vizijos ir tikrovė mūsų kultūros kelyje

VIZIJOS IR TIKROVĖ MŪSŲ KULTŪROS KELYJE

Žvilgsniai į gyvenimą

Pirmas žvilgsnis
ŠEIMA

Nėra gyvenime teisybės! Nėra ramybės, gerumo, meilės, švelnumo.
– O tu! Tu! Tu į save pažiūrėk, kekše! Šlaistaisi po svetimus namus, po svetimas lovas, o nuosavas vyras visai neberūpi?
Ir vėl smūgis. Kažkas krenta ant žemės. (Mama.) Dejonės. Mažos mergaitės, jau įžengusios į suaugusių pasaulį, nebeapsaugos nuo šiurpios kasdienybės nei vargana antklodė, nei stora šalta siena, skirianti JĄ nuo tos dramos, vykstančios gretimame kambary.
JI tik dar labiau susigūžia lovoj.
Ne! Ne! Nenoriu to girdėti!
– Pijoke tu prakeiktas! Vaiką už kažką į mokslus reikia leist. Visa alga per gerklę perleidžiama. Tavęs blaivaus nematau!..
Nutilkit!
Paklaikusios, degančios nuo karštų ašarų JOS akys klaidžiojo po tamsų kambarį. Iš pravertų lūpų sklido tyli dejonė. Tas nesiliaujantis rėkimas, ginčai, smūgiai ir kritimai.
JI šito neištvėrė.
Šoko iš lovos kaip pamišėlė, įsispraudė į pirmus pasitaikiusius drabužius ir minutei stabtelėjo. Dabar JI jau buvo kita. JOS akyse atsispindėjo pyktis, abejingumas savam skausmui, keršto troškimas.

Antras žvilgsnis
AGRESIJA

JOS kambarys jau buvo tuščias. Pravertas langas, vėjyje besiplaikstančios užuolaidos. JOS pėdsakai. Deja, sparčiai nykstantys.
JI ėjo greitai. Supykusi ant viiso pasaulio. Keikė savo tėvą ir motiną, save, Dievą ir Seimą. Keikė viską iš eilės, o pyktis vis neatlėgo. Šlapios miestelio gatvės skverbėsi į JĄ savo niūrumu, o šaltas lietus plovė nuo JOS veido paskutinius žmogiškumo pėdsakus.
Užmušiu! Visus išžudysiu.
Tuščias parkas. JI be

e jėgų krenta ant suoliuko ir pagaliau jos skausmas išsiveržia galinga raudos srove iš pačių JOS gelmių. JI rauda. Kaskart vis smarkiau. Kaskart vis su didesniu skausmu.
Nemyli manęs niekas. Niekam aš nereikalinga.
– Teta, teta, gal galėtumėt duoti man centų.

JAI visiškai nerūpėjo šis iš kažkur atsiradęs mažasis valkata. JI tik norėjo likti viena. Neviltis vis dar liejosi, tekėjo JOS veidu, rankomis.
Štai kaip tėvai myli savo vaikus! Paleidžia juos į pasaulį, kad išlaikytų šeima žadindami kitų gailestingumą, o patys voliojasi girti velnias žino kur!
– Teta, aš neturiu tėvelio, o mamytė serga. Padėkite.
JI nesusivaldė. Šoko priešais vaiką ir, įsikabinusi į jį, stipriai papurtė.
– Ar girdi, tu, benkarte! Nebandyk čia lįsti su savom bėdom. Tėvelio pasiieškok artimiausiame bare, o mamytė tegul kada nors išsiblaivo!
Vaikas žvelgė į JĄ išsigandusiom akutėm ir laaukė, kol JI paleis iš savo kietai sugniaužtų pirštų. Po to spruko šalin žliumbdamas iš visų jėgų ir dingo tamsoje.
JI susmuko ant suolelio. Susiėmė už galvos ir paskendo nežinioj. Laikas bėgo, bet JI to nejautė.
Atsitokėjusi pastebėjo šalia stovinčią mašiną ir vyrą, rūkantį greta.
Ne JOS vyrą! JOS meilužį.
– Labas, pupa. Nepasiilgai manęs?
– O ką, žmonelė dar neparsirado?
– Nesirūpink. Važiuojam.
Nuvažiavo. Skandinti savo problemų.

Trečias žvilgsnis
ALKOHOLIS

Kambarys, į kurį jiedu įžengė, buvo pritvinkęs dūmų, gašlaus juoko ir degtinės tvaiko. Kelios merginos jau glaustėsi prie godžiais žvilgsniais jas glostančių vyrų.
JOS ak

kys sustojo ties buteliu.
– Išgerk!
Išgėrė. Neapsakomas šlykštumo jausmas persmelkė visą kūną. Bet JI vis gėrė ir gėrė. JOS juokas garsėjo, elgesys darėsi vis įžūlesnis.
1) savikontrolė – prarasta;
2) pusiausvyra – prarasta;
3) sąžinė – nugirdyta.
Girti kūnai judėjo pagal trankią muziką. JI ėjo iš vienų rankų į kitas, sukosi ir garsiai kvatojo. JI jau nebesugebėjo nieko suprasti. Atminty radosi vis daugiau naujų spragų.

Ketvirtas žvilgsnis
MOTERYS

Horizontali JOS padėtis nežadėjo nieko dora. Prieš akis vėl atsirado vaizdas, nutrūkusi juostelė, nors užstrigdama, sukosi toliau. Ne JOS vyras ir toliau niekino JOS kūną, tačiau JĄ jau nešė abejingumo ir susitaikymo banga. JI nesipriešino. Bučiavo tą tiek kartų mintyse keiktą veidą, švelniai lietė jo odą. Skausmas iš vidaus lyg sakė, kad daugiau JI nebepakels, tačiau JI kentėjo tyliai.
Kentėjo tyliai, kai ne JOS vyras paliko JĄ vieną lovoje. Kentėjo stodamasi, rengdamasi, vėl šėldama puotoj degradavimo garbei, vėl pildama į save ugninį vandenį.
Kentėjo vesdamasi savo naują “žmogų” į tamsų kambarį ir vėl darydama tai, ką JAI įsakė žvėriškieji JOS pradai.
Juostelė trūkinėjo vis dažniau, kol galiausiai visai nustojo suktis.

Penktas žvilgsnis
NEVILTIS

JĄ pažadino stiprus galvos skausmas. Apsiblaususios akys tyrinėjo vakarykštį pasilinksminimo plotą ir būtybę, gulinčią šalia.
Iškilo labai daug neatsakytų klausimų. Plyštančioj galvoj JI bandė sudėlioti praeito vakaro nuotrupas, bet daug ko trūko.
Dabar JI keikė tik save.
Ir dar alkoholį.
Ir dar vyrus, kurie niekada nepraleidžia progos įr

rodyti savo kiauliškumo.
Sąžinė pamažu blaivėsi. Ėdė JĄ iš vidaus kaip įkyrus kirminas. Juodas mintis keitė dar juodesnės.
Ką aš padariau? Kokia aš beviltiška.
JI apsirengė. Vaizdas veidrodyje jau nesugebėjo JOS išgąsdinti.
Išėjo niekam nieko nesakiusi.
Nors niekam ir nerūpėjo.

Šeštas žvilgsnis
IŠĖJIMAS

Šį kartą JOS žingsnis buvo lėtas. JI nežinojo, ką dabar daryti. Nenorėjo nieko daryti.
JI pasidavė.
Brėkštantis rytas nešė dar vieną sunkią dieną
Daugiau šito neištversiu. Nenoriu grįžti, nenoriu vėl gyventi tą patį suknistą gyvenimą.
Kylanti saulė nušvietė JAI kelią.
Mirtis! Ji gali išvaduoti mane iš šio pragaro.
Dabar visas JOS likęs gyvenimas įgavo tikslą. JOS mintys suaktyvėjo, žvitrios akys ieškojo šaligatvio pilkume atsakymo. Kaip?
Geležinkelis. Suplėšys mane į gabalus, sudraskys. Manęs bus daug, daug ir visur. Mano kraujas te nuplauna kitiems akis. Galbūt tada mane kas nors pastebės?..
JOS veide nušvito beprotiška šypsena. JI skubėjo. Skubėjo laiminga, kad rado sprendimą.

VIZIJA

Nudardėjęs traukinys nusinešė JOS svajonę. Svajonę, kurios išsipildymo JAI neteko sulaukti.
Svajonę apie darnią šeimą. Dirbantis tėvas, vaikus prižiūrinti motina. Meilės apgaubta šeima. Šviesi ir šilta. Vakare sekamos pasakos, ryte laukiantys ant stalo pusryčiai. Buvimas kartu.
Svajonę apie dorą ir sąžiningą visuomenę, kurioje nėra vulgarumo, pykčio, gašlumo. Pagarba sau ir kitiems. Supratimas ir tolerancija.
Svajonę apie taiką pasaulyje.
Apie klestintį žmogiškumą.
Apie gėrį.
JOS auka buvo beprasmė. Siela dar ilgai negalės rast sau vietos. Galbūt lėks paskui svajonę. O gal ir ne

e.

Mažos mergaitės su dideliais norais kraujo lašelis užtiško man ant rankos. Deginantis skystis prasiskverbė man pro odą ir įnešė į mane dalį svetimo skausmo.
Norėčiau išskleisti savo sparnus ir palikti šią ašarų pakalnę. Bet negaliu. Svetimas skausmas užnuodijo man širdį. Kaip koks narkotikas verčia paklusti nevaldomiems impulsams ir vis toliau nuklysti nuo tikrojo kelio.

Leave a Comment