Vytautas Mačernis – savoje žemėje amžinai likęs žemininkas.Jo kūryba nėra gausi. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. Tačiau Vytautas Mačernis užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” {1939- 1942}.
“Vizijos”- vienas V. Mačernio kūrybos polių. “Vizijas” sudaro “Įžanga”, septynios atskiros dalys ir “Pabaiga”. Vizijos – tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai, kurie išsiskleidžia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija – tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas.
Nagrinėjama pirmoji vizija sudaryta iš dešimties ketureilių. Rimas kryžminis:
Kai išbundi vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,O smilkiniais tiksent kančia,Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktįPraeina pro mane.
Pirmoji eilutė rimuojasi su trečia, o antroji su ketvirta.Taip pat šią viziją galima suskirstyti į tris segmentus. Pirmosios strofos pirmosios dvi eilutės yra realybė, o jau trečia ir ketvirta eilutė pasakotoja nukelia į viziją:
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktįPraeina pro mane.
Tada visi aštuonios strofos yra vizija. Ir tik paskutiniosios strofos paskutinės dvi eilutės vėl yra realybė:
Tik pas mane tamsus vidurnaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,Ir baisiai daužosi širdis.
Pirmoje vizijoje kalbama “aš” asmeniniu: išbundu, praeina pro mane, matau… Pasakotojo nuotaika kintanti. Pradžioje, kai jis yra realybėje, jis jaučiasi blogai:
Kai išbundu vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,O smilkiniais tiksent kančia.
Jo netenkina realybė, jis nori iš jos pabėgti. Nemiela pasakotoją supanti aplinka. Pasakotojas tokioje aplinkoje kankinasi, jo širdis neranda ramybės. Ir tada jis panyra į vizija. Vizija tarsi šviesa, o rudeninė naktis simbolizuoja baugią realybę, juodą, tamsią. Tačiau pasinėrus į viziją, pasakotojas pasikeičia. Keičiasi spalvos, kurias jis mato. Jei realybėje ji buvo vien tik juoda, tai vizijoje aplinka spindinti:
Ir aš matau gimtinį šiaurės keliąĮ saule degančius namus…
Šviesą šiai vizijai suteikia gimtinė, gimti namai. Juk namai- vienintelė žemės vieta, gobiama šviesos ir palaimos- įprasti žmonių darbai, paprasti garsai įgauna paslaptingą malonų širdžiai šviesumą, gerumą. Tačiau ir gimtoje žemėje ne visada būna šviesu:
Bet vakaruos antai jau temsta skliautas.Tarsi kokia nelaimė atslenka audra.
Net ir vizijoje pasakotojui darosi neramu. Šią baugią tamsą skrodžia tik bauginantys perkūnijos blyksniai:
Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,Ištiesę giedančius sparnus;
Septintoje vizijos strofoje pasakotojas vėl pamato šviesą:
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę.
Pasakotojas vizijoje ne tik mato spalvas, aplinką, bet ją ir girdį:
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Garsai atspindi pasakotojo nuotaiką, tai, ką jis mato šioje vizijoje. Antai, kai artinasi audra, aplinkos garsai keičiasi:
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Tačiau šį vizijos dundesį greitai nugali spalvingų garsų pasaulis:
Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,Ir garsina sodus strazdų daina skambi.
Šioje vizijoje pasakotojas regi sau mielus žmones, pažįstamą ir brangią aplinką:
Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais.Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.
Šį aplinka pasakotoją ramina, net naktis atrodo visiškai kitokia nei realybėje:
Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tačiau pasakotojui tenka grįžti į realybę. Jo jausmai vėl kinta:
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,Ir baisiai daužosi širdis.
Jei vizijoje pasakotojas matė gražią šviesą ir net naktis jam buvo graži ir dieviškai skaisti, o mėnulis tarsi sargas suteikia saugumo jausmą, tai realybėje pas pasakotoją tik tamsus vidunaktis, o šviesą teikia tik pelenuos maža ugnelė ji tokia mažytė, kad prieš vizijos šviesas jos tarsi ir įžiūrėt negalima. Ir garsų pasaulis keičiasi. Vizijoje lyrinis “aš” girdėjo paukščių giesmes, varpelių skambėjimą, o realybėje tik baisiai besidaužančią širdį. Šitokia didelė pasakotojo pojūčių kaita parodo, kad jis yra sau svetimoje vietoje ir mielai grįžtų į savo tėviškę, kurioje taip gera.
Nagrinėjamos vizijos laikas kintantis. Jau pirmoje eilutėje pasakoma, kad tai yra vidurnaktis. Šis vidurnaktis – tai realus, dabarties laikas. Tačiau vėliau laikas kinta į praeities. Šis praeities laikas taip pat kinta. Pirmiausia jis yra vidudienis, pietų metas:Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais.
Tačiau šis praeities laikas slenka. Ir galiausiai – vizijoje laikas pakinta į naktį:
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Taigi visa vizija, kurią regi lyrinis “aš”, užtrunka pusiaudienį; nuo vidudienio iki nakties. O paskutinėse šios vizijos eilutėse lyrinis “aš” vėl grįžta į dabartį.. Pirmosios vizijos erdvė taip pat kintanti. Pirmiausia apie ją nieko negalime pasakyti, tačiau iš lyrinio “aš” pasakymo “išbundu vidurnaktį klaikiam…”galime suprasti, kad šią realią dabarties erdvę riboja ankštos, nemalonios sienos. O kai lyrinis “aš” pasineria į viziją, erdvė pasikeičia:
Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią.
Kelias tarsi parodo, kad ši erdvė kis, kad lyrinio “aš” žvilgsnis nesustos vienoje vietoje. Erdvė kinta horizontaliai, iš vakarų: Bet vakaruos antai jau temsta skliautas”, iki gimtinės, o dar tiksliau iki kiemo:
Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes.
Šią erdvės kaitą taip pat pabrėžia iš lauko grįžtantis tėvas.Paskutinėse šios vizijos eilutėse erdvė ir vėl reali.Nagrinėjamos pirmosios vizijos nuotaika kintanti. Ją atspindi lyrinio “aš” regimi vaizdai, matomos spalvos ir girdimi garsai. Pirmosios vizijos pradžioje nuotaika baugi. Tai parodo šie žodžiai: vidurnakty klaikiam, tiksent kančia. Kai lyrinis “aš” pasineria į savo viziją, nuotaika pakito. Ji pasidarė šviesi, kupina skambėjimo, ausiai mielų garsų ir akims patinkančių spalvų. Tačiau ir šiame pasakotojo regėjime nuotaika apsiniaukė, kaip apsiniaukė tėviškės dangus per audrą. Šį niūri, baugi nuotaika ilgai nesilaikė. Ją nugalėjo tėviškės šviesumas ir ramumas. Taigi nuotaika vėl pralinksmėjo, pasigirdo skambūs garsai:
Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,Ir garsina sodus strazdų daina skambi.
O pati reginio pabaiga kupina ramumo, kurį pabrėžia brangi tėviškė: “Ramu jau tėviškėj.” Tačiau vos pasakotojas sugrįžo į dabartį, į realybę, dingo visas ramumas, džiaugsmas:
Ir baisiai daužosi širdis.
Kaip pastebime, šį vizija prasidėjo slogia neramia nuotaika. O pabaigoje ir vėl sugrįžo nerimas, baisumas, kurį trumpam buvo išsklaidžiusi pasakotojo vizija.Šį nagrinėta pirmoji vizija puikiai atspindi žmogaus, palikusio savo namus ir išėjusio į platų pasaulį, išgyvenimus. Širdis nusiramina, kai pagalvoji apie brangią tėviškę. Tik tėviškė, kuri liko kažkur toli, spinduliuoja šviesą, gerumą. Tokį jausmą patiria kiekvienas jaunas žmogus, o ir po daugelio metų jis vis dar tūno žmogaus širdyje.