PLANAS
1. ĮŽANGA
2. DĖSTYMAS. Vinco Mykolaičio-Putino: 2.1. Kelio pradžia2.2 . Kūrybinis brendimas2.3 . Pabaiga
3. IŠVADOS
4. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. ĮŽANGA
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 dieną Pilotiškėse (Prienų raj.), mirė 1967 m. birželio 7 dieną Kačerginėje (Kauno raj.). Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse; poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūros teoretikas, istorikas ir kritikas. Baigė Marijampolės gimnazijos 4 klases, 1909 m. įstojo į Seinių kunigų seminariją. Vykstant I pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją, per Vilnių, Minską (čia 1915 m. gavo kunigo šventimus) pasiekė Peterburgą, įstojo į Dvasinę katalikų akademiją. 1917 m. vasarą lankėsi Voroneže ir Kaukaze. Gavęs Amerikos lietuvių katalikų Tautos fondo stipendiją, išvyko studijuoti į Šveicariją, pakeliui 3 mėnesius užtrukęs Švedijoje, Stokholme. Nuo 1918 m. katalikiškame Fryburgo universitete filosofijos istorijos, estetikos, meno istorijos paskaitų. Profesoriaus M. de Munnicko vadovaujamas parašė disertaciją apie V. Solovjovo estetiką (L’ esthétique de Vladimir Solovjev), už kuria 1922 gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1922 m. studijavo literatūrologijos dalykus Munckeno universitete. Nuo 1923 m. rudens semestro— Lietuvos Universiteto teologijos- filosofijos fakulteto docentas, nuo 1928 m. profesorius, skaitė lietuvių literatūros, tautosakos, literatūros teorijos, estetinių teorijų istorijos kursus. Dalyvavo ateitininkų veikloje, organizavo ir globojo jaunus katalikiškos krypties rašytojus jungiančią „Šatrijos” draugiją, 1924- 32 m. redagavo žurnalą „Židinys”, kuriame spausdino savo grožinę kūrybą, kritikos straipsnius, kultūrinio gyvenimo apžvalgas, rašė estetikos klausimais. Nuo 1929 m. humanitarinių mokslų fakulteto profesorius. 1931 m., gavęs iš universiteto atostogų, išvažiavo į Prancūziją, Nicoje pradėjo rašyti romaną „Altorių šešėly”, kurį 1933 m. baigė jau Kaune. 1935 m. oficialiai pasitraukė iš kunigų luomo, Rygoje civilinėmis jungtuvėmis susituokė su Emilija Kvederaite (1966 m. jam nuimta Bažnyčios ekskomunika ir grąžintas į pasauliečių luomą). Aktyvus Lietuvos Rašytoju Draugijos veikėjas, 1933- 37 m. jos pirmininkas. Rūpinosi Baltijos šalių kultūriniais ryšiais, Rygoje 1931 ir 1935 m. skaitė paskaitas apie lietuvių literatūrą, 1935 m. dalyvavo Taline estų knygos 400 metų jubiliejaus iškilmėje. Smerkė bolševizmą ir nacizmą. 1938 m. pradėjo redaguoti literatūros žurnalą „Dienovidis”. 1940 m. persikėlė į Vilnių, profesoriavo universitete, tapo Lietuvos literatūros instituto direktorius. Vilniuje išgyveno visas tris okupacijas: sovietinę, vokiečių ir vėl sovietinę. Baigiantis karui paslapčia nuo vokiečių cenzūros išleido eilėraščių rinkinį „Rūsčios dienos” (1944), kuriame smerkė karo klaikumą ir bolševizmo nusikaltimus. Stalino tironijos metais išspazdino eilėraščių rinkinį „Sveikinu žemę” (1950), susilaukė ideologinės kritikos. Nors oficialiai buvo toleruojamas, net pagiarbiamas, nuolatos juto grėsmingą KGB žvilgsnį ir nepalankų partinės valdžios dėmesį.
2. DĖSTYMAS2.1 Kelio pradžia
Vinco Mykolaičio-Putino gimtinė— Pilotiškių kaimas dabartiniame Prienų rajone. Tai rytinis Suvalkijos pakraštys, XIX a. pabaigoje jau pasiekė tam tikros ekonominės ir socialinės pažangos. Žmonės čia buvo išsiskirstę į vienkiemius, daugelis sukūrę gana tvirtus ūkius. Juozas ir Magdalena Mykolaičiai taip pat turėjo 52 margus žemės (margas— 0,56 ha), statėsi naujus trobesius, laikė nemažai gyvulių, stropiai šeimininkavo, nors laukai čia nelabai derlingi.Būsimas rašytojas gimė 1893 metų sausio 6 dieną, duodamas pradžią gausiam Mykolaičių šeimos atžalynui. Po jo į pasaulį atėjo dar šeši sūnūs ir dvi dukterys.Vaikystė, kad ir be skurdo, nebuvo skaidri. Kaimo buitis, kaip vėliau rašė savo „Atsiminimuose” rašytojas, dvelkė prakticizmu. Tėvas buvo griežtas, blaivaus, praktiško mastymo žmogus, gana ruščiai nuteikęs visą aplinką. Magdalena Mykolaitienė— švelnesnio būdo, jautrios širdies moteris, tačiau neturinti didesnės įtakos šeimos reikaluose. Rašytojo gimtieji namai išsiskyrė iš daugelio kitų savo šalta rimtimi, uždarumu. „Mūsų šeimoje neskambėdavo daina, juokas, linksmi pokštai. Laisviau jausdavomės prie samdinių, darbininkų, šiaip svetimų žmonių. Tada ir tėvas pasidarydavo linksmesnis, kalbesnis… Kai, pasibaigus metams, prieš Kalėdas, samdiniai išsiskirstydavo , mūsų šeimoj niūri nuotaika dar labiau sutirštėdavo. Tėvai, pasinaudodami tuo, kad nėra svetimų, mus, vaikus, mokydavo ir bardavo už visokius ankščiau padarytus nusikaltimus. Pagausėdavo poteriai”. Pilotiškiu gamtovaizdžiai taip pat ne itin patrauklūs. Arti nei upės, nei ežero, nei didesnių aukštumų. Aplinkui vien lygumos, krūmokšniai, neišvaizdūs dirvonai, kai kur pelkėtos žemumos. Vienintelė vieta pasvajoti— Krušakalnis, dabar vadinamas Aušrakalniu. 1900 m. Vincas Mykolaitis-Putinas pradėjo mokytis Gudelių pradinėje mokykloje. Tėvai jį įkurdino vienos senutės dūminėje pirkelėje, kurioje vakarais rusendavo balana. Mokykloje tebuvo vos 30 mokinių iš viso valščiaus ( apskritai Lietuvos pradinėse mokyklose tuo metu tegalėjo mokytis tik 12% mokyklinio amžiaus vaikų). Mokiniai čia per trejuo mokslo metus šiaip taip išmokdavo grabalioti rusiškai daugybos lentelę, keturis elementarius aritmetikos veiksmus, kaltinėmis frazėmis šlovinti carą ir jo giminę. Gudelių mokytojas kėlė jaunuose sielose šiurpią kaip nuožmus žiauruolis ir vaikų kankintojas. Pagrindinį dvaisinį peną teikė bažnyčia su mistišku pamaldų ceremonialu, askeze, giesmių ir vargonų gaudesiu. Visą šiame bažnytkaimyje praleistą gyvenimo etapą rašytojas vėliau pavadino savo „ankstyvuoju viduramžiu”.
Tolesni mokslo keliai atvedė jaunajį Mykolaitį į žymų ano meto kultūrinį centrą— Marijampolę (dabartinį Kapsuką). Nuo 1902 metų rudens jis ten lankė apskrities pradžios mokyklą, o nuo 1905 metų— gimnaziją.1904 m. atgavus spaudos laisvę plėtėsi tautinio atgimimo judėjimas, o netrukus kraštą sudrebino ir 1905 m. revoliucijos banga. Mykolaitis daugelį to meto stebėjo smalsia paauglio akimi, tačiau dažniausiai iš šalies. Laiko nuotaiką išreiškė ano meto mitinguose skanduoti šūkiai: „Šalin caro valdžią!”, Šešupės pakrantėse skambėjusios revoliucinės dainos.Marijampolės gimnazijoje tuo metu dirbo du įžymūs lietuvių kultūrinio gyvenimo veikėjai— poetas M. Gustaitis ir „aušrininkas” P. Kriaučiūnas. Pastarasis dėstė būsimajam poetui gimtąją kalbą, skatino mokinius domėtis lietuvių spauda, literatūra, nacionaliniu judėjimu, duodavo pasiskaityti knygų. Mokytojai nedaug ką tegalėjo tiesiogiai pasakyti savo auklėtiniams pamokose ar laisvalaikiu, nes buvo įtari sekami. Vis dėlto tarp vyresniųjų kultūros veikėjų ir jaunimo mezgėsi dvasinis ryšys. „Mus jungė sunkiai suvokiamas, bet pasąmony jaučiamas sielų giminingumas, kad mes esame išauginti tos pačios žemės, tos pačios tautos, kuria vieni jau dirbo, o kiti ruošėsi dirbti netolimoje ateityje. Kokias keliais, kokiomis kryptimis nuesime mes, jaunieji, niekas tada nežinojo. Tačiau jie, senieji, tikėjosi, kad mesGimnazijoje Mykolaitis pamatė ir įžymiausią to meto lietuvių poetą Maironį, kuris lankėsi Marijamolėje, sakė mokyniams pamokslą. Netrukus pateko į rankas Maironio poenos „Jaunoji Lietuva”, „Raseinių Magdė”, eilėraščių rinkinys „Pvasario balsai”. Skambios, patriotiško atgimimo dainiaus eilės jaudino būsimojo poeto sielą, stipriai veikė jo sąmonės brendimą ir veiklos kryptį.Turėdamas gražų balsą ir gerą klausą, Mykolaitis dar pirmoje gimnazijos klasėje pradėjo dainuoti mokynių chore, o vėliau ir Marijampolės lietuvių chore.Gimnazijoje Mykolaitis garsėjo ir kaip gabus piešėjas. Ypač daug pagyrimų susilaukęs jo nukopiotas kunigaigaikščio Gedemino paveikslas. Dabar šis portretas kabo rašytojo tėviškės seklyčioje kaip memorialinė realikvija.2.2. Kūrybinis brendimas
Baigęs keturias gimnazijos klases, Mykolaitis pasuko trdiciniu didelės lietuvių jaunuomenės dalies mokslo keliu. 1909 m. jis įstojo į Seinių kunigų seminariją.Seiniuose patirti įspūdžiai ryškiai atsispindi romano „Altorių šešėly„ pirmoje dalyje. Tai, ką patyrė seminarijoje Liudas Vasaris, iš dalies atitinka paties Mykolaičio-Putino nuotaikas. Ypač gilius vidaus prieštaravimus būsimam poetui kėlė susidūrimai su dogmatiško seminarijos auklėjimo ir švietimo rutina.Būdamas antrame kurse, Mykolaitis-Putinas įsijungė į slaptą seminaristų lavinimosi būrelį. Jo nariai studijavo Lietuvos istoriją, literatūrą, kalbą, ugdė savo literatūrinius ir mokslinius sugebėjimus. Buvo rašomi ir svarstomi referatai literaratūros klausimais, aptariamos naujai pasirodančios knygos ir jų recenzijos, taip pat seminaristų kūrybiniai bandymai.Seinių laikraščio „Šaltinis” 1911 metų 12 numeryje pasirodė pirmasis Mykolaičio eilėraštis „Sursum corda!”1 (Aukštyn širdys), paraštas Putino slapyvardžiu. Dabiutinis jauno poeto kūrinys dvelkė seminarijos dvasia, eilių intonacija ir stilius buvo artimi bažnytiniai patetikai ir meditacijoms. Panašiu balsu Putinas ir vėliau bylojo ne kartą, bet visi jo religinės tematikos eilėraščiai išėjo dirbtinai, be didesnio jausmo. Deklaratyvus,
1Šį religinės didaktikos dvasia parašytą eilėraštį V. Mykolaitis-Putinas vėliau perdirbo, suteikdamas jam kitokią prasmę. 1959 m. išleistame „Raštų” T. 1 eilėraštis „Aukštyn širdys” skamba kaip jaunatviško optimizmo raiška.gana retoriškas buvo ir pirmas poeto eilėraštis patriotine tema— „Jaunimui”, netrukus pasirodęs tame pačiame „Šaltinyje”. Nuoširdžiau poetas atsiskleidė eilėraštyje „Skausmo balsas”. Romantinių svajonių kupina siela čia jautriai prabilo apie vidinę kovą tarp žmogiškų širdies polėkių ir slegenčių rutinos varžtų:
Ištiesęs sparnus aš kaip sakalas skrisčiau,Kur siaučia mirties ir gyvybės kova—Ir ten savo galią mėginti išdrysčiau,Ir ten nesilenktų galva!O čia pats sau pančius ant kojų deduIr leidžiu marinti savo širdį ledu.1
Ankstyvuose Mykolaičio-Putino eilėraščiuose stilistinės priemonės ir tonas gana artimi Maironio poezijai. Nemažai čia ir panašių teminių motyvų: anticarinių nuotaikų, bodėjjimusi priespaudos našta ir laisvės ilgiasio. Vietomis pakilūs jaunos širdies poliekiai kontrastuoja su liūdesio ir vienatvės nuotaikomis, vos jaučiama širdgėla ir nerimu dėl savo ateities, tačiau vyrauja romantinės ir herojinės intonacijos.Savo eilėraščiais Mykolaitis greitai įgijo dideli atoritetą tarp mokslo draugų. „Visų mūsų pasididžiavimas buvo Putinas,—rašo savo atminimuose minėto seminaristų būrelio dalyvis J. Inkratas.—Tai antrasis Maironis, kurio „Pavasario balsus” ir ištisus „Jaunoji Lietuva” posmus mokėjome mintinai. Visi jautėme, kad Putinas tai užtekanti žvaigždė—busimasis talentas.”2Pradedantį poetą ėmė traukti platesni literatūros horizontai. 1913m. jo eilėraščiai pasirodė pirmojo lietuvių literatūrinio „Vaivorykštės” žurnalo puslapiuose. Šį faktą Mykolaitis-Putinas vėliau laikė tikruoju „savo įsivezdinimu į lietuvių literatūrą”. Žurnalo redaktorius Liudas Gira parašė jam skatinamąjį laišką, ragindamas ieškoti naujų temų ir formų, patarė pasiskaityti F. Tiutčevo ir A. Feto poezijos. Suartėjimas su „Vaivorykšte” reiškė aukštą jauno poeto įvertinimą ir pripažinimą žymiausiose to meto lietuvių literatūros forume. Žurnalas kūriniams naudojo griežtus meniškumo ir profesionalumo kriterijus, savo programoje stojo prieš rašytojų suskirstymą įdėjinėmis srovėmis, prieš literatūros tarnavimą vienokių ar kitokių visuomeninių grupių tikslams. Ši programa skatino Mykolaitį-Putiną kad ir nežymiai priešintis klierikalinės aplinkos poveikiui, siauram, utilitariškam literatūros supratimui.
Margame XX a. pradžios lietuvių literatūro sraute Mykolaiti-Putinas intensyviai ieškojo savo kelio, įvairiai bandė suderinti savo poetinį balsą su bendru to meto poezijos choru.Pagrindiniai kūrybinės traukos veiksniai buvo maironiškos tradicijos ir naujos XX a. pradžioje atsiradusios literatūrinės tendensijos. Ankstyvosiose poeto bandymuose netrūksta pakilių posmų, herojinio patoso, emblemomis virtusių retorinių figūrų bei įvaizdžių. Poetas ragina—„te drąsi daina kyla iš jaunų krutinių” (eil. „Uždainuokim”), kviečia „už idėją drąsiai stoti” („Jaunoji daina”). Tačiau visuomeninės-patriotinės temos dažnai stokoja maironiškos aistros ir skamba epigoniškai.1 To laikotarpio ir vėlesni eilėraščiai pateikiami remiantis paties poeto redaguotais tekstais, paskelbtais leidinyje: Mykoliačio-Putino V. Poezija. — V., 1973. — T. 1—2.2 Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (toliau trumpinama—LKLI) rankraštynas. F. 59—753.
Ne vieną kartą Mykolaitis-Putinas mėgino paliesti ir socialinius motyvus. Antai eilėraštyje „Sonetas” jis piešia liūdnos vakaro priblandos apgaubtą kaimą, kuris, vargų, nelaimių prislėgtas, „lyg galo šaukia”. Jautriu paguodos žodžiu čia kalbama apie vargstančių žmonių lūkesčius ir geresnio gyvenimo viltis. Eilėraštyje „Lopšinė” apdainuojama vargano kaimo vaiko dalia, skamba jautrūs žodžiai apie „prislėgtą nuo darbo ranką”, kasdieninį „duonos kasnį” ir pan. Liesdamas socialinius motyvus, Mykolaitis-Putinas prabilo šilčiau ir nuoširdžiau nagu kai kuriuose patriotinės tematikos eilėraščiuose.Tarp pirmųjų Mykolaičio-Putino bandymų išsiskiria gamtiniai eilėraščiai. Visi erdvė ir kosminio laiko požymiai nuo pat jaunystės poeto buvo stebimi dvejopu žvilgsniiu. Tekanti ir nusileidžianti saulė, žvaigždėti vidurnakčiai, kintantys metų laikai, vyturėlio čirenimas ar prasikalančio pumpurėlio gyvybė jam egzistuoja kaip realūs ir konkretūs didelio būties proceso reiškiniai, žadina estetinį pasigėrėjimą, gyvenimo pilnumos suvokimą. Ir kartu į juos atsimuša šviesa, sklindanti iš menininko vidaus pasaulio. Jos spindulaims stiprėjant, Mykolaičio-Putino kuriamoji gamta ilgainiui įgavo labai savitus kontūrus irspalvas, virto specifiniu sielos veidrodžiu.
Būdamas uždaro būdo, Mykolaitis-Putinas dar ankstyvoje jaunystėje pajuto savo vidinio gyvenimo konfliktus su išorės pasauliu. Savyje jis apčiopė tarsi du klodus: vieną— žemutinį, kasdieninį, kuris vienaip ar kitaip pajungia asmenybę aplinkai, verčia prisitaikyti, ir kitą— sujungusį su aukštesniais dvasios polėkiais, svajonėmis, vidiniu asmenybės turiniu. Daugeliui šie du klodai egzistuoja kaip savaime suprantami ir vienas nuo kito izuoliuoti dydžiai, nesukeliantys stipresnių pergyvenimų. Mykolaičiui-Putinui tai buvo didelių dvasios priešingybės versmės. Kuo skaudesni darėsi prieštaravimai tarp kazdienybės aplinkos ir idealistinių polekių, tuo vaisingiau reiškėsi meninė vaizduotė. Pati kūryba, žinoma, sutapo su intimiuoju asmenybės pasauliu, kuris seminarijoje jau aktyvai priešinosi aplinkai. Vis dažniau poeto kūryboje prasiveržia nusivylusios ir kenčiančios širdies skausmas. Eilėraštyje „Juanystei bėgant” jis su širdgėla kalba apie nykstančius „aukštus idealus” ir „auksines svajones”, apie „karčias abejones”, kurias žada ateitis. Į jo posmus kartkartėmis smelkiasi nykus vienatvės jausmas. Eilėraštyje „Mna kartais taip liūdna” poetas skundžiasi, kad „atšalėliai žmonės manęs nesupras” ir tikisi savyje nuslopinti skausmus.Dvasinės atgaivos potas ieško, kurdamas iliuzinį didelių erdvių pasaulį, kur sielą gali laisvai nutolti nuo slegiančios kazdienybės:Vai eičiau aš, eičiau į naktį žvaigždėtą, Į kryžkelius laukiamos laimės ieškotų:Gal ten pasitiktų dalia pažadėtaSapnų svajota.
Vidinis poetas, troškimas gauti, kovoti, nepasiduoti gniuždančiam aplinkos poveikiui jaučiamas eilėraštyje „Prabilk, širdie” (1913). Tartum pajutęs dvasinio pasyvumo ir išglebimo pavojų („užmigt svajonėse norėjau”), poetas rašė:
Prabilk, širdie, šaltoj krutinėj,Sukurstyk vėl geismingą kraują.Tegul geismų versmėj ugninėjAudringos mintys viešpatauja!
Geriau man verkti, kęst, kovoti,Kad ir žaibai aplinkui švies,Negu ramiai tamsoj miegotiBe jausmo, galios ir mirties.Šį herojinį, nors kartais labai uždarą ir neapibrėžtą nusiteikimą poetas budriai saugo visam savo kūrybos etape. Jis suteikia Mykolaičio-Putino lyrikai daug dramatizmo ir vidinės ekspresijos.Stiprus dramatiškų vidaus išgyvenimų akordas prasiveržė „Disonansuose”, pasirodžiūsiuose pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tai buvo lyg preliudas pačiai universaliausiai Mykolaičio-Putino kūrybos temai. Į sceną čia išėjo du pagrindiniai putiniškosios trgedijos herojai: dievybė ir žmogus.Ciklas pradedamas atvira lyrine išpažintimi apie širdies dvejones, o užbaigiamas svrstymais apie visuotinį gyvenimo prieštaringumą, apie sielvartais nuklotą žmonijos kelią. Kulminacinėje kūrino vietoje skamba klausimas „viešpačiui”— kaip suderinti puikią visatos sąrangą su tuo, kad žmonija „kenčia blaškosi, nuoskaudų” vergijoje? Argi ašaros, „kentėjimas ir agonija” „puikiai pinasi su su grožybėmis į harmoniją?..” Nors ir nematydamas „buity laimės vieškelio”, poetas žada „netesėdamas” eiti gyvenimo „keliu abejotinu”.Anksti Mykolaitį-Putiną ėmė dominti ir lyrinio epo formos. Tarp pirmųjų jo bandymų randame dvi stambokas balades: „Dvi meilužės” ir „Pati— žmogžudė”, kuriuose romantinėmis spalvomis mėginta vaizduoti žmogiškų jausmų prieštaravimai, tačiau be gilesnio įprasminimo. Abu šie kūryniai liko užmarštyje. Poetas nedėjo jų į savo poezijos rinkinius.Kitokio likimo susilaukė poema „Kunigaikštis Žvainys”, parašta 1913—1914 m. joje, kaip ir baladėse, vaizduojamos galingos aistros, bet kartu kaliama ir reikšminga visuomeninė problema. Čia sprendžiamas konfliktas tarp asmenybės laimės ir pareigos tėvynei.Taigi, žengdamas pirmuosius kūrybinius žingsnius, Mykolaiti-Putinas jau siekė aprėpti universualias žmogaus būties temas. Jo posmuose atsiskleidžia plačios erdvės, spindi harmoningas visatos grožis, tačiau jaučiama ir stipri vidinė įtampa. Gamta ir visa gyvenimo įvairovė poeto pasauliejautoje dažnai iškyla kartu su nerimastingais laisvės ilgesio jausmais, kurie turėjo ir gana konkretų gyvenimišką pagirndą. Tarp seminarijos sienų bėgančio dienosvis labiau artėjantis įšventinimo į kunigus momentas širdyje žadino vis didesnį susirūpinimą ir abejones. Poetas jautėsi tartum pajungtas dievybės valiai, galingai, nepermaldaujamai jėgai, kuri reikalavo nuolankumo, kėlė baimę, bet kartu ir skatino maištauti.
2.3. Pabaiga
1967 metų birželio 7 dieną į daugelio žmonių širdis geliančiai įsmigo du žodžiai— mirė Putinas.Žinia nebuvo netikėta (jau kelintą pavasarį poetas išvažiuodavo į savo vasarnamį Kačerginėję paliegęs, ligos nukamuotas, nežinodamas, ar iš ten besugrįš), tačiau mirtis akinančiu aiškumu apnuogino tą didžiulį praradimą, kuris ištiko Lietuvą. Kraštas neteko vieno didžiausių savo menininkų ir mąstytojų, kurio galima didžiuotis viso kultūringojo pasaulio akyse.„— Baisaus netekimo sukrėsti, stovime šiandien prie didelio kapo, suprasdami, kad Vinco Mykolaičio-Putino asmenyje laidojame ištisą mūsų humanitarinės minties epochą, kad atsisveikiname šiandien daugiau negu su Žmogumi— atsisveikiname su poetu mąstytoju, padariusiu daugiau įtakos, kuriant lietuvių tautos dvasinį pasaulį,— kabėjo Vilniaus Rusų kapinėse Justinas Marcinkevičius.— Jis kūrė pasaulį kaip didelį gražų rūmą, kurio kertiniais akmenimis buvo jo pačio iškentėti, jo pačio nušlifuoti aukštieji Tiesos, Gėrio, Grožio ir Humanizmo idealai. Sukaupęs savyje turtingą lietuvių liaudies dvasinio gyvenimo patyrimą, brangindamas ir puoselėdamas jį, Vincas Mykolaitis-Putinas savo gyvenimu ir kūryba pakėlė šį patyrimą į naują pakopą, aktyvizavo jį, praturtino jį tragišku pasaulio ir žmogaus būties suvokimu. Visas dvidešimtas amžius pasirinko grumtynių lauku poeto sielą. Joje niekada nebuvo taikos ir ramybės. Prometėjas ir Bethovenas— mylimiausi poeto herojai— amžinai grūmėsi su tamsa, melu, blogiu ir smurto, sukruvinta širdiminešdami taurią pergalės vėliavą į pačią aukščiausią viršūnę, kurios vardas— Žmonija. Štai todėl man atrodo, kad savo gyvenimo ir kūrybos žygdarbiu Vincas Mykolaitis-Putinas užima reikšmingą vietą visos pažangiosios, humanistinės dvidešimto amžiaus europines minties milžinų tarpe.”1 Šis skausmo valandą nuskambėjęs vertinimas vis giliau ir giliau įeina į mūsų sąmonę. Peržengę mirties slenkstį, rašytojas išėjo į didelį ir aukštą kelią, stodamas akis į akį su amžinybe. Kaip spindinti žvaigždė, zenite įsmigusi, jis lieka pastoviai šviesti virš mūsų padangės ir kuo toliau, tuo labiau įsitikiname, kad jo negęstantis žėrėjimas yra tolygus patiems ryškiesiems meno padangės šviesuliams. Minint aštuonesdešimtąsias rašytojo gimimo metines, akademikas Kostas Korsakas pabrėžė, kad Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimas ir kūryba nusipelnė tokio pat dėmesio, kaip G. Apolinero, R. Rilkės, A. Bloko, T. Elioto, R. Frosto ir kitų XX amžiaus poeto gyvenimas.2 Eduardas Miežialaitis ta pačia proga pabrėžė Putino kūryboje glūdinti visuotinumą, žmonių brolybės ir vienybės jausmą. „Tai nepaprastai svarbu mums, mažos tautos atstovams, nes padeda įveikti savo „mažumo” jausmą, konservatyvias uždarumo tendencijas. Tik tada, kai žmogus jaučia pasaulio didybę, gali pasijusti jame didelis, garbingas, išdidus”.
Į visuotinumą, bendražmogiškumą, o kartu ir į pasaulinės kūrybos aukštumas Vincas Mykolaiti-Putinas kopė tautiškumo keliu, nenukrypdamas nuo svarbiausių savosios literatūros magistralių, nuo istoriškai dėsningų jos raidos gairių. Rašytojas gerai buvo supratęs, kad menininkas stipriausią atramą kūrybai ir prasmingiausiems sielos poliekiams pasireikšti randa savo tautoje, savo liaudies gyvenime. Prieš mirtį raštuose ir nebaigtuose „Atsiminimuose” randame nubrėžtas tris tautiškumo frazes, tris jo pasireiškimo laipsnius lietuvių literatūroje. „Pirmasis—proto ir valios pasiryžimas būti savo tautos ir savo žemės sūnumi, kaip buvo sakoma, mylėti savo tėvynę—jos istoriją, jos gamtą, jos žmones. Šiame mūsų sąmonėjimo etape didžiausia vaidmenį suvaidino draudžiamosios gadynės spauda ir Maironis.1 Paskutinis atsisveikinimas.— „Literatūra ir menas”, 1967.VI.17. 2 Kostas Korsikas. Žodis V. Mykolaičio-Putino atminimui.— „Literatūra ir menas”, 1973.I.20.
Paskui eina kūrybos medžiagos—temų ir formos ieškojimas, vedąs į liaudies kūrybos—dainų, pasakų, padavimų—įsisavinimą bei sekimą, mėgdžiojimą. Šiuo atžvilgiu reikšminga Vinco Krėvės ir Liudo Giros kūryba.Trečiasis etapas—gilesnis liaudies kūrybos esmės ir tautinio charakterio suvokimas, individualus jo sulydinimas su savo dvasiniu gyvenimu, savo asmenybe, pasaulėjauta ir individualiosios kūrybos priemonėmis išreiškimas. Šio etapo priemonėmis literatūroje aš laikau Balį Sruogą ir vėlgi Vincą Krėvę, mene—M. K. Čiurlionį. Šis etapas sėkmingai progresuoja ligi šių dienų tiek literatūroje, tiek dailėje, tiek muzikoje. Jis veda lietuvių tautą į žmonijos visuotinumą, amžinybę” (7, p. 366—367).Pastarajame tarpsnyje ryškiausių figūrų tarpe iškilo patsai Vincas Mykolaitis-Putinas.Beveik šešis dešimtmečius trukusi rašytojo kūrybinė veikla buvo svarbi arterija, gyvybingai sujungusi gana tolimus nacionalinių tradicijų metmenis su nauja socializmo epochos dvasia. Šis momentas taip pat gali būti gretinamas sugretinamas su daugelio įžymių dvidešimtojo amžiaus menininkų likimų, jų literatūroje Aleksandras Blokas ar Valerijus Briusovas,— rašė Antanas Venclovas,— V. Mykolaitis-Putinas atėjo į mūsų tarybinę literatūrą ir sukūrė naujus kūrinius, skambančius šios epochos pulsavimu, kvepiančiu jos kvapu ir žėruojančius jos spalvomis”1
Putinas įeina į lietuvių literatūrą kaip kelių istorinių periodų, kelių literatūrinės raidos etapų rašytojas, vienaip ar kitaip paveikęs ar polemiškai sugestionavęs įvairių kartų, įvairių idėjų bei estetiniu srovių poetus, prozininkus, dramaturgus, kritikus. Jis į pačias didžiausias meno aukštumas kėlė individualybės etinį vertingumą, žmogaus dvasinio pasaulio dramatizmą bei sudėtingumą, kuris tapo svarbiausia atrama lyriniam ir psichologiniam gyvenimo vaizdavimui, o kartu ir naujų išraiškos priemonių ieškojimui. Ši magistralinė kūrybos kryptis, ne vienu atveju virtusi literatūrinių bei visuomeninių kovų objektu, ne kartą susijusi ir su paties rašytojo idėjinėmis krizėmis, išreiškė vieną pagrindinių dvidešimtojo amžiaus mūsų literatūros tendencijų ir įvairias aspektais stimuliavo daugelį to laikotarpio meninių ieškojimų.Šiandien vis dažniau ir tvirčiau keliama mintis, kad Putinui priklauso pirmaeilis vaidmuo visame lietuvių literatūros atnaujinimo procese, kuris prasidėjo pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais ir tebevyksta iki šiol. „…Nebus per drąsu pasakyti,— rašo V. Galinis,— kad kaip tik jis perėmė Maironio rankų poezijos lyrą, naujai suderino jos stygas, ištobulino ir perdavė dabartinei mūsų poetų kartai. Be Putino, be gaivių jo lyrikos versmių, kažin ar būtume turėję S. Nėrį, E. Miežialaitį, Just. Marcinkevičių ir ištisą plejadą talentingų jaunų poetų, jau spėjusių toli išgarsinti lietuvišką žodį. Jis darė poveikį ir tiems, kurie jo nepažino, kurie ieškojo poezijoje visai kitų kelių. Į romaną „Altorių šešėly” savo šaknimis remiasi ir dabartinis psichologinis mūsų romanas, kad ir koks jis būtų panašus į į garsųjį savo pirmtaką”2.Vinco Mykoloaičio-Putino asmenybė, kūryba ir jos poveikis krašto dvasinei kultūrai dar pareikalaus nemažų tyrinėjimų ir visapusiškiau tegalės būti aprėpta tik iš didesnės perspektyvos.1 Venclova a. Laikas ir rašytojai, p. 433. 2 Galinis V. Gaivios poetinės versmės.— Komjaunimo tiesa, 1973, sausio 6.
Kol kas rašytojo biografija ir raštai tebėra labai susiję su dabartiniu procesu, tebežadina naujus kūrybinė mintie impulsus, o kartais tampa ir ideologinių bei politinių aistrų objektu (pvz., buržuazinės lietuvių emigracijos sluoksniuose). Laiko tėkmė iškelia didelį menininką virš mažareikšmių kasdienybės smulkmenų ir, žinoma, išblukiną ne vieną atsitiktinį jo veiklos ir kūrybos bruožą. Gyvenimas gali ir atšaldyti susižavėjimą didžiu menininku, suformuoti skeptišką požiūrį į jo kūrybinius principus ar net įžiebti dėl jų platesnę literatūrinę polemiką (juk Maironio neigimas buvo tapęs kone ištisu poetiniu sąjūdžiu!). tačiau jokie laiko išmėginimai nebaisūs tokiam poetui, kurio vardas ir geriausieji kūriniai įgyja visaliaudinę ir bendratautinę reikšmę.
3. IŠVADOS
• Vincas Mykolaičio-Putino kūryba yra labai įdomus ir turtingas šaltinis XX amžiaus lietuvių literatūros vidinei dinamikai, jos dramatizmui, idėjiniams ieškojimams ir krizėms, estetinėms kocepsijoms ir meniniams poslinkiams pažinti.• Mykolaičio-Putino kūryba atspindi klasikinių mūsų literatūros tradicijų givibingumą ir literatūrinio proceso sąlytį su neoromantinėmis srovėmis, realistinį vaizdavimo būdą ir poetinės simbolikos meną.• Vincas Mykolaitis-Putinas, gyvenęs kelių visuomeninių epochų sankryžoje, sukūręs daugelį nacionalinės patirties ir tradicijos klodų.• V. Mykolaitis-Putinas yra neprilygstamas, netgi paviršutiniškai nepakartojamas, kadangi jo kūrinių energija sklinda ne iš žodžių, o iš kažkokios vidinės žodžių prasmės, iš skaidrios minčių tėkmės, galingos emocijų dinamikos.• Jo kūrybos esmė, neatskiriama kūrybai ir darbui, įteisinanti individualumą kaip kūrybiškumo sąlygą.• Mykolaitis-Putinas yra skaidrios, budinčios sąmonės poetas.
4. LITERATŪROS SĄRAŠAS
• Putino Raštai, 1, 1989;• Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną, 1992;• J. Lankutis. Vico Mykolaičio-Putino kūrybą, 1986;• V. Daujotytė. Vinco Mykolaičio-Putino lyrika, 1988;• Putinas: gyvenimo ir kūrybos akiračiai, 1996;