SLĖPINIAI LITERATŪROS LABORATORIJOJE

SLĖPINIAI LITERATŪROS LABORATORIJOJEMeninio teksto skaitymas ir interpretacija buvo ir bus viena svarbiausių teorinių ir praktinių literatūros mokslo problemų, kadangi interpretacijos metodologija (teksto/kūrinio prasmių sistemos aiškinimo principai) visuomet remiasi į filosofinę literatūros kūrinio koncepciją ir siejasi su itin sudėtinga estetinio suvokimo problematika. Interpretacija visuomet pretenduoja į universalumą, siekia objektyvumo bei moksliškumo, o interpretavimo metodologiją apsprendžia apriorinė filosofinė nuostata, kuri, kaip pasaulėžiūros dalis, neišvengiamai yra, buvo ir bus individuali asmens ontologinė, epistemologinė ir vertybinė orientacija. Autentiška sąmoninga literatūros interpretacija iš esmės yra filosofinės nuostatos demonstravimas, todėl literatūros teorijos problematika remiasi į kur kas gilesnius kontekstus nei kritikos mokyklos (semiotika, fenomenologija, psichoanalitinė, mitologinė, sociologinė ir kitos kritikos). Literatūros kūrinys kaip estetinio pažinimo objektas yra principų, įsitikinimų, ideologijų susidūrimo bei išbandymo laukas, o šių giliųjų sąmonės nuostatų teisingumo kriterijus – atskleistos kūrinio prasmės objektyvumas ir universalumas. Nes galų gale visos interpretacijos yra nutaikytos į tas pačias universalias žmogaus prasmes bei vertybes, atsiremia į žmogaus problemą, tik nevienodai ją aktualizuoja. Todėl interpretacijos praktika su jos euristine įtampa visuomet buvo ir bus literatūrologų dėmesį traukianti, intelektualinį azartą inspiruojanti sfera.Literatūros skaitymui-interpretavimui skirtų darbų nėra daug ir niekuomet nebus per daug (kaip ir pačios literatūros), tad Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros ir Visuotinės literatūros katedrų dėstytojų straipsnių rinkinys “Teksto slėpiniai”, skirtas literatūrinei teksto analizei, yra sveikintinas įvykis. Tai periodinis leidinys (planuojama leisti kasmet), sudarytojas – V.Martinkus. Dėstytojus bendram darbui sutelkia VPU Lituanistikos fakulteto institucija gan rūsčiu, pozityvistinės dvasios pavadinimu: Literatūrinės teksto analizės laboratorija. Laboratorija, eksperimentinio metodo galimybė – visa tai atrodo lyg geroji žinia, žadanti išlaisvinimą nuo filologinio subjektyvumo ir retorikos blogio, filologijos mokslinio prestižo bei orumo atgavimą, bet leidinio intriguojantis, teosofiškai koketiškas pavadinimas “Teksto slėpiniai” sukelia kitokias asociacijas ir verčia abejoti laboratorijos ir slėpinio sąvokų derme. Kartais atrodo, jog filologai ignoruoja sąvokų definicijas arba voliuntaristiškai metaforizuoja kalbą. Todėl jų pranešimai yra migloti, racionaliai neartikuliuojami ir neverifikuojami. Paradoksas: filologais, tais žodžio iliuzionistais kalbos sferoje negalima pasitikėti; ypač klastingi jie būna interpretuodami nebylų tekstą, – bet kokiomis priemonėmis siekia įrodyti savo tiesą, prieš tai sofistiškai pašalindami galimą kritiką teiginiais, kad jų aiškinamų tiesų atveju nėra jokio galutinio kriterijaus, t.y. kad bet koks teksto aiškinimas visuomet bus reliatyvus, todėl kiekvienas požiūris (“aspektas”) yra teisėtas. Tokia interpretuotojo laikysena paprastai parodo jo priešiškumą ne tik oponentams, bet ir pačiam tekstui kaip objektyviai prasmių sistemai. Teksto prasmių sistema iš tiesų ir yra sistema (dinamiškas, kintantis dydis), tačiau ir estetikos (kaip subjektyvumo, jusliškumo) fenomenas išauga iš universalių žmogaus vertybių bei reikšmių, todėl galimi ir tam tikri bendri kriterijai.

Šie palydimieji samprotavimai kyla apmąstant apie laboratoriškumo pozityvistinę pretenziją ir slėpinio metaforos teikiamas slapstymosi laisves. Juk pasislėpus už slėpinio galima kalbėti šamano balsu ir terorizuoti profanišką, žodžių žaidimuose silpną auditoriją.Tarp mokslo ir mistikos yra amžina nesantaika, slėpinys negali tapti laboratorinio eksperimento objektu, tačiau reikia pripažinti, kad šios orientacijos patenkinta abi žmogaus prigimties puses – racionaliąją ir emocinę – ir leidinys nusitaiko į platesnę auditoriją. Pagaliau ir dėstytojų orientacijos, jų episteminės nuostatos ne tik gali, bet ir būna skirtingos. Mėgstama sakyti – kiek žmonių, tiek interpretacijų, bet teksto vienovėje tos interpretacijos turėtų suartėti, atpažinti ir pripažinti viena kitą, kitaip neįmanoma jokia literatūros kritika kaip mokslas. Santarvė ir supratimas priklauso nuo teksto tikrovės pripažinimo laipsnio.***P.Bražėnas savo seminarą pradeda rūstokai: “mokysimės skaityti iš naujo”. Aišku, tai psichologinis retorinis auditorinio darbo triukas, kurio nereikia traktuoti rimtai, kaip privalomo metodo (blaivus, nemetaforiškas protas sako, kad mes tik tęsiame savo mokymąsi skaityti, kuris prasidėjo mokykloje ar dar anksčiau; imperatyvas “iš naujo” ateina iš kažkur kitur, galbūt iš ideologijos ar politikos srities). P.Bražėno tekste svarbiausia yra, sakytume, teksto interpretacijos pedagogika, jaunos auditorijos šamaniškas žavėjimas, psichologinis emocinis pririšimas prie teksto kaip prie apriorinės vertybės, kaip prie garbintino objekto. B.Vilimaitės novelė “Povilėl Povilėl” pristatoma nelyg kokia itin vertinga ikonografinė relikvija, nereikalaujanti aksiologinės recepcijos procedūrų. Tekstas, kaip ir dera apriorinės (šališkos) kritikos atveju, turi žavėti savo paviršiumi, jis apsaugomas nuo analitinio įsiskverbiančio į vidines teksto logikas žvilgsnio.Didelė P.Bražėno teksto dalis (lyg nurašyta iš diktofono) iš tiesų yra psichologinis auditorijos apdorojimas, jos valios eliminavimas (išlieka tik viena – interpretatoriaus valia), o pats tekstas yra tarytum interpretatoriaus ir auditorijos komunikavimo priemonė. Jis lyg tarp kitko, nes ir taip yra geras ir gražus, nėra ko per daug į jį gilintis (nors kalbama apie jį tikrai daug). Studentai prie teksto pririšami emociškai (empatijos principas, nuolatinis raginimas įsijausti), aiškinasi jį psichologiškai (o kaip tai būna…), o interpretacijos rezultatai – hedonistinės patirtys (nektaro rinkimas, medaus skanavimas ir t.t.), kurioms pakanka figūratyvinio (estetinio, juslinio) teksto lygmens. Aišku, jog analitinės interpretavimo procedūros atimtų bendro skaitymo malonumą, todėl jų ir nėra. Užtat yra autoritariškas, įsakmus bendravimas su auditorija (susidaro įspūdis, jog dirbama su pirmo kurso studentais, kurie dar nepasiekė abstraktaus mąstymo lygmens ir tebegyvena spalvingą emocinį gyvenimą), gundymas teksto malonumais (nukreipiama į figūratyvinio plano detales), savotiškas auditorijos suvedžiojimas literatūros kūriniu, o interpretatorius išryškėja kaip koks triksteris, virtuoziškas apgavikas, išradingai susigalvojantis originalių nektaro gaudymo priemonių (malonumą ir skaitymo euforiją skatinanti formulė: PĮPĮĮ – perskaityti, įsijausti, pastebėti, įvardinti, įvertinti). Nors burtininkaujantis interpretatorius savo auditorinį darbą vadina “juodo darbo pamoka”, tai tėra tik auditorijos valią turintis paralyžiuoti triukas, o kūrinio skaitymas, matyt, iš tiesų yra malonus ir įdomus užsiėmimas. Sakytume, naudingas malonumas. Šią pamoką norėtųsi suprasti kaip “reader – response” kritikos metodą, nes literatūros tekstas yra tik pretekstas fiksuoti ir aptarti auditorijos emocinėms psichologinėms reakcijoms. Pedagoginiu požiūriu tai, be abejo, funkcionalu ir veiksminga, bet atrodo, jog iki giliųjų egzistencinių kūrinio klodų neprisikasama, jie netampa interpretuojančiosios auditorijos rūpesčiu ir sąmonės savastimi, neatsiremia į jos gyvenimą ir tekstas lieka kaip išoriška kultūrinė (beveik muziejinė) vertybė. Iš esmės jis turi atsitiktinumo pobūdį, ir šiose pratybose gali būti pakeistas bet kuriuo kitu tekstu. Nes darbo objektas – skaitančiųjų psichika, o vienintelis metodas – psichologinis pastabumas. Kaip darbo su studentais pavyzdys šis tekstas yra įdomus, charakterizuojantis ir, be abejo, pedagogiškai tikroviškas.
***A.Vaitiekūnienės tekste “Novelių semantika ir poetika”, skirtame I.Šeiniaus kūrybai, ryškėja idėja, jog autorei vis svarbesnis darosi ne kūrinio veikėjas, bet jį sukūręs rašytojas, ne estetinė tikrovė, bet pats gyvenimas, ne menas, o jį kuriantis žmogus. Blaivi ir išmintinga pozicija, tik kyla abejonių dėl estetinės reikšmės statuso, dėl meno autonomijos ir kitų dalykų. Šiame tekste svarbu ne tiek novelių semantika (poetika jame beveik ir neartikuliuojama, tai tik pavadinimo retorika), kiek referencijų laukai: I.Šeiniaus novelių svarbiausia funkcija – Šeiniaus gyvenimo rekonstrukcija. Savotiškas istorinis biografinis metodas, tik einama priešinga kryptim, – ne nuo gyvenimo į kūrinį, bet nuo kūrinio į gyvenimą. Novelės skaidomos atskirais tematiniais klodais ir visi jie randa paaiškinimus biografiniuose kontekstuose. Atskirų motyvų interpretacija yra savotiški paaiškinimai arba tiesiog nuorodos į tikrovę. Svarbiausia – atpažinti prototipus ir jų realią situaciją (“Atpažįstame, kad pasakotojas – Šeinius, Šeiniūnų vaikas”…). Taigi tekstą paaiškina gyvenimas, o be tikrovės realijų, be kultūrinio socialinio konteksto I.Šeiniaus kūriniai, regis, neturi savaiminės meninės vertės. Tekstas neabejotinai įdomus ir informatyvus (dabar dokumentinė literatūra apskritai įgyja persvarą prieš beletristiką ir teorines spekuliacijas), tačiau paaukojamas estetinis kūrybos aspektas, kuriuo taip rūpinosi pats rašytojas. Atrodo, jei autorei tektų rašyti ne apie jai gerai žinomą I.Šeinių, o apie kokį kitą mums svetimą rašytoją, supratimo procedūrų mechanizmas imtų suktis vietoje, nepateikdamas jokių konkrečių prasmės ir reikšmės substancijų.Gal kiek mažiau sociokultūriniu redukcionizmu pasižymi “Vyskupo ir velnio” analizė: joje daugiau dėmesio skiriama sąlygiškam fantastiniam vaizdavimo būdui, personažų psichologijai, etinei ir religinei problematikai, šiek tiek pamirštama tikrovė (gal todėl, kad ji švediška?). Aptariami literatūriniai topai, simbolinės kūrinio reikšmės. Bet interpretacija krypsta į alegorišką atskirų reikšmių aktualizavimą, tiesmukiškus konstatavimus, o kūrinio semantika apribojama religine, ideologine katalikybės ir protestantizmo sąveikos perspektyva, prisimenant sociologijos klasiko M.Weberio fundamentalias nuostatas. Kaip atspindintis rašytojo gyvenimo realijas ir leidžiantis nustatyti jo kūrybos ištakas, A.Vaitiekūnienės tekstas yra informatyvus, naudingas ir turėtų būti įsirašytas į I.Šeiniaus bibliografinius katalogus (skyriuje “Apie”).
***K.Nastopka “Semiotinėje eilėraščio analizėje” taikiniu ir metodo išbandymu pasirenka T.Venclovos “Rudenį Kopenhagoje”. K.Nastopka primena įgudusį medžiotoją, turintį stiprų šautuvą stambiems žvėrims šaudyti ir mėgstantį pasirinkti taikiniu vieną ir tą patį stiprų, jo paties kvalifikacijas atitinkantį, semiotinėmis trajektorijomis opozicijų zigzagais judantį objektą. Nušauna jį virtuoziškai, stebėti tai yra įdomu ir malonu. Nors galutinis rezultatas, sakytume, nėra pritrenkiantis: konstatuojamos tos pačios natūros ir kultūros, savo ir svetimo bei panašios dichotomijos, kurias mums primetė dar romantikai. Bet pats interpretavimo procesas – itin hermetiško T.Venclovos teksto atrakinimas – yra patraukiantis, imponuojantis metodo ir definicijų aiškumu, minties disciplina, nereikalingo žodžių srauto ar pašalinių konotacijų eliminavimu. Metodas veikia kaip gerai suderinta, bet kokią empirinę medžiagą lengvai sudorojanti, psichologinius turinius semiotiniais briketais formalizuojanti mašina. Jos dėka galima supaprastinti ir pasakyti visa, kas literatūros tekste yra miglota ir per daug sudėtinga. Viską galų gale galima suvesti į formalias elementariąsias struktūras (matyt, žmogus iš esmės yra elementarus) ir įsitikinti, kad nieko magiško ar stebuklingo šiame loginių struktūrų pasaulyje nėra. Nors semiotinę mašiną galima apkaltinti deduktyvaus tautologinio mąstymo yda (apriorinis prasmės generavimo principas ir semiotinio kvadrato logistinis karkasas – metodo pradžia ir pabaiga – iš esmės yra tos pačios loginės struktūros – intelekto modus operandi – eksplikacija), bet įsiskverbti į teksto hermetinį kiautą ji tikrai padeda.Kartais semiotika primena intelektualinį monstrą didele galva ir nugeibusiomis galūnėmis: tas monstras stengiasi tikrovę atpažinti deduktyviai, iš jos atspindžio savo paties galvoje, apriorinėse sąmonės struktūrose. Bet ją atpažinęs, racionalizavęs (išsiaiškinęs kaip pačias bendriausias prasmės struktūras) ir nustatęs strateginius vertės objektus, semantiniame lygmenyje ropščiasi prie tų objektų atsiremdamas į kitus prasmės išryškinimo metodus, kurie aktualizuoja ne tik uždaros galvos logiką, bet ir kontekstus. Todėl paskutiniam žodžiui sustiprinti, suteikti jam realios gyvybės semiotikui reikia kitos kalbos, kuri susietų apriorines sąmonės struktūras su dinamiškais tikrovės kontekstais. Taip semiotinio diskurso pabaigoje atsiranda V.Kavolio samprotavimai, tapdami integruota semiotinės interpretacijos išvadų dalimi. Tokia struktūralistinio-semiotinio proto gudrybė kartais vadinama genialumu – kaip privaloma ir net asmeniška semiotinio interpretatoriaus ypatybe. Situaciją galima paaiškinti ir paprasčiau: be semiotinio metodo konstruktyvaus pobūdžio ir analitinių procedūrų privalumų jis pasižymi ir sveiko proto ypatybe. T.y. nepabaigia darbo spekuliatyviomis ir iš esmės tautologiškomis išvadomis (dedukcinio mąstymo sindromas) , bet ir pasako kažką daugiau, neužsidaro semiotinio kvadrato dėžėje. Nes žmogaus galva (kaip ir estetikos bei prasmės fenomenas) nėra kvadratinė. Būties ir vertės opozicijoms išryškinti pakaktų net ir primityvios archainės mitologinės sąmonės, bet mums reikia kontekstualaus semantinio informatyvumo. Kitaip tekste nerandame žmogaus, tik lingvistinį pozityvizmą. Kartais konstruktyvi būna ir slėpinio idėja.
K.Nastopkos tekstas – virtuoziška analizė, tik būtų galima be skausmo išmesti “laboratorinę” pradžią (“Teksto skaidymas”) ir nieko nereiškiančia fonetinę pabaigą (“Turiningos raiškos figūros”), kur žaidimas didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis (neva garsais) vyksta tik interpretatoriaus subjektyvumo erdvėje, jo vaizduotėje, ir nieko nesako skaitančiajam. Man tos išryškintos raidės nei skamba akustiškai, nei ką nors reiškia – tai tik semiotinio protokolo dalis, formali privaloma procedūra. Šalia jos V.Kavolis prabyla gyvo žmogaus balsu, neskaidydamas prasmės fenomeno į pozityvistinius ar akustinius kalbos atomus (kaip ir Goethe savo natūrfilosofinėse gamtos ir gyvybės fenomeno interpretacijose).Nepaisant mano abejonių dėl kai kurių semiotinio metodo aspektų, K.Nastopkos tekstą rekomenduoju studentams kaip labai gerą disciplinuoto struktūrinio mąstymo pavyzdį, padedantį įveikti sensualistinio psichologinio teksto interpretavimo inerciją. Apskritai mano įsitikinimu, bet kurios teksto interpretacijos pamokos turėtų prasidėti nuo struktūralistinio požiūrio ir semiotinės mokyklos, o tik po to, R.Barthe’o pavyzdžiu, eiti toliau. Išsireiškus kalambūriškai, be struktūralizmo nebus poststruktūralizmo.V.Martinkaus “Eseistinio teksto polifonija: Leonardo Gutausko “Laiškai iš Viešvilės” itin hermetiškas, giliamintiškas tekstas. Jo autorius primena hierofatinę figūrą, Egipto žynį, kalbantį pašvęstųjų arba išrinktųjų kalba apie sakralinius, paprasta kalba neartikuliuojamus dalykus. V.Martinkus perspėja, kad kiekvieno skaitančiojo patirtis yra unikali, nepakartojama, ir kad aiškinantis teksto prasmes nėra ko tikėtis bendro supratimo, kurio tikėtųsi tradicinis profaniškasis interpretatorius. Teksto prasmes suponuoja skaitančiojo patirtis, o kiekvieno patirtis yra asmeniška (kaip ir individo santykis su Dievu protestantiškoje tradicijoje), nepakartojama (tai, beje, paneigia laboratoriškumo principą), neperteikiama. Tokia situacija – “lemtinga”, todėl kyla klausimas, ar apskritai galima teksto interpretavimo disciplina, jeigu teksto prasmių suvokimas primena mistinių neverbalizuojamų patirčių struktūrą.
Atremdamas interpretaciją į patirties individualumą V.Martinkus aktualizuoja radikaliausią hermeneutikos ir fenomenologijos formą, nukreipiančią mus į psichologizuotą intersubjektyvumo problematiką (W.Dilthey’aus nepasiekiamų prasmių horizontai), kuri susijusi su romantine kultūrinės morfologijos koncepcija. Apibendrintas stebintysis (skaitantysis) pažįsta tik reiškinių paviršius (normatyvinė literatūros forma), tačiau unikalus stebėtojas savo patirčių unikalumo dėka gali įžvelgti giliąsias literatūros teksto esmes (paslaptingasis, unikalusis literatūros aspektas). Toks pažinimo veiksmo, subjekto sąmonės sureikšminimas V.Martinkaus teorijoje atsiremia į I.Kanto epistemą, į fenomeno / noumeno ir transcendentalumo / transcendenciškumo dichotomijas, tačiau yra gan supainiotas dialogiškumo-dialektiškumo (polifonijos) perspektyvomis (M.Bachtino koncepcijos). Rekonstravus V.Martinkaus logiką, sakytume, kad kiekvienas individualus kūrinio perskaitymas aktualizuoja unikalias, izoliuotas patirtis; šių patirčių visuma sudaro atskiro individo pažinimo galią pranokstantį prasmių tinklą (transcendentalijų laukas kaip universalaus proto idėja), o šis prasmių tinklas – kaip visuma – individualiems skaitytojams yra transcendentinis, neaprėpiamas, anapus jutimo ir mąstymo galimybių. Polifoniškume galima tik dalyvauti, išgirsti jo atskirus balsus, bet kaip visuma jis neartikuliuojamas. V.Martinkus savo tekste įdomiai realizuoja absoliutinę (prasmės) idėją negatyviuoju (apofatiniu) metodu. Tai iš esmės reiškia estetinį reliatyvizmą, atsiremiantį į filosofines solipcizmo ir agnosticizmo nuostatas. Kartu – ir interpretatoriaus alibi. Tekstas kaip toks yra nepažinus, todėl krypstama prie skaitytojo problemos, prie jo sąmonės – kaip apriorinių prasmės suvokimo sąlygų – tyrinėjimo. Svarbiausia problema – skaitytojas, rašytojo tekstas nebe tiek svarbus. Nes jis atskleidžia tik vieną labai svarbią ir neginčijamą tiesą – skaitytojo sąmonės ribotumą. Skaitytojas norėtų pasiekti ezoterinį teksto lauką (kuris įvardinamas apofatiškai – kažkas), bet yra privestas pasitenkinti simbolinėmis to lauko nuorodomis – tradicijos įtvirtintais ženklais – todėl jam belieka susitaikyti “su savuoju ribotumu.” Savaime aišku, jog skaitytojas – empirinis, ribotas, atsitiktinis – negali pretenduoti į transcendentinius dydžius, nors jam ir “labai rūpėtų “pasisavinti” visą tekstą, magėtų paversti jį vien savąja fenomenologine patirtim ar pasauliu”. Nes “Kažkas neigia tokį ribotumą (…). Kažkas yra teksto pilnatvės, universalios jo erdvės, jo skaidrumo ir aiškumo linkmė”. V.Martinkaus polifonija – tai skaitytojo ir visų galimų skaitytojų santykio, kaip struktūrinio principo, perkėlimas į patį tekstą ir jo pavertimas kalbančių balsų polifonija (polifonija tam tikra prasme yra visi galimi teksto perskaitymai, savotiška Aristotelio entelechija in potentialis). Taip Kažkas tampa agnostiniu horizontu, riba, todėl darosi aišku, kodėl interpretacija yra kaip lemtis (įvykis, nepriklausnatis nuo individualios valios). Kartais atrodo, jog autorius ragina atsisakyti interpretuoti, vengti baugios teksto būties, pripažinti transcendencijos neaprėpiamumą ir neišreiškiamumą. Ir, Pseudodionisijaus dvasia, apofatiškai paskelbiama, jog esminis kažkas yra “negatyvioji teksto būtis”, kuri, aišku, yra nepažini. Tačiau santykis su “tamsiąja teksto dvasia” (parafrazuojant J.Boehme) visgi yra prasmingas, jei nepretenduoja į racionalizuojantį pasisavinimą ir visuotinumą, – tekstas gali atsiskleisti kaip lemtis, kaip ypatinga patirtis, kurioje ir kviečiama dalyvauti. Beje, L.Gutausko tekstas tokiam paslaptingam perskaitymui yra itin parankus, V.Martinkaus interpretacijoje (kuri gan įdomi kultūriniais filosofiniais kontekstais), galima pajusti gyvą ir slėpiningą autoriaus ir interpretatoriaus dialogą, įrėminantį ir įprasminantį visą teksto hermetiškų prasmių polifoniją.
***Pirmuosius “Teksto slėpinius” užbaigia V.Juknaitės aiškus, ramus ir dalykiškas kalbėjimas – “Teksto skaitymas balsu”. Skaitymas balsu – dar vienas teksto prasmės išryškinimo, jo suvokimo būdų, savotiška gyvoji kūrinio interpretacija. Žmogaus balse, skaitymo situacijoje, auditorijos pobūdyje ir t.t. gali atsikleisti tie prasmės ir reikšmės niuansai, kurie kartais pačiame tekste yra tamsus slėpinys, laukiantis jaučiančio ir suprantančio žmogaus balso.***“Teksto slėpiniai” – įdomus kolegų darbas, parodantis literatūrologinio darbo – teorinio ir praktinio įvairias galimybes, prabylantis unikaliais balsais, rodantis literatūros mokslo laisvėjimą, teorinių nuostatų diferenciaciją ir prasmingų dialogų galimybę.Besamprotaujant ties pirmuoju leidiniu, pasirodė ir antrasis, nutaikytas į vieną autorių – J.Aputį. Beveik tie patys balsai, tik taikinys kitas. Leidinys pradedamas šviesios atminties daugelio mūsų mokytojo Alberto Zalatoriaus eseistiniu tekstu “Ką pasakojo Bronius?”, kuriame labai aiškiai, atsižvelgiant į naujosios kartos gyvenimo ir mąstymo aplinkybes, pasakojama apie ezopinę kalbą vienoje J.Apučio novelėje. Ši teksto interpretacijos praktika, pasikeitus gyvenimui ir modernėjant literatūrologinei kalbai, taip pat reikalauja dėmesio, nes slėpininga gali pasidaryti ir tai, kas neseniai buvo lyg savaime aišku ir kėlė didelį estetinį bei etinį mūsų skaitytojo džiaugsmą.