V. Mačernio Ketvirtosios vizijos analizė ir

V. Mačernio Ketvirtosios vizijos analizė ir
Interpretacija

Vytautas Mačernis – vienas talentingiausių 20a. pirmosios pusės kūrėjų. Gyvenęs tik 23-ejus metus, jis nuveikė daug svarbių darbų ir parašė reikšmingų kūrinių. Šis tragiško likimo rašytojas priskiriamas žemininkams, nors nebuvo išeivis. Besitraukiantį į Vakarus Mačernį kliudė atsitiktinė skeveldra. Nepaisant jauno amžiaus, šis kūrėjas išsiskyrė dvasine branda, savita pasaulėjauta bei vertybių samprata. Bene geriausiai Mačernis žinomas kaip poetas, kurio vienintelis užbaigtas kūrybos ciklas – „Vizijos“. Jį sudaro septynios dalys, pradžia ir pabaiga. „Vizijos“ – tai ypatingi dvasios regėjimai, kuriuose juuntama tampri poeto sąsaja su lyriniu „aš“, taigi ryškus autobiografinis kontekstas. Mano nagrinėjama ketvirtoji Vizija ypati tuo, kad čia susipina būdingiausi Mačernio kūrybos bruožai, išryškėja filosofinio egzistencializmo prasmė ir dualistinio pasaulio suvokimo principas.

Ketvirtoji Vizija jungia dvi priešingos erdvės, laikus ir vidinius išgyvenimus. Juos išskaido kūrinio kompozicija. Viziją sudaro dvi dalys, kuriuose, kaip minėjau, išryškėja dvi priešingos pasaulėjautos ir kitoniški lyrinio „aš“ išgyvenimai.

Vizijos priešprieša kuriama laiko kitimo perspektyva. Pirmoje dalyje yra tik viena nuoroda į esamąjį laiką: „Šiandien prisiminiau“. Toliau jį užžgožią praeities motyvai – vaikystės fragmentas. Svarbus epitetas – „bundančios vaikystės“. Tai gali reikšti ne tik iš prisiminimų kertės atslenkantį bene šviesiausią ir giedriausią gyvenimo tarpsnį, bet ir lyrinio subjekto troškimą pažadinti vaikystę kaip saugų ir prasmingą laiką dabarčiai, sukurti savą, šviesią, vi

idinę erdvę. Prisiminimuose – vasara, sekmadienis: „Tą tylų vasaros sekmadienį“. Laikas spalvingas, o drauge sakralus kupinas ramybės, susikaupimo, itin šventiškas. Ateinantis vidudienis – vienas svarbiausių laiko ženklų visose „Vizijose“. Tai prašviesėjimo vidinės harmonijos, būties pilnatvės simbolis: „Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą“. Šį skaidrų metą netikėtai užtemdo tamsos motyvas: „paukščio išskiestų sparnų šešėlis“. Tamsa kėsinasi į vidudienio šventumą ir besąlyginės laimės pojūtį. Tai aliuziją į ateitį, pranašiškas nelaimės ženklas. I-oje dalyje tamsą ir negandas nuveja senolė, sakralumas, išmintis, dvasios šviesa nugali pesimizmą ir skausmą.

Antroje vizijos dalyje vyrauja dabartis, kurios slogumas kontrastuoja su praeitimi. Senolės mirtis numaldo tikėjimą, ir laikas prisipildo nebūties: „Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo neliko nė ženklų“. Juodasis nevilties paukštis vis dažniau aptinka lyrinį „aš“. Dvasios užtemimai tampa neatsiejama būties dalimi: „Ir meta diidelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin“. Optimizmą žymintį laiką – vidudienį – išstumia vakaro motyvai – nevilties, pesimizmo metas. O saulės langas – vilties spinduliai – sužimba vis rečiau: „Ir aš matau, kaip bunda vakaras“.

Vizijos erdvę kompozicija taip pat dalija į dvi opozicines dalis. Erdvės ir laiko sintezė paremia prieštarų motyvą ir lyrinio „aš“ pasaulėvaizdžio skilimą. Taigi atskirai aptarsiu ir abiejų vizijos dalių erdves.

Pirmoje dalyje tiek uždara, tiek atvira erdvės sudaro darnią sintezę ir harmoniją. Vyrauja uždara erdvė – tai namas. Tačiau į ją savitai įsipina atviros erdvės mo
otyvai: „Prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto.“. Šventiškumo, pakilumo nuorodos kuria jaukumo įspūdį. Namai – ypač sakrali erdvė, senolės maldos tarsi pašventina, palaimina visą aplinką. Tai – nebylūs vidinės erdvės ženklai – dvasios gestai: „Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi“. Atvira erdvė – laukai, kuriuose net nebūdamas, lyrinis „aš“ junta vidudienio kvapą. Ši nuoroda dar kartą patvirtina, kad nėra kontrasto tarp erdvių: uždaros artėjimas į atvirą lemia harmonijos sklaidą visame kame: „Jaučiu, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris“. I-oje ketvirtosios vizijos dalyje rasime ir priešingų erdvių suartėjimų: „Saulės langas grindyse“. Dangiško motyvo atsiradimas žemėje – palaimos ženklas. Giedra išorinė erdvė kuria ir vidinį optimizmą, energiją, šviesias spalvas. Jas mėgina nustelbti tamsos paukščio motyvas – nesaugumo, tamsos elementas – tikėjimo susvyravimo simbolis: „Ji sakė man, kad galima svajot, tikėt ir džiaugtis“. Senolės vidinės erdvės stiprybė vėl praskaidrina išorinę ir šviesa pasilieka.

Antroje dalyje išorinės erdvės šviesa sunyksta, nebelieka prisiminimų erdvės elementų: „Neliko kambary gelių, neliko nė maldaknygių senų. Sakralumo nuorodos taip pat sunyksta. Mirus senolei, erdvę aptemdo neviltis, nustelbiamas optimizmas, tikėjimas ir šviesa: „Ir meta didelių sparnu šešėlį“. Erdvių sintezė skyla. Netgi laukai nebespindi gyvybę – pasitraukus vidudieniui apmiršta gamta: „Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės“.

Išorinė ir vidinė erdvė labai susietos su vizijos veikėjomis ir lyrinio „aš“ būsenomis. Vizija atsiranda iš
š prisiminimų, lyginimo dabarties su praeitimi, galbūt stebint kambarį, kur anksčiau lyrinis „aš“ būdavo su senole. Senolės svarba juntama abiejose kūrinio dalyse. Ji lyrinio „aš“ dvasios stiprybės pagrindas, asmenybės formavimosi stimulas. Kol gyva senolė, tol lyrinis subjektas jaučiasi saugus ir tvirtas. Ši veikėja gina lyrinį „aš“ nuo juodojo nevilties paukščio, skatina pagrindinių vertybių – tikėjimo, vilties ir meilės – įsitvirtinimą sieloje: „Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane nuo paukščio“. Laukai, šviesa, sakrali namų aplinka – tai senolės išorinė sąsaja su vidine erdve. Jau minėjau, kad ši veikėja atlieka vidinius gestus, dvasios, laiminimo ritualus, apsaugančius, paremiančius, raminančius. Lyrinis „aš“ regi ir junta ir kitoniškus laiminimo ženklus, kuriuos atlieka personifikuotas vidudienis – šviesos motyvas: „ Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais lengvai paliečia kaklą, lūpas ir akis“. Karalaitė – svajų išsipildymo, moteriškumo simbolis. Laiminimo ženklai sakralūs, kuriantys religinį kontekstą – pamaldose skaitant evangeliją tikintieji daro panašius apsivalymo, nuolankumo ženklus.

Antroje kūrinio dalyje pagrindinės sielos – šviesos saugotojos – senolės mirtis nulemia lyrinio „aš“ vidinės erdvės tamsą. Ją sustiprina kitos veikėjos, priešingos senolei, trumpas paminėjimas: „Kaip motinos – mirties šaltom, kaulėtom rankom“. Šaltumas, abejingumas, skausmas – štai ką atneša „motina mirtis“. Todėl šį motyvą galime sieti su biografiniu kontekstu.

Erdvių ir laiko plotmėje atskleidžiama kūrinio tema. Tai žmogaus ieškojimų, būties pilnatvės, ryšio su žeme, sava ir ar
rtima aplinka plėtoti. Problematiką lemia filosofinio egzistencializmo klausimai: „Kas lemia harmoniją, kur slypi gyvenimo prasmė, kodėl sunyksta vidinės atspirties taškai, kodėl toks svarbus ryšys su artima, savo aplinka ir žeme, kaip susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi?“. Daug klausimų išryškina ir filosofinį kontekstą – gyvenimo prasmės ieškojimas skatina lyrinio „aš“ mąstymą ir filosofinės pasaulėjautos įtvirtinimą.

Kūrinio vertybių skalę orientuota į pastoviąsias ir tikrąsias vertybes: tikėjimą, meilę, viltį, artimų žmonių ir aplinkos ryšį, nenutrūkstančią kartų grandį, kurią jungia žemė – visas lyrinio „aš“ žmogiškasis pasaulis apskirtai.

Ketvirtoji vizija ypatinga tuo, kad vykstant gėrio – blogio susidūrimui, gėris pralaimi. Tikrosios vertybės pralaimi, telieka antivertybės – neviltis, skausmas, nutolimas nuo savęs ir visa griaunanti tamsa. Kyla klausimas, kodėl lyrinis „aš“ pasidavė paukščio nešamai nevilčiai, negi senolė neįskiepijo jam dvasios stiprybės pagrindų?. Įskiepijo, skatino, globojo . ir išėjo į Amžinosios Saulės šalį. Tik šykščiu saulės spinduliu jos atminimas nušvinta subjekto sieloje. Skausmas, praradimas, egzistencija suskaido ir naikiną kurtą savojo „aš“ modelį.

Juk kartais, kai prarandame artimiausią žmogų, būna labai sunku atsitiesti ir nugalėti tamsos paukščius. Mus įveikia dabarties niūrumas, o vidinės atspirties taškai nyksta ir gęsta vilties šviesos.

.. nes kartais žmogus tvirtybė mėgsta parodyti jo silpnumą, nes kartais tamsa nugali šviesą.

Leave a Comment