V. Mykolaičio – Putino biografija

Vincas Mykolaitis – Putinas
Biografija

Vincas Mykolaitis – Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. Pilotiškių kaime, Prienų rajone. Jis turėjo dar šešis brolius ir dvi seseris. Vaikystė, nors ir be skurdo, nebuvo skaidri. Tėvas buvo labai griežtas, ambicingas, kieto charakterio. Motina jautresnė, švelnesnio būdo, niekada nerodydavo savo pykčio, šeimos reikaluose didelės įtakos neturėjo. Rašytojo šeima išsiskyrė iš kitų savo uždarumu ir šaltumu. Kaip rašė pats Putinas savo atsiminimuose, šeimoje jie tarsi varžėsi vieni kitų, laisviau jausdavosi tarp samdinių ar šiaip svetimų žmonių.

Pilotiškių gamtovaizdžiai taip pat nėėra itin patrauklūs. Nėra ten netoliese nei upės, nei ežero, nei aukštumų. Aplink vien lygumos, neišvaizdūs dirvonai, kai kur pelkėtos žemumos.

Tačiau poetinius išgyvenimus žadina ne vien spalvingi gamtos reginiai, šventinės nuotaikos, romantiškos gyvenimo situacijos. Dvasingumas slypi ir po kieta kasdienybės pluta, žmogiškoji siela išsiveržia net pro šiurkščiausią materialumą. Būsimajam poetui giliai smigo sąmonėn kiekviena žmonių pastanga dvasiškai pakilti virš pilkos kasdienybės, bent akimirkai nugalėti savo ribotumą. Išskrendantys į tolimas šalis paukščiai jam asocijavosi su vidiniais sielos troškimais “ pralaužti mūsų būties užždarumą”.

V. Mykolaitis turėjo gerą klausą ir gražų balsą. Besimokydamas pirmoje gimnazijos klasėje, pradėjo dainuoti mokinių chore, o vėliau ir Marijampolės lietuvių chore. Taip pat gimnazijoje Putinas garsėjo ir kaip geras dailininkas.

Baigęs keturias gimnazijos klases, Mykolaitis pasuko tradiciniu didžiosios lietuvių jaunuomenės da

alies mokslo keliu. 1909 jis įstojo į Seinių kunigų seminariją.

Seiniuose patirti įspūdžiai aiškiai atsispindi romano “Altorių šešėly” pirmojoje dalyje. Tai, ką seminarijoje patyrė Liudas Vasaris iš dalies atitinka paties Mykolaičio nuotaikas.

Būdamas antrajame kurse, Mykolaitis – Putinas įsitraukė į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Ten jis studijavo Lietuvos istoriją, literatūrą, kalbą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus.

Senių laikraštyje “Šaltinis” 1911 m. pasirodė pirmasis Mykolaičio eilėraštis “Sursum corda” (Aukštyn širdis), pasirašytas Putino slapyvardžiu. Debiutinis jauno poeto kūrinys dvelkė seminarijos dvasia, eilių intonacija ir stilius buvo artimi bažnytinei patetikai ir meditacijoms. Panašiu balsu Putinas ir vėliau bylojo ne kartą, bet visi jo religinės tematikos eilėraščiai išėjo dirbtinai, be didesnio jausmo. Nuoširdžiau poetas atsiskleidė eilėraštyje “Skausmo balsas” .

Ankstyvuosiuose Mykolaičio – Putino eilėraščiuose stilistinės priemonės ir tonas gana panašūs į Maironio. Nemažai čia irr teminių motyvų: anticarinių nuotaikų, bodėjimosi priespaudos našta ir laisvės ilgesio.

Be minėtojo “Šaltinio”, Mykolaitis – Putinas savo eilėraščius spausdino ir pagrindiniame klerikaliniame “Draugijos” žurnale.

Pradedantį poetą ėmė traukti platesni literatūros horizontai:1913 m. jo eilėraščiai pasirodė literatūriniame žurnale “Vaivorykštė”. Šį faktą V. Mykolaitis – Putinas vėliau laikė tikruoju “savo įsivesdinimu į lietuvių literatūrą”.

Poetas nežymiai priešinosi klerikalinės aplinkos poveikiui, siauram literatūros suvokimui. Margame XX a. pradžios lietuvių literatūros sraute, V. Mykolaitis – Putinas intensyviai ieškojo savo kelio, įvairiai bandė suderinti savo poetinį balsą su to meto poezijos choru. Pi
irmuosiuose poeto bandymuose romantiškai pakilių posmų, emblemomis virtusių retorinių figūrų bei įvaizdžių.Ne kartą V. Mykolaitis – Putinas bandė paliesti ir socialinius motyvus.

1913 m. periodikoje pasirodė Putino lyrinis prozos vaizdelis “Vakaro lopšinė”, artimas V. Krėvės “Vakarinei giesmei”. Kai kur liaudies dainų stiliumi mėginta paliesti ir gamtinius motyvus. Sekdamas L. Gira, poetas bandė tautosakine forma išreikšti ir individualius išgyvenimus bei nuotaikas.

Tarp pirmųjų Putino bandymų išsiskiria gamtiniai eilėraščiai. Nuo pat jaunystės visus erdvės ir kosminio laiko požymius poetas matė dvejopai: tekanti ir besileidžianti saulė, žvaigždėti vidurnakčiai, besikeičiantys metų laikai jam egzistuoja kaip realūs didelio būties proceso reiškiniai, žadantys pasigėrėjimą ir gyvenimo pilnumos nuovoką. Ilgainiui, poeto kuriama gamta įgavo savotiškas spalvas ir kontūrus, tapo tarsi jo sielos veidrodžiu. Jauną poetą traukė galingas gamtos stichijų siautėjimas (Audra), mėnesienoje nutilusi jūra (Nutilusi jūra), svajingi saulėlydžiai (Leidžiantis saulei).

Būdamas uždaro būdo, Mykolaitis – Putinas dar jaunystėje pajuto savo vidinio pasaulio konfliktus su išoriniu. Dvasinės atgaivos poetas ieško, kurdamas didelių erdvių pasaulį, kur siela gali laisvai nutolti nuo slegiančios kasdienybės.

1913 – 1914 m. V. Mykolaitis – Putinas parašė poemą “Kunigaikštis Žvainys”. Joje poetas išaukština meilę tėvynei, finaliniuose epizoduose negaili juodų spalvų pagrindiniam herojui, smerkia jį už gimtojo krašto išdavimą. Kartu poemoje išryškėjo ir naujos – neoromantinės XX a. lietuvių literatūros tendencijos: stiprėjantis susidomėjimas asmenybe, vidiniu pasauliu, ja
ausmų kova, psichologiniais išgyvenimais.

Žengdamas pirmuosius kūrybos žingsnius, Putinas jau siekė aprėpti universalias žmogaus būties temas. Jo posmuose atsiskleidžia plačios erdvės, spindi harmoningas visatos grožis, tačiau juntama ir stipri vidinė įtampa.

Tarp seminarijos sienų bėgančios dienos, vis labiau artėjantis įšventinimas į kunigus, poeto širdyje stiprino abejones ir žadino vis didesnį susirūpinimą.

1914 m. rudenį įsiliepsnojęs pirmasis pasaulinis karas tapo pirma lemtinga

V. Mykolaičio – Putino gyvenimo posūkio riba. Mokslas seminarijoje buvo užbaigtas paskubomis. Su seminarijos dokumentais Mykolaitis – Putinas atsidūrė Peterburge, kur pradėjo studijuoti dvasinėje akademijoje – stambioje carinės Rusijos religinėje aukštojoje mokykloje. Karo meto įvykiai ir studijos išvedė jauną poetą į platesnį pasaulį. Čia atsivėrė naujos galimybės plėsti savo literatūrinį akiratį. Peterburge Putinas iš arčiau susipažino su rusų literatūros lobiais, meniniu gyvenimu. Ypač didelę reikšmę poetui turėjo muzika. Iš tuolaikinių rusų poetų jį labiausiai traukė simbolistai. Patraukė rusiškai rašančio lietuvių poeto J. Baltrušaičio kūryba.

1917 m. Peterburge išleista pirmoji poeto knyga, į kurią įėjo poema “Kunigaikštis Žvainys” ir dar pluoštas eilėraščių, kuriuose atsispindi karo metų nuotaikos, ryškėja naujas poeto santykis su tikrove.Romantiški jaunystės džiaugsmai ir vidiniai sielos disonansai čia daug kur pasitraukia į šalį, užleisdami vietą rūstiems žmonių sielvarto atgarsiams. Kai kuriuose knygos puslapiuose skamba ir moralinio protesto balsas.

Po trijų mokslo metų Peterburge Mykolaitis – Putinas gavo Amerikos lietuvių Tautos fondo stipendiją, su
uteikiančią galimybę nuo 1918 m. studijuoti Friburgo universitete, Šveicarijoje. Studijų metais Putinas parašė nemažai eilėraščių, sukūrė poetinę dramą “Valdovo sūnus”, mėgino jėgas novelistikoje, parengė literatūrinių straipsnių. 1921 m. Lietuvoje įsisteigusi “Švyturio” leidykla išleido iš karto du tomus “Putino raštų”. Kritikai palankiai vertino naujus kūrinius. Kaune pradėjęs veikti dramos teatras įtraukė “Valdovo sūnų” į savo repertuarą. Tačiau pats rašytojas nebuvo patenkintas nei savo kūryba, nei jos sąlygomis.

Ankstesnės abejonės dėl dvilypės dvasininko ir menininko padėties toliau stiprėjo. Nuo klerikalinės aplinkos poetas kiek atitrūko paskutiniame savo studijų etape. 1922 m. rudenį, baigus mokslus Friburge, atsirado galimybė studijoms Miuncheno universitete. Čia Mykolaitis – Putinas susitelkė grynai į literatūrinius dalykus, nes rengėsi profesūrai Kauno universitete. Devyni metai, praleisti toli nuo gimtojo krašto, išvedė jaunąjį poetą į platųjį pasaulį. Tiesa, tai buvo kelias, vingiavęs per įvairių aukštųjų mokyklų auditorijas ir bibliotekas, tačiau jis palydėjo sodžiaus pagimdytą jaunuolį į humanitarinės kultūros aukštumas, parengė svarbiausiems gyvenimo išbandymams.

Grįžęs į Lietuvą V. Mykolaitis – Putinas 1923 m. pradėjo dėstyti Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete ir 1928 m. tapo profesoriumi. Kaune, kur įsikūrė poetas, telkėsi rašytojai, buvo leidžiamos knygos, laikraščiai, žurnalai, steigėsi mokyklos ir mokslo organizacijos.

Gana aktyviai Putinas ėmė reikštis literatūrinėje kritikoje. Savo straipsniuose jis vertino kūrybos reiškinius, remdamasis vien meninės kokybės kriterijais.

Reikšmingas buvo Putino suartėjimas su V. Krėve – Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Krėvė nemėgo klerikalų ir ėmė skatinti savo jaunesnį kolegą pereiti dėstyti į jo vadovaujamą fakultetą. Tai sutapo su senais Mykolaičio norais ir jis 1929 m. pakeičia pedagoginio darbo kryptį.

1926 m. pasirodė antroji V. Mykolaičio – Putino poetinė drama “Žiedas ir moteris”, kuriame įkūnyta žmogaus kova už gyvenimo laimę, jausmų laisvę ir prasmingą meną, siejasi su pagrindine Mykolaičio – Putino kūrybos problematika. Netrukus gimė misterija “Nuvainikuota vaidilutė”. Joje atsispindi jausmų susidūrimas su “dieviškąja” lemtimi. Čia rašytojas mėgino simboliškai įprasminti istorinį lietuvių tautos likimą. 1927 m. išėjo Putino lyrikos rinkinys “Tarp dviejų aušrų”. Tada Putinas tapo vienu ryškiausių lietuvių poetų.

Pasitraukdamas iš profesoriaus pareigų Kauno Teologijos – filosofijos fakultete ir pereidamas į Humanitarinių mokslų fakultetą 1925 m. Putinas tarsi perkirto pirmąja grandinę, siejusią jį su klerikalinėmis institucijomis. 1932 m. Putinas atsisveikino ir su “Židinio” redaktoriaus pareigomis, kurias ėjo nuo 1924 m.

Tuo metu jis jau rašė romaną “Altorių šešėly”, kuriame sprendė opius savo paties dvasinės evoliucijos klausimus ir kartu apibendrino tipiškus krašto kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinius.

Romano “Altorių šešėly” pasirodymas 1933 m. dvasininkų sluoksniuose buvo sutiktas kaip pasikėsinimas prieš bažnyčią, nors autorius tokio tikslo ir neturėjo.

1935 m. V. Mykolaitis – Putinas oficialiai atsisakė kunigystės ir sukūrė šeimą. Poeto išėjimą į platesnę kultūrinę ir visuomeninę aplinką aktyviai skatino kai kurie žymūs ano meto intelektualai. Ypač rašytoją rėmė V. Krėvė.

1923 – 1933 m. m. labai svarbūs Putino gyvenime. Per šį laikotarpį rašytojas tvirtai įaugo į Lietuvos kultūrinę dirvą ir įvykdė labai svarbų vidinio išsivadavimo žygdarbį. Labai reikšmingas šis dešimtmetis ir Putino kūryboje. Tuo laikotarpiu pasirodžiusi jo lyrikos knyga “tarp dviejų aušrų”, romanas “altorių šešėlyje”, drama “valdovo sūnus” įėjo į lietuvių literatūros klasiką. Šiuose kūriniuose galima įžvelgti ano meto lietuvių literatūros raidos tendencijas, taip pat nerimastingus menininko ieškojimus.

Tuo laikotarpiu V. Mykolaitis – Putinas iškilo kaip simbolizmo atstovas. Jo eilėraščių rinkinys “tarp dviejų aušrų” laikomas būdingiausia lietuvių simbolistinės literatūros knyga.

1933 m. Putinas buvo išrinktas Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininku ir šias pareigas ėjo iki 1937 m. 1936 m. V. Mykolaitis – Putinas išleido poezijos rinkinį “keliai ir kryžkeliai”, kuriame atsispindėjo nauji poetiniai ieškojimai. 1937 m. pasirodė romanas “krizė”, skirtas aktualioms to meto buržuazinės visuomenės problemoms, tačiau apvylęs skaitytojus idėjinėmis išvadomis.

Kurį laiką poetas buvo pritilęs, išgyveno savotišką kūrybinę krizę. 1939 m. , sukrėstas artėjančio Antrojo Pasaulinio karo nuojautų, poetas paskelbia pluoštą naujų eilėraščių, atspindinčių niūrias buržuazinės visuomenės saulėlydžio nuotaikas, sielvartą dėl žmonijos kultūrai gręsiančios katastrofos.

1940 m. V. Mykolaitis – Putinas pradėjo profesoriauti Vilniaus universitete, kur dėstė lietuvių literatūrą. Įsteigus LTSR Mokslų Akademiją, Putinas 1941 m. buvo išrinktas jos nariu ir kurį laiką ėjo Lietuvių literatūros instituto direktoriaus pareigas. 1954 m. , pablogėjus sveikatai, V. Mykolaitis – Putinas pasitraukė į pensiją ir atsidėjo vien kūrybiniam darbui.

Reikminga buvo Putino mokslinė ir pedagoginė veikla. Gilus šio darbo prasmės suvokimas teikė ištvermės ir moralinio pasitenkinimo. Taip pat daug nuveikta ir vertimų srityje. Putinas vertė klasikinę rusų poeziją, nuolat domėjosi A. Mickevičiaus kūryba.

1957 m. pasaulį išvydo pirmasis istorinio romano “sukilėliai” tomas. “sukilėliai” – kūrinys apie istorinį baudžiauninkų vaidmenį 1863 m. sukilime. Autoriui rūpėjo parodyti, kaip šiame sukilime išryškėjo lietuvių liaudies jėga, laisvės troškimas, herojinė dvasia. Šis kūrinys nėr istorinė kronika, o didelių dvasinių polėkių epopėjinis kūrinys su būdingais V. Mykolaičiui – Putinui meninės pasaulėjautos bruožais.

Nuo 1955 m. tarsi prasidėjo naujas poeto atgimimas, susijęs su bendru to meto literatūrinės atmosferos pasikeitimu.

1959 m. pasirodžiusiame V. Mykolaičio – Putino “raštų’ pirmajame tome buvo įdėti keli stambūs lyriniai ciklai – “sonetai”, “parafrazės”, “septynios dienos”, “Krentanti žvaigždė” ir pluoštas atskirų eilėraščių.

Poetinis įkvėpimas neapleido Putino iki gyvenimo pabaigos. 1963 m. buvo išleista eilėraščių rinktinė “Būties valanda”, sulaukusi didelio pasisekimo. Paskutinė poeto knyga “langas” pasirodė 1966 m. Daugelį į šiuos rinkinius įėjusių eilėraščių poetas rašė jau sunkiai sirgdamas.

Vėlyvoje Putino lyrikoje sapnas ir realybė susiduria kaip du dramatiški žmogaus prigimties pradai. Bet dažniausiai jie tarpusavyje susipina. Baigiamajame kūrybos etape V. Mykolaitis – Putinas rėmėsi pastovesne, pagal individualybės polinkius susiformavusia meninių įvaizdžių sistema. Didėjant dramatinei išgyvenimų įtampai, poeto lyrika vis labiau panašėjo į monologą.

Vincas Mykolaitis – Putinas mirė 1967m. birželio 7 dieną Kačerginėje. Tada Lietuva neteko vieno talentingiausių ir iškiliausių žmonių.

Leave a Comment