„ Algimantas“- romanas europietiškosios ir lietuviškosios teorijos šviesoje

Žodis romanas kilęs iš senosios prancūzų kalbos, kurioje reiškė romaniška kalba (t. y. ne lotyniškai – oficialia senųjų laikų rašto kalba) parašytą kūrinį.
Dažnai sakoma, kad XIX amžius literatūroje – romano amžius. Rašytojų realistų dėmesys kasdienybei, gyvenimo įvairovei, pastangos aprėpti ir paaiškinti visuomenės gyvenimo visumą atitiko šio lankstaus žanro prigimtį ir suteikė nepaprastai stiprų impulsą jo raidai.
Romano ištakos glūdi dar antikinės Graikijos literatūroje, Viduramžių pramoginėje, nuotykių raštijoje (riterių romanas), liaudies humoristiniuose bei satyriniuose pasakojimuose (iš jų išaugo vieno žymiausių Renesanso rašytojų Fransua Rablė ro omanas „Gargantiua ir Pantagriuelis”). Tačiau Renesanso, Baroko ir Klasicizmo laikų literatūros teorijoje romanas dar nebuvo laikomas savarankišku žanru, neskiriamas nuo tokių tekstų kaip kronika, reportažas, memuarai, laiškai, o jei ir pastebimas, tai priskiriamas vadinamiesiems „žemiesiems” žanrams.
Pirmąjį lietuvišką romaną „Algimantas arba lietuviai XIII šimtmetyje” V.Pietaris pradėjo rašyti 1900 m. Spaudoje romanas pasirodė 1904 m. Šiame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė. Kūriniui būdingas epinis mą ąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija.
Norėdami suvokti šito romano (autorius pavadino apysaka) vietą ir žanrinę tipologiją, turėtume pasekti šio žanro genezę nuo V. Skoto, kurio šaknys – viduramžių liaudies baladė, viduramžių poema ir viduramžių romanas (o šie si

iejasi su antikine tradicija).
Kadangi romano sąvoka Vakarų Europoje ir Lietuvoje nevienoda, reikėtų išsiaiškinti, kaip šį žanrą aiškina europietiškoji romano teorija ir kaip jis suprantamas lietuviškojoje.
Romano samprata Vakarų Europoje
Romano teorijai atsirasti lemiamą poveikį padarė romėniškosios nesisteminės Horacijaus „ Poezijos menas“ pakeitimas griežtus sistemos bruožus turinčia graikiškąja Aristotelio „Poetika“.
Romano žanro padėtis išsiskyrė tuo, kad Aristotelio „Poetikos“ žanrų sistemoje šiam žanrui nebuvo vietos, kadangi dar nebuvo tiesioginio šio žanro atitikmens. Pirminė suformuluota romano žanro samprata tiesiogiai atitiko aristoteliškąjį epo apibrėžimą, kuriame teigiama, jog epas yra „parašytas vienos rūšies metru ir turi pasakojimo formą“, todėl jam netinka nei prozinė forma, nei komiškumas. 1554 m. Vokietijoje Jőrgas Wickramas išleido romaną „Jaunuolių paauglystės veidrodis“, kuris ne tik pradėjo „romano vystymosi“ tradiciją, bet ir užbaigė eiliuoto romano epochą. Po XV VI – XVII a. Perversmų romano srityje, po F. Rabelais, novela picaresca, M. de Cervanteso, manieringojo romano jau nebebuvo galima nepastebėti, kad gyvuoja ir klesti prozinio
pasakojamojo meno reiškinys, nors ir atitinkantis tik žemojo žanro reikalavimus. Prozinę romano dalį į Aristotelio „Poetikos“ rėmus įspraudė prancūzų Klasicizmo teoretikas abatas P.- D. Huet, kurio traktatas „Apie romanų kilmę“ suvaidino išskirtinį vaidmenį romano teorijos raidoje. Jis atskiria romaną nuo epinių poemų. Ima kisti ne tik romano, bet ir epo samprata. Romanas ir epas tampa ne tik at
tskirais žanrais, bet ir vienas kito priešybe.
Vienas svarbiausių romano teorijos uždavinių buvo nustatyti romano ir epo žanrinį skirtumą ir rūšinį tapatumą. Klasicizmui romano ir epo panašumai bei skirtumai buvo sąlygoti tik poetikos elementų. Švietimas jau ima suvokti ir tai, kad šie žanrai nėra sinchroniški. Romaną ir epą Švietimas pirmiausia atskiria laiko atžvilgiu – juos kuria skirtingos epochos, vadinasi, ir skirtingo išsivystymo žmogus. Sinchroninis epinės ir romaninės formų funkcionavimas nebėra įmanomas. Epas tampa tautos pasaulio, o romanas – individo pasaulio estetinės refleksijos forma. Romanas pradeda virsti miestelėniškojo gyvenimo ir pasaulio epu, o herojinei poemai paliekamas tautinės praeities pasaulis. Tokią romano sampratą priėmė visas XIX a.
Termino romanas anglosaksiškoji literatūrologija nevartoja. Daugelyje Europos kalbų šis žodis reiškia novel. Anglų rašytoja Clara Reeve suformulavo tokį romance ir novel skirtumą: „Novel yra tikrojo gyvenimo ir papročių, taip pat laiko, kada jis parašytas, paveikslas. Romance aukšta ir pakylėta kalba aprašo tai, kas niekada nenutiko, nei tikėtina, kad nutiktų.“ Vis dėlto apčiuopiama funkcinė novel ir romance, kaip ir herojinio epo bei romano giminystė.
Romantizmas išlaisvina romaną nuo priklausomybės epui ir iškelia jį į literatūrinių žanrų viršūnę, nurodydamas iš principo kitokias romano kilmės ištakas. Romanas tampa visumine vienove, kuri jungia atskirų formų bei žanrų įvairovę.
Tauta negali sukurti romano, kol ji da
ar nepagimdė individualybės, kol ji savo vidinėje erdvėje nesudarė palankių sąlygų gimti individualybei, ir lygiai taip pat neįmanoma, kad romaną sukurtų nors ir pats talentingiausias žmogus, bet neturintis dvasinio individualybės turinio, nes būtent šis turinys ir sudaro romano „vidinę formą“.

Idividualybės dvasia save reflektuoja romanu. Romano objektas yra „veikiančiųjų asmenų visa vidinė būtis“. Tai yra esminis romano skirtumas nuo herojinio epo. Taigi pagrindiniu romano turiniu tampa vidinis žmogaus turinys – jo būtis, jo vidinė būsena.
XX a. individo sąmonė darosi miglota, neaiški, bekontūrė, nes ji prasibrauna į tuos būties kontūrus, kurie tūno pernelyg giliai ir yra pernelyg metafiziški, kad juos būtų galima įbrukti į klasikinio pasakojimo rėmus, todėl miglota, neaiškia, bekontūre forma šiuos būties sluoksnius reflektuoja ir romanas, prarasdamas epiškumą, bet nenustodamas būti romanu.
Lietuviškoji romano samprata

Išsamios romano teorijos studijos Lietuvoje iki šiol nėra sukurta. V. Zaborskaitė „Literatūros mokslo įvade“ (1982 pernelyg tiesmukiškai komplikuoja hegeliškąją romano – kaip naujųjų laikų epo – koncepciją su angliškąja novel samprata, gaudama eklektišką heterogeniškų dalių mišinį.
Kiek daugiau vietos romano žanro charakteristikai skiriama „Literatūros teorijos apybraižoje“ (1982). Skirtingai nuo V. Zaborskaitės, kuri romano žanro ištakas randa antikinėje epochoje, skyrelio „Epika“ autorius V. Kubilius laikosi kiek specifiškesnio, novel teorinei sampratai artimesnio požiūrio, romano pradžią susiejančio su spausdinimo mašinų arba „buržuazinės epochos“ pradžia. Kiek paradoksaliai romano žanras ir

r apskritai epika čia iliustruojama lietuviškąja medžiaga, nepaminint šio žanro istorinį branduolį sudarančių M. de Servanteso, F. Rabelais, H. Fieldingo ir kt. romanų.
Teoriniams romano apmąstymams monografijoje „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse“ (1987) daug vietos skiria A. Radzevičius, kuris laikosi hegeliškojo ir romantinio požiūrio, kad pagrindinis romano uždavinys yra vaizduoti žmogaus asmenybės tapsmą. Dėl to ir „tikrasis romanas“ galėjęs susiformuoti tik iškilus asmenybės ir jos tapsmo problemai – Romantizmo epochoje. Šiuo aspektu europietiškoji ir lietuviškoji romano samprata sutampa.
Kiek platesnės yra lietuvių romano studijos, iš kurių pažymėtina metodologiškai labiausiai išbaigta J. Žėkaitės monografija „Lietuvių romanas. Žanro raida iki 1940 m.“ Romaną J. Žėkaitė laiko realistiniu žanru, kurio prigimčiai būdingas epinis platumas, kitaip tariant, romanas yra visuomeninio būties sluoksnio atspindys: „ Romanas – tai žanras, įkūnijęs savyje realizmo esmę, plačiai atspindįs epochą, turįs tendenciją nuolat keistis ir vystytis.“ Realizmo stoka autorė paaiškina romano silpnumą „pirmuoju buržuazijos valdymo dešimtmečiu“, kuomet „lietuvių literatūroje dominavo neoromantizmas ir ekspresionizmas.
„Realizmas ir ypač kritinis realizmas atvėrė lietuvių romano žanrui būtiną objektyvaus stebėjimo lauką, sudarė tvirtą bazę jo meniniam formavimuisi ir tobulėjimui“, – teigia J. Žėkaitė, nors tokio priežastingumo nepatvirtina europietiškojo romano raida – netgi priešingai: šis žanras suklesti Švietimo ir Romantizmo epochoje.
Ryškus lietuviškųjų romano teorinių tyrinėjimų bruožas, o kartu – ir trūkumas yra silpna pažintis su europietiškosios teorinės minties tradicija ir atrama į rusų tyrinėtojus, tokius kaip V. Bielinskis, B. Grifcovas, M. Bachtinas, į jų gretą atsargiai įterpiant taip pat vieną kitą vakarietiškąją pavardę, kaip antai: G. Hegelio, G. Lukacso, E. Forsterio, W. Kayserio, R. Welleko. Rėmimasis europietiškąja literatūrologija dėl to yra pakankamai eklektiškas ir atsitiktinis. Kitas ypatumas – pernelyg didelis nuolaidumas kūrinių meniniam lygiui; kūrinių analizė stokoja to kritiškumo, kuriuo pasižymėjo pirmieji kritikai (A. Jakštas, Vaižgantas, B. Sruoga ir kt.), nors, pateikiant bendrą įvertinimą, šis elementas išsaugomas.
XIX amžius buvo apysakų amžius, – taip 1900 m. skelbė A. Jakštas, apysakos vardu pavadindamas tą literatūrinį reiškinį, kuris Vakarų Europoje buvo žinomas romano vardu. Iki pat „Altorių šešėly“ pasirodymo romano žanras Lietuvoje buvo išstumtas į literatūrologinės „psichikos“ pasąmoningąsias gelmes, neįstengiant šio žanro „pavojingos“ realybės priimti psichologiškai. Romanas buvo vertinamas kaip savotiška neišvengiama blogybė, kurios buvimo faktas pripažįstamas, bet jam nepritariama. Prieš romano termino taikymą J. Lindės – Dobilo „Blūdui“ ypač karingai, tarsi gindamas literatūrinį dorovingumą, buvo nusiteikęs Vaižgantas; apysaka buvo pavadintas ir V. Pietario „Algimantas“.

Tačiau romanas jau buvo viešpataujantis literatūros žanras Vakarų Europoje ir net Rusijoje bei Lenkijoje. Todėl lietuvių kūrėjai buvo priversti įsileisti romaną, bet įvairiausiais būdais stengėsi apvalyti jį nuo pačios romaniškumo esmės. Šį naują tvarinį, kuris patenkintų romano formos reikalavimus, bet būtų apsaugotas nuo „negatyviosios“ romano esmės, lietuvių rašytojai ima vadinti apysaka, nors šio termino europietiškas literatūros mokslas nepripažįsta.
Lietuvių literatūrinėje sąmonėje nuo XX a. pradžios smarkiai susikirto tarptautinis ir lietuviškasis stambaus pasakojamojo kūrinio žanriniai apibūdinimai – romanas ir apysaka, abu pretendavę į savarankiškumą ir jį galų gale išsikovoję.
Bene aiškiausiai kiekybinį santykį tarp romano ir apysakos nusakė J. Grinius, recenzuodamas J. Gintauto „Tiesiu keliu“: „Juk jeigu apysaka <(.)>netelpa viename tome, tai reiškia, kad ji nėra apysaka, bet romanas. O iš romano turime reikalauti pilnesio, įvairesnio gyvenimo ir daugiau vaizdumo“.
XIX a. pab. – XX a. pr. sugalvojamas dar vienas, – visiškai neapibrėžtas neutralus terminas – veikalas.
Lietuvių rašytojai, kaip sako J. Žėkaitė, itin dažnai painiodavo romano ir apysakos terminus. Aiškesni apysakos ir romano žanriniai kontūrai lietuvių kritikoje, V. Kubiliaus teigimu, buvo nubrėžti „tik pasirodžius didesniam skaičiui romanų ir aiškėjant šios stambiosios epinės formos tūriui“.
Kiek griežčiau romano sampratą bandė teorizuoti Vaižgantas, turėjęs savitą, abato Huet teorijai artimą, romano sampratą. Romanas Vaižgantui pirmiausia asocijuojasi su meilės tema; bet rašytojas smarkiai apsirinka sakydamas, kad tik Viduramžiais romano sąvoka žymėjo „platesnę rūšį literatūros veikalų“, o tuo tarpu šiandien romano vardas skiriamas tik meilės istorijai nusakyti. Iš tikrųjų istorinė žanro raida vyko priešinga – teminio ekstensyvėjimo linkme, ir tik viduramžiais, pačiose savo ištakose, romanas pasakojo kurtuazinę meilės istoriją. Apibūdindamas „Blūdą“, jis netgi supriešina romano žanrą su psichologine analize; tai reikštų, kad romanui nebūdinga psichologinė analizė, tad romanas yra tik „istoriškai – epizodiška apysaka“, kurios centras – meilė. Romaną sugiminiuoja su angliškuoju romance, o apysaką su novel žanru.
Be romano susiejimo su meilės tema, Vaižgantas mėgino dar išskirti ir savarankiškus istorinius romano tipus: „Apysakas (romanus) sulig vyriausiąja sudedamąja jų dalimi skiriu į dvejopas: į istoriškai – epizodiškąsias ir analitiškai psichologiškąsias. Šiandieną aukščiau apsišvietęs skaitytojas beveik nebesupranta, kaip gali beletristikos veikalas apsieiti be smulkios psichologinės analizės, kaip vyriausiojo elemento“. Nepaisant dalykinio netikslumo, Vaižganto pasakymas svarbus tuo, kad jis sureikšmina „smulkios psichologinės analizės“ svarbą.
Panašaus skirstymo laikėsi ir B. Sruoga „Skaitymų“ žurnale 1923 m. iškeltoje esezų teorijoje, kurioje romanui skiriamos istoriškai – epizodiškųjų apysakų, o esezams – analitiškai – psichologiškųjų apysakų funkcijos. Abu lietuvių rašytojai pastebi tą pačią epiškumo nykimo ir psichologiškumo stiprėjimo tendenciją, nors ją įvardija kiek skirtingai.
Studijoje apie lietuvių romaną J. Žėkaitė lietuvių romanistų pirmųjų žingsnių silpnumą iš dalies aiškina blogu lietuvių kūrėjų teoriniu pasiruošimu. Pasaulinė romano žanro praktika šio teiginio nepatvirtintų. Romano atsiradimas ar jo sėkmė – lygiai kaip ir bet kurio kito kultūrinio reiškinio priežastys – nėra susijusios su teorinių nuostatų žinojimu, juo labiau, kad ir tos nuostatos labai neaiškios.
Pirmieji lietuvių romanistai vis dėlto rėmėsi tiek svetima, tiek ir pačių susikurta teorine romano samprata, ir, atrodo, tai buvo viena iš svarbiųjų lietuviškojo romanų nepasisekimo priežasčių.
A. Schopenhaueris reikalauja kuo daugiau vidinio ir kuo mažiau išorinio veiksmo, nes esminius būties pamatus ir variklius jis atranda vidinėje būties erdvėje. Lietuvių adoruojama intriga ir fabula šį mechanizmą iškelia į išorinę būties stichiją. Intriga, fabula tokiu atveju tampa epine piliečio gyvenimo aprašymo priemone, o vidiniam veiksmui, romano ypatumui „intriga ir fabula“ pasidaro neesminės. Todėl „intriga ir fabula“ yra gero epo, bet blogo romano požymis.
Teorinė lietuvių mintis tarytum sąmoningai orientavosi priešinga europietiškajai linkmei. Vienas žymiausių romantinės romano sampratos kūrėjų Fr. Schlegelis teigė, kad „romano apibrėžimui jau priklauso tai, kad jis neturi turėti jokio tautiškumo“, o po kelių dešimtmečių Fr. Th. Fischeris, nenutoldamas nuo romantinės tradicijos, konkretizavo: „Romano turinys, kuris pasaulio vaizdui suteiktų aukštesnę istorinę prasmę, yra ne reikšminga tautinė veikla; platumą jam turi suteikti santykis su dabartimi, grynu žmogiškumu, iš atitinkamo taško vaizduojant ištisos epochos papročius, visuomenę, kultūros formas, o per tai – žmogiškojo gyvenimo visumą“.
Šis dėsningas sugretinimas rodo, kad lietuviškai suvoktas teorinis pasirengimas lietuvių kūrėją vedė tolyn nuo europietiškosios teorinės romano sampratos. „Algimanto“ atveju tai ,atrodo, tebuvo vien „pavyzdžio teorija“: V. Pietaris kūrė remdamasis ne abstrakčiomis teorinėmis nuostatomis, bet W. Scotto ir H. Senkiewicziaus romanų pavyzdžiu.
Vienas pirmųjų teorinių teiginių, romaną kreipiančių į epinį vaizdavimo būdą ir objektą, buvo A. Kriščiukaičio – Aišbės „Varpe“ (1894) pristatytos Ch. Aboviano „Armėnų žaizdos“, „nacionališka epopėja proza, epopėja, kurioje Abovjanas nori parodyti, ką kenčia armėnų šalis ir kurią rašant, kaip sakė Ch. Abovianas, „Armėnija kaip aniuolas stovėjo prieš mane“ – kaip Lietuva prieš Vaižgantą.
Programiniame žurnalo „Vaivorykštė“ (1913m. Nr.1) straipsnyje „Naująjį žygį pradedant“ L. Gira ragina lietuvių raštiją nuo praktiškumo eiti prie tautiškumo, nes, esą, tik tokia literatūra bus vertinga ir visuotinai pripažinta.
Skirtingai nuo L. Giros, B. Sruoga palaiko autentišką savo tautos meną. B. Sruoga ima aukštinti ne romaną ar dramą, bet lyriką, kadangi „lietuvių tauta – tauta, kuri dainuoja“, o viena iš „būtiniausiųjų lietuvių dvasios savybių – lyrizmas ir realusai misticizmas“, – taigi per lyriką geriausiai atsiskleisianti ir lietuvių tautos dvasia. „Jeigu lemta lietuvių tautai pasakyti ateity savo kūrybos žodį į pasaulį, tai tasai žodis bus lyrika“.
Beveik tuo pačiu metu B. Sruoga, aptardamas V.Krėvės „Šarūną“ (1910), atleidžia autoriui už Šarūno charakterio individualizmo stoką ir pastebi, kad rašytojas „nedavė psichologijos žmogaus, Asmens, bet davė psichologiją Minios, Liaudies. O tai bene dar svarbiau, nes tai žymus žengimas prie mūsų tautinės psichologijos formos išsiaiškinimo“ – taigi svarbiau epinė piliečio, o ne romaninė žmogaus psichologija.
Priešingus reikalavimus kūrėjui ėmė kelti būsimasis „Altorių šešėly“ autorius Putinas, kuris rašė, kad Maironio kartos rašytojus „visus yra pavergęs tautinis visuomeninis idealas“. Putinas pastebi bendrą lietuvių kūrėjų polinkį į tautiškumą; tačiau L. Gira ar B. Sruoga, S. Čiurlionienė ar A. Jakštas į jį žvelgia kaip į siektiną vertybę, o Putino vertybių skalė jau tampa europietiškai romaninė. Visuomeniškai tautinį idealą Putinas vadina išviršiniu ir priekaištauja Vaižgantui, kad „Pragiedruliuose“, „apsčiai panaudodamas autobiografinę medžiagą, tenkinosi vien tik viešąja anekdotine jos dalimi ir beveik niekur neišgirstame intymaus autoriaus sielos balso ir nepamatome jos gyvenimo“. Šie Vaižganto beletristikos ypatumai yra ne išskirtiniai, kaip sako Putinas, bet išreiškia bendrą tuometinės lietuvių literatūros raidos kryptį, kurią ne tik savo teoriniais apmąstymais, bet ir romanu „Altorių šešėly“ bandė koreguoti pats Putinas.
Lietuvių kūrėjų pasisakymai apie romaną XX a. I pusėje turėjo vieną dėsningumą: orientuodamiesi į europietiškąjį romaną ir bandydami sukurti kažką panašaus, lietuvių rašytojai kartu reikalavo, kad romanas nagrinėtų piliečio problemas, nes tik tokios problemos tuo metu ir tebuvo egzistenciškai aktualios, kadangi lietuvis vis dar tebegyveno bendruomeninės būties lygmenyje. Tačiau gyvenančiam bendruomeninėje egzistencinėje erdvėje ir sprendžiančiam bendruomeninės egzistencijos problemas lietuvių kūrėjui romane domėtis „nereikšmingais“ vidinio gyvenimo reiškiniais ir juos tirti, dėmesį telkti į individą – o ne į tautą – atrodė amoralu ir pavojinga. Romanas įgijo negatyvų vertinimą dėl savo dvasinės orientacijos, tačiau išliko siektina vertybe kaip Vakarų Europos kultūroje viešpataujantis estetinis reiškinys.
Lietuvių rašytojai, romaną su novele sieję kaip visumą su dalimi, suprato, kad romanui nebepakanka novelinio vaizdavimo būdo. Nepaisant to, pradinio laikotarpio lietuvių romanistai rėmėsi būtent noveliniu elementu.
Svarbiausi lietuviškųjų Nepriklausomybės laikotarpio romanų ypatumai ir didžiausi trūkumai, anot K. Keblio, susiję būtent su tuo, kad lietuvių rašytojai savo prigimtimi ir įgūdžiais buvo novelistai ir rašė romanus pagal tuos reikalavimus, kurie keliami novelei.
Išsikristalizuoti romaninėms struktūroms Lietuvoje trukdė ir pati lietuviškoji romano bei meno apskritai samprata, orientuota į pozityvistinį žmogaus psichologinių ar socialinių tipų bei mimetinį socialinės tikrovės vaizdavimą, kuris aktualizavo būtent sinkretinius, o ne individualiuosius asmenybės pradmenis. Lietuvių romanistas save stengėsi suvokti visų pirma kaip bendruomenės narį, kaip tipą – o ne kaip individualybę.
Lietuvių kritika nuo pat XX a. pradžios į romano formavimąsi Lietuvoje žvelgia kaip į bendrą visų rašytojų darbą, kai kiekvienas jų vis ką nors nuveikdavo bendram labui. J. Žėkaitės nuomone, stambieji žanrai atsirado iš smulkiųjų žanrų suklestėjimo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje: romano žanras, kaip forma, sulipdomas bendromis kūrėjų pastangomis panašiu būdu, kaip vystoma ir kokia nors materialiosios kultūros idėja, o po to atiduodama bendram naudojimui.
Apibendrintai galima pastebėti, kad XX a. pradžioje lietuvių rašytojai jau geba sukurti romano „išorinę formą“, įvykdo svarbesniuosius jos keliamus reikalavimus – siužetui, personažų skaičiui, psichologizmui, intrigai, stiliui, apimčiai ir pan. Tačiau ši forma pasirodo esanti negyva, nepaveiki, migdanti. Lietuvių literatūra turi romano formą, bet neturi romano. Lietuviškas romanas yra neįdomus. Todėl neatsitiktinai L. Gira pripažįsta, kad „iš visų dailiosios literatūros rūšių menkiausiai mums sekasi apysaka, romanas“.
Romanas kaip „išorinė forma“
Lietuviškoji romano samprata iš esmės remiasi empirine (pozityvistine) tyrinėjimo metodologija, žanro esmę siejančia su formos elementais.
Empirinis požiūris kūrinio formą laiko substanciniu meno kūrinio elementu, tuo estetiniam reiškiniui suteikdamas objektyvų, vien formų sąveika grįsta priežastingumą. Dėl formų sąveikos ar vidinės transformacijos evoliucionuojant meninėms formoms, kinta jų kiekybiniai matmenys, tam tikru raidos momentu peraugdami į naują kokybę – stambesnis žanras išauga iš smulkesnio arba gaunamas iš kito, jam transformuojantis. Garsus šiuolaikinis literatūrologas E. Meletinskis romaną laiko epo transformacijos produktu.
V. Zaborskaitė atmeta romano kilimo iš epo galimybę ir pripažįsta angliškąją (bekoniškąją) romano kilmės idėją: „Jo šaltiniai įvairūs ir nevienalyčiai: čia ir dokumentinė raštija – laiškai, dienoraščiai, biografija ir autobiografija, istorinė kronika, taip pat kai kurios antikinės grožinės literatūros formos, ypač menipinė satyra (.)“. Šie šaltiniai tiksliai sutampa su angliškojo novel šaltiniais, tačiau V. Zaborskaitė iš jų išaugina tuos kūrinius, kuriuos anglai laiko vaizduotės vaisiais – romance, taip angliškąją novel sąvoką užpildydama įprastinės romano sampratos turiniu.
J. W. Goethe‘i, kuris visomis išgalėmis priešinosi romaninio meno naujovėms, romantinė menų sintezė buvo naujojo meno ypatumas, rodanti šiuolaikinį nuosmukį. Romanas yra trijų rūšių mišinys, tvirtino Fr. Schlegelis.
Racionalistinė europietiškosios literatūrologijos linija, nepaisant J. W. Goethe‘s skepticizmo, taip pat perima romano, kaip įvairių literatūros rūšių sintezės, idėją, nors suteikia jai savą formalistinę interpretaciją: romanas randasi, sintezuojantis literatūros rūšims, suaugant joms į naują sintetinę vienovę. Tuo tarpu romantikams romanas yra universali vienovė, kurioje imanentiškai reiškiasi visa šių literatūros rūšių įvairovė, kuri ne kaip svetimkūnis įsibrauna į romano prigimtį, bet yra pati toji prigimtis.
Nors daugelio lietuvių rašytojų dėka lietuviai save laiko lyrikų tauta, tačiau lyrika yra bene pats silpniausias žanrų sintezės elementas lietuvių romane. Romanas dažnai naudojasi lyrikos forma – eiliuota kalba – kaip ir didžioji dauguma ankstyvųjų – riterinių romanų, kurių žymiausias buvo vokiečių Wolframo von Eschenbacho „Parcifalis“. Kita vertus, eiliuota forma yra laikoma pradine epinio žanro forma, kuri iki pat XVII a. buvo pripažįstama imanentiška ir romanui – kol abatas Huet jos nepakeitė prozine.
Skirtingai nuo lyrikos, žanrus sintezavę romantikai, nors į žanrų sintezės procesą įtraukia ir dramą, tačiau šį elementą vartoja labai nuosaikiai. Ankstyvoje lietuvių prozoje draminis elementas labai stiprus. Lietuvių romanų dramiškumas kyla iš paties lietuviškojo meninio mąstymo vidinių ypatybių, būtent – iš jo epiškumo, o ne romaniškumo. Epinis ir draminis kūrinio sluoksniai išsiskiria į savarankiškas, tarpusavyje menkai tesisiejančias dalis, ir romaninė forma virsta ištisai dramine. Personažų pokalbiai dėl to tampa savitiksliai, dažnai visiškai eliminuojantys netgi „remarkas“. Su drama lietuvių romaną suartina ir tai, kad lietuvių rašytojai tenkinasi veiksmo vaizdavimu, sureikšmina „intrigą, fabulą“, tačiau pasižymi pernelyg silpnomis analitinėmis galiomis. Dėl to ir vyrauja „charakteriai ir poelgiai“, kurių vaizdavimo prioritetą sąlygojo ir pati lietuviškoji samprata, sureikšminusi pozityvistinį žmogaus psichologinių ar socialinių tipų bei dokumentinį socialinės tikrovės vaizdavimą.
Nepaisant to, kad lietuvių romanai savo forma nuolat svyra dramos link, kalbėti apie dramatizmą – apie intrigą ir fabulą – kaip estetinį elementą juose problematiška.
Romanas yra ypatingą struktūrą įgavęs pasakojimas. Tokią struktūrą, tiksliau, tolimą panašumą į ją, lyginant lietuvių romaną su europietiškuoju romanu, įgyja labai retas lietuvių rašytojo kūrinys. Tačiau beveik kiekvienas toks lietuvių autorių kūrinys, kuris savo epiniu pobūdžiu yra panašus į romaną, yra toks grynasis pasakojimas kuris buitiniame lygmenyje neretai tampa prielaida kūrinį pavadinti romanu. Išimtį sudarytų tik V. Krėvės „dramatizuotoji poema“ „Šarūnas“, kuriai rašytojas panaudojo nebe epinio, o draminio pasakojimo formą. Norint į „Šarūną“ pažvelgti kaip į romaną jau reikia pasitelkti Romantizmo estetiką ir prisiminti tokius jos pasekėjus, kaip Th. Mannas, kuriems draminė forma nebūtų kliūtis „Šarūnui“ pripažinti romano statusą.
Europietiškas polinkis į objektyvumą, o lietuviškas – idealizavimą yra skiriamoji europietiškosios ir lietuviškosios literatūros riba, atsirandanti būtent dėl atramos į skirtingo pobūdžio – sinkretinį ir individualų – subjektyvumą. Europietiškasis romanas stengiasi apimti visą egzistencinių spalvų gamą, o lietuvių romanas – tik vieną dviejų polių. Lyginant su lietuviškuoju autobiografiniu elementu, galima būtų teigti, kad vokiškuoju požiūriu būtis reiškiasi būtent per tokias individualias būtis, kurios suponuoja universalią žmoniškąją būtį, o, lietuviškuoju požiūriu, būtis tebesireiškia tik sinkretiškai – tautoje ar kaimo bendruomenėje. Dėl to iš lietuviškųjų kūrinių, kaip antai, autobiografine medžiaga grįstų Vaižganto kūrinių, dingsta „nereikšmingoji“ – asmeninė – plotmė, paliekant tik „reikšmingąją“ – kolektyvinę būties plotmę.
Romanas kaip „Vidinė forma“
Rašytojas, siekiantis objektyviai tirti būtį ir pasaulį, dažnai pastebi, kad žmonės vadovaujasi skirtingomis egzistencinėmis vertybėmis – ypač, kai tos vertybės nesutampa su paties rašytojo asmeninėmis nuostatomis. Egzistuoja dvi tokios fundamentalios vertybinės sistemos: herojinio epo, arba bendruomeninės vertybės, ir romano, arba individualiosios. Autorius gali savo vertybinę sistemą primesti herojams bei savo kuriamam meniniam pasauliui. Tuomet susidaro vienmatė vertybinė skalė – taip, pavyzdžiui, V. Pietario „Algimanto“ herojai gudai, o ypač Aršusis su Aršiene, akivaizdžiai jaučia savo negatyvumą „tikrųjų“ vertybių atžvilgiu.
Romano autorius, arba individualioji, save reflektuojanti dvasia, jau sugeba atsiplėšti nuo savo subjektyvumo ir leidžia gyvuoti pasaulio bei būties reiškinių įvairovei, kurią ji ir tiria. Taigi autoriaus ir herojų vertybinė sistema gali skirtis, nes pagrindinis romano autoriaus uždavinys – ne manifestuoti, o analizuoti vertybes.
Nepaisant to, kad lietuvių romanistai savo vaizdavimo objektu rinkosi jau individualų žmogų, jie vis dar išsaugodavo ir bendruomeninių egzistencinių vertybių sistemą, kuri, nors ir nebegalėdavo įgauti herojiniam epui adekvataus pavidalo, tačiau išlikdavo epine savo vidine esme. Pirmiesiems lietuvių romanistams rūpėjo ne pasaulis žmoguje, bet žmogus pasaulyje, epinis žmogaus santykio su pasauliu rakursas.
Katalikų dvasininkas lietuvis Vaižgantas meilę pripažįsta esant svarbiausią romano temą ir todėl atsisako rašyti romaną, nes tokia – lytinės meilės tema – jam atrodo neverta meninio įkūnijimo bei įprasminimo. Šis neabejotinai gilus ir autentiškas Vaižganto pastebėjimas turi ypatingos svarbos, mat lytinė meilė yra būtent tas jausmas, į kurį pirmiausia atsiremia individualybės sąmonė, nuo XII a. pabaigos save ėmusi reflektuoti romano poetine forma, ir vienu svarbiausiųjų tyrimo objektų jai tapo būtent individualus jausmas – priešingai herojiniam epui, kuris aktualizuoja tik tėvynės meilę, o lytinę diskvalifikuoja – nė vienas herojinis epas nevaizduoja vyro ir moters meilės.
Lyginant lietuviškąją meilės sampratą su europietiškąja, visų pirma dėmesys krypsta į tai, kad lietuvių romanuose meilė įtraukiama į tautines ideologines schemas ir tampa visiškai priklausoma nuo sinkretinės būties formos logikos. Meilė yra dorovinis veiksmas, visapusiškai sąlygojamas valios. Pagaliau tas subjektas, kuris išspinduliuoja meilę, akivaizdžiai yra ne individuali psichika, bet bendruomeninio Mes sąmonė. Dėl to meilę moteriai išstumia kultūrinė veikla, kaip meilės tėvynei išraiška.
Skirtingai nuo lietuviškųjų romanų, riteriniame romane meile tenka išskirtinis vaidmuo – šis jausmas tampa svarbiausia kilniems žygiams riterį įkvepianti jėga.
Lietuvių romane herojų įkvepia Tėvynės meilė, kuriai rašytojai aukoja savo herojų asmeninius jausmus. Meilė lietuvių romane yra ta jėga, kuri užtikrina egzistuojančio pasaulio nekintamumą – pasaulio, kuriame viešpatauja Tėvynės meilė ir iš kurios išplaukia elgesio kodeksas bei savimonės dėsniai.
Dvi pagrindinės lietuvių romanuose iškeliamos vertybės – lietuviškumas ir katalikiškumas – yra apriorinės ir nekintančios individo atžvilgiu, bet koks kitimas jas griauna. Todėl, norint būti tobulam, tereikia būti lietuviu ir kataliku, nors ir tas ne visiems pavyksta.
V. Pietario „Algimantas“
V. Pietario romano turinį sudaro atgimstančios tautos istorija. Dvasinį turinį, objektyvuotą romane,- lietuvių tautos istorinės raiškos turinys, kuriame autoriaus esmės turinys šalinamas kaip silpnumas bei ribotumas, menkinantis meninę kūrinio vertę.
Poetine forma V. Pietario „Algimantas“ yra romanas, bet vidinė jo esmė – žymiai konceptualiau ir nuosekliau negu bet kuriame kitame lietuvių kūrinyje įsikūnijusi herojinė epinė savimonė. „Algimanto“ siužetinis modelis labai nesudėtingas: pradinis „aukso amžius“ – jo praradimas – atradimas. Tokia schema kaip tik ir būdinga epinei ar ikiistorinei, o kartu – ir taip pat racionalistinio evoliucionizmo mąstysenai. „Algimantas“ pradedamas patriarchiškos Kirsnos kaimo idilės vaizdu (kuris netrukus subyra, lietuvis praranda „aukso amžių“, ir įsivyrauja chaoso jėgos), o baigiamas sugrįžtančios idilės nuojauta: „Lietuva miegojo da. Bet ir ji rengėsi busti stipriose rankose Algimanto, Erdvilo, Skirmanto. Rengėsi busti stipri, galinga. Patys priešai ją pakėlė“.
V. Pietaris projektuoja dvi Lietuvos galimybes: Algimanto ir Aršiojo, o tiksliau, išskiria du lietuviškumo pradus, kurie galėtų teisėtai valdyti Lietuvą ir suteikti jai objektyvų valstybinį pavidalą, taip siekdamas tautos gyvybinę energiją realizuoti; tačiau vienas jų veda Lietuvą į stiprybę, lietuviškumą saugodamas ir puoselėdamas, o antrasis – į pražūtį, tautinei egzistencijai ypač pavojingai lietuviškumą perorientuodamas į svetimąjį tautiškumą.
V. Pietario pasirinkimas tarp subjektyviųjų ir objektyviųjų būties struktūrų, ypač būdingas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių literatūrai, čia tampa gyvybiškai aktualia problema.
Teigiamojo ir neigiamojo pradų nešėjai „Algimante“ – ne tik abu yra lietuviai, bet ir artimi giminės, genealogiškai teisėti Lietuvos valdovai, nors pirmenybė paveldėjimo teise priklauso Algimantui. Tačiau šių valdovų valdomos Lietuvos vaizdas skiriasi. Algimanto Lietuvoje tvyro idilė, į ją plūste plūsta žmonės iš Aršiojo žemių, ir čia jie atranda ramybę ir gerovę, kurios neteko Aršiojo žemėse. Tuo tarpu Aršiojo lietuviai yra žiauriai engiami, spaudžiami, išnaudojami. Vadinasi, pagal J. Frazerio koncepciją, Aršusis nėra tas indas, kuriame tauta saugo savo dvasią, su kuriuo tapatinasi kiekvienas tautos narys. Toks indas yra tik Algimantas, nes Lietuvoje jis įtvirtina idilę, budina Lietuvą, o Aršusis, priešingai, tėra veikianti, migdanti, griaunanti jėga.
Visi „Algimanto“ veikėjai padalinti į juoda – balta stovyklas, be apčiuopiamos galimybės kaip nors įveikti šį apriorinį apibrėžtumą, kadangi jis kyla ne iš asmeninės valios ar sąmoningumo, bet iš tautinės prigimties. Individualybės sąmonei čia nėra kur reikštis, nes individo (veikėjo) ypatybes lemia ne jo asmeninės pastangos ir patyrimas, ne jo poelgiai ir įsitikinimai, bet tautiškumas, tiesa, nebe tiek prigimtinis, kiek įsisąmonintas, virtęs sąmoningu valios aktu ir apsisprendimu.
Tokia vidinės herojaus esmės motyvacija būdinga epiniam subjektyvumui, bet jau pirmuosiuose, riteriniuose, romanuose tauta praranda subjekto, t.y. gyvybinės erdvės, kurioje realizuojama egzistencinė žmogaus energija, statusą, perleisdama jį individui. Tautiškumas egzistenciškai deaktualizuojamas ir netenka apriorinio vertingumo. Etinio vertingumo atskaitos tašku tampa individualioji etika – ji panaikina tautas skiriančias ribas. Tačiau jau ir daugelyje herojinių epų ar jiems giminingų kūrinių svetimos tautos negatyvumas bandomas paaiškinti ne tiek kitatautyste, kiek kitatikyste, etiškumą čia grindžiant jau ne tiek fizine tautos prigimtimi, kiek jos iškreipta sąmone, nesugebėjimu atpažinti ir pripažinti vertybių, kurioms atstovauja epu save reflektuojanti tauta. Romane herojaus dorovinį vertingumą jau ima sąlygoti išimtinai herojaus asmeninės ypatybės.
V. Pietario sąmonė šiuo atžvilgiu nėra reflektuojanti sąmonė, ji neapmąsto istorinių įvykių ir nebando rekonstruoti epinės sąmonės santykio su istorine tikrove, bet, kaip ir H. Senkiewicziaus lenkiškoji tautinė sąmonė, pati epiškai realizuoja save. Taip pat negalima kalbėti ir apie jokią istorinės praeities rekonstrukciją. Romano herojai mąsto ir jaučia taip, kaip pats V. Pietaris. Skirtumo tarp rašytojo vaizduojamų herojų ir jo paties sąmonės – nors jas skiria keli šimtai metų – nėra; tačiau tai ne todėl, kad rašytojas būtų tobulai įsijautęs į jų archaišką mąstyseną bei jauseną, o todėl, kad jis pats taip mąstė ir jautė – ne V. Pietario herojai kalba XIX a. pabaigos kalba, bet pats autorius prabyla autentiška lietuviškai herojiška kalba, kurią sąlygoja ne žmogaus gyvenamasis laikas ir vieta, o jo dvasinio turinio kokybė.

V. Pietario aprašomais laikais Vakarų Europoje totali sąmonė jau suskyla, diferencijuojasi, ir ją ima keisti individuali sąmonė, pamažu suvokiama, kad pirmapradė gyvybinė energija spinduliuoja ne iš tautos, o iš atskiro individo subjekto. Tautiškasis subjektyvumas neišnyksta, tačiau jis deaktualizuojamas, absorbuojamas ir išstumiamas, į, anot C. G. Jungo, „kolektyvinės pasąmonės“ gelmes.
XII ar XIX a. ne tik lietuvių tautinė sąmonė gyvena nuolatinio streso atmosferoje. Visų kaimyninių Europos tautų santykiai beveik nuolatos įtempti, tačiau tai dar netampa svetimos tautos apriorinio negatyvumo – kaip herojiniame epe – pripažinimo prielaida. „Lačplėsio“ (1888) autorius A. Pumpuras, gyvenęs beveik tuo pačiu metu kaip ir V. Pietaris, latvius su vokiečiais supriešina ne tautiškumo, bet moralės, dorovės, politikos, bendražmogiškųjų vertybių lygmenyje, jis etiškai – bet ne epiškai – aiškina Latvijos pavergimą. Iš tautinio priešo netgi mokomasi, o į jo tautinę erdvę persikeliama ne kaip į svetimą. Dėl to A. Pumpuro „Lačplėsis“, nors ir išlaiko folklorinę formą, tačiau nebegali atlikti herojinio epo funkcijų.
Pozityvistinė istoriko pastaba šiuo atveju neišsprendžia „Algimanto“ egzistencinių vertybių sistemos savitumo klausimo, tačiau tiksliai parodo tų vertybių tapatumą kūrinyje vaizduojamiems laikams, kitaip tariant, kad tarp istorinio įvykio ir jo refleksijos nėra jokio tarpo, kuris leistų autoriui iš šalies pažvelgti į vaizduojamus įvykius. Greičiau juos galima suvokti kaip paties V. Pietario subjektyvumo srauto objektyvų pavidalą, suręstą iš istorinių laikų XII a. Lietuvos faktų, o ne objektyvių istorinių faktų subjektyvią interpretaciją.
Herojinis epas labai dažnai griebiasi „objektyvių“ įrodymų, siekdamas parodyti, kad svetima tauta netgi pati save suvokia kaip negatyvumo reprezentantę, tuo tartum atsisakydama savo ir patvirtindama kitos tautos, kurios yra skriaudžiamos, teisės objektyvumą. Epinio savęs plakimo, savo niekingumo pripažinimo ypač gausu „Algimante“: tai akivaizdu, kai, sargybiniai, saugantys surištą Nemūrą, jauste jaučia savo kosminį negatyvumą, ir nors tam siužeto raida nesuteikia pakankamo pagrindo, nė neabejoja, kad tarnauja blogio jėgoms.
V. Pietario Algimantas daug kuo panašus į „Rolando giesmės“ Karolį Didįjį ar riterinių romanų karalių Artūrą: tai – patriarchas, nors ir jaunas, ramus, viską giliai apmąstantis, nemėgstantis veikti staiga ir, apskritai gana mažai veikiantis, taikingas, į žygį išsiruošiantis tik iš būtinybės; o kartais jis tampa panašus netgi į tam tikrą idealų bekūnį etinį moralinį absoliutą, kuris materialiu pavidalu tarsi nė neegzistuoja, bet griežtai sąlygoja, reguliuoja ir savo buvimu vertina kitų žmonių elgesį. Dažnai Algimanto veikimo funkcijas perima kiti personažai, ir kartais jis pats nė nežino, ką daro jo bendražygiai, tačiau visuomet pats išlieka jėga, organizuojančia, mobilizuojančia ir sąlygojančia pozityviųjų galių veiklą, kuri ir tampa etine moraline kvintesencija, savotiška transcendentine galia – jos fone išryškėja ir yra sąlygoti visi etiniai moraliniai individo matmenys. Tai savotiškas tautos Dievas – valdovas. Todėl kuo arčiau Algimanto, tuo veikėjas pozityvesnis, kuo toliau – tuo negatyvesnis.
Svarbiausia tamsiojo prado veikianti jėga yra Algimanto dėdė kunigaikštis Aršusis, savo destrukcinėmis funkcijomis primenantis prancūzų Ganeloną, Rolando patėvį, priešą iš saviškių ir taip pat Pumpuro Kangarą. Aršiojo negatyvumas reiškiasi tuo, kad šis personažas skaido tautos vienybę, atverdamas kelią išorės jėgų invazijai, ir naikina tautiškumą, priimdamas svetimo tautiškumo subjektyviąsias raiškos formas – ypač religiją ir kalbą – t.y. pats nustodamas būti lietuviu. O lietuviškumas V. Pietariui tapatus žmogiškumui. Ryški epinė konceptualizacija priešingų jėgų – Algimanto ir Aršiojo – kovą kliudo suvokti kaip istorinį vietinių kunigaikščių tarpusavio vaidų atspindį, V. Pietario siekimą su šiais kivirčais tapatinti lietuvių nelaimių priežastį.
Su tamsiuoju visos būties pradu – Haličo kunigaikščiu – apriorinės Aršiojo savybės susijungia per kraujo ryšį su gude Aršiene, ir dėl to tiek išorinis, tiek ir vidinis negatyvumo potencialas veikia išorinių negatyviųjų jėgų naudai, jų bendrą veiklą stimuliuoja tas pats tikslas – pasikėsinimas į šviesųjį pradą – lietuvio būties harmoniją.
Teigiamojo ir neigiamojo pradų nešėjai „Algimante“ – ne tik abu yra lietuviai, bet ir artimi giminės, genealogiškai teisėti Lietuvos valdovai, nors pirmenybė paveldėjimo teise priklauso Algimantui. Tačiau šių valdovų valdomos Lietuvos vaizdas skiriasi. Algimanto Lietuvoje tvyro idilė, į ją plūste plūsta žmonės iš Aršiojo žemių, ir čia jie atranda ramybę ir gerovę, kurios neteko Aršiojo žemėse. Tuo tarpu Aršiojo lietuviai yra žiauriai engiami, spaudžiami, išnaudojami. Vadinasi, pagal J. Frazerio koncepciją, Aršusis nėra tas indas, kuriame tauta saugo savo dvasią, su kuriuo tapatinasi kiekvienas tautos narys. Toks indas yra tik Algimantas, nes Lietuvoje jis įtvirtina idilę, budina Lietuvą, o Aršusis, priešingai, tėra veikianti, migdanti, griaunanti jėga.
Visi „Algimanto“ veikėjai padalinti į juoda – balta stovyklas, be apčiuopiamos galimybės kaip nors įveikti šį apriorinį apibrėžtumą, kadangi jis kyla ne iš asmeninės valios ar sąmoningumo, bet iš tautinės prigimties. Individualybės sąmonei čia nėra kur reikštis, nes individo (veikėjo) ypatybės lemia ne jo asmeninės pastangos ir patyrimas, ne jo poelgiai ir įsitikinimai, bet tautiškumas, tiesa, nebe tiek prigimtinis, kiek įsisąmonintas, virtęs sąmoningu valios aktu ir apsisprendimu.
Tokia vidinės herojaus esmės motyvacija būdinga epiniam subjektyvumui, bet jau pirmuosiuose – riteriniuose – romanuose tauta praranda subjekto, t.y. gyvybinės erdvės, kurioje realizuojama egzistencinė žmogaus energija, statusą, perleisdama jį individui. Tautiškumas egzistenciškai deaktualizuojamas ir netenka apriorinio vertingumo. Etinio vertingumo atskaitos tašku tampa individualioji etika – ji panaikina tautas skiriančias ribas. Tačiau jau ir daugelyje herojinių epų ar jiems giminingų kūrinių svetimos tautos negatyvumas bandomas paaiškinti ne tiek kitatautyste, kiek kitatikyste, etiškumą čia grindžiant jau ne tiek fizine tautos prigimtimi, kiek jos iškreipta sąmone, nesugebėjimu atpažinti ir pripažinti vertybių, kurioms atstovauja epu save reflektuojanti tauta. Romane herojaus dorovinį vertingumą jau ima sąlygoti išimtinai herojaus asmeninės ypatybės: pozityvus jis ne dėl to, kad priklauso atitinkamam tautiškumui, o todėl, kad turi reikiamų individualių ypatybių.
V. Pietario sąmonė šiuo atžvilgiu nėra reflektuojanti sąmonė, ji neapmąsto istorinių įvykių ir nebando rekonstruoti epinės sąmonės santykio su istorine tikrove, bet, kaip ir H. Senkiewicziaus lenkiškoji tautinė sąmonė, pati epiškai realizuoja save. Taip pat negalima kalbėti ir apie jokią istorinės praeities rekonstrukciją. Romano herojai mąsto ir jaučia taip, kaip pats V. Pietaris, skirtumo tarp rašytojo vaizduojamų herojų ir jo paties sąmonės nėra; tačiau tai ne todėl, kad rašytojas būtų tobulai įsijautęs į jų archaišką mąstyseną bei jauseną, o todėl, kad jis pats taip mąstė ir jautė – ne V. Pietario herojai kalba XIX a. pabaigos kalba, bet pats autorius prabyla autentiška lietuviškai herojiška kalba, kurią sąlygoja ne žmogaus gyvenamasis laikas ir vieta, o jo dvasinio turinio kokybė.
V. Pietario aprašomais laikais Vakarų Europoje totali sąmonė jau suskyla, diferencijuojasi, ir ją ima keisti individuali sąmonė, pamažu suvokiama, kad pirmapradė gyvybinė energija spinduliuoja ne iš tautos, o iš atskiro individo subjekto. Tautiškasis subjektyvumas neišnyksta, tačiau jis deaktualizuojamas, absorbuojamas ir išstumiamas, į anot C. G. Jungo „kolektyvinės pasąmonės“ gelmes.
XII ar XIX a. ne tik lietuvių tautinė sąmonė gyvena nuolatinio streso atmosferoje. Visų kaimyninių Europos tautų santykiai beveik nuolatos įtempti, tačiau tai dar netampa svetimos tautos apriorinio negatyvumo – kaip herojiniame epe – pripažinimo prielaida. „Lačplėsio“ (1888) autorius A. Pumpuras, gyvenęs beveik tuo pačiu metu kaip ir V. Pietaris, latvius su vokiečiais supriešina ne tautiškumo, bet moralės, dorovės, politikos, bendražmogiškųjų vertybių lygmenyje, jis etiškai bet ne epiškai aiškina Latvijos pavergimą. Iš tautinio priešo netgi mokomasi, o į jo tautinę erdvę persikeliama ne kaip į svetimą. Dėl to A. Pumpuro „Lačplėsis“, nors ir išlaiko folklorinę formą, tačiau nebegali atlikti herojinio epo funkcijų.
Pozityvistinė istoriko pastaba šiuo atveju neišsprendžia „Algimanto“ egzistencinių vertybių sistemos savitumo klausimo, tačiau tiksliai parodo tų vertybių tapatumą kūrinyje vaizduojamiems laikams, kitaip tariant, kad tarp istorinio įvykio ir jo refleksijos nėra jokio tarpo, kuris leistų autoriui iš šalies pažvelgti į vaizduojamus įvykius. Greičiau juos galima suvokti kaip paties V. Pietario subjektyvumo srauto objektyvų pavidalą, suręstą iš istorinių laikų XII a. Lietuvos faktų, – o ne objektyvių istorinių faktų subjektyvią interpretaciją.
Epinis skirstymas į juoda – balta prieštarauja istoriškumo principui, nes remiasi emocinėmis reflektuojančiomis sąmonės nuostatomis, aprioriniu savo tautinio pozityvumo deklaravimu. Herojinis epas labai dažnai griebiasi „objektyvių“ įrodymų, siekdamas parodyti, kad svetima tauta netgi pati save suvokia kaip negatyvumo reprezentantę, tuo tartum atsisakydama savo ir patvirtindama kitos tautos, kurios yra skriaudžiamos, teisės objektyvumą. Epinio savęs plakimo, savo niekingumo pripažinimo ypač gausu „Algimante“: tai akivaizdu, kai, sargybiniai, saugantys surištą Nemūrą, jauste jaučia savo kosminį negatyvumą, ir nors tam siužeto raida nesuteikia pakankamo pagrindo, nė neabejoja, kad tarnauja blogio jėgoms.
V. Pietario Algimantas daug kuo panašus į „Rolando giesmės“ Karolį Didįjį ar riterinių romanų karalių Artūrą: tai – patriarchas, nors ir jaunas, ramus, viską giliai apmąstantis, nemėgstantis veikti staiga ir, apskritai gana mažai veikiantis, taikingas, į žygį išsiruošiantis tik iš būtinybės; o kartais jis tampa panašus netgi į tam tikrą idealų bekūnį etinį moralinį absoliutą, kuris materialiu pavidalu tarsi nė neegzistuoja, bet griežtai sąlygoja, reguliuoja ir savo buvimu vertina kitų žmonių elgesį. Dažnai Algimanto veikimo funkcijas perima kiti personažai, ir kartais jis pats nė nežino, ką daro jo bendražygiai, tačiau visuomet pats išlieka jėga, organizuojančia, mobilizuojančia ir sąlygojančia pozityviųjų galių veiklą, kuri ir tampa etine moraline kvintesencija, savotiška transcendentine galia – jos fone išryškėja ir yra sąlygoti visi etiniai moraliniai individo matmenys. Tai savotiškas tautos Dievas – valdovas. Todėl kuo arčiau Algimanto, tuo veikėjas pozityvesnis, kuo toliau – tuo negatyvesnis.
Svarbiausia tamsiojo prado veikianti jėga yra Algimanto dėdė kunigaikštis Aršusis, savo destrukcinėmis funkcijomis primenantis prancūzų Ganeloną, Rolando patėvį, priešą iš saviškių ir taip pat Pumpuro Kangarą. Aršiojo negatyvumas reiškiasi tuo, kad šis personažas skaido tautos vienybę, atverdamas kelią išorės jėgų invazijai, ir naikina tautiškumą, priimdamas svetimo tautiškumo subjektyviąsias raiškos formas – ypač religiją ir kalbą – t.y. pats nustodamas būti lietuviu. O lietuviškumas V. Pietariui tapatus žmogiškumui. Ryški epinė konceptualizacija priešingų jėgų – Algimanto ir Aršiojo – kovą kliudo suvokti kaip istorinį vietinių kunigaikščių tarpusavio vaidų atspindį.
Algimantas ir Aršusis susiduria kaip du priešingi tautos poliai – o ne kaip du kunigaikščiai. Šviesusis pradas – Algimantas ir jo bendražygiai – nugali, atlikdami visas herojinio epo mąstymo taisykles: Aršusis žūva dvikovoje su Algimantu (reikšminga tai, kad šviesusis pradas nugali tiesioginėje kovoje, akivaizdžiai įrodydamas savo pranašumą, bet nugali garbingai, kaip dera pagal riterių garbės kodeksą – kaip Achilas Hektorą ar Beovufas Grendelį); Romaną, kaip tautos užpuoliką, pati tauta ir įveikia, pasmerkdama jį kilmingųjų luomui labai gėdinga mirtimi – „kaimo piemenims aš liepiau jį pasmaugti“; Aršienė nubaudžiama dar žiauriau ir taip pat gėdingai – ją suplėšo tarp dviejų beržų. Priešo suniekinimas žiauria ir negarbinga mirtimi taip pat yra mėgiamiausių herojinio epo techninių elementų (pvz., Hektoro išniekinimas po mirties „Iliadoje“). Tačiau V. Pietaris šiuo atveju išlieka ištikimas ne istorinei tiesai, bet savo tautiškajam epiniam jausmui – jis pats šiuo kūriniu baudžia lietuvių tautos priešus ir saviškių išdavikus. Šviesusis pradas triumfuoja, įveikęs visas tamsiąsias jėgas. Lietuva tuoj pabus ir grįš pirminę idilės būseną.
V. Pietario romane „Algimantas“ atsispindintis sinkretinio mąstymo binarinis principas iš esmės prieštarauja istoriškumo principui. Jeigu į „Algimantą“ žvelgtume kaip į individualaus subjektyvumo išraišką, turėtume pripažint, kad „Algimanto“ autorius tapatinasi su tomis objektyviosiomis struktūromis, kurios trukdo individualios būties struktūrų raiškai ar susiklostymui, ir todėl jis patenka į neurotinį prieštaravimą, kuomet individas kaip savo turinį mąsto tai, kas objektyviai nėra jo turinys. V. Pietaris nekalba apie individualią būtį, jos netyrinėja ir ja nesidomi, jis nepažįsta žmogaus vidinio pasaulio, ir todėl jo herojai, anot F. von Blankenburgo, negali turėti vidinio pasaulio, arba tos substancijos, kuri ir sudaro pačią romano žanro esmę. Tačiau V. Pietario „Algimantas“ turi neįkainojamąją vertę būtent kaip pati autentiškiausia lietuvių literatūroje herojinės epinės sąmonės objektyvacija. Kitos tokios galimybės lietuvių literatūra neturėjo ir jau negali turėti.
Herojinį epą į vieną visumą organizuoja tapatumo vertybėms idėja, o tuo tarpu svarbiausiu romaną organizuojančiu principu tampa išbandymo tapatumui vertybėms idėja. Lietuvių literatūroje visi ankstyvieji romanai grindžiami būtent epine tapatumo idėja su labai silpnomis išbandymo idėjos apraiškomis. Racionalizmo ir pozityvizmo tradicijas tęsianti kryptis aktualizuoja „Išorinės formos“ atributus ir todėl romanu laiko tam tikros apimties, kompozicijos sudėtingumo, veikiančiųjų asmenų skaičiaus ir kitus formos elementus išlaikantį prozinį kūrinį. Žvelgiant iš šio taško, pirmuoju lietuviškuoju romanu su tam tikromis išlygomis yra laikomas V. Pietario romanas „Algimantas“.
Romanas skelbiamas „šiuolaikine epopėja“ kaip vykdantis tas pačias funkcijas, kurias senovėje vykdė herojinis epas. F. von Blankenburgo nuomone, romanas modeliuoja individo gyvenimą, o epas domisi piliečio, kurio sąmonė dar nėra išsilukštenusi iš kolektyvinės bendruomeninio mes sąmonės. G. Hegelis romaną laiko maksimalia dvasios autorefleksija, todėl jo turinį sudaro absoliutus individualumas ir subjektyvumas, vidinis gyvenimas. Esminiai struktūriniai romano elementai romantiniai romano teorijai visiškai sutampa su individualybės psichologinėmis (dvasios) struktūromis, kurios realizuojamos trimis pagrindinėmis kryptimis: vidinio gyvenimo vaizdavimu, individualios būties modeliavimu ir individualiomis egzistencinėmis vertybėmis.
Šios teorinės nuostatos šviesoje lietuvių romano padėtis gerokai susikomplikuoja ir susilpnėja, kadangi pradiniu žanro klostymosi Lietuvoje momentu ne vienas lietuviškasis romanas, formaliai priskiriamas romano žanrui, neatitinka romantinės romano sampratos reikalavimų – visi jie vaizduoja išorinį bendruomenės gyvenimą, modeliuoja bendruomeninę būtį ir remiasi sinkretinėmis būties vertybėmis. Todėl romanais jie vadinami tik bendriausia arba buitine prasme kaip stambūs epiniai kūriniai, kurių apibūdinimui geriausiai tiktų apysakos, suprantamos kaip nepakankamai struktūruotas epinis pasakojimas, terminas. Visų jų egzistencinės raiškos erdvė yra išorinė žmogaus atžvilgiu, o kultivuojama vertybių sistema – sinkretinė bendruomeninė.
Menki lietuvių romanų individualiosios sąmonės pradai ir stiprūs sinkretiniai bruožai aiškinami visų pirma tuo, kas sąlygoja herojinio epo, kaip sąmonės formos, išsikristalizavimą. Iš visų lietuvių romanų labiausiai išsiskiria romanas „Algimantas“ – kaip turintis mažiausiai individualaus subjektyvumo požymių ir savo mentalitetu beveik visiškai sutampantis su herojinio epo pasaulio ir būties modeliu, ypač vėlesniais, jau riterinės literatūros laikais pasirodžiusiais epais, tokiais kaip „Nibelungų giesmė“, „Kudruna“ ar „Sido giesmė“. Šį panašumą dar labiau paryškina vaizduojamasis objektas – senovės karžygių Lietuva.
V. Pietario romano, kuriame įkūnyta minimaliausiai individualizuota sąmonė, herojai yra anaiptol ne socialiniai ar psichologiniai tipai, bet tautinio bendrumo idėjos įkūnijimas, visiškai išorinėje būties plotmėje veikiantys ir gyvenantys žmonės – tautinės bendruomenės nariai.
Įsiviešpatavus kolektyvinei marksizmo ideologijai individualiojo santykio su būtimi kultivavimas tampa nepageidaujamas. Romaninė savimonė grąžinama į pradinį tašką. Pati romano prigimtis buvo suvaržyta ir pažeista. Liko tik romano forma, į kurią buvo spaudžiama romano esmei priešingas turinys – pasakojama ne-romaninė istorija.
Svarbiausia romano raidos kliūtis buvo ta, kad žmogiškoji būtis negalėjo įgauti individualių matmenų.
Todėl galima daryti išvadą, kad lietuvių literatūroje romano žanras gyvuoja tik išorine forma – vidinė forma jam tebelieka neprieinama, nes romano kūrėjai Lietuvoje stokoja esminio šios formos dėmens – individualybės dvasios turinio. Sekant Fr. Schellingu galėtume pasakyti, kad lietuvių literatūroje yra tik du tikri romanai – V. Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“ ir B. Sruogos „Dievų miškas“.

Šaltiniai ir literatūra

1. Pietaris V. Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje. Vilnius, Vaga, 1989.
2. Lazdynas G. Romano teorijos pradmenys, Šiauliai, 1998.
3. Lazdynas G. Romano struktūrų formavimasis Lietuvoje. Kaunas, 1999.

Norimas darbas – referatas Kodai (komunikacijos)

Leave a Comment