Literat?ros situacija pokario Lietuvoje

Literatūros situacija pokario Lietuvoje

Po karo prasidėjo sunkiausias Lietuvai laikotarpis. V.Krėvė-Mickevičius paskirtas ministru pirmininku pasitraukė iš savo posto po pokalbio su TSRS užsienio raikalų ministru Molotovu supratęs ,kad Lietuva galutinai okupuota. Kruvina departacijos banga 1941m. birželio 14 d. persiritusi per Lietuvą nušlavė dalį pažangiausios inteligentijos. 1944m. rudenį dalis pažangių, patriotiškai nusiteikusių, žmonių išėjo į miškus tikėdamiesi atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.

1947m. Lietuvą ištinka nauja bėda- priverstinė kolektyvizacija. Lietuvis liko bežemis elgeta, sugniuždytas dvasia. Tuo metu jau buvo apie 250000 ištremtųjų. Lietuvos aneksavimas pakirto jos kultūrines, dvasines irr literatūrines šaknis. Dalis rašytojų ir poetų į šiuos reiškinius žiūrėjo su naivia viltimi, bet jiems teko skaudžiai nusivilti. Tuo metu kūrė: P.Cvirka, S.Nėris, A.Venclova, L.Gira, T.Tilvytis, J.Baltušis,V.Montvila.Kai kurie iš jų nesuprato į kurią pusę kreipiamas Lietuvos likimas, o kurie suprato- urėjo vilties, kad tai laikina. Prasidėjus karui aktyviausi tarybinės santvarkos šalininkai evakuavosi į TSRS gilumą. Karui baigiantis kelios dešimtys rašytojų emigravo į Vakarus, vėliau įsikūrė JAV. Lietuva neteko token talentų kaip:V.Krėvė, M.Katiliškis, A.Vaičiulaitis, A.Škėma, B.Brazdžionis, K.Aleksandravičius, H.Radauskas, A.Nyka-Niliūnas, H.Nagys, K.Bradūnas.
Karo ir pokario metais daaug rašytojų mirė ir žuvo: V.Montvila, K.Jakubina, V.Mačernis, S.Nėris, L.Gira, B.Sruoga, V.Montvila, K.Binkis.
5-tajame dešimtmetyje pasirodė V.Montvilos eilėraščių rinkinys “Vainikas Lietuvai”, kuriame buvo tokia mintis: “.už visą tą prakeiktąjį rėžimą, verčiau viena tarybiška sekundė.”. Vlado Grybo rinktinėje “Tiesiu taikymu” skambėjo žo

odžiai: “kolūkių krašto šviesiąją tikrovę sukurti veda partijos būrys”. Ir tarsi priešprieša šiems žodžiams slapta plito B.Brazdžionio posmai: “ Šaukiu aš tautą GPU užguitą”. Pirmajame pokario dešimtmetyje rašė ir tokie poetai kaip J.Macevičius, A.Jonynas, V.Mozuriūnas. Jų visų poezija nebuvo širdies balsas, tačiau jie nerašė ir taip deklaratyviai kaip Grybas ir Montvila.
Minėtų dviejų poetų idealas buvo V.Majakovskis. Jie šventai tikėjo socializmo idėjomis, aktyviai propogavo jas, tačiau jų įgyvendinimo nepamatė, nes abiejų gyvenimas baigėsi tragiškai. J.Macevičiaus, A.Mozuriūno, A.Jonyno poezijoje žymiai daugiau lyrizmo, filosofijos ir tikrosios poezijos. Rašė ir gabus jaunas poetas E.Mieželaitis. tačiau jam teko skaudžiai nukentėti už salomėjišką tradiciją poezijoje (lyrizmas, gamtos vaizdai, Tėvynės meilė). Buvo apkaltintas už per mažą idėjiškumą.Taigi geriausios lietuvių literatūros jėgos buvo vienaip ar kitaip sunaikintos:A.Miškinis-Sibire, V.Mačernis-žuvęs, B.Brazdžionis, J..Aistis- už geležinės uždangos, S.Nėris-mirusi, V.Mykolaitis-Putinas- niekaip negalėdamas prisitaikyti prie socializmo idėjų, nieko gero nerašo , B.Sruoga- anksti miršta dvasiškai ir fiziškai palaužtas konclagerio, P.Cvirka- turys neabejotiną taentą, persitempęs nuo visuomeninio darbo taip pat miršta.
Romanus, kvepiančius socializmo idėjomis bando kurti senosios kartos rašytojai: J.Simonaitytė “Pikčiurmienė”, A.Vienuolis “Puodžiūnkiemis”, ir viską vainikuoja A.Gudaičio-Guzevičiaus romnas-monstras “Kalvio Ignoto teisybė”. Kritikas V.Kubilius labai teisingai apibūdino tą pokario 5-tąjį dešimtmetį, sakydamas, kad rašytojai ir poetai tame laikmetyje neturėjo teisės galvoti ir rašyti apie savo tautą, apie Li
ietuvos valstybės likimą. Nes už tokias mintis, jiems buvo siūloma kelionė pas “baltąsias meškas”. Visoje to meto kūryboje turėjo atsispindėti tik žengimas į šviesų rytojų.

S.Nėries karo ir pokario gyvenimo bei kūrybos tragizmas

Prasidėjęs ll pasaulinis karas sujaukė daugelio žmonių ir jautrios poetės gyvenimus. Patekusi į 1940m. įvykių sūkurį ir dar nespėjusi tuose įvykiuose susivokti, grėsmingos karo bangos buvo išplėšta iš gimtinės, gyveno itin sunkiomis sąlygomis, drebėdama dėl savo kūdikio, dėl fašistinėje okupacijoje likusių artimųjų. Su kūdikiu ant rankų poetė liko vienui viena, visų pamiršta, net ir jos draugai ją pamiršo. Šio laikotarpio lyrikoje ryškiausias gimtinės motyvas. Aktyviai įtraukta į visuomeninį gyvenimą, apsilankiusi Maskvoje, poetė sukūrė kai kuriuos eilėraščius atiduodama duoklę jai mažai pažįstamai socialistinei santvarkai ir bolševikinėms idėjoms ( “poema apie Staliną”, “Bolševiko kelias”). Iš karo metų lyrikos reikia išskirti eilėraščius, kuriuos dvelkia giliu lyrizmu, namų ilgesiu, nerimu dėl pavergtos Tėvynės, neapykanta okupantams.
Karo metais išėjęs rinkinys “Dainuok, širdie, gyvenimą” (1943m.) buvo išleistas Maskvoje. Šiame rinkinyje sudėti eilėraščiai, parašyti karo pradžioje. Jie buvo skaitomi kariams, kurie kiekvieną dieną akis į akį susidurdavo su mirtimi, todėl poetė norėjo juos sušildyti savo širdimi. Karys apgaubtas poetės meile, tačiau tai nereiškia, kad tai tarybinis karys. Karys- tai simbolis- tai Tėvynės gynėjas. Jis pagrindinis šio rinkinio herojus. Rinkinį sudaro 16 eilėraščių ir

r 2 poemos.
Jau pirmame šio rinkinio eilėraštyje “Dainuok, širdie, gyvenimą” poetė sako, kad reikia apdainuoti sugriautą, o ne lengvutį gyvenimą. Ji liepia plakti širdžiai, neleidžia jai nutilti, nes jei ji nutils- ją sumindys priešų kojos. Eileraščiai “Mano eilinis”, “Grįšiu”, “Nepraeis fašistų tankai”, “Motulė”. Juose atsispindi begalinė meilė kariams, eilėraščiuose ryšku tautosakinių elementų.
Eilėraščiuose “Ateik”, “Prie šaltinio”, “Namo”- atsispindi tėvynės ir artimųjų ilgesio tema. Atrodo, kad poetė tarsi kalbasi su mylimu, su akštute, su vaiku.
“ATEIK”

Daug mėnesių karo praėjo,

Dienų daug- lyg tankai sunkių.

Aš dieną ir naktį ilgėjaus

Saulelės tavo akių.

Lyg vakar- prie kiemo vartelių.

Žvilgsniu palyėjai mane.

Nė karto, nė vieno kartelio

Tavęs neregėjau sapne

Ateik! Nekalbėk, būk rūstus,-

Aš džiaugius tavim ir tokiu.

Gimtinės oro man trūksta,

Saulelės tavo akių.

Paskutinis poetės rinkinys, išėjęs prieš pat mirtį 1945m. “Lakštingala negali čiulbėti”. Poetė buvo nepatenkinta šiuo rinkiniu, nes norėjo, kad jame būtų žymiai daugiau eilėraščių, tačiau į tokius poetės reikalavimus nebuvo atsižvelgta, o dėmesys buvo kreipiamas į eilėraščių idėjiškumą ir laikmečio aktualumą. Pagrindiniai šio rinkinio motyvai- tėvynės likimas, karių didvyriškumas, žmogaus jausmai grįžtant į gimtąją žemę. Rinkinys labai meniškas ir lyriškas, nes tai jau subrendusios poetės vaisius. Pati praėjusi karo kelius, poetė labai gerai suprato karių heroiškumą. Todėl savo jausmus tėvynės gynėjams ir tėvynei išreiškė kaip motina, kaip vyresnioji sesuo, kaip žmogus, galintis mylėti tėvynę lyg gy

yvą žmogų. Patys vertingiausi šio rinkinio eilėraščiai : “Negesk, žiburėli”, “Lietuva”, “Laiškelis”, “Sesuo Žydroji- Vilija”. Pirmuoju šio rinkinio eilėraščiu poetė lyg kviečia visus imtis atstatymo darbų, nes karas atnešė daug žalos, daug visko suniokojo. Save prilygindama lakštingalai sako, kad lakštingala taip pat turi netylėti, ji turi visus kelti į darbą.
Kai po šalnų pradės žydėt alyvos,

Lakštingala negali nečiulbėt.

Tegul griuvėsių akys dar negyvos,

Te vieškeliai išmalti ir duobėti,

Ir kvapas parako, lavonų

Dar tebetvyro ant plikų dirvonų-

Išlyginsim kelius, užsėsime laukus,

Gimtasis židinys bus vėl jaukus.

O aušros vasaros- ankstyvos

Mūs darbštumu turės stebėtis

Jau šalnos baigiasi , žydės alyvos,-

Lakštingala negali nečiulbėti.

Eilėraščių “Negesk, žiburėli” ir “Tėvynė” pagrindinis motyvas- tėvynės ilgesys, kuris persipina su grįžimo tema. Į tėvynę grįžtama mintimis, mintimis nueinamas ir grįžimo kelias.
Į tėvynę trokšta grįžti daug iškentėjęs žmogus, tėvynės ilgisi ir kareivis.
Eilėraščiuose “Sakalai broliai”, “Tu karo vaikas”, “Kareivio motina”, “Kada žemė bunda” pagrindinis herojus- karys. Kartu jis herojiškas, aukojasi dėl tėvynės, o kartu ir žmogiškas- myli, viliasi. Tėvynė S.N.eilėraščiuose yra didžiausia žmogaus vertybė: jos meilė veda į mirtį, bet kartu žada nemirtingumą:
Kas garbingai kaujas,

To mirtis neliečia,-

Jam tėvynės saulė

Ir po žemėm šviečia
(“Kada žemė bunda”)
Poetė pati perėjusi karo kelius, jautriai išgyveno žmonių likimusatskirtus nuo tėvynės. Už tai jos kūryboje išryškėjo pati skaudžiausia gaida- susirūpinimas tarsi dėl brangaus žmogaus likimo ir nepaprasta meilė kariui- kovotojui už visų lietuvių tėvynę, bei eiliniam žmogui.

TREMTIES IR LAGERIŲ KŪRYBA

Kiekvienas tremtinys turėjo savo rūstų kelią, kuris užfiksuotas jų prisiminimuose. Tų, kurie tuo metu buvo vyresnio amžiaus, jau neliko. O jaunesnieji išsaugojo savo prisiminimus, bet jie pasiekė mus nesniai. Tremtis(Sibiras)- vargo žemė, buvo pačiame šiaurės polyje, kur negalėjo egzistuoti beveik jokia gyvybė.Atsidūrę Sibire su pirmaisiais trėmimo srautais, patyrė visą kautynių už gyvybę siaubą. Pokario metų tremtiniai jau buvo naudojama kaip nemokama darbo jėga, ir turėjo daugiau galimybių išlikti. Jie buvo labai vieningi, neprarado vilties sugrįžti į tėvynę. Tremtyje visi gyveno kaip broliai. Tremties prisiminimai- tai dažniausiai memuarinio pobūdžio literatūra. Tuos prisiminimus dažniausiai rašė ne profesionalai, bet jie vis tiek yra labai vertingi, nes tai yra mūsųtautos praeities liudijimas. Tai yiesos sakymas, kurį taip stengėsi užgniaužti tie šėtono siųstieji.Ir svarbiausia- tai atmintis mums, nemačiusiems, ką teko iškęsti mūsų broliams ir sesėms už tai, kad buvo lietuviais. Prisiminimai turi daug pažintinės vertės, labai dažnai- parašyti nuoširdžiai, gyva taisyklinga kalba. Šiuo metu mus pasiekia daug tremtinių knygų: “Amžino įšalo žemė”, “Jei laimė nebūtų lydėjusi”, “Ešelonų broliai” ir kt. Mums tapo Žinomi tokie vardai kaip Dalia Grinkevičiūtė (“Lietuviai prie Laptevų jūros”), Vytautas Jakelaitis, Marija Garbačiauskienė.
Jaudinantys D.Grinkevičiūtės prisiminimai “Lietuviai prie Laptevų jūros”- šiuose prisiminimuose ji aprašo 1941m. birželio 14d. prasidėjusius trėmimus.Buvo tremiami mokytojai, gydytojai, žurnalistai- visa inteligentija. Autorė smulkiai aprašo tremtinių gyvenimą Trofimifsko saloje, kur nepakeliamas šaltis, darbas ir badas išguldė beveik visus tremtinius. Toks ir buvo trėmėjų tikslas. D. Grinkevičiūtė rašo, kad dar ir dabar Laptevų jūroje plaukioja lietuvių kaulai taip ir nerasdami kelio atgal į tėvynę. Tremtiniams išlikti padėjo tikėjimas, viltis ir vienybė. Visi buvo labai draugiški , nepamiršo savo tėvynės, Dievo ir kitų tradicijų. Tomis sąlygomis žmonės dar sugebėjo mokytis.
Tremtinių tarpe buvo ir A.Miškinis, kuris n tik rašė eiles, bet ir mokė tremtinius. Kiekvienas intelig. Mokė vaikus kurio nors dalyko. Šių prisiminimų autorė nėra nei rašytoja, nei poetė. Ji rašė tik tai, ką pati išgyveno. Ji sugebėjo išlikti gyva, grįžti į tėvynę ir net baigti Irkutiko medic. inst. Grįžus į Lietuvą ilgai negalėjo rasti darbo, nes tuo metu visi tremtiniai turėjo “liaudies priešo” etiketę.
Nepaprastai įdomios ir Liudo Dambrausko memuarai “Gyvenimo akimirkos”. Tam tikra prasme “Gyvenimo akimirkos” primena B.Sruogos “Dievų mišką”. Tas pats ironiškas tonas ir kartu labai vertinga dokumentinė medžiaga apie visus, kurie jį kankino ar padėjo. Beje, tarp jų yra ir keletas tų, kurie šiomis dienomis yra naujai iškepti bankininkai ir Seimo nariai.
Su lagerių eilėraščiais mes susipažinom taip pat neseniai.Daugiausia dainos. Dainos, todėl, kad jos greičiau įsimenamos, jos turi savo vidinę ugnį.
Daina eina iš lūpų į lūpas ir išlieka atminty. Rašytinei kūrybai išlikti buvo labai sunku.
Dainos ir eilėraščiai nėra profesionalūs, tačiau vertingi ir turtingi savo nuoširdumu ir šiluma. Melodija dažnai labai paprasta. Geriausiai žinomas Miškinis.
“Palinko liepa šalia kelio”
“Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta”
“Oi neverk motuše”
“Verkia tėvo dvareliai tušti”

12 klasės lietuvių kalbos egzamino konspektas(1998m.)
TREMTIES IR LAGERIŲ KŪRYBA(memuarai, dainos, eilėraščiai)

Trėmimai, prasidėję 1941 m. ir tęsti pokariu, buvo pats didžiausias lietuvių tautos genocidas. I Sibirą buvo išvežta apie 300 000 Lietuvos žmonių.
Tremtiniai – žmonės, prievarta išplėšti iš namų, beteisiai, benamiai.
Visokeriopos grėsmės zonoje tarsi suaktyvėja tautos kūrybinis instinktas, sukyla gyvybinės galios. Tremtyje kuria ne tik inteligentai, bet ir beveik beraščiai ūkininkai, namų šeimininkės, vaikai.
Tremtinių poezija (kaip ir liaudies daina) turi bendrą kodą: tai tėvynės ilgesio ir sugrįžimo į ją vilties motyvas. Prie savo žodžio glaudžiamasi kaip prie Tėvynės, kaip motinos. Kalba yra Tėvynės dvasia, kuri neapleidžia ir gęstant gyvybei. Kūryba yra paskutinis dvasios laisvės gurkšnis absoliučioje nelaisvėje, ji laisvina žmogaus dvasią, gina jo žmogiškąjį orumą.
Vienas pagrindinių įvaizdžių šioje poezijoje – Rūpintojėlio įvaizdis. Kai Rūpintojėlio prašoma kartu grįžti namo, jis atsako: “O kaip čia liks manų vaikelių vėlės? / Kas jas padrąsins, kas paguos? (V.Ciniauskas “Iš kur atkeliavai, Rūpintojėli?”).
Tremtinių kūryba – mūsų tautos ištvermės ir dvasios didybės ženklai. Poezijos žodis nuskambėdavo netikėtai, dirbant alinantį darbą, grįžus į baraką, šąlant ir kenčiant. Eilėraščiai rasdavosi susikaupimo minutėmis. Tai beteisė poezija, atiminėta, naikinta. Dažnai žodis išlikdavo tik mintyje ar saugiai slepiamas. “Šimtasiūlės rankovėje įsisiuvęs išsaugojau. Kai ką ant maišų skiaučių esu parašęs,” – prisimena poetas K.Inčiūra.
Alkani ir beteisiai darbo vergai deda posmą prie posmo apie “kruviną delčią”, apie tėvą, kuris “įšalo amžinam pašale”, pražilusią motinėlę, paliktus namus. Tėvynė – šviesi vizija, svajonė. “O, dar sugrįžti, kur bijūnai žydi”, – tarsi atodūsis suskamba G.Iešmanto eilutės. Iš tremties, iš lagerio skamba A.Miškinio “Psalmių” maldos žodis.
Bendros tremtinių poezijos temos yra tėvynė, jos ilgesys, artimųjų pasiilginimas, sugrįžimo viltis. Ši poezija stipri savo autentiškumu, skaudžiu liudijimu to, ką žmogus patyrė “slibino nasruos”. Čia pinasi elegija ir malda, likimas ir prakeikimas, liaudies daina ir kalėjimo romansas.
Kiekvienas poetas, kūręs tremtyje, turi atskirą likimą. Daug jų sudėta į knygą “Tremtinio Lietuva” (1990), į poezijos antologiją “Benamiai” (1989). Kūrėjai nepraradę žmoniškumo, kultūros tradicijų, kalbos.
Skausmas dėl prarastos Lietuvos laisvės, nepriklausomybės, nepaprastas tėvynės ilgesys liejasi ir iš tremtinių dainų. Juoda neviltis nustelbia daugelį troškimų, tik ne norą grįžti į Tėvynę, tenai nors numirti. “pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta – / O mes ar sugrįšim kada?” Dainos glaustai, lyrinėmis priemonėmis vaizduoja nežmoniškas tremtinių gyvenimo sąlygas. Svetimos gamtos įspūdžiais dainose apibūdinama vieta, kurią išrinko budeliai, norėdami sunaikinti tautą: “Lyg įsiutę žvėrys stepių vėjai kaukia, / Šaltas rankas tiesia alkana naktis”. Dainų melodijos dažnai perimtos iš liaudies dainų, populiarių rusų dainų. Tik nedaugelio melodijos originalios, savitos. Daugelis tremtinių dainų sukurtos rašytinės poezijos stiliumi.
Keičiasi kartos, tolsta nyki, bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, mirtimi alsavo leduotas vandenynas, Kasdieniai palydovai buvo šalčiai, badas, ligos, mirtis ir neatskiriamas Tėvynės ilgesys. Tai šiandien visam laikui lieka įamžinta tremtinių atsiminimų knygose “Amžinojo įšalo žemėje’, “Lietuviai prie Laptevų jūros”, “anglimi ant beržo tošies”. Tremtinių atsiminimai _ autentiškas dokumentas, įprasminantis aukos ir kančių kelią, tai kaltinimas budeliams,nešusiems mirtį. Šmeižiami, persekiojami, kaltinami žmonės sugebėjo parašyti savo likimo metraštį, palikti liudijimą istorijai.
Ne vienu Požiūriu reikšmingi D.Grinkevičiūtės atsiminimai “Lietuviai prie Laptevų jūros”. Išvežimo dieną dalia turėjo tik 14 metų, tačiau kiek vardų įsiminta kenčiančių ir mirštančių ir mirštančių. D.Grinkevičiūtės atsiminimuose matome, kad baisiomis dienomis žmonės iš paskutiniųjų rūpinosi vieni kitais, aukojosi. Su lietuviais suvedami ir kitų tautybių žmonės: suomiai, žydai. Žmoniškumas neturi tautybės, net didžiausiose kančiose, jei žmogus žvelgia į kitą žmogaus akimis, bent menka dalis žmoniškumo yra išsaugoma. D.Grinkevičiūtė vaizduoja ir bado mirties stovyklos viršininkus. Tai nužmogėję sutvėrimai. Išsiskiria gydytojas Samodurovas, išgelbėjęs likusius gyvus tremtinius.
Atsiminimų tonas santūrus , dokumentinis. Siekiama informuoti, pranešti, kas prieš kelis dešimtmečius ištiko lietuvius.Santūrus pasakojimas sukrečia ta baisia neteisybe, kuri ištiko nekaltus žmones. Galbūt dėl to, kad labai mylėjo Tėvynę, kad širdis troško šviesos, laisvės, ramybės.

Literatūros situacija pokario Lietuvoje

Po karo prasidėjo sunkiausias Lietuvai laikotarpis. V.Krėvė-Mickevičius paskirtas ministru pirmininku pasitraukė iš savo posto po pokalbio su TSRS užsienio raikalų ministru Molotovu supratęs ,kad Lietuva galutinai okupuota. Kruvina departacijos banga 1941m. birželio 14 d. persiritusi per Lietuvą nušlavė dalį pažangiausios inteligentijos. 1944m. rudenį dalis pažangių, patriotiškai nusiteikusių, žmonių išėjo į miškus tikėdamiesi atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.

1947m. Lietuvą ištinka nauja bėda- priverstinė kolektyvizacija. Lietuvis liko bežemis elgeta, sugniuždytas dvasia. Tuo metu jau buvo apie 250000 ištremtųjų. Lietuvos aneksavimas pakirto jos kultūrines, dvasines ir literatūrines šaknis. Dalis rašytojų ir poetų į šiuos reiškinius žiūrėjo su naivia viltimi, bet jiems teko skaudžiai nusivilti. Tuo metu kūrė: P.Cvirka, S.Nėris, A.Venclova, L.Gira, T.Tilvytis, J.Baltušis,V.Montvila.Kai kurie iš jų nesuprato į kurią pusę kreipiamas Lietuvos likimas, o kurie suprato- urėjo vilties, kad tai laikina. Prasidėjus karui aktyviausi tarybinės santvarkos šalininkai evakuavosi į TSRS gilumą. Karui baigiantis kelios dešimtys rašytojų emigravo į Vakarus, vėliau įsikūrė JAV. Lietuva neteko token talentų kaip:V.Krėvė, M.Katiliškis, A.Vaičiulaitis, A.Škėma, B.Brazdžionis, K.Aleksandravičius, H.Radauskas, A.Nyka-Niliūnas, H.Nagys, K.Bradūnas.
Karo ir pokario metais daug rašytojų mirė ir žuvo: V.Montvila, K.Jakubina, V.Mačernis, S.Nėris, L.Gira, B.Sruoga, V.Montvila, K.Binkis.
5-tajame dešimtmetyje pasirodė V.Montvilos eilėraščių rinkinys “Vainikas Lietuvai”, kuriame buvo tokia mintis: “.už visą tą prakeiktąjį rėžimą, verčiau viena tarybiška sekundė.”. Vlado Grybo rinktinėje “Tiesiu taikymu” skambėjo žodžiai: “kolūkių krašto šviesiąją tikrovę sukurti veda partijos būrys”. Ir tarsi priešprieša šiems žodžiams slapta plito B.Brazdžionio posmai: “ Šaukiu aš tautą GPU užguitą”. Pirmajame pokario dešimtmetyje rašė ir tokie poetai kaip J.Macevičius, A.Jonynas, V.Mozuriūnas. Jų visų poezija nebuvo širdies balsas, tačiau jie nerašė ir taip deklaratyviai kaip Grybas ir Montvila.
Minėtų dviejų poetų idealas buvo V.Majakovskis. Jie šventai tikėjo socializmo idėjomis, aktyviai propogavo jas, tačiau jų įgyvendinimo nepamatė, nes abiejų gyvenimas baigėsi tragiškai. J.Macevičiaus, A.Mozuriūno, A.Jonyno poezijoje žymiai daugiau lyrizmo, filosofijos ir tikrosios poezijos. Rašė ir gabus jaunas poetas E.Mieželaitis. tačiau jam teko skaudžiai nukentėti už salomėjišką tradiciją poezijoje (lyrizmas, gamtos vaizdai, Tėvynės meilė). Buvo apkaltintas už per mažą idėjiškumą.Taigi geriausios lietuvių literatūros jėgos buvo vienaip ar kitaip sunaikintos:A.Miškinis-Sibire, V.Mačernis-žuvęs, B.Brazdžionis, J.Aistis- už geležinės uždangos, S.Nėris-mirusi, V.Mykolaitis-Putinas- niekaip negalėdamas prisitaikyti prie socializmo idėjų, nieko gero nerašo , B.Sruoga- anksti miršta dvasiškai ir fiziškai palaužtas konclagerio, P.Cvirka- turys neabejotiną taentą, persitempęs nuo visuomeninio darbo taip pat miršta.
Romanus, kvepiančius socializmo idėjomis bando kurti senosios kartos rašytojai: J.Simonaitytė “Pikčiurmienė”, A.Vienuolis “Puodžiūnkiemis”, ir viską vainikuoja A.Gudaičio-Guzevičiaus romnas-monstras “Kalvio Ignoto teisybė”. Kritikas V.Kubilius labai teisingai apibūdino tą pokario 5-tąjį dešimtmetį, sakydamas, kad rašytojai ir poetai tame laikmetyje neturėjo teisės galvoti ir rašyti apie savo tautą, apie Lietuvos valstybės likimą. Nes už tokias mintis, jiems buvo siūloma kelionė pas “baltąsias meškas”. Visoje to meto kūryboje turėjo atsispindėti tik žengimas į šviesų rytojų.

S.Nėries karo ir pokario gyvenimo bei kūrybos tragizmas

Prasidėjęs ll pasaulinis karas sujaukė daugelio žmonių ir jautrios poetės gyvenimus. Patekusi į 1940m. įvykių sūkurį ir dar nespėjusi tuose įvykiuose susivokti, grėsmingos karo bangos buvo išplėšta iš gimtinės, gyveno itin sunkiomis sąlygomis, drebėdama dėl savo kūdikio, dėl fašistinėje okupacijoje likusių artimųjų. Su kūdikiu ant rankų poetė liko vienui viena, visų pamiršta, net ir jos draugai ją pamiršo. Šio laikotarpio lyrikoje ryškiausias gimtinės motyvas. Aktyviai įtraukta į visuomeninį gyvenimą, apsilankiusi Maskvoje, poetė sukūrė kai kuriuos eilėraščius atiduodama duoklę jai mažai pažįstamai socialistinei santvarkai ir bolševikinėms idėjoms ( “poema apie Staliną”, “Bolševiko kelias”). Iš karo metų lyrikos reikia išskirti eilėraščius, kuriuos dvelkia giliu lyrizmu, namų ilgesiu, nerimu dėl pavergtos Tėvynės, neapykanta okupantams.
Karo metais išėjęs rinkinys “Dainuok, širdie, gyvenimą” (1943m.) buvo išleistas Maskvoje. Šiame rinkinyje sudėti eilėraščiai, parašyti karo pradžioje. Jie buvo skaitomi kariams, kurie kiekvieną dieną akis į akį susidurdavo su mirtimi, todėl poetė norėjo juos sušildyti savo širdimi. Karys apgaubtas poetės meile, tačiau tai nereiškia, kad tai tarybinis karys. Karys- tai simbolis- tai Tėvynės gynėjas. Jis pagrindinis šio rinkinio herojus. Rinkinį sudaro 16 eilėraščių ir 2 poemos.
Jau pirmame šio rinkinio eilėraštyje “Dainuok, širdie, gyvenimą” poetė sako, kad reikia apdainuoti sugriautą, o ne lengvutį gyvenimą. Ji liepia plakti širdžiai, neleidžia jai nutilti, nes jei ji nutils- ją sumindys priešų kojos. Eileraščiai “Mano eilinis”, “Grįšiu”, “Nepraeis fašistų tankai”, “Motulė”. Juose atsispindi begalinė meilė kariams, eilėraščiuose ryšku tautosakinių elementų.
Eilėraščiuose “Ateik”, “Prie šaltinio”, “Namo”- atsispindi tėvynės ir artimųjų ilgesio tema. Atrodo, kad poetė tarsi kalbasi su mylimu, su akštute, su vaiku.
“ATEIK”

Daug mėnesių karo praėjo,

Dienų daug- lyg tankai sunkių.

Aš dieną ir naktį ilgėjaus

Saulelės tavo akių.

Lyg vakar- prie kiemo vartelių.

Žvilgsniu palyėjai mane.

Nė karto, nė vieno kartelio

Tavęs neregėjau sapne

Ateik! Nekalbėk, būk rūstus,-

Aš džiaugius tavim ir tokiu.

Gimtinės oro man trūksta,

Saulelės tavo akių.

Paskutinis poetės rinkinys, išėjęs prieš pat mirtį 1945m. “Lakštingala negali čiulbėti”. Poetė buvo nepatenkinta šiuo rinkiniu, nes norėjo, kad jame būtų žymiai daugiau eilėraščių, tačiau į tokius poetės reikalavimus nebuvo atsižvelgta, o dėmesys buvo kreipiamas į eilėraščių idėjiškumą ir laikmečio aktualumą. Pagrindiniai šio rinkinio motyvai- tėvynės likimas, karių didvyriškumas, žmogaus jausmai grįžtant į gimtąją žemę. Rinkinys labai meniškas ir lyriškas, nes tai jau subrendusios poetės vaisius. Pati praėjusi karo kelius, poetė labai gerai suprato karių heroiškumą. Todėl savo jausmus tėvynės gynėjams ir tėvynei išreiškė kaip motina, kaip vyresnioji sesuo, kaip žmogus, galintis mylėti tėvynę lyg gyvą žmogų. Patys vertingiausi šio rinkinio eilėraščiai : “Negesk, žiburėli”, “Lietuva”, “Laiškelis”, “Sesuo Žydroji- Vilija”. Pirmuoju šio rinkinio eilėraščiu poetė lyg kviečia visus imtis atstatymo darbų, nes karas atnešė daug žalos, daug visko suniokojo. Save prilygindama lakštingalai sako, kad lakštingala taip pat turi netylėti, ji turi visus kelti į darbą.
Kai po šalnų pradės žydėt alyvos,

Lakštingala negali nečiulbėt.

Tegul griuvėsių akys dar negyvos,

Te vieškeliai išmalti ir duobėti,

Ir kvapas parako, lavonų

Dar tebetvyro ant plikų dirvonų-

Išlyginsim kelius, užsėsime laukus,

Gimtasis židinys bus vėl jaukus.

O aušros vasaros- ankstyvos

Mūs darbštumu turės stebėtis

Jau šalnos baigiasi , žydės alyvos,-

Lakštingala negali nečiulbėti.

Eilėraščių “Negesk, žiburėli” ir “Tėvynė” pagrindinis motyvas- tėvynės ilgesys, kuris persipina su grįžimo tema. Į tėvynę grįžtama mintimis, mintimis nueinamas ir grįžimo kelias.
Į tėvynę trokšta grįžti daug iškentėjęs žmogus, tėvynės ilgisi ir kareivis.
Eilėraščiuose “Sakalai broliai”, “Tu karo vaikas”, “Kareivio motina”, “Kada žemė bunda” pagrindinis herojus- karys. Kartu jis herojiškas, aukojasi dėl tėvynės, o kartu ir žmogiškas- myli, viliasi. Tėvynė S.N.eilėraščiuose yra didžiausia žmogaus vertybė: jos meilė veda į mirtį, bet kartu žada nemirtingumą:
Kas garbingai kaujas,

To mirtis neliečia,-

Jam tėvynės saulė

Ir po žemėm šviečia
(“Kada žemė bunda”)
Poetė pati perėjusi karo kelius, jautriai išgyveno žmonių likimusatskirtus nuo tėvynės. Už tai jos kūryboje išryškėjo pati skaudžiausia gaida- susirūpinimas tarsi dėl brangaus žmogaus likimo ir nepaprasta meilė kariui- kovotojui už visų lietuvių tėvynę, bei eiliniam žmogui.

TREMTIES IR LAGERIŲ KŪRYBA

Kiekvienas tremtinys turėjo savo rūstų kelią, kuris užfiksuotas jų prisiminimuose. Tų, kurie tuo metu buvo vyresnio amžiaus, jau neliko. O jaunesnieji išsaugojo savo prisiminimus, bet jie pasiekė mus nesniai. Tremtis(Sibiras)- vargo žemė, buvo pačiame šiaurės polyje, kur negalėjo egzistuoti beveik jokia gyvybė.Atsidūrę Sibire su pirmaisiais trėmimo srautais, patyrė visą kautynių už gyvybę siaubą. Pokario metų tremtiniai jau buvo naudojama kaip nemokama darbo jėga, ir turėjo daugiau galimybių išlikti. Jie buvo labai vieningi, neprarado vilties sugrįžti į tėvynę. Tremtyje visi gyveno kaip broliai. Tremties prisiminimai- tai dažniausiai memuarinio pobūdžio literatūra. Tuos prisiminimus dažniausiai rašė ne profesionalai, bet jie vis tiek yra labai vertingi, nes tai yra mūsųtautos praeities liudijimas. Tai yiesos sakymas, kurį taip stengėsi užgniaužti tie šėtono siųstieji.Ir svarbiausia- tai atmintis mums, nemačiusiems, ką teko iškęsti mūsų broliams ir sesėms už tai, kad buvo lietuviais. Prisiminimai turi daug pažintinės vertės, labai dažnai- parašyti nuoširdžiai, gyva taisyklinga kalba. Šiuo metu mus pasiekia daug tremtinių knygų: “Amžino įšalo žemė”, “Jei laimė nebūtų lydėjusi”, “Ešelonų broliai” ir kt. Mums tapo Žinomi tokie vardai kaip Dalia Grinkevičiūtė (“Lietuviai prie Laptevų jūros”), Vytautas Jakelaitis, Marija Garbačiauskienė.
Jaudinantys D.Grinkevičiūtės prisiminimai “Lietuviai prie Laptevų jūros”- šiuose prisiminimuose ji aprašo 1941m. birželio 14d. prasidėjusius trėmimus.Buvo tremiami mokytojai, gydytojai, žurnalistai- visa inteligentija. Autorė smulkiai aprašo tremtinių gyvenimą Trofimifsko saloje, kur nepakeliamas šaltis, darbas ir badas išguldė beveik visus tremtinius. Toks ir buvo trėmėjų tikslas. D. Grinkevičiūtė rašo, kad dar ir dabar Laptevų jūroje plaukioja lietuvių kaulai taip ir nerasdami kelio atgal į tėvynę. Tremtiniams išlikti padėjo tikėjimas, viltis ir vienybė. Visi buvo labai draugiški , nepamiršo savo tėvynės, Dievo ir kitų tradicijų. Tomis sąlygomis žmonės dar sugebėjo mokytis.
Tremtinių tarpe buvo ir A.Miškinis, kuris n tik rašė eiles, bet ir mokė tremtinius. Kiekvienas intelig. Mokė vaikus kurio nors dalyko. Šių prisiminimų autorė nėra nei rašytoja, nei poetė. Ji rašė tik tai, ką pati išgyveno. Ji sugebėjo išlikti gyva, grįžti į tėvynę ir net baigti Irkutiko medic. inst. Grįžus į Lietuvą ilgai negalėjo rasti darbo, nes tuo metu visi tremtiniai turėjo “liaudies priešo” etiketę.
Nepaprastai įdomios ir Liudo Dambrausko memuarai “Gyvenimo akimirkos”. Tam tikra prasme “Gyvenimo akimirkos” primena B.Sruogos “Dievų mišką”. Tas pats ironiškas tonas ir kartu labai vertinga dokumentinė medžiaga apie visus, kurie jį kankino ar padėjo. Beje, tarp jų yra ir keletas tų, kurie šiomis dienomis yra naujai iškepti bankininkai ir Seimo nariai.
Su lagerių eilėraščiais mes susipažinom taip pat neseniai.Daugiausia dainos. Dainos, todėl, kad jos greičiau įsimenamos, jos turi savo vidinę ugnį.
Daina eina iš lūpų į lūpas ir išlieka atminty. Rašytinei kūrybai išlikti buvo labai sunku.
Dainos ir eilėraščiai nėra profesionalūs, tačiau vertingi ir turtingi savo nuoširdumu ir šiluma. Melodija dažnai labai paprasta. Geriausiai žinomas Miškinis.
“Palinko liepa šalia kelio”
“Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta”
“Oi neverk motuše”
“Verkia tėvo dvareliai tušti”

12 klasės lietuvių kalbos egzamino konspektas(1998m.)
TREMTIES IR LAGERIŲ KŪRYBA(memuarai, dainos, eilėraščiai)

Trėmimai, prasidėję 1941 m. ir tęsti pokariu, buvo pats didžiausias lietuvių tautos genocidas. I Sibirą buvo išvežta apie 300 000 Lietuvos žmonių.
Tremtiniai – žmonės, prievarta išplėšti iš namų, beteisiai, benamiai.
Visokeriopos grėsmės zonoje tarsi suaktyvėja tautos kūrybinis instinktas, sukyla gyvybinės galios. Tremtyje kuria ne tik inteligentai, bet ir beveik beraščiai ūkininkai, namų šeimininkės, vaikai.
Tremtinių poezija (kaip ir liaudies daina) turi bendrą kodą: tai tėvynės ilgesio ir sugrįžimo į ją vilties motyvas. Prie savo žodžio glaudžiamasi kaip prie Tėvynės, kaip motinos. Kalba yra Tėvynės dvasia, kuri neapleidžia ir gęstant gyvybei. Kūryba yra paskutinis dvasios laisvės gurkšnis absoliučioje nelaisvėje, ji laisvina žmogaus dvasią, gina jo žmogiškąjį orumą.
Vienas pagrindinių įvaizdžių šioje poezijoje – Rūpintojėlio įvaizdis. Kai Rūpintojėlio prašoma kartu grįžti namo, jis atsako: “O kaip čia liks manų vaikelių vėlės? / Kas jas padrąsins, kas paguos? (V.Ciniauskas “Iš kur atkeliavai, Rūpintojėli?”).
Tremtinių kūryba – mūsų tautos ištvermės ir dvasios didybės ženklai. Poezijos žodis nuskambėdavo netikėtai, dirbant alinantį darbą, grįžus į baraką, šąlant ir kenčiant. Eilėraščiai rasdavosi susikaupimo minutėmis. Tai beteisė poezija, atiminėta, naikinta. Dažnai žodis išlikdavo tik mintyje ar saugiai slepiamas. “Šimtasiūlės rankovėje įsisiuvęs išsaugojau. Kai ką ant maišų skiaučių esu parašęs,” – prisimena poetas K.Inčiūra.
Alkani ir beteisiai darbo vergai deda posmą prie posmo apie “kruviną delčią”, apie tėvą, kuris “įšalo amžinam pašale”, pražilusią motinėlę, paliktus namus. Tėvynė – šviesi vizija, svajonė. “O, dar sugrįžti, kur bijūnai žydi”, – tarsi atodūsis suskamba G.Iešmanto eilutės. Iš tremties, iš lagerio skamba A.Miškinio “Psalmių” maldos žodis.
Bendros tremtinių poezijos temos yra tėvynė, jos ilgesys, artimųjų pasiilginimas, sugrįžimo viltis. Ši poezija stipri savo autentiškumu, skaudžiu liudijimu to, ką žmogus patyrė “slibino nasruos”. Čia pinasi elegija ir malda, likimas ir prakeikimas, liaudies daina ir kalėjimo romansas.
Kiekvienas poetas, kūręs tremtyje, turi atskirą likimą. Daug jų sudėta į knygą “Tremtinio Lietuva” (1990), į poezijos antologiją “Benamiai” (1989). Kūrėjai nepraradę žmoniškumo, kultūros tradicijų, kalbos.
Skausmas dėl prarastos Lietuvos laisvės, nepriklausomybės, nepaprastas tėvynės ilgesys liejasi ir iš tremtinių dainų. Juoda neviltis nustelbia daugelį troškimų, tik ne norą grįžti į Tėvynę, tenai nors numirti. “pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta – / O mes ar sugrįšim kada?” Dainos glaustai, lyrinėmis priemonėmis vaizduoja nežmoniškas tremtinių gyvenimo sąlygas. Svetimos gamtos įspūdžiais dainose apibūdinama vieta, kurią išrinko budeliai, norėdami sunaikinti tautą: “Lyg įsiutę žvėrys stepių vėjai kaukia, / Šaltas rankas tiesia alkana naktis”. Dainų melodijos dažnai perimtos iš liaudies dainų, populiarių rusų dainų. Tik nedaugelio melodijos originalios, savitos. Daugelis tremtinių dainų sukurtos rašytinės poezijos stiliumi.
Keičiasi kartos, tolsta nyki, bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, mirtimi alsavo leduotas vandenynas, Kasdieniai palydovai buvo šalčiai, badas, ligos, mirtis ir neatskiriamas Tėvynės ilgesys. Tai šiandien visam laikui lieka įamžinta tremtinių atsiminimų knygose “Amžinojo įšalo žemėje’, “Lietuviai prie Laptevų jūros”, “anglimi ant beržo tošies”. Tremtinių atsiminimai _ autentiškas dokumentas, įprasminantis aukos ir kančių kelią, tai kaltinimas budeliams,nešusiems mirtį. Šmeižiami, persekiojami, kaltinami žmonės sugebėjo parašyti savo likimo metraštį, palikti liudijimą istorijai.
Ne vienu Požiūriu reikšmingi D.Grinkevičiūtės atsiminimai “Lietuviai prie Laptevų jūros”. Išvežimo dieną dalia turėjo tik 14 metų, tačiau kiek vardų įsiminta kenčiančių ir mirštančių ir mirštančių. D.Grinkevičiūtės atsiminimuose matome, kad baisiomis dienomis žmonės iš paskutiniųjų rūpinosi vieni kitais, aukojosi. Su lietuviais suvedami ir kitų tautybių žmonės: suomiai, žydai. Žmoniškumas neturi tautybės, net didžiausiose kančiose, jei žmogus žvelgia į kitą žmogaus akimis, bent menka dalis žmoniškumo yra išsaugoma. D.Grinkevičiūtė vaizduoja ir bado mirties stovyklos viršininkus. Tai nužmogėję sutvėrimai. Išsiskiria gydytojas Samodurovas, išgelbėjęs likusius gyvus tremtinius.
Atsiminimų tonas santūrus , dokumentinis. Siekiama informuoti, pranešti, kas prieš kelis dešimtmečius ištiko lietuvius.Santūrus pasakojimas sukrečia ta baisia neteisybe, kuri ištiko nekaltus žmones. Galbūt dėl to, kad labai mylėjo Tėvynę, kad širdis troško šviesos, laisvės, ramybės.

Leave a Comment