Dainos interpretacija

Lietuvių liaudies dainos ir joms būdingi bruožai

Turtingiausia, savičiausia (tai yra, nepanaši į kitų tautų), vertingiausia lietuvių tautosakos dalis – dainuojamoji tautosaka. Šiai tautosakos grupei ir priklauso liaudies dainos. Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas (lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas). Tai leidžia samprotauti apie mūsų tautosakos moteriškumą – turbūt daugiausia ją kūrė moterys. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu – neišvengiamai – su žmogaus darbo ciklu bei asmeninio gyyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Vadinasi, norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, kartais tiesiog būtina šį tą žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Būdingas lietuvių liaudies dainų bruožas – šūksminė eilutė. Šūksminių frazių, kurių prasmės išvis nebegalime atsekti, liaudies dainose, ypač vaikų, piemenų dainose, taip pat sutartinėse, yra daug. Yra vartojamos frazės kaip sadūto tūto, dauno lylia čiūto, čiutyta rūtela, kalėda. JJos leidžia manyti, jog liaudies daina pirmiausia radosi iš melodijos. Melodija išties be galo svarbi liaudies dainai, nes joje labiausiai išsiskleidžia jausmas. Kaip ir melodija, liaudies dainose yra svarbios kai kurios detalės, kurių reikšmė (pvz.: bernelio aplinkos dažna detalė – žirgelis, d

dalgelis; mergelės – darželis. Bernelis – pjovėjėlis, artojėlis; geltonkasė mergelė – grėbėjėlė.) tokia ryški ir gili, jog jie yra tapę simboliais.

Lietuvių liaudies dainoms dažnai būdinga šakotinė struktūra arba kitaip – kompozicija (pvz.: daina prasideda apie ąžuolą. Po kelių strofų pradeda dainuoti tą patį, ką dainavo pradžioje, tik vietoj ąžuolo sako liepelė. Vadinasi, nuo tos vietos prasideda antroji dainos šaka. Tai ir yra vadinama šakotine kompozicija.). Dažnos dainos emocinį pagrindą sudaro kurių nors veikėjų santykiai (pvz.: dukrelės ir motinėlės, bernelio ir mergelės ir t.t.). Lietuvių kultūroje svarbiausi, savičiausi yra brolio ir sesers santykiai, kaip žmonių tarpusavio santykių modulis. Žinoma, turima galvoje tradicinius, senybinius santykius. Lietuvių liaudies dainose apie meilę retai kalbama tiesiogiai, perdėm atvirai, dažniausiai – užuominomis. Meilės dainų būdingos situacijos – bernelio ir mergelės susitikimas, mergelės laankymas.

Lietuvių liaudies dainose gausu poetinės leksikos. Daugumoje lietuvių liaudies dainose neapsieita be palyginimų ar sugretinimų (pvz.: bernelis dobilėlis, mergelė lelijėlė, bernelis ir ąžuolėlis, mergelė ir liepelė). Palyginimai ir sugretinimai yra labai nusistovėję, įprasti liaudies dainose. Jie yra panašūs į simbolius, tačiau tai ne simboliai. Dar viena liaudies dainų meninė priemonė – įasmeninimas arba personifikacija. Tai yra negyviems daiktams priskiriamos, suteikiamos gyvų žmonių savybės (pvz.: medžiai ir gyvūnai prabyla žmogaus balsu). Taip pat liaudies dainoms būdingi pastovūs arba nuolatiniai epitetai. Poetas, rašydamas eilėraštį, v
visada ieško naujų, netikėtų epitetų, o liaudies dainose jie nuolat kartojasi, keliauja iš vienos į kitą (liaudies dainoms būdingi epitetai: bernelis – baltas, gražus, mergelė – balta, graži, jaunoji, svirnelis – aukštas, lovelė – margoji.). Kita labai būdinga liaudies dainų stilistinė figūra – deminutyvai. Deminutyvai – mažybiniai ir maloniniai žodžiai (pvz.: brolelis, seselė, pulkelis, tvorelė, saulutė). Dainoms jie suteikia jausmingumo ir švelnumo.

Dainos interpretacija

Kas tai yra “interpretacija”? Tarptautinių žodžių žodyne rašoma: ”Interpretacija [lot. interpretatio – aiškinimas]: 1. ko nors (teksto, faktų, teorijos) prasmės aiškinimas, komentavimas; 2. muzikos, teatro, literatūros kūrinio savitas atlikimas; 3. reikšmių visuma, vienaip ar kitaip suteikiama kurios nors formalizuotos teorijos elementams.”. Šiuo atveju man labiausiai tinka pirmasis variantas, nes reikia rašyti apie teksto (tiksliau dainos) interpretaciją. Žinoma, norint tikslesnio žodžio paaiškinimo reikia konkrečiau jį ir įvardinti. Taigi aš pabandžiau ieškoti, kas tai yra “teksto interpretacija”? Ir ką jūs manote? O gi radau! Vienoje knygutėje, kurią sudarė Roma Jautakienė, radau parašyta: “Teksto interpretacija – teksto aiškinimas, reikšmės priskyrimas, tekstą susiejant su kontekstu.”.

Prieš pradedant rašyti interpretaciją perskaityk tekstą, kurį interpretuosi, bent 2 – 3 kartus. Perskaitęs kūrinį, nustatyki pagrindinę mintį. Po to susirask prasminius ženklus ir nustatyk iš jų patį svarbiausią, kulminacinį tašką. Tai atlikęs apmąstyki, ką kur rašysi. Jeigu tu nežinai, ką kur ir kaip rašyti, perskaityk toliau esančią informaciją ir tada tau turėtų vi

iskas paaiškėti.

Kaip ir visi kiti darbai (rašinys, analizė), taip ir interpretacija turi tris dalis: įžangą, dėstymą ir pabaigą arba išvadą. Įžanga – trumpa (6 – 8 eilutės), mokslinė, o ne emocinė. Iškart griebianti jautį už ragų! Duotas tas ir tas, reikia įrodyti tą ir tą. Duota, tarkim, vestuvinė daina. Galima keliais sakiniais apibudinti kas būdinga lietuvių vestuvinėms dainoms ir pereiti prie konkrečios dainos. Žinoma, čia tėra vienas iš gausybės galimų variantų. Rašant pradžią svarbu neužmiršti, kad įžanga – pasakymas ko ieškoti.

Interpretacijos dalys (pastraipos) turi būti susietos tarpusavyje. Tai galima padaryti su tokiais sakiniais kaip: “Šiek tiek kitaip.”, “O kokia yra erdvė?..”, “Panašūs principai yra.” ir panašiai. Dėstyme galima aptarti dainos temą, tipą (pvz.: darbo, vestuvines, kalendorines apeigų ir t.t.), jei to nepadarei įžangoje. Atskleiski dainos temą pagrindinę mintį, problemas. Nevenk probleminių klausimų, bet tuos klausimus pateik konkrečius. Probleminiai klausimai tau gali padėti atskleisti kūrinio problematiką. Paprastai interpretacija yra rašoma vienu aspektu (pvz.: laiko, erdvės, nuotaikos, sintaksės), bet galima nagrinėti ir keliais aspektais (pvz.: laiko, nuotaikos ir sintaksės; erdvės ir laiko) ar net visais aspektais. Meninė kalba (poetinis garsynas: aliteracija, asonansas, onomatopėja; poetinė leksika: deminutyvai, epitetai, palyginimai, personifikacija, alegorija.; poetinė sintaksė: retorinis klausimas, pakartojimas, paralelizmas, inversija.) padeda nagrinėti kūrinį (šiuo atveju dainą). Meninės kalbos nereikia suregistruoti (p
pvz.: aliteracijų – 5, deminutyvų – 16, inversijų – 3), bet reikia paaiškinti ką ji suteikia dainai, ką padeda atskleisti. Stenkis visus savo teiginius pagrįsti citatomis, tačiau cituodamas neišsiplėsk. Cituok svarbiausius dalykus. Nebijok vartoti tokių sakinių kaip: “Sunku pasakyti, kodėl.”, “Nežinau, kaip.” ir panašiai. Tokie sakiniai rodo ne kvailumą, o protingumą. Tik nepersistenk vartodamas žodžių junginius, pavyzdžiui: “mano manymu”, “esu tikras”, “drįsčiau teigti”, – tada, kai šie žodžiai nereikalingi. Interpretacijoje, skirtingai negu rašinyje, negali būti atpasakojimo, nes kaip jūs jau žinote interpretacija, tai teksto aiškinimas, o ne atpasakojimas. Taip pat reikėtų vengti tuštokų, banalių svarstymų, nes jie interpretacijos nepraturtina, o atvirkščiai – skurdina. Nemanyk, kad, jei parašysi ilgesnę interpretaciją, ji bus geresnė. Geriau rašyti tiek kiek žinai, o nepradėti svarstyti apie nieką.

Svarbu interpretuojant bet kokį kūrinį įterpti teksto kontekstą. Kas tai yra? Tarptautinių žodžių žodyne paaiškinta: “Kontekstas [lot. contextus – surištas]: 1. prasmės atžvilgiu išbaigta teksto ištrauka, leidžianti tiksliai suprasti į ją įeinančio žodžio, posakio ar sakinio reikšmę; 2. kokio nors fakto, įvykio, reiškinio aplinkybės, sąlygos, aplinka.”. Taigi kontekste reikėtų rašyti, jeigu ištrauka, apie tai kaip ši ištrauka atrodo visoje dainoje, jeigu visa daina (kas labiau tikėtina), tai kaip atrodo daina tarp kitų to krašto dainų, kokią vietą užima tarp kitų tokią pat temą turinčių dainų, kokie ryšiai su mitologija ir panašiai. Nėra griežtai nustatyta, kur reikia įterpti kontekstą. Jį galima įterpti po įžangos, prieš pabaigą ar kur nors kitur.

Gali iškilti klausimas: “Ką rašyti pabaigoje?”. Prieš atsakydami į šį klausimą mes turime užduoti sau kitą klausimą: “Kas yra pabaiga?”. Pabaiga – apibendrinimų apibendrinimas. Taigi, žinodami kas yra pabaiga, galime atsakyti ką rašyti joje. Išvadose trumpai apibendrinkite pasirinktą ar pasirinktus aspektus (pvz.: kalbėjote apie erdvę. Išvadose parašykite erdvė tokia todėl, kad rašytojas norėjo pavaizduoti. Rašytojui pavyko ar ne?). Pabaigoje atskleidžiama teksto vertė (gal tai klasika, o gal visiems – praėjusio, esamo ir būsimo amžiaus žmonėms – aktualios problemos nagrinėjamos kūrinyje). Taip pat galima parašyti savo požiūrį į tekstą (kodėl šis kūrinys tau įsimintinas, svarbus). Įsidėmėk, pabaiga – paskutinysis apibendrinimas ir joje turi atsispindėti tai ką rašei anksčiau dėstyme.

Pavyzdys

Liaudies daina

Vidury lauko

Stovi grūšelė,

Kalėda!

Toje grūšelėj

Žvakelė dega

Kalėda!

Oi, ir iškrito

Trys kibirkštėlės,

Kalėda!

Ir pasidarė

Dideli dyvai,

Kalėda!

Dideli dyvai:

Marios mėlynos,

Kalėda!

Tose marėse

Laivelis pluko,

Kalėda!

Tame laively

Bernelis sėdi,

Kalėda!

Bernelis sėdi,

Strielbeles drožia,

Kalėda!

Strielbeles drožia,

Anteles šaudą,

Kalėda!

Anteles šaudą,

Mergelei siunčia,

Kalėda!

Aščinčiuose,

Padarunkuose,

Kalėda!

Liaudies daina. “Vidury lauko stovi grūšelė”

Kalendorinės šventės, apeigos – tai proga liaudies žmogui atitrūkti nuo kasdienybės, pamąstyti apie ateitį. Didelė išmintis – kasdienybę rengti vis kitais apdarais.
Daina “Vidury lauko stovi grūšelė” – viena kalendorinių švenčių dainų. Jos kompozicijos pagrindas – paralelizmas – žmogaus ir gamtos sugretinimas: pirmosios paralelės pagrindinis veikėjas – grūšelė, antrosios – bernelis. Daina turi mitinį kontekstą: grūšelę galima sutapatinti su Pasaulio medžiu. Baltų mituose Pasaulio medis atitinka tris kosmines stichijas: ugnį (viršūnė), žemę (kamienas) ir vandenį (šaknys). Šie pirmapradžiai elementai atsirado per pasaulio kūrimosi aktą (perėjimą iš chaoso į kosmosą). Vanduo dainoje atsiranda iš trijų kibirkštėlių, t.y. ugnies. Pasak mitų, vanduo gali atsirasti ir iš rasos, nutekėjusios nuo medžio šakų. Grūšelė (arba Pasaulio medis) stovi “Vidury lauko”, t.y. visatos centre, kur vyksta pasaulio kūrimosi aktas.
Antrosios paralelės pagrindinis veikėjas – bernelis. Jo veikla medžioklė, santykiai su mergele. Nušautas anteles bernelis siunčia mergelei, vadinasi, nori jai įtikti. Čia galima įžvelgti užuominą apie vedybas. Senovės lietuviui vedybos buvo svarbus ir atsakingas žingsnis – naujo gyvenimo pradžia. Ir bernelis, ir mergelė turėjo būti jam pasirengę. Tai galima spręsti iš vestuvinių dainų, gausių papročių, prietarų, spėjimų.
Taigi dainos kompozicijos pagrindas – dvinaris paralelizmas. Abejose paralelėse vykstantys procesai svarbūs, abu yra pradžia – pasaulio ir vedybinio gyvenimo. Vis dėlto labiau išplėtota antroji paralelė (pirmąją sudaro penki, o antrąją šeši posmai).
Kad ši daina priklauso kalendorinių apeigų dainoms, galima spręsti iš pasikartojančio refreno “Kalėda!”. Toks refrenas būdingas Advento ir Kalėdų dainoms. Dar pagonybės laikais žmonės švęsdavo Kalėdas – saulės sugrįžimo dieną. Kalėda – mitinė dievybė, atvažiuodavusi rogėmis ir atveždavusi dovanų. Iš čia kilo šventės pavadinimas. Ir dabar žmonės puošia Kalėdų eglutę, o Kalėdą pakeitė Kalėdų senelis. Adventas – ikikalėdinis laikotarpis, trunkantis apie keturias savaites (prasideda paskutinį lapkričio sekmadienį). Jo metu buvo draudžiama linksmintis: nešokdavo, dainuodavo tik tam laikotarpiui skirtas dainas, tris kartus per savaitę pasninkaudavo (trečiadienį ir šeštadienį). Per Adventą ir Kalėdas burdavo, spėdavo ateitį, tikėta, kad tuo metu gali vykti stebuklai.
Pasaulio kūrimasis, toks svarbus procesas, pirmojoje paralelėje sukuria sakralią erdvę. Ji atvira (lauko vidurys, visatos centras). Antrosios paralelės erdvė gamtinė (bernelis žvejoja mariose). Dainos nuotaika pakili (tai rodo po refreno esantis šauktukas). Šiai, kaip ir visoms lietuvių dainoms, būdingi deminutyvai (grūšelė, laivelis, bernelis, mergelė ir t.t.), suteikiantys lyrizmo. Pastarieji epitetai (“dideli dyvai, marios mėlynos”) sukonkretina vaizdą. Minimas magiškas skaičius trys. Senovėje žmonės didelę reikšmę teikė skaičiams, tikėjo jų stebuklinga galia. Trys – mitinis skaičius. Svarbi vieta jam skiriama ir religijoje (trys pagrindinės dorybės: tikėjimas, meilė, viltis, dieviškoji trejybė).
Šioje, kaip ir visose liaudies dainose, nėra tendencijos rimuoti galūnes. Ji surimuota moteriškuoju rimu (kirčiuotas priešpaskutinis skiemuo). Dainos struktūra tradicinė: vienuolika strofų po tris eilutes su pasikartojančiu refrenu, sujungiančiu abi paraleles.
Taigi daina “Vidury lauko stovi grūšelė” – kalendorinių apeigų daina. Ji turi mitinį klodą, kuris išplečia jos erdvę ir prasmes. Taip prieš mus atsiveria neužmirštamas poetinis pasaulis, mūsų protėvių dvasia.

Asta Medveckaitė, IIh kl.

Baigiamasis žodis

Taigi, atrodo, viską parašiau ką žinojau apie dainos interpretaciją. Žinoma, dar būtų galima daug ir ilgai rašyti apie lietuvių liaudies dainas, bet pagrindinius dalykus išdėsčiau referato pradžioje. Prisiminkite, interpretacija moko perskaityti kūrinį, savaip jį suprasti, nenutolstant nuo teksto. Kaip jau minėjau, apie tą patį tekstą galima parašyti daug skirtingų interpretacijų, tad neįsikibkite į vieną ar kitą interpretacijos formą ir stenkitės rašyti kuo įvairiau.

Naudota literatūra:
1. 8 kl. Skaitiniai “Knygų dienos”, pirmoji knyga;
2. Tarptautinių žodžių žodynas;
3. Roma Jautakienė “Pagrindiniai literatūros teorijos pagrindai”;
4. Atšviesti lapai, kuriuos nurodė mokytoja;
5. 10 kl. užrašai, kuriuos padiktavo mokytoja B.Kucinienė;
6. Raseinių “Žemaičio” gimnazija “Teksto analizė bei interpretacija”, kurią sudarė Regina Kvietkienė.

Leave a Comment