V.Goldingo Musiu valdovo interpretacija

“Musių Valdovas” – įžymaus XX a. Anglų romanisto, Nobelio premijos laureato Viljamo Goldingo pirmoji knyga, išgarsinusi autorių visame pasaulyje. Romanas pasirodė 1954 metais, plačiai išgarsinęs iki tol niekam nežinomą pietvakarių Anglijos mažame miestelyje mokytojavusį autorių. Knyga susilaukė nemažai prieštaringų nuomonių ir vertinimų, rado platų atgarsį tarp Anglijos ir Amerikos jaunimo, ypač studentijos. Po “musių Valdovo” pasirodė vėlesni romanai: “Palikuonys” (1955), “Šykštusis Martynas” (1956), pjesė “Žalvarinė peteliškė” (1958) ir kiti kūriniai.

Tačiau grįškime prie “Musių Valdovo”. Romane V.Goldingas įkūnija daugelio paauglių svajonę: karo metu bažnytinio choro berniukai, suudužus lėktuvui, atsiduria negyvenamoje saloje. Čia puikus klimatas, daugybė vaisių ir nė vieno suaugusiojo. Ko griebiasi berniukai pirmiausia? Iš pradžių, kaip ir dera jauniems civilizuotiems nacijos atstovams, surengia rinkimus, išrenka simpatingąjį Ralfą. Naujieji salos gyventojai, slėpiningo grožio pakerėti, aikčioja iš susižavėjimo. Juos jungia draugystė, bendri troškimai. Jie stato šėtras ir budi prie laužo, kad dūmus pastebėtų praplaukiantys laivai. Bet štai, prabėgus vos kelioms dienoms, jie lyg kvaitulio apimti įnirtingai sukasi ratu, skanduodami: “Nudobk žvėrį! Perpjauk gerklę! Liek jo kraują!” Pirmas drrebančia ranka pralietas kraujo lašas manau tirpdo tą ribą tarp žvėries ir žmogaus. Kerštu springsta Džekas su savo “gentimi” , karštligiškai persekiodamas savo buvusį draugą Ralfą. Tačiau likus vos kelioms akimirkoms iki dar vienų skerdynių, berniukus išgelbėja laivas. Būtent čia visi be

erniukai, susidūrę su suaugusiaisiais ir civilizuotu pasauliu, virsta tais pačiais žmonėmis, kokie jie buvo prieš sulaukėjimą. Jie visi pravirksta ir iš jų prasiveržia tas silpnumas, sąžinės ir, galbūt, gėdos jausmas, kai prieš tai viskas buvo užgožta žiauraus brutalumo ir negailestingumo. Visa tai galime pastebėti šernės medžioklės epizode. Žvėrių banda guli, besimėgaudama medžių paunksme, o Džekas su savo medžiokliais užpuola, kupiną motinystės palaimos, šernę. Ji, nors ir sunkiai sužeista, bėga nuo savo užpuolikų. Šiame epizode V.Goldingas išryškina tai, kad gaudynės tęsiasi laukymėje, ten, kur žydi margaspalvės gėlės, o tykiam kaitriam ore plevena peteliškės. Pastebėjau, kad autorius sugretina du labai skirtingus vaizdus – šernės medžioklę ir gamtos aprašymą. O kokia jų gretinimo prasmė? Manau, kad gretinama dėl kontrasto. V.Goldingas tikriausiai norėjo,kad būtų dar laabiau išryškintas žmogaus nužmogėjimas. Knygoje yra ir daugiau tokių epizodų, kur išsilieja rašytojo jausmai, patirti tarnaujant Britų karo laivyne. Jis ypač jautriai reagavo į Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Akylai stebėdamas kapitalistinio pasaulio gyvenimą, žmones, įvykius, V.Goldingas kaskart vis labiau įsitikina, kad žmonija serga. Jo manymu, rašytojo svarbiausias uždavinys – nustatyti diagnozę ir gydyti. “Musių Valdove” lengvai galime pastebėti, kaip autorius gilinasi į žmogaus prigimtį, parodo, kad žemosios prigimties pusės, patekusios į atitinkamas sąlygas, išsikeroja ir nustelbia visa tai, kas žmogų daro žmogumi. Saloje, Ralfas –
gėrio ir tvarkos sergėtojas. Jam svarbiausia grįžti atgal į civilizuotą pasaulį. Jis savo siekius stengiasi įgyvendinti, įkalbinėja kitus. Tačiau kas sulaiko Ralfą nuo noro dėtis prie medžioklių? Tikriausiai tai, kad jis vienintelis išlieka žmogumi, milžiniškomis valios pastangomis dirba vardan to, kad ne tik išgyventų, bet ir išsigelbėtų. Jis nepameta galvos, kaip Džekas ir jo medžiokliai, dėl linksmybių. Taip pat manau, kad laužas kūrinyje turi labai svarbią reikšmę. Jis neleidžia sulaukėti ir prarasti žmogiškumą. Juk ugnis – tai iš dalies ir civilizacija, kuri simbolizuoja žmogiškumą.

Perskaičius kūrinį, labiausiai įsiminė Musių Valdovo ištarti žodžiai, kad Žvėris nėra tik tai, ką galima patykojus nudobti. Žvėris yra labai artima mūsų dalelė, kuri neretai prabunda mumyse. Susidariau įspūdį, kad V.Goldingo “Musių Valdovas” yra rimta ir įdomi nuotykių knyga, turinti gilią prasmę. Tačiau yra keletas kraupių epizodų, todėl nerekomenduočiau jos skaityti vaikams. Visa kita – aprašymai ir pati istorija tiesiog nuostabūs. Na, galbūt galima buvo ir iliustruoti knygelę, tačiau jas atperka puikios “žodinės” iliustracijos. Tikrai nesigailiu sugaišto laiko, skaitant šią knygą!

Leave a Comment