KAUNO „VYTURIO“ VIDURINĖ MOKYKLA
KAS PADĖJO TREMTINIAMS IŠLIKTI LAISVIEMS? LIETUVIŲ KALBOS REFERATAS
Atliko: Gerda Arlauskaitė 10b
Vertino: Halina Grėbliūnienė
KAUNAS 2004
TURINYS
Vytautas Cinauskas eilėraštis bepavadinimo………………………………………………………… …………………3
Plačiau apietremtį……………………………………………………………. ………………………………………………….4
Tremtiniųpoezija…………………………………………………………… …………………………………………………….5
Lietuvių naikinimas lageriuose irtremtyje………………………………………………………….. …………………..7
Kas padėjo tremtiniams išliktilaisviems?………………………………………………………… ……………………..9
Naudotaliteratūra………………………………………………………… …………………………………………………….12
***
Rašiau anglim ant beržo tošies, Ant maumedžio gelsvos skiedros, Kada pūga per kūną košės, Kai tirpo veidas nuo kaitros,
Rašiau ant šachtos štrekų sienų Karbido lempų ugnimis, Rašiau ant rūdžio grotų plieno Karščiuojančiomis akimis,
Rašiau ant sniego ir ant ledo, Ir dienomis, ir naktimis, Rašiau besvorėmis nuo bado, Kaip pienės pūkas, mintimis,
Rašiau, kai prievaizdai debilūs Keiksmais mus maišė su žeme, Kai buvo tylūs ir nebylūs Kaip jungo jaučiai arime,
Rašiau į mirtį pasiruošęs Paklaikusiomis maldomis, Kai padugnės ant narų lošė Iš mūsų sielų kortomis,
Ir vėl rašau, kai burnas žiodo Kam atgaila, kam atgaiva, Tą patį, vieną, šventą žodį, Tą skaudų žodį – Lietuva.
Vytautas Cinauskas
Didžiosios tremtys Sibiran – neregėtas fizinis ir moralinis mūsųtautos išbandymas. Šimtai tūkstančių geriausių sūnų ir dukterų buvoišblaškyti po tundrą, taigą ir karščiu alsuojančias dykumas. Jie dirbo,vargo, kūrė ir mirė, išeidavo amžinybėn. Varganas ir nesvetingas buvo jųgyvenamasis būstas, svetima – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri – juossupanti gamta. Paguodą ir dvasios stiprybę rasdavo artimųjų amžino atilsiovietoje – kapinėse. Jos – gyvųjų skausmas, stiprybė ir viltis, istorijosknyga, atspindinti mūsų tautos likimą.
Įprastomis sąlygomis mirtis – tai reali būtinybė. Mes taižinome, jai ruošiamės ir ramiai ją pasitinkame. Gyvybė ir mirtis viena kitą
pakeičia papildo, mirtis gimdo gyvybę ir ją augina. Mirus pažįstamam žmoguimes renkamės pas jo kaimynus ir artimuosius, juos guodžiam ir padedam.Pagerbdami mirusįjį, jo atminimui statome paminklą, tuo pratęsdami jobuvimą su mumis. Bet Sibire buvo kitaip. Daugiausia lietuvių buvo ištremti įtaigos glūdumas, ir ten vyko tragiškiausi jų gyvenimo įvykiai. Ten jiegyveno pirmuosius tremties mėnesius ir metus kartais palapinėse, dažnaižeminėse, arklidėse, geriausiu atveju – utėlėtuose barakuose. Atplėšti nuotėvynės gyveno neįprastomis sąlygomis; komendantų ujami, sunkaus darbo,žiemos speigų ir vasaros karščių alinami dažnai ir netikėtai palūždavo.Juos kankino tėvynės ilgesys, badas ir antisanitarinės sąlygos, nebuvomedikų ir vaistų. Pirmaisiais mėnesiais masiškai mirdavo vyresnio amžiausir ligoti žmonės, įvairios ligos pakirsdavo kūdikius ir mažamečius vaikus.Sunkią valandą šalia nebūdavo tėvynėje likusių kaimynų ir kitų brangiųžmonių. Tremties kaimynai mažiausiai tegalėjo padėti, nes nuo darbo nebuvoatleidžiami. Sunku buvo šarvoti, nes barakuose ir gyviesiems buvo skirtastik mažas narų plotelis. Pirmaisiais tremties metais vargu ar prie karstodegdavo vaškinės žvakės, vargiai skambėdavo įprastos giesmės. Šalia retaitebūdavo dvasininkas, kuris tartų paguodos žodžius. O jei keletas šeimųbuvo nutremtos į nuošalias kirtavietes, mirusiojo artimieji ten likdavovieni su savo sielvartu.PLAČIAU APIE TREMTĮ
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymuvisame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjomasiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvomobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.
Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos,kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįšti.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklųdėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkųšeimas, diplomatus, įvairių istaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus,gydytojus, verslininkus ir t.t.
Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiainenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimųgalvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kadatskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo išanksto nuspręstas – į Kasnojarsko Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, norsjie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti. Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jaumirtininkai,kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabintisavo vaikus, žmonas, tėvus. Į Šiaurę Lietuvius vežė perpildytais vagonais, kur ne tikatsisėst, bet ir pakeisti kūno padėties buvo neįmanoma. Vėliau baržomisAngaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros ikiLenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Ust Kutas, Kirenskas,Olioksminskas, Jakutskas, Kiusiuras, Stolbai. Ir vis tolyn ir tolyn įŠiaurę. Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėragyvenviečių pakrantėse. „Tai kur mus veža?“, – klausdavo tremtiniai. Jau irkrantų nebesimato, kiek akys aprėpia – vanduo ir vanduo… Bangos didelėskaip jūroj. Jie buvo apgauti. Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių,užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumas,dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandėperduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileidoir mušė juos šautuvų buožėmis. Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežtadešimtys tūkstančių žmonių. Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki
šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik 22 d., prasidėjus karui,NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuonenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.TREMTINIŲ POEZIJA
Miško dainas partizanai ir jų ryšininkai, nuteisti po 25 metus,išsivežė į Mordovijos, Vorkutos, Magadano lagerius. Naujos lietuviškoseilės buvo kuriamos Lenos žiotyse, Kolymos aukso rūdynuose, Jakutijostundrose, Kazachstano stepėse, Baikalo pakrantėse, Vladimiro kalėjimokarceryje – visur, kur tik būdavo nublokšta saujelė lietuvių kalinių irtremtinių. Trofimovsko saloje mokytoja moko vaikus skaityti, įbrėždamaapšerkšnijusiame lange eilėraščio posmą. Kelios moksleivės, ištremtos įAltajaus kraštą, prirašo septynis sąsiuvinius savo ilgesio ir nerimo eilių.Už rankraštinio laikraštėlio „Taiga“ išleidimą Irkutsko miškuose buvęsŠiaulių gimnazistas nuteisiamas 25 metams. Jau į laisvę išėjusi kalinė vėlpasodinama 3 metams į lagerį už laikraštėlių „Tautos taku“, „Žiburėlistundroje“ leidimą (6-9 rankraštiniai egzemplioriai) lagerio zonoje. Intoslageryje 1955 m. buvo sudaryta stambi kalinių ir tremtinių poezijosantologija „Benamiai“ (163 kūriniai). Tais pačiais metais sutvarkytas irperrašytas Smilties – S.Vitaitės 37 eilėraščių rinkinys „Noriu gyvenimodainos“. 1956 m. suredaguota ir 2 egzemplioriais perrašyta nauja antologija„Saulėtekio link“, į kurią įėjo 39 eilėraščiai, kritiškai apsvarstytiIntoje susirinkusių literatų, dirbančių anglies kasyklose. Iš įvairiųlagerių buvo surinkta apie 700 kalinių, partizanų, tremtinių dainų, betperrašytas rinkinys žuvo kratų metu. Intos lageryje kun. K.Vasiliauskas1951 m. paruošė rankraštinį V.Mačernio poezijos rinkinį. Jau pirmaisiais pokario metais GULAG’o imperijoje atsidūrė žinomilietuvių poetai – K.Jakubėnas, A.Miškinis, K.Inčiūra, J.Graičiūnas,O.Lukauskaitė. Į Šiaurę kasti anglių ar kirsti miško buvo išgrūstiprieškarinės spaudos jaunieji literatai P.Drevinis, A.Griškėnas, J.Kudžma,
L.Matuzevičius, P.Zablockas. Vyresniųjų klasių gimnazistai (A.Liaukonis,I.Martinkutė) gavo po 25 metus už eilėraščius, paskelbtus partizanųspaudoje. Teisiami ir niekur nepublikuotų, tik kratos metu surastų„antitarybinių eilėraščių“ autoriai (S.Račiūnas už 2 eilėraščius – 10metų). Į kalinių ešelonus patenka slaptų būrelių nariai, nusirašinėjęV.Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ ir B.Brazdžionio „Šaukiuaš tautą“, skaitę „Lietuvos archyvą“ – pirmojo bolševikmečio dokumentus.Visi jie rašė eilėraščius – poetai iš pašaukimo ir literatūros mėgėjai,lagerio klipatos ir nuteistieji sušaudyti mirtininkų kamerose – trokšdamiper savo skaudžius išgyvenimus išreikšti lagerinę tautos istoriją. Masinės žudynės, baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai,kur „visa sugrūsta Lietuva“, išbudino – gal jau paskutinį kartą –kolektyvinį tautos kūrybos instinktą kaip atsparą stalinizmo baisybėms.Tūkstančiams ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų,studentų žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistųteroras, lagerio barakai, badas. Kai jau atimta viskas – namai, šeima,tėvynė, – gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar galima kažkampasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams. Tokios gausios irįvairiabalsės kalinių ir tremtinių poezijos nesukūrė nė viena Europostauta, perėjusi XX a. viduryje hitlerizmo ir stalinizmo konclagerius. Vienalietuvė kalinė čia įžiūrėjo net savo kančių prasmę: „Parnešim Lietuvaidainų“. Lagerių imperija ir tremtis pasitiko „liaudies priešus“ tokiomisžiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatspindėjo išlikusių atmintyje lietuviškųeilių graudumas. Žmogaus buvimas – paniekintas, leisgyvis, ties mirtiesslenksčiu – šaukėsi naujo žodžio. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomiį kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmąprie posmo apie „kruvinądelčią“ virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris „įšalo amžinam pašale“, apie„griaučių kalnus“ Šiaurės upių pakrantėse. Eilėraščiais prašneka mažamokslėgrytelninkė, atplėšta nuo savo apsodinto daržo ir pievos, dvylikametėmergaitė, atsidūrusi Arktikos tamsoje, kur ji netrukus užges, gimnazistas,grįžęs iš tardymo, kur jį visą naktį draskė šeši uniformuoti vyrai. Sudėtaseilėraštis užrašomas ant cemento maišelio skiaučių, ant beržo tošies armaumedžio skiedros. Paskui jis skaitomas likimo draugams ar netdainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilėsprimindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavoišlikti žmonėmis. Tai buvo jungiamasis tiltas „į Lietuvą sugrįžti“, anotvieno autoriaus. Jos ir buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek „vergijosbroliams“. Tokia yra visos kalinių ir tremtinių poezijos paskirtis – būtibendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi. Amžino įšalo saloje išbadėjusios, vos judančios moterys statobarakus – savo mirties namus. Nakčia prišąla drabužiai prie narų. Mažytįduonos gabalėlį kalinys pjausto siūlu į tris riekutes. Klipatos kojos„plonutės kaip žvakės“. Jau šešti metai „spygliuotos vielos girgždesįgirdžiu“. Sargybiniai su atkištais automatais ir „keiksmų litanija“rikiuoja mus, alkanus ir apiplyšusius, – turim tiesti kelius ir tiltus, kad„lageriai nauji iškiltų“. O po geležinkelio bėgiais „Stalino budelių“suguldyti tūkstančių „kaulai, kaulai, kaulai…“. „O Dieve mano, manoDieve, / Manęs seniai jau nematai, / Kai Saulę Tu bebaimėj rankoj / Kaippaukštį čiulbantį laikai… “ – rašo 1949 m. dvidešimtmetis kalinys. Žmogus rašo eiles – „į mirtį pasiruošęs“. Jis stovi ties būties –nebūties slenksčiu: „Jėgų nėra gyventi / Ir mirti baisu“. Pasmerktamesunaikinti „tautų sąvartyne“ mirtis tampa pagrindiniu žodžiu, pastoviausiuvaizdiniu, dominuojančia situacija, kaip ir B.Sruogos „Dievų miške“. Poledinę tundrą klaidžioja mirusio tėvo vėlė. Žuvusieji sapnuoja duonosplutą. Merdi suklupęs draugas. Pavasarį vėl prasižios kaukolės suskaldytaispakaušiais. Visos pakelės į Šiaurę nubarstytos lietuvių lavonais kaipmalkomis. „Čia pat į tundrą ir lietuvis gula / Su padais perpjautais, bemarškinių… / Uždengt šiai gėdai ištiesė drobulę / Žiema, balsu pravirkuslaukiniu“. Šitas kraštas, į kurį atvežė lietuvius mirčiai, alsuoja amžinušalčiu čia nėra jokio paukštelio ar skruzdėlytės; čia net dangus juodas,kaip ir pati tironija; čia mes tempiam „Rusiją tarytum kiaurą baržą“; čiaviskas prakeikta – „ir dvokas barakų, ir karcerių šaltis“. „Čia ne mūsųžemė, čia ne mūsų kraštas, / Čia ne mūsų viskas, čia ne mūsų niekas“. Tai kontrastų poezija: viename eilėraštyje svirduliuojasusikibusių kalinių eisena, o kitame jau šviečia Lietuvos vidurvasariųsaulė, vilnija išplaukę rugiai, o po seklyčios langu linguoja jazminaibalti. Ir vis dėlto tremtinių kūryboje atsiranda aštresni nuotaikų irrefleksijų svyravimai negu partizanų eilėse. Ryškiau suvokiama individualibūtis, išrauta iš šaknų, sumaitota, bet neišsižadėta. „Aš – nuplėšta šaka,/ nebeprigysiu, nesužaliuosiu / į ledo žemę įkišta“, – rašo viena tremtinė.Dar nieko nesu mylėjęs, ir man laiško niekas neatsiųs. „Pavargau nuoamžinos žiemos“. Čia „net sapnas juodas ir baugus“. „Vis laistau ir šildautikėjimą / ravėdama neviltį dygią“, – rašo Mordovijos kalinė. Dangus,matomas pro karcerio grotas, nebeturi raminančio vientisumo („Dangusžvaigždėtas / Už grotų skyla“). Atšiauri lagerinio žmogaus savijautapersmelkia svetimo krašto peizažą, kuris byloja tik apie tavo nelaisvę:„Klevas po langu krauju atsikosi / Ir tirpsta, tirpsta kaip žvakė. /Šiąnakt per visą naktį sapnuosis / Subyrėjusios į sniegą akys“.Tremtinių poezija, sukurta „glėby nakties“, yra stipri autentišku liudijimuto, ką žmogus patyrė „Sibiro nasruos“. Čia natūraliai ištrykšta naivuspenkiolikmetės mergaitės šūksnis: „Atsiųski, mamele, nors vieną žodelį…“Čia išraiškingai skamba „kruvinoms čekistų rankoms“ nepasidavusio,kuriančio žmogaus išdidumas: „Rašiau ant sniego ir ant ledo, / Ir dienomis,ir naktimis, / Rašiau besvorėms nuo bado, / Kaip pienės pūkas, mintimis“.Tremtinių poezijoje pinasi elegija ir malda, himnas ir prakeiksmas,liaudies daina ir kalėjimo romansas. Paskutinio prieškarinio dešimtmečiolietuvių lyrika daugiausia pateikė ritminių intonacijų, įvaizdžių,klasikinių strofų skaudžios patirties išraiškai. „Ilgos skausmo ir nerimonaktys. / Vos sumerkiu akis – Lietuva… / Kvepia mėtomis rūtų darželis, /Prie tvoros obelėlė sena“. Atgijo ir pirmykštis liaudies dainosmelodingumas, malonybinių žodelių stilistika, realių įvykių apdainavimonaivumas, stipriai kertantis („Ir vežė mus ne svetimi – / Kaimynai irpažįstami“). Į neapdailintus tekstus sudėta ir patetinės retorikosiškalbingumas, ir jausminio poetinio gražumo klišės, išsivežtos atmintyjeiš Lietuvos. Tremtinių poezijoje skirtingu meniniu lygiu buvo išreikštaskolektyvinis tautos priešiškumas sovietinei sistemai kaip žmonių ir tautųnaikinimo sistemai. Tokio aiškaus sprendimo, aišku, niekados nepriėjooficialioji tarybinė literatūra, kurioje lagerių tema – sovietiniototalitarizmo kvintesencija – liko uždrausta tema.
LIETUVIŲ NAIKINIMAS LAGERIUOSE IR TREMTYJE Į lagerius ir tremtį 1939–1941 m. pateko apie 23 tūkst. Lietuvosgyventojų. Tremtinių niekas neskirstė pagal tautybes, visi buvo priskirti„tremtinių iš Lietuvos“ kategorijai. Tik prasidėjęs karas šiek tiekpakoregavo tautinę tremtinių sudėtį. Lenkijos vyriausybė (Londone) ir Sovietų Sąjunga 1941 m. liepos30 d. sudarė sutartį, pagal kurią rugpjūčio 12 d. buvo paskelbta Lenkijospiliečių amnestija. Iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleistas 389 041
buvęs Lenkijos pilietis. Pabėgėliai iš buvusios Lenkijos (lenkai ir žydai),suimti ir ištremti kartu su lietuviais, taip pat buvo paleidžiami. Taipsumažėjus lenkų ir žydų tremtinių bei kalinių skaičiui, nuo 1941 m. rugsėjolietuviai jau sudarė didesnę iš Lietuvos išvežtų žmonių dalį negu pirmomistrėmimų dienomis. Jų kelias į Golgotą tuomet dar tik prasidėjo. Į Altajaus kraštą atvežtus žmones čia dar kartą apiplėšdavovietiniai enkavėdistai. Jie susirinkdavo pinigus, fotoaparatus ir kitusvertingesnius daiktus. Bijske ir Barnaule išlaipintus tremtinius lietuviuspasidalijo statybų ir gamyklų atstovai. Tremtinių prisiminimai apietenykštį gyvenimą labai įvairūs. Net NKVD dokumentuose pažymėta, kad„specialiųjų tremtinių gyvenimoir buities sąlygos kiekviename rajone labai skirtingos“. Dauguma tremtiniųbuvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žeminėse, nors juose buvo galimagyventi tik vasarą. Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos, bado sirgoir mirė vaikai. Tremtinės A. Vederatės liudijimu, „pradėjo plistidizenterija ir maliarija. <…> Išgulė pusė žmonių <…>. Mirė daug mažųvaikų. Beveik kasdien ką nors laidojom“. Kitaip ir negalėjo būti. Keliskartus apiplėšti, likę be jokio turto, tremtiniai turėjo tenkintis menku,ne visada duodamu duonos daviniu. Tremtiniai iš alkio, maisto ieškodavo netmėšlynę. Tačiau, kartais jie būdavo per daug išdidūs. Jei kas nors iškaimynų, draugų duodavo duonos riekelę, jie jos nepriimdavo. Jiemsnereikėdavo išmaldos, tuo labiau iš gerai pažįstamų žmonių. Tremtiniai iškitų žmonių akių nenorėdavo matyti pasigailėjimo, jau geriau matytineapykantą, geriau smūgį gauti, geriau dar tris paras nevalgyti, tiknematyti to pasigailėjimo akyse. Tai smeigia skaudžiau už alkį. Tundrojelietuviams išgyventi buvo labai sunku. Tremtinys K. Svitkauskas prisimena:„Tų maisto produktų, kuriuos mums skyrė pagal korteles, neturėjom už ką
nusipirkti. Mes nieko neuždirbdavom. Duonos normą gaudavom, bet ir tai nevisada ją kepdavo. <…> Prasidėjo badas. Mirti pradėjo ne tik seni, bet irjauni“. Novosibirsko srityje tremtinių lietuvių buvo įkurdinta beveik 4tūkst., apie 40 proc. jų – vaikai. Visus tremties sunkumus jie turėjopakelti kartu su suaugusiais. Vyrų tarp tremtinių buvo apie dešimtadalis,daugelis jų – seneliai. Visa šeimos išlaikymo našta teko moterims. Daugelis tremtinių neilgai gyvendavo vienoje tremties vietoje.Enkavėdistai ne tik perkeldavo juos į kitas vietas už tūkstančių kilometrų(pavyzdžiui, iš Altajaus į Jakutiją), bet ir dažnai kilnodavo pačiamekrašte, srityje ir net rajone. Dėl to tremtinių gyvenimas dar labiaupasunkėdavo, ir visose tremties vietose atsirado daugybė jų kapų. NKVD„rūpinimasis“ tremtiniais turėjo likti nepastebimas. Falsifikuotidokumentai slėpė tūkstančių žmonių sunaikinimąnepakeliamomis gyvenimo sąlygomis. Tačiau dar sunkesnė buvo iš Lietuvosišvežtų kalinių ir nuo šeimų atskirtų vyrų padėtis. Įkalinti lietuviai dar sparčiau buvo naikinami 1942 m. žiemą.Dauguma 1941 m. Sovietų Sąjungos lageriuose ir kalėjimuose įkalintųlietuvių formaliai tebebuvo tardomieji, jiems dar nebuvo pritaikytas joksSovietų Rusijos BK straipsnis. Šie formalumai atlikti 1941–1942 m. žiemą.Toli nuo tėvynės įkalintų lietuvių kančios dar labiau padidėjo prasidėjustardymams. Atgaline data sudarytos bylos buvo nusiųstos SSRS NKVDYpatingajam pasitarimui. Visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnioskirsnius, už akių nuteisti ir nubausti laisvės atėmimu 5–25 metams, kaikuriems paskirta aukščiausioji bausmė – sušaudymas. Visi kiti dar buvotardomi. O juk vien dėl kalinimo sąlygų kaliniai patirdavo daugybę fiziniųkančių. Ten kalėjęs Kazimieras Umbražiūnas prisimena: „Kamera buvo skirta27 žmonėms, o joje gulėjo, sėdėjo ir stovėjo 50 kalinių. Naktį žmonėsgulėdavo ant gultų ir po gultais, ant takelio prie kampe stovinčio kubilo„parašos“, kiti ant jos ir sėdėdavo. Nebuvo jokio patalo. <…> Visuskankino alkis. <…> Kai kurie kaliniai alkį malšindavo sūdytu vandeniu,nuo kurio baisiai ištino“. Lageriuose tremtinius bausdavo net už pamestąsagą iš marškinių. Tačiau kai kurie bandydavo ieškoti teisybės, aiškindami,kad jie neturi kur gauti sagą. Sagą juk jie galėtų pavogti, bet iš kur gausadatą ir siūlų. Už tokius viešus aiškinimus ir atsikalbinėjimus gaudavodvigubai. Tremtiniams, kurie jau buvo praradę viltį, kad grįš tėvynėn,būdavo geriau sušaudymas, negu kentėti badą, šaltį, nepriteklių, lageriųprižiūrėtojų smūgius lazdomis… GULAG’o dokumentuose toks žmonių naikinimas buvo vadinamas:„a) kalinių izoliavimo stiprinimu ir kova su antisovietinėmis apraiškomis;b) kalinių fizinės būklės išlaikymu ir visišku darbiniu jų panaudojimu“. Į lagerius dažniausiai patekdavo sveiki žmonės. Per vienus ardvejus metus jie pereidavo visas minėtas kategorijas ir tik retaslageriuose išgyveno 1941–1944 m. Kai kuriuose lageriuose mirtingumas buvo toks didelis, kad permetus išmirdavo visi kaliniai. Didžiausias mirtingumas būdavo balandžio–gegužės mėn. Kaliniai mirdavo nuo įvairių ligų, bet daugiausia – iš bado irnuo sekinančio darbo sukeltos pelagros. Pasak buvusio tremtinio, geraipažinojusio ir kalinių gyvenimą, A. Šerėno, „lagerių medikai šią ligąapibūdindavo trumpai – trys D: distrofija, diarėja (viduriavimas),demencija (silpnaprotystė)“. Nors karo metais tremtiniai maitinosi panašiaikaip kaliniai, bet nuo pelagros mirdavo retai. Jie galėdavo maitintisdilgėlėmis, grybais, uogomis. Kaliniai tokių galimybių neturėjo. Lagerinių kapinių pėdsakų Sibire likę mažiau. Neryškūs jie buvoir lagerių sistemos klestėjimo laikais. Lageriai ir jų kapinės buvointernacionaliniai, o kaliniai – beasmeniai vergai. Jie neturėjo tautybės,
vardų ir pavardžių. Tai buvo beteisės, turinčios numerį. Karo irpirmaisiais pokario metais, kai kaliniai masiškai mirdavo, juos laidojomasiniuose kapuose. Beasmenis, tik tą patį numerį turintis lavonas buvoužkasamas bendroje duobėje. Vėlesniais metais mirusius laidojo atskiroseduobėse, o prie kiekvieno kapo įbesdavo nedidelę medinę lentelę sumirusiojo numeriu. 1941–1944 m. žuvusių lietuvių kalinių palaidojimo vietos taip irliko nežinomos. Viename NKVD pranešime nurodomas toks kalinių laidojimobūdas: „Visi mirę kaliniai iš ligoninės dviejų sanitarų nešami neštuvais įmorgą. <…> Morge lavonai užpilami 20% kalkių tirpalu. Iš viso 24 kapai,128 palaidoti žm. – po 5–6 vienoje duobėje“. Žuvę kaliniai iš sausakimšųkamerų ar barakų atsidurdavo ir bendruose kapuose.Enkavėdistai vengėsmulkiai aprašyti, kaip išniekinamos jų aukos. Juk dažnai mirusiuosiusužkasdavo bet kur arba visai neužkasdavo (šiaurės ir Sibiro lageriuose), irtaip dar kartą būdavo pasityčiojama iš kalinių. Geležinkelių ar gamyklųstatybose, akmenų skaldyklose ar miško kirtimuose išsekinti ir mirękaliniai komunizmo kūrėjams ir enkavėdistams tebuvo darbiniai gyvuliai.NKVD mirties lagerių vietos – tai milžiniški kapinynai, kuriuose1941–1944 m. atgulė apie 8 tūkst. pirmųjų lietuvių kalinių.KAS PADĖJO TREMTINIAMS IŠLIKTI LAISVIEMS?
Tremties pradžioje lietuviai vylėsi greitai palikti svetimuskraštus ir grįžti tėvynėn, todėl mirusiųjų atminimui dažnai statė kukliuskryžius. Tą, be abejo, lėmė ypač sunkios to laikotarpio gyvenimo sąlygos.Tokie kuklūs kryžiai ir liko, jei tremtiniai buvo perkelti į kitas vietovesarba išmirė visa šeima. Ten, kur į vieną vietovę buvo atitremta dauglietuvių, laikui bėgant, ant aukštumėlių atsirado lietuviškos kapinės. Okadais į kapines, ypač pavasarį, per gegužines pamaldas ir sekmadieniais,jie rinkdavosi pasipuošę savo gražiausiais apdarais. Kapinės buvo tarsi
maža tėvynės dalelytė, kurion nežengdavo sužvėrėję prižiūrėtojai irginkluoti kagėbistai – komendantai. Kapines juosusi tvora buvo lyg gimtosšalies valstybinė siena, sauganti nuo svetimšalių. Eidami pro kapiniųvartus, tremtiniai nusimesdavo nelaisvės pančius. Kapinėse jiems buvo gera,juos gaubė ramybė. Šią mažą teritoriją lietuviai gerbė ir puoselėjo. Šiektiek atkutę, liejo betoninius antkapius, statė stambius, aukštus irpuošnius tvirto maumedžio, metalo arba betono kryžius, o kapinių viduryje– didelį simbolinį kryžių arba koplytėlę ir suolelius aplink. Ant jųpasėdėdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo ir pasijuokdavo.Darydavo tai, ką daro laisvas žmogus. Pakilios nuotaikos jie palikdavokapines ir eidavo į kokias nors erdvesnes patalpas, kur siūdinosi tautiniusdrabužius, rengdavo vaidinimus ir šokdavo. Kapinės buvo tremtiniams išliktiir puoselėti tautiškumą padėjusi tvirtovė. Užrašai ant mūsų tautiečių kryžių atspindi tuometines tremtiniųnuotaikas, mintis, vargus, tėvynės ilgesį ir meilę: „Sunkus tau poilsissvetimoje žemėje“, „Per greit suklupau gyvenimo kelyje, prislėgta Sibirovargų“, „Su širdgėla be tėvynės užgesome mes čia“, „Tėvyne, mielas krašte,ilgesy miriau“, „Mano tauta, man ilgu Tavęs“. Žuvusieji didžiavosi esąlietuviai: „Tremtinys lietuvis“, „Tremtinė lietuvė“… Sibiro kapinės – neįprastas, gilus, daugialypis simbolis, kurtassvetimoje aplinkoje. Jų savitumai yra nežinomi ir netyrinėti. Kapinės likotolimoje žemėje, dauguma – taigos glūdumoje, tarsi paslėptos, niekienonelankomos, apleistos, naikinamos. Jos nyksta arba išnyko. Ir juoskaudžiau, kad jomis nusėtos Sibiro platybės. Jų gausa liudija ne vienoasmens ar šeimos, bet visos mūsų tautos netektis. Like gyvi ir Sibire tebegyvenantys lietuviai jau paliegę irsusenę. Daugelis jų buvo grįžę tėvynėn, bet sovietiniai Lietuvos pareigūnai
išvijo, bijodami netekti prisigrobto turto. Taigi tremtiniai grįžo tremtinir sukūrė mišrias šeimas. Vieni iš jų pamilo Sibirą, yra darbštūs ir turiateities viziją, kiti pakibo beorėje erdvėje, neturi atramos gyvenime irliko viskam abejingi. Dažnas iš jų aukštoje kapinių žolėje neranda anksčiaumirusių savo tėvų ir artimųjų kapų, nors kapinės yra šalia. Tremtiniai metus, kai jau gyveno Lietuvoje, vadinolaimingiausiais gyvenimo metais. O metus, kuriuos praleido Sibire vadinonetekčių metais. Tremties poetai rašydavo, kad jie laimingi, nes jau gyvenaLietuvoje, kad jų gyvenimas prasmingas, kad čia tokia graži gamta, kadsugeba ją branginti, kad suvokia jos prasmę. Jie džiaugdavosi, kad girdivyturėlio čyravimus, kad mato kaip skleidžiasi gėlių žiedai, kad matogrožį, kuris vadinasi gyvenimas. Tremtiniai grįžę į Tėvynę galėjo džiaugtis tuom, kad jie vėl„laisvi“ vaikšto tėviškės laukais. Tėviškės, tačiau ne tokios, apie kokiąjie svajojo. Ji juos sutiko ne kaip motina, bet kaip pamotė. Daugeliui jiebuvo nereikalingi. Įvairūs pareigūnai į juos žiūrėjo, tarsi klausdami: „Okas jums leido grįžti?“. Juk buvo pasakyta ir ne kartą, kad ten, kur juosvežė, yra jų tėviškė, jų gyvenimas ir jų kapai… Vieni bijojo, kad tremtiniai nepradėtų ieškoti teisybės, kiti –turto, dar kiti jautėsi kalti dėl jų likimo. Tik gimtinės laukai buvo tokiepatys mieli. Juose išsibarsčiusios kaimų bakūžės atrodė dar labiausulinkusios po nepakeliamo kolūkio naštos, tačiau išsaugojusios brangiusprisiminimus. Jose išgyvenę kaimo žmonės buvo tokie patys paprasti iružjaučiantys, nepraradę vilties. Tai tremtinius džiugino, nes čia buvo gyvaLietuvos praeitis ir ateitis, buvo gyva Lietuvos dvasia. Grįžę gimtinėntremtiniai prieš pareinant namo, pakeliui aplankydavo vietas, kuriosepabuvus prisimindavo tuos laikus, kai dar gyveno Lietuvoje, kai buvoneištremti į Sibirą ir buvo jauni… Tremtis mums – tai žmogus ir jo likimas. Grįžo tremtinys tėvynėn,vadinasi, baigėsi jo tremtis. O jei jis sugrąžino į tėvynę mirusius šeimosnarius, parašė atsiminimus ir visuomenė su jais susipažins, tai viskastartum ir atlikta, istorijai duoklė atiduota. Bet žmogaus gyvenimo keliąrodo jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje. Ne vien jų sukurtimemorialiniai paminklai ir pastatai. Ir tenykštis jų gyvenimo būdas, jųpoveikis vietiniams gyventojams, ten kur tautosaka ir visa kita, ką sukuriatauta. Verta įsidėmėti, kad buvo ištremti patys gabiausi ir darbščiausi, t.y. tie, kurie palieka ryškius pėdsakus ir pakitusioje aplinkoje. Tiepėdsakai yra tiesioginiai tremtinių gyvenimo liudijimai, be kuriųnesuvoksime jo esmės. Galų gale jie rodo lietuviškų tradicijų nykimą,nutautėjimo procesą ir jo spartą.Atsakyti į klausimą: Kas padėjo tremtiniams išlikti laisviems?,galima keliais sakiniais. Vidinė ištvermė, kurią nužiedžia kelios esminėsnuostatos. Pirmoji yra tėvynė – ji „širdyje kaip žarija“, net įšalęboluojantys kaulai „Lietuvą sapnuos“. Antroji yra tikėjimas amžinuojuteisingumu ir amžinąja būtimi – „Tik Dievas padės man iškęsti“. Trečiojiyra viltis, kad „nukris vergijos pančiai“, ir kada nors Stalino vardą„gerbt bus užginta“. Tai įrodo tremtinių statyti kryžiai mirusiemsartimiesiams, jų kurti eilėraščiai ir rašyti dienoraščiai, kurie šiandienyra išleisti rinkiniuose ir knygose. Tai rodo parašyti A. Miškinio tokiežodžiai: „Taip norėtųsi sudėti trumpą, bet prasmingą eilėraštį apie tai,kad aš neturiu savo namų, neturiu savo saulės, bet kažką dar likusį,
žmoniškumą, meilę žmogui, beieškančiam tiesos ir gėrio. Turiu kažką, kasverta dar žmogiško vardo, verta prasmės. Ir prisimenu tada žodžius, rodosiš Luko: „Viešpatie, pasilik su mumis, nes artinasi vakaras ir diena jaubaigiasi“. “Tremtiniai negalvodavo vien tik apie blogą, apie tai ko jieneturi, bet pagalvodavo ir apie tai, kas pas juos dar yra likę,prisimindavo žodžius iš Biblijos. Dauguma jų buvo optimistai.NAUDOTA LITERATŪRA
1. Barisa J. „Gyvenam vien tik viltimi“; Kaunas 1998 m.
2. Grinkevičiūtė D. „Lietuviai prie Laptevų jūros“; Vilnius 1997 m.
3. http://www.genocid.lt
4. http://ualgiman.tinklapis.lt/pasipriesinimo_literatura.htm
5. Rimavičiūtė L. „Literatūra X klasei“ II dalis; Vilnius 2000 m.
6. Sadeckas A. „Negrįžusiems“