V. Mačernis

Biografija :

Vytautas Mačernis – poetas, kurio kūryba ir asmenybė negali nežavėti. Gimė 1921 m. Šarnelės kaime Plungės rajone, senojoje žemaičių troboje, kurioje gyveno daug giminės kartų. Nelinkęs prie žemės darbų, mėgo skaityti. Jautėsi nemylimas motinos, bet mylimas senelės. Iš paprastų kaimiečių kilęs vaikinas nebuvo toks kaip visi. Susimąstęs, užsisklendęs savyje, įsikniaubęs į knygas – tokį Mačernį mena jo draugai ir artimieji. Poetas labai vertino mokslą. Jis ne tik baigė Telšių gimnaziją, bet ir studijavo Kaune, vėliau Vytauto Didžiojo universitete, tikėjosi išvykti baigti mokslų į Sorboną. Užždarius universitetą, karo metais, Mačernis grįžo į tėviškę, kur dar intensyviau mokėsi, skaitė filosofiją, kūrė eiles. Vos antrą dešimtmetį perkopęs jaunuolis jau mokėjo septynias užsienio kalbas – vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Tikėjosi dar išmokti hebrajų. Poetas vertino savo kūrinius, tačiau niekuomet jais nesipuikavo, tik siųsdavo draugams savo eilėraščių nuorašus ir reikalavo griežtos kritikos. Vytautas Mačernis, kaip ir Kazys Bradūnas, A. Nyka -Nyliūnas ir kiti priskiriamas žemininkų grupei. Tačiau skirtingai nei kiti guli savojoje žemėje, Žemaitijos vidury. Jis didžiavosi savo seena žemdirbių gimine, savo protėviais , kurie jam atrodė „tylūs ir rimti, aukšto ūgio ir tvirti, kaip ir jų žemė, kurią jie su nuostabiu atsidavimu myli“. Viename laiške rašė: „Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visą tai, ka

as sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštas. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai“. V. Mačernis unikaliai juto kaimo žmogaus pasaulėjautos kultūrinį aspektą.
V.Mykolaičio-Putino studentas, priklausė ateitininkų išugdytai jaunųjų literatų kartai, kuri be jokių iliuzijų sutiko prasidėjusią Lietuvos okupaciją, nepriėmė nė vieno jos ideologinio postulato (per K.Korsako skaitomas marksistinės estetikos paskaitas netgi trypdavo kojomis). „Laisvė būtina, jeigu norime pilnai gyventi ir pasireikšti. Kitaip mūsų tauta mirs nesuklestėjusi”, – kalbėjo Mačernis 1941 m. Vilniaus studentų literatūrinėje popietėje. 1944 m. vasarą jis parašė „Maldą į Šv. Kazimierą”, kurioje buvo tokie protesto ir vilties žodžiai: „Ar tu leisi, kad baltoji / Mūsų žeemės Lelija / Po raudono žirgo kojom / Būtų amžiams sutrypta?”
Perėmęs Maironišką poeto misijos sampratą („tautos dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadas”), Mačernis nekūrė eilėraščių, programuojančių konkrečius tautos veiksmus. Jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ir socialinių kategorijų, kurios tribūnišku tonu būtų bloškiamos kaip komandos. Jis nesvarstė tragiškų dienos įvykių (masinės deportacijos ir masiniai sušaudymai), kaip V.Mykolaitis-Putinas.
Okupuoto krašto ir trempiamo žmogaus situaciją Mačernis įstatė į „gyvybės ir mirties lygtis”, kaip ir A. Camus. Gyvenimo arenoje viešpatauja „garsus Toreodor – Mirtis baisioji”. Ir žmogus iš anksti ja
ai pasmerktas. Nebūtis apglėbia kiekvieną egzistenciją kaip didysis Niekas. Dangus – nebylus ir negyvas, kaip ir pati nebūtis, ir žmogus tejaučia „Visatos šaltį dygų”. Atsidūręs prieš „tuštumos beribį okeaną”, poetas neberanda garantuotų atsparos taškų nei religijoje, nei istorijos vyksme („progreso lengvoji mašina” neša į bedugnę).
Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą. Ne rezignuoti „likimo kovoje”, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse. „Praeinančiam pasaulyje praeisiu, / Kasdien suduždamas, bet išdidus”. „Vizijos” ir „Metų” sonetų ciklas – tai nepasidavusio žmogaus balsas, kur „sunkios nežinios” gaida, „kaskart krintanti žemyn”, maišosi su stoiška tvirtybe neišvengiamybės akivaizdoje („Nes tu sakei: Per žemę mes pereinam / Tik vienąsyk, tai būkime tvirti”), o teisingumo viltis su gyvybės grožio spindesiu. Lietuva išliks, – skelbė poetas 1941 m. – pasiturinčių ūkininkų sodybose; kiekviena kalva, upeliukas, takas „yra mano sudedamosios dalys”. Pirmą kartą lietuvių poezijoje „senolių namas – didelis ir tvirtas” iškilo kaip esminė žmogiškos būties erdvė, o šiaurės žemdirbių gentis, kalbanti „išdidžia tėvų tarme”, tapo likiminiu vertybių centru, kuriam suteiktas aristokratiškas iškilumas ir spindesys („Aš pažinau karalių tavyje.)”. Gimtoji žemė ir gimtieji namai – vienintelis būties skritulys, kuriame Mačernis įžvelgė „žydėjimo ir subrendimo prasmę”.
Jaunoji po
oetų karta, staiga perėjusi iš nusistovėjusios gyvensenos į okupacijos netikrumą, privalėjo kitaip kalbėti į atsivėrusią katastrofų bedugnę ir nebūties tuštumą. Jai reikėjo išsiugdyti naują poetinę intonaciją – be deklamacinių gestų, gražios retorikos, deminutyvinio gležnumo, kuri atitiktų savo nuogu paprastumu ir giluminiu slėgimu dramatiškos įtampos laiką ir atskirtų vieną poetų kartą nuo kitos.
Nauja intonacija labai plastiškai buvo suformuota ir įtvirtinta Mačernio „Vizijų” cikle. „Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų, / Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus, – / Kai ašen ir senolė – dviese – / Palikę buvom saugot ir dabot namus”. Ilgos eilutės, nebeišsitenkančios grakščiuose ketureiliuose. Tanki daiktavardžių eisena, neįprasta emocingai veiksmažodinei lietuvių poetinei mąstysenai. Išsišakojęs periodas – absoliuti svetimybė J.Aisčio ir S.Nėries lyrikai – gulasi pusdalyvių, papildinių, įterptinių žodžių konstrukcijomis, kurios apibrėžia erdvės ir laiko aplinkybes, kaip įprasta kiekviename pasakojime. Šitose apsunkusiose slinktyse nėra statikos nuosėdų. „Vizijų” frazė ne aprašinėja, o kyla iš gilumos kaip vientisas deginantis judesys. Daiktavardžiai laužiasi per atsiminimų prizmę kaip stebuklingo buvimo ženklai („Ir švietė sutemoj senolės šypsena”). „Aukštųjų akimirkų” ilgesys brėžia tirštam žodžių judėjimui aukštyn šaunančią idealumo trajektoriją, kuri peršviečia visas žodžių skaidulas („Bet visa tai šiandien jau praeitis, / Tai knygon sukloti iš vieno žydinčio pavasario žiedai”).
Stovėdamas po „nežinios dangum”, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios ga
alėtų sutramdyti užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus”, – rašė jis „Žiemos sonetuose”. Tvirtas žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas, argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi”). Mačernio netraukė pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai nelygūs”), maištaujančios nevilties ir nerimąstingo išdidumo balsą. Šitaip susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių formų”, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.
Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.
Mačernis kūrė palyginti trumpą laiko tarpą, tačiau labai intensyviai. Jam vis trūkdavo laiko, nors prie rašomojo stalo sėdėdavo per dienas. Deja, likimas lėmė šiam nepaprastam poetui užgesti pačioje jaunystėje. Vytautas Mačernis tragiškai žuvo kliudytas atsitiktines sviedinio skeveldros 1944-aisiais, spalio 7-ąją, eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus, Žemaičių Kalvarijoje, netoli savo tėviškės, taip ir nesulaukęs išsvajotos karo pabaigos, palikęs neužbaigtą paskutinį kūrinį.
Niekas nepaneigs, jog Vytautas Mačernis nebuvo paprastas žmogus. Tai asmenybe, kurios talentu, noru mokytis ir ryžtu „eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą” verta stebėtis, žavėtis bei stengtis kažko pasimokyti. Poeto kūryba užburia savo prasmingumu, nuostabiu apipavidalinimu, dailiai nušlifuotu rimu ir – pagaliau – nuoširdumu. Mačernis rašė, jog „gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų.” Savo nepamirštamais, širdies gelmes virpinančiais kūriniais Mačernis pasiekė išsvajotą tikslą – juk nerastume žmogaus, kuriam poeto kūryba nesukeltų jokių jausmų, nepriverstų susimąstyti ar nepaliestų sielos gelmių. Šio talentingo žmogaus dėka paprasti, ant pageltusio popieriaus lapo išraityti žodžiai virsta magiškais burtažodžiais, priverčiančiais net tamsius žmones pajusti tas „aukštąsias akimirkas”.
Neseniai Pilies knygyne atsirado naujas Vytauto Mačernio eilėraščių rinkinys „Vėl žemės ilgesy”. Tai tarsi ženklas, jog šis poetas, nors ir palikęs mūsų pasaulį pačioje jaunystėje, visuomet atgims vėl ir vėl baltuose popieriaus lapuose, žmonių širdyse. Poetas, ne vieną kartą žavintis savo nemirtingomis eilėmis, negali neatgimti. Liūdesiu alsuojantys sonetai, trioletai, eilėraščiai, jų vertimai, vizijos, mintys – tai neįkainojamas Mačernio palikimas. Šis šviesus žmogus žavi kiekvieną bent kiek besidominti lietuvių literatūra ne tik kaip genialus poetas, tačiau ir kaip įsimintina asmenybė. Apie Mačernį rašė neseniai žuvęs literatūrologas Vytautas Kubilius. Birželio 5-ąją minėsime poeto gimimo dieną. Jam būtų sukakę aštuoniasdešimt treji.
Atsigręžkime. Pamatykime tai, kas pamiršta. Ir leiskimės didingos istorijos vedami į dar didingesnę ateitį.

„Vizijos“

„ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu regėjimais. <.> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“.

„ Vizijos“ ( 1939-1942) – vienintelis nebaigtas didesnės apimties Mačernio kūrinys. Tai septynių eilėraščių, pavadintų vizijomis, ciklas su jį įrėminančiomis „ Pradžia“ ir „ Pabaiga“. Įtakos šiam kūriniui turėjo filosofijos studijos ir Oskaro Milašiaus kūryba, kurią poetas labai mėgo.
„ Vizijų“ lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas- nuo pilnatvės ir palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos ir nuobodulio. Eilėraščio turinį ir sudaro lyrinis pasakotojas apie tokių išgyvenimų patirtį. Kiekvienoje iš ciklo dalių kartojama panaši išgyvenimo istorija: koks nors garsas ir regimasis įspūdis pažadina lyrinio subjekto prisiminimus, kurie virsta regėjimu. Vizija, arba kitaip- vaizduotės paveikslas, yra geidžiamiausia eilėraščio žmogaus būsena. Tai palaima, kurią jis sieja su apsvaigimu, įvardija ugnies, liepsnojimo metaforomis. Patyrus viziją vėl grįžtama į tikrovę ir vėl atsiranda nuobodulio, dvasinės tuštumos jausmas.
Palaimos akimirkomis eilėraščio žmogus dažniausiai regi savo senolę/ ji ne tik globėja, saugo eilėraščio žmogų, padeda jam pažinti pasaulį, bet ir skatina eiti, žadina ieškojimų troškimą. Senolė yra jo dvasinių ieškojimų lėmėja ir vertintoja. Kartu „ Vizijų“ žmogus regi saulės nušviestus laukus ir žemę ariančius protėvius. Mato ir save- einantį, bendraujantį su senomis protėvių gentimis. Susitikimas su senole, protėviais sukelia ekstazę. Namų, gimtinės erdvei priešinama miesto erdvė- tamsi, purvina, ten gyvenama be džiaugsmo ir vilties.
Ciklo „ Įžangoje“ eilėraščio žmogus užsidaro namuose ir prisimena ne savo patirtį, bet protėvių kartas, kurios vėl atgimta per jį, t.y. per jo regėjimus. „ Pabaigoje“ kalbama apie „ paskyrimo valandą“: eilėraščio žmogus, išgyvenęs pakilimus ir nuopuolius, degdamas „ prasmingo žygio“ troškuliu, susitapatina su nauja milžinų karta ir išeina į pasaulį siekti „ didžiųjų aukštumų“.
„ Vizijos“ parašytos nesilaikant tradicinės eilėraščio formos ( nėra klasikinių strofų), sakiniai ilgi, vyrauja pasakojimo intonacijos, būdingas abstraktus kalbėjimas.

Būdamas 17 metų, Vytautas Mačernis parašė eilėraštį „Vizija“, kuris vėliau atsisakius paskutiniojo posmo, virto svarbiausia jo gyvenimo kūrinio įžanga.

Įžanga

Į žemę piktas vakaras atėjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.

Bet aš vidun jo niekad neįleisiu ,
Duris užversiu dar tampriau –
Aš pilnas nerimo, kažko pasiilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty mąstau

Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš senų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą –
Tuos žmones jaunus, panašius.

Menu jų vasaros auksinį derlių,
Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų
Ir kuriančių žmonių kančias.

Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,
Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu atgimsta vėliai,
Atgimsta vėliai per mane.

„Įžanga“ turi savo siužetą, joje išryškintos svarbiausios erdvės ir laiko sąvokos, nusakyta pasakojimo kryptis.

Pirmoje strofoje aptinkame svarbiausius erdvės taškus: tai žemė ir namai. Žemę vėliau pakeičia pasaulio sąvoka. Pasaulį (žemę) – svetimą, priešišką erdvę – reprezentuoja dvi figūros: vakaras ir vėjas. Vakaras piktas, svetimas, neramus. Vėjas taip pat kelia nerimą. Jis lyg klajoklis blaškosi, lyg keleivis beldžiasi. Pasaulis veržiasi į šventą namų erdvę. Skiria tik langas – skaidri bei labai trapi medžiaga.

Antroji strofa nusako eilėraščio žmogaus buvimo vietą. Jis namų erdvėje, saugioje ir šiltoje, griežtai atsiribojęs nuo pasaulio ir jo reprezantų. Apibūdinamos lyrinio subjekto būsenos – nerimas ir ilgesys. Šios būsenos teigiamos, jų išraiška – rimtis ir susimąstymas.

Apmąstymo objektai išvardijami trečiojoje strofoje. Pirmiausia nusakoma e eilėraščio subjelkto apmąstymų erdvė, kuri vis siaurėja ir konkretėja: pasaulis→kalvos→namai. Namai storų sienojų, tvirti, senolių pastatyti, paslaptingi. Tokiuose namuose ir kyla lyrinio subjekto vizijos. Trečioji eilutė supažindina su dar vienu meditacijos objektu, turinčiu laiko atspalvį. Tai žmonės, einantys iš kartos į kartą. Paskutinioji strofos eilutė konkretizuoja – tai jaunų žmonių karta, pakeičianti anksčiau gyvenusias.

Ketvirtojoje strofoje atskleidžiama darbo reikšmė. Išskirtos dvi žmonių grupės: žemę dirbantys žmonės ir kūrėjai. Sėjantieji, dirbantys žemę žmonės laimingi: jie sulaukia savo gyvenimo derliaus, o kūrėjų pagrindinis apibūdinimas kančia, kaip svarbiausias jų būties principas.

Paskutinioji strofa atveria vizijos erdvę. Subjekto atminty atgimsta praeitis, kuri gyvena dabarty – vakaro regėjimuose – o joje projektuojama ateitis. Protėvių šešėliai „Atgimsta vėliai per mane.“ Taigi „Vizijos“ tai jauno žmogaus programa savajai ateičiai ir savosios kartos ateičiai.

Jau įžangoje atskleidžiama gestų prasmė. Apie protėvių šešėlius pasakyta : „Ryškėja mostai ir galia“. „Galia“ įprasmina tiek fizines, tiek dvasines ypatybes. „Įžangos“ pabaigoje paliekame eilėraščio subjektą namų erdvėje, mąstantį ir prisimenantį.

Pirmoji

Kai išbundu vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saulę degančius namus.
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.

Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutykta ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesią giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.

Ir jau pirmi lašai šiušena lapais-
Gainioja viesulas liūtis sodrias.
O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa,-
Upeliai sriūva į valkas.

Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,
Ir nebaigia trenksmai aidėt.
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.

Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.
Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir ežero melduos paplūdusios lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi.

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.

Jau pirmoji „Pirmosios“ vizijos eilutė verčia suklusti. „Kai išbundu vidurnaktį ir širdį ima plakti, / O smilkiniais tiksent kančia.“ ji suteikia daug informacijos apie poetinio vyksmo dabartį. Dabarties laikas – vidurnaktis. Tai situacija, kai ima šėlti piktosios jėgos, nešančios skausmą ir kančią. Prie neigiamų emocijų autorius grįžta ir vizijos pabaigoje.

Trečioji pirmojo posmo eilutė skaitytoją informuoja apie regėtą viziją. Akivaizdu, kad vizija – ne sapnas, nes ji matoma išbudus „vidunaktį klaikiam“. Vizija kyla namuose.

Pats vizijos žmogaus regėjimas labai šviesus ir gražus. Tai namai ir artimoji erdvė, apšviesta vidurdienio salės. Frazė „Į saule degančius namus.“ parodo ypatingą šviesos ir šilumos intensyvumą. Salė dar kartą minima: „O saulės spinduliai ant klevo lapų laša / ir lyg medus nutyška ant šakų“. Saulės spindulių ir medaus paralelė labai netikėta ir vaizdinga.

„Pirmosios“ vizijos erdvė – namai. Tai paprasta ūkininko sodyba, kalbama apie kasdieninį jos gyvenimą. „O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekiasi pažemiais, / Linguoja vėjas obelų viršūnėm.“ jaukų namų aplinkos vaizdą kuria įvairūs pojūčiai: garsų, skonio, kvapų.

Namus lydi saldumo asociacija: „Mergaitė skambina pietums varpeliais, / O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus“.

Tekste aptinkame ir garsų: varpelio skambėjimas, lakštutės suokimas, strazdų daina.

Ypatingo gaivumo įspūdį teikia audros epizodas. Tamsa apgaubia subjekto namus ir artimąją erdvę, tačiau ji nekelia baimės, nes audra atneša atgaivą laukams. Niekas nejaučia nerimo: „Po orą vaikosi perkūnijos oželiai“, „ima medžiai bust“. Ypatingas yra šeštasis posmas, kuriame labai taikliai panaudotos aliteracijos. Garsų „š“, „l“, „s“ pasikartojimuose girdi lietaus ošimą.

Naktis namų erdvėje taip pat „graži ir dieviškai skaisti“. Apibendrina viziją trumpas teiginys „ Ramu jau tėviškėj“, kuris sudaro ryškų kontrastą paskutiniajai eilutei.

Antroji

Žinau, kad žemėje yra vieni namai,
Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,
Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidžiai,
Ir ūkininko žingsniai aidi ten aplink namus.

Pasilenkiu prie žemės ir stebiu,
Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime
Apsvaigsta man galva.
Tenai toli yra laukų,
Kur auga vien rugiai šviesių spalvų.
Kur triukšmo, gatvių purvinų
Nėra.

Įsiklausau:
Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,
Saldus traliavimas atklysta į mane.
Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko
Ir pučia eidamas aukštyn upe.
Ir taip tarytum toji upė nerami,
Vingiuoja tarp girių mėlynų, raistų ir pelkių,
Tasai traliavimas
Ligi širdies gelmių giliausių smelkias.

Aš laimės svaiguly jaučiu,
Kaip meldo paprasta daina
Pažadina iš miego slėnius ir laukus.
Išeina kažin kur nakties tamsa,
Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus.
Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi,
Pabūgę rytmečio šviesos.
O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.

„Antroji“ vizija viena iš šviesiausių visame cikle. Pirmoji eilutė – kategoriškas lyrinio subjekto teiginys – pabrėžia namų išskirtinumą, jų svarbą. Šioje vizijoje namai – tai pat ūkininko sodyba, tačiau paslaptinga ir mistiška: ilgesingai gieda gaidžiai, aidi ūkininko žingsniai.

Lyrinį subjektą jaudina ne tik vaizdai, bet ir kvapai, skonis, garsai. Pasikartoja su namais susijusi saldumo asociacija: „Saldus traliavimas atklysta į mane“. Ypač svarbūs kvapai. Jie tokie intensyvus, kad apsvaigina subjektą ir jis pereina iš realybės į viziją: „Pasilenkiu prie žemės ir stebiu, /Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime / Apsvaigsta man galva“. Taigi lyrinio subjekto būsena euforinė, ir ją sukelia kvapai. Pati vizija realistinė, paremta prisiminimais.

Labai plačiai „Antroje“ vizijoje pristatomas pasaulis. Jis dvejopas. Svetimą, baisųjį primena „šikšnosparniai juodi“. Tačiau jie nekelia grėsmės, nes pasitraukia išsigandę rytmečio šviesos – gėris, dieviškoji galia laimi. Trumpai užsimenama dar apie vieną svetimojo pasaulio įvaizdį – miestą, purviną ir triukšmingą. Tačiau paskutinysis posmo žodis „nėra“ parašytas atskiroje eilutėje ir todėl ypatingai pabrėžiamas, nerimą visiškai išblaško.

Lyrinis subjektas regi šviesą, harmoningą žemę, nutviekstą skaisčios rytmečio šviesos. Pabrėžiami valstietiškojo pasaulio vaizdai: laukai, šviesių spalvų rugiai, vaiskios tolumos, mėlynos girios. Prieš akis kyla platus panoramiškas vaizdas, kurį persmelkia piemenėlio raliavimas, kodėl jis toks svarbus lyriniam subjektui?.. Matyt, todėl, kad negudri melodija išgaunama meldo vamzdeliu, – tai protėvių, praeities kartų palikimas. O piemuo eina upe aukštyn: prie ištakų, tradicijų, pastoviųjų vertybių, būdingų namams ir artimai erdvei.

Trečioji

Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidur pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjui.

Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės
Varpeliais tolimais dūzgeno.
Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,
Jog tai skara jau mirusios senolės mano.

Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendus,
Kai jie prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit ežerėliai gilūs.

Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,
Šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl, pečiais šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos.
Dabar, kad einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,
Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,
Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais
Plevena praeities šešėliai,-
Aš vis matau, matau š ją jaunosios rūbais.
Jinai lengvučiais žingsniai pro vartus išeina vėlei:
Jos akys tokios skaisčios mėlynos tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai.
Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyrų smėlyje suklupęs,
Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoj paklydę miršta,-
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėj pirštų.

„Trečioji“ vizija labai svarbi, nes čia pirmą kartą pasirodo Senolė, kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais“. Ji atlieka vaidmenį, susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo.

Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš „praeities šešėlių“. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja su dangumi, tapdama dangiškąja namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia subjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos.

Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba, ekstazinė lyrinio subjekto būsena.

Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas jį susieja su namais. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena.

Paukščių pašautais sparnais figūra teikia liūdesio ir tragiškumo. Sodas – senolės veiklos vieta. Ji pirmąkart pasirodo „Iš seno sodo vienumos“. Tai sakralinė uždara erdvė, kuri turi būti saugoma. „Trečioje“ vizijoje sodas yra „statiniais“ aptvertas, o sargo vaidmenį atlieka senolė. Auga obelis – rojaus medžio atitikmuo. Obelis – senolės medis. Ant obels plevena jos padžiauta skara. Lietuvių tautosakoje, ypač dainose, obelis yra vyresnė, gyvenimo patirtį turinčios moters medis, keliantis išminties asociaciją. Sodas – ideali erdvė, kuri žmogų guodžia ir ramina. Juk ir senolė, sodo sergėtoja, priklauso praeičiai. O praeitis guodžia ir ramina.

Sode susitinka gyvieji ir mirusieji, o laukas priklauso gyviesiems. Tai darbo vieta. Tačiau šioje vizijoje laukai, apgaubti mistikos. Apie tai kalba metafora: laukai“ prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai“. Saulės garbinimas primena senuosius tikėjimus, o šį aktą atlieka laukai – sužmoginta figūra. Jie prašo palaiminimo ir gauna iš senolės rankų. Apšlakstymas šaltinio vandeniu nubaido piktąsias jėgas ir lemia gausų derlių. Šaltinio vaidmenį atlieka upelis.

Ketvirtoji

I

Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų,
Tą tylų vasaros sekmadienį, keliavusį pro mus,-
Kai ašen ir senolė – dviese-
Palikę buvom saugot ir dabot namus.

Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto,
Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi, atsidūsėdama slapčia,
Ir ašen, supamoj kėdėj sėdėdamas
Ilgia stebėjau saulės langą grindyse.

Laukuos girdėjau vasaros vidudienio kvėpavimą.-
Jaučiu, kaip jis ateina pas mane pro atviras duris
Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais
Lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis.

Tiktai staiga į mano langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis,

Pridengdamas man šviesų džiaugsmą ir svajas.
Aš suvirpėjau, puoliau prie senolės
Ir verkdamas kritai į jos rankas.

Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt,
Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane
Nuo paukščio, kurs, atskrisdamas iš tolimos šalies, pakirto spindulių pluoštus.
Sudarančius man šviesų saulės langą grindyse.

Ji sakė man, kad galime svajot, tikėt ir džiaugtis:
Yra pasauly tik jaunystė, saulė ir namai,
O tolimų, nežinomų kraštų klajūnai, tie erdvėj paklydę paukščiai,
Čia žemėj lankosi retai.

II

Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.
Neliko kambary gėlių nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.

Nors kartais manyje suspindi saulės langas
Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn,-
Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis
Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin.

Ir, kai nėra kur veido nevilty priglaust,
Aš skausmo išplėstom akim matau,
Kai traukias nuo manęs vidudienis, kaip slenka jis į vakaro šalis,
Ir silpsta jos kadais linksmai skambėję žingsniai,
Ir šnabžda kaitroje pavytę žolės:
Jis niekad niekad šičia nebegrįš.

Ir aš matau, kaip bunda vakaras, slypėjęs miško pakraščių šešėliuos,
Matau, kaip slenka jis per lygumas plačias,
Kaip motinos mirties šaltom kaulėtom rankom
Apglėbta mano darbo ir kančios dienas.

„Ketvirtoji“ vizija labai svarbi, nes čia įvyksta persilaužimas šviesos ir tamsos kovoje. Pirmosios trys vizijos šviesios ir skaidrios. Ir „Ketvirtosios“ pirmojoje dalyje dar dominuoja šviesa (namų vaizdas), kurią perkerta juodojo paukščio šešėlis. Tačiau antrojoje dalyje ši kova intensyvėja ir šviesa pralaimi, palikdama pasaulį ir lyrinį subjektą juodojo paukščio valdžioje. Šviesos ir tamsos dvikova persimeta i subjekto sielą, paukštis „meta šešėli“.

Čia pasirodo dvi veikėjos: senolė ir motina. Senolė atlieka žemiškosios namų sergėtojos ir lyrinio subjekto globėjos vaidmenį tai vienintelis kartas, kai ji pasirodo namų erdvėje. Ji meldžiasi iš senu maldaknygių, tarsi užmegzdama ryšius su Dievu. Ypač senolės – globėjos vaidmuo išryškėja pasirodžius juodojo paukščio šešėliui. Ji gina vaiką nuo pasaulio tamsos, kad šis pernelyg anksti nepajustų jo grėsmės. Senolė tvirtai užtikrina lyrinį subjektą. Taigi senelės paveikslas šviesus ir giedras.

„Vizijoje“ minima ir kita ne mažiau svarbi vaikui moteris – motina. Tik jos paveikslas visai netikėtas. Kai kurie mokslininkai mano, jog ši metafora susijusi su asmeniniais Vytauto Mačernio išgyvenimais.ne vienas, geriau pažinojęs Mačernių šeimą, teigė, jog mama nemėgusi Vytauto ir šis tai skaudžiai išgyvenęs.

„Ketvirtosios“ vizijos erdvė – namai. Piešiamas tik jų vidus. Akcentuojama žydinčių gėlių gausa ir svaigus aromatas. Tai viena priežastis, padedanti kilti vizijai, antroji – mistiškas sekmadienio vidudienis, kai viskas skęsta šventoje ramybėje. Iš pradžių lyrinis subjektas prisimena. Prisiminimas pereina į sapną – prisiminimas pereina į sapną – pasirodo vasaros vidurdienis ir „.lyg sapne matytos karalaitės pirštai / lengvai paliečia kaktą, lūpas ir akis“. Vėliau lyrinis subjektas regi haliucinaciją.

Labai svarbu paminėti gestu, lydinčius regėjimų atsiradimą. Lietimo gestas – tai slopinimas, bet lengvas ir švelnus, lyg „karalaitės pirštais“. Jis provokuoja perėjimą iš realybės į sapną, kai „išjungiama: kakta (protas), lūpos (kalbėjimas), akys (regėjimas). Akys užmerktos realybei, bet paliekamos atviros sapnui. Tai panašu į hipnozę, kuri teikia ramybę ir leidžia pereiti į sapną.

Antrąkart lyrinį subjektą paliečia senolė ramindama jį. Senolė nušluosto ašaras, palikdama akis švarias, atviras gyvenimui.

Antrojoje dalyje nebėra ryšio su senole, kuri teikia ramybę ir paguodą. Ir dabar akys atviros, bet skausmo išplėstos. Tai skausmas išprovokuotas pasaulio.

Penktoji

I

Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė švelni žolė miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai tarytum svajonė vienišos per lyguma beribėn tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos.

Praeidamas mačiau artojų dideles šeimas, padrikusias laukų platybėse,
Regėjau jų nenykstančių darbų dienas ir neramias jų poilsio naktis.
Pribrendę buvo jau laukai, ir viršum jų tarsi rami dvasia
Pleveno didelės pjūties rimtis.

Paskui regėjau sunkų triūsą. Iš reto plakė šiurkščios darbininkų širdys,
Bronziniai jų veidai ir šaltos akys spinduliavo laisvės ir jėgos grožiu.
Jų rankos buvo grubios, kietos, pajuodavę ir suskirdę,
Jų sielos- aiškios, šviesios, lyg mažų vaikų.

Galvojau apie jų gyvenimą ir būsimas kartas,
Kurios, atėję žemėn, augs, subręs, ir, kai jau bus diena šviesioji pasibaigus,
Mirtin nulenks be baimės galvas išdidžias.
Aš supratau tada žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią,
Ir buvo sieloj taip ramu, kai ūžė vėjas kalvose,
Kai žemė, upių vandenys ir mėlyni miškai giedojo tyliai:
Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave.

II

Bet kartą baigės vasara. Laukai aptilo. Paskutiniai ežerų ir pelkių paukščiai
Pasuko į pietų šalis šiltas.
Ir ašen palikau namus, sodybą ir pilkąsias aukštumas
Ir ėjau miestan. O su manim atėjęs vakaras ilgai šešėliais klojo gatves.
Praeinant dideli lašai nuo mūro sienų purvinų ant veido tiško
Žmonėms, kurie skubėjo pro mane, keistų vilčių ir nerimo pilni.
Iš požemių iškilę darbininkai buvo niūrūs ir išblyškę:
Jie nešės nuobody veiduos ir slaptą neapykantą širdy.

Per daugel metų ir aš iš jų nebesiskirt, savęs nebepažinti,
Lyg dulkė gatvių sūkury aš pritapau prie nešančios srovės.
Ir kai naktim pakeldavo iš miego sunkios ir nelygios mintys,
Aš neberasdavau naujos vilties.
Už tai pamėgau ašen rudenį, liūdnas spalvas ir vėją,
Kurs apipurkščia šaltu lietumi gilias, bevystančias gėles,
Pamėgau tolimus, klaidžius kelius, kurias negalima išėjus,
Pamėgau griaut savy beaugančias galias.
Ir taip užgeso paskutinės džiaugsmo ugnys, o sieloj gimė pabaigos troškimas,
Skausmingoj rezignacijoj pasiilgęs nebūties,
Aš pažiūrėjai į žvaigždes:. kiek daug iš jų, per amžius degt ir šviest užgimę,
Rudens nakty prabėga erdvę ir užgęsta be prasmės.

„Penktojoje“ vizijoje pristatomi du nekontrastiški veikėjai, o tiksliau – veikėjų grupės. Pirmieji – tai dabar gyvenanti žemdirbių karta. Žemdirbiai pasirodo teigiamoje erdvėje – atviroje, šviesioje ir šiltoje. Poetas pateikia šių veikėjų charakteristiką. Ją padeda kurti saulė: bronziniai veidai, šviesios sielos. Žemdirbių karta rimta, išdidi laisva. Jų būtis – nenutrūkstantis ciklas, kuriame karta keičia kartą visados išlikdama, nes žemdirbių šeimos didelės. Dirbančiųjų vaizdas lyriniam subjektui atskleidžia vieną iš žmogaus gyvenimo vertybių „Žydėjimo ir subrendimo prasmę gilią“. Lyrinis subjektas raginamas priklausyti žemdirbių kartai, nes jie yra žmonijos pagrindas ir tęsėjai.

Tačiau lyrinis subjektas palieka „Žemę žydinčią“ ir ateina į miestą, kuris sudaro ryškų kontrastą saulės nušviestiems laukams, tai visai svetima, purvina, nejauki erdvė. Joje gyvena darbininkų karta. Darbininkai niūrūs, išblyškę, nešas „nuobodį veiduos ir slaptą neapykantą širdį“. Jų egzistencija beprasmė. Saulės nėra nei miesto peizaže, nei darbininkų sielose. Subjektui jie kelia liūdesį, vilčių ir tikėjimo praradimą.

Šioje vizijoje atskleidžiamas lyrinio subjekto išėjimas iš namų erdvės į pasaulį. Čia minimas kelias, kaip jungtis tarp šių dviejų erdvių. Lyriniam subjektui labai svarbi galimybė sugrįžti į namus. Negalėjimas to padaryti sukelia kančią.

Vizijoje yra ir dar viena erdvės sąvoka – laukai. Tai artima erdvė, kurioje dirba ir gyvena žemdirbių karta. Vizija taip pat regima laukuose. Ją sukelia apsvaigimas.

IV-ojoje šios vizijos dalyje lyrinio subjekto regėjimas nukreiptas į praeitį, erdvė tamsi arba pritemdyta. Vizijos šviesa – pelkių šviesa, neryškių virpančių kontūrų plazdėjimas, palankus regėjimams kilti.

Tekste galime atsekti ir ekstazės epizodą. Tai ateities regėjimai. Regėjimas pranašiškas. Lyrinis subjektas „įkvėpimo liepsnose“ regi ateities vaizdus. Tai senojo pasaulio žlugimo ir naujojo atsiradimo momentas. Didelį vaidmenį šiame mistiniame pasaulių kaitos epizode vaidina saulė. Jos mirtis reiškia senojo pasaulio pabaigą: „Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujais paplūdusi, iš lėto mirė saulė“. Naujojo pasaulio gimimą lydi žodis, pakeitęs mirusią saulę. Žodis – kūrybos metafora. Taigi kūrėjo žodis gali pakeisti realųjį pasaulį, padaryti jį amžiną, nemirtingą. Tokia optimistinė „Penktosios“ vizijos pabaiga. Deja tai ateitis, kuri pasirodo tik vizijoje, o dabartis paženklinta lyrinio subjekto kančia ir savęs naikinimo nuotaika, mirties geismu, rezignacija ir beprasmės būties perspektyva. Tai depresija, kuri yra lyrinio subjekto pralaimėjimo ženklas.

Septintoji

I

Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj
Džiaugsminga nuotaika užlieja mano protėvių namus.
Atėjus vakarui pro langus pasipylė smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokias įstabus,

Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą,
Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme,
Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,
Šypsojos vėl slaptinga šypsena.

Iš kiemo sužaliavusia veja išėję pasivaikščiot aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės
Staiga pajuto lengvą vėją supantys palaido rūbo vilnyse.
O vakaras vėsiais bernioko pirštais lietė jų lengvai tepridengtus pečius
Ir kėlė svaigulingą virpesį slapčia.

Tąvakar vynas buvo toks tamsus, ir šviesios gėlės
Paliejo srovėmis kvapus svaigius.
Ir ilgas valandas plačiai patvinus džiaugsmo upė murmėjo apie laimės stebuklus.

Tiktai giliam vidunakty tartum pavergę akys užsimerkė visos šviesos,
Ir pokylio namai paskendo miego ir sapnų rimty.
Vien mano kambario baltų užuolaidų kuteliais bėginėjo mėnesienos spinduliais,
Ir širdyje tebevirpėjo vakaro šviesa skaisti.

Pro langą matės šešėliuose plačios lygumos
Ir ant sumugusių kalvų rugiai išplaukę.
Ir išėjo pro sodą į laukus, kur baltais keliais tolumom
Tartum svajonė pakerėta traukė.

Aplinkui horizonto pakraščius juodavo tolimų miškų grandinės,
Žėrėjo viršum pievų miglos baltos pasikėlę.
Ir man staiga kažin kodėl prisiminė keista legenda
Apie pasakišką karalių gėlę.
Jeigu rožiniai jos lapeliai kam ant veido ar širdies užkrinta,
Iš jo burnos pasipila skaidrieji žodžiai,
Artyn atskambantys tartum bičių auksinių spiečius,
Ir jų melodija pavergia širdis vargo ir kančios žmonių
Slaptuoju neramumo troškimu.

Tąvakar pamiršau, jog tai lyg vien keista legenda
Apie pasakišką karalių gėlę,
Nes aš buvau jaunas ir jautrus, nes pokylio svaigsti liepsna
Many melsvųjų tolių ilgesį sukėlė,
Ir aš nuklydau į rytus pavasario nakties laukais,
Tikėdamas legendos žodžiais įstabiais.

Ėjau tolyn. O pamažu artėjo ryto valandos.
Nakties auksiniai žiburiai pavargę geso.
Pašiurpę paukščiai neramiai sujudo savo lizduose.
Nuo medžių didelės bespalvės ašaros lašėjo žemėn,
Ir ūkanotu dangumi iš lėto kopė saulė balzgana.
Ir kasdienybės šaltas spindulys
Vėl atitolino legendų ir svajų šalis.

II

Praėjo daug dienų.
Tačiau išlikę širdyje anos legendos žodžiai
Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžus,
Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis,
Kur plaukai vėjas, šiltas ir gaivus.

Ir aš einu per virpančią švelnių šešėlių žemę,
Užu savęs palikdamas sumigusius laukus ir kvepiančių kalvų gretas,
Ir kylančių širdies pulsavimu jaučiu karališkos gėlės atstumą,
Ir horizonte jau regiu palaimintą rytų liepsnas.

Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę,
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys
Ir jų gražuolės moterys, ir aukštos šviesiaplaukės jų mergaitės,
Atėjusios į žemės laiminimo šventę.

„Septintoji“ vizija pradedama erdvės vaizdavimu. Tai „protėvių namai“. Tiesa, jie nepaprasti. Tai aristokratų pilis, kurioje vyksta kilmingųjų puota. Šią mintį patvirtina svečių charakteristikos. Mergaičių ir moterų grožis, grakštumas, paslaptingumas – tai užuomina, kad svečiai atvykę iš toli. Tekste minimas ir dar vienas kolektyvinis veikėjas – „ Šiaurės gentys“. Jie išdidūs, kilnūs herojai. Tačiau vizijoje minimi ir antiherojai, kuriems trūksta išdidumo – tai „vargo ir kančios žmonės“.

Vizija kyla lauke tylią ir ramią naktį. Regėjimo pradžia – apsvaigimo būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai „paliejo srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną kelia ir „pokylio svaigi liepsna“. Sukelia regėjimą prisiminimai, tačiau jo pagrindas – legenda apie karalių gėlę, kuri vilioja lyrinį subjektą iš namų š pasaulį. Jis išeina ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Jo siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje. Taigi kas V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“?.. Tai stipriųjų ir išrinktųjų gėlė. Jos „rožiniai lapeliai“ išduoda ir „karalių gėlės“ spalva (rožinė, rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labai svarbi: raudona – netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė – paslapties simbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis. Dieviškumą patvirtina saulės simbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo troškimas.

Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro kakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana, o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą. Kūryba juk yra nulemta Dievo.

„Karalių gėlė“ labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama „vargo ir kančios žmonėms“. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį, perduoda jiems slaptą nerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiais jis pasidalina didžiąją vertybę.

Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto sugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni, amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra svarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina „išdidžios vakarų ir šiaurės gentys“. Kartu su pasaulio parnešta kareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji protėvių namai.

„Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį – sėkmingą sugrįžimą iš pasaulio namo.

Pabaiga

Už lango jau ne vakaras, ne vėjas. Tai nakties negyvos akys
Sustingę stebi sielos židiny begęstančius vaizdus,
Ir nerami širdis lyg paukštis, kurs kadais krantam saulėtam plakės,
Šiąnakt virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus.

O Nebūtis, skausmu išpuoštus mintį paskutinę,
Paženklinta šiais žodžiais išsakytas svajones,
Ir šios nakties keleiviai, josios veidą atpažinę,
Iš siaubo metasi į nuodėmės gelmes liūdnas.

Žinau: ne jiems kovot prieš ją tą kovą sunkią ir nelygią,
Ne jiems praeiti žemę išdidžiai ramiu žingsniu,
Bet štai širdis vėl klieda apie naują ir prasmingą žygį,
Ir, degdamas liepsnoj, aš vėl regiu,

Kaip nykią naktį dykumų keliu smėlėtu,
Skausmingų abejonių lydima,
Tačiau be aimanų, be skausmo, susikaupus ir iš lėto
Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta.
Jinai netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė
Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,
Bet iš vidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaulį
Ir pagaliau smerkia tamsoje šviesos pasiilgusi akis,
Aš ją regiu šiąnakt, senolių kambary prie lango susigūžęs,
Bet štai atėjo paskyrimo valanda:
Kurčioj tyloj nuaidi laikrodžio lediniai dūžiai,
Ir aš keliuos ir praveriu duris. Į veidus padvelkia tamsa.

Iš vienišų svajonių tik pakilęs, nuo regėjimo vaizdų apsvaigęs,
Iš karto netvirtai, paringdamas žingsnius, einu,
Bet pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias,
Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų.

„Vizijų“ „Pabaigos“ pirmosios eilutės parodo laiko tėkmę. Jau ne vakaras, o naktis. Žinome, jog vakaras ir vėjas – svetimojo pasaulio reprezentantai, o dabar juos keičia naktis, atrodanti lyg monstras negyvom akim, ji kelia siaubą visiems, esantiems ne namų erdvėje. Tačiau subjektas protėvių namuose. Pasaulinio karo tamsa apglėbia ir poeto namus.

Pirmajame posme atskleista ir subjekto dvasinė būsena. Ji taip pat klaiki: nerami širdis, lyg paukštis plakęsis saulėtan krantan, „ šiąnakt virš tuštumos sūpuoja ilstančius sparnus“.

Be klaikumos, įsiskverbusios į subjekto širdį, jam teks ištverti dar vieną išbandymą – mirtį. Silpnieji „šios nakties keleiviai“ neatlaikė nebūties žvilgsnio. Jie metėsi „į nuodėmės gelmes liūdnas“. Tačiau „Vizijų“ žmogus nepriklauso silpnesniems, jo širdis trokšta susikauti su pasaulio tamsa.

Subjektas regi viziją. Jis pasiekia ekstazės būseną, lydimą liepsnos. Herojus regi naują milžinų kartą: ištvermingą, susikaupusią „be aimanų, be skausmo“. Herojai nebijo tamsos ir mirties. „Vizijų“ žmogus taip pat priklauso herojams. Tačiau čia iškyla ir pasiaukojimo būtinumas, pažinimo saulei nušvisti. Kova pralaimėta, mirtis ir tamsa nugali, herojai „ sumerkia tamsoje šviesos pasiilgusias akis“.

Regėjimas baigiasi. Išėjimas iš šios būsenos sunkus ir kankinantis. Žmogus jaučia baimę, jis susigūžęs. Tačiau aidi vidurnaktį „laikrodžio lediniai dužiai“.

Dabar tampa aišku, kad visos septynios vizijos – tai vienos nakties regėjimai. Ir štai dabar herojus atsibudo. Jis atidaro namų duris. Dabar situacija pasikeitė. Herojus pasiruošęs lemiamai kovai. Jis dar apsvaigęs nuo regėtų vizijų, tačiau pamažu blaivėja. Minimas vieškelis, „vedąs ligi didžiųjų aukštumų“.

Taigi „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus – išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Ar jam pavyks laimėti, mes nežinome. Toks pat likimas ištiko ir patį poetą. Jis taip pat susikovė su blogio demonu. Deja, jis šią kovą pralaimėjo.

V. Mačernis norėjo parašyti „Metų sonetų“ ciklą. Didelę dali ir parašė. Pats galvojo kad geriausi yra „Rudens sonetai“.

Sonetų pagrindinis veikėjas – laikas. Žmogaus padėtis sunki ir dėl to sunkumo labai žmogiška – niekas jam nepasakys, kodėl kas nors yra. V. Mačernis čia kalba kaip poetas filosofas, kalba apie gyvybės ir mirties lygtis, kurias spręsti turi tik žmogus. Lyrikai labai svarbu klausti žmogaus V. Mačernis mūsų lyrikos istorijoje yra vienas iš labiausiai klausiančių poetų. Jo kūryba irgi klausianti. Mačernio kūryboje ir gyvenime lemtingą vaidmenį suvaidino laikas. Karas jau stovėjo prie Lietuvos slenksčio, kai jis rašė pirmuosius eilėraščius. Žmogus yra vienas ir svetimas, gyvenimas nepastovus kaip upė, bet ir upė panaši į gyvenimą

Atsakymų ieškojimas. V. Mačernis turėjo ryškią filosofinio mąstymo dovaną: stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą, susikaupimo rimtį, jautrią reakciją į abstrakčius dalykus. Vidiniais regėjimais, vizijomis, dvasinių galių pajautomis, įtemptomis iki ribos, V. Mačernis tarsi buvo pasiruošęs savo egzistencijos filosofijai, sąmonės ir pasąmonės ribų sąlyginumui, dvasios nuovargiui ir ironijai.

Dvasios, sielos gyvenimas poetui atrodė vienintelis tikras gyvenimas, vienintelė „aukštųjų akimirkų“ galimybė. Siekdamas jų žmogus turi nuolat siekti pažinimo, nepasiduoti tingumą ugdančiai prabangai, mylėti namus vertinti tradicijas. Tai yra autentiški liūdnos, skausmingos ir gilios sielos siekimai, liudijami biografinių užuominų knygų aistra – didžiausia, nuolat susimąstęs, užsidaręs, ieškantis vienumos.

V. Mačernis ne kartą yra vadinęs save pesimistu. Jis intuityviai juto, kad gamta ir vitaliniai pradai žmoguje skatina optimizmą, o mąstymas ardo pirmapradę harmoniją. Būties problematiškumas atsiveria, nuolat jaučiama nerimo, nežinios, sopulio būsena. Praeinančiame pasaulyje praeinantis, dūžtantis žmogus, apimtas praeinamumo svaigulio, išdidžiais mostais dalijantis gyvenimą į meilę ir neviltį, į šviesą ir tamsą, teigiantis kad galima gyventi neviltyje, tamsoje, vienišam. Šiuo aspektu V. Mačernis yra artimas romantizmui, adoruoja vienišumą, naktį. Praeinamumo, amžino bėgsmo ir tarpsmo pojūtis V. Mačernio lyrikoje – aštrus ir žeidžiantis. Iš to praeinamumo jausmo kyla arba susitaikymas su pasauliu kaip nepakeičiamai subendrinta esamybe, arba jo beprasmybės niekinimas.

Žmogus V. Mačernio lyrikoje supriešintas su trokštama amžinybe: neamžinas, praeinantis, bet nori amžino. Skeptiškas, viskuo abejojantis ir nusivylęs žmogus ieško pats savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų istorinį ir metafizinį būties absurdiškumą. Ne rezignuoti „likimo kovoje”, kur niekas nuo tavęs nepriklauso, o išlikti išdidžiam ir laisvam – svarbiausia vidinio pasipriešinimo formulė, kurią nusikalė Mačernis egzistencializmo filosofijos paraštėse.
Stovėdamas po „nežinios dangum”, pilnas tragiško nujautimo, Mačernis ieškojo praeities kultūroje tokių formų, kurios galėtų sutramdyti užgriuvusią nežinią. „Sau pasirinkę kelią klasišką, neklaidų, / Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus”, – rašė jis „Žiemos sonetuose”. Tvirtas žodžio gestas, loginės sakinių jungtys, asketiškas įvaizdžių santūrumas, argumentuojanti tonacija. Aiškus minties centras, rėžianti judėjimo trasa per abstrakčias kategorijas (viltis, begalybė, nebūtis, tuštuma), stipriai akcentuotas baigmės taškas. Apžvelgimo ir apmąstymo situacijos (o ne emocinės išpažinties), kur neutralus kalbėtojas dėsto bendras tiesas („Tu, žmogau, gyvenimo išsiilgęs / Amžino, – neamžinas esi”). Mačernio netraukė pavienių eilėraščių mozaika – moderniosios lyrikos struktūrinė norma, jis rašė vizijų, sonetų, dainų ir giesmių ciklus, pedantiškai skaičiuodamas kūrinio paraštėse – kiek daiktavardžių, veiksmažodžių, būdvardžių (jų turėjo būti mažiausiai pagal klasikinio soneto normas). Linkęs į intelektualinį kūrybos programavimą ir griežtą formos režimą, Mačernis tuo pačiu metu išsaugojo vizinio lyrizmo dvasingumą ir laisvę („Tie periodai nelygūs”), maištaujančios nevilties ir nerimastingo išdidumo balsą. Šitaip susidaro jo kūryboje gaudžianti įtampa tarp skaidrių, lakoniškų, grakščių literatūrinių formų ir karo ugnyje liepsnojančio pasaulio „dūžtančių formų”, tarp nebūties nuojautos, plevenančios lyrinių vizijų gilumoje, ir žemaitiško užsispyrimo viską ištverti, lemianti jos nepakartojamą tembrą.
Mačernis, parašęs savo paskutinį eilėraštį 1944 m. spalio 4 dieną, jau sustojus sovietinei armijai prie Sedos, buvo vos ne paskutinis stambus poetas Lietuvos teritorijoje, kuriam pavyko išreikšti savo vidinį išdidumą be jokių kompromisų, nepaklusus privalomos ideologijos nuostatoms.
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijoje Mačernį užmušė artilerijos sviedinys, iššautas ties Seda. Jo vyresnysis brolis – partizanas – žuvo miške, motina su vaikais išsiųsta į lagerį. Iki 1970 m. Mačernio poezija buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje.

Leave a Comment