tremtiniai

1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltijyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą.

Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.

Tremtyje kasdieniniai palydovai buvo šaltis, badas, ligos, vėliau, kiek prakutus, – skurdas, neteisybės ir neatskiriamas Tėvynės ilgesys.

Žmonių toje vargo žemėje atsiudūrė skirtingo amžiaus, skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Atsidūrusieji Sibire su pirmaisiais genocidinio trėmimo srautais patyrė visą grumtynių už gyvastį siaubą, pokariniai tremtiniai, jaau naudojami kaip nemokama darbo jėga, turėjo daugiau galimybių išlikti.

Taigi, kas tremtiniams padėjo ištverti tomis nežmoniškomis sąlygomis ir išlikti laisviems?

Ištremtieji buvo tikintys, jie tikėjo Dievu, atgailavo, prašė ir karštai meldėsi, kad būtų išgelbėti. Tas tikėjimas jiems padėjo nepalūžti. Tremtiniai tikėjo, kad Dievas jų neapvils ir išvaduos.

Kitiems išlikti padėjo įgimta dora ir darbštumas. Žmonės stengėsi nenuleisti rankų, kažką daryti, kad išgyventų. Jie rinko Sibiro miškuose uogas, kirto malkas, plaukdavo per upę iškylauti, riešutauti. Kai kurie tremtiniai mokėjo statyti naamus, dirbti žemę, prižiūrėti medžius, kalti geležį, gaminti baldus, gydyti gyvulius – tų darbų noriai ėmėsi, dirbti mokėjo ir mėgo. Taip pat jie žvejojo. Žuvis buvo pagrindinis maistas, vitaminai, vaistai. Eidavo žmonės žvejoti niekieno neliepiami ir neprižiūrimi, net ir per pūgą, je

eigu tik galima buvo išsilaikyti ant kojų.

Tretiems išlikti padėjo sapnai, svajonės, ilgesys, meilė, patriotizmas ir prisiminimai. Ištremtieji stengėsi nepamiršti Tėvynės. Švęsdavo savo šventes, lietuviškai dainuodavo, atlikinėdavo lietuviškus ritualus, skaitydavo lietuviškas knygas. Dainuodavo vaikams dainas, sekdavo pasakas, mokė skaityti, dainuoti ir deklamuoti Maironį. Dažnai prisimindavo gražius Tėvynės vaizdus – žydinčius sodus, Tėvynės dangų, rūtų darželius, pievas, gimtuosius namus, rugių laukus. Gaudavo tremtiniai iš Tėvynės laiškus, siuntinius. Tai padėjo visada išlaikyti Tėvynę mintyse ir širdyse, nenutautėti, išlikti laisviems.
Taip pat labai svarbūs dalykai tremtyje – atkaklumas, valia ir ryžtas. Silpnieji tremtyje greitai pražūdavo, išliko stipriausi arba tie, kurie turėjo į ką atsiremti, kuriems kas nors padėjo.

Nebūtų tremtiniai išgyvenę ir be vienybės, vienas kito palaikymo. Jie vienas kitą užjausdavo, padėdavo. Visi ten jautėsi broliai, nelaimė visus suulygino. Susiburdavo ir švenčių kartu švęsti. Dalindavosi broliškai viską – ir duoną, ir tabaką.

Pažangos žmonija nebūtų padariusi be gerų mokytojų ir mokinių. Išsilavinę žmonės tremtyje aktyviai veikė, gražino kitiems tremtiniams viltis, prašviesino jų gyvenimą. Kai kurie iš šviesiųjų žmonių nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, tiesiai ir atvirai aiškindavosi kiekvieną neteisybę, pasisakydavo prieš stalinizmą, Bykovo kyšulyje net buvo pasistatę lietuvišką mokyklą. Nors ir labai sunkiomis sąlygomis, trūkstant popieriaus ir rašalo, mokėsi. Steigė muzikos ir kitokius ratelius, nestojo į komjaunimą. Politiniai kaliniai inteligentus brangino, saugojo, gynė ju
uos nuo kriminalistų. Mokėsi, švietėsi, ateičiai ruošėsi ir veltui laiko neleido tie jaunuoliai, kurie šito norėjo, kurie pasiryžo. Tokie šliejosi prie inteligentų, jų patyrimo ir išminties sėmėsi, patys inteligentais tapo.

Taigi nors tremtyje gyvenimo sąlygos buvo sunkiai pakeliamos ir išgyventi buvo tikrai sunku, tikėjimas Dievu, dora, darbštumas, sapnai, svajonės, ilgesys, meilė, patriotizmas, prisiminimai, atkaklumas, valia, ryžtas, vienybė, išsilavinimas ir žmonių šviesumas padėjo tremtiniams išlikti gyviems ir laisviems.

Leave a Comment