tai atspindys mogaus ėjimo link tikslo, kuris atsiranda ir auga irdyje, kuris yra nesuvokiamas jokia logika ar protu, {?}kuris dvasioje sukelia prietaravimus. mogus pats sukuria į iliuzinį tikslą {Konkretink} ir jo siekia pats neinodamas kodėl. Pagrindinio romano herojaus – Liudo Vasario – irdyje tai{konkretink} ugimė dar prie stojant į seminariją, galbūt net vaikystėje. Tas balsas jam nuolatos kudėjo :A būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau
Liudo Varario sąmonėje nepajudinamai buvo įsitvirtinęs tėvų mokymas – jis esąs doras Lietuvos pilietis ir krikčionis. Jis, kurio prigimtis siekia toobulybės, pajutęs atalimą savo sieloje, įstojo į kunigų seminariją, nors instinktyviai jautė, kad bus pasaulietis. Taip, jis pasielgė teisingai – to reikalavo ir tėvai, ir noras tarnauti Lietuvai, ir prigimtis, ir poeto talentas, kuriam reikia peno – dvasinių igyvenimų.Tačiau jau pirmosiomis seminarijoje igyventomis dienomis jis ieko pasiteisinimų iėjimui: A pabėgčiau i seminarijos, nelaukęs nė vienos dienos. Pabėgtų, jei inotų, kad netaps geru kunigu. Daugiau Liudas semnarijoje negalvojo ia tema – jis nepajėgė galvoti apie iėjimą, nepajėgė ir vėliau savęs suvokti ekskunigu, tačiau visi ie prrietaravimai kėlė audras jo sieloje. Ypač jos imdavo siausti po susitikimų su Liuce, kuri traukte traukė udaro būdo klierikėlį, bet protas neatplėiamai laikė Liudą prikaustęs prie altoriaus. Neįmanoma buvo net pagalvoti apie pasitraukimą dėl Liucės, bet taip pat nebuvo įmanoma su
Prigimtis ir protas bando Vasaryje suderinti kunigą ir poetą – gerą kunigą ir talentingą poetą. Kunigo protas ir poeto siela pradeda kovoti, ir ta kova vis atrėja. Liudas ima suvokti, kad tik būdamas poetu jis būna savimi, niekam nemeluojantis ir prie nieką neveidmainiaujantis, bet galutinį taką padedabaimė ir nerytingumas – Vasaris priima ventimus, galvodamas, kad svyravimai tuo ir pasibaigs. Tačiau jie nenurimsta – jie sustiprėja. Liudas Vasaris jau nebe drovus klierikėlis, bet subrendęs vyras, kurį vis stipriau ima kviesti prigimtis, vidinis balsas: A būsiu pasaulietis poetas ir niekas daugiau
Karas daugeliui suadina religingumą, bet Vaasaris buvo kitonikas – nuo pat karo pradios jis nepaliaujamai tolo nuo Dievo. Griūdamas banyčios bortas po savo griūvėsiais palaidojo {?} kunigo Liudo Vasario prisiriimą ir meilę Dievui. Tačiau protu tai jis suvokė tik po deimties metų. Taip pat suvokė, kad kiekvieno mogaus gyvenimas – vidiniai prietaravimai, kančia ir neviltis, kad tik ie jausmai taurina mogų, kad asmeninė laisvė yra svarbiausia kaip ir kova dėl jos, kad kiekvienas mogus taps tuo, kuo jautė tapsiąs, kuo liepė tapti irdis jau anstyvoje jaunystėje.