Vinco Krėves SKIRGAILA

Skirgaila – aštraus proto, valingas bei ryžtingas dramos herojus. Jis blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Jis yra priverstas kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie prisidengdami krikščionybe kėsinasi į Lietuvos žemes ir politinę galią, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių ir tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, bajorai. Jis ryžtingas žmogus, siekia išsaugoti tautos egzistenciją ir teikgia ne gražios mirties, o gyvenimo vertę. Skirgaila yra priverstas viską spresti pats, aiiškiai suvokdamas savo sprendimų svarbą. Skirgaila ieško protingų, Lietuvai naudingų sprendimų, tačiau jo protą temdo aistros, egocentriški sprendimai ( nes aš taip noriu). Kunigaikštis yra pasiaukojęs Lietuvai, svarbiausias jo tikslas – Lietuvos žemių vientisumas. Dėl valstybės interesų jis galėtų atsisakyti net valdžios. Tai aštraus proto, nuolat svarstantis esminius pasaulėžiūros klausimus valdovas. Krikščionybę jis vertina kritškai, viduje nuo jos atsiriboja, bet senų dievų taip pat nelaiko tautos gyvenimo lėmėjais – jie niekuo nebegali padėti. Skirgaila yra rūstus ir garbingas valdovas, nuslopinęs savyje visus silpnus jaausmus. Kitus žmones vertina ne pagal tautybę ar tikėjimą, o pagal jų garbingumą, todėl net priešui gali jausti palankumą. Valdovui šalies likimas rūpi labiau nei žmogaus laimė.

TRAGIZMAS. Jis nėra visažinis ir negali numatyti savo sprendimų pasekmių, be to, jam tenka ka

altė dėl tradicijų laužymo. Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Tragiškas herojus yra kaltas be kaltės: jis sukelia daug kančių kitiems ir kenčia pats. Jam tenkanti atsakomybė pranoksta paprasto žmogaus galimybes ir verčia jį kentėti.

Lenkai ir vokiečiai į lietuvius žiūri iš aukšto, kaip į laukinius, necivilizuotus žmones, save laiko aukštesnės kultūros nešėjais. Nesupranta lietuviai riteriško mandagumo, nedraugiški, niūrūs ir nesukalbami.

Uždarumas, nepasitikėjimas žmonėmis skatina neapykantą pasauliui ir sau pačiam – taip herojus pradeda griūti iš vidaus. Nužudydamas Kelerį, jis nužudo ir savo žmoniškumą, moraliai susinaikina.

NEOROMANTIZMAS. Didinga, maištaujanti ir pralaiminti asmenybė, herojaus maksimalizmas, griaunančios aistros, jausmų ir proto kova, tūžmingas nerimas, esminiai gyvenimo klausiami – visa tai būsinga V. Krėvės „Skirgailai“. Taip paat idealizuojama Lietuvos praeitis, vaizduojama legendinė asmenybė – kunigaikštis Skirgaila, žmogaus vertybių kaitos problemos. Taip pat – epochinės reikšmės našta ant vieno žmogaus pečių. Bajorai ilgisi senovės garsių žygių, tai romantis dabarties ir praeities gretinimas: praeityje žmonės mato žmogaus ir tautos galią, stiprybę, laisvę. Dabartyje viso to nėra – ne dėl pačių lietuvių kaltės, o dėl laiko permainų : „pasaulis jau paseno“. Nykstančios tautos rodo tautos gyvybinių galių išsekimą. Romantizmas išaukština meilės galią, kuri keičia žmogų, pažadina moralinį jausmą, sustiprina valią.

SITUACIJA> Viduramžių Lietuva oficialiai ap

pkrikštyta, tačiau jos būsena neapibrėžta. Ji yra pagonybės ir krikščionybės kryžkelėje. Senieji tikėjimai, papročiai, tradicijos – lietuvių dvasinės stiprybės ir kultūros pagrindas. Nauji laikai, verčiantys įsijungti į krikščioniškąją Europą, nieko gero nežada. Tačiau sąlygos skatina prisitaikyti prie naujų aplinkybių.

Lenkų riteriai yra akli bažnytinės valdžios įrankiai, net Jogaila Lenkijoje atrodo toks esąs.

Stardas dėl senųjų idealu aukoja tautos gyvybę ( geriau garbinga mirtis nei nieko gera nežadanti ateitis), o Skirgaila tuos idealus pasirengęs paaukoti dėl tautos gyvybės. Dievai keičiasi, o tauta išlieka, todėl svarbesni už dievus tautai yra jos kalba ir papročiai – kaip tautos gyvybinė esmė, jos kultūros pagrindas.

Skirgaila ironija rodo savo pranašumą prieš oponentus, kurie net nesuvokia jo kalbos subtilybių, kandžių klausimų ir pastabų.

KRIKŠČIONYBĖ. Gėris Skirgailai nėra susijęs su krikščionybe – jos propaguojamą atgailą, jautrumą, užuojautą kunigaikštis vertina kaip silpnų, todėl piktų ir klastingų žmonių religiją. Negalėdami kovot atvirai ir garbingai tokie žmonės prisidengia savo mylinčiu Dievu, kad galėtų apgauti stiprš priešininką ir pakirsti jo galią. Dievo galios klausimas Skirgailos požiūriu apskritai problemiškas (kodėl visų nepadaro gerų, jei toks visagalis ir geras?). Dievai šioje dramoje – politiniu principų simbolinė išraiška ir tautiškumo ženklai. Tik santarvės siekianti išmintis gali prabilti apie vieną pasaulio ir visų tautų Kūrėja (Skurdulis).

DVASINIS IR MORALINIS ŽLUGIMAS. Pasirodo, nėra nekintančių tiesų ir vertybių, vi

iskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos rūbas, tik dieviškoji esmė lieka ta pati. O ejei taip, tai nėra nei į ką atsiremti, nei dėl ko kovoti. Vadinasi, dievai netikri, kovos bergždžios, tik žmogaus kančia reali. Žynio siūloma išeitis – nepriversti kitų kentėti, būti geram – tai amžinas moralinis principas, nereikalaujantis heroizmo. Vadinasi, nėra tokių didelių tikslų, dėl kurių būtų verta kankintis ir kankinti kitus, svarbu nugyventi kuo paprasčiau, kuo taikiau. Skirgaila norėjo gauti argumentų kovai, o išėjo priešingai – slysta iš po kojų visi pagrindai, vis daugiau randasi abejonių. Skirgaila yra protingas, bet neišauga iki tikros išminties, lieka aistrų sferoje.

Po to mėgina rasti laimę ir ramybę asmeniniame gyvenime. Jis buvo pasiryžęs atsisakti valdžios ir turėjo naują tikslą – meilę moteriai. Skirgaila pas Oną atėjo su geru žodžiu, ieškodamas paguodos ir meilės, jai atskleidė savo sielvartą. Tačiau jausmų pasaulyje kunigaikščio valdžia neturi galios. Palūžo Skirgailos siela išgirdus neigiamą atsaką: jis nebeturi kuo tikėti, nebeliko dėl ko gyventi, liko tik pyktis ir įniršis. O neapykanta reiškia žmogiškojo prado sunaikinimą, dvasinę tuštumą.

Senieji dievai neteko galio, o naujieji nepriimtini. Skirgailos širdyje susikaupia nerimas, jį apima visiška neviltis.

Nusivylimas dievais, žmonėmis, meile jį pastumia į nepaprastą žiaurumą.

Keleris turi pasirinkti: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negarbę mylimai moteriai, ar lestis tyliai palaidojamam. Žm

mogaus laisvos valios idėja. Vidinė kova tarp gyvybės instinkto ir garbės principų. Garbinga mirtis ar gėdingas gyvenimas išsigelbėjus? Žmogaus dvasios ir moralinių principų išaukštinimas aukojant net gyvybę (Šviesusis vyras) ar gyvybės laikymas vienintele vertybe ir jos gelbėjimas bet kuria kaina (Tamsusis).

Skirgaila žlunga kaip valdovas, prieš tai sužlugės kaip žmogus. Užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus – žiaurumas ir kerštas naikina žmoniškąją prigimtį. Iš pradžių piktinosi kitų nedarbingumu, bet pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Keleris, aukodamasis dėl moters garbės, pasirinkdamas baisią mirtį tarytum laimi, O Skirgaila savo žiaurumu pralaimi. Dramoje triumfuoja moralinis romantizmas prieš herojinį – dvasinių idealų pergalė.

V. Krėvės gyvenimo ir kūrybos kelias ėjo per istorinį įvykių kupiną laikotarpį. tai jis ir atskleidė savo kūryboje, ypač tai ryšku viename iš geriausių dramos kūrinių “Skirgaila”.

“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus – krikščionybę ir pagonybę – į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai. Matydamas, kad priešai nori suardyti Lietuvos vienybę, galybę, padalyti jos žemes, jis sukaupia visas jėgas tam keliui užkirsti. Skirgaila, kaip valdovas, ištikimai tarnauja Lietuvai, jis siekia šviesenės ateities. Norėdamas išsaugoti Lietuvos vienybę, jis prievarta veda Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Kunigaikštis pasiryžęs viskam, kad tik galėtų išsaugoti Lietuvos vienybę: “ Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu: nei tau, nei broliui Jogailai, nė Kęstučio sūnui”.

Vedęs kunigaikštytę, Skirgaila supranta, kad jam gresia dar vienas pavojus ir konfliktas su Mozūrų valdovu bei Ona Duonute. Šioms vedyboms prieštarauja ir lenkai, ir kryžiuočiai, bet Skirgaila nepaiso jokių priekaištų. Lietuvos laisvė kunigaikščiui svarbesnė, todėl pasiryžta aukoti savo ir Onos Duonutės likimą, bet vyriška jo širdis dar nejaučia meilės moteriai poreikio, nes jis myli savo kraštą: “Aš nežinau, kas toji moteriškės meilė ir kam ji vyrui reikalinga”. Skirgaila supranta, kad, prievarta vedus Oną Duonutę, jis suteikė kitam žmogui daug skausmo. Jis norėtų jai padėti, padaryti gera, bet visur jis susiduria su blogiu. Jo rūstus žvilgsnis, griežtas žodis yra bejėgiai, kad blogį paverstų į gėrį.

Skirgaila, tariamojo Stardo krikšto ir Skurdulio kalbų apie dievus paveiktas, pasijunta bejėgis prieš istoriją, nusivilia žmonėmis, kuriuos anksčiau gerbė ir mylėjo. Ypač Skirgailą sukrečia melaginga žinia, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijęs: “Sumelavo sakai? O kiti, kurie kovos metu apleido mane ir, pas Vytautą perėję, privertė mane pralaimėti, ar irgi netvirtino, kad nekenčia vokiečių?” Tokia melaginga išdavystė dvasiškai palaužia Skirgailą. “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus”. Tokie krivio Skurdulio žodžiai dar labiau palaužia Skirgailos dvasią. Jis nusivilia žmonėmis, kurie buvo jo gyvenimo atrama, ir senaisiais dievais, nes jie “neteko jau galios ir nesugeba nei keršyti, nei bausti”.

Skirgaila – žmogus ir valdovas

V. Krėvės sukurta drama “Skirgaila” parodo XIV a. pabaigos situacijа Lietuvoje, kai valstybė atsiduria dviejų tikлjimų, kirkščionybės ir pagonybės, kryюkeleje. Tokiu momentu valstybės valdovas turi būti itin stiprus ir protingas, kad sugebėtų surasti patį geriausiа problemų sprendimа visai tautai. Lietuvos kunigaikštis Skirgaila šioje situacijoje elgiasi savaip, stengdamasis, kad Lietuva išlaikytų savo žemes ir kad ji būtū gerbiama kaip stipri valstybė. Tačiau šiame kūrinyje mes matome valdovo žlugimа ir taip pat galime numanyti tragiškа senosios Lietuvos ateitį.

Svarbiausia autoriaus iškelta tema šiame kūrinyje – tai tikėjimo problema. Dėl dviejų religijų susikirtimo iėgyvena visa lietuvių tauta, tačiau daugiausiai dėl to kenčia Skirgaila. Iš šia ir kyla jo asmenybės tragizmas, nes jis ne tik turi nuspresti, kokiа jis renkasi pats sau, bet ir rasti geriausiа išeitį valstybei.

Skirgaila – “laukinės šalies laukinis valdovas.” Veiksmo pradžioje jis supranta, kad pagonybės laikai jau praėjo, tačiau negali nuslėpti savo neapykantos kirkрšionybei, kitų tautų kalstai ir suktybėms. Iš kitų veikėjų kalbų mes matome, kad jis yra šiurkрtus, niūrus, piktas žmogus, taip pat dažnai girtas. Toks jis yra todėl ,kad nori valstybei gero, tačiau nežino, kaip tai geriau padaryti: “<.> aр nevertas esu pagarbos. Aр visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia.” Jis supranta, kad, norint apsaugoti Lietuvą nuo begalinių prieрų uюpuolimų, būtina pakeisti tikėjimа, ir tai nereiškia, kad jis atsižada lietuvių tautos papročių. Tačiau kuomet Stardas, žmogus, kuris palaikė tikėjimą Skirgailos sieloje, ragina jį eiti kariauti prieš kaimynus ir nepasiduoti jų įtakai, valdovas pasimeta savo mintyse. Jis – prieрtaringa ir abejojanti asmenybė, kuri stengiasi pasaulyje surasti tikrаją galią, kuria galima būtų tikėti. Juk Perkūnas, matydamas naujojo tikėjimo skelbėjų apgaules, nieko nedaro, o ar gali būti krikščioniškasis Dievas teisingas, jei jo pasekėjai tikie nedori? Skirgaila yra draskomas šių didelių abejonių, juk žmogui tai yra būdinga, tačiau kaip valdovas Skrigaila negali svyruoti. Рalies šeimininkas turi tvirtai valdyti ir žinoti savo valdymo principus, o ne abejoti kaskart, kai atsiranda nauja galimybė. Skirgaila gi dar nežino, ką jam reiškai lenkai ir vokiečiai – priešai ar draugai: “Ar mes esame draugai, ar prieрai, ateitis turi dar parodyti, vokieti“. Skirgaila – žmogiškesnis, likęs abejoti, tačiau ir jis turi vienа idėjа, kuri turi būti išpildyta – tai jo paties ir valstybės garbė: “Aр nenoriu savo mirtimi teikti priešui garbės.”

Skirgailos, kaip žmogaus, žlugimui įtakos turi Stardo mirtis, kuomet jam pranešama, kad šis vaidila mirė apkrikštytas. Nuo to laiko valdovas supranta, kad net artimiausiais žmonėmis tikėti negalima. Paskutinę viltį ir kruopelytę tikėjimo atima krivis Skurdulis, kuris mano, kad ivairųs tikėjimai – tai tik žmonių proto išsivystymo pakopos: “Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu ir todėl ji keičia dievus.” Taip Skirgaila visiškai nugrimzta į nežinomybės liūnа, iš kurio išbristi neįmanoma.

Net ir asmeninis gyvenimas jam nesiseka. Jis niekada nekreipia dėmesio į kitų jausmus. Visa, ko jis norėdavo, gaudavo laisvai, tačiau jį, egoistišką žmogų, sukrečia Onos Duonutės šypsena ir jis atranda dar vieną galimybę savo gyvenime: “Dabar aš supratau, kodėl vyrui reikalinga moteriрkės meilė, ir ji man turi būti.” Tačiau jis visiškai sužlunga kaip žmogus išgirdęs, kad ta šypsena buvo skirta ne jam, o vokiečiui Keleriui. Čia jis pamiršta visas savo gerąsias savybes, ir pasineria į keršto troškimą. Nors iš tiesų Skirgaila nėra vien tik blogų savybių įsikūnijimas. Jame glūdi didi meilė tėvynei, valdovas visada laikosi duoto žodžio, pavyzdžiui, vesdamas Oną Duonutę, o vėliau nužudydamas Kelerį. Jis žavisi drąsa, atvirumu: “Dievai gelbsti narsų vyrа. Aš džiaugiuos, kad jisai paspruko. Jis narsus kareivis ir drąsus vyras.” Tačiau nusivylimas dievais, žmonėmis, meile jį pastumia į nepaprastа žiaurumа, ir jis atkeršija Keleriui ir Onai Duonutei už įžeidimą. V. Krėvė neatskleidžia Skirgailos jausmų bei minčių, kuomet jis nueina nuo vokiečio kapo, tačiau jaučiama valdovo garbė ir galingumas. Skrigaila žlunga kaip valdovas, prieš tai sužlugęs kaip žmogus, tačiau jis vis tiek lieka ištikimas savo duotam, žodžiui ir garbei.

Skirgaila jaučia savo, kaip kunigaikščio, galią. Jis ir vertina save kaip valdovą: “Valdovas Lietuvos aš, o ne brolis.” Ir nors jis kiekvieną galimybę apgalvoja ir kaip žmogus, ir kaip šalies šeimininkas, tačiau nugali visuomet tik kaip valstybės valdovas. Skirgailos tragizmas, jo žlugimas, priklausė nuo jo charakterio ypatybių, ir tai labai gerai atskleidė V. Krėvė šioje istorinėje dramoje.

Leave a Comment