tremties literatura

Petras Bražėnas

AMŽINAM ĮŠALUI TIRPSTANT

Amžino įšalo žemės įvaizdis, daugeliui, ypač jaunesnės kartos, žmonių iki šiol pirmiausia kėlęs geografines asociacijas, pagaliau prisipildo istorinės prasmės, tampa metafora, išreiškiančia tautos pažeminimą, iškentėtas kančias, fizinį jos naikinimą ir dvasinį luošinimą. Dabar jau amžino įšalo žemę vienprasmiškai suvokiam kaip veiksmo vietą nacionalinei tragedijai, kurios vardas – tremtis.

Amžino įšalo žeme metaforiškai galima pavadinti ir pačią tremties temą, keletui dešimtmečių cenzūros ir kitų valstybinių instancijų įšaldytą, viešai beveik neliečiamą ir tik tragišką lemtį patyrusių žmonių prisiminimuose bei sapnuose neužgyjančia žaaizda kraujavusią.

Geografinė amžino įšalo žemė, priglaudusi tūkstančius jėga nuo savo krašto atplėštų ir anksti po nepakeliama išbandymų našta suklupusių mūsų tautiečių, šiandien ima grąžinti jų palaikus.

Į dvasinę amžino įšalo žemę padvelkus šiltiems Atgimimo vėjams, ima pagaliau atitirpti ilgai slėpta ir persekiota tiesa. Pradedame adekvačiai suvokti iki šiol tik apytikriai įsivaizduotos tragedijos mastą. Tikslesnė tampa tremties statistika, spygliuota viela įrėmintame (prisimenu vienos įspūdingos parodos eksponatą) žemėlapyje kraujo lašais ar kryžiaus ženklais sužymimi norilskai ir rešiotai, intos ir vorkutos, o autentiškas tremtinių ir poolitinių kalinių žodis atiduoda paskutinę pagarbos duoklę nesugrįžusiems, užfiksuoja istorijai šiurpiausius įvykius bei reiškinius, paliudija tokius bruožus, kurie net nežmoniškiausiomis sąlygomis padeda išsaugoti ir apginti patį žmoniškumą.

Tremties archyvas kiekybiškai ir žanriškai šiandien sparčiai turtėja: įvairiu metu užrašyti atsiminimai ir autentiški rū

ūsčiųjų dienų dienoraščių puslapiai, grožinė kūryba (daugiausia – poezija) ir laiškai – atskirose knygose, kolektyviniuose rinkiniuose, žurnalų ir laikraščių puslapiuose.

Apie daug ką jau kalbėta, prie daug ko dar ne kartą bus įvairiomis progomis grįšta. Tremtis – tema, kurioje ir aprėpti viską, ir pasikartojimų išvengti meįmanoma. Suprasdamas tai, tiesiog paklūstu įspūdžiams, kurie kilo perskaičius atsiminimų rinkinius „Amžino įšalo žemėje“ ir „Leiskit į tėvynę“, V. Gustainio „Be kaltės“ ir M. Garbačiauskienės „Jei laimė nebūtų lydėjusi“, „Pergalėje“ išspausdintą A. Kryžanausko „Už ką?“ ir pluoštą laiškų bei prisiminimų A. Miškinio knygoje „Sulaužyti kryžiai“.

Labai skirtingiems žmonėms teko pereiti, o vėliau ir aprašyti tremties ir lagerių golgotas: jau pripažintiems rašytojams ir pasaulio mačiusiems žurnalistams, gydytojams ir inžinieriams, mokytojams ir mokiniams. Skirtingu laiku ir jų įspūdžiai bei prisiminimai užrašyti: vieni kelis deešimtmečius išsaugojo tremties dienoraščius ar užrašus, kiti užfiksavo savo išgyvenimus vos grįžę į Lietuvą, treti tik dabar ryžosi papasakoti tai, ko neįstengė užmiršti. Vieni dar gali papildyti savo prisiminimus, kitiems jau nelemta patirti, kad giliai slėptas jų žodis šiandien tampa liudininku istorijos teisme. Nevienodas ir jų santykis su pačiu žodžiu: vieniems jis, anot V. Daujotytės, buvo „paskutinis laisvės prieglobstis“, kitiems – sunkiai pasiduodanti medžiaga. Todėl nedora būtų į pirmą planą iškelti literatūrinį tremties archyvo aspektą, nors apskritai jį nutylėti taip pat neteisinga. Bet ap
pie tai – pabaigoje.

Didžiausia tremtinių ir kalinių prisiminimų vertybė – jų autentiškumas, sąžiningas paliudijimas, ką žmogus iškentėjo, kokia prievartos mašina jį malė, kokius žmogaus degradacijos reiškinius jis matė, kaip savo žmogiškumą išsaugojo.

Dažnas autorius savo prisiminimus pradeda netikėtai užklupusios nelaimės vaizdu: ginkluoti, pikti, dažnai nepažįstasmi, svetima kalba kalbantys žmonės įsiveržia į paryčio miegą, išgąsdintų vaikų ir moterų ašaromis užtemdo tvinstančią ryto aušrą, brutalia jėga, nukreipta tarsi prieš kokius nusikaltėlius, išmuša iš pusiausvyros. Paskui – sudrasko šeimas, atskiria vyrus, į gyvulinius vagonus sugrūda amžiaus ir ligų iškankintus senius ir nieko nesuprantančius kūdikius, marina troškuliu, nevėdinamų vagonų smarve, sadistiškai pamina natūralų žmogaus drovumo jausmą, priversdami vietoj išvietės naudotis skyle vagono grindyse. Ir visur – panašiai, beveik jokių išimčių, viskas – kaip gerai surežisuotame spektaklyje, turinčiame kuo staigiau palaužti žmogų, įrodyti jam jo paties menkystę ir padėties beviltiškumą. Kovos su „liaudies ir tarybų valdžios priešais“ dingstimi iš esmės vyksta kova prieš tautą, žmogų ir žmoniškumą, įnirtingai stengiamasi pažeminti juos, sutrypti, sunaikinti. Ne baudžiauninkų, net ne dviešimtojo amžiaus vidurio vergų gyvenimas, o kažkokia analogo istorijoje neturinti egzistencija laukia jų lageriuose ir tremties vietose: badas ir šaltis, ligos ir lyg pasityčiojimui skirta „medicinos pagalba“, ne tik nenormuotas, bet dažnai ir beprasmis darbas, iš anksto tendencingai nuteiktų vietinių gyventojų priešiškumas ir kriminalinių nusikaltėlių teroras. Ir
r mirtys, mirtys,dažnai iš anksto numatomos, iš lėto artėjančios, kankinančiai laukiamos ir ne visada net ašaromis palydimos: jau išverktos tos ašaros. Tėvai laidoja vaikus, vaikai – tėvus, dažnai iš šeimos po vieną žmogų belieka, dažnai ir tam užspaudžia akis likimo draugai.

Skaitai prisiminimus tų, kurie šiame pragare išliko, ir nublanksta visi literatūroje piešti pragaro vaizdai. Net didysis Dantė pasirodo tik ribotos fantazijos kūrėjas. Jokios metaforos, jokie palyginimai nesustiprins bado įspūdžio, kurį palieka sausai dokumentiškai papasakoti epizodai: „Kai mirė Gamziemė, pas ją po rūbais, ant krūtinės, buvo likęs nedidelis duonos gabalėlis. Traukiant mirusiąją nuo narų, vienas žmogus jį pastebėjo, išsitraukė duoną ir, skubiai apibraukęs ūtėles, ją čia pat suvalgė“; arba „Kartą viena moteris, mokytojo žmona, rado prie viršininko Sventickio namų išpiltą jų naktinį kibirą. Tarp mėšlų ji pastebėjo duonos gabalėlį. Moteris atsiklaupusi išsikrapštė įšalusią į išmatas duonelę ir ją suvalgė“ (D. Grinkevičiūtės prisiminimai). Panašių scenų – dešimtys. Perskaitęs jas, jau nė negali sakyti, kad baisiau už tai tėra bado mirtis. Mirtis bent išsivadavimą iš kančių atneša. Nesulaukdami tokio išvadavimo, žmonės kartais savo valia jį paspartina: „du berniukai suomiai, 12 ar 13 metų, tame našlaičių barake pasikorė“ (ten pat). Dešimtys, šimtai mirčių, dažnai lakoniškai – lyg kryžiais su pavardėmis ir gimimo bei mirties datomis – pažymėtų, praplaukia pro mūsų akis. Be
et mirtį, kaip tokią, ir iš kitos pusės „pridengia“ atsisveikinimo su mirusiaisiais košmaras. Po kelias dienas ant tų pačių gultų su gyvaisiais palikti, barakų koridoriuose suguldyti, zonos pakrašty pavasario (kai atšilusioj žemėj bus galima iškasti nors nedidelę kapo duobę) laukiantys lavonai gąsdina vaikus, o suaugusiuosius slegia sąžinės priekaištu dėl ne savo valia pamintų protėvių papročių.

Lėtu žmogaus marinimu paverstas tremtyje bei lageriuose ir darbas. Darbu lietuvio nenugąsdinsi. Pagarba darbui, darbštumas per šimtmečius jau buvo susiformavęs kaip nacinalinė etinė vertybė. Net baudžiavos užkrautame darbe jis buvo išmokęs jausti prasmę, rasti paguodą, ką liudija vienas gausiausių tautosakoje – darbo dainų ar smulkiųjų žanrų lobis. Doro, patikimo darbininko prestižą jis dažnai išsikovodavo ir Altajuj, prie Krasnojarsko ar Ledinuotojo vandenyno pakrantėje. Bet darbas vis dėlto čia laukė toks, kad kitokiam santykiui su juo, išskyrus nusilenkimą prievartai, beveik nebuvo sąlygų. Moterys taigos miškuose, moterys, iš po ledo traukiančios primityvius, supuvusius tinklus, moterys, tampančios nepakeliamus krovinius, – šito nežinojo jokia vergovė.

Nepakeliamas darbas, nenumalšinamas alkis, nudriskusį drabužį persmelkiantis Sibiro šaltis, negydomos ir nepagydomos ligos – štai tos tremtinio, kalinio, katorgininko fizinės būties realijos, tie į amžino įšalo žemę įkalti kertiniai stulpai, kurie, spygliuota prievartos viela sujungti, žymi neperžengiamą, daugeliui iki mirties skirtą zoną.

Fizinės būties nepakenčiamumas dešimtis žmonių įstūmė į nepataisomą dvasinę krizę – išprotėjimą: „Suomė (graži, šviesiaplaukė mergina), taip dažnai nakvodama skalbykloje su mirusiais, išprotėjo“; „Mirus vyrui, po 1942 m. žiemos neišlaikė žmonos nervai – Vilkaitienė tapo neveiksni ir mirė Jakutske“; „Dėl šių pasikeitimų ir tremties sąlygų pablogėjo jos sveikata – ji susirgo psichine liga“ ir t. t. Dešimtys tokių tragiškų likimų.

Ir gali tik stebėtis, kaip ir tokiomis sąlygomis, specialiai sudarytomis žmogaus fiziniam naikinimui ir dvasiniam luošinimui, vis dėlto buvo išsaugotas žmoniškumas, žmogiškieji visos aplinkos vertinimo kriterijai.

Į du prisiminimų motyvus vertėtų ypač įsiklausyti – į žmogaus degradicijos ir nepalaužiamo žmoniškumo motyvus.

Žmogaus moralinei degradacijai, pralenkiančiai jo fizinę mirtį, skirta visa represijų sistema, apimanti tiek represijų aukas, tiek jų vykdytojus. Vykdytojas iš esmės taip pat yra auka: jame jau anksčiau sunaikinta visa, ks išskiria žmogų pasaulyje: sąžinė, gailestingumas, užuojauta, gėda. Jame likęs tik pyktis, neapykanta, plėšrumas, sadizmas. Kokia šiurpi lagerių viršininkų ir prižiūrėtojų, tardytojų ir sargybinių portretų galerija išrikiuota tremties archyvo knygose! Kiek cinizmo, kai „valdiškąją“ prievartą dažnai ne tik sustiprina, bet net pralenkia sąmoningai kurstoma kriminalinių nusikaltėlių savivalė lageriuose ar apkvailintų, dezinformuotų vietinių gyventojų priešiškumas tremties vietose. O bene baisiausia skaityti epizodus, kuriuose užfiksuota, kaip natūralius likimo draugų savisaugos instinktus ima keisti savanaudiškumo, net klastingumo sindromas: atsitiktinumo dėka ar pataikavimu, papirkinėjimu įsitaisę į saugesnę, šiltesnę vietą, kai kurie tremtiniai ir kaliniai ima saugoti ją, nesiskaitydami su niekuo. Ne mažiau sukrečia epizodai, kai nekalti kankiniai, grįžę į gimtinę, susiduria čia ne tik su pareigūnų apsidraudėliškumu, abejingumu, bet ir su kaimynų, giminių, artimųjų merkantilizmu, artimu išdavystei. Taip ir realizuojami sistemos užmojai.

Ir vis dėlto žmogaus pasipriešinimas jį gniuždančiai, naikinančiai prievartos sistemai, autentišku žodžiu paliudytos žmogaus dvasinės savisaugos galimybės ir patirtis yra neabejotinai didžiausia amžino įšalo žemės memuarų, viso tremties archyvo vertybė.

Jau pats dešimtmečius išsaugotų autentiškų tremties ar lagerio užrašų, įvairiu metu užfiksuotų prisiminimų, nuorašuose, net gyvoje atmintyje išlikusių grožinės kūrybos puslapių buvimo faktas yra akivaizdžiausias nesugniuždyto žmogaus paliudijimas. Dar daugiau apie žmogų pasako jo prisiminimų tonas, intonacija. Gal vieną perskaitytų atsiminimų autorių tesuradau, kur neapykantos ir keršto troškulio tulžis yra persmelkusi ir nudažiusi didesnę teksto dalį. O kiek prisiminimų, kur šie jausmai ne tik į pastraipas, bet net į atskiras eilutes neįsileidžiami. Supriešindamas du neproporcingai išreikštus požiūrius, nesiruošiu svarstyti kaltės ir atpildo problemos – tai atskira plati tema. Šiuo atveju man tik norisi pasidalyti prielaida, kad neapykantos ir keršto jausmų įveikimas, krikščioniškoji atlaidumo nuostata pirmiausia yra žmoniškumo savisaugos išraiška.

Gali tik stebėtis, kaip drumzlinoje kančios, smurto, neteisingumo, pažeminimo jūroje prisiminimų autoriai rūpestingai gaudo ir renka retus ir mažyčius žmonių gerumo, pasitikėjimo užuojautos gintarėlius. Suėmėjas į antklodės užvalkalą prigrūda drabužių ir įmeta juos tremiamiesiems į sunkvežimį; pats viršininkas ima mokyti tremtinę – „prakeiktą fašistę“ regzti tinklą, vietinė jakutė pasidalija su tremtine žuvies gabalėliu; „propagandos skyriaus viršininkė“, pavaišinusi tremtinę vakariene, pakviečia nakčiai gulti šalia, glaustis po tais pačiais kailiais; padavėja kyšteli „seniui“ puskepalį duonos; net užkietėję nusikaltėliai ima globoti ir ginti nuo savo bendrų pajėgius žmones. „Žemai lenkiamės Jums, daktare Samodurovai“. – užrašo viena tremtinė.“Taip paprastas Piliuonos kaimo žmogus atliiko žygdarbį“,- reziumuoja kita, papasakojusi epizodą, kaip niūrus, piktokas partinis kaimo seniūnas „išverčia“ enkavedistams paauglės laišką. Ir t. t. Ir pan.

Visos patirtos skriaudos ir neteisybės netilpo, negalėjo tilpti ir gal niekada nesutilps į tremtinių prisiminimų tomus, bet turbūt kiekviena gerumo kibirkštėlė liks žibėti jų tamsiame fone. Amžino įšalo žemė nuo ju, aišku, netaps šiltesnė, bet įspūdis, kad tas šaltis neįstengė kiaurai persmelkti sielų, liks.

Kas gi saugojo šias sielas nuo paties nuožmiausio – vidinio – šalčio? Pirmiausia turbūt savo nekaltumo, teisumo jausmas. „Už ką?..“ – ne tik Kryžanausko prisiminimų pavadinimas. Šis retorinis klausimas tremties archyve skamba dešimtis kartų. Kartais jis tik tokiu šauksmu be atsako ir lieka. Bet neretai formuluojamas ir atsakymas: už Tėvynės meilę, už daugiatūkstantinės mokytojų auditorijos Kauno sporto halėje sugiedotą Lietuvos himną, už ištikimybę tautos laisvės ir nepriklausomybės idėjai, už taurius žemdirbio moralės principus, už tikėjimą. Bet tokios „kaltės“ jausmas tik stiprina atsparumą ir viltį išlikti.

Stiprūs dvasiniai ramsčiai – nacionalinio orumo jausmas, vieša opinija apie lietuvio darbštumą, sąžiningumą, žinių troškimą ir sibirietiškoji „vargo mokykla“, liaudies daina ir nacionalistinės bei religinės tradicijos, grožio jausmas, kūrybiniai polinkiai.

„Visa pramoga būdavo žiemos metu, kai pasitaiko giedra poliarinė naktis. Išėjęs į lauka, iki kaulų peršalęs žiūrėdavau Šiaurės pašvaistės išdaigas. Aukščiausi stulpai visomis vaivorykštės spalvomis staiga šokdavo į padangę, tai vėl greitaio krisdavo žemyn. Šito reginio neaprašysi, reikia pamatyti. Tai buvo mūsų ir kinas, ir cirkas, ir teatras.“

Tokios gamtos grožio sukeltų įspūdžiu inkrustacijos eina per dažno prisiminimus. Kaip ir paguodžiantys poezijos motyvai.

„O tėviške, koks mielas kraštas, kurio taip netekau ūmai“, – ne vienas atsidūsta P. Vaičaičio žodžiais.

„Graži Tu, mano brangi Tėvyne“,- kaip malda kartojamos Maironio eilutės.

O ne vienam išsprūsta ir savas kreipinys – į Lietuvą, į paliktą gimtąjį kaimą, į nežinia kur išblaškytus artimuosius. Taip gimsta jau šimtametei tradicijai priklausanti tremtinių, „benamių“ poezija. Taip gimsta nauji kūrėjai, apie kurių buvimą sužinojom beveik po pusės amžiaus.

Atsisakius etiniais sumetimais kelti į pirmą planą literatūrinį tremties archyvo aspektą, vis dėl to privalu pasakyti, kad daugelis jo epizodų, puslapių, ištisų kūrinių netelpa autentiškų istorinių paliudijimų rėmuose, o savarankiškos meninės vertybės teisėmis įeina į grožinės kūrybos sritį. Neišskiriu šį kartą pavardžių, prie kurių prieš nuorodą tremtinys turėtų eiti nuoroda rašytojas. Meninė jų kūrinių analizė – pradedant gaiviu, spalvingu žodžiu, einant per psichologiškai autentiškus ir meniškai įtaigius įvykių epizodus ir charakterių eskizus,baigiant aukšta minties orbita – būtų jau atskira tema. Tikėkimės dar turėsią progų prie jos sugrįžti. Atlydys amžino įšalo žemėje tik prasideda.
Vytautas Rakauskas

TREMTIES LITERATŪRA

Pirmieji lietuviai, ištremti į Rusiją, XVIII a. Pab. Ir XIX a. Po nesėkmingų sukilimų prieš okupaciją. Tačiau kūrybos išliko tik po 1863 m. sukilimo ištremtųjų. Būdinga jai asmeninių išgyvenimų ir tremties realijų raiška. A. Jasevičius (1805-1884) rašinyje „Išginimas ir sugrįžimas“ pasakoja ištrėmimo istoriją, elegiškuose laiškuose („Raštai iš Spakso“) aprašo varganą tremtinio materialinį gyvenimą, santykius su tėvynėje likusiais bičiuliais. Dvasines kančias išsako eil. „Kalėda“, piešia svetimą kraštovaizdį (eil. „Tunkos kapai“, „Irkutas ir Tunka“), parašė tremties atsiminimų. Buities detalių yra A. Tatarės (1805-1889) lenkiškai ir rusiškai rašytuose laiškuose pažįstantiems. J. Anusavičius (1825-1907) eiliavimuose minimi 1863 m. sukilimo kovotojų likimai Sibiro tremtyje („Oi broliai mieli!“ ir kt.), gimtinės nostalgija išliejama eil. „Upe tėvynės, Tatula miela“, opozicine dvasia pasižymi eil. „Atlaidai Lietuvoje“, „Už vierą“. Giesmių, pasakėčių tremtyje parašė J. S. Dovydaitis (1826-1883), P. Butkevičius (1812-1896) religinių raštų. Tremtyje gimusio V. Butlerio (1867-1945) lietuviškai išleisto rusų kalba parašyto penkių tomų romano („Už ką“. T. 1,d. 1-2. 1929; „Gyvenimo erškėčiai“. T. 2. 1930; „Vampyro naguose“. T. 3. 1935; „Pabėgimas ir vijimasis“. T. 4. 1938; „Teismas ir teisingumas“. T. 5. 1939) siužetas – vienos po 1863 m. sukilimo ištremtos lietuvių šeimos sunku gyvenimas įvairiais laikotarpiais, įsakymų vykdytojų žiaurumai, broliškas įvairių tautų žmonių bendravimas.

XX a. Tremties literatūros atsiradimas sietinas su sovietine okupacija, kai 1940-1941 m. iš Lietuvos gyventojus pradėta tremti. Iš literatūros žanrų gyvybingiausia
p o e z i j a, tiesiogiai atsiliepianti į gyvenimo aktualijas, todėl pirmieji posmai sukurti gyvuliniuose vagonuose kaip sielvartingas atsisveikinimas su namais ir tėvyne. Aktyviausi moksleiviai. Dvylikametės P. Bliūdžiūtės (1929-1943) eilėraščiai tradiciški, paprastučiai, tačiau į poetinį žodyną greta brangiausių malonybinių žodžių- Lietuvėlė, mamytė, gėlytė- įsibrauna šiurpiais vaizdiniais sukrečiantys sąmonę žodžiai- badas, našlaičių dalia, mirtis ir išsiveržęs prakeikimas gonocido vykdytojams. Suvokiama, kad tremtiniai tapo benamiai, vaizduojamas pasibaisėtinai sunkus įšalo žemėje gyvenimas (I. Baublytė, g. 1927), abejojama, ar jie čia neliks amžinai (J. Putvytė, g. 1926), susimąstoma, dėl ko ištrėmė (A. Aleksa, g. 1930). O Altajaus krašte, Južakove, Lietuvos moksleivių grupelė 1944 m. bal.- 1945 m. geg. Imasi leisti poezijos ir prozos bandymų rankraštinį žurnaliuką „Tėvynės ilgesys“ (išeina 7 nr.; uoliausieji: V.Dambravaitė, D. Ramzaitė, A. Vaisiūnas, A. Mikutavičius). Leidinėlis MGB akimis – antisovietinė agitacija tarp tremtinių.
Vyrauja daina, eilėraštis, atsiranda dainuojamoji tautosaka. Iš pradžių pritaikomos senesnės liaudies ar autorinės dainos, atitinkančios tremtinių nuotaikas, ir pagal jas kuriamos naujos. Dainose daug ilgesio, kančių nuojautos, būties klausimų, svetimo gamtovaizdžio nykumą, prisiminimuose iškylanti Lietuvos vizija su vienu kitu senosios tautosakos epitetu ar įvaidžiu, o vėlesnėse dainose apdainuojama ir partizanų kova. Tremties dainos nėra gausios.
1944-1953 m.,padaugėjusios trėmimų, išsiplečia lietuvių tremties bei lagerių literatūros apimtis: kuriama įvairiuose bolševikinės imperijos kampeliuse. Eilėraščiai rašomi ant cemento maišelių skiaučių, ant tošies, o dažnai jų tekstas išlaikomas atmintyje. Savo sielos balsą reikia salėpti, nes kūryba – tautos gyvybingumo apraiška, kartu ir pasipriešinimas. Vergų jungą velkančius tautiečius poezija vienija, stiprina jų viltį, ragina nepalūžti. Dažnu atveju ši poezija publicistinė, deklaratyvi, bet greitai nebesitenkinama daina ar eiliuotu pasakojimu. Vergoviškoje aplinkoje, kai „sekundė, diena, šimtas metų“ (P. Dreivinis, 1919-1990), iškyla tremtinio bei kalinio išorinis ir dvasinis paveikslas. Kas išgyventa, norima apibendrinti, nuo asmeninio tragizmo einama prie tautos tragedijos. Atvirai ir metafora reiškiamas visuotinis tautos pasipriešinimas, partizanų kovos, žuvusiųjų išniekinimas: „Turgavietėje kruvina Tėvynės aikčiojo prieš rytą“ (S. Daunys, g. 1922) ir koks baisus pro spygliutas vielas matomas saulėlydis! – „Rodos, dega palikta Tėvynė“ (A. Daugnoraitė, 1929-1971). Svarbiausias tremties poezijos motyvai – patriotiniai, vienišgumas, panieka stibams, išdavikams ir okupantams (J. Graičiūnas, 1903-1994; B.Mačionis, 1915-1971; ir kt.), gailestis dėl žymių žmonių, tapusių kolaborantais, jiems priekaištaujama (A. Miškinis, J. Gražulis, E.Astramskas, g. 1918). Kai kurių poetų eilėraščiuose gausu simbolių: peršauta daina, įkalinta jaunystė, laisvūnas vėjas (Č. Cemnolonskas, 1931-1991), vyrturiai sparnais išsukinėtais (S. Račiūnas, 1928-1998), alegoriškai kalbama susiejant laisvę ir laimę (V. Mačiuika, g. 1930, „Sakmė apie Laimę“); kultūrinės, literatūrinės reminiscencijos eilėraščiui teikia vaizdingumo (A. Daugnoraitė), jį pripildo svarios minties, sudramatina (S. Norbutas, g. 1928, „Eumajo pasakojimas“); iš sapnų, prisiminimų atsiranda subtilių sąsajų su vaikyste ir tėviške (A. Dainoras, S. Raičiūnas). Prie tremtinių kapų Sibire iškyla lietuviški kryžiai, pusnyje įklimpęs rūpintojėlis kalbinamas grįžti namo (V. Cinauskas, g. 1930).
Sibiras ir Šiaurė nusėti lietuvių tremtinių bei kalinių kaulais, bet pasaulio sąžinė abejinga, ją „prakeikia kraujas,.pralietas žygdarbių ugny“ (R.Preibytė, g. 1930). Meldžiama Dievą palengvinti tautos ir žmogaus kančias (K. Černys, 1925-1960), prašoma atsiųsti žemėn teisybę, laiminti kovotojų žygius, leisti sugrįžti į laisvą tėvynę (K. Inčiūra, 1906-1974, „Nelaisvės psalmės“). Kalinio vaizduotėje noulat audžiančiomis simbolinėmis Motulės staklėmis (poema „Motulės staklės“) įausta ne tik tėvynės laukai, upės, ežerai, tragiška dabartis – žiauri laisvės kovų epocha, bet ir garbinga tautos ir valstybės senovė, didvyriškos kovos. Istorinė atmintis, partizanų kovos ir J. Gražuolio (1906- 1985) lyriniam subjektui teikia dvasinės atramos, stiprina tautinę savimonę (poema „joninių laužai“). Lietuvis kalinys, alkanas ir šalantis, mąsto apie tėvynę, kur bailūs parsidavėliai švaistosi kruvinom idėjom, bet jis, nepripažįstąs kompromisų, ir mirs laisva dvasia, pro spygliuotas vielas matydamas tėvynę Laisvės šviesoje (A. Vitkauskas, 1925- 1994).
A. Poška (1903- 1992) taigoje ant tošies kuria kupinas dvasinės įtampos lyrines miniatiūras, bando aprėbti jose žmoniją, kosmosą, įsiskverbti į sielą, trokšdamas padėti žmogui susivokti sudėtingame ir absurdiškame pasaulyje.
A. Dainoro (1919- 1960) etinės krypties eilėraščiuose dvasinę įtampą sukelia šviesiausių vaikystės svajonių ir tikrovės priešprieša; prieštaringų minčių suaudrinta siela prašoma Kūrėjo prikelti žmoniją („Pasikalbėjimas su Dievu“). Tačiau dar tikima, kad, pasirodžius pirmiesiems Laisvės spinduliams, nusikaltėlių minia, neapkenčianti saulės ir Šviesos, žudanti savo brolius, vagianti tautos turtą, ims atgailauti. Nepriklausomybės netektis skaudžiai išgyvenama, ieškoma jos netekimo priežasčių (poema „Prie Baltijos“), ji perskyrusi tautą į dvi dalis. Dėl jos kaunamasi Lietuvos miškuose, siaubingo likimo traiškomi laisvės kovotojai kalėjimuose drąsiai pasitinka mirtį, tiki kovos prasmingumu (poema „Sušaudyti auštant“), nuleistos Trispalvės plazda tiktai širdyse jos ragina vienytis (eil. Ciklas „Vasario 16“). Kitoje pusėje okupantai ir moraliai palūžę tautiečiai šėlsta ir šūkalioja svetimas tautai idėjas.
A. Miškinio (1905- 1983) „Septyniose sopulio raudose“ tėvynė lyg paprasta sodietė, tarsi Kristus erškėčiais vainikuota galva kruvinu keliu išvaroma į tremtį – Vorkutą, Krasnojarską. Aukščiausia tautos sąmoningumo apraiška – Nepriklausomybė ir jos netaktis atskleidžiama metaforiškais vaizdais. Pabrėžiama tėvynės kančios prasmė – ji pasirengusi mirti, kad per kančias, per mirtį vėl prisikeltų. Vienintelė šviesa nudvasintame pasaulyje – Kristus („Psalmės“). Jis – gyvenimas, kelias, tiesa. Poetui, atsidūrusiam „tarpu gyvybės ir mirties“, rūpi ne vien savo sielos reikalai, bet ir tautos kančios: už ką Lietuvai kalėjimų, lagerių ir tremčių kentėjimai, kodėl žmogus pavirsta į žvėrį, naikinantį kitus. Atsakymą duoda persmelkianti protą stebimo gyvenimo išvada – kai pasaulis be dievo, nepaisoma sąžinės, įsigali godumas, ištvirkimas, žmous tampa besieliu šliužu. Poetas išaukština žmogų, kuris ir mirties akivaizdoje stengiasi išlikti taurus, išsaugi dieviškąją kibirkštį.
Po 1953 m. (Stalino mirties) politiniai kaliniai aktyvėja, plinta ranka perrašomi rankraštėliai. Intos lageriuose platintame laikraštėlyje „Tautos taku“ (ankst. pavad. „Žiburėlis tundroj“) nemaža eilėraščių, apsakymų pateikė J. Raulynaitis (1926- 1992) ir kt., o Vorkutos baudžiamojo lagerio (Nr. 62) 1955 m. itin kovingos nuotaikos „Varpo“ laikraštėlyje (išėjo 5 ar 6 nr.) jo redaktorius P. Veverskis (g. 1916) įdėdavo savo ir kitų poezijos. Intos lageriuose atsiranda kelių aitorių eilėraščių rinkinėlis „Rūda ir rauda“ (1954, sudaryt. J. Mačinskas; papildytas 1961 m. išleistas užsienyje) ir poezijos antologija „Veidu į Tėvynę“ (19554, sudaryt. V. Gudaitis). Paleisti iš lagerių ir palikti tremtyje Intos literatai susitelkia į literatūros mylėtojų burelį (1955- 1956). Panašus būrelis buvo suorganizuotas B. Sruogos nacistinių vokiečių okupacijos metais Stutthofo koncentracijos lageryje tarp „garbės kalinių“. Išgyvendami hitlerizmo sukurtą pragarą ir jį vaizduodami eilėraščiuose, apsakymuose, pjesėse, save jie laikė kankiniais už tėvynę. Sovietų kaliniai bei tremtiniai nesitenkino lagerių ir tremties vaizdais. Jie į kūrybą žiūrėjo kaip į pasipriešinimą visuotiniam tautos naikinimui, kovų dėl tėvynės laisvės tęsinį. Dramatiškų, apibendrintos minties eilėraščių sukūrė Intos poetai – tragiškos nuojautos lyrikė S. Vitaitė (1922- 1980), V. Gudaitis (1916- 1987), L. Matuzevičius (G. 1923), P. Zablockas (g. 1914) ir kt. Reikšminga literatūros kritiko J. Kudžmos veikla. Slapyvardžiais pasirašę Intos literatai parengė dar dvi rankraštines poezijos antologijas: „Benamiai“ (1955, sudaryt. V. Gudaitis) ir „Saulėtekio link“ 91956, sudaryt. S. Gorodeckis ir J Kudžma). Perrašytos ranka antologijos (ar atskiri jų eilėraščiai), pasiekusios lietuvą, jaudino tėvynės ilgesiu, žiauriais lagerių vaizdais, asmeniniais išgyvenimais. Intoje buvo parengtas, bet, deja, neišlikęs ir S. Vitaitės-Smilties poezijos rinkinėlis „Noriu gyvenimo dainos“ (1955, sudarė ir įvadą parašė J Kudžma).
Visuotinės kančios suvienyta tremties poezija teikiė dvasines ir tautines vertybes, kurias okupuotoje Lietuvoje skelbti buvo draudžiama. Šioje poezijoje vyrauja liūdnos nuotaikos, bet pro ilgesį ir skausmą prasiveržia tikėjimas gyvenimu, tiesa, laisve, Žmogaus ir tėvynės atgimimu.
P r o z a tremtyje retai kada galėjo tiesiogiai pavaizduoti jaudinančius gyvenimo momentus, nes ilgesnį kūrinį buvo sunkiau parašyti ir slėpti. Daugiausia prozos, ypač atsiminimų, sukurta grįžus iš tremties ar lagerių. Bene pirmieji atsiminimai iš pirmosios sovietinės okupacijos J. Petruičio (1891- 1943) „Kaip jie mus sušaudė“. Vėliau atsiminimų parašė buvę Stutthofo kaliniai – B. Sruoga (1896- 1947, „Dievų miškas“), S. Yla (1908- 1985, „Žmonės ir žvėrys“), V. Telksnys (g. 1915, „Kamino šešėlyje“) ir kiti, nutapę daugybę žmonių naikinimo nacių lageryje vaizdų.
Sovietinių kalinių bei tremtinių memuaristikos audinys – taip pat kalėjimų, lagerių, tremties realijos, būties apmąstymai. D. Grinkevičiūtės (1927- 1987) „Lietuviai prie Laptevų jūros“ sukrečia šiurpiais vaizdais: išbadėję skeletai, peršlapusiais drabužiais žvejojantys Laptevų jūros pakraščiuose, statantys ledines jurtas, suverstos lavonų krūvos, kuriose rankas ir kojas griaužia poliarinės lapės. Šiaurės tyruose beviltiškai šaukiantis gyvybės balsas ragina skaitytoją susimąstyti dėl beprasmiškos mirties, kelia protestą prieš užmarštį, bolševikinį tyčiojimąsi iš nekaltų žmonių, svetimųjų atneštą santvarką. V. Gustainio(1896- 19710 knygoje „Be kaltės“ bešališkai ir plačiai aprašomi lietuvių tremtinių, pasmerktų lėtai mirčiai, gyvenimo vaizdai, žemesmės represinės struktūros, vykdančios genocidą. L. Dambrausko (g. 1921) dviejų tomų atsiminimuose „Gyvenimo akimirkos“ parodoma lietuvių inteligentijos aktyvi veikla ir kova prieš sovietų okupaciją, iškelta tautos daugumos nuostata: pasipriešinimas okupacijai yra dorovinis imperatyvas. J. Kudžmos (g. 1916) atsiminimų apysakoje „Ne lapas, vėjo pūstas“ būdinga pasyvi priešinimosi forma politinį kalinį terorizuojančiai aplinkai: rūpinimasis savišvieta, moralinių savybių ugdymas – tai tylus iššūkis nužmoginimui. Savišvietos keliu idėjinės bazės formavimas naujam gyvenimui laisvoje Lietuvoje ryškus G. Binkio (g. 1923) atsiminimuose „Gyvenimo eksperimentas“, tvirtinama, kad be asmens vidinės laisvės negalima svajoti apie didžiausią tiksma – tėvynės laisvę.
Nykų kančių foną praplečia ir sutirština dokumentiškai tikslūs A. Andriukaičio (1905- 1981) „Pasmerktieji“, S. Andriušio(g. 1902) „178 parų po žeme“, B. Antanaičio (1900- 1994) „Žodžiai iš pragaro“, I. Baublytės-Balčiūnienės „Kančių saloj palaidota jaunystė“, J. Bičiūnaitės-Mačiulienės (g. 1924) „Jaunystė prie Laptevų jūros“, J. Gasiūno (g. 1927) „Ledinio pragaro ratai“, S. Jameikio (1914- 1990) „ Traukinys rieda į amžinastį“, A. Kanoverskytės-Sučylienės(g. 1925) „Tekėdama sustingo saulė“, A. Kryžanausko (1908- 1992) „Už ką?“, K. Paltanavičiaus 9g. 1916) „Gydytojas už spygliuotų vielų“, beletrizuoti J. Šukio (1906- 1987) atsiminimai „Mane nuteisė sušaudyti“, sukrečiantys išgyvenimų kulminacija, Z. Toliušio (1889- 1971) „Mano kalėjimai“, A. Verksnio (1906- 1996) „Mano gyvenimas – liudininkas“, A. Vilkaičio (1929- 1997) „Tremtinio dalia“, V. Vyšniūno (1922- 1998) „Šiaurės eskizai“ ir daugelio kitų, taip pat kolektyvinėse knygose („Amžino įšalo žemėje“, „Ešelonų broliai“, „Ešelonų sesės“, „Norilsko vyčiai“, „Tremties kelias“ ir kt.) atsiminimų. Dar prieš Atgimima jų keletas išęjo JAV: J. Keliuočio (1902- 1983) „Dangus nusidažo raudonai“, N. Sadūnaitės (g. 1938), – teistos už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, – „Gerojo Dievo globoje“, „KGB akiratyje“ ir kitų, Kanadoje – A. Garmutės (g. 1934) apybraižų knyga „Ąžuolū randai“.
Išlikęs O. Alksninytės-Gabštienės (1906- 1986) dienoraštis „Sibire. tremtinių žeme“, 1942- 1956 m.rašytas ant tošies ir popieriaus skiautelių. Nuolatinis rūpestis savo šeimos likimu, vaikų tautine sąmone atskleidžia tremtinės dvasios stiprybę A. Statkevičiaus (g. 1923) dienoraštyje „Vergijoje prie Lenos“, rašytame 1955- 1956 m. lageryje, gilinamasi į psichologiniu metodu pagrįstą išnaudojimo sistemą, pateikiama ryškių charakteristikų.
R. Vaicekausko (g. 1926), A. Čarneckio (g. 1924), S. Norbuto, V. Cinausko, E. Ignatavičiaus (g. 1935) ir kt. Apsakymai bei apysakos autentiškumu pritampa prie atsiminimų.J. Laucės (g. 1917) romane „Negandų metai“ tėvynės nepriklausomybė pagrindiniam veikėjui tapusi likimu. Dėl jos jis įsisuka į karo sūkurį – kaunasi hitlerinėje kariuomenėje, vėliau partizanų gretose, suimtas kenčia sovietų kalėjime ir lageriuose. Nepriklausomybės vaizdinys jam teikia moralinės atramos per tardymus, neleidžia žemintis prieš tardytoją, bandantį įpiršti priešingas sampratas iškreipus istorinę tiesą. Į Nepriklausomybės netektį žiūrima kaip į tragediją – ji suskaldžiusi tautą. V. Adomėnas (1909- 1986) Intos lageryje sukuria apysaką, keleta pjesių ir sudėtingo siužeto romaną „Kas apverks jų dalią“. Kūrinių veikėjai – kaliniai, partizanai, tardytojai. Romane ryškus kančios prasmės motyvas; pagrindinis veikėjas meldžia Dievą stiprybės, kad neišduotų kovos draugų. Kalėjimas, tardymai, ilgametė žiauri lagerių aplinka jį suluošino, gilino dvasios krizę ir jis nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Liūdna nuotaiką kiek prasklaido, kad ir silpna, šviesa – tolime laisvos Lietuvos vizija.
Jau Atgimimo laikotarpiu rašyti romanai apibendrina tremties literatūros pagrindines temas: tautos naikinimą, išdavystes, kovas dėl tėvynės laisvės. Vaizdų lavina lyg kino filme užgriūva J. Balčiūnaitės (g. 1948) Romane „Situacija“. Čia ryškiai atskleista pagrindinėws veikėjos – genocido vykdytojos – dvasinė menkystė, amoralūs instinktai, sunaikine meilę artimiesiems ir tautinę savimonę. Intriguojančiame V. Mačiuikos politiniame dviejų dalių romane „Savi ir svetimi“ Dokumentiškai tikslūs tikrovės faktai, transformuoti meniniais vaizdais, atkuria teisingą ir plačią politinę aplinką bei laisvės kovų panoramą.
Lietuvių tremties literatūra – tai kančiomis ir krauju patvirtinti tautos naikinimą ir priešinimąsi okupantams atspindintys dokumentai.

Leave a Comment