Vincas Mykolaitis – Putinas

Vincas Mykolaitis – Putinas(1893 – 1967)

Kai šiandien jau iš didesnio nuotolio žvelgiame į Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą, geriau matome jos svarbą Iietuvių literatūros raidoje. Mums jis atrodo beveik tos pat kartos rašytojas, kaip ir Vaižgantas, V. Krėvė, A. Vienuolis, nors buvo už juos gerokai jaunesnis. Tai mūsų literatūros klasikas, o jo kūrybinis palikimas, E. Mieželaičio žodžiais tariant, “monumentalus ir amžinas”. Po Maironio Mykolaitį-Putiną galime laikyti žymiausiu mūsų poezijos atnaujintoju ir kūrėju. Nepaprastai dideli jo nuopelnai ir pakeliant į naują meninės brandos pakopą lietuvių romaną, daug jis nuveikė dramaturgijos, kritikos ir literatūros mokslo baruose. Mykolaičio-Putino kūrybinis kelias daugiau kaip pusę šimtmečio ėjo per istorinių lūžių ir socialinių sukrėtimų laikus, palikusius jo kūryboje savo žymę. “Retas kuris kitas iš lietuvių rašytojų, – rašo jo kūrybos tyrinėtojas J. Lankutis, – yra paliestas tokios gausybės laiko tendencijų, yra buvęs taip giliai kūrybingai jų veikiamas.”

Gyvenimas ir kūryba

Gimtinės padangėje. Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 rn. sausio 6 d. Pilotiškių kaime (dabar Prienų raj.). Jo tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, auginę gausią šeimą – šešis sūnus ir tris dukras (vienas sūnus ir dukra anksti mirė). Vincas buvo vyriausias sūnus, matyt, jau vaikystėje tėvų numatytas leisti į mokslus. Būsimojo rašytojo tėvas Juozas Mykolaitis buvo praktiško proto žmogus, darbštus ir kietas šeimininkas, pats dirbęs kaip baudžiauninkas ir kitus prie darbo spaudęs. Motina Magdalena Garbiūtė-Mykolaitienė buvo tyli ir nuolanki, jautri ir labai geros širdies, gražiai auklėjusi vaikus. Abu tėvai buvo labai religingi – gal tai ir nulėmė vyriausiojo sūnaus kelią į dvasinę .seminariją. Kaip jau į gyvenimo pabaigą prisiminė rašytojas, tėvų namuose nebuvo “šiltos, intymios jaukios vidinės atmosferos”, “neskambėdavo daina, juokas, linksmi pokštai”. Gal visa tai paveikė ir rašytojo būdą, skatino jo uždarumą. Iš motinos jis paveldėjęs polinkj į “rezignaciją, susitaikymą su aplinkybėmis, kovingumo stoką”, o tėvo sieloje slypintis santūrus jausmingumas ir susirnąstymas bene bus paveikęs lyrinį, poetinį ir filosofinį pasaulį, buities suvokimą. Nedrąsų, svetimųjų besivaržanti berniuką tėvai atidavė mokytis į netoliese esančią Gudelių pradinę mokyklą, kur jis buvo apgyvendintas vienos davatkėlės dūminėje pirkelėje. Iš šios mokyklos būsimajam rašytojui liko tik skaudūs prisiminimai ir pirmojo mokytojo – “nuožmaus žiauruolio ir vaikų kankintojo” – paveikslas. Marijampolėje ir Seinuose. Kiek pasimokęs Gudeliuose, jaunasis Mykolaitis buvo perkeltas į Marijampolės (dabar Kapsuko) apskrities pradinę mokyklą, kurią baigęs 1905 m. pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. Prasidėjusi tais pat metais revoliucija, darbo žmonių mitingai, revoliucinės dainos ilgam įstrigo vaiko atmintyje. Gimnazijoje jo mokytojai buvo ir aušrininkas P. Kriaučiūnas, ir poetas M. Gustaitis, kurie veikė mokinių nacionalinį sąmonėjimą, skatino domėtis lietuvių spauda ir literatūra. Gimnazijoje Mykolaitis dainavo chore. Dainos paskatino jį susipažinti su lietuvių poezija, V. Kudirkos, A. Vienažindžio, Maironio kūryba. Marijampolėje jis pirmą kartą pamatė Maironį, pamėgo jo kūrybą. “Maironis tvirtai įsišaknijo mano vidaus pasaulyje”, – rašė jis vėliau savo autobiografijoje. Maironio lyrika stipriai paveikė ir jo pirmuosius bandymus. Baigus keturias gimnazijos klases, iškilo klausimas, ką toliau daryti. Mykolaitis pasirinko Seinų dvasinę seminariją, į kurią įstojo 1909 rn. Kaip .vėliau rašė savo atsiminimuose, “to norėjo tėvai, nesipriešinau tam nė aš pats”. Nors daug lėmė tėvų religingumas ir jų norai, bet ir pačiam jaunuoliui tada atrodė, kad toks pasirinkimas atitinka jo siekimą dirbti savo tautos ir kultūros labui. Tokie idealūs jaunuolio nusiteikimai seminarijoje greitai susidūrė su griežta, asmenybę slopinančia drausme, dogmatišku auklėjimu, nuolatinėmis maldomis ir meditacijomis. Antrame seminarijos kurse Mykolaitis įstojo į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Pirmieji jo eilėraščiai buvo gerai įvertinti būrelio narių ir pasiųsti spaudai. Taip 1911 rn. Putino slapyvardžiu pasirodė eilėraščiai “Sursum corda!__ (“Aukštyn širdis!”_), “Vai eičiau aš, eičiau”, “Skausmo balsas”_. Juose matyti ir romantinės iauno poeto nuotaikos, ir nusivylusios ar kenčiančios širdies balsas, ir seminaristo būklės padiktuoti religiniai motyvai. Draugai greit pajuto jo poetinio talento jėgą. Putino, kaip poeto, vardą labiau išpopuliarino bendradarbiavimas pirmajame lietuvių literatūros žurnale “Vaivorykštė”. Jo redaktorius poetas L. Gira skatino jauną autorių drąsiau ieškoti naujų temų. mokytis iš rusų poetų A. Feto ir F. Tiutčevo. Jo lyrika pasidarė įvairesnė ir savaimingesnė, o greta romantinių būsenų ir gamtos vaizdų iškilo vidinės įtampos, prieštaringų nusiteikimų motyvai. Suvaržytas seminarijos drausmės ir dogmų, Mykolaitis-Putinas anksti pajuto vidinius prieštaravimus, abejones pasirinktu keliu. “Vis dažniau mąstau apie savo ateitį. Kartais inpuolu kone į nusiminimą”,- rašė jis 1914 rn. vienam savo draugui. “Žinau, kad mano gyvenimas bus nuolatinė kova ir kančia” – ši – tokios ateities nuojauta dar labiau sustiprėjo vėlesniais metais. Už gimtojo krašto sienų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Seinų seminarija nuo fronto traukėsi į rytus. Mykolaitis -Putinas buvo pasiųstas studijuoti i Petrogrado dvasinę akademiją.Patekęs į didmiesti, jaunas poetas gavo progos geriau pajusti politinio ir socialinio gyvenimo reikšmingiausius įvykius. nesutaikomus prieštaravimus. Čia jis galėjo geriau susipažinti su rusų kultūros lobiais ir meniniu gyvenimu, lankyti operos spektaklius ir muzikos koncertus. Jo dėmesį ypač patraukė rusiškai rašiusio lietuvio Jurgio Baltrušaičio poezija, teoriniai rusų simbolistų darbai. Savo poetine kūryba jis taip pat ėmė linkti į simbolizmą. Jaunam poetui nemažai įspūdžių paliko kelionė į Kaukazą. Kislovodske praleistos atostogos. Šios kelionės išgyvenimai matyti ne viename eilėraštyje ir vėliau parašytuose apsakymuose. Petrograde 1917 rn. išėjo ir pirmasis Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinys “Raudoni žiedai” kartu su poema “Kunigaikštis Žvainys”. Gavęs Lietuvių tautos fondo stipendiją, Mykolaitis-Putinas išvyko studijuoti į Sveicariją, į Fribūro universitetą. Kelionė karo metu buvo ilga ir varginanti. Laukdamas leidimo pervažiuoti Vokietiją, poetas daugiau kaip tris mėnesius buvo įstrigęs Švedijoje, Stokholme. Čia tuo metu buvo ir Vaižgantas, kuris savo jaunesniems draugams skaitė dar rašomus “Pragiedrulius”. Tada ir užsimezgė artimesnė jau žinomo ir dar jauno rašytojo pažintis.

Pagaliau patekęs į Šveicariją, Mykolaitis-Putinas pradėjo Fribūro universitete, tame, pasak jo, “išimtinai idealistinės filosofijos centre”, studijuoti filosofiją ir meno istoriją. Šveicarijos gamta, kelionės į kalnus, jos kultūros ir istorijos paminklai traukė jauno rašytojo dėmesį. Studijuodamas jis parašė nemažą pluoštą eilėraščių, vis labiau sukdamas į simbolizmą, keletą novelių, straipsnių literatūros ir meno klausimais. Lietuvoje 1921 m. išėjo du tomai Putino “Raštų”_. Ir studijų metais rašytojo nepaliko abejonės – “ne tuo keliu mano nueita”. Jį vis labiau varžė dvasininko padėtis. “Vienas dalykas bloga, – rašė jis atvirai Vaižgantui,- tai, kad reik sutoną valkioti. Buvau jau nuo jos atpratęs. Mielu noru nusikratyčiau ne tik sutoną, bet ir viską, kas su ja surišta. Kiek aš jau dėl to prisikamavęs!” Kita vertus, tada dar jis vylėsi, kad, pasiduodamas gyvenimo tėkmei, sugebės visus “savo sielos skambesius”_ suderinti. Parašęs disertaciją apie rusų filosofo ir poeto simbolisto V. Solovjovo estetiką, Mykolaitis-Putinas studijas Fribūre baigė filosofijos daktaro laipsniu. Rengdamasis profesūrai, jis dar vienerius metus gilino žinias Miuncheno universitete Vokietijoje. Čia jis atsidūrė daug laisvesnėje, be klerikalinių varžtų, aplinkoje, susitiko su tame pat universitete studijavusiu B. Sruoga. Sugrįžus į Lietuvą. Naujų gairių ieškojimas. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1923 m. rudens Mykolaitis-Putinas pradėjo dėstyti Kauno universiteto Teologijos filosofijos fakultete. Jis redagavo katalikų inteligentijai skiriamą žurnalą “Zidinys”, universitete globojo katalikiškos pakraipos jaunų literatų būrelį “Šatrija”_. Tad pačios gyvenimo aplinkybės jį siejo su dešiniaisiais, ypač klerikaliniais sluoksniais. Tik pamažu rašytojas ėmė ieškoti naujų gairių gyvenime ir kūryboje. Reakcinių klerikalų pažiūros jam buvo svetimos, mene jam buvo nepakeliui su religiniais dogmatikais, žiūrėjusiais į kūrybą kaip į teologijos tarnaitę. Tuo tarpu Mykolaitis-Putinas meną vertino kaip žmogiškąją kūrybą, kuriai “privalu visa tai kas žmoniška, reiškia, kas nėra priešinga žmogaus prigimčiai”. Vis labiau ėmė stiprėti įsitikinimas, kad net ir formalus priklausymas dvasininkų luomui nesuderinamas su jo literatūrine veikla. 1929 m. rašytojas perėjo dėstyti į Humanitarinių mokslų fakultetą, kurio dekanas tada buvo V. Krėvė. Vėliau jis atsisakė ir “Židinio” redaktoriaus pareigų. 1935 rn. Mykolaitis-Putinas oficialiai pasitraukė iš kunigų luomo, sukūrė šeimą. Pareiškime Vilkaviškio vyskupijos kurijai jis rašė: “Maniau ir tebemanau, kad jokios negyvos formulės ir nebetekusieji man prasmės disciplinariniai nuostatai negali kliudyti tvarkyt savo gyvenimą taip, kaip man atrodo tikslinga, žmoniška ir gera”. Šis žingsnis galutinai užbaigė ilgus svyravimus ir abejojimus, atvėrė naujus visuomeninės ir literatūrinės veiklos kelius. Kaip vienas žymiausių ir didelį autoritetą turinčių rašytojų. Mykolaitis-Putinas keletą metų vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai, telkdamas įvairių krypčių literatus. Jis tuo metu gerai matė germanizacijos ir vokiškojo fašizmo pavojų Lietuvai, smerkė fašizrną ir Lietuvoje. Kai 1935 rn. buržuazinė valdžia smurtu susidorojo su Suvalkijos valstiečių sukilimo dalyviais, Mykolaitis-Putinas metiniame rašytojų susirinkime su kartėlių sakė: “Susilaukėm, kad lietuviškas kraujas pasiliejo Basanavičiaus, Kudirkos, Mačio-Kėkšto, Andziulaičio-Kalnėno, Vaičaičio krašte” Pamažu jis artėjo prie tų rašytojų, kurie jungėsi į bendrą antifašistinį frontą, o 1938 rn. redagavo literatūros žurnalą “Dienovidis”, kuriame bendradarbiavo įvairių idėjinių pakraipų rašytojai. Darbas universitete buvo ir kūrybiškai vaisingas. Mykolaitis-Putinas bendravo su tuo metu universitete dėsčiusiais žinomais rašytojais Vaižgantu, V. Krėve, B. Sruoga, S. Čiurlioniene. Jų skatinamas, jis ieškojo naujų gairių savo kūrybai. Po simbolistinių eilėraščių rinkinio “Tarp dviejų aušrų” (1927) Mykolaitis-Putinas dar parašė keletą dramų (“Žiedas ir moteris” “Nuvainikuota vaidilutė”) , iš kurių labiausiai vertinama “Valdovas” (1930). Tačiau ypač didelę reikšmę. rašytojo gyvenimui ir kūrybai turėjo romanas “Altorių šešėly” (1933). Palankiai buvo sutikta ir poezijos rinktinė “Keliai ir kryžkeliai” (1936)..Kiek mažesnio atgarsio susilaukė antrasis romanas “Krizė”. Tuo laikotarpiu jis pasireiškė ir kaip vienas žymiausių literatūros kritikų (rinkinys “Kritikos etiudai”), ir mokslininkų. Jis tyrinėjo XlX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūrą. Reikšmingiausias darbas – “Naujoji lietuvių literatūra” (1 tomas išėjo 1936rn.). Tarybinės literatūros keliu. 1940 rn. įvykiai Lietuvoje, įsijungimas į tarybinį gyvenimą pareikalavo iš rašytojo peržiūrėti savo ankstesnes pažiūras, perkainoti daugelį vertybių. “Žmogaus persilaužimo ir gyvenimo gairių keitimo vyksmas man yra pažįstamas”, – sakė rašytojas, palankiai sutikdamas daugelį naujų pertvarkymų, susidariusias galimybes lietuvių literatūrai išeiti į platesnį pasaulį, įnešti savo indėlį į daugianacionalinę kultūrą. “Socialistinį internacionalą, – sakė jis 1940 m.,- aš įsivaizduoju ne bespalvę niveliuotą masę, bet gyvą, darnų organizmą, kuriame didelės ir mažos tautos, išnaikinusios tarpusavio antagonizmo dyglius, kraus į žmonijos kultūrą savo dalį, sukurtą pagal gyvenamojo krašto, savo praeities patyrimą, savo charakterio ir bendrųjų žmonijos idealų reikalavimus.” Naujo gyvenimo aušrą poetas nuoširdžiai pasveikino eilėraščiu “Darbo Lietuvai”, kviesdamas “prie dalgių, prie pjūklų, prie knygų ar darbo varstotų” visus, “kieno rankos pūslėtos, bet sąžinės grynos”. 1941 m. jis buvo išrinktas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademiku. Prasidėjęs karas, hitlerinių okupantų siautėjimas rašytojui buvo sunkių išmėginimų laikotarpis. Buržuazinių nacionalistų sukeltas tvaikas iš pradžių ir jį įtraukė į savo sūkuri. Tačiau žvėriški hitlerinių okupantų darbai, žudynės ir smurtas netrukus privertė atsipeikėti, suvokti, kokią pragaištį jie neša lietuvių tautai. Rašytojo kuryboje atsirado skaudžių išgyvenimų ir susimąstymų, iškilo antifašistinės nuotaikos. Hitlerininkams uždarius universitetą, jis apsigyveno žmonos tėviškėje prie Vabalninko. Išvadavus Tarybų Lietuvą, Mykolaitis-Putinas vėl grįžo profesoriauti į universitetą, kurį laiką buvo Literatūros instituto direktoriumi. Jis daug prisidėjo prie jaunų literaturos darbuotojų rengimo, aktyviai dalyvavo Rašytojų sąjungos veikloje. Sveikatai pablogėjus, 1954 rn. pasitraukė iš universiteto ir atsidėjo vien kurybiniam darbui. Tarybų Lietuvos išvadavimą ir naujo gyvenimo kurimą Mykolaitis-Putinas sutiko pakiliais eilėraščiais, atvirai deklaruodamas savo pasiryžimą eiti su liaudimi, ryžtingai pasukusia socializmo kryptimi.

Dabar ir ašApglobęs girntąją velėną,Sutiksiu naują darbo dienąČia, kur buvau ir kur esu,Tėvynėj rnūs visų, (“Tėvynei”)

– rašė jis 1944 m. pabaigoje. Įveikdamas senus įsitikinimus, rašytojas siekė susidaryti socialistinę pasaulėžiurą, nes kuryba “gyvybingumo syvų traukia tik iš pasaulėžiuros”. Keitėsi ir jo literaturinės pažiuros: smerkdamas individualizmą, estetizmą ir formalizmą, jis į pirmą vietą kėlė liaudiškų tradicijų svarbą. Įsijungęs į marksistinį literatūros palikimo nagrinėjimą, Mykolaitis-Putinas rašė darbus apie M. Mažvydą, K. Donelaitį, Maironį, Žemaitę, Spalio revoliucijos ir lietuvių literatūros ryšius. Teigiamai buvo įvertinta ir jo studija “Adomas Mickevičius ir lietuvių literature”. Labai gyva buvo ir kurybinė Mykolaičio-Putino veikla. Jis išleido eilėraščių rinkinį “Sveikinu žemę”, lyrikos rinktinę “Poezija”, kurioje buvo pateiktas ir didelis pluoštas ankstesnių kurinių. Lietuvos TSR respublikine premija buvo įvertintas romanas “Sukilėliai” (1 d., 1957) , pradėtas leisti dešimties tomų “Raštų” rinkinys. Naujus rašytojo kūrinius palankiai sutiko skaitytojai ir kritika. 1963 m. Mykolaičiui-Putinui buvo suteiktas LTSR liaudies rašytojo garbės vardas. Sunkios ligos kamuojamas, grumdamasis su nuolatiniais negalavimais, Mykolaitis-Putinas daug ir intensyviai kūrė. Nauji eilėraščių rinkiniai “Būties valanda” (1963) ir “Langas” (1966) susilaukė plataus pripažinimo. Jis dar išvertė A. Mickevičiaus “Krymo sonetus”, “Konradą Valenrodą” ir didelę dalį “Pono Tado”. Didžiulė dvasinė energija padėjo rašytojui įveikti senatvės negalią. Mykolaitis-Putinas mirė Kačerginėje 1967 rn. birželio 7 d. Jis buvo iškilmingai palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Asmenybės bruožai. Anksti supratęs, kad jo paskirtis literatūra, Mykolaitis-Putinas sąmoningai rengėsi šiam darbui, studijavo filosofiją ir estetiką, buvo gerai susipažinęs su pasauline literatūra, naujomis meno. kryptimis. Didelė erudicija, šviesus intelektas, aukšta vidinė kultūra ir tiesiog spinduliuojantis dvasingumas traukė visus, kurie pažinojo rašytoją. Būdamas intensyvaus dvasinio gyvenimo žmogus, Mykolaitis-Putinas vengė kasdieninės buities smulkmenų. Jis buvo intelektualas, bet kartu jausmo žmogus. Rašytoją visą gyvenimą iki pat senatvės lydėjo nuotaikų ir jausmų kontrastai, susimąstymas ir abejonės, graužatis ir tikėjimas savo talentu, savo kūrybinio darbo prasmingumu. Mykolaičio-Putino kūrybai daug reikšmės turėjo muzika: “Muzika yra giliai paveikusi ir apvaisinusi visą mano literatūrinę kūrybą”. Jis ypač mėgo J. Bachą, V. A. Mocartą, L. Bethoveną. Mažiau įtakos turėjo dailė – gal dėl to, kad iš prigimties buvo daltonikas (neskyrė raudonos ir žalios spalvos) .Mykolaičio-Putino poezijoje tapybiniai vaizdai nepasižymi spa1vingumu, bet užtat jautriai perteikia gamtos groži ir didingumą. Mykolaitis-Putinas buvo iš tų retų menininkų, kurie ir senatvėje išlaiko kūrybingumą, išgyvena, tartum antrą jaunystę. Tame liguistame, išvargintame kūne lig pat mirties plakė nerimstanti širdis.

Poezija

Ankstyvoji lyrika. Jau pirmuosiuose Mykolaičio-Putino eilėraščiuose ima ryškėti jam būdingi tematiniai motyvai: veržimasis nuo pilkos kasdienybės į romantini gamtos ir svajonių pasaulį, kenčiančios širdies skundas ir dramatiški vidiniai prieštaravimai. Juose vyrauja lyrinė vidinių išgyvenimų analizė. Romantinės nuotaikos būdingos ir pirmam stambesniam rašytojo kūriniui – poemai “Kunigaikštis Žvainys”. Savo tematika ir idėjomis poema artima Krėvės “Dainavos šalies senų žmonių padavimams”. Ir čia tėvynės meilė keliama aukščiau už asmeninę laimę. Pagrindinis poemos konfliktas – tarp pareigos tėvynei ir meilės moteriai, tarp aistros ir ištikimybės gimtajai žemei. Vidinių prieštaravimų, nepasitenkinimo savimi, nerimo ir abejonių tonai atsirado jau ankstyvuosiuose Mykolaičio-Putino eilėraščiuose (“Su krintančiais lapais”, ciklas “Disonansai”) , Jų lyrinis herojus blaškosi tarp pareigos bei “svajonių ir sapnų”, nuolankiai susitaikydamas su likimu ar atvirkščiai – audringai maištaudamas, neįstengdamas “numarinti širdies”, kuri panudus “gyvenimo laimės”. Šitos “priešingybių versmės”, sielvartingos mintys ir skaudžios dvejonės alino sielą, neretai versdamos rezignuoti – “eisiu pats keliu abejotinu netesėdamas”. Giedresnių emocijų poeto lyrinis herojus ieškojo romantinėse svajonėse, ilgesinguose saulėlydžių ir “gęstančių žarų”, žvaigždėtų naktų ar “pavasario burtų” vaizduose. Amžinas ir tyras gamtos grožis dažniausiai nuteikdavo džiugiai ir pakiliai ar bent šviesiu liūdesiu apgaubdavo skaudžius susimąstymus. Iš tokių gamtinių poeto eilėraščių svajinga ir šventiška nuotaika išsiskiria “Saulėtekis kalnuose”. Eilėraštyje sugretinami erdvės vaizdai (pakalnė – debesėlis), kurie ženklina dvi priešybes, kartu sudarančias nedalomą visumą – žavų didingos gamtos paveikslą. Į tuos akimi matomus vaizdus įsiterpia varpo garsai, suteikdami jiems tauraus grožio:

Tyliąją pakalnęPadengė šešėlis,-Melsvu kalno slėniuPlaukia debesėlis.

Nuaidėjo varpas,-Palšas rūkas krenta,-O baltoj viršūnėjSaulėta ir šventa.

Regėjimo ir klausos įspūdžiai eilėraštyje papildo vienas kitą, leidžia sukurti pakilų, nekasdienišką, netgi savaip pasakišką gamtos vaizdą, kuriame vyrauja tik stambūs potėpiai, tik dvi pagrindinės spalvos (melsvas slėnis – balta viršūnė). Eilutės skamba kaip švelni, sielą skaidrinanti muzika. Jų melodika remiasi griežta posmų simetrija: posme rimuojamos antra ir ketvirta eilutė; dviejose pirmose eilutėse apibrėžiama veiksmo vieta žęmėje, o trečioje ir ketvirtoje – aukštumoje ar padangėje; kiekvienas posmas – tos pačios sintaksinės konstrukcijos vienas sakinys. Dainingumą pabrėžia ir aliteracijos (pirmoje ir trečioje strofoje – l, antroje -r), tiksliai posmų eilutėse išlaikoma chorėjo metrinė schema, tik kiek transformuota antrame posme. Trečiasis posmas, pakartodamas pirmąjį, kompoziciškai užbaigia eilėraštį, tačiau debesėlis jau gauna epitetą rausvas: taip nuo baltos viršūnės žvilgsnis nukeliamas žemiau, į kalno slėniu plaukiantį ir ką tik patekėjusios saulės nurausvintą debesėlį:

Tyliąją pakalnęPadengė šešėlis,-Melsvu slėniu plaukiaRausvas debesėlis.

Ankstyvojoje Mykolaičio-Putino poezijoje dar stipriai jaučiama Maironio poetinė tradicija: eilėraštis, perteikiantis gyvą ir besivystantį psichologinį veiksmą, pasižymi darnia kompozicija ir nuosekliu loginiu minties ir jausmo rutuliojimu. Eilėraščio objektas pirmiausia yra vidiniai išgyvenimai. Tik karo metų eilėraščiuose atsirado sielvarto dėl tėvynės likimo, tremtinių dalios, okupantų niokojamos tėvų žemės motyvai (“Karo genijus”, “Be šviesiųjų minčių”, “Tėvynei”).

Posūkis į simbolizmą. Ieškodamas naujų kelių, Mykolaitis-Putinas vis Iabiau suko į simbolizmą. Simbolizmo užuomazgos pastebimos jau Pirmojo pasaulinio karo meto lyrikoje, o būdingiausi simbolistiniai eilėraščiai surinkti knygoje “Tarp dviejų aušrų”. Poetui atrodė, kad simbolių kalba jis galėsiąs laisviau išreikšti savo individualybę, savo vidaus išgyvenimus ir santykį su pasauliu. Karo ir pokario metų Mykolaičio-Putino lyrikoje ėmė vyrauti mintis, apmąstymas, meditacija. Vietoj jaukaus intymumo, uždaros patalpos – čia didelės ir aukštos ertmės, skrydis į kosminius tolius ar nusileidimas į prasivėrusias žmogaus sielos bedugnes. Viskas didinga, platu ir iškilnu, viskas matuojama tiesiog kosmiškais dydžiais. Jei sielvartas – tai begalinis, siekiantis žvaigždes (“ėmęs nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, / savo širdies žiburių nebijojęs užpūsti”; “išnykite saulės niekingieji monai”), jei džiaugsmas – tai apimantis visą žmogų ir pasaulį (“ir gersi apsvaigęs gyvenimo džiaugsmą / pavasario saulės laimingas svetys”). Pasaulio vaizdas simbolistiniuose poeto eilėraščiuose dažniausiai prieštaringas, kupinas, rodos, viena kitą neigiančių priešybių, tačiau jos galiausiai sueina į nedalomą vienovę.. Toks pasaulio matymas ypač akivaizdus eilėraščių cikle “Viršūnės ir gelmės”. Iš pradžių čia lyrinį herojų supa “aptemęs chaosas”, kažkokia “nakties glūduma”, jis atrodo kaip amžinas klajūnas tarp “viršūnių ir gelmių”, t. y. tarp idealo ir tikrovės, tarp svajonės ir realybės. Tačiau tas žmogus – tai kūrėjas, sutalpinantis savyje skirtingiausius pradus – jis ir menkas (“paniekintas žemės klajūnas”), ir didis (“spinduliuotų viršūnių valdovas”), atkakliai siekiantis idealo, nepabūgstantis jokių kliūčių. Savo ieškojimais jis aprėpia skirtingas būties puses, jas sujungdamas kūrybos polėkiu. Ciklas ir baigiasi šita sinteze, o dangaus ir gelmių pradai tartum sukeičiami vietomis ar net pergina vienas į kitą:

Būk sveikas gi, žemėje atsispindėjęs dangau!Tik tau savo dvasioi aš lūkesčio žiedus rinkau.Paskęsiu tavy ir gyvensiu pasauliu kitu:Ir dangų, ir juodąją gelmę pasieksiu kartu.

Eilėraščio pabaigoje šis motyvas dar kartą pabrėžiamas (“į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės”), kad labiau iškiltų pagrindinė mintis apie kūrėjo kelią, per “aptemusį chaosą” vedantį į laisvę (“skausme ir vienatvėj kalėjusią dvasią / kaip paukštį paleisi į amžiną laisvę…”). Amfibrachio melodija leidžia sukurti plačius ir iškilmingus vaizdus, kalbėti pakeltu, tartum pranašo balsu. Savaip “viršiinių ir gelmių”_ rnotyvas plėtojamas ir siužetiniame eilėraštyje “.Margi sakalai”: “paniekinę žemės vylingus sapnus”, sakalai vejasi dangumi “skaisčiąją aušrą” ir negrįžta į žemę. Eilėraštį suvokianie kaip simbolinį lyrinio herojaus dvasinių polėkių ir troškimų vaizdą, kur žemė – materialus buities pradas, o jo priešybė –“žėrintis saulės gėlynas”, idealioji žmogaus dvasios sritis. Simbolistinėje Mykolaičio-Putino poezijoje žymūs ir liūdesio, vienišumo, nusivylimo motyvai, kai lyrinis herojus skaudžiai pajunta, kad “jokia saulė nenušvies nykiųjų sutemų širdies”. Ypač tragiška gaida žmogaus vienišumo, jo dvasinių konfliktų ir neišsprendžiamų prieštaravimų tema nuskambėjo šešių eilėraščių cikle “Pesimizmo himnai”. Jų lyrinis herojus nuolat susidvejinęs, blaškosi tarp priešingų polių – teigimo ir neigimo, vilties ir nevilties, tikėjimo ir abejonės. Tokius Mykolaičio-Putino simbolistinės poezijos motyvus lėmė ir paties poeto asmenybė, jo gyvenimo aplinkybės. Pasak A. Venclovos, “konfliktas tarp svajonės ir realybės, tarp “dangaus ir žemės” poetui, be abejo, turėjo visiškai konkretų turinį ir prasmę, jeigu atsiminsime jo biografiją, jo skausmingą kovą ir išeities ieškojimą iš konfesinių varžtų į paprastos žmogiškosios laisvės ir laimės platumas”.Mykolaičio-Putino simbolistinei lyrikai būdingas vaizdo dvilypumas ir daugiaprasmiškumas. Gamtinių įvaizdžių virtimas simboliais labai akivaizdus eilėraštyje “Rudenio naktį”. “Rudenio naktį.” Daugeliu ypatybių tai tipiškas simbolistinio laikotarpio eilėraštis: nuo gamtos vaizdo einama prie vidinių išgyvenimų, apmąstymų apie žmogaus būties prasmę. Gamtos vaizdas perteikiamas panoramiškai – nuo žemės iki kosmoso, užfiksuojami tik bendriausi kontūrai be jokių smulkmenų (šviesi rudens naktis, pliki laukai, žvaigždėtas aukštis). Žemė – išeities taškas, nuo kurio žmogus nukreipia akis į tolimas erdves, į visuotines, visai žmonijai svarbias problemas: kas yra žmogus, kokia jo gyvenimo prasmė ir tikslas. Kaip ir daugelis kitų Mykolaičio-Putino eilėraščių, “Rudenio naktį” pasižymi darnia kompozicija, lyrinis vyksmas plėtojamas nuosekliai iki finalo – savotiškos išvados, apibendrinimo. Galima eilėraštyje išskirti tris kompozicinius vienetus, kurių kiekvienas turi savo griežtai apibrėžtą uždavinį viso kūrinio meninėje sistemoje. Pirmoji dalis – du pirmieji posmai – įvadas ir lyrinio vyksmo fonas:

Tyli naktis, šviesi rudens naktis,Skambi kaip dainiaus kankliai šimtastygiai,Plikus laukus, ir pievas, ir giriasUžliejo sidabru taip lygiai lygiai.

Vėlai nuklydau aš į tuščią laukąTavim pasigėrėt, gilus dangau.Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukšį –Ir tartum lašas jūroj išnykau.

Skaitydami šias eilutes, galime įsivaizduoti mėnesienos nušviestą rudens naktį, gamtos grožiu susižavėjusį žmogų. Jo jausmai čia tartum suaugę su peizažu kaip romantinėje lyrikoje, kaip, pavyzdžiui, Maironio eilėraštyje “Užmigo žemė”. Panašus ir vidinių išgyvenimų turinys – mažas žmogus ir neaprėpiamas kosmosas. Nors lyrinio herojaus vidinių išgyvenimų turinys atitinka peizažo nuotaiką, jie vis dėlto nesutampa, o greičiau supriešinami, kaip ir Maironio eilėraštyje. Skaitydami eilutę “Ir tarturn lašas jūroj išnykau”, suvokiame, kad beribiame kosmose žmogus gali išnykti, bet su gamta jis nesusilieja: gamta ir žmogus gyvena skirtingu ritmu, jie negali sutapti (prisiminkime ir Maironio “Užmigo žemė” eilutes: “Aušra saulėtekio nušvis”, bet – “Neras tik atilsio širdis”). Šioje eilėraščio dalyje, jeigu ją skaitysime atskirai, dar tartum nėra simbolistams būdingų įvaizdžių, vaizdo dviplaniškumo. Tačiau viskas pasikeičia, kai kartu skaitome ir antrąją jo dalį – trečią, ketvirtą ir penktą posmus. Čia iš karto nuo peizažo peršokama į būties apmąstymus, supriešinami du jos poliai – materialus žemiškasis ir idealus dvasinis:

Ir nežinau, kad aš buities kelionėjMinu vien žemės tremtinio takus,O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvėToli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule,Ant veido užsimovęs margą kaukę,Žingsniuosiu, kaip ligšiol, į šviesų rūmą.Kur nieks manęs nei sveikina, nei laukia.

Ir nežinau, kad visos mano dienosBus be vilties skausminga vienuma.Kur mano siela kaip nyki liepsnelėKlajos, dangaus žvaigždėto laukdama.

Pradžioje esančios anaforos (“ir nežinau”) labai tvirtai sujungia posmus į vieną kompozicini vienetą, padeda nuosekliai plėtoti vaizdą ir minti: žmogaus buitis neatitinka jo svajojamos idealios, dvasinės būties, todėl jis jaučiasi vienišas ir kankinasi. Toks filosofinis šitų simbolinių vaizdų turinys. Gamtinių įvaizdžių (žemė, dangus, naktis) turinys eilėraštyje keičiasi, įgyja abstraktesnę, jau dvasinius filosofinius išgyvenimus žyminčią prasmę. Naktis, išėjimas į “tuščią lauką”, išnykimas (“ir tartum lašas jūroj išnykau”) čia simbolizuoja lyrinio herojaus nutolimą nuo buitinės kasdienybės, vidinę rimtį ir susikaupimą akistatoje su būtimi ir visata. Eilėraštyje labai aiškiai keičiasi dangaus turinys: jis ima prarasti konkrečią gamtos reiškinio prasmę, virsta, ženklu, turinčiu jau sudvasintą, “sufilosofintą” reikšmę (siela klajos “dangaus žvaigždėto laukdama”, t. y. žymi tai, kas aukšta, idealu, prie ko veržiasi žmogus) .Tad žodis tampa dviplanis, virsta lyrinio herojaus siekimus žyminčiu ženklu. Pakitęs dangaus turinys ypač akivaizdus baigiamajame, šeštame eilėraščio posme, kuris kompoziciškai Jungia eilėraščio pradžią ir pabaigą:

Tyli naktie, šviesi rudens naktie!Tau daug yr žiburių dan_um spindėti,O man širdis viena, tyli liūdna:Tau šviesti ir žavėt, o mamylėti.

Pakartojama pirmojo posmo pirmoji eilutė, tik ši kartą šauksmininko linksniu – kalp kreipinys. Taip mūsų žvilgsnis sugrąžinamas į pradžią, sujungiamos į vieną visumą eilėraščio dalys, įprasminama viso eilėraščio meninė idėja. Spindėti dangum – reiškia būti šviesiai, džiaugsmingai, laimingai. Taip dangus virsta lyrinio herojaus, jo širdies (vienos, tylios, liūdnos) priešprieša. Gamtos peizažas yra tik priemonė žvilgtelėti į dvasios peizažą, širdies vingius ir polekius. Šiame lyriniame eilėraštyje nėra intymumo, sielos atsivėrimo ar tiesioginės išpažinties: čia aukštu, savaip iškilmingu stilium (kurio pagrindas penkiapėdis jambas) kalbama apie žmogaus kelionę per gyvenimą, tikrovės ir idealo neatitikimą. Apie žmogaus ir kūrėjo vidinę nesantarvę, apie jo veržimąsį iš sutemų ir nusivylimo nuotaikų į dvasinę laisvę ir laimę su didele menine jėga kalbama simbolistinėje poemoje “Vergas”. “Vergas.” Būdingos simbolistinės poeto lyrikos ypatybės. Žmogaus kūrėjo drama poemoje “Vergas”, kaip ir daugelyje panašaus pobūdžio simbolistų kūrinių, perkelta į pasakos pasaulį. Herojus valdovo rūmuose yra tartum “laisvas kalinys”: nepajėgiantis apsispręsti – likti ar pasirinkti laisvę. Kelią jam parodo “slaptinga viešnia”. Per savo valdovo puotą, užgautas jo dukters žodžių (jis “nežino, kas yra laisvė, kas yr meilė; jojo laimei trupinių po mūs pakaks”), jis sviedžia žemėn vyną ir, išgąstingų šauksmų lydimas (“vergas pašėlo!”), bet niekieno nesulaikomas, išeina į laisvę. Toks poemos siužetas plėtojamas ilgų eilučių nerimuotais, bet turinčiais savitą melodiją chorėjo posmais. Lyrinio herojaus rnonologas skamba pakiliai ir net iškilmingai:

Gyvenu aš savo viešpačio namuose,Nepažįstamas, užklydęs pakeleivis,Kur einu – visur atverti vartų vartai,Betl išeit į plačią laisvę negaliu.

Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų,Nei pasiekti tolumoj baltų viršūnių,Nei srauniai, prie žemės puolęs, kaip upelisIšsilieti į putojančias marias.

Tokiais simboliniais vaizdais poetas kalba apie “laisvą kalinį”, susipainiojusi prieštaravimuose tarp realios tikrovės ir kūrybinių polėkių, tarp pilkos buities ir galingos būties. Neįveikdamas tų prieštaravimų, jis tampa panašus į “jūros gyvį”, įsitraukusį į savo lukštą. Tokia būsena – skaudi ir tragiška, nes herojus nenori užsidaryti savyje, būti “prie savo laimės angos” pastatytu sargu ar vergu, o trokšta tapti “naujos buities ir gyvasties kūrėju”. Pagaliau prieštaravimai įveikiami – vergas sukyla ir išeina iš valdovo rūmų:

Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,Į naujos buities nežinomą kelionę,Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.

Tas išėjimas iš “šimtabokščių, krištolinių šviesių rūmų” – tai išsiveržimas į viliojančias gyvo gyvenimo platumas. Lyrinis herojus išsivaduoja iš jį kaustančių dvasinių busenų, išsiveržia į minties ir jausmo erdves, pajunta savo žmogišką vertę ir galią. Tad “Vergo” herojaus kančios, dvejonės, jų maištas turi taurią žmogišką prasmę. Eilėraštyje “Rudenio naktį”, poemoje “Vergas” matyti būdingi Mykolaičio-Putino simbolistinės poezijos bruožai, jos humanistinis turinys. Poeto lyrinis herojus – mąstanti asmenybė, siekianti harmonijos, dvasinės laisvės, bet dar ne visada pajėgi išspręsti ją kankinančias abejones, vidinius konfliktus ir prieštaravimus. Tai dvasiškai galinga asmenybė, kuriai rūpi rimtos filosofinės bei moralinės problemos, kuri nesitaiksto su žmogų kūrėją varžančiomis dogmomis. Simbolistinėje Mykolaičio-Putino poezijoje objektyvūs tikrovės reiškiniai sudaro tik pirmąjį teksto planą, įveda į poetinių prasmių pasaulį, kuris niekad iki galo nenusakomas, o daugiau nuspėjamas iš atskirų užuominų, sugretinimų. Tad išorinio pasaulio vaizdai verčiami vidinių išgyvenimų ženklais, kalbančiais apie tai, kas vyksta lyrinio herojaus sieloje. Būdingiausi poetui simboliniai įvaizdžiai – laisvas kalinys, vergas, saulė, naktis, žemė, taurė, nepasiekiamoji, viršūnė, gelmė. Jais žymimos labai įvairios nuotaikos, būsenos, siekimai ar visuotinės tiesos. Per epochų sankirtas. Ilgainiui poeto ėmė nebepatenkinti gilinimasis vien į vidinį pasaulį, subjektyvumas ir miglotų simbolių kalba. “Nuolatinis kapstymasis savo širdy ir sąžineje nėra vaisingas poezijos kūrybos kelias”,- sakė jis 1932 rn.

Vėlesniuose poeto eilėraščiuose ima nykti daugiaprasmiški simboliai. Jis kuria tikrovei artimesnį vaizdą, tiesiogiai reiškia savo emocijas. Keičiasi ir poeto pasaulėjauta, atsiranda šviesesnių nuotaikų. Jis gąli paprasčiausiai džiaugtis nuostabia vasaros naktimi, dosniu pavasario lietum ar sprogstančiu beržu (“Nuostabios naktys”, “Pavasario lietus”) , su pasitikėjimu žvelgti į gyvenimą (“Pietų šalies posmai”). Eilėraščiuose pasigirsta liaudies dainų intonacijų (“Beržui berželiui”, “Pro vyšnių sodą”). Daug kuo nauji poeto kūryboje buvo ir socialinės tematikos eilėraščiai (“Pro vargingą lūšnelę”, “Elgeta”).Karo metų poeto eilėraščiuose atsirado tragiškų, kraupaus nerimo nuotaikų. Žiauri hitlerinės okupacijos tikrovė, žmoniškumo trypimas, prievartos bei smurto viešpatavimas atsispindėjo nakties, žiemos ar pasimetusio keleivio įvaizdžiais. Eilėraštyje “Marche macabre” į sukurtas apibendrintas hitlerinio fašizmo sukelto karo ir jo nusikaltimų žmoniškumui paveikslas. Eilėraštis artimas baladei, stiliui būdingi pakartojimai, anaforos, refrenas (priedainis), jis parašytas griežtu, kapotu jambo ritmu, sukomponuotas iš kontrastiškų vaizdų, sukeliančių niūrią ir paslaptingą nuotaiką. Čia iškyla klaikus paskui “liekną kapelmistrą” žygiuojančios armijos paveikslas. Armijos, pakelėje paliekančios “kepurėtus kryžius” ir negrižtamai einančios į “juodas sutemas ir naktį”, t. y. į savo pražūtį. Tai iš tiesų šiurpus laidotuvių maršas ir prakeiksmas tiems, kurie patys sėjo mirtį ir audrą:

Jis žengia pro siaubingai nuniokotus kaimusIr pro rusenančius griuvėsiuose miestus,Kur be gimtinės stogo ir palaimosBeliko sielvartas rūstus.Ir Ienda iš urvų nuogi skarmaliai,Ir urzgia šunys alkani:– Ak, prakeiksmas tebūnie tavo daliai! –Tu pražūtin su muzika eilni! .. –Ir šliaužia iš duobių ir kapinynųBūriai ir kūmų, ir kaimynų:Anas berankis, tas bekojis,O šitas galvą paaukojęs…Juos lydi seniai, moterys, vaikai –Ir eina jų pulkų, pulkai.Ir iš to antplūdžio siaubingoDingū dingo, dingū dingo…Trenkia iš visų dūdų,Net gūdu, gūdu, gūdu…O vadas kaulėtu pirštu:Vienas du, vienas du…

Hitleriniam fašizmui vis akivaizdžiau riedant i pražūtį poeto eilėraščiuose pasigirdo ir vilties balsas, kad “bus sutramdyti kraugeringi žvėrys” (“Pranašystė”). Į tarybinės poezijos gretas. Naujo gyvenimo kūrimas, socializmo įsitvirtinimas Lietuvoje, didelės permainos visos šalies gyvenime ir literatūroje, nauja pasaulėžiūra ir estetika veikė ir Mykolaičio-Putino kūrybą. Jis atsisakė kai kurių ankstesnių savo kūrybos principų, vis drąsiau jungėsi į tarybinę literatūrą. Pirmiausia Mykolaičio-Putino eilėraščiuose atsirado nauja tematika – gimtosios žemės prisikėlimas naujam gyvenimui (“Sveikinu žemę”), tikėjimas nauju istoriniu lietuvių tautos keliu (“Visa Lietuva”), savo paties apsisprendimas eiti su liaudimi (“Mano kelias”). Jis rašė ir apie Spalio revoliuciją (“Didžiojo Spalio garbei”), tautų draugystės jėgą (“Uzbegistanas”).Tačiau Mykolaičio-Putino poetinis talentas labiausiai atsinaujino ir jaunatviškai suklestėjo paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu. Nauji poeto eilėraščių rinkiniai “Būties valanda” ir “Langas” sutapo su visos lietuvių poezijos atsinaujinimu ir išreiškė jo dvasią. Tuose eilėraščiuose matome ir ankstesnės poeto lyrikos tąsą, ir daug naujų bruožų, iš kurių bene pats ryškiausias – siekimas glaudesnių sąsajų su laiku, su mūsų gyvenamosios epochos dramatiškais reiškiniais, bandyrnas ieškoti paprastesnės meninės išraiškos. Ne viename eilėraštyje panaudojami ir naujai įprasminami praeities kultūros, meno, literatūros, pasakų ar legendų motyvai. Nedidelė poema “Prometėjas” suvokiama kaip himnas šauniajai “heraklidų giminei”, žmogaus drąsai ir ryžtui kovoje už laisvę bei pažangą. Dramatizuotoje poemoje “Žilvinas ir Eglė” naujai įprasminti lietuvių liaudies pasakos motyvai. Šis kūrinys – giesmė gyvenimui ir meilei, kuri žmogui suteikia būties pilnumą, daro jį žmogumi. Epochos atbalsiai ryškiau girdimi tuose eilėraščiuose, kuriuose iškyla dramatiški asmenybės apmąstymai, nueito didelio gyvenimo kelio vaizdai (ciklai “Septynios dienos”, “Benamio dainos”, “Mano mėnesiai” ). Lyrinis herojus nuolat sprendžia savo egzistencijos mįslę: “Kai atėjau į šitą klaikią žemę, /Kur aš einu,/ Ir kam aš gyvenu?” (ciklas “Krintanti žvaigždė”). Daugelis būdingų vėlyvosios poeto lyrikos bruožų atsispindi cikle “Parafrazės”. “Parafrazės.” Stiprų impulsą ciklui sukurti davė didžiojo kompozitoriaus L. Bethoveno muzika ir biografija. Nors kūrinys pavadintas “Parafrazėmis”, o didžioji ciklo eilėraščių dalis – muzikiniais terminais, tačiau tai nėra Bethoveno muzikinių kūrinių “vertimas” į poezijos kalbą ar jų atpasakojimas. Pagaliau tai nėra ir koks nors laisvas Bethoveno muzikinių temų ar motyvų plėtojimas ar perkūrimas. Didžiojo kompozitoriaus muzika ir jo biografija poetui buvo greičiau įkvėpimo šaltinis ir pradinis atsparos taškas apmąstymams apie žmogaus kūrėjo kelią iš sielvarto, skaudžių abejonių, graužaties į laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Ta žmogaus kova savaip atspindi ir mūsų amžiaus dramatizmą.

Poetinis ciklas – Mykolaičio-Putino pamėgta ir ištobulinta lyrikos žanrinė forma. Juos rašė ir simbolistiniu laikotarpiu, ir gyvenimo pabaigoje. CikIas dažnai priartėja prie poemos: tarp eilėraščių yra stiprus vidinis ryšys. Atskiro eilėraščio prasmę galime teisingai suvokti tik siedami jj su kitais ciklo eilėraščiais. Pagrindinė ciklo jungtis – lyrinio herojaus dvasinė istorija. Jis beveik neturi individuallų bruožų – tai greičiau apibendrintas amžininko, gyvenamosios epochos žmogaus paveikslas su visos jo dvasinės patirties įvairumu. “Parafrazės”, kaip ir kai kurie kiti Mykolalčio-Puttno lyriniai ciklai, neturi siužeto, tiksliau kalbant, juose nėra lšorinio velksmo. Čia galima kalbėti tik apie lyrinį siužetą – kelių pagrindinių motyvų (grumtynių su vienatve, širdgėla, vidiniais prieštaravimais ir kelio į laisvę, į būties harmoniją), jungiančių atskirus posmus, išplėtojimą ir sąveiką. Kitas “Parafrazių” eilėraščius jungiantis veiksnys – muzikinis principas. Jame panaudotos muzikinės kompozicijos formos: pradžioje pateikiama tema, ji plėtojama įvairiomis variacijomis, atskiri motyvai jungiami kontrapunkto būdu (t. y. pateikiami tartum vienu metu, kaip įvairios to paties reiškinio ypatybės) , yra reprizos -pakartojimai, kai pradinė tema kartojama jau kitu , lygiu ir gauna kitą prasmę. Pats V. Mykolaitls-Putinas yra pabrėžęs muzikos ir poezijos artimumą (“muziką ir poetą sieja vidinis turinys, emocijos, lyriniai ir dramatiniai išgvenimai”), muzikinių kompozicijos formų giminingumą su literatūros menu. “Manau, – sakė jis, – kad ir mano poezijoje ir prozoje atsiliepia idėjiniai ir kompoziciniai muzikinių įspūdžių pradmenys.”

“Parafrazių” ciklas pasižymi tikslinga ir griežta kompozicija. Jį sudaro devynios dalys – po du eilėraščius kiekvienoje dalyje. Dalys rodo ir viso ciklo emocinės įtampos kitimą – pradžią (1 d.), vidurį (V d.) ir pabaigą (IX d.) Atskira dalis – tai naujas temos raidos etapas, naujas žmogaus kelio į laisvę ir būties harmoniją tarpsnis. Kiekvienos dalies pirmieji eilėraščiai (jų pagrindinis metras jambas, tik VI ir VIII parašyti chorėju) nerimuoti, neskirstomi posmais, jie liejasi laisvai, gaivališkai ir kartu melodingai. Nors eilučių skaičius juose skirtingas, bet jie turi vienodą sakinių – intonacinių periodų – skaičių – 6 (tik VIII – 5) (“tal lyg šeši atokvėpiai, nevienodai gilūs, reguliarūs ir intensyvūs”,- sako J. Girdzijauskas). Antrieji kiekvienos dalies eilėraščiai – dažniausiai simetriški ketureiliai, rimuoti, parašyti amfibrachio metru (tik Vll – anapestu), kuris skamba labai žvaliai ir energingai, suteikdamas jiems nesulaikomos, srautingos tėkmės įspūdi. Pirmieji eilėraščiai dažniausiai nubrėžia temą ar motyvą, jie primena monologus, kupinus aistros ir dramatizmo, o antrieji – savo intonacija yra kontrastiški, juose pateikiama kita temos ar motyvo variacija, vienur – daugiau lyrinė, kitur – siekianti platesnio filosofinio įprasminimo. Viename eilėraštyje kalbama apie būties visumą, kitame “skamba intymesnis lyrinis monologas, tarsi smuiku grojama tyli sielos rauda ar švelnus meilės kuždesys” (J. Lankutis). Ciklo motyvai ir idėja. Pirmoji ciklo dalis “Appassionato” – įžanga, kurioje suformuluojama dramatinių asmenybės prieštaravimų, nuolatinių grumtynių su savimi ir likimu tema. Čia gretinama gamta ir žmogus. Iš jūros bangų, po kuriomis “nelabo siaubo glūdi karalystė”, kyla ga1ingos jėgos, gresiančios nugramzdinti į dugną “ir žvejo baltaburę valtį, ir klykiančią viršum bangų žuvėdrą”. Tokia pat grėsminga bedugnė veriasi ir lyrinio herojaus sieloje: skausmingoje vienatvėje jis nepajėgia nugalėti apnikusių abejonių, atitrūksta nuo gyvo gyvenimo, užsidaro savyje:

Vidurdienio žėrinčioj saulėjAš žemės garsams apkurtau.Dabar visą šviesų pasaulįNebylų ir kurčią matau.

Kaip kontrastas niūriai, tragiškai asmenybės būklei priešybių suskaldytame pasaulyje, antroje ciklo dalyje “Tolimai mylimajai” prasiveržia romantiškas meilės prisiminimų motyvas, o “daugiaprasmės buities” erdvėje jungiasi priešybės – sielvartas ir džiaugsmas, “prieblandų liepsnojančios žaros” ir “požemių juoda liepsna”. Trečioje dalyje “Patetico” šis motyvas iš naujo permąstomas, tik jau kitu tonu, kuriame girdėti ir nepasitenkinimo, kartėlio gaidų, ir maištingų aimanų. Tuose apmąstymuose praeitį žymi “pelenai išblėsusių žarijų”, o dabartį –“rytmečio raudona saulė”, priešybės netenka aštrumo, yra tartum pusiausviros. Ketvirtoji ciklo dalis “Marcia funebre” – iš tiesų lyg gedulingas maršas, nuskambėjęs “paliegusioj mano širdy”. Čia iškyla simbolinis paties herojaus šermenų paveikslas, kupinas graudaus liūdesio, bet ne tragiškas, nes švysteli mintis, kad “kapas ir vygė”, mirtis ir gimimas yra tik dvi vieningos būties bei egzistavimo formos. Penktoje ciklo dalyje “Eroico” nuotaika iš pagrindų keičiasi: sielvartas nyksta, nuskamba didingas himnas laisvei ir žmogui, emocinė įtampa pasiekia kulminaciją. Pirmajame šios dalies eilėraštyje skelbiamas išsivadavimas ir neapykanta bet kokiai prievartai:

Aš noriu laisvę šlovintiIr prievartą prakeikti.Tegul prasmenga žemėjeTironai ir vergai!Žavu man sekti laisvą paukštįPlačioj padangių erdvėjeIr audros sūkuriais: gėrėtis,Ir neramių bangų žaismu!

Tačiau lyrinio herojaus kelias į laisvę dar nenueitas. Šeštoje ciklo dalyje “Scherzando” metras pirmajame eilėraštyje iš jambo keičiasi į chorėją, keičiasi ir nuotaika: vėl grižtama prie buvusių abejonių, svyravimų, priešybių, bet jos jau suvokiamos kaip reliatyvios ir įveikiamos. Žmogus dar stovi kryžkelėje: persekiojamas praeities šešėlių, jis nesiryžta peržengti ribos, būti savo likimo valdovu, apsvaigti “žemės aistra”, bet tokia išeitis ji jau vilioja. Romantiškose sutemose (septintoji dalis “Quasi una fantasia”) lyrinio herojaus prieštaravimai nurimsta, praeitis ir dabartis, sielvartas ir džiaugsmas “nekruvina širdies”, o žada viltį – “visi daiktai nurimę glaudžias…”

Išnyko laiko ir erdvės riba,Širdies pilnybėje tu visas atgyji…

Aštuntoje dalyje “Sielvartui” vėl grįžtama prie pradinės temos, bet ji sprendžiama kitaip, per sielvartą ir skausmą lyrinis herojus tarsi apsivalo ir atsinaujina, atsikrato “vienatvės idiržusio kiauto” ir atveria širdį gyvenimui. Paskutinė, devintoji “Parafrazių” dalis “Džiaugsmui” nuskamba kaip himnas žmogaus pergalei kovoje dėl laisvės, prieš pikto jėgas, kaip odė didingai jo dvasiai, suvokusiai gyvenimo prasmę. Čia vėl pasikartoja iš pirmosios ciklo dalies jūros motyvas, bet dabar jis ne audrą ar pražūti lemia, o teigia gyvenimo pergalę, “buities šimtastygės” vienovę. Tarsi plėtodamas mintį, išreikštą F. Silerio “Odėje džiaugsmui” (ji panaudota Bethoveno devintosios simfonijos finale), Mykolaitis-Putinas ciklo pabaigoje pakiliai aukština atgimusį žmogų, jaučiantį nepertraukiamą ryši su visa žmonija:

Skaidrėkite saulėje, tolial!Išnykite, kraupūs šešėliai!Į dangų išsitiesė rankos,Ir širdys aukštyn pasikėlė.

Bučiuokitės, broliai!Gaivinkite džiaugsmo jausmus!Skaidrėja pakalnės ir toliai,lr saulėm nušvito dangus.

Tad “Parafrazių” lyrinis herojus nugali vidinius prieštaravimus ir išsiveržia į šviesaus ir prasmingo gyvenimo platumas. Žmogui reikia ne tik išsivaduoti iš sielvarto, vienatvės, suvokti savo bendrumą su kitais žmonėmis, bet ir suprasti bei suderinti visas priešybes kaip “arfą buities šimtastygę”. Tokia pagrindinė ciklo idėja. E. Mieželaičio žodžiais,- tai “himnas žmogiškam žmogui, žmogui žmoguje, žmogaus kūrybinei didybei,- tai ilgai poeto brandintų minčių, ilgų jo kūrybinių ieškojimų apoteozė”.Paskutiniųjų eilėraščlų ypatybės. “Į šventąją žemę” Paskutiniojo Mykolaičio-Putino kūrybos laikotarpio eilėraščiuose atsirado nemažai naujų ypatybių. Nuo melodingų ir simetriškų formų poetas vis dažniau suko į laisvą improvizaciją, vartodamas poetinėje kalboje prozišką žodį, kasdienės buities įvaizdžius, ironišką toną. Žingsnis į poetinės išraiškos paprastumą ir detalės konkretumą – tai “poezijos suprozinimas ir gyvenimo prozos supoetinimas” (J. Girdzijauskas).

Keitėsi ir poeto pasaulėjauta. Eilėraščiuose vis dažniau išky1a ne tik būties prieštaringumo, bet ir būties harmonijos teigimas – šios dvi priešybės tartum papildo viena kitą, kalba apie gyvenimo sudėtingumą ir kartu vientisumą. Didžiausios priešybės nepaneigia viena kitos, jos gyvuoja kartu, ir žmogus dramatiškai ieško atsako į jį jaudinančius būties klausimus. Tai minties poezija, kurioje pasaulio sudėtingumas atskleidžiamas apibendrintais vaizdais. Mąstanti asmenybė daugelyje eilėraščių dar apimta vidinių prieštaravimų, abejonių, pakilimų ir kritimų, bet karštai siekia harmonijos ir vientisumo, drąsiai veržiasi į laisvę, gėrį ir tiesą. Eilėraštyje “Ave vita” lyrinis herojus mirti sutinka kaip neišvengiamą būtinybę, kaip būties dėsnį,- be sentimentų ir melodramiškų gestų (“nėr man noro Hamletą vaidinti – būti ar nebūti lygiai menka”), ištardamas: “Sudie, gyvenime!” Tačiau gyvybės instinktas toks stiprus (kaip vijoklis “jis stiepias į saulę silpnu mano kūnu”), kad nejučiomis išsprūsta ir priešingi žodžiai: “Ave vita!” Daugialypė būtis iškyla ir eilėraštyje “Pasikalbėjimas”. Dviejų balsų dia]oge supriešinami skirtingi požiūriai į žmogaus būties pradus (šviesa ir šiluma, saulė ir “tamsios nakties neperšviečiamas gūdis”, širdies šiurpulinga praraja”), o gamtos vaizdai ženklina žmogaus dvasines būsenas. Pagrindinė eilėraščio idėia – žmogus eina iš tamsios nakties į šviesią dieną. Pats poetas šitą dvilypumą ir iš jo kylanti žmogaus būties dramatizmą rinkinio “Langas” įžangos žodyje yra taip apibūdinęs: “Lyriniam mano poezijos herojui atrodo, kad tikrovė skyla į dvi prieštaringas puses: jo paties artimoji, intymioji sielos aplinka ir šalia esantis pasaulis, iš kurio sutemose pro “langą”, “duris” “tvorą” braunasi priešiški gaivalai, ardančios jo būti galios, su kuriomis jis nuolat privalo grumtis”. Harmonijos, skirtingų pradų sintezės siekimas – pagrindinė ir eilėraščio “Į šventąją žemę” mintis. Pasinaudodamas Biblijos įvaizdžiais (šventoji žemė – tai Palestina, kur vyko daugelis Biblijoje aprašytų įvykių, o piligrimas – keliautojas į šventas vietas), poetas sukuria žmogaus kelionės per gyvenimą – nuo gimimo iki mirties -paveikslą:

Aš šiandien einu kaip keleivisĮ šventąją žemę, tylus piligrimas,Gimtinės šilainėm ir kloniais,Laukais ir arimais.

Suskaudo pavargusios kojos,Rūsčiai apsiniaukė kakta,Tačiau nepames savo tako Gumbuota lazda.

Ši kelionė per gyvenimą – tai kelionė per tėviškės žemę, kartu su visais, kurie joje gyvena, dirba ir kuria. Nors eilėraštyje apie tai ir nekalbama, tačiau iš jo vaizdų ir nuotaikos galima spręsti, kad keleivis jaučia giliausią ryšį su gimtinės žeme ir su visais jos gyventojais. Tas ryšys toks organiškas, kad kelionės pabaigoje (“suskaudo pavargusios kojos, rūsčiai apsiniaukė kakta”) nurimsta visi anksčiau širdį alinę prieštaravimai, išsisklaido jausmų ir minčių painiava. Visi būties kraštutinumai. priešingi poliai dabar jau suvokiami dialektiškai – kaip priešybių vienovė, kaip nepalenkiami gamtos dėsniai. Atsiranda harmonijos, visų pradų pusiausvyros pojūtis: apie mirtį ir gyvenimą jau galima kalbėti kaip apie dvynius, kaip apie sesę it brolį, kurie “viens kitą apglėbę, bučiuojas”. Taip suvokiant būties prasmę, išnyksta tragizmo, nebūties siaubo pojūtis; žmogus galų gale po ilgos kelionės tiktai sugrižta į žemę:

O aš kaip tylus piligrimasNešu savo širdį neramiąĮ žęmę –Į šventąją žemę.

Gimtinės žemė tampa šventąja žeme, o mirtis – tik susijungimu su ta žeme, kuri vėl gimdys naujas gyvybes. Toks būties darnumo ir santarvės suvokimas apskritai būdingas daugeliui paskutiniųjų Mykolaičio-Putino eilėraščių. Šio laikotarpio poeto lyrikos filosofinių apmąstymų atrama – didelės etinės vertybės, žmogaus nesitaikstymas su blogiu, siekimas laisvės ir gėrio, harmonijos ilgesys. Poetas savo epochos, amžininko vardu kalba apie visuotines problemas, svarbias ir visai žmonijai, ir atskiram individui. Tai minties poezija, bet stiprus intelektualinis pradas joje neužgožia lyrizmo ir emocingumo. Visa savo dvasia Mykolaičio-Putino paskutiniojo kūrybos laikotarpio lyrika buvo pirmosiose lietuvių poezijos naujų linkmių ieškojimų gretose. Visai Mykolaičio-Putino poezijai būdingas minčių ir jausmų gilumas, emocinių pergyvenimų taurumas ir nuoširdumas. Paties autoriaus žodžiais, jo poezijoje “skamba gimtojo krašto meilė, laisvės troškimas, protestas prieš dvasinę prievartą ir smurtą, pasididžiavimas žmogaus didybe, o sielvartas dėl menkystės…”

“Altorių šešėly”

Romano sukūrimo istorija. Pagarsėjęs kaip poetas, sukūręs keletą dramos kurinių, Mykolaitis-Putinas daugeliui netikėtai parašė didelį romaną “Altorių šešėly”. Nors anksčiau jis buvo paskelbęs keletą apsakymų, šis romanas ir savo apimtimi ir meniniu brandumu buvo visiškai naujas reiškinys rašytojo kurybos kelyje. Sumanymas parašyti romaną brendo ilgą laiką, jo užuomazgų reikėtų ieškoti autoriaus biografijoje. “Altorių šešėly” tema ar bent jos dalis, konfliktas tarp kunigo ir poeto – sakė rašytojas 1934 rn., – kilo many jau prieš keliolika metų, bet apie patį veikalą konkrečiai pradėjau mąstyti gal tik vieneri metai prieš imdamasis jį rašyti.” Poeto ir kunigo problemos seniai domino rašytoją. Recenzuodamas P. Vaičiulio dramą “Nuodėmingas angelas” kurios vienas veikėjas buvo ekskunigas, Mykolaitis-Putinas 1927 rn. rašė: “Iškunigėjimas anaiptol ne farso vertas reiškinys. Jis eina kartu su daugelio mūsų gabių žmonių ir talentų likimu”. Kiek vėliau, straipsnyje “Šviesioji Vaižganto kūryba”, jis dar atviriau tvirtino, kad “Kunigystė”. <…> talentui, be abejo, kenkdavo ir kenkia ligi šiolei”. Panašių minčių esama ir kituose straipsniuose. Straipsnyje apie Maironi pasakyta: “Maironis greit pajuto konfliktą tarp poetinių savo sielos polėkių – išgyvenimų ir dvasiškojo luomo idealų bei normų”. Gavęs iš fakulteto atostogų sveikatai pataisyti, 1931 rn. rudenį Mykolaitis-Putinas išvyko į užsienį ir keletą mėnesių gyveno Nicoje. Čia jis ir pradėjo rašyti romaną “Altorių šešėly”. Grįždamas į Kauną, parsivežė pirmosios dalies rankraštį. Pirmosios dvi romano dalys išėjo 1933 rn. Pradžioje, o trečioji – tų pat metų pabaigoje.

Ilgai brandintas, bet palyginti greitai parašytas didžiulės apimties romanas rodė kūrybinį rašytojo pakilimą, buvo susijęs su jo paties viduje vykstančiais poslinkiais, vertybių perkainojimu, su tuo, kas jį patį gyvybiškai jaudino. Romano autobiografiškumo klausimas. Sakydamas, kad romane “Altorių šešėly” rašęs apie tai, kas “stačiai sprogdino krūtinę”, Mykolaitis-Putinas kartu netiesiogiai patvirtino, jog rėmėsi savo paties išgyvenimais, stebėjimais, apmąstymais, gyvenimiška patirtimi. Kaip ir pagrindinis romano veikėjas Vasaris, autorius taip pat išgyveno konfliktą tarp kunigo ir poeto, skaudžiai vadavosi iš dvasininkų luomo. Ši gyvenimiška patirtis padėjo rašytojui atkurti auteritišką vaizduojamos aplinkos ir epochos vaizdą, nutapyti tikroviškus žmonių paveikslus. Pats rašytojas neslėpė, kad, norėdamas būti arčiau tikrovės, nevengė autobiografinių pradų, tačiau savo paties patyrimą panaudojęs tik kaip žalią medžiagą. Vis dėlto, romanui išėjus, buvo bandymų tapatinti jo autorių ir pagrindinį herojų, dėti tarp jų lygybės ženklų. Tas “naivus skaitytojų smalsumas”, bandymai traktuoti romaną kaip ištisai autobiografinį, pasak paties rašytojo, jam sugadino “daug kraujo ir ligi šiol tebegadina”. Tad ar romanas ,,Altorių šešėly” yra autobiografinis kūrinys? Šiuo atveju svarbią reikšmę turi ir paties autoriaus 1iudijimas: “Aš nesiginu,- rašė jis autobiografijoje,- kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo -panašių minčių, išgyvenirnų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas. Daugelio skaitytojų nusivylimui, ranką ant širdies padėjęs, pasakysiu, kad jokios liucės nei baronienės mano gyvėnimo realybėje nebuvo. Tokios Auksės, kaip pavaizduota romane; taip pat nebuvo. Tokio darbo ir tokiomis aplinkybėmis, kaip tai pavaizduota antrajame romano tome, aš niekad nedirbau. Trečiajame tome aprašytas Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju. Daugiausia gyvenimiško buitinio autobiografiškumo yra pirmajame tome.” Nėra jokio pagrindo suabejoti šitais rašytojo žodžiais, Nors romane panaudota nemažai paties jo kūrėjo išgyvenimų, stebėjimų, tačiau romanas yra meno kūrinys, jame autoriaus patirtis kitaip įprasminta, papildyta vaizduotės sukurtais paveikslais, turinčiais jau kur kas platesnę prasmę negu konkrečios asmenybės išgyvenimai. Dėl to neturime teisės romano laikyti tikru autobiografiniu kūriniu, tapatinti autoriaus su jo sukurtu Vasario paveikslu. Romano problematika. Vaizduodamas “Altorių šešėly” pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo kelią nuo istojimo į dvasinę seminariją iki pasitraukimo iš dvasininkų luomo, rašytojas pagrindinį dėmesį skyrė savo veikėjo dvasiniams išgyvenimams ir konfliktams. Kartu Vasario drama romane kuo glaudžiausiai siejama su išoriniu pasauliu: su jo aplinka ir visuomenės raidos tėkme, su kultūros ir meno problemomis, gyvenime išryškėjusiais idėjiniais ir moraliniais konfliktais. Socialiniai ir ideologiniai tikrovės prieštaravimai romane perteikiami pagrindinio veikėjo išgyvenimais, mąstysena ir jausena, santykiu su artimesne ir tolimesne aplinka. Imdamasis vaizduoti dvasininkijos aplinką, rašytojas gerai suprato, kokie sunkumai jo laukia jau vien todėl, kad kunigija “jautriai reaguoja į kiekvieną pasikėsinimą parodyti intymaus, kasdienio, pasakyčiau, grynai žmogiško jos gyvenimo vaizdą”. Tačiau rašytojas buvo įsitikinęs, kad literatūroje nė vienas socialinis sluoksnis negali turėti privilegijų, todėl užsibrėžė romane parodyti ne vien viešąji, bet ir intymųjį kunigijos gyvenimą, dažnai slepiamą nuo pašalinių akių, pasakyti, kaip seminarijos auklėjimas, kunigo padėtis ir gyvenimas intelektualiai ir morališkai nuskurdina asmenybę, yra gausybės vidinių prieštaravimų, nepasitenkinimo ir abejonių šaltinis. Ano meto sąlygomis romano tema buvo ypač aktuali pirmiausia todėl, kad katalikų dvasninkija ir xx a. pradžioje, ir buržuazijos valdomoje Lietuvoje turėjo didelę įtaką ne tik religiniam, bet ir ideologiniam, politiniam visuomenės gyvenimui, užėmė privilegijuotą padėtį. Kaip sakė romano pirmojo leidimo įžangos žodyje rašytojas, “Lietuvos kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir diplomatas, ir ministeris, ir gydytojas, ir dievai žino dar kas. Jis agitavo mitinguose – jis ir šiandien dar aktyviai dalyvauja politinių partijų rietenose. Lietuvos kunigas buvo taip pat ir literatas: kartais apysakininkas, bet dažniau poetas”. Paties autoriaus žodžiais tariant, romane jam knietėję iškelti du pagrindinius klausimus: kunigavimo ir poetinės kūrybos santykio, (tai yra, ar ši profesija ugdė, ar žlugdė talentą) ir nukunigėjimo, ekskunigo (kas gabesnį žmogų paskatina mesti kunigystę). Iš pirmo žvilgsnio tos autoriaus užsibrėžtos problemos gali pasirodyti siauros, svarbios tik nedideliam, nors ir labai įtakingam visuomenės sluoksniui. Tačiau iš tikrųjų rašytojas savo pavaizduotais kunigijos tipais ir šio luomo gyvenimo reiškiniais apėmė daug platesnius visuomenės socialinės ir dvasinės buities akiračius, sprendė reikšmingą pašaukimo, gyvenimo kelio pasirinkimo problemą. Jį domino visuotinę reikšmę turintys žmogaus egzistencijos klausimai: asmenybės siekimas dvasinės laisvės, vadavimasis iš prigimčiai svetimų dogmų ir suvaržymų, kūrybos esmės ir paskirties. Visa tai turi nenykstančią vertę, svarbu ir mūsų dienų žmogui, gyvenančiam kitomis socialinėmis sąlygomis, turinčiam kitokią pasaulėžiūrą ir idealus. Tikrųjų idėjinių ir dvasinių vertybių ieškojimo, asmenybės susiformavimo, kūrėjo, kūrybos ir gyvenimo santykio klausimai neprarado svarbos ir mūsų laikais, jie yra ne vieno šiuolaikinio literatūros kūrinio tema. Romane keliamos problemos pačiam rašytojui nebuvo naujos. Vienu ar kitu pavidalu jos atsispindėjo ir jo lyrikoje, kur nemažai kalbama, apie maištavimą prieš svetimus prigimčiai varžtus, poetizuojama kova dėl dvasinės laisvės, idealo siekimas. Romano sandara. Vasaris seminarijoje. Vidinių konfliktų užuomazgos. Svarbiausias ,vaizdavimo objektas romane “Altorių šešėly” – pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimas (pradedant įstojimu į dvasinę seminariją ir baigiant atsisakymu nuo kunigystės). Rašytojui svarbiausia dvasinė veikėjo biografija. Jam rūpi Vasario dvasinis brendimas, pasaulėžiūros ir kūrybos formavimasis bei raida, biografijos ir kūrybos santykis (tai yra, kaip gyvenimo aplinkybės, veikėjo pasaulėvaizdis, jo įsitikinimai, pažiūros derinasi su jo poezija). Todėl romane plačiau analizuojami motyvai, atvedę Vasarį į dvasinę seminariją, tos gyvenimo sąlygos, kurios brandino jo charakterį ir pasaulėjautą.
Bene pagrindinis romano sandaros bruožas – veiksmo sukoncentravimas į veikėjo dvasinį gyvenimą. Išorinių įvykių čia labai nedaug, nėra aštresnės intrigos, kur susidurtų dvi .skirtingos jėgos. Veiksmą į priekį romane stumia daugiausia pagrindinio veikėjo vidinio konflikto raida. Tas konfliktas tarpais susilpnėja, veikiamas ne tiek išorinių, kiek paties veikėjo vidaus, dvasinio gyvenimo priežasčių, bet netrukus vėl įsiplieskia. Pasakojimo tempas lėtas: rašytojas dažnai detaliai analizuoja veikėjo išgyvenimus (pavyzdžiui, konfliktą tarp kunigo ir poeto, tarp jausmo ir pareigos), į jo sąmonę patekusį įspūdžių, aplinkos stebėjimų srautą, kartu pristabdydamas veiksmo eigą. Pagaliau patirti ispūdžiai ir išgyvenimai sukelia veikėjui būtinybę juos apmąstyti, išanalizuoti savo vidines būsenas ir jausmus. Trys romano dalys – tai trys stambūs Vasario biografijos tarpsniai. Kiekvienoje dalyje veikėjas parodomas vis naujoje ap1inkoje ir kitokiose situacijose. Romano veiksmas plėtojamas chronologiškai, tik tarp antrosios ir trečiosios dalies yra dešimties metų pertrauka. Tad apie Vasarį dvasinėje akademijoje ir užsienyje sužinome labai mažai, ir tai tik iš jo paties prasiminimų, apmąstymų. Rašytojo pasirinkta romano kompozicija labai tikslinga: visas dėmesys sutelkiamas tik į pagrindinį veikėją, į jo gyvenimo kelią, nėra šalutinių siužetinių linijų. Pirmojoje romano dalyje “Bandymų dienos” Vasario biografiją rašytojas pradeda ne nuo vaikystės, o nuo įstojimo į kunigų seminariją, kai dar nepatyręs, nesubrendęs jaunuolis renkasi savo gyvenimo kelią. Iš pat pradžių autorius siekia parodyti, kas atvedė į niūrius seminarijos rūmus tą poetiškos sielos valstiečių vaiką, iš prigimties lėto, neryžtingo būdo, bet neabejotinai jautrų, gabų ir mąstantį. Jis išskiria dvi priežastis. Pirma, tai tėvų valia.“Motyvai? Liudas Vasaris jais galvos sau daug nekvaršino. Taip reikėjo, kitaip nebuvo galima – ir tiek <…> Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, viską nulemiančiai tėvo valiai ir tylios, jautrios motinos norui.”Antra, Vasaris manė, kad seminarija sustiprinsianti jau pradėjusį svyruoti jo tikėjimą, o svarbiausia,- kad kunigo veikla atversianti plačią kultūrinio ir patriotinio veiksmo perspektyvą. Seminarijos buitis ir kasdienybė greit pakerta Vasario iliuzijas, sukelia n