftą tokiais tempais kaip dabar, jos užteks vos 40 metų.
Vis dėl to žmogus vis randa kuo pateisinti savo veiksmus. Tačiau jei žvelgsim į populiacijos faktus, pamatysime, jog tokių žmonių, vis daugėja ir daugėja. Žinoma, žmonija išrado ir ne itin kenksmingų, natūralią gyvenimo harmonija neypatingai veikiančių dalykų, kaip antibijotikai. Jie pailgino žmogaus gyvenimo trukmę, nors tiesioginės žalos gamtai nepadarė. Mano nuomone, kuo daugiau tokių išradimų, tuo labiau žmogus įsivaizduoja esąs aukščiau gamtos. Analogiškai kuo galingesnis vaizduojasi, tuo didesnio atsako sulaukia. Belieka spėlioti įvairių ugnikalnių išsiveržimų, ar pastaruoju metu tolimuosius rytus siaubiančių stichijų priežastis. Lieka skaičiuoti pasekmių mastus ir stengtis atstatyti viską taip, kaip buvo, teikiant kuo įvairiausią humanitarinę pagalbą. Vis dėl to žmogus, kad ir kuo toliau, tuo labiau išsilavinęs, visvien nesupranta ką jis daro, o ir iš savo paties padarytų klaidų nesimoko. Tačiau vieną dieną, pamatęs kažką baisaus, gal būt gamtos stichijos sugriautą ištisą miestą, o gal būt stovėdamas prieš atsiritančią 6 metrų aukščio vantens bangą, staiga supranta: koks mažas šapelis yra. Ir kiek mažai jis reiškia.