Vincas Mykolaitis – Putinas
Biografija
Vincas Mykolaitis – Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškių kaime, Prienų rajone. Jis turėjo dar šešis brolius ir dvi seseris. Vaikystė, nors ir be skurdo, nebuvo skaidri. Tėvas buvo labai griežtas, ambicingas, kieto charakterio. Motina jautresnė, švelnesnio būdo, niekada nerodydavo savo pykčio, šeimos reikaluose didelės įtakos neturėjo. Rašytojo šeima išsiskyrė iš kitų savo uždarumu ir šaltumu. Kaip rašė pats Putinas savo atsiminimuose, šeimoje jie tarsi varžėsi vieni kitų, laisviau jausdavosi tarp samdinių ar šiaip svetimų žmonių.
Pilotiškių gamtovaizdžiai taip pat nėra itin patrauklūs. Nėra ten netoliese nei upės, nei ežero, nei aukštumų. Aplink vien lygumos, neišvaizdūs dirvonai, kai kur pelkėtos žemumos.
Tačiau poetinius išgyvenimus žadina ne vien spalvingi gamtos reginiai, šventinės nuotaikos, romantiškos gyvenimo situacijos. Dvasingumas slypi ir po kieta kasdienybės pluta, žmogiškoji siela išsiveržia net pro šiurkščiausią materialumą. Būsimajam poetui giliai smigo sąmonėn kiekviena žmonių pastanga dvasiškai pakilti virš pilkos kasdienybės, bent akimirkai nugalėti savo ribotumą. Išskrendantys į tolimas šalis paukščiai jam asocijavosi su vidiniais sielos troškimais “ pralaužti mūsų būties uždarumą”.
V. Mykolaitis turėjo gerą klausą ir gražų balsą. Besimokydamas pirmoje gimnazijos klasėje, pradėjo dainuoti mokinių chore, o vėliau ir Marijampolės lietuvių chore. Taip pat gimnazijoje Putinas garsėjo ir kaip geras dailininkas.
Baigęs keturias gimnazijos klases, Mykolaitis pasuko tradiciniu didžiosios lietuvių jaunuomenės dalies mokslo keliu. 1909 jis įstojo į Seinių kunigų seminariją.
Seiniuose patirti įspūdžiai aiškiai atsispindi romano “Altorių šešėly” pirmojoje dalyje. Tai, ką seminarijoje patyrė Liudas Vasaris iš dalies atitinka paties Mykolaičio nuotaikas.
Būdamas antrajame kurse, Mykolaitis – Putinas įsitraukė į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Ten jis studijavo Lietuvos istoriją, literatūrą, kalbą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus.
Senių laikraštyje “Šaltinis” 1911 m. pasirodė pirmasis Mykolaičio eilėraštis “Sursum corda” (Aukštyn širdis), pasirašytas Putino slapyvardžiu. Debiutinis jauno poeto kūrinys dvelkė seminarijos dvasia, eilių intonacija ir stilius buvo artimi bažnytinei patetikai ir meditacijoms. Panašiu balsu Putinas ir vėliau bylojo ne kartą, bet visi jo religinės tematikos eilėraščiai išėjo dirbtinai, be didesnio jausmo. Nuoširdžiau poetas atsiskleidė eilėraštyje “Skausmo balsas” .
Ankstyvuosiuose Mykolaičio – Putino eilėraščiuose stilistinės priemonės ir tonas gana panašūs į Maironio. Nemažai čia ir teminių motyvų: anticarinių nuotaikų, bodėjimosi priespaudos našta ir laisvės ilgesio.
Be minėtojo “Šaltinio”, Mykolaitis – Putinas savo eilėraščius spausdino ir pagrindiniame klerikaliniame “Draugijos” žurnale.
Pradedantį poetą ėmė traukti platesni literatūros horizontai:1913 m. jo eilėraščiai pasirodė literatūriniame žurnale “Vaivorykštė”. Šį faktą V. Mykolaitis – Putinas vėliau laikė tikruoju “savo įsivesdinimu į lietuvių literatūrą”.
Poetas nežymiai priešinosi klerikalinės aplinkos poveikiui, siauram literatūros suvokimui. Margame XX a. pradžios lietuvių literatūros sraute, V. Mykolaitis – Putinas intensyviai ieškojo savo kelio, įvairiai bandė suderinti savo poetinį balsą su to meto poezijos choru. Pirmuosiuose poeto bandymuose romantiškai pakilių posmų, emblemomis virtusių retorinių figūrų bei įvaizdžių.Ne kartą V. Mykolaitis – Putinas bandė paliesti ir socialinius motyvus.
- 1913. M. periodikoje pasirodė Putino lyrinis prozos vaizdelis “Vakaro lopšinė”, artimas V. Krėvės “Vakarinei giesmei”. Kai kur liaudies dainų stiliumi mėginta paliesti ir gamtinius motyvus. Sekdamas L. Gira, poetas bandė tautosakine forma išreikšti ir individualius išgyvenimus bei nuotaikas
- 1913. – 1914 m. V. Mykolaitis – Putinas parašė poemą “Kunigaikštis Žvainys”. Joje poetas išaukština meilę tėvynei, finaliniuose epizoduose negaili juodų spalvų pagrindiniam herojui, smerkia jį už gimtojo krašto išdavimą. Kartu poemoje išryškėjo ir naujos – neoromantinės XX a. lietuvių literatūros tendencijos: stiprėjantis susidomėjimas asmenybe, vidiniu pasauliu, jausmų kova, psichologiniais išgyvenimais
- 1914. M. rudenį įsiliepsnojęs pirmasis pasaulinis karas tapo pirma lemtinga
- 1917. M. Peterburge išleista pirmoji poeto knyga, į kurią įėjo poema “Kunigaikštis Žvainys” ir dar pluoštas eilėraščių, kuriuose atsispindi karo metų nuotaikos, ryškėja naujas poeto santykis su tikrove.Romantiški jaunystės džiaugsmai ir vidiniai sielos disonansai čia daug kur pasitraukia į šalį, užleisdami vietą rūstiems žmonių sielvarto atgarsiams. Kai kuriuose knygos puslapiuose skamba ir moralinio protesto balsas
- 1926. M. pasirodė antroji V. Mykolaičio – Putino poetinė drama “Žiedas ir moteris”, kuriame įkūnyta žmogaus kova už gyvenimo laimę, jausmų laisvę ir prasmingą meną, siejasi su pagrindine Mykolaičio – Putino kūrybos problematika. Netrukus gimė misterija “Nuvainikuota vaidilutė”. Joje atsispindi jausmų susidūrimas su “dieviškąja” lemtimi. Čia rašytojas mėgino simboliškai įprasminti istorinį lietuvių tautos likimą. 1927 m. išėjo Putino lyrikos rinkinys “Tarp dviejų aušrų”. Tada Putinas tapo vienu ryškiausių lietuvių poetų
- 1935. M. V. Mykolaitis – Putinas oficialiai atsisakė kunigystės ir sukūrė šeimą. Poeto išėjimą į platesnę kultūrinę ir visuomeninę aplinką aktyviai skatino kai kurie žymūs ano meto intelektualai. Ypač rašytoją rėmė V. Krėvė
- 1923. – 1933 m. m. labai svarbūs Putino gyvenime. Per šį laikotarpį rašytojas tvirtai įaugo į Lietuvos kultūrinę dirvą ir įvykdė labai svarbų vidinio išsivadavimo žygdarbį. Labai reikšmingas šis dešimtmetis ir Putino kūryboje. Tuo laikotarpiu pasirodžiusi jo lyrikos knyga “tarp dviejų aušrų”, romanas “altorių šešėlyje”, drama “valdovo sūnus” įėjo į lietuvių literatūros klasiką. Šiuose kūriniuose galima įžvelgti ano meto lietuvių literatūros raidos tendencijas, taip pat nerimastingus menininko ieškojimus
- 1933. M. Putinas buvo išrinktas Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1937 m. 1936 m. V. Mykolaitis – Putinas išleido poezijos rinkinį “keliai ir kryžkeliai”, kuriame atsispindėjo nauji poetiniai ieškojimai. 1937 m. pasirodė romanas “krizė”, skirtas aktualioms to meto buržuazinės visuomenės problemoms, tačiau apvylęs skaitytojus idėjinėmis išvadomis
- 1940. M. V. Mykolaitis – Putinas pradėjo profesoriauti Vilniaus universitete, kur dėstė lietuvių literatūrą. Įsteigus LTSR Mokslų Akademiją, Putinas 1941 m. buvo išrinktas jos nariu ir kurį laiką ėjo Lietuvių literatūros instituto direktoriaus pareigas. 1954 m. , pablogėjus sveikatai, V. Mykolaitis – Putinas pasitraukė į pensiją ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui
- 1957. M. pasaulį išvydo pirmasis istorinio romano “sukilėliai” tomas. “sukilėliai” – kūrinys apie istorinį baudžiauninkų vaidmenį 1863 m. sukilime. Autoriui rūpėjo parodyti, kaip šiame sukilime išryškėjo lietuvių liaudies jėga, laisvės troškimas, herojinė dvasia. Šis kūrinys nėr istorinė kronika, o didelių dvasinių polėkių epopėjinis kūrinys su būdingais V. Mykolaičiui – Putinui meninės pasaulėjautos bruožais
- 1959. M. pasirodžiusiame V. Mykolaičio – Putino “raštų’ pirmajame tome buvo įdėti keli stambūs lyriniai ciklai – “sonetai”, “parafrazės”, “septynios dienos”, “Krentanti žvaigždė” ir pluoštas atskirų eilėraščių
Poetinis įkvėpimas neapleido Putino iki gyvenimo pabaigos. 1963 m. buvo išleista eilėraščių rinktinė “Būties valanda”, sulaukusi didelio pasisekimo. Paskutinė poeto knyga “langas” pasirodė 1966 m. Daugelį į šiuos rinkinius įėjusių eilėraščių poetas rašė jau sunkiai sirgdamas.
Vėlyvoje Putino lyrikoje sapnas ir realybė susiduria kaip du dramatiški žmogaus prigimties pradai. Bet dažniausiai jie tarpusavyje susipina. Baigiamajame kūrybos etape V. Mykolaitis – Putinas rėmėsi pastovesne, pagal individualybės polinkius susiformavusia meninių įvaizdžių sistema. Didėjant dramatinei išgyvenimų įtampai, poeto lyrika vis labiau panašėjo į monologą.
Vincas Mykolaitis – Putinas mirė 1967m. birželio 7 dieną Kačerginėje. Tada Lietuva neteko vieno talentingiausių ir iškiliausių žmonių.