Vincas Krėvė-Mickevičius, „Skirgaila“

Vincas Krėvė-Mickevičius

„Skirgaila“

Vincas Krėvė-Mickevičius — XXa. pirmos pusės lietuvių rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis rašė įvairių žanrų kūrinius: romantinio, realistinio, orientalistinio, biblinių mitų pobūdžio kūrinius, kuriuose iškėlė herojinį bei dvasinį tautos egzistencijos aspektus. Vienas žymiausių V. Krėvės-Mickevičiaus kūrinių – tragedija „Skirgaila“, vaizduojanti Lietuvą istorijos kryžkelėje ir žmogų dvasinių vertybių krizės pasaulyje.
Ši ištrauka – iš ketvirtosios „Skirgailos“ dalies „Bedugnė“. Ištraukoje užkasamas karstas kuriame guli gyvas Keleris. Pokalbyje dalyvauja keturi svarbiausi veikėjai: Skirgaila, Daugaila, Oligė ir Ona Duonutė. Visi, išskyrus Skirgailą, nori išgelbėti Kelerį, tačiau kunigaikštis too daryti neleidžia – žiauriu kerštu jis siekia, kad Ona Duonutė priklausytų tik jam.
Šią ištrauką galima suskirstyti į tris segmentus (prasmines dalis): pirmasis segmentas – kareiviai bijo užkasti karstą, antrasis segmentas – Daugaila bando iškasti karstą ir gelbėti Kelerio gyvybę, trečiasis segmentas – Oligės ir Onos Duonutės sielvartas dėl žuvusio mylimojo.
Pirmasis segmentas prasideda ilga autoriaus pastaba – remarka. Joje nurodoma veiksmo vieta – „nedidelis kiemas“, nuotaika – „sujaudinti, nerimauja, dairosi ir mosikuodami kalbasi“. Iš remarkos taip pat sužinome, jog užkasamas karstas. Pasirodo Skirgaila. Jo kalboje vyrauja retoriniai klausimai, paarodantys kunigaikščio pyktį dėl to, kad kareiviai nevykdo jo įsakymo – neužkasa karsto. Į kaltinimus vienas iš kareivių atsako nuolankiai, pagarbiai kreipdamasis „valdove“. Toks kreipinys parodo kareivių ir Skirgailos nelygybę, paklusnumą, nuolankumą ir net baimę valdovui. Tačiau kareivio žodžiai kunigaikščio nesujaudina, jis ir

r toliau lieka nuožmus ir įsakmus, į pavaldinius kreipiasi niekinamai – „bailiai“. Metafora kareivius jis pažemina dar kartą: „po verpsčių su kuodeliu jums sėdėti, o ne valdovo tarnybą eiti!“. Ši metafora – retorinis sušukimas, parodantis valdovo pyktį ir pavaldinių paniekinimą. Pats Skirgaila nustumia karstą duobėn ir, įsakęs jį kuo greičiau užkasti, pasitraukia į šalį. Pirmasis segmentas baigiasi remarka, nusakančia kareivių veiksmus – „imasi kastuvų ir užverčia duobę žeme“, jausmus – „nedrąsiai“. Kareiviai su baime kasa karstą, tačiau bijo ir valdovo rūstybės , kuri juos užkluptų už įsakymo nevykdymą. Skirgaila šiek tiek palaukia, kol kareiviai kasa žemes, po to išeina. Jis lukteli dėl to, jog nori pamatyti, kad vykdoma tai, kas jo paliepta. Šis segmentas – tai žiaurus Skirgailos kerštas Keleriui ir iš dalies – Onai Duonutei, tačiau toks poelgis jaam neatneša nieko gero, o tik veda į dvasinę ir moralinę pražūtį.
Antrasis segmentas – tai bergždžios bajoro Daugailos pastangos išgelbėti gyvą užkastą Kelerį. Antrasis segmentas prasideda remarka. Iš jos sužinome, jog veiksme atsiranda naujas veikėjas – Daugaila, papasakojama jo savijauta – „jo rankos dreba, kasdamas dejuoja“. Skirgaila į bajoro veiksmus reaguoja sarkastiškai, su pasityčiojimu ir ironiškai klausia jo, ką jis čia darąs. Daugaila valdovo patyčių tarsi negirdi, jis ir toliau įnirtingai kasa, net nenumanydamas, jog Skirgaila žino, kas palaidotas karste. Tačiau į pagalbą valdovas nekimba, jis „s
stovi rankas ant krūtinės sudėjęs“ – ši remarka rodo Skirgailos priešinimąsi Daugailai ir jo veiksmams. Rankos, sudėtos ant krūtinės, simbolizuoja kunigaikščio atsiskyrimą nuo žmonių, pyktį, nepritarimą. Skirgaila piktai kaltina bajorą jam melavus. Į Daugailą valdovas kreipiasi „tu“, taip išreikšdamas artumą jam, parodo juos siejantį stiprų ryšį. Skirgaila visada pasitikėdavo juo, klausydavo „kaip tikro tėvo“. Šis palyginimas tarsi patvirtina puikius jų tarpusavio santykius. Daugaila, išklausęs kaltinimų tiradą, trumpam net nustoja kasti, ir atremia visus išsakytus kaltinimus prisiekdamas „dangaus ir žemės dievais“. Daugaila pats save sumenkina – „tebūnie man gėda“. Jis pagarbiai žiūri į Kelerio pasiaukojimą, drąsą, narsumą, nes jis netikėjo, kad yra žmonių, kurie „tiek aukotis gali“. Valdovo jokios priesaikos nebeįtikina, nes Skirgaila jau yra žlugęs ir dvasiškai, ir morališkai, jis niekuo nebetiki, jam niekas neberūpi. Tragiška Kelerio mirtis – tai tarsi įrodymas, jog Skirgaila gali padaryti bet ką. Daugailos valdovo grasinimai nebaugina, jis į Skirgailą kreipiasi vienaskaitos antruoju asmeniu „tu“, tarsi į sau lygų, artimą asmenį. Skirgaila lyg norėdamas išgąsdinti žengia arčiau bajoro ir piktai teiraujasi apie Stardo lavoną, bet Daugaila neatsako, o paprašo padėti jam gelbėti Kelerį. Tai, jog Daugaila bando išgelbėti savo valdovo priešą, rodo bajoro kilnumą, humaniškumą. Jis bando sugraudinti Skirgailą sakydamas, jog „kareiviui nedera būti žiauriam“, tačiau kunigaikštis paniekina jį kreipiniu „seni“, atima ka
astuvą ir paliepia kareiviams jį išvesti. Toks poelgis rodo Skirgailos žiaurumą, nusivylimą, pyktį net jam brangiems bei artimiems žmonėms. Daugaila nesipriešina, nes „nuvargo kūnas ir siela“. Kareiviai jo nespėja išvesti, pasirodo Oligė ir Ona Duonutė. Antrasis segmentas – tai visiško Skirgailos, kaip žmogaus, žlugimo įrodymas. Jam svetimi bet kokie šilti jausmai, jis kupinas vien pykčio ir pagiežos.
Trečiame segmente pasirodo dvi naujos veikėjos – kunigaikštienė Ona Duonutė ir bajoraitė Oligė. Ona Duonutė į mylimojo žūtį reaguoja labai jautriai, skaudžiai. Skirgaila į jos savijautą atsako piktai šypsodamasis, apie savo poelgį kalbėdamas su pasididžiavimu. Už durų spiegia Oligė – ji taip pat su-ino apie mylimojo mirtį. Ji reaguoja kitaip nei Ona Duonutė – isteriškai, tačiau jos sielvartas irgi valdovo nesugraudina. Oligė maldauja, kad ją įsileistų vidun, Skirgailą pavadina budeliu. Skirgaila įniršta – tai atskleidžia šaukiamieji sakiniai, ir net liepia ją nužudyti, „jei nenutils!.“. Kareiviai sutramdo Oligę, ji tik spėja nesavu balsu sušukti. Duonutė vis dejuoja, šaukiasi Dievo. Skirgaila rūsčiai, piktai įsako jai ateiti prie kapo. Kunigaikštienė dar kartą sušukusi „vai, Dieve“ nualpsta ir sudrimba prie kapo. Skirgaila, kupinas didžiulio pykčio ir nevilties, žengia prie žmonos kūno su durklu, tačiau jį sulaiko Daugaila. Jis i valdovą kreipiasi pagarbiai – „kunigaikšti“, tačiau gelbėdamas Duonutę surinka antrojo vienaskaitos asmens veiksmažodžiu – „nedrįsk“, taip tarsi įsakydamas va
aldovui. Tai paveikia Skirgailą ir jis išeina. Segmentas baigiasi tuo, jog Daugaila dejuodamas suklumpa šalia Onos Duonutės. Trečiasis segmentas nupasakoja dviejų moterų – Onos Duonutės ir Oligės – būsenas, sužinojus apie mylimojo žūtį. Tai, jog Skirgaila pakelia ranką su kardu prieš savo žmoną, įrodo, jog jis jau visiškai žlugęs – ir kaip žmogus, ir kaip valdovas.
Visa ši ištrauka – tai dvasinis ir moralinis Skirgailos žlugimas. Ištrauka kupina pykčio, nusivylimo, liūdesio ir skausmo. Palūžta ne tik Skirgaila, bet ir Ona Duonutė, nes kerštaudamas kunigaikštis sugriauna gyvenimą ir sau, ir jai. Juk kerštas niekada neatneša gėrio – jis lyg bumerangu visą išlietą pyktį ir agresiją grąžina pačiam kerštautojui.

Leave a Comment