V.Mačernio kūrybos ypatybės

Vilniaus Baltupių vidurinės mokyklos12 R2 kl. mok. Almos Lapušauskaitėsreferatas

tema

V.Mačernio kūrybos ypatybės

Vilnius2001

APIE VYTAUTĄ MAČERNĮ IR JO ŽEMĘ…

Šalia mūsų gimsta ir auga žmonės. Metams bėgant atsiskleidžia jų talentai, kuriais domisi vis naujos ir naujos kartos. Jų talentai žavi, stebina ir gimdo norą kurti, savus pėdsakus palikti.Mūsų tėvynė turtinga savo dvasia, kuri dovanoja dvasios galiūnus. Vienas jų – Vytautas Mačernis, Žemaitijos miškelių ir ežerėlių subrandinta asmenybė. Ji lyg meteoras švystelėjo ir paskui dingo iš akių, bet ne iš atminties. Likimas buvo jam savaip gailestingas. Neleido trūnyti Sibiro lageriuose, nesumenkino kompromisais, nenužmogino. Atsinešta dievų ugnies kibirkštėlė poezijos fakelu suliepsnojo. Neilgam. Nedaug laiko jam buvo skirta vaikščioti žeme. Pačiame rytmetyje, begaliniame lauke, dar tik kelias vagas išvaręs, vėl grįžo į šviesos vaikų namus… Tokie žmonės ateina tragiškumo ženklu pažymėti. Vytautas skubėjo dirbti, kurti, mokytis, bet atsitiktinė karo skeveldra nutraukė jo gyvenimą. Per daug aukštas buvo šis dvasinis švyturys.

PO ŽEMAITIJOS IR BŪTIES DANGUM…

Vytautas Mačernis gimė 1921 birželio 5d. senoje žemaičių sodyboje Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos (Plungės raj.). Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7) jis buvo antras vaikas. Poeto giminės teigia, kad motina laukusi dukters, o gimus antram berniukui ,,nusivylusi” ir nelabai Vytuką mylėjusi. Jį daugiausia auginusi, globojusi senolė, prie kurios vaikas buvo labai prisirišęs. Senolė mirė 1937m., išgyvenusi 80 metų. Jos meilė, dvasinis dosnumas ir širdies šviesa V.Mačerniui liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas. Neatsitiktinai senolės paveikslas, jos dvasia yra įsilieję ir į poeto kūrybą (,,Vizijos”). V.Mačernis mokėsi Sedos gimnazijoje, Telšių gimnazijoje, kurią baigė1939m. Paskui studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose.V.Mačernis žuvo 1944m. spalio 7d., eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. Mirtis jį pakirto klastingai, netikėtai – pafrontės sąlygomis… Įvažiuojant į Žemaičių Kalvariją, jam pataikė į galvą atsitiktinio – ,,paklydėlio” artilerijos sviedinio skeveldra. Jį, tebesėdintį vežime, bet jau negyvą, arklys atvežė į Jurkų kaimą. Kaip iš poeto artimųjų bei kitų žmonių pasakojimų yra užrašęs V.Kubilius, tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai su keliais kaimynais, greitomis sukalę karstą, išvažiavo į Žemaičių Kalvariją laidoti Vytauto Mačernio. Bet čia pat dundėjo patrankos, į miestelį krito sviediniai, ir jie paskubomis išsivežė jį atgal į Šarnelę. Ten palaidojo vidury laukų, tėviškės kalnelyje, kurį Vytautas buvo pamėgęs nuo pat vaikystės dienų ir kur gana dažnai ateidavo su savo senole…Ten ir dabar ilsisi poetas Vytautas Mačernis – netoli savo gimtosios sodybos, po Šarnelės kalnelio medžiais ir poezijos nemirtingu dangum, po Žemaitijos ir visos Lietuvos dangumi.Vytautą Mačernį (1921 – 1944) bei jo kūrybą ištiko keistas likimas. Poeto asmenybę, jo biografiją apgaubė net savotiškos legendos, kurios turėjo nemažai realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų (poeto bičiulių) pasakojimų, taip pat iš tų asosiacijų, kurias sukeldavo V.Mačernio eilėraščiai, nuorašais paplitę tarp poezijos mėgėjų… Tų nuorašų ,,istorijos pradžia” tokia. Hitlerinės okupacijos metais daugelį V.Mačernio eilėraščių studijų draugai nusirašydavo. Pats autorius nemažai savo rankraščių padovanodavo bičiuliams. O kai okupantai uždarė Vilniaus universitetą (1943metų kovo mėnesį), V.Mačernis išvyko į savo tėviškę Šarnelę (Žemaitijoje) ir, ten gyvendamas, mėgdavo kartu su laiškais siųsti draugams naujai sukurtų eilėraščių nuorašus. Tai ypač buvo būdinga 1943 – 1944 metų laikotarpiui. Kai kuriems kolegoms jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį, o kartais – net pluoštelį. Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo domimasi – ypač moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu V.Mačernio poezija rankraščiais ir kitų padarytais nuorašais gana plačiai pasklido po Lietuvą dar ligi jo mirties.V.Mačernio kūryba literatų, poezijos mėgėjų sąmonėje jau buvo tapusi literatūrinio gyvenimo faktu, nors jis dar nebuvo išleidęs nė vienos savo eilėraščių knygos… O pokario metais susiformavo taip pat tam tikra prasme įdomus, bet gana problemiškas V.Mačernio literatūrinio palikimo archyvas. Jį sudaro nemažas pluoštas kūrinių nuorašų, autentiški rankraščiai (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynuose, Telšių kraštotyros muziejuje, asmeniniuose archyvuose). Labai daug nuveikė Vytautas Kubilius, tyrinėjęs V.Mačernio kūrybinį palikimą, parengęs jo poezijos rinktinę ,,Žmogaus apnuoginta širdis” (1970), o taip pat ir ,,Po ūkanotu nežinios dangum”. Tai pilniausias V.Mačernio kūrybos rinkinys, kuriame, be poezijos, spausdinama proza, kritika, laiškai ir atskiruose rinkiniuose dar neskelbti eilėraščiai (iš ankstyvojo laikotarpio ir vėlesnių laikų).Pomirtinių V.Mačernio poezijos knygų lietuvių kalba yra išleista ir užsienyje: ,,Vizijos” (Roma, 1947), ,,Poezija” (Čikaga, 1961).Tuo metu, kai Vytautas mokėsi Telšių gimnazijoje, jam patiko Bernardo Brazdžionio poezija. Jis dar domėjosi J. Kossu – Aleksandravičium (J. Aisčiu), Antanu Miškiniu. Pačiuose pirmuosiuose Vytauto eilėraščiuose, išspausdintuose moksleivių spaudoje, šiek tiek ryškiau jaučiama B. Brazdžionio įtaka. Vytautas vertino ir gerbė V.Mykolaičio – Putino poeziją. Jis mėgdavo pabrėžti, kad atėjęs laikas lietuvių poezijoje sustiprėti gilesnei filosofinei tėkmei. Jau gimnazijoje išryškėjo jo originalus talentas. Jo kūryba jau tuomet išsiskyrė iš kitų moksleivių darbų. V. Mačernis iš karto tvirtai atsistojo ant savo žemaitiškos žemės. Nuo pat gimnazijos laikų V. Mačerniui būdingas labai intensyvus dvasinis gyvenimas, nuolatinis poetinės minties judėjimas ir ieškojimas vis naujų pakopų, naujų ,,kūrybos žemynų”.

Nuolat būdavo kupinas nerimo, pažinimo troškulio, vis naujų kultūros, meno, poezijos, filosofijos akiračių ilgesio. Menas, filosofija ir kūryba buvo jo tikrasis gyvenimas, tikroji realybė. Vytautas buvo gabus, labai darbštus, atkaklus, bet gana silpnos sveikatos. Jis kartais skųsdavosi plaučiais, bet daug kalbėti apie sveikatą ir ligas nemėgdavo. Dar besimokydamas gimnazijoje, Vytautas gana intensyviai skaitydavo filosofinius veikalus. Dažnai teigdavo, kad mažos tautos atstovui yra būtina mokėti kelias kalbas. Pats mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų, italų. Atkakliai mokėsi graikų ir lotynų, buvo nutaręs išmokti hebrajų kalbą.Vytautas mėgo ir teigiamai vertino Salomėjos Nėries poeziją. Nemažai jos eilėraščių mokėjo mintinai, bet jo poetinė prigimtis ieškojo sau atramos kitur. Gal tai buvo intuicija, slypintipačioje meninėje Vytauto prigimtyje. V.Mačernis iš pradžių rašė nedaug. Neskubėdavo savo eilėraščių spausdinti, bet noriai dalyvaudavo moksleivių literatų vakaruose, bendraudavo su kitų gimnazijų literatais. Buvo draugiškas, nuoširdus, bet kažkoks kitoks negu kiti vaikinai. Rodosi, jis linksmai išdykauja, krečia pokštus kaip ir visi, bet kartu yra kažkur toli, linksmumas tarsi priverstinis, tarsi netikras. Nepasižymėjo ekspresyviu temperamentu, bet visados buvo įdomus pašnekovas, besistengiantis viską suvokti giliau, esmingiau. Susitikus su juo visados būdavo įdomu. Eidamas su draugais (labai mėgo daug vaikščioti), jis kalbėdavo ir kalbėdavo, tarsi sau, tarsi išliedamas save. Jis nereikalaudavo diskusijos. Jam reikėjo tylaus klausytojo. Tų ,, monologų” metu jis buvo apibrėžęs savo meilės idealą: ,,Aš mylėsiu tik tokią mergaitę, kuri bus tuščias gražus indas, į kurį aš galėsiu išlieti visą save, savo sielą, savo mintis”. Be to, kartais Vytautas mokėdavo šmaikščiai pašnekėti, pajuokauti…Kai kas teigia, kad V. Mačernis buvo lyg atsiskyrėlis. Tačiau taip nebuvo. Tiesa, jis mėgo būti vienas, tylias vakaro ar nakties valandas, ypač kai gyvendavo tėviškėje, Šarnelėje.Dar vienas Vytauto bruožas tas, kad jis nesistengdavo pamokslauti, mokyti kitus, bet vis dėlto gana dažnai suvokdavo esąs pranašesnis už kitus. Jis šito nepabrėždavo, tačiau pašnekovai tai pajusdavo, nes, objektyviai vertinant, vienu ar kitu atveju Vytautas pasirodydavo esąs intelektualesnis, daugiau apsiskaitęs už kitus savo bičiulius ar pašnekovus. Jis, dar besimokydamas gimnazijoje, pradeda grįsti savo kūrybą filosofiniais apmąstymais, siekia sujungti filosofinius ir poetinius elementus.Iš pradžių V.Mačernis studijavo anglų kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o nuo 1940 m. rudens persikėlė į Vilniaus universitetą ir mokėsi filosofijos. Ten buvo susidariusi tokia studentų ,,bendrija”: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka – Niliūnas), Kazys Umbrasas, Pranė Aukštikalnytė, Gediminas Jokimaitis, Balys Serevičius, Pranas Kozulis, Bronius Krivickis, Mamertas Indriliūnas… Jau tada jos nariai vertino ir gerbė V.Mačernį. Ypač didelį įspųdį visiems padarė Vytauto skaityti fragmentai iš ,,Vizijų”. V. Mačernis savo eiles skaitė raiškiai pabrėždamas kiekvieną žodį, išsiskiriančiu iš visų skambiu balso tembru, žemaitišku akcentu. Jis tuomet šio ciklo dar nebuvo pabaigęs, bet mėgdavo sakyti, kad lyg užčiuopęs tikrąją savo poetinio kelio pradžią, kad dabar jaučiąs, kur jam eiti toliau. Rašydamas ,,Vizijas”, Vytautas neskubėjo, viską stengdavosi giliai išgyventi, apmąstyti, subrandinti savo viduje, nemažai taisė. Vytautas Mačernis yra pasakęs: ,,Vizija” – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis”. Poetas jautė, kad tolsta nuo tuometinės neoromantinės poetinės tradicijos ir bando užčiuopti kažką savo. Tuo tarpu Vytautas gana intensyviai skaitė anglų poetų kūrybą, pasaulinę klasiką, prancūzų simbolistus, Antiką, domėjosi Oskaru Milašiumi. V.Mačernis mėgdavo susirašinėti su draugais. Rašydavo ilgus, įdomius laiškus (ypač tada, kai būdavo tėviškėje). Labai gaila, kad daug tų laiškų, rašytų draugams ir bičiuliams, karo audroje ir dramatiškomis pokario metų sąlygomis dingo, kažkur išsiblaškė.Iš V.Mačernio laiškų iškyla gana įdomus ir ryškus jo paties portretas. Laiškuose labiausiai atsiskleidė estetinės, filosofinės, etinės pažiūros, taip pat jų raida ir brandumas. Apie savo kūrybinius sumanymus ir maksimalistinius ateities planus jis mėgdavo užsiminti laiškuose, rašytuose draugams. Daugiausia apie savo planus, dvasinę būseną, pažinimo alkį, apie savo svajones ir pasiryžimą, apie santykius su didžiąja pasauline literatūra, su kitomis meno vertybėmis jis rašė savo sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei. Viename laiške V. Mačernis rašo: ,,Jei yra kas nors vertingo yra tiek šiame, tiek anapus, – tai aukštosios akimirkos. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų”.V.Mačernis mėgdavo su draugais dalyvauti pobūviuose, jis nebuvo nuobodžiai asketiškas arba tokiais atvejais visiškai užsidaręs. Truputį ir išgerdavo. Labai mėgo vieną karčemą J. Basanavičiaus gatvėje, Vilniuje. Nevengdavo alaus išgerti, mėgdavo padainuoti.
V.Mačernis domėjosi Levo Tolstojaus ir Fiodoro Dostojevskio kūryba. Tiesiog specialiai studijavo šių rašytojų romanus, kitus veikalus. Vokiečių okupacijos metais buvo įsigilinęs į F. Nyčės ir K. Jasperso filosofiją. Įvairiais aspektais domėjosi egzistencializmo filosofija, ieškojo joje atsakymų į daugelį žmogaus būties klausimų: kas yra būtis, kas yra žmogus, kam jis gyvena žemėje? Jis keldavo sau panašius klausimus, kurių neišsprendęs negalėjo gyventi. Atsakymų jis ieškojo visur, tačiau jie buvo niūrūs, beviltiški. Pesimistiška egzistencializmo filosofija, vienišumo garbinimas (,,Tas stipriausias, kas labiausiai vienas”) ir niūri karo realybė jo jauną sielą pamažu stūmė neviltin. V.Mačernis stengėsi savo asmenybės egzistencijai rasti atramą filosofijoje, net tam tikrame filosofiniame skeptiškume, atmetant lėkštas vertybes. Jis buvo įsitikinęs, kad tik pažinimas ir suvokimas didžiųjų būties tiesų gali padėti žmogui išsilaikyti pasaulinių katastrofų metu. Gal todėl savo kūryboje atvirai nefiksavo nuožmių ir realių istorijos faktų, kurie tuo metu vyko Lietuvoje. Tačiau XX a. Tragizmo dvasia jo kūryboje pulsuoja ir tai yra filosofinė laiko žymė.Studijų metais V.Mačernis pastoviai domėjosi Oskaro Milašiaus kūryba. Sakydavo, kad jo poezija jam esanti labai artima, gimininga. O. Milašiaus įtaka jaučiama ir ,,Vizijų” cikle. Pats Vytautas Mačernis išbaigtu kūriniu laikė ,,Vizijas” ir jas buvo datavęs tokiu prierašu: Šarnelė, 1939 – 1942 m. Po ,,Vizijų” poetas pasuko pasuko prie klasikinės formos, nes jis tada buvo įsigilinęs į Antiką ir Šekspyrą. Pradėjo siekti maksimalaus formos ir žodžio glaustumo. Visa tai gana ryškiai atsispindi jo sonetų, trioletų cikluose. V.Mačernis nebuvo iš tų autorių, kurie lengvai, nerūpestingai gali bematant sueiliuoti. Poetinę formą jis gana sunkiai įveikdavo, bet užtat visados turėjo dideles turinio ir minties atsargas. Vytautas prisipažindavo (ypač 1943 – 1944 m.), kad kartais nukrįpstąs į per didelį racionalumą. Po ,,Vizijų” antrasis brandžiausias ir didžiausias poetinis ciklas yra ,,Metų” sonetai. Bet V. Mačernis nespėjo jų pabaigti. Šie sonetai papildo, praplečia, tam tikra prasme ,,detalizuoja” tą pasaulį, tuos motyvus, tuos apmąstymus, kurių užuomazgos bei ištakos yra ,,Vizijose”. ,,Metų” sonetų cikle ėmė ryškėti nauja V. Mačernio stilistinė tendencija. Čia didesnė poetinės formos disciplina, lakoniškesni vaizdai, ryškesni aforistiniai akcentai. Padidėja į vieną tašką sukauptos minties krūvis. Kai kuriems savo trumpiems eilėraščiams Vytautas pasirinko trioleto formą. Apie V. Mačernio darbštumą galime spręsti iš pradėtų kūrinių bei ciklų fragmentų – apmatų:,,Songs of Myself”, ,,Žmogaus apnuoginta širdis. Canto I – XVI”, ,,Žmogiškoji komedija”. Savo prozos kūriniuose (,,Aš atnešiu jums saulės patekėjimą”, ,,Ramybės bankas”, ,,Tuštybė”) V. Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Šiuos prozos kūrinius teigiamai įvertino J. Grušas.V. Mačernio straipsniai ,,Tolstojaus ir Dostojevskio menas”, ,,Mūsų gyvybės upė”, ,,Žemaitiškas charakteris mene” mums šiek tiek giliau atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas. Įdomiai V. Mačernio kūrybą papildo vertimai – ypač iš O. Milašiaus poezijos (,,Karomama”, ,,Pažinimo giesmė”). Taip pat yra išvertęs F. Petrarkos, V. Hugo, A. M. Šenje. Edgaro Po, Š. Bodlero, R. Bernso, A. Bloko ir kitų autorių poetinių kūrinių.

TRUMPAS ,,VIZIJŲ” TURINYS

,,Vizijos” – tai kūrinys, kuriame žmogaus padėtis tebėra sunkiai įstrigusi, suspausta ir užstota lietuviškos žemės klodų, kuriame ji taip aiškiai surišta su ankstesniųjų kartų gyvenimu ir tautos išlikimu. Bundantis egzistencinis nerimas, brėkštanti nelemties ir sudužimo nuojauta čia atsiremia į tėviškės laukų ramybę, senos sodybos saulėtą rimtį ir pastovumą. Taip gimsta šviesiai graudus šio kūrinio lyrizmas, kurį būtų galima vadinti vizijų lyrizmu. Šis lyrizams supriešina namų, sodybos, žydinčios žemės erdvę ir ,,regėjimų liepsną”, smengančius į nakties gelmes tolius. Namuos spindi saulės langas grindyse, aidi ūkininko žingsniai, gesina svajonę ,,kasdienybės šaltas spindylys”. Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta erdvių klajūnai paukščiai, žvaigždės, mirties ledus pralaužus teka gyvybės upė. Erdvę praplečia laiko priešpriešos: iš senų paveikslų žvelgia rūstūs senolių veidai, šiaurės gentys senolių namuose kalba išdidžia tėvų tarme. Septynias ,,Vizijų” giesmes sudaro lyrinio subjekto monologai ir regėjimai apie tai, kas jau buvo arba kas turi įvykti. ,,Vizijų” pagrindinis herojus yra pats poetas. V. Mačernis pasineria į vizijų pasaulį, norėdamas išspręsti ,,gyvybės ir mirties lygtis” ir suprasti, ,,Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?”. ,,Vizijas”galima būtų pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.

,,BET MAN ATRODO ESAM DVIESE…”

Norėtųsi aptarti meilės traktavimą V. Mačernio kūryboje. ,,Vizijų” cikle ji atpažįstama tik iš užuominų, bet jau čia išryškėja mačerniškasis poetinio paasaulio modelis, be kurio sunku suprasti meilės temos svarbą visoje V. Mačernio kūryboje.

,,Pirmoji” vizija prasideda tokia strofa:

Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,O smilkiniais tiksent kančia,Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktįPraeina pro mane.

Toliau pateikiamas regėjimas: ,,Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią”… Taigi regėjimas aplanko ypatingos dvasinės įtampos sąlygomis, išskirtiniu paros metu (vidurnakty klaikiam). Iškilęs vaizdas harmoningas, šviesus: ,, Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais, / O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus. / Tokia tyla!” Regėjimo ir realybės kontrastą paryškina ir vidudienio – vidunakčio priešprieša. ,,Antrąja” vizija kuriamas naujas kontrastas:

Žinau, kad žemėje yra vieni namai…Tenai toli yra laukų,Kur auga vien rugiai šviesių spalvų,Kur triukšmo, gatvių purvinųNėra.

Taigi ,,namų” priešprieša – aplinka, kuriai būdingas ,,triukšmas”, ,,gatvės purvas”. Namų ir juos supančių laukų, žolynų vaizdai perauga į idilišką, pastoralinį motyvą: ,,Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko / Ir pučia eidamas aukštyn upe”. Beje, šį kartą regėjimas aplanko nebe vidurnaktį:

Pasilenkiu prie žemės ir stebiu, Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjimeApsvaigsta man galva.

Būtina pabrėžti, kad regėjimai, vizijos yra griežtai motyvuojami, visuomet pateikiami ženklai, liudijantys palankias jų kilimui aplinkybes. Šiuo atveju galva svaigsta nuo rytmečio kvapų. Penktojoje vizijoje apibūdinamas laiko bėgsmas. 1–ojoje jos dalyje regėjimo ir realybės riba tarsi nežymi, nors vizijos pretektas ir čia nurodomos ypatingomis aplinkybėmis: ,,Kai aš ėjau per žemę, žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos”. Apie laiką samprotaujama jau ,,apsvaigus”.

Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,Kurios, atėję žemėn, augs, subręs ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias.Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,Ir buvo sieloj taip ramu…

Šioje išskirtinėje – regėjimo, sapno – būsenoje laiko tekėjimas, atsiradimasir išnykimas netenka įprastinio dramatizmo. Gyvenimo ciklas suvokiamas daug platesniame dėsningų pasikeitimų kontekste; ir priešingai suvokiant pamatinius gyvenimo dėsnius, galima nedramtizuoti netekimo, netgi mirties, kitaip tariant, tokia gyvenimo samprata yra iš esmės harmoninga, o ne dramatiška.II šios vizijos dalis prasideda grįžimu iš idealų srities:

Bet kartą baigės vasara. Labai aptilo. Paskutiniai ežerų ir pelkių paukščiai Pasuko į pietų šalis šiltas.Ir ašen palikau namus, sodybą ir pilkąsias aukštumasIr atėjau miestan. O su manim atėjęs vakaras ilgais šešėliais…

Paralelė tarp vasaros ir namų palikimo tarsi pabrėžia išėjimo natūralumą, neišvengiamumą; lyrinis subjektas pavaldus jėgoms, kurios išstumia jį iš gimtinės. Perėjimas į naują sritį lydimas neigiamą atspalvį turinčių simbolių: leidžiamasi nuo aukštumų, šviesą keičia šešėliai; čia aiškiau juntama ir laiko tėkmė, akcentuojamas žmogaus gyvenimo baigtinumas, dramatizmas tampa bene svarbiausiu šios srities bruožu.

Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,Kurs apipurškia šaltu lietumi gailias, bevystančias gėles,Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kuriais negalima begrįžt išėjus…

Tačiau kaip tik šita dramatiška rudens vakaro, šešėlių, o vėliau ir nakties aplinka lyriniam subjektui yra vertinga, todėl nestebina tokia frazė: ,,pamėgau ašen rudenį”. Tuomet, kai vienišoj rudens nakty ,,užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys”, ,,o sieloj gimė pabaigos troškimas”, kai imama suvokti, kad perbėgusios erdvę žvaigždės ,,užgęsta be prasmės”, aplanko įkvėpimas, regėjimas, harmonijos pojūtis, kitaip tariant, subjektas perkeliamas į idealų sritį, kuri apibūdinama III vizijos dalyje:

Tąnakt, lyg svaidantis šviesas į tamsą laužas,Liepsnojau per kartų kartas sukurto kraujo ir jėgos liepsna.

Tai jau ne atskiro žmogaus likimas su pradžia ir pabaiga, bet gyvybės tęstinumas, ryšys su praeities kartomis, tarsi pajutus visatos pulsą:

Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint,Su juo ritmingai plakė visatos širdis.Iš sielos, lyg šaltiniui prasivėrus,Ištryško ateities vaizdų grandis.

Vizijos praeitis – tai iš tiesų pavasaris ir vasara, bet į šviesą grįžti galima tik po susikaupimo rudeninių šešėlių aplinkoje. Šeštoje vizijoje skaitome:

Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo,Aš knygon įbedžiau šviesias akis .Buvau nuvatgęs truputį, širdy kažko taip buvo gaila,O veide žaidė rudeninės saulės spindulys.

Dvasinė subjekto istorija prasideda ne išėjimu iš gimtinės vienkiemio ir netgi ne naujoje aplinkoje, į kurią patenkama – savieji poelgiai vis dar neapmąstomi, jų vertingumu dar nesirūpinama, susivokiantis ,,aš” dar neišsikristalizavęs: ,,Buvau be galo neramus, todėl siaučiau vienmečių ir draugų būry…/ Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą laiko upę”. Riba peržengiama vėliau – ,,Paskui lemtis išskyrė mus” – tuomet atsigręžiama į save patį, į savo praeitį, suvokiama tolumoje švytinčio vienkiemio su senele vertė ir jaunatviško klegėjimo ir miesto šurmulio beprasmybė. Beje, atsiskyrimo, nutolimo iniciatyva priklauso ne subjektui (,,lemtis išskyrė”), nors jau galima kalbėti apie individualų, iš kitų tarpo išsiskiriantį likimą.Taigi pirmoji mačerniškojo pasaulio sritis – gyvenimas iki minėtosios ribos peržengimo. Tai nerūpestinga, judri jaunystė, pavasario arba bent jau šviesos, saulės metas aplink žydint gėlėms, aidint juokui, nesusimąstant, nesuvokiant savojo ,,aš”. Antroji sritis – užsisklendimas uždaroje erdvėje, susikaupimas prie knygos; jaunatviškas nerūpestingumas čia perauga į brandą, skausmingai pajuntama laiko tėkmė, suprantamas žaismingos kasdienybės pasmerktumas, susimąstoma apie gyvenimo prasmę, į aplinką ir į greta esančius sugebama pažvelgti šalies; individas pagaliau suvokia būties tragizmą, jis kankinasi, jo būtis kupina liūdesio, bet gebėjimas suvokti gyvenimą valdančius dėsnius subjekto padėtį daro išskirtine, o atsispyrus kasdienybės klegesiui ir lengvabūdiškoms vilionėms pradedama justi tikroji savo vertė, – vienišumas tampa gyvenimo būdu ir netgi egzistencijos idealu. Tik esantį šitokiame būvyje subjektą gali lankyti regėjimai, sapnai, ryškūs prisiminimai, kurie perkelia į trečiają, idealiają sferą, kurioje vėl nušvinta saulė, išnyksta dramatiškoji laiko bėgsmo pajauta, individualybė pajunta ryšį su protėviais, ištirpsta gentainių tarpe, ,,tėvynės” kategorija įgauna vertės, pajuntamas bendras gamtos, visatos pulsas, o tai reiškia, kad ankstesnysis, nuo visa ko atsiribojęs individualusis ,,aš” čia jau nebetenka savo prasmės. Šioje aplinkoje, kur subjektui vėl pavyksta pasiekti bendrybę, lengvais potėpiais piešiamos žemdirbių figūros (kaip iš Mile paveikslų), gyvenimas čia dar neatitrūkęs nuo gamtos ritmų ir todėl harmoningas pats savaime. Jam priklauso ir vaikystę lydėjęs garbingosios senolės pavidalas, viskas nušviesta pasitikėjimo ir pasidižiavimo savo gentainiais, apskritai žmogumi, jo misija žemėje. Tai herojiškasis ir idealusis V. Mačernio poetinio pasaulio polius. Atitrūkęs nuo kasdienybės šurmulio subjektas į lengvabūdišką šventinį klegesį žvelgia su nepasitikėjimu, pašaipa ir liūdnu šypsniu, reiškiančiu neišvengiamą savo atskirybę, bet aplankius regėjimui šventė įgauna ritualinio pakylėtumo ir vertės; ji čia prilygsta dvasinio gyvenimo kulminacijai, kai žvelgiantysis vėl įsilieja į tarsi savaime plaukiančią vaizdų grandinę:

Atėjus vakarui, pro langus pasipylė smagios šviesos,Ir pasigirdo juokas įstabus,Nes tolimų valarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senelių namą,Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme,Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,Šypsojos vėl slaptinga šypsena.Iš kiemo sužaliavusia veja išėję pasivaikščiot aukštos, šviesiaplaukės jų mergelės Staiga pajuto lengvą vėją supantis palaido rūbo vilnyse.O vakarais vėsiais bernioko pirštais lietė jų lengvai tepridengtus pečiusIr kėlė svaigulingą virpesį slapčia.Tąvakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios gėlėsPaliejo srovėmis kvapus svaigius.Ir ilgas valandas plačiai patvinus džiaugsmo upė Murmėjo apie laimės stebuklus.Minėtas tris sritis ar būvius galima tapatinti su pakopomis. Tokia hierarchija ypač paranki kalbant apie pirmosios ir antrosios srities santykius, o trečioji, idealų sfera, neretai būna labai panaši į pirmąją, tačiau pastarajai suteikiama nauja kokybė. Tarp pirmosios ir trečiosios esama namaža vaizdinių bendrumų, tarkim, ,,šviesa’’, ,,saulė” būdinga ir vienai, ir kitai, o antroji pakopa apgaubta šešėlių ir tamsos. Taigi triada susidėsto kaip aukštyn kylanti spiralė.Nubrėžtieji poetinio pasaulio kontūrai, suprantama, yra tam tikra abstrakcija, savotiškos koordinatės, kuriomis remiasi, kurias aktualizuoja, o kartais ir deformuoja konkertūs V. Mačernio eilėraščiai. Analizė leidžia tvirtinti, kad V. Mačernio poezijoje mintis yra labai disciplinuota, čia beveik neįmanomos kitų, netgi didelių poetų kūryboje pasitaikančios prasminės aukos, kai siekiama poetinių efektų. Aptariamąją lyriką poetas rašė tik kelerius metus – nuo 1939 iki 1944, – raidos lūžių, kurie galėtų esmingiau keisti V. Mačernio poetinį žodyną bei stilistiką, šiame laikotarpyje nepastebime, jo kūryba gana vienalytė. Kaipgi traktuojama meilės tema poetiniame V. Mačernio pasaulyje? Trečiasis ,,Rudens” ciklo sonetas:

Pirmą kartą sutikau ją vieną,Grįžtančią per parką takeliu.Sužibėjo; lyg dvi ugnys pro blakstienas,Akys, klausinėjančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratręIšgyvenom visą vasarą kartu.Susitikę žvilgsniai vienas kitą barėUž puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodęSavo ilgesio ir degančios kančios;O reikėjotart tik vieną žodį…

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama.Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.

Jau minėta, kad vienišumas yra antrojoje pakopoje esančio gyvenimo ypatybė. Širdies išdidumas išskiria net nesusitikus, pažymėtina, kad Jis ir Ji lygiaverčiai partneriai – abu neišsiduoda, abu tuščiai laukia, bet viskas išlieka ,,aukštame”, kančia nuspalvintame dvasinio ryšio lygyje, kuriame išsaugomas brangiausias turtas – vienišų širdžių išdidumas… O gal kančios ilgimasi, gal ,,žodžio nepratarimas” yra idealus meilės intrigos variantas šioje aplinkoje? Klausimą paremia tokios eilutės:

Sūkury nuolatinės kovosNiekada palankiai nešypsokiIr nuo laimės laikyki atokiai.Man neduoki draugų, mylimos – Švelnumu jie mane pražudys – Mirsiu aš, mirs kovos troškulys.

V. Mačernio poezijoje dramatiškas tėra pirmos ir antros pakopų santykis. Šioje citatoje kalbama apie buvimo antrojoje aplinkybes, nutodant pavojų – gresiantį nusiritimą į pirmąją sritį, savojo ,,aš” praradimą (,,mirsiu aš”). Cituotame ,,Rudens” ciklo sonete glūdi kol kas dar sunkiai paaiškinamas nepasitikėjimas tiek savimi, tiek ir partnere. Jo ir jos suartėjimas, atrodo, būtų tolygus ,,nuopoliui” į pirmąją pakopą (kaip ir: ,,Man neduoki draugų, mylimos – / Švelnumu jie mane pražudys”). 34 – ojo ,,Žiemos” soneto pradžia:

Kiekvieną rytą mylima, praeidama pro mano langą,Pravėrus jį, numesdavo ant stalo puokštę vasaros gėlių,Kaip saulės ir pabudusių laukų pasveikinimą brangų – Ir, ilgu žvilgsniu pažiūrėjus į mane, nueiadvo keliu.

O aš palikdavau sėdėt perdien tarp knygų pasislėpęs.Tarp knygų, kambario niūriam šešėlį, vyto gėlės ir širdis.

,,Jos” temai priklauso: rytas, vasara, gėlės, žydėjimas, saulė, atvira erdvė ir netgi laisvė (ateina- nueina) ; ,,Jo” temai: uždara erdvė (kambarys), knygos, šešėliai, vystančios gėlės, net ir šalčio motyvas. Akivaizdu, kad jo pasaulis vaizduojamas negatyviau. Nepasitikėjimą Ja kelia tik žydinčios ir vystančios gėlės efemeriškumas, laikinumas:

Dabar, kai sėdžiu ir mąstau, lauke pasnigusi žiema…Man šalta… Aš rausiuos tarp knygų…Kiek iš vasaros gėlių!Suvytę jos. Ir žydinčios tarp jų surasti negaliu.

Ji, atrodo, artima pirmajai pakopai; gėlės ir knygos konkurenciją laimi laiko bėgsmą neigianti knyga. Bet, kita vertus, tenka pripažinti Jos autonomiškumą, savarankiškumą. Ji pati prieina ir nueina, galų gale nebegrįžta. Nereikia pamiršti, kad ir Jam ,,vyto širdis”: ,,Bet vieną rytmetį prie mano lango nesustojo mylima, / Negrįžo paukščiai… Pajutau, kad vasara praėjo…/ Susidrumstė širdis, lyg vandenų paviršius bėgant vėjui”. Prie knygų palinkęs išminčius išsiduoda – ir jo širdis dar gyva, ieško atsako, o tai reiškia, kad nėra dar visiškai užsisklęsta. Taigi šiame sonete Jis ir Ji bendrauja tik simboliškai – per gėlių puokštę, – o tai atitinka antrosios pakopos idealus, be to, abu jie nepriklausomi; tačiau ir vienas, ir antras susiję su pirmąja pakopa: Ji žydėjimo efemeriškumu, jis, nors tai būna tik silpnumo akimirka, širdies gyvybe.

Vis dėlto jau ir dabar jaučiamas tam tikras nepasitikėjimas meile, atsargūs netiesioginiai kontaktai rodo, kad ji yra pavojinga į antrą pakopą pakilusiajam, prieštarauja jo vienišumo idėjai.26 – asis ,,Rudens” sonetas – bene vienintelis tokio intensyvumo romansinės poetikos stilizavimas:

Atsiliepdamas geismo ritman,Jūsų troškulį aš nuraminsiu:Meilė jums, o kentėjimas man – Jūsų laimėj aš jį subrandinsiu.

Kai paskęsit saldžiam snaudulyVisu kūnu ir siela ramiMano sopulio vyną išbaigus,Aš paliksiu bemiegančią JusIr, suradęs kitur skausmo daigus,Vėlei tęsiu kančios žaidimus.

Šis eilėraštis iškrenta iš mačerniškosios poezijos konteksto tematiškai ir stilistiškai. Poetas vengia kalbėti apie kūnišką aistrą, ši tema gvildenama eilėraščiuose – kaukėse (,,Don Juan”, ,,Šokėja ir asketas’’). Aptariamasis sonetas kartoja įprastą romansinei tradicijai melodramišką situaciją – Jis palieka Ją saldžiame snauduly nugrimzdusią… Fiktyvią žaidimo situaciją išduoda jau antroje eilutėje esantis, visai neįprastas V. Mačernio intymiajai lyrikai kreipinys: ,,Jūsų troškulį aš nuraminsiu…” Apskritai stebina poeto atvirumas, išminčius be jokio gailesčio įkomponuotas romanso parodijoje; jo slidinėjimas iš antros pakopos į pirmą, žinoma, nusipelno ironizavimo: gali Jis čia kalbėti ir apie kančią,, bet po nuopolio žodžiai ,,Vėlei tęsiu kančios žaidimus” skamba gana komiškai. Visai nusivilti antrosios pakopos subjektu neleidžia tai, kad šiuo atveju panaudojama maskarado atributika, Jo ir Jos santykiai čia perkelti perkelti į romanso pasaulį, kuris tarsi apnuogina jųdviejų intencijas. Užsidėtos kaukės pabrėžia vaidybą, bet sonetą vis dėlto galima suvokti ir kaip įspėjimą. Tai, kad pavojus realus, primena 4–asis ,,Žiemos” ciklo sonetas:

Aš buvau visada per daug rimtas,Man patiko tik vandenys gilūs.Buvo siela dažnai susikrimtus:Savini ir viskuo nusivylus.Tai antrosios sferos būvio formulavimas, tačiau kilimo aukštyn simboliką čia pakeitė leidimasis į gelmę, bet tai reikėtų laikyti tos pačios idėjos poetinės išraiškos variacija.

Nepabūgęs gelmėn pasinerti(Šito niekad lengvai nepamiršiu),Iš gilių vandenų vieną kartąIškilau vėl į pati paviršių.

Vėl niekingi dalykai patinka,Greit sudūžtančių stiklo žaislųIeško blizgančios akys aplinkui.

Vėl šiandien lengvapėdiškai myliu…Nors tikrai, nemeluotai turiuSielą liūdną, skausmingą ir gilią.

Šiame sonete jau nėra kaukių, kalbama ,,savo” vardu, giriamasi, kad nebijota pasinerti į vandenis gilius, skliausteliuose esančia eilute garantuojama, kad pasinėrimas iš tiesų įspūdingas, teisinamasi, kad tik vieną kartą iškilta į paviršių, ir, puikiai suprantant šių dalykų niekingumą, prižadama išsaugoti unikalią, liūdną ir skausmingą savo sielą. Bet gal dėl soneto negrabumo, pernelyg aiškaus ,,teziškumo” čia dingsta intonacijos įtaiga. Kad ir kaip ten būtų, šis sonetas padidina abejones subjekto tvirtumu antrojoje pakopoje: ,,Vėl lėngvapėdiškai myliu…”8–ajame ,,Žiemos” sonete meilės ilgėjimosi motyvas vieną iš nedaugelio kartų nuskamba su tragiška gaida:

Nėra pasauly nė vienų namų,Nėra pasauly nė vienos širdies,Kur mano vardas, tariamas balsu tyliu,Galėtų liūdinčias akis džiaugsmu nušviest.

Vėl aidi antrajai sferai būdinga lyrinio subjekto vienišumo tema, ir galima tikėti, kad labiau dvasinio ryšio, ,,idealios” meilės, kuri nesuardo dvasinės individo atskirybės. Meilė visais atvejais yra savęs atsisakymas, auka, savojo ,,aš” išsižadėjimas; antrojoje pakopoje jos poveikį kompensuoja kančia, jos ilgėjimasis. Tokį būvį sunku pavadinti stabiliu: neišlaikęs įtampos subjektas pats leidžiasi į lengvabūdišką, trumpalaikio žydėjimo kūno šventę, kurioje tenka išduoti savuosius principus ir telieka savęs parodijavimo bei teisinimosi galimybės. Kita vertus, pagal jau pažįstamus V. Mačernio poetinio pasaulio dėsnius, tam tikrą įtampą pasiekęs, gali būti apdovanotas regėjimu, kuriame ,,aš” autonomija netenka prasmės, subjektas jungiasi su aplinkiniais ir gali ištirpti idealioje meilėje.Pirmasis, t.y. nuopuolio variantas aktualizuojamas ir 10-ajame ,,Žiemos” ciklo sonete ,,Don Juan”. Šiame maskarado principu paremtame eilėraštyjrevėl akcentuojamas kūniškasis pradas:

Kaip poilsio šalies, moters ieškojau žemėj,Aš vergas nerimo sunkaus ir nuolatinio,Ją vaizdavaus kaip versmę, kur paguodą semiaKlajūnai, neturį pastogės ir tėvynės.

Sunkus ir nuolatinis nerimas, klajonė, išganingos versmės ieškojimas – jau pažįstami V. Mačernio eilėraščių lyrinio ,,aš” bruožai.

O moterys! Jūs gundančios, kaip miestai naktį,Svaiginančioj iliuzijų šviesoj paskendę,Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegtiAnapus žemės rūpesčių, vargų, negando.

Don Juan’o viltis reiškiama sakytum pasmerktomis V.Mačerniopoezijoje sąvokomis: miestas, iliuzijos, akimirkos džiaugsmas – visa tai pirmosios pakopos atributai. Trečioji strofa tęsia siužetą:

Bet rytą: prieš akis tuščia, nurimus gatvė,Šalia – paniekintos moters veidai išpurtę,Ir sielon grįžus, kaip vagis urvan, vienatvė…

Antroji eilutė natūrališkiausia meilės temai skirtuose eilėraščiuose; savo vardu V. Mačernio poezijos lyrinis subjektas jos nepasakytų, bet tokį kalbėjimą apie nuopolį pateisina literatūrinė Don Juan’o motyvo tradicija. Paskutinėje strofoje mačerniško lyrinio subjekto ir Don Juan’o balsai vėl suartėja:

O meilė begalinė, guodžianti, švelni,Kaip pasakoj kadais giliai paskendę turtai,Taip tolima! Taip nepasiekiamai toli!

Don Juan’as iliustruoja mėginimą daryti uždraustą ėjimą – patenkinti antrosios pakopos troškulį pirmosios sferos priemonėmis. Kaip Don Juan’as, nuslysdamas į pirmąją pakopą, pralaimi ir lyrinis subjektas, o po nusivylimo vėl bandoma susigrąžinti savąjį ,,aš” (,, Ir sielon grįžus…). Suprantama, idealas tokią akimirką atrodo dar labiau nutolęs. O kad apię idealią meilę galima kalbėti, rodo 22-,,Žiemos” sonetas:

Naktį sapno angelas prieina tyliaiPrie manęs, pabudina ir sako:,,Žvelk, už lango nuostabi nakties idilė…”

Aš plaukiu erdvėm, dainuodamas linksmaiGrįžtančio tėvynės jūrininko dainą…Uostas… Mylima manęs syuikt ateina…

Visai logiška, kad apie grįžimą, laukiančią mylimą kalbama sapno, nakties idilės, kitaip tariant, vizijų aplinkybes primenančiais žodžiais.Meilės temos traktavimu V. Mačernio poezijoje išsiskiria ciklas ,,Šokėja ir asketas”. Jame matome bandymus dar kartą formuluoti problemą, vėl panaudojant poetines kaukes, maskarado principą – asmeninį patyrimą čia papildo literatūrinė patirtis, todėl loginėms operacijoms turima daugiau medžiagos – spręsti, neutralizuoti, paaiškinti iškilusius prieštaravimus.Ciklas pradedamas eilutėmis:

Galva pavargusio asketoAnt kelių jį pamilusios šokėjos…

Iš karto galima įžiūrėti kūno – dvasios priešpriešą; ankstesnis patyrimas kūniškąjį pradą – Šokėją – verčia laikyti pirmosios, o Asketą – antrosios sferos atstovu. Iš šešių ciklo sonetų, keturiuose aidi Šokėjos balsas, ji tarsi meta Asketui intelektualinius argumentus, gindama meilės vertę:

Praskrisdamas ekstazėje pro šalį;Lankstusis mano kūnas judesiais Tau dievo paslaptis visas atskleis.

Šokėjai pažįstamos Asketo problemos, kalbama jam suprantamais žodžiais: ekstazė yra maksimali įtampa, o tokia būsena jau palanki ir vizijoms, harmonijos ar net tiesos pajutimui.Antrasis šio ciklo sonetas – lyrinis Jos monologas. Nesinori jo vadinti Šokėjos monologu, nes apie kūniškuma, kuris yra šios kaukės esmė, nėra užsimenama. Tai tiesiog moters balsas, nors kalbama tradicinio mačerniško pasaulio žosžiais. Čia ,,pasakojama” apie pirmą meilės prabudimą, kuris atskleidžia žmogui jo paties slaptąsias galias:

Dideliam pasauly mažą keliąAš radau, pakilus su diena, Ir ėjau… o vyšnių žiedlapiai nubalęMan ant veido snigo. Aš buvau viena –

Šioje strofoje tarsi supinamos dvi temos. Tai gyvenimo praeinamumas, iliuzoriškumas – ,,sninga vyšnių žiedlapiai” yra labai pamėgtas prieškarės lietuvių poetų motyvas, turintis ryšio su romansine lyrika. Jis, be kita ko, simbolizuoja pasaulio efemeriškumą, jo išorinio pavidalo netikrumą: krintantys žiedlapiai – vystančių gėlių suvokimas, be to, jie reiškia apgaulę – yra panašūs į sniegą. Visa tai artima pirmosios pakopos aplinkai, bet matome frazę ,,Aš buvau viena…”, o vienišumas – antrosios sferos bruožas. Matyt, pirmoji apibūdinama pakylėtu, romantišku stiliumi todėl, kad abi sferas norima suartinti. Sonetas baigiamas kelio motyvu:

Ir nesitikėjau, kad dievai atvesMano mažą kelią lig tavęsPažymėtina, kad ne Jis nusileidžia pas Ją, bet Ji kyla aukštyn. Trečiasis šio ciklo sonetas yra bene sudėtingiausias aptariamos tematikos eilėraštis. Pirmojoje jo strofoje tarsi tęsiama ankstesnio eilėraščio tema:

Kaip pavasario audra iš pumpurų lapus,Tavo žvilgsnių degančių lietus iš mano sielosIšskleidė pirmosios meilės žiedlapius gležnus.

Beje, įdomus niuansas, pirmasis postūmis vis dėlto iš Jo, o ne Jos – ,,Tavo žvilgsnių degančių lietus”; taigi Jis ištikimas savo amplua – nebylios scenos, kurių paseka – kentėjimas. Bet jis negali savyje paslėpti meilės džiaugsmo:

Pirmą kartą savo laimės tyliai nepakėlus,Skridau sukdamos pavasario taku:Buvo taip džiaugsminga, lengva ir laku.Meilė manyje, pabudinus šokėją…

Į akis krinta neatitikimas: pagal literatūrinėje tradicijoje susiklosčiusią savo rolę, Šokėja turėtų būti itin patyrusi meilės dalykuose, o čia šnekama apie ,,pirmosios meilės žiedlapius gležnus”; taigi nesuprantama tampa paskutinė eilutė –pagal ją – kalbančioji visai ne šokėja, o tik ėmusi šokti iš laimės mergina. Vadinasi, kalba ta, kurios balsą girdėjome antrame ciklo sonete,visai neturinčiame maskarado atributų. Beje, ir dabar apie meilę bylojama vien dvasingąja prasme: ,,iš mano sielos išsiskleidė…” Taigi šokis siejasi su pasirinktąją ciklo tema apie Šokėją, kita vertus, sonetą galima skaityti kaip lyrinę Jos išpažintį, nusimetus visas kaukes, Čia – šokis iš laimės. Kažkas neleidžia autoriui vienprasmiškai tapatinti Šokėjos su kalbančiąją, tačiau ši paralelė galutinai dar neatmetama. Toks svarstymas disonuoja netgi su pasirinkto žaidimo taisyklėmis, nepaisoma literatūrinio sąlygiškumo, nukrypstama nuo ciklo temos.Suprantama, mačerniškieji apmąstymai jau nebeišsitenka po kaukėmis – jos reikalingos vien kaip išeities pozicija, kaip tradicija, kurios fone vystomas savasis ,,siužetas”. Reikėtų tik pridurti, kad šio soneto antrojoje dalyje norima grįžti prie Šokėjos ir Asketo figūrų.

Vien tik tu ne mano meilės, – Dievo ir NirvanosTroškai vienumoj ties žodžio ir minties šaltiniais…

Pasirodo nauja sąvoka – ,,Nirvana” – dar vienas poetinis maskarado atributas, bet jis visai neprieštaruja ,,troškimui vienumos”, pagarbai ,,žodžio”, ,,Minties” šaltiniams ir pan. Visa tai sudaro sinonimų eilę: varijuojama iš esmės ta pati idėja. Asketas nesukuria tokių prasminių neatitikimų kaip Šokėjos kaukė. Šiame sonete tarsi paneigiamas Šokėjos kūniškumas, žemiškumas, o akcentuojamas dvasingumas, bet jo pabaigoje vėl grįžtama į ciklo pradžią:

Bet nuo meilės nepabėgsi, mylimasis mano!Štai, aš gavau tave, nors priešinais ir gyneis.

Tad vėl dvilypė situacija: Ji kyla, o tokia judėjimo kryptis priešinga Don Juan’o leidimuisi. Tačiau Jo moteris – Šokėja, – nors ir nepatyrusi meilės dalykuose, ,,pagauna” Asketą, tai yra perkelia situaciją į pirmąją sferą. Šis sonetas turbūt iki galo nesuderintas; jis rodo, kad nėra vienos griežtos nuomonės, kad tezė ir antitezė susipynė, bet iširimo nėra. Čia, matyt, susidūrėme ne su hegeliškąją, bet kjerkegoriška dialektika (,,arba – arba”), kuri niekuomet neišsiriša… Ketvirtasis ciklo sonetas perfrazuoja pirmajame esančiusŠokėjos žodžius be maskarado atributų (,,lengvų kojų”, ,,delnų plojimo”), čia pakartojamas ir antrojo soneto priešprieša: aš maža – tu didelis (,,Tu pro tamsias blakstienas į mane pažvelki, / Kaip žvelgia žemėn spindulys iš debesų…”). Bet šnekos metu Ji visai lygiavertė dialogo partnerė, puikiai pažįstanti Jo gyvenimą ir troškimus. Ji dar kartą bando įrodyti, kad meilė neprieštarauja asketiškiems gyvenimo principams, apie meilę čia bylojama Jo idealų terminais:

Norėjai tu pažint pasaulyje, kasmeilės verta,Pirmiau, negu mylėti… Bet ar tu žinai,Kad žvilgsniui mylinčiamatsiskleidžia iš kartoPlataus gyvenimo gilieji slėpiniai?

Ir tu suprasi: meilei jos pačios užtenka;Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties.

Jeigu ,,gyvenimas” priklauso pirmajai pakopai, tai jo jungimas su ,,pažinimu” reikštų dar vieną siekimą neutralizuoti pirmosios ir antrosios sferos prieštaravimus. Penktajame ciklo sonete pirmą kartą prabyla vyras, bet kieno tai balsas: ar įtikinto Asketo, ar iš ankstesnių eilėraščių pažįstamo lyrinio subjekto, kurį vadinome ,,Jis”?

Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia,Vyrą meilės potvynyje paskandinus.Moterį todėl turi mylėti kaip žemę – Žemėje gyvenant ir žvelgti į žvaigždynus…

Šitas visa ko stebėjimas iš aukšto yra būtent antrosios sferos ,,aš” bruožas; čia reflektuojama, t.y. žiūtima į save iš šalies. Sonete siūlomas toks priežasčių – pasekmių ryšys: moteris ,,gyvenimą ir džiaugsmą lemia”, todėl ją ,,turi mylėt kaip žemę”, o žiūrėti į žvaigždes vyrui būtina, nes tik dėl šito žvelgimo moteris jį myli. Taigi su antrąja sfera siejama apskritai vyro prigimtis, jo misija, tuo tarpu moters veiklos sritys – gyvenimas, džiaugsmas, vyro skandnimas meilės potvynyje. Bet moteriai V. Mačernis suteikia ir ypatingų įgaliojimų: vyras nuo jos priklauso – ji lėmėja. Ji traukia vyrą savošokėjišku pavidalu, o pasekmė – negatyvus judėjimas žemyn; kita vertus, siekdamas nusipelnyti jos meilės, vyras kreipia žvilgsnį į žvaigždes (pozityvus judėjimas aukštyn). Moteris pakyla iki antrosios sferos: ji gali panaudoti Asketo aplinkoje galiojančius argumentus, apsilankyti jo menėse (kaip XI giesmėje iš ,,Songs sf Myself”), gali išdidžiai kankintis, netardama nė žodžio ir palikdama gal tik gėlių puokštę, jos buvimas trečioje sferoje garntuoja dvasinę harmoniją. Tačiau ji prieštaringa, tuo pat metu ir kūną turinti Šokėja (ciklo ,,Songs of Myself” XI giesmėje ji subraižo grindis). Vis dėlto aptariamajame sonete Asketas pripažįsta moters sugebėjimą derinti gyvenimiškas priešybes: ,,Jos gyvenimas sunkus ir kietas, / Bet jinai išmoko jį lengvai panešti”. O vyriškoji prigimtis grįsta dvasine disharmonija – tai jo paklydimų, kančių priežastis. Atradęs save, jis prarado visa, kas ligi tol jį supo; autorefleksija turėtų užpildyti tuštumą, suteikti prasmę, bet ši būsena vis dėlto nepatenkinama, yra pripažįstamas tam tikras jos ribotumas:

Ir, grimzdamas į nerimą bekraštį,Neretai praeina saulę ir žvaigždes,Tuštumon įsmrigdamas akis liūdnas.

Atrodo, žvelgimas į žvaigždes yra beprasmis, citatoje netgi kiek ironizojama, bet reikia turėti galvoje, kad antroji sfera tėra pasiruošimas šuoliui į trečiąją, pastaroji savo jėgomis nepasiekiama, todėl minimas vien tik laukimas, žiūrėjimas į tolį, kančia ir vienatvė. Savo jėgomis galima tik būti pasirengus ir laukti to, kas ateina keliu kaip dovana. 2 – oji giesmė iš ,,Songs of Myself”:

Ir dabar aš gyvas namuos.Niekas neaplanko čia manęs.Dvidešimt pirmoji vasara yra liūdna.Kartais aš žvelgiu į kelią taip, lyg laukdamas kažko.

Aš tačiau nelaukiu nieko.Akys vien papratę žvelgt į kelią.Žvelgimas į kelią neabejotinai slepia dramatišką savijautą. Palyginkim jau ne pasyvią, bet aktyvią, o kartu ir tragiškesnę tokios nuostatos versiją:

Tačiau vis tiek paduok man savo ranką; broli,Jeigu ne laimės, tai prasmės ieškot ir mes eisime!Tai kas, kad jie galbūt priėjo tik mirties bedugnę,Tai kas, kad palaidotus jų kūnus draskė šakalai.Čia niekas neįstengs mums užgesint širdy troškimų ugnį,Čia visada kančios bus per mažai.

Meilės tema sukonkretina šitą ,,kančią”, ,,laimės ir prasmės” ieškojimą; kol kas aišku viena, Jį sėkmė lydės tik tuomet, jei širdy degs ,,troškimų ugnis”, jei bus žiūrima į kelią, nors ir nepripažįstant, kad kažko lauki.Paskutiniame ciklo apie Šokėją ir Asketą sonete pasirodė ir vyriškas šypsnys (šia strofa baigiamas sonetas):

Ir mano veide nūriame,

Ir sieloj, dvelkiančioj šalčiu,Išsiskleidžia dievų šypsnys.

Bet apie kokią Šokėją čia kalbama (beje,sonetas vadinasi ,,Asketas”):

Šokėja mano, tu esiSvajojančių dievų šypsnys;Šokąs, auksinis spindulysBaltųjų skaisčių debesy.

Trapi nežemiška tokia, Esi tu ilgesys patsai,Plevenantis lengvai lengvaiVualių melsvame rūke.

Tu artiniesi į maneLyg vėjo sūkuriu grakščiuAtplaukianti žiedų pusnis…

Šokėja beveik nereali, tai beveik regėjimas, šešėlių žaismė, saulės spindulys, vualių melsvas rūkas ir vėlgi tas,, ano laiko poetams į galvą įstrigęs trapumo, nerealumo simbolis – ,,atplaukianti žiedų pusnis”. Tokia Šokėja Asketą iš tikrųjų gali pakerėti, šypsena čia neprieštarauja įsitikinimams, nes ji dabar idealioje svajonių aplinkoje. Suprantama, visai neįvertinti Šokėjos sugebėjimų nederėtų, gal iš tiesų ekstazėj pro šalį praskriejantis jos kūnas atskleidė jam dievo paslapčių, buvo asketo vizijos akstinu – moteris gali dovanoti ir regėjimą. Ciklas dar kartą parodo, kad pirmoji sfera antrosios poveikyje gali pavirsti į trečiąjąStebina V. Mačernio poezijos, kuriai būdingas vidinis konfliktas, tvarka, sugebėjimas išlikti nuoseklia, nenusižengiant nei sąžinei, nei gyvenimiškam patyrimui. Rašydamas apie meilę, V. Mačernis pagrindinę savo poezijos temą tarsi sugroja nauju instrumentu, kurio improvizacinės galimybės papildo jau esamą partitūrą; čia matome ne temų iliustravimą nauja medžiaga, bet patį tikriausią mintijimą vaizdais, – taip priartėjama prie prie filosofinės lyrikos klausimų, be to, pasirinktasis instrumentas labai intymus, leidžia atlikėjui praskleisti dvasinio gyvenimo slėpinius. Meilės tema labai aiškiai atskleidžia V. Mačernio asmenybės dramatizmą, kurio kulminacija laikytume vieną iš paskutiniųjų poeto kūrinių – XV-ąją giesmę iš ,,Songs of Myself”, parašytą rečitatyvu, trumpomis trūkinėjančiomis frazėmis.

Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja.Yra sekmadienio popietė ir visas jaunimas ant vandens.Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos ir juokai.Bet aš čia vienas. Aš norėčiau būt su jais kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte manęs nepažįsta.

Aiškiai suvokiama, kad net prie laiko tėkmę primenančos upės, jaunimo klegesio ir dainavimų jau niekaip nepavyks priartėti, ir šitas žinojimas gniaužia balsą:

Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus.Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiau liūdnas.Gera yra žaisti ir mylėti…Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėti, kaip upė teka.

Jį dar galėtų kviesti, bet jis, visa nujausdamas, pats ima tolintis. Išeinančiojo žodžiai lėti, protingi, ištariamas galbūt pats liūdniausias sakinys:

Jaunimo ant vandens yra daug.Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug spalvotų dėmių.Mano akys yra liūdnos, nes mato daug spalvų, kurios blunka.Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis…

(Šarnelė 1944.X.)

Pranės Aukštikalnytės – Jokimienės nuoraše šios giesmės pabaigoje yra pastaba: ,,Tai pats paskutinis kūtinys autoriaus rankraštyje”.

Kiekviena karta turi savo idealus, herojus, kuriuos garbina. Toks idealas buvo ir bus V. Mačernis. Tai žmogus, pasiekęs aukščiausią dvasinio grožio viršūnę. Poetui kūryba būtina kaip oras. Jo žodžiuose slypėjo galia, todėl V. Mačernio poezija atlaikė visus laiko išbandymus.V.Mačernis – sudėtingas ir tragiškas poetas. Visame jo likime, jo poezijoje – tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Viltis grumiasi su rezignacija. Poetas lengvabūdiškai nebėga nuo gyvenimo prasmės ir mirties problemų. Visas jo mąstymas pasižymi filosofiniu žmogaus ir poeto didvyriškumu: kai nesitraukiama nuo problemos, o norima ją iki galo suvokti.V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Joje įrašytas žmogiškumo, ramybės, gėrio ilgesys, trapi meilė žemei ir gyvenimui – aukščiausiai ir vienintelei vertybei, nes, anot poeto, ,,Mes nežinom kam, bet gyventi, kurt ir juoktis pasauly – puiku!” V. Mačernio lyrika tęsia humanistinės lietuvių literatūros tradicijas. V.Mačernio kūryba, kuri daugeliu aspektų praturtina nacionalinį mūsų poezijos savitumą, atverčia mums įdomų, nepakartojamą lietuvių literatūros raidos puslapį, prisodrintą žmogaus egzistencijos poetinių apmąstymų XX amžiaus būties ir mirties kryžkelėse.

Vytautas Mačernis ,,Po ūkanotu nežinios dangum”, ,,Vaga”, 1990.Vytautas Mačernis (Konferencijos medžiaga), ,,Saulutė”, 1993.Vytautas Kubilius ,,XX amžiaus lietuvių poetai”, ,,Šviesa”, 1980.Kęstutis Nastopka ,,Lietuvių eilėraščio poetika”, ,,Vaga”, 1985.“Poezijos pavasaris, 1981”, ,,Vaga”, 1981.