Poezijos ir kurybinės laisvės problema “Altorių sesely”

Referatas

POEZIJOS IR KŪRYBINĖS LAISVĖS PROBLEMA V. MYKOLAIČIO-PUTINO ROMANE “ALTORIŲ ŠEŠĖLY”

2003
KRETINGA
Turinys

1. Apie Vincą Mykolaitį – Putiną

V. Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d. vidutinių, valstiečių šeimoje Pilotiškių kaime, Gudelių valsčiuje, Suvalkijoje. Išėjęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, jis įstojo į Seinų kunigų seminariją, kurią baigė 1915 m. Toliau dar mokėsi katalikų dvasinėje akademijoje Petrograde, iš kur 1917 m. rudenį išvyko į užsienius ir čia 1918—1922 m. įvairiuose universitetuose studijavo literatūrą, filosofiją, meno istoriją bei svetimas kalbas. Grįžęs į Lietuvą 1923 m. rudeni, pradėjo dirbti Kauno valstybiniame universitete, dėstydamas literatūrą. Nors ir pasiruošęs katalikų dvvasininko profesijai, V. Mykolaitis-Putinas beveik nekunigavo, o apie 1934 m. jis galutinai nutraukė ryšius su katalikų kunigų luomu. Tolesnis V. Mykolaičio-Putino gyvenimas vyko literatūros mokslininko ir rašytojo darbo vaga, nepasižymėdamas kuriais nors svarbesniais išoriniais biografiniais įvykiais.
V. Mykolaičio-Putino biografijos ryškiausias bruožas— tai jo tarnavimas gimtajam kraštui, savo tautai savuoju talentu ir išsimokslinimu, kūrybiniais darbais. V. Mykolaičio-Putino ligi šiol nueitasis gyvenimo kelias — tai XX amžiaus lietuvių inteligento būdingas gyvenimo kelias, pažymėtas istorinių įvykių nulemtais vingiais, klaidžiojimais bei suklydimais, giliais idėjiniais prieštaravimais,, pagaliau išsprendžiamais taarybinės santvarkos sąlygomis susiformavus socialistinę pasaulėžiūrą. V. Mykolaitis-Putinas daugiau kaip per keturiasdešimt savo kūrybinio darbo metų yra vaisingai pasireiškęs įvairiuose literatūros žanruose: ir poezijoje, ir prozoje, ir dramaturgijoje, ir kritikoje, ir literatūros moksle, ir vertimo mene. Jo išvarytasis baras lietuvių li

iteratūros dirvoje yra toks platus ir gilus, kad mums šiandien būtų tiesiog neįmanoma įsivaizduoti naujosios lietuvių literatūros istorijos be V. Mykolaičio-Putino vardo ir be jo veikalų.
Žymiausias ir reikšmingiausias buržuazinio laikotarpio V. Mykolaičio-Putino kūrinys yra jo tritomis romanas „Altorių šešėly”, išleistas 1933 m. ir susilaukęs didžiulio populiarumo skaitančioje visuomenėje. Šiame romane, parašytame kritinio realizmo metodu ir paremtame plačiu autobiografiniu patyrimu, autorius demaskavo daugelį Lietuvos klero gyvenimo, jo profesinės ir visuomeninės veiklos tamsiųjų, nuo visuomenės akių griežtai slepiamų pusių — dalies katalikų dvasininkijos veidmainiškumą, antiliaudiškumą, moralinį supuvimą, kosmopolitizmą. Svarbiausias romano veikėjas, kunigas ir poetas, Liudas Vasaris tai — su giliu psichologiniu įžvalgumu sukurtas dvejojančio katalikų dvasininko, liberalaus buržuazinio inteligento, dekadentinio poeto paveikslas, turįs plačios apibendrinamos ir pažintinės reikšmės. Romane taip pat atskleidžiamas ir lietuvių buržuazinės viisuomenės moralinis smukimas, jos dvasinis išsigimimas.
V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly” pasirodymas buvo žymus įvykis lietuvių grožinės prozos, lietuvių romano raidoje.

2. “Altorių šešėly” – romano tema, problemos, struktūra ir turinys

Romano temą, jo problematiką formavo paties autoriaus dvasiniai išgyvenimai bei prieštaravimai. Romane vaizduojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija, sprendžiama poeto ir kunigo pašaukimų nesuderinamumo problema. „Ekskunigo problema yra sudėtinga, reiktų giliau suvokti, iškunigėjimo skaudulį, tai ne farso vertas reiškinys. Jo priežastys anaiptol ne vynas ir moterys, bet pirmiausia nenormalios mūsų kunigijos auklėjimo aplinkybės. Reiktų platesnio po

ožiūrio ir įsigilinimo į kunigo pašaukimą, jo likimo problematiką”, rašė romano autorius. Tačiau romano prasmė gali būti suvokta ir universaliau – kaip savęs ieškojimas ir suradimas, reikalaujantis ištikimybės savo tikrajai esmei, pasiryžimo ją ginti, einant konfliktų ir skaudžių apsisprendimų keliu. Liudo Vasario istorija gali būti apmąstoma ir kaip meninis Putino lyrikos komentaras, išryškinantis asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėją. Liudas Vasaris, kaip ir Putino eilėraščių lyrinis subjektas, linkęs į refleksiją, disharmoniška, vidinį prieštaringumą intensyviai ir giliai išgyvenanti asmenybė.
Romaną „Altorių šešėly” sudaro trys dalys: „Bandymų dienos”, „Eina gyvenimas”, „Išsivadavimas”. Yra parašytas ir ketvirtos (neužbaigtos) dalies fragmentas. Per visas tris romano dalis plėtojama Liudo Vasario, svarbiausio romano veikėjo, gyvenimo ir iškunigėjiimo istorija: nuo kunigų seminarijos klieriko iki kunigo, apsisprendusio pasitraukti iš kunigų luomo ir būti poetu. Yra kuriami ir antraeilių veikėjų paveikslai, pirmiausia moterų: Liucės (I-III dalys), baronienės Rainakienės (II dalis) ir Auksės (III dalis). Romano veiksmas apima laikotarpį nuo 1905 iki 1926 metų. Jis telkiamas įvairiose vietose: seminarijoje, tėviškėje, ant Aušrakalnio, Kalnynuose, Kaune.
Romane, kaip ir lyrikoje, Putinas vaizduoja vidinius žmogaus išgyvenimus, jam labiausiai rūpi individo dvasiniai konfliktai. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris yra nuolatinės psichologinės analizės objektas.
Pirmosios romano dalies turinį sudaro ketveri Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Vasaris ieško gyvenimo idealo, kunigavimas jį vis labiau baugina. Či
ia, seminarijoje, jis išspausdina pirmuosius patriotinius eilėraščius. Vidinis nerimas ir emociniai prieštaravimai vis labiau stiprėja. Vasaros atostogų metu Vasaris susipažįsta su Kleviškių klebono giminaite Liuce ir patiria pirmuosius meilės išgyvenimus, bet stengiasi slopinti bundantį jausmą, ryžtasi ieškoti gyvenimo idealo kunigystėje.
Antrojoje romano dalyje Liudas Vasaris jau tampa vikaru Kalnynų parapijoje, nori ne tik prisitaikyti prie kunigų luomo, bet nuoširdžiai stengiasi tapti geru kunigu. Toliau rašo eilėraščius, užsisklęsdamas savy tikisi turėti vidinę niekieno neliečiamą sritį, kurioje galėtų jaustis laisvas. Jaunasis vikaras susipažįsta su baroniene Rainakiene. Ši žavi, išsilavinusi, inteligentiška dvaro ponia sužadina ne tik erotinį potraukį, bet ir pasiryžimą būti savimi.
Antrosios ir trečiosios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, susikūrė Lietuvos valstybė. Vasaris baigė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje.
Trečiojoje dalyje Liudas Vasaris grįžta į Lietuvą išsimokslinęs, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį, subrendęs kaip menininkas. Širdies gilumoje jis jau beveik nebe kunigas, o „pasaulietis” inteligentas, kuris vengia ryšių su dvasininkų sluoksniu. Bet jis vis dar nesiryžta pasitraukti iš kunigų, mąsto, abejoja ir delsia. Kaune Vasaris ima dirbti gimnazijos direktoriumi. Atsinaujina ryšys su Liucija, dabar jau ponia Glaudžiuviene. Šis ryšys išlieka svarbus iki romano pabaigoje tragiškai pasibaigusio Liucės gyvenimo. Auksė Gražulytė, veikli, energinga, moderniai mą
ąstanti iš Amerikos grįžusio turtingo lietuvio duktė, tampa Liudo Vasario sužadėtine. Ji ima vadovauti Vasariui, keisdama pažiūras į gyvenimą, skatindama realistinį požiūrį į tikrovę. Ir Liudas, ir Auksė mąsto apie galimybę sukurti šeimą. Romano pabaigoje Liucės savižudybė skatina veiksmo atomazgą – Liudas Vasaris sėda rašyti pareiškimo apie pasitraukimą iš kunigų.

3. Vasaris ir Poezija

Poezijos kūryba Liudui Vasariui buvo alfa ir omega, buvo viskas, viskas galų gale į ją sueidavo, į poeziją. Dvasininkų luomo moralinis kodeksas, bažnyčios įstatymai ir sankcijos, juoda askezė buvo svetimi ir nepriimtini jo prigimčiai. Moterys jame pažadino ir formavo tą brangų ir jaukų plataus gyvenimo suvokimo jausmą ir jo įkūnijimą poezijoje. Kunigas nunyko. Poetas pabudo ir kuria. Liudas Vasaris — poetas, jis mūzos prieglobsty. „Baisus gamtos paradoksas: mirė pirmoji meilė — gimė filosofas ir poetas”
Vasaris visam laikui nusivilko sutaną ir atsidėjo kūrybai, pagaliau po ilgų ir kankinamų ieškojimų, po kilimų ir kritimų įsitikinęs, kad dogmos jam nieko gera neduoda, tik varžo jį, o mūzos prieglobstis atveria visai kitas gyvenimo galimybes. Taip yra. V. Sezemanas neabejodamas kritikuoja bažnyčią už kūrėjų, menininkų ir literatų kūrybos laisvės varžymus, kūrybos apribojimus. Teisybė, sako jis, „iš vienos pusės, religinga nuotaika ir susiję su ja doroviniai jausmai visais laikais įkvėpdavo ne vieną poetą bei menininką ir paskatindavo juos kurti gražiausius ir įspūdingiausius kūrinius”, tačiau, “antra vertus, visi bažnyčios ir viešpataujančios moralės atstovai nesiliaujamai kovoja prieš neribotą meno kūrybos laisvę ir reikalauja, kad menininkai išsižadėtų visų siužetų, kurie neatitinka }ų išpažįstamų religijos ir dorovės tiesų” . Toliau V. Sezemanas rašo: „Menininkai yra už pilną ir nieku nesuvaržytą meno autonomiją. Religijos ir moralas atstovai, priešingai, sutinka pripažinti tą autonomiją vien tiek, kiek }i suderinama su bažnyčios ir dorovės įsakymais” .
Teisingai išdėstyta bažnyčios ir jos moralės pažiūra į meno kūrybą. Vos pasirodžius „Altorių šešėly”, panašūs bažnyčios priekaištai krito ant Vasario (ir ant autoriaus!) galvos. J. Grinius įrodinėjo, jog Vasaris būtų galėjęs kurti „religinę meditatyvinę lyriką”, jei tik jis būtų turėjęs ,,giliai religingą sielą” . A. Jakštas aiškino visuomenei ir autoriui, kad jis, autorius, ,,dievo gyvojo vieton” pasistatęs „literatišką stabuką— savo talentą”, kuriam skiria viską, o „dievui — ničnieko”, ir „trys arkliukai, kuriuos pasikinkęs Vasaris važiuoja pasaulio stebinti, sau garbės laurų pelnytis”, yra „talentas, moteris, meilė”. A. Graževičius įrodinėjo, kad „meno formaliniams dalykams bažnyčia dogmatiniu atžvilgiu visai abejinga” (argi?— K. A.), bet „kalba gali būti tik dėl idėjų, turinio” ir tuo požiūriu „menininkas neturi jokios teisės ir pareigos vardan meno imtis nemoralias ir antireligines idėjas ir turinį”, o apie „idėjų moralinę vertę gali pasisakyti religija ir moralė (taigi! — K. A.), ir jų autoritetui menininkas turi nusilenkti”, nes „idėjos srity menininkas neturį jokios autonomijos” .
Žodžiu, štai jums „laisvė”, štai nelaisvė, kuriai turite „nusilenkti”. Bet Vasaris pagaliau nebenorėjo lankstytis, jis norėjo kurti nesilankstydamas. Čia reikėjo lankstytis ne bet kokiai moralei, o religinei, bažnytinei. „Bet kūrybos moralė turi savo kriterijus,— rašė R. Šaltenis,—ne tuos „teologiškus” . B. Pranskus rašė, kad svarbią vietą Vasario gyvenime užima santykiai su moterimi, tačiau tie santykiai netraktuojami kaip fiziologinė meilė, „moteris jam pirmiausia simbolizuoja tą kilnią, švelnią ir gražią gyvenimo realybę, kuri gali teikti įkvėpimo, išgyvenimų, medžiagos poetinei kūrybai ir nuo kurios katalikų bažnyčia, visa religinė ideologija atitveria, atplėšia poetą— kūrėją” . Atsidūręs tokioje uždaroje „kastoje, pratinamas žiūrėti į tikrovę specifiniu aspektu, romano herojus jaučia prarandąs savo žmogiškąjį pilnavertiškumą bei natūralumą”,— rašo J. Lankutis, čia pat pabrėždamas, kad „jo individualybei kažkas nematomas trukdo išsiskleisti, o kūryba neberanda realaus emocinio pagrindo” .
Šiaip ar taip, kai bažnyčia savo kastiniais reikalavimais varžo kūrėją, jis, jeigu ne konformistas, o tikras kūrėjas, negali su tuo taikstytis, nes tai yra paprasčiausias kūrybos laisvės apribojimas. Kunigų luomo disciplina bei etika šiuo atveju nėra joks pateisinimas, vadinasi, reikia su tuo luomu k a ž-ką daryti. Kūrybinė laisvė — tai asmenybės laisvė. Ji kaip aisbergas. Gal ne visais jos teikiamais galimumais naudojamasi, bet reikia jausti, būtina jausti, kad visi galimumai ir aspektai — tavo, tau prieinami, galimi, leidžiami. Tada kūrėjas jaučiasi laisvai, ir nežinia, kada ir kaip išplaukia į paviršių pasąmonėje ir emocijose glūdintys lobiai. O klerikalinių dogmų varžtai tokio pojūčio, žinoma, neteikė, jie teikė priešingą pojūtį. Girdi, kunigas gali kurti, kurti gerą religinę poeziją, meditatyvinę lyriką, bet kunigas negali kurti veikalų, kurie trauktini į indeksą „librorum prohibitorum”, į indeksą, kuriame buvo pasaulinės literatūros šedevrai. O indeksą išgalvojo bažnyčia. Tad koks čia platus kunigavimo įkvėpimas, kokie platūs kūrybos akiračiai?! „Altorių šešėly” baigiasi išsivaduojančio iš kunigystės Vasario mintimis apie literatūrinį darbą, apie kūrybą. Ir neteisūs kai kurie kritikai, neigdami kūrybinės laisvės motyvą ar aspektą, išbraukdami jį iš išsivadavimo komplekso, nepakankamai vertindami jį Vasario biografijoje ir jo kelyje į išsivadavimą. Vasaris kaip individas ir Vasaris kaip asmenybė; asmenybes išsivadavimas, asmenybės laisvė susijusi pirmiausia su kūrybos laisvės ir pilnumos, impulsų, įspūdžių, pojūčių, empirinės patirties platumu ir pilnumu, visapusiškumu. Individualūs, asmeniniai poreikiai bei savijauta čia tėra su asmenybe susieti dalykai. Vasario ieškojimai ir kančia — asmenybės ieškojimai ir kančia, o ne šiaip individo. Kitu atveju Vasaris galėjo likti ir kunigu. Vasario veržimasis iš kunigystės — tai asmenybės kova už pilnesnę galimybę save išreikšti, save įtvirtinti, save, kaip kūrėją, poetą. Keli autoriai — E. Mieželaitis, J. Lankutis, J. Keliuotis — tvirtina tą patį. Vasaris „kaskart vis daugiau darosi slapuku, savy užsidariusiu” ir kuriančiu poetu,—sako J. Šimkus . Jau pirmasis susilietimas su dogmatišku auklėjimu, su rutinišku švietimu kelia būsimam poetui skaudžius vidinius prieštaravimus. „Seminarijos rutina ėmė laužyti jo charakterį, skaudinti jo asmenybę neišnarpliojamuose vidaus prieštaravimuose,— sako J. Lankutis.— Susidariusios aplinkybės stūmė jį gilyn į individualizmą ir uždarumą ne tik gyvenime, bet ir kūryboje” . ,,Užsisklendęs savo svajonėse, savo mintyse, brandindamas eilėraštį,— rašo M. Mykolaitytė-Slavėnienė,— jauno klieriko sieloje užsislėpęs poetas” tiesė sau kelią į laisvę . Ką gi jam galėjo pasiūlyti seminarija, kunigystė, bažnyčia, jam, Vasariui, tikram poetui, tam gaivališkam poetui? Ką jam siūlė tie gerieji bažnyčios kritikai, tie „naivūs iki graudulingumo” kritikai? Pratęskime jų siūlymus, samprotavimus, jų „rūpestį” Vasariu.
Didieji pasaulio protai ir širdys visais laikais aukštino žmogaus kūrybinį genijų ir kaip labai svarbią jo sudėtinę dalį laikė meilę, gražią, taurią, aistringą, Balzakas meilę vadino „dieviškąja aistra” , tuo „liepsningu jausmu”, kuris pagimdęs tokius šedevrus, kaip „puikieji Ticiano, Raišelio ir Leonardo da Vinčio portretai”. Tomas Manas sakė, kad Mikelandželas prakeikdavęs meilę, bet buvo taip jai atsidavęs, kaip niekas kitas. „Ji buvo jo kūrybinės galios pagrindas,— tvirtina T. Manas,— jį įkvėpęs genijus, liepsninga, varomoji jėga, pranokstanti jo herojišką darbą, beveik pranokstanti žmogaus darbą”. E. Mieželaitis savo poetiškame etiude „Dogmos šešėly ir mūzos prieglobsty” sakė, jog meilė „Altorių šešėly” „iškyla kaip stichinė jėga, pirmiausia paliečianti žmogiškąją Liudo Vasario prigimti, pažadinanti natūralius įgimtus jausmus, neleidžianti atvėsti jo vyriškai širdžiai”, juo labiau — „ypač poetui”. Nuo pat mito laikų, sako E. Mieželaitis, „mūzos vaidmuo poezijoje grynai moteriškas”, ir ,,koks būtų poetas be paslaptingo įkvėpimo?” Taigi retoriškai paklausia E. Mieželaitis ir tvirtai atsako; „Poezijos mūza idealiai atlieka savo moterišką vaidmenį: apie ką poetas giedotų, apie ką jis rašytų, kiekvienai jo giesmei pradžią suteikia meilė” .
Tuo tarpu klerikalai apsupo Mykolaitį-Putiną ir tvirtino apie žmogaus priklausymą nuo dievo, apie žmogiškos meilės niekingumą ir vengimą. Pasaulietinio poeto talentą J. Grinius laiko „susietu su dievo duotu” ir A. Greževičiaus įtikinėjimu, „pati religija”, „žmogų, kaipo sukurtą pagal kuriančio dievo paveikslą, nepaprastai išaukština ir iškelia į kūrėjus” ir netgi ,,pagal Kristaus mokslą” „nusikaltimas savo talentus užkasti” . Taip, žmogus iš dievo, jo talentų užkasti negalima, teigė klerikaliniai kritikai. Jie gynė klerikalizmą. „Religinėje, ypač krikščioniškojoje pasaulėžvalgoje žmogaus statuso, jo vietos ištaka yra dievo malonė, pasireiškusi tuo, kad dievas davė žmogui sielą,— sako rumunų mokslininkas A. Tenasė.— Dvasines kūrybos principas yra už šios pasaulėžvalgos ribų, o pažinimas, kaip žmogiškasis veiksmas, kaip asmenybės iniciatyva, laikomas nuodėme” .
Pasirodžius pirmajam „Altorių šešėly” tomui, A. Jakštas, nors ir teigiamai vertindamas kūrinį, vis dėlto manė, būtina pabrėžti, kad “nuo specializavimosi grynai žemiškos, kūniškos meilės temose turėtų kunigą poetą sulaikyti jau pats faktas ir savo kunigiško vardo gerbimas” (vadinasi, meilė — negarbingas dalykas?! — K. A.), nes tokia meilė, kad ir būtų padoriausia, vis tiek daugiau ar mažiau „turi sąryšio su kūniška meile”. Ir duoda patarimą: ,,Klierikams poetams (ir Vasariui! -K. A.) reikėtų nurodinėti religinės poezijos svarbą. Senos mūsų ,,kantičkos” yra juk tikra „mizerija”, todėl „klierikas, kuris jaučias esąs poetas, ir turėtų pradėti savo kūrybą nuo šventų giesmių” . Štai koks būtų liūdnas Vasario likimas, bet jo širdis niekada negalėjo sutikti su tuo. O išėjus antrajam „Altorių šešėly” tomui ir pamatęs, kad Mykolaitis-Putinas pro ausis leidžia šiuos patarimus, A. Jakštas apgailestauja, kad autorius „vėl grįžta prie savo tezės apie nesutaikomumą kunigavimo su poezijos kūryba” ir grindžia tai „vien klaidingu ir neteisėtu erotinės poezijos identifikavimu su apskritai poezija” . A. Jakštas siūlo Mykolaičiui-Putinui vietoj tikros poezijos, vietoj tikro jausmo naudotis erzacais. Jis sako, jog meilę „vaizduoja kiekvienas romanas, o pasaulinėj literatūroj galima rasti tos meilės rūšių daugiau neg reikia” (Vadinasi, pasaulinei literatūrai toji meilė buvo reikalinga, o kunigo poezija turi būti iš literatūros, o ne iš laisvo, tikro jausmo?! Koks tai erzacas! -K. A.). A. Jakštas tęsia: „Taigi ir poetas kunigas, apsipažinęs su pasauline literatūra, gali visai apsieiti be asmeniškų tos meilės eksperimentų {čia ne „eksperimentas” pats svarbu, o jausmo tikrumas ir jo apdainavimo laisvė, nevaržymas! — K. A.), juoba kad jis išpažinty apie meilės tragedijas gauna iš pačių moterų išgirsti tokių dalykų, apie kuriuos joks beletristas nėr nė sapne nesapnavęs. Taigi visai be reikalo autorius užsimanė vesti kun. Vasarį per tamsokus moters meilės labirintus” . Įvairiais būdais A. Jakštas nori Vasarį (ir Putiną!) nususinti, jo jausmą paversti erzacu iš antrų rankų, iš literatūros. Nori jis autorių ir jo herojų, literatūrą ir kritiką paversti tokiu faktu, kaip antai —
„Baltos krūtys” įkvėpė Lastui net šias eilutes:

Pamačiau aš ją pas upę
Skaisčią, nuogą, jauną,
Ir gyvi troškimai supę
Širdį nesiliauna.

Na, žinoma!.. Bet kas čia kaltas? Nereikėjo eit pas upę, kur mergos maudos” .
Taip rašė A. Jakštas. Kaip anekdotas: tokios eilės ir tokia kritika. Bet „Altorių šešėly” —kas kita. Bet Putinas, bet Vasaris — kas kita. Kita ir kalba turi būti, o A. Jakštas nori viską taip lengvai tvarkyti. Vargas, žinoma, kritikui.
Talkino A. Jakštui ir J. Keliuotis, įrodinėdamas, kad Vasario šalta, neįtaigi ideologinė religinė lyrika išėjo tokia todėl, kad jis neturėjo tikrų religinių jausmų, jei būtų buvę tikrų religinių „išgyvenimų, tai ir jo ideologinė lyrika būtų buvusi nuoširdi ir vertinga”, nes juk „moteris, erotinė meilė nėra vienintelis tikrosios poezijos šaltinis”, „daugelis tų pačių genijų (genijai: šv. Augustinas, šv. Pranciškus Asižietis, šv. Teresė. — K. A.) yra sukūrę nuoširdžiausios religinės lyrikos, kurią bus įkvėpęs dieviškasis tikėjimas”, ir nors pastaruoju metu nedaug tėra „kunigų didelių poetų”, bet „vertingos religinės lyrikos kūrėjų ne mažiau kaip erotinės” . V. Jocaitis kaip visada pritaria šiems kritikams, pažymėdamas, jog „Vasaris, beieškodamas savo kūrybai gyvenimiškų pradmenų, juos temato esančius tik moteryje” .
Kur dings ta geniali lyrika, įkvepiama religinės askezės ar ekstazės?
R. Šaltenis, atsakydamas J. Griniui, pažymi, kad jo išvedžiojimai, jog kunigui dar ,,lieka apdainuoti kukli ramunė, ir mėlyna rugiagėlė, ir kvapus čiobrelis, ir vėjo siūbuojama smilga”, sako, kad „J. Grinius ir daugelis kitų to norėtų”, bet „kodėl visi tie tikrieji mūsų kunigai poetai tuo nesitenkina?”, „kodėl jie dainuoja apie ,,sesutes”, „jaunystės žvaigždes” ir visa kita, apgaubta simbolika, kupina erotinės meilės?” Ir baigia: „Per didi poeto siela, kad ji tenkintųsi „kvapių čiobrelių” apdainavimu” . R. Šaltenis, kaip ir kiti klerikalizmui nepasidavę kritikai, meilę, moterį laiko „didžiausiu poeto įkvėpimo Šaltiniu, jo kūrybiškumo žadintoju”: ,,Ir Vienažindis tik iš erotinės meilės dainavo, ir Maironio gražioji lyrika gimė tik iš meilės” (ton pat). O tarybinis literatūros mokslininkas Vanagas, kalbėdamas apie ,,Altorių šešėly” realizmą, moterį ir poetinę kūrybą laiko „dviem veiksniais”, kurie yra „svarbiausias” Vasario „dvasios raidos ir išgyvenimų stimulas” .
Moteris ir poezija. Arba: poezija ir moteris. Ir kas čia bloga? Kas čia nenormalu? Jei žiūrėsime ne pro prelato stulą ir klausysime ne pro klausyklos langelį. „Dieviškoji aistra”, „liepsningi jausmai”. Ir Vasaris poetas!
Dėl autoriaus iškelto klausimo — kunigystė ir poezijos kūryba — nuomonės nesutapo, imta disputuoti. Klerikaliniai kritikai, aišku, įtikinėjo skaitančiąja visuomenę, kad tokio klausimo apskritai nėra, kad bažnyčia seniai jį išsprendusi. Jau anksčiau šioje knygoje matėme, kad, pavyzdžiui, Vaižgantui tokia problema neegzistavusi, jis „laiko tokiam dalykui neturėjęs” . A. Jakštas įtikinėjo, kad „dėl kunigavimo ir poezijos kūrybos santykių klausimo” galima „trumpai pasakyti, kad mums katalikams jo visai norą, nes jis katalikų bažnyčios praktikoj seniai jau išspręstas” . Taip, „mums, katalikams”, to klausimo norą, bet matėme, kaip jie, katalikai, tą klausimą „išsprendė”,- bažnyčia viską sutvarkė savo naudai. Nieko nuostabaus, taip ir turi būti. Bet tik katalikams. Ir veltui A. Jakštas sako, jog Mykolaitis-Putinas „laužiasi į atviras duris” (ten pat), šį klausimą keldamas, nes, „laimindama kiekvieną pozityvios kultūros šaką, mūsų bažnyčia nedraudžia niekam nė poezijos kūrybos” (ten pat). Mes, tiesą sakant, matėme, kaip bažnyčia nedraudžia. J. Grinius Įtikinėja, kad „autorius per drąsiai nekritiškai teigia ir įrodinėja”, kad kunigystė ir poezijos kūrimas „ne tik nesuderinami, bet taip priešingi, kad jų viename asmeny susidūrimas panaikina vienas antrą” . 1973 m., tiesa, J. Grinius mėgina aiškinti, kad ,,dviejų pašaukimų” „našta” buvusi Vasariui per sunki ir jis pasirinkąs vieną, atseit pašaukimą. Taigi J, Grinius dedasi esąs autoriaus šalininkas, autoriaus ir jo herojaus draugas. Irgi nieko nuostabaus, per tiek metų galima ir užmiršti, kas buvo anksčiau sakyta. J. Ambrazevičius irgi tvirtina, kad kunigystę ir poeto talentą galima suderinti, reikia tik specialias temas imti. V. Jocaitis priekaištauja Mykolaičiui-Putinui, kad tiek jis, tiek jo romano vyriausiasis veikėjas „rašą laisvai, drąsiai, nieko nesivaržydami, priešingai kitų Lietuvos kunigų poetų suvaržytai kūrybai”, savo romane tai įrodinėdamas, jis „elgiasi neteisingai” – A. Graževičius karštai dėstė. Bet gal geriau tegul Mykolaitis-Putinas atsako. „Aš norėčiau net tikėti, kad, pvz., pats p. Graževičius ar kitas į jį panašus, jei turėtų talentą, galėtų būti ir dideliu poetu, ir pavyzdingu kunigu,— ironiškai rašo Mykolaitis-Putinas.— Bet sakau, lig šiol aš tokio pavyzdžio-nemačiau” .
Šiaip ar taip, kunigo ir poeto talentas sunkiai arba visai nesuderinamas,— sakė kritikai, blaiviai vertinantys literatūros reiškinius ir nevaržomi jokių luominių ryšių. E. Viskanta įrodinėja, jog Vasaris, bandąs save įtikinti, kad kaip poetas, jis ne kunigas ir priešingai, pagaliau iš baronienės patiria ir iš gyvenimo sužino, kad „visus kunigo veiksmus pirmiausia vertina kaip kunigo, o ne kaip poeto”. Baronienė Rainakienė, išsilavinusi moteris, aiškina Vasariui apie literatūrą, anot E. Viskantos, ,,ne prasčiau už bet koki literatūros istorijos profesorių” ir pasako ieškančiam Vasariui „daug skaudžių tiesų: kad kunigas savo askezės sukaustyta širdim negalįs pajusti kunkuliuojančio, aistromis verdančio gyvenimo; kad kunigas negalįs tiesiogiai pažvelgti ir betarpiškai susipažinti su gyvenimu, o per tai negalįs būti nuoširdžiu, tikru poetu (prisiminkime A. Jakšto siūlomus erzacus! — K A.); kad jo kūrybinės medžiagos sfera labai apribota; kad jis gyvenimo reiškinius temokąs vertinti gėrio ar blogio mastu” . Įsiterpdamas į Vasario valios klausimą, R. Šaltenis rašo, kad „taip, Vasaris silpnavalis”, bet jis „tvirtas kita „valia” — savo poeto talento nusimanymu”: ,,Jis silpnavalis, kol jis savo pasielgimus vertina vien tik kunigo akimis, bet jis tvirtavalis, kai į savo pasielgimus pradeda žiūrėti kunigo poeto akimis” ir labai aiškiai pabrėžia, kad „čia visai ne nupuolimas ar pasidavimas „kūniškajai” prigimčiai”, bet—„savo prigimties supratimas ir įvertinimas” . Recenzuodamas trečiąjį tomą, t. y. beveik po metų pertraukos, ir liesdamas dar kartą tą opų kunigo ir poeto klausimą, R. Šaltenis vėl primygtinai pažymi, jog Vasario nukunigėjimas vyksta ne „dėl mergos”, o kyla iš Vasario „sielos kūrybinio troškulio, iš noro dalyvauti tame nuostabiai įvairiame margame gyvenime, jausti jo džiaugsmus, jo visą turinį” . Vasaris, kaip poetas, sako A. Ašmantas, jautėsi esąs kankinys, „ne tik dėl tų patraukliųjų moters jutimų, bet ir dėl siauro kunigo pasaulio”, neš jis, kunigas, „visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu” . Nagrinėdamas Mykolaičio-Putino lyrika ir stebėdamas joje autoriaus kančią ir ieškojimus dar gerokai anksčiau prieš pradedant rašyti „Altorių šešėly”, J. Lankutis taip pat sako, kad „dramatiškos „Vergo” refleksijos, be abejo, buvo pažadintos skausmingų poeto išgyvenimų ir abejonių dėl savo konfesinės padėties, dėl kūrybos ir asmeninės individo laisvės”. Taigi-autorius ir Vasaris!
Kunigas ir poetas, ekskunigo klausimas, ekskunigo laimėjimas, poeto laimėjimas. Visas romanas psichologiškai įtikina, rašo A. Miškinis, kad Liudo Vasario “poezijai kunigystė trukdė” . E. Viskanta sakė, kad Vasaris rizikavo „numarinti” savo talentą, ,,kaip tai padarė A. Baranauskas, kuriam poezijos kūryba atrodė nesuderinama su kunigo priedermėmis”, jei nepasuks „kairėn, sulaužęs šventuosius apžadus”, J. Keliuotis vis dėlto mano, kad ,,ir askezė tiesiogiai negali pakenkti poeto talentui” ir Vasario nukunigėjimas „nesiduoda būti apibendrinamas” . O A. Graževičius pareiškia, kad „mes iš Putino romano niekaip negalime įsitikinti, kad kunigystė buvo Vasariui tikra kliūtis realizuoti savo talentą” ir ,,net ta, išrodanti rimčiausia kliūtis, kad poetas kunigas negali laisvai tiesiogiškai pasisakyti — ir tai tik erotinėj srity (ar to maža poetui?! —K. A.) — nėra įtikinanti nei įtikinamai romano veiksme parodyta”, o „jei Vasaris varžosi tiesioginiu būdu pasisakyti, tai jo, o ne kunigystės kaip tokios dalykas” . Vadinasi, Vasaris dėl savo asmeninių užmačių „varžosi” pasisakyti?! Kaip daryti su bažnyčios morale, drausme? Na, neįtikina A. Graževičius, jis tik pats sau ir kitiems savo šalininkams prieštarauja taip sakydamas.
Norą paprieštarauti ar ir nesutikti kelia J. Žėkaitės teiginys, kad Mykolaitis-Putinas tarsi ,,akivaizdžiai suabsoliutino kunigavimo žalą kūrybai”, kad kunigaudamas Vasaris „subrendo kaip poetas, pasiekė šlovės”. Čia pat J. Žėkaitė ir teisingai rašo, kad „Vasaris, žinoma, kūrė derindamasis prie luomo”, kad „kunigystė ribojo talento reiškimąsi, primesdama asmenybei nebūdingas temas, alegorinę bei simbolinę formą”, kad kunigaudamas Vasaris išsisėmė, jis neturėjo galimybės vaizduoti „kunigui draudžiamas gyvenimo sritis”, kunigavimas vertė jį „eksploatuoti save vienpusiškai, atkuriant vis tą pačią vidinės kovos ir graužimosi dėl savo socialinės padėties nuotaiką” . Argi to maža, kad Vasaris imtų protestuoti ir maištauti? Nejaugi maža?! O Vasaris vis dėlto liko poetas, kovodamas dėl poeto, kentėdamas dėl poeto, narpliodamas įvairiausias kunigystės dogmas, askezės apraiškas ir t. t. ir t. t. Vasaris subrendo kaip poetas. Bet kokia kaina? Vasaris pasiekė šlovės. Bet kokia kaina? Jis nebegalėjo ilgiau dusti tame dogmų labirinte, tuose dogmų šešėliuose. Jis išsiveržė iš to labirinto, iš to vienpusiškumo, iš tos graužaties, žodžiu, iš to, ką teisingai nurodo J. Žėkaitė. Bet kam tas „kunigavimo žalos suabsoliutinimas”? Jei Vasaris nebūtų turėjęs talento, jei jis nebūtų reiškęsis kaip poetas, jeigu jo talentas nebūtų dusęs tame gyvenimo narvelyje, jis, Liudas Vasaris, žinoma, nebūtų ir maištavęs, nebūtų niekur veržęsis. Nebūtų ir romano „Altorių šešėly”. Bet Vasaris buvo poetas, jautė savo talentą ir jautė to talento varžtus. Ir nusimetė juos. Liudas Vasaris — poetas.
Taip, Liudas Vasaris — poetas. Bet kokį kelią jis nuėjo, kol tapo poetu, laisvu nuo bet kokių klero pančių. Ilgą ir sunkų kelią. Tik A. Graževičius gali abejoti, ar Vasaris iš tikrųjų poetas. „Pagaliau iš kur mes galim žinoti, kad Vasaris yra didelis menininkas ir tik dėl kunigystės negali visoj pilnumoj pasirodyti? — klausia A. Graževičius.— Jei iš romano to nematome, tai mes galim manyt, kad jis tik pats sau įsikalęs į galvą tariamą savo talentą ir dėl jo viską kojom į viršų verčia” . Žinoma, jei perskaitęs romaną kritikas to nesuvokė, tai mes čia irgi nesugebėsime šito įrodyti.
Vasariui sunkiame poeto kelyje buvo iškilę kitų kliūčių, jas jis turėjo išmėginti, suvokti ir suvokęs atsikratyti jų, kaip nevaisingų. Turime galvoje Vasario posūkį į dekadansą. Toks kelio galas, ir labai skaudus, buvo Vasario biografijoje. Tokia kelio baigtis jį gerokai išvargino, iščiulpė. Ir reikėjo laiko, kad Vasaris tai suprastų. Jis mato tai, analizuoja tai, išgyvena ir graužiasi dėl to. „Tiesa, jis daugeliu atvejų pabrėžia – kad dekadentų poezija artimiausia jo širdžiai,— rašo J. Lankutis.— Bet dar dažniau jis su didele širdgėla skundžiasi, kad ,,geriausiu savo gyvenimo metų kaina, vidaus kovoj pats su savim sunaikinęs gražiausių kūrybinių pajėgų dalį” , kad „romane labai detaliai rodomos Vasario pastangos išjungti savo kūrybą iš realios aplinkos, izoliuoti ją nuo kunigystės”, tačiau greta su ta izoliacija vyksta ir kiti procesai, kuriuos, kad ir kaip į juos žiūrėtume, galime pavadinti dekadentiniais: „Vasario vidiniuose santykiuose su daugeliu jį supančios tikrovės reiškinių yra ne mažiau susvetimėjimo bei konfliktiškumo, kaip ir konfesinio pašaukimo bei savojo luomo atžvilgiu” . „Menininko gyvenime,— aiškino poetas (Vasaris.— K, A.)—viskas vyksta savaime,— rašoma „Altorių šešėly” trečioje dalyje.— Prievarta čia nieko nepataisysi, o greičiau pagadinsi. Bus išgyventa,— bus padaryta” . Tam išgyvenimui reikėjo laiko, reikėjo kančių, reikėjo ieškojimų, reikėjo nebijoti būti apšauktam, anot Vasario, ir hedonistu, ir epikūriečiu, ir dekadentu. Nepasakysime, kad visa tai neturėjo tam tikro pagrindo. Vasaris tuo gyveno, autorius jį stebėjo ir kartais už ji pasakydavo tai ir tai. Autorius tai matė, jis nebijojo Vasario nuopuolio, jis matė jo galutinį tikslą. Jis leido jam gyventi, leido jam mąstyti, klaidžioti, gėrėtis tuo, kuo galbūt ir neverta gėrėtis, audrintis. Bet leido pereiti dekadanso laikotarpi. Dekadentinė būklė gimdo dekadentinę poeziją, tos būklės išraišką. Vasaris tai suvokia, ne kartą apie tai šneka. Bet ne taip paprasta išsiveržti. Todėl reikia suprasti ir vertinti Vasario pastangas, nors ir lėtas, nedrąsias, reikia suprasti vidinę jo dramą ir kančią. Jis ieško kelio ne į karjerą, ne į pralobimą,— jis ieško kelio į asmenybės laisve, kuri suteiktų kūrybos laisvę, pašalintų dvilypumą.
Tai — tauru. Ne Vasario kaltė, o jo nelaimė, kad tinkamos sąlygos nesusidarė, nedavė jam galimybės suvokti naujų, tikrų idealų. Pagaliau sunku tai buvo padaryti dvasininkui ano meto aplinkybėmis. Užtai ir jo simbolistinė poezija, ir jo dvasinė būklė turėjo stiprų dekadentizmo atspalvį. Ir tai dėsninga. Vasario dekadentinė simbolistinė poezija atspindėjo jo dvasinį chaosą, neapsisprendimą, vidinius prieštaravimus ir galimą pavojų smukti į moralinės ramybės” zoną. ,,Auksė dažnai puldavo ne tik jo niaurius nusiteikimus,— skaitome romane,—bet ir tą pesimizmą, ir tą rafinuotą dekadentišką simbolizmą, kuriuo buvo pagrįsta visa vėlyvesnioji jo lyrika” .
Vasaris gyveno. Ir autorius jam leido gyventi, ieškoti ir pačiam suprasti. Tai buvo, anot K. Korsako, “aiškus dekadanso momentas” , „savo mūzą” Vasaris ,,laikė uždaręs devyniais užraktais” nuo ,,opių idėjinių ir socialinių problemų ar net žaizdų”. Ir K. Korsakas buvo teisus.
Aplinka, supusi Vasarį kunigą ir Vasarį poetą, skatino arba protestuoti, maištauti, kovoti, arba užsidaryti savyje, tolti nuo kasdieniškos realybės. Romano herojus ėjo antruoju keliu. Rašytojas tai stengėsi parodyti ne vien kaip individualų reiškinį, bet ir kaip būdingą visuomeninės stagnacijos simptomą” .

4. Apibendrinimas

Kunigų seminarijoje Vasaris atveria sielą religiniam jausmui, mistikai, tačiau greitai įsitikina, kad religinis seminarijos gyvenimas niekada nesutaps su intymiu jo širdies ir proto gyvenimu. Daugiausia vilčių poetui žadino visuomeninis veikimas, tautinio kultūrinio judėjimo iššūkiai. Kūryba Liudui Vasariui tapo svarbiu gyvenimo tikslu, tad būti kunigu ir poetu jam sekėsi labai sunkiai. Jam buvo per maža romantinės idėjos, nes nesugebėjo užpildyti tos gyvenimo tuštumos, kurią jautė būdamas klieriku. Seminarijos rutina ėmė laužyti jo charakterį, neišnarpliojami vidaus prieštaravimai alino sielą. Susidariusios aplinkybės stūmė gilyn į individualizmą ir uždarumą ne tik gyvenime, bet ir kūryboje. Antrojoje romano dalyje itin dramatiška dvasininko ir menininko dilema. Taigi poezijos ir kūrybinės laisvės problemą bandė išspręsti pats rašytojas. Kūrinys baigiasi tuoj, kad Liudas Vasaris prašo prašymą ir išeina iš seminarijos. Taigi neįmanoma dviejų pašaukimų suderinti iš karto. Turi rinkis, kaip tai padarė Liudas, atsisakęs kunigystės tapo poetu.
„Tik sudėtinga ir ryški asmenybė gali pretenduoti į kūrybos laisves ir pareigas,— mąsto Eduardas Mieželaitis apie Liudą Vasarį, poetas apie poetą „mūzos prieglobsty”.—Tik stiprūs gyvenimo smūgiai ir stiprūs jų išgyvenimai bei apmąstymai gimdo tikrą poeziją” .

5. Literatūros sąrašas

1. Kazys Ambrasas “Romano likimas arba Liudo Vasario draugai ir priešai” . Vilnius., 1983, p. 297 – 317
2. Jonas Lankutis “V. Mykolaičio-Putino kūryba”. Vilnius., 1986., p 147-158
3. Dainora Eigminienė “V.Mykolaitis-Putinas:gyvenimas ir kūryba” .Vilnius., 2001, p.63-65
4. Kostas Korsakas “Literatūros praeitis”. Vilnius., 1983, p.561-571
5. XX a. lietuvių literatūra.Vilnius., 1994
6. Jonas Lankutis “V.Mykolaitis-Putinas”.Kaunas., 1982, p.73-93

Leave a Comment