tert

dzgh dfz ghfhfgxh fTremties literatūra

Gyvenimo neužkonservuosi. Nuo jo nepasislėpsi pelės urvelyje. Šiuo metu niekur nedingsi nuo laikmečio blogybių: mafijos, reketo, korupcijos, vagysčių, mulkinimo ir demagogijos, nelauktai suvešėjusios Lietuvoje. Vadinamas Lietuvos sindromas – komunistų grįžimas į valdžią – būdingas ir kitoms iš komunistinės vergijos išsilaisvinusioms tautoms. Gėris ir blogis keliauja greta, ir pasirenkam mes patys. Žmonės – didžiausias valstybės turtas. Laikinosios gyvenimo būties šventėje kiekvienas žmogus ­- tarsi deimanto grūdas. Kaip gamtinis deimantas – apaugęs apnašomis.Šlifuotas deimantas vadinamas briliantu ir priklauso aukščiausiai brangakmenių klasei. Pabendravus su gyvenimo nuušlifuotais Lietuvos Kančių karūnos briliantais tremtiniais. Su tais kurie nepardavė nei garbės, nei sąžinės, nei brolių kraujo. Šių žmonių nereikia mokyti patriotizmo. Atvirkščiai – šio tauraus jausmo reikia mokytis iš jų.

Gyventi, vadinasi, atsiminti.Daliai Grinkevičiūtei ši mintis buvo itin svarbi.Ji turėjo ką atsiminti;ji sukūrė tai, ko nebeįmanoma užmiršti. Kuo gilesnė atmintis, tuo gilesnė kūryba. Pagal šį matmenį Dalia Grinkevičiūtė buvo kūrėja. Ji sukūrė ir sugebėjo išsaugoti svarbiausią 1941 metų birželio 14 d. ištremtų lietuvių kančių metraštį. Rankraščiai, knygos turi savo likimus ,- ši išmintis dabartinėje kultūros isstorijoje patvirtina ir Dalios Grinkevičiūtės knygos. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai kelis kartus sukrėtė juos skaičiusius. Pirmą kartą- 1979 metais, kai buvo paskelbti šiek tiek patrumpinti rusų disidentų leidimo ,, Pamiatj ”.Antra kartą, kai buvo išspausdinti J.Prunskio albume ,, Lietuviai tremtiniai Jakutijoje ”. Tekstas buvo išverstas iš

š rusų kalbos- vertė Paulius Vadutis. Pridėtas ,, Baigiamasis leidėjo žodis ” apie užrašų autorę, pasirašytas kriptonimu M.J.:,, Santūrumas, netgi lakoniškumas, aprašant Lietuvos žmonių deportacijos tikrai siaubą keliančius epizodus paverčia šituos užrašus veik juridiniu dokumentu. Tuo pačiu Dalios Grinkevičiūtės užrašai yra įžymus žmogiškas dokumentas ”.

Vytautas Kubilius negalėjo atsistebėti , kad iš Sibiro lagerių ir tremties parsivežta tiek daug lietuviškų eilėraščių , sukurtų ,,glėby nakties”. Anot vieno poeto turime, ko gera, pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poeziją Europoje. Tai skaudus pasididžiavimas. Masinės žudynės , baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai išdilino – gal jau paskutinį kartą – kolektyvinį tautos kūrybos instinktą taip atsparą stalinizmo baisybėms. Tūkstančiams ištremtųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų, žodis liko vieninteliu turtu, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinė Arktikos naktis. Kai jau atimta viskas &##8211; namai, šeima, tėvynė,- gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar kur dar galima kažkam pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams.Lagerių imperija ir tremtis pasitiko ,, liaudies priešus ” tokiomis žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatispindėjo išlikusių atmintyje lietuvių eilių graudumas. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmą prie posmo apie ,,kruviną delčią” virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris ,, įšalo amžinam pašale ”, apie ,, griaučių kaulus “ Šiaurės upių pakrantėse. Eilėraščiais prašneka mažamokslė grytelninkė, atplėšta nuo sa
avo apsodinto daržo ir pievos, dvylikametė mergaitė, atsidūrusi Arktikos tamsumoje ,kur ji netrukus užges, gimnazistas, grįžęs iš tardymo, kur jį visą naktį draskė šeši uniformuoti vyrai.Lietuviškas eilėraštis gimsta iš kančios ir ilgesio Baikalo salose, Kolymos aukso rūdyne, Jakutijos miškuose, Kazachstano stepėse, Vorkutos Kasyklose Mordovijos lageriuose. Sudėtas eilėraštis rašomas ant cemento maišelių skiaučių, ant beržo tošies ar maumedžio skiedros. Paskui jis skaitomas likimo draugams ar net dainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilės primindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavo išlikti žmonėmis. Eilės buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek ,, vergijos broliams “. Tokia yra visos benamių poezijos paskirtis – būti bendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi. Dažnai eilėraščių autorius – užguitas, peralkęs, sutyręs žmogus – pats stebisi: kodėl aš rašau? Kam tai reikalinga? Juk už kiekvieną kūrinėlį gresia papildoma bausmė – 5 metai griežto lagerio. Ir vis dėlto net už spygliuotų vielų, šnipų ir budelių akivaizdoje, kažkas verčia jį kalbėti eilėmis – smaugiama gyvybė, tėviškė ,, kraujo klane “, sutryptas teisingumas, kuris turi išlikti – jei ne žemėle, tai bent danguje. Jis privalo kalbėti apie patirtą siaubą, kuriam nėra jokių pateisinimų ir nebus jokio išpirkimo.

Žmogus rašo eiles – ,,į mirtį pasiruošęs”. Pasmerktame sunaikinti ,,tautų sąvartyne” mirtis tampa pagrindiniu žodžiu, pastoviausiu vaizdiniu, dominuojančia situacija, kaip ir B. Sruogos ,,Dievų miške”, hitlerinio ko
onclagerio dokumentikoje. Poledine tundrą klaidžioja mirusio tėvo vėlė. Žuvusieji sapnuoja duonos plutą. Merdi suklupęs draugas. Mus užpustys Mordovijos sniegai.Pavasarį vėl prasižios kaukolės suskaldytais pakaušiais. Visos pakelės į Šiaurę nubarstytos lietuvių lavonais kaip malkomis. Tas kraštas į kurį juos atvežė mirčiai, alsuoja amžinu šalčiu; ten nėra jokio paukštelio ar skruzdelytės; ten net dangus juodas,kaip ir pati tironija.

Tai kontrastų poezija: viename eilėraštyje svyruoja susikibusių kalinių eisena, o kitame jau šviečia Lietuvos vidurvasarių saulė ir vilnyja išplaukę rugiai. Tie kontrastai nevirsta ašaringu skundu, o atsiremia į vidinę ištvermę, kurią nužiedžia kelios esminės nuostatos. Pirmoji yra tėvynė – ji ,, širdyje kaip žarija “, net įšale boluojantys kaulai ,, Lietuva sapnuos “. Antroji yra tikėjimas amžinuoju teisingumu ir amžinąja būtimi – ,, Tik dievas padės man iškęsti “. Trečioji yra viltis, kad ,, nukris vergijos pančiai”, ir kada nors Stalino vardas ,, gerbt bus užmiršta “.

Kokia šitos poezija, ,,krauju pataškytos”, meninė galia? Ji stipri savo autentiškumu, skaudžiu liudijimu to, ką žmogus patyrė ,,slibino nasruos”. Čia pinasi elegija ir malda, himnas ir prakeiksmas, liaudies daina ir kalėjimo romansas. Paskutinio prieškarinio dešimtmečio lietuvių lyrika daugiausia pateikė ritminių intonacijų, įvaizdžių, klasikinių strofų skaudžios patirties išraiškai. Bet atgijo ir pirmykštis liaudies dainos melodingumas, malonybinių žodelių stilistika, realių įvykių apdainavimo primityvus naivumas, stipriai kertantis. Į neapdailintus tekstus nusėda ir patetinės retorikos iškalbingumas, ir ja
ausminio poetinio gražumo klišės, išsivežtos atmintyje iš Lietuvos.

Realybės košmarai, nuolatinis balansavimas ant nebūties krašto vertė pasakotoja susikurti kitokį pasaulį, grindžiama laisvos dvasios dėsniais. Ten vyrauja mintis, cinizmas žmogaus prigimties prievartavimas, čia – jautrus humanistiškumas, gyvastinga mintis, atjauta ir solidarumas sukenčiančiais. Šiuos būties sferos yra skirtingos savo esme ir paskirtimi: viena funkcionuoja, kad griautų ir naikintų, kita -kad kurtų ir apsaugotų. Platesne prasme – tai yra kultūros ir nekultūros, žmonių ir žvėrių pasauliai. Kacetinėje literatūroje ši priešprieša yra be galo sugestyvi, kadangi aukos yra beginklės ir nuolankios, į smurtą jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, meilės idėjų. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti tikrovės košmarams ir pragaištingai ideologijai.

Juozas Gražulis gimė 1906 metais rugsėjo 9 d. Simanėliškių dvare. Gausioje kumečio šeimoje augo, be jo , dar devyni vaikai. Tėvas, žmogus apsišvietęs, gerai išmanęs ne tik račiaus amatą, bet ir raštą, skatino sūnaus potraukį mokslui, nepaisant nepritekliaus. 1924 metais jis baigė penkias ,,Žiburio” gimnazijos klases ir nutarė pats pelnytis duoną. Pradėjo mokytojauti, baigė mokytojų pasitobulinimo kursus. 1947 metais birželio mėnesį buvo areštuotas, apkaltintas tėvynės išdavimu ir nuteistas 25 metus kalėti. Kalintas Karagandos spec. lageryje, Kemerovo ir kituose lageriuose. J.Gražulis anksti pardėjo kurti, poezija jį lydėjo visą gyvenimą. Pokario metais jo kūryba plačiai plito nuorašais ne tik Gulage, bet ir Lietuvoje.Draugų ir gerbėjų buvo parengtas ir nelegaliai išleistas J.Gražulio lyrikos rinkinys ,,Prarastos dienos”. Leidinyje nurodyti 1957-ieji išleidimo metai, iš tikrųjų pasirodė 1988 metais. J. Gražulis iš pat vaikystės žavėjosi eilėraščiais. Matyt , motina pačioj kūdikystei išugdė jam meilę liaudės dainoms, kuriose jis rasdavo peno savo kūrybai. Būdamas gimnazijoje jis priklausė ateitininkams, kurie leido šapirografu laikraštėlį ,,Ateities spinduliai”. Jau tuomet pasireiškė kaip poetas ir buvo laikomas to laikraščio svarbiausiu redaktorium. ,,Ateities spinduliuose” Juozo paskatinta Salomėja Bučinskaitė pradėjo savo poetės kelią.Taip apie Juozą Gražulį rašė Liudas Dambrauskas.Juozas Gražulis be lyrikos yra sukūręs ir keletą poemų.
,,Prie ledinės jūros” , laukdamas kasdien mirties, žmogus regi Lietuvą kaip stebuklingą sapną ir bando išlaikyti to sapno šviesą savo eilėse- paskutinį paguodos spindulį. Tenai paupy jau žydi ievos. Tenai prieklėtyje, tėvas plaka dalgį- tuk tuk tuk. Tuoj išeis motinėlė į vyšnių sodą. Tegul neužkelia kiemo vartų- aš sugrįšiu. Viešpate, tik neleis užpūsti čia mano gyvenimo, kaip žvakės, duok man atsigulti savon žemėn, ilsėtis kartu su protėviais.

Išgulėjusi palėpėse kelis dešimtmečius, Sibiro tremtinių ir kalinių poezija virsta rūsčiu kaltinimu politinei santvarkai, kuri išmarino milijonus nekaltų žmonių ,, šviesos ateities” vardan. Ji skamba kaip kenčiančios tautos balsas, užgožiantis visą pokario eiliuotą melą. Ji beldžiasi į kiekvieno sąžinę : kokia išdavysčių , kompromisų ir atsitiktinumų kaina išlikai tu savo žemei.
hfxtgh fh fgh fg hxf

Leave a Comment