KAUNO „VYTURIO“ VIDURINĖ MOKYKLA
KAS PADĖJO TREMTINIAMS IŠLIKTI LAISVIEMS?
LIETUVIŲ KALBOS REFERATAS
Atliko: Gerda Arlauskaitė 10b
Vertino: Halina Grėbliūnienė
KAUNAS 2004
…………………………………………………….12
Rašiau anglim ant beržo tošies,
Ant maumedžio gelsvos skiedros,
Kada pūga per kūną košės,
Kai tirpo veidas nuo kaitros,
Rašiau ant šachtos štrekų sienų
Karbido lempų ugnimis,
Rašiau ant rūdžio grotų plieno
Karščiuojančiomis akimis,
Rašiau ant sniego ir ant ledo,
Ir dienomis, ir naktimis,
Rašiau besvorėmis nuo bado,
Kaip pienės pūkas, mintimis,
Rašiau, kai prievaizdai debilūs
Keiksmais mus maišė su žeme,
Kai buvo tylūs ir nebylūs
Kaip jungo jaučiai arime,
Rašiau į mirtį pasiruošęs
Paklaikusiomis maldomis,
Kai padugnės ant narų lošė
Iš mūsų sielų kortomis,
Ir vėl rašau, kai burnas žiodo
Kam atgaila, kam atgaiva,
Tą patį, vieną, šventą žodį,
Tą skaudų žodį – Lietuva.
Vytautas Cinauskas
Didžiosios tremtys Sibiran – neregėtas fizinis ir moralinis mūsų tautos išbandymas. Šimtai tūkstančių geriausių sūnų ir dukterų buvo išblaškyti po tundrą, taigą ir karščiu alsuojančias dykumas. Jie dirbo, vargo, kūrė ir mirė, išeidavo amžinybėn. Varganas ir nesvetingas buvo jų gyvenamasis būstas, svetima – kartais nuostabiai graži, bet atšiauri – juos supanti gamta. Paguodą ir dvasios stiprybę rasdavo artimųjų amžino atilsio vietoje – kapinėse. Jos – gyvųjų skausmas, stiprybė ir viltis, istorijos knyga, atspindinti mūsų tautos likimą.
Įprastomis sąlygomis mirtis – tai reali būtinybė. Mes tai žinome, jai ruošiamės ir ramiai ją pasitinkame. Gyvybė ir mirtis viena kitą pakeičia papildo, mirtis gimdo gyvybę ir ją augina. Mirus pažįstamam žmogui mes renkamės pas jo kaimynus ir artimuosius, juos guodžiam ir padedam.
Pagerbdami mirusįjį, jo atminimui statome paminklą, tuo pratęsdami jo buvimą su mumis.
Bet Sibire buvo kitaip. Daugiausia lietuvių buvo ištremti į taigos glūdumas, ir ten vyko tragiškiausi jų gyvenimo įvykiai. Ten jie gyveno pirmuosius tremties mėnesius ir metus kartais palapinėse, dažnai žeminėse, arklidėse, geriausiu atveju – utėlėtuose barakuose. Atplėšti nuo tėvynės gyveno neįprastomis sąlygomis; komendantų ujami, sunkaus darbo, žiemos speigų ir vasaros karščių alinami dažnai ir netikėtai palūždavo.
Juos kankino tėvynės ilgesys, badas ir antisanitarinės sąlygos, nebuvo medikų ir vaistų. Pirmaisiais mėnesiais masiškai mirdavo vyresnio amžiaus ir ligoti žmonės, įvairios ligos pakirsdavo kūdikius ir mažamečius vaikus.
Sunkią valandą šalia nebūdavo tėvynėje likusių kaimynų ir kitų brangių žmonių. Tremties kaimynai mažiausiai tegalėjo padėti, nes nuo darbo nebuvo atleidžiami. Sunku buvo šarvoti, nes barakuose ir gyviesiems buvo skirtas tik mažas narų plotelis. Pirmaisiais tremties metais vargu ar prie karsto degdavo vaškinės žvakės, vargiai skambėdavo įprastos giesmės. Šalia retai tebūdavo dvasininkas, kuris tartų paguodos žodžius. O jei keletas šeimų buvo nutremtos į nuošalias kirtavietes, mirusiojo artimieji ten likdavo vieni su savo sielvartu.
Plačiau apie tremtį
1941 m. birželio 14 d. trečią valandą nakties Maskvos įsakymu visame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos, Smolensko, Pskovo ir kitų vietų.
Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįšti.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių istaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus ir t.t.
Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Kasnojarsko Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.
Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus, nežinodami, kad yra jau mirtininkai, kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir paskutinį kartą apkabinti savo vaikus, žmonas, tėvus.
Į Šiaurę Lietuvius vežė perpildytais vagonais, kur ne tik atsisėst, bet ir pakeisti kūno padėties buvo neįmanoma. Vėliau baržomis
Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki
Lenos. Vėl baržomis, jau Lenos upe tiesiai į Šiaurę. Ust Kutas, Kirenskas,
Olioksminskas, Jakutskas, Kiusiuras, Stolbai. Ir vis tolyn ir tolyn į
Šiaurę.
Retėjo, retėjo ir visai dingo miškai, paskui ir krūmai, nebėra gyvenviečių pakrantėse. „Tai kur mus veža?“, – klausdavo tremtiniai. Jau ir krantų nebesimato, kiek akys aprėpia – vanduo ir vanduo… Bangos didelės kaip jūroj.
Jie buvo apgauti.
Jų šeimos narius, nuo kūdikių iki vos krutančių senelių, užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumas, dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktus ar šiltus rūbus, sargybiniai neprileido ir mušė juos šautuvų buožėmis.
Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių.
Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis, iki šiol nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik 22 d., prasidėjus karui,
NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.
Tremtinių poezija
Miško dainas partizanai ir jų ryšininkai, nuteisti po 25 metus, išsivežė į Mordovijos, Vorkutos, Magadano lagerius. Naujos lietuviškos eilės buvo kuriamos Lenos žiotyse, Kolymos aukso rūdynuose, Jakutijos tundrose, Kazachstano stepėse, Baikalo pakrantėse, Vladimiro kalėjimo karceryje – visur, kur tik būdavo nublokšta saujelė lietuvių kalinių ir tremtinių. Trofimovsko saloje mokytoja moko vaikus skaityti, įbrėždama apšerkšnijusiame lange eilėraščio posmą. Kelios moksleivės, ištremtos į
Altajaus kraštą, prirašo septynis sąsiuvinius savo ilgesio ir nerimo eilių.
Už rankraštinio laikraštėlio „Taiga“ išleidimą Irkutsko miškuose buvęs
Šiaulių gimnazistas nuteisiamas 25 metams. Jau į laisvę išėjusi kalinė vėl pasodinama 3 metams į lagerį už laikraštėlių „Tautos taku“, „Žiburėlis tundroje“ leidimą (6-9 rankraštiniai egzemplioriai) lagerio zonoje. Intos lageryje 1955 m. buvo sudaryta stambi kalinių ir tremtinių poezijos antologija „Benamiai“ (163 kūriniai). Tais pačiais metais sutvarkytas ir perrašytas Smilties – S.Vitaitės 37 eilėraščių rinkinys „Noriu gyvenimo dainos“. 1956 m. suredaguota ir 2 egzemplioriais perrašyta nauja antologija
„Saulėtekio link“, į kurią įėjo 39 eilėraščiai, kritiškai apsvarstyti
Intoje susirinkusių literatų, dirbančių anglies kasyklose. Iš įvairių lagerių buvo surinkta apie 700 kalinių, partizanų, tremtinių dainų, bet perrašytas rinkinys žuvo kratų metu. Intos lageryje kun. K.Vasiliauskas
1951 m. paruošė rankraštinį V.Mačernio poezijos rinkinį.
Jau pirmaisiais pokario metais GULAG’o imperijoje atsidūrė žinomi lietuvių poetai – K.Jakubėnas, A.Miškinis, K.Inčiūra, J.Graičiūnas,
O.Lukauskaitė. Į Šiaurę kasti anglių ar kirsti miško buvo išgrūsti prieškarinės spaudos jaunieji literatai P.Drevinis, A.Griškėnas, J.Kudžma,
L.Matuzevičius, P.Zablockas. Vyresniųjų klasių gimnazistai (A.Liaukonis,
I.Martinkutė) gavo po 25 metus už eilėraščius, paskelbtus partizanų spaudoje. Teisiami ir niekur nepublikuotų, tik kratos metu surastų „antitarybinių eilėraščių“ autoriai (S.Račiūnas už 2 eilėraščius – 10
metų). Į kalinių ešelonus patenka slaptų būrelių nariai, nusirašinėję
V.Mykolaičio-Putino „Vivos plango, mortuos voco“ ir B.Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“, skaitę „Lietuvos archyvą“ – pirmojo bolševikmečio dokumentus.
Visi jie rašė eilėraščius – poetai iš pašaukimo ir literatūros mėgėjai, lagerio klipatos ir nuteistieji sušaudyti mirtininkų kamerose – trokšdami per savo skaudžius išgyvenimus išreikšti lagerinę tautos istoriją.
Masinės žudynės, baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai, kur „visa sugrūsta Lietuva“, išbudino – gal jau paskutinį kartą –
kolektyvinį tautos kūrybos instinktą kaip atsparą stalinizmo baisybėms.
Tūkstančiams ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų žodis liko vienintelis turtas, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, lagerio barakai, badas. Kai jau atimta viskas – namai, šeima, tėvynė, – gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuobėga, kur dar galima kažkam pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams. Tokios gausios ir įvairiabalsės kalinių ir tremtinių poezijos nesukūrė nė viena Europos tauta, perėjusi XX a. viduryje hitlerizmo ir stalinizmo konclagerius. Viena lietuvė kalinė čia įžiūrėjo net savo kančių prasmę: „Parnešim Lietuvai dainų“.
Lagerių imperija ir tremtis pasitiko „liaudies priešus“ tokiomis žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatspindėjo išlikusių atmintyje lietuviškų eilių graudumas. Žmogaus buvimas – paniekintas, leisgyvis, ties mirties slenksčiu – šaukėsi naujo žodžio.
Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmą prie posmo apie „kruviną delčią“ virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris „įšalo amžinam pašale“, apie „griaučių kalnus“ Šiaurės upių pakrantėse.
Eilėraščiais prašneka mažamokslė grytelninkė, atplėšta nuo savo apsodinto daržo ir pievos, dvylikametė mergaitė, atsidūrusi Arktikos tamsoje, kur ji netrukus užges, gimnazistas, grįžęs iš tardymo, kur jį visą naktį draskė šeši uniformuoti vyrai. Sudėtas eilėraštis užrašomas ant cemento maišelio skiaučių, ant beržo tošies ar maumedžio skiedros.
Paskui jis skaitomas likimo draugams ar net dainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilės primindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavo išlikti žmonėmis. Tai buvo jungiamasis tiltas „į Lietuvą sugrįžti“, anot vieno autoriaus. Jos ir buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek „vergijos broliams“. Tokia yra visos kalinių ir tremtinių poezijos paskirtis – būti bendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi.
Amžino įšalo saloje išbadėjusios, vos judančios moterys stato barakus – savo mirties namus. Nakčia prišąla drabužiai prie narų. Mažytį duonos gabalėlį kalinys pjausto siūlu į tris riekutes. Klipatos kojos „plonutės kaip žvakės“. Jau šešti metai „spygliuotos vielos girgždesį girdžiu“. Sargybiniai su atkištais automatais ir „keiksmų litanija“
rikiuoja mus, alkanus ir apiplyšusius, – turim tiesti kelius ir tiltus, kad „lageriai nauji iškiltų“. O po geležinkelio bėgiais „Stalino budelių“
suguldyti tūkstančių „kaulai, kaulai, kaulai…“. „O Dieve mano, mano
Dieve, / Manęs seniai jau nematai, / Kai Saulę Tu bebaimėj rankoj / Kaip paukštį čiulbantį laikai… “ – rašo 1949 m. dvidešimtmetis kalinys.
Žmogus rašo eiles – „į mirtį pasiruošęs“. Jis stovi ties būties –
nebūties slenksčiu: „Jėgų nėra gyventi / Ir mirti baisu“. Pasmerktame sunaikinti „tautų sąvartyne“ mirtis tampa pagrindiniu žodžiu, pastoviausiu vaizdiniu, dominuojančia situacija, kaip ir B.Sruogos „Dievų miške“. Po ledinę tundrą klaidžioja mirusio tėvo vėlė. Žuvusieji sapnuoja duonos plutą.
Merdi suklupęs draugas. Pavasarį vėl prasižios kaukolės suskaldytais pakaušiais. Visos pakelės į Šiaurę nubarstytos lietuvių lavonais kaip malkomis. „Čia pat į tundrą ir lietuvis gula / Su padais perpjautais, be marškinių… / Uždengt šiai gėdai ištiesė drobulę / Žiema, balsu pravirkus laukiniu“.
Šitas kraštas, į kurį atvežė lietuvius mirčiai, alsuoja amžinu šalčiu čia nėra jokio paukštelio ar skruzdėlytės; čia net dangus juodas, kaip ir pati tironija; čia mes tempiam „Rusiją tarytum kiaurą baržą“; čia viskas prakeikta – „ir dvokas barakų, ir karcerių šaltis“. „Čia ne mūsų žemė, čia ne mūsų kraštas, / Čia ne mūsų viskas, čia ne mūsų niekas“.
Tai kontrastų poezija: viename eilėraštyje svirduliuoja susikibusių kalinių eisena, o kitame jau šviečia Lietuvos vidurvasarių saulė, vilnija išplaukę rugiai, o po seklyčios langu linguoja jazminai balti. Ir vis dėlto tremtinių kūryboje atsiranda aštresni nuotaikų ir refleksijų svyravimai negu partizanų eilėse. Ryškiau suvokiama individuali būtis, išrauta iš šaknų, sumaitota, bet neišsižadėta. „Aš – nuplėšta šaka,
/ nebeprigysiu, nesužaliuosiu / į ledo žemę įkišta“, – rašo viena tremtinė.
Dar nieko nesu mylėjęs, ir man laiško niekas neatsiųs. „Pavargau nuo amžinos žiemos“. Čia „net sapnas juodas ir baugus“. „Vis laistau ir šildau tikėjimą / ravėdama neviltį dygią“, – rašo Mordovijos kalinė. Dangus, matomas pro karcerio grotas, nebeturi raminančio vientisumo („Dangus žvaigždėtas / Už grotų skyla“). Atšiauri lagerinio žmogaus savijauta persmelkia svetimo krašto peizažą, kuris byloja tik apie tavo nelaisvę:
„Klevas po langu krauju atsikosi / Ir tirpsta, tirpsta kaip žvakė. /
Šiąnakt per visą naktį sapnuosis / Subyrėjusios į sniegą akys“.
Tremtinių poezija, sukurta „glėby nakties“, yra stipri autentišku liudijimu to, ką žmogus patyrė „Sibiro nasruos“. Čia natūraliai ištrykšta naivus penkiolikmetės mergaitės šūksnis: „Atsiųski, mamele, nors vieną žodelį…“
Čia išraiškingai skamba „kruvinoms čekistų rankoms“ nepasidavusio, kuriančio žmogaus išdidumas: „Rašiau ant sniego ir ant ledo, / Ir dienomis, ir naktimis, / Rašiau besvorėms nuo bado, / Kaip pienės pūkas, mintimis“.
Tremtinių poezijoje pinasi elegija ir malda, himnas ir prakeiksmas, liaudies daina ir kalėjimo romansas. Paskutinio prieškarinio dešimtmečio lietuvių lyrika daugiausia pateikė ritminių intonacijų, įvaizdžių, klasikinių strofų skaudžios patirties išraiškai. „Ilgos skausmo ir nerimo naktys. / Vos sumerkiu akis – Lietuva… / Kvepia mėtomis rūtų darželis, /
Prie tvoros obelėlė sena“. Atgijo ir pirmykštis liaudies dainos melodingumas, malonybinių žodelių stilistika, realių įvykių apdainavimo naivumas, stipriai kertantis („Ir vežė mus ne svetimi – / Kaimynai ir pažįstami“). Į neapdailintus tekstus sudėta ir patetinės retorikos iškalbingumas, ir jausminio poetinio gražumo klišės, išsivežtos atmintyje iš Lietuvos.
Tremtinių poezijoje skirtingu meniniu lygiu buvo išreikštas kolektyvinis tautos priešiškumas sovietinei sistemai kaip žmonių ir tautų naikinimo sistemai. Tokio aiškaus sprendimo, aišku, niekados nepriėjo oficialioji tarybinė literatūra, kurioje lagerių tema – sovietinio totalitarizmo kvintesencija – liko uždrausta tema.
Lietuvių naikinimas lageriuose ir tremtyje
Į lagerius ir tremtį 1939–1941 m. pateko apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tremtinių niekas neskirstė pagal tautybes, visi buvo priskirti „tremtinių iš Lietuvos“ kategorijai. Tik prasidėjęs karas šiek tiek pakoregavo tautinę tremtinių sudėtį.
Lenkijos vyriausybė (Londone) ir Sovietų Sąjunga 1941 m. liepos
30 d. sudarė sutartį, pagal kurią rugpjūčio 12 d. buvo paskelbta Lenkijos piliečių amnestija. Iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleistas 389 041
buvęs Lenkijos pilietis. Pabėgėliai iš buvusios Lenkijos (lenkai ir žydai), suimti ir ištremti kartu su lietuviais, taip pat buvo paleidžiami. Taip sumažėjus lenkų ir žydų tremtinių bei kalinių skaičiui, nuo 1941 m. rugsėjo lietuviai jau sudarė didesnę iš Lietuvos išvežtų žmonių dalį negu pirmomis trėmimų dienomis. Jų kelias į Golgotą tuomet dar tik prasidėjo.
Į Altajaus kraštą atvežtus žmones čia dar kartą apiplėšdavo vietiniai enkavėdistai. Jie susirinkdavo pinigus, fotoaparatus ir kitus vertingesnius daiktus. Bijske ir Barnaule išlaipintus tremtinius lietuvius pasidalijo statybų ir gamyklų atstovai. Tremtinių prisiminimai apie tenykštį gyvenimą labai įvairūs.
Net NKVD dokumentuose pažymėta, kad „specialiųjų tremtinių gyvenimo ir buities sąlygos kiekviename rajone labai skirtingos“. Dauguma tremtinių buvo apgyvendinti bendruose barakuose ir žeminėse, nors juose buvo galima gyventi tik vasarą. Dėl antisanitarinių sąlygų, tymų epidemijos, bado sirgo ir mirė vaikai. Tremtinės A. Vederatės liudijimu, „pradėjo plisti dizenterija ir maliarija. <…> Išgulė pusė žmonių <…>.
Mirė daug mažų vaikų. Beveik kasdien ką nors laidojom“. Kitaip ir negalėjo būti. Kelis kartus apiplėšti, likę be jokio turto, tremtiniai turėjo tenkintis menku, ne visada duodamu duonos daviniu. Tremtiniai iš alkio, maisto ieškodavo net
mėšlynę. Tačiau, kartais jie būdavo per daug išdidūs. Jei kas nors iš kaimynų, draugų duodavo duonos riekelę, jie jos nepriimdavo. Jiems nereikėdavo išmaldos, tuo labiau iš gerai pažįstamų žmonių. Tremtiniai iš kitų žmonių akių nenorėdavo matyti pasigailėjimo, jau geriau matyti neapykantą, geriau smūgį gauti, geriau dar tris paras nevalgyti, tik nematyti to pasigailėjimo akyse. Tai smeigia skaudžiau už alkį. Tundroje lietuviams išgyventi buvo labai sunku. Tremtinys K. Svitkauskas prisimena:
„Tų maisto produktų, kuriuos mums skyrė pagal korteles, neturėjom už ką nusipirkti. Mes nieko neuždirbdavom. Duonos normą gaudavom, bet ir tai ne visada ją kepdavo. <…> Prasidėjo badas. Mirti pradėjo ne tik seni, bet ir jauni“.
Novosibirsko srityje tremtinių lietuvių buvo įkurdinta beveik 4
tūkst., apie 40 proc. jų – vaikai. Visus tremties sunkumus jie turėjo pakelti kartu su suaugusiais. Vyrų tarp tremtinių buvo apie dešimtadalis, daugelis jų – seneliai. Visa šeimos išlaikymo našta teko moterims.
Daugelis tremtinių neilgai gyvendavo vienoje tremties vietoje.
Enkavėdistai ne tik perkeldavo juos į kitas vietas už tūkstančių kilometrų (pavyzdžiui, iš Altajaus į Jakutiją), bet ir dažnai kilnodavo pačiame krašte, srityje ir net rajone. Dėl to tremtinių gyvenimas dar labiau pasunkėdavo, ir visose tremties vietose atsirado daugybė jų kapų. NKVD
„rūpinimasis“ tremtiniais turėjo likti nepastebimas. Falsifikuoti dokumentai slėpė tūkstančių žmonių sunaikinimą nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis. Tačiau dar sunkesnė buvo iš Lietuvos išvežtų kalinių ir nuo šeimų atskirtų vyrų padėtis.
Įkalinti lietuviai dar sparčiau buvo naikinami 1942 m. žiemą.
Dauguma 1941 m. Sovietų Sąjungos lageriuose ir kalėjimuose įkalintų lietuvių formaliai tebebuvo tardomieji, jiems dar nebuvo pritaikytas joks
Sovietų Rusijos BK straipsnis. Šie formalumai atlikti 1941–1942 m. žiemą.
Toli nuo tėvynės įkalintų lietuvių kančios dar labiau padidėjo prasidėjus tardymams. Atgaline data sudarytos bylos buvo nusiųstos SSRS NKVD
Ypatingajam pasitarimui. Visi kaliniai buvo apkaltinti pagal 58 straipsnio skirsnius, už akių nuteisti ir nubausti laisvės atėmimu 5–25 metams, kai kuriems paskirta aukščiausioji bausmė – sušaudymas. Visi kiti dar buvo tardomi. O juk vien dėl kalinimo sąlygų kaliniai patirdavo daugybę fizinių kančių. Ten kalėjęs Kazimieras Umbražiūnas prisimena: „Kamera buvo skirta
27 žmonėms, o joje gulėjo, sėdėjo ir stovėjo 50 kalinių. Naktį žmonės gulėdavo ant gultų ir po gultais, ant takelio prie kampe stovinčio kubilo „parašos“, kiti ant jos ir sėdėdavo. Nebuvo jokio patalo. <…> Visus kankino alkis. <…> Kai kurie kaliniai alkį malšindavo sūdytu vandeniu, nuo kurio baisiai ištino“. Lageriuose tremtinius bausdavo net už pamestą sagą iš marškinių.
Tačiau kai kurie bandydavo ieškoti teisybės, aiškindami, kad jie neturi kur gauti sagą. Sagą juk jie galėtų pavogti, bet iš kur gaus adatą ir siūlų. Už tokius viešus aiškinimus ir atsikalbinėjimus gaudavo dvigubai. Tremtiniams, kurie jau buvo praradę viltį, kad grįš tėvynėn, būdavo geriau sušaudymas, negu kentėti badą, šaltį, nepriteklių, lagerių prižiūrėtojų smūgius lazdomis…
GULAG’o dokumentuose toks žmonių naikinimas buvo vadinamas:
„a) kalinių izoliavimo stiprinimu ir kova su antisovietinėmis apraiškomis;
b) kalinių fizinės būklės išlaikymu ir visišku darbiniu jų panaudojimu“.
Į lagerius dažniausiai patekdavo sveiki žmonės. Per vienus ar dvejus metus jie pereidavo visas minėtas kategorijas ir tik retas lageriuose išgyveno 1941–1944 m.
Kai kuriuose lageriuose mirtingumas buvo toks didelis, kad per metus išmirdavo visi kaliniai. Didžiausias mirtingumas būdavo balandžio–
gegužės mėn. Kaliniai mirdavo nuo įvairių ligų, bet daugiausia – iš bado ir nuo sekinančio darbo sukeltos pelagros. Pasak buvusio tremtinio, gerai pažinojusio ir kalinių gyvenimą, A. Šerėno, „lagerių medikai šią ligą apibūdindavo trumpai – trys D: distrofija, diarėja (viduriavimas), demencija (silpnaprotystė)“. Nors karo metais tremtiniai maitinosi panašiai kaip kaliniai, bet nuo pelagros mirdavo retai. Jie galėdavo maitintis dilgėlėmis, grybais, uogomis. Kaliniai tokių galimybių neturėjo.
Lagerinių kapinių pėdsakų Sibire likę mažiau. Neryškūs jie buvo ir lagerių sistemos klestėjimo laikais. Lageriai ir jų kapinės buvo internacionaliniai, o kaliniai – beasmeniai vergai. Jie neturėjo tautybės, vardų ir pavardžių. Tai buvo beteisės, turinčios numerį. Karo ir pirmaisiais pokario metais, kai kaliniai masiškai mirdavo, juos laidojo masiniuose kapuose. Beasmenis, tik tą patį numerį turintis lavonas buvo užkasamas bendroje duobėje. Vėlesniais metais mirusius laidojo atskirose duobėse, o prie kiekvieno kapo įbesdavo nedidelę medinę lentelę su mirusiojo numeriu.
1941–1944 m. žuvusių lietuvių kalinių palaidojimo vietos taip ir liko nežinomos. Viename NKVD pranešime nurodomas toks kalinių laidojimo būdas: „Visi mirę kaliniai iš ligoninės dviejų sanitarų nešami neštuvais į morgą. <…> Morge lavonai užpilami 20% kalkių tirpalu. Iš viso 24 kapai,
128 palaidoti žm. – po 5–6 vienoje duobėje“. Žuvę kaliniai iš sausakimšų kamerų ar barakų atsidurdavo ir bendruose kapuose.Enkavėdistai vengė smulkiai aprašyti, kaip išniekinamos jų aukos. Juk dažnai mirusiuosius užkasdavo bet kur arba visai neužkasdavo (šiaurės ir Sibiro lageriuose), ir taip dar kartą būdavo pasityčiojama iš kalinių. Geležinkelių ar gamyklų statybose, akmenų skaldyklose ar miško kirtimuose išsekinti ir mirę kaliniai komunizmo kūrėjams ir enkavėdistams tebuvo darbiniai gyvuliai.
NKVD mirties lagerių vietos – tai milžiniški kapinynai, kuriuose
1941–1944 m. atgulė apie 8 tūkst. pirmųjų lietuvių kalinių.
Kas padėjo tremtiniams išlikti laisviems?
Tremties pradžioje lietuviai vylėsi greitai palikti svetimus kraštus ir grįžti tėvynėn, todėl mirusiųjų atminimui dažnai statė kuklius kryžius. Tą, be abejo, lėmė ypač sunkios to laikotarpio gyvenimo sąlygos.
Tokie kuklūs kryžiai ir liko, jei tremtiniai buvo perkelti į kitas vietoves arba išmirė visa šeima. Ten, kur į vieną vietovę buvo atitremta daug lietuvių, laikui bėgant, ant aukštumėlių atsirado lietuviškos kapinės. O
kadais į kapines, ypač pavasarį, per gegužines pamaldas ir sekmadieniais, jie rinkdavosi pasipuošę savo gražiausiais apdarais. Kapinės buvo tarsi maža tėvynės dalelytė, kurion nežengdavo sužvėrėję prižiūrėtojai ir ginkluoti kagėbistai – komendantai. Kapines juosusi tvora buvo lyg gimtos šalies valstybinė siena, sauganti nuo svetimšalių. Eidami pro kapinių vartus, tremtiniai nusimesdavo nelaisvės pančius. Kapinėse jiems buvo gera, juos gaubė ramybė. Šią mažą teritoriją lietuviai gerbė ir puoselėjo. Šiek tiek atkutę, liejo betoninius antkapius, statė stambius, aukštus ir puošnius tvirto maumedžio, metalo arba betono kryžius, o kapinių viduryje
– didelį simbolinį kryžių arba koplytėlę ir suolelius aplink. Ant jų
pasėdėdavo, pasimelsdavo, pagiedodavo, pasikalbėdavo ir pasijuokdavo.
Darydavo tai, ką daro laisvas žmogus. Pakilios nuotaikos jie palikdavo kapines ir eidavo į kokias nors erdvesnes patalpas, kur siūdinosi tautinius drabužius, rengdavo vaidinimus ir šokdavo. Kapinės buvo tremtiniams išlikti ir puoselėti tautiškumą padėjusi tvirtovė.
Užrašai ant mūsų tautiečių kryžių atspindi tuometines tremtinių nuotaikas, mintis, vargus, tėvynės ilgesį ir meilę: „Sunkus tau poilsis svetimoje žemėje“, „Per greit suklupau gyvenimo kelyje, prislėgta Sibiro vargų“, „Su širdgėla be tėvynės užgesome mes čia“, „Tėvyne, mielas krašte, ilgesy miriau“, „Mano tauta, man ilgu Tavęs“. Žuvusieji didžiavosi esą lietuviai: „Tremtinys lietuvis“, „Tremtinė lietuvė“…
Sibiro kapinės – neįprastas, gilus, daugialypis simbolis, kurtas svetimoje aplinkoje. Jų savitumai yra nežinomi ir netyrinėti. Kapinės liko tolimoje žemėje, dauguma – taigos glūdumoje, tarsi paslėptos, niekieno nelankomos, apleistos, naikinamos. Jos nyksta arba išnyko. Ir juo skaudžiau, kad jomis nusėtos Sibiro platybės. Jų gausa liudija ne vieno asmens ar šeimos, bet visos mūsų tautos netektis.
Like gyvi ir Sibire tebegyvenantys lietuviai jau paliegę ir susenę. Daugelis jų buvo grįžę tėvynėn, bet sovietiniai Lietuvos pareigūnai išvijo, bijodami netekti prisigrobto turto. Taigi tremtiniai grįžo tremtin ir sukūrė mišrias šeimas. Vieni iš jų pamilo Sibirą, yra darbštūs ir turi ateities viziją, kiti pakibo beorėje erdvėje, neturi atramos gyvenime ir liko viskam abejingi. Dažnas iš jų aukštoje kapinių žolėje neranda anksčiau mirusių savo tėvų ir artimųjų kapų, nors kapinės yra šalia.
Tremtiniai metus, kai jau gyveno Lietuvoje, vadino laimingiausiais gyvenimo metais. O metus, kuriuos praleido Sibire vadino netekčių metais. Tremties poetai rašydavo, kad jie laimingi, nes jau gyvena
Lietuvoje, kad jų gyvenimas prasmingas, kad čia tokia graži gamta, kad sugeba ją branginti, kad suvokia jos prasmę. Jie džiaugdavosi, kad girdi vyturėlio čyravimus, kad mato kaip skleidžiasi gėlių žiedai, kad mato grožį, kuris vadinasi gyvenimas.
Tremtiniai grįžę į Tėvynę galėjo džiaugtis tuom, kad jie vėl „laisvi“ vaikšto tėviškės laukais. Tėviškės, tačiau ne tokios, apie kokią jie svajojo. Ji juos sutiko ne kaip motina, bet kaip pamotė. Daugeliui jie buvo nereikalingi. Įvairūs pareigūnai į juos žiūrėjo, tarsi klausdami: „O
kas jums leido grįžti?“. Juk buvo pasakyta ir ne kartą, kad ten, kur juos vežė, yra jų tėviškė, jų gyvenimas ir jų kapai…
Vieni bijojo, kad tremtiniai nepradėtų ieškoti teisybės, kiti –
turto, dar kiti jautėsi kalti dėl jų likimo. Tik gimtinės laukai buvo tokie patys mieli. Juose išsibarsčiusios kaimų bakūžės atrodė dar labiau sulinkusios po nepakeliamo kolūkio naštos, tačiau išsaugojusios brangius prisiminimus. Jose išgyvenę kaimo žmonės buvo tokie patys paprasti ir užjaučiantys, nepraradę vilties. Tai tremtinius džiugino, nes čia buvo gyva
Lietuvos praeitis ir ateitis, buvo gyva Lietuvos dvasia. Grįžę gimtinėn tremtiniai prieš pareinant namo, pakeliui aplankydavo vietas, kuriose pabuvus prisimindavo tuos laikus, kai dar gyveno Lietuvoje, kai buvo neištremti į Sibirą ir buvo jauni…
Tremtis mums – tai žmogus ir jo likimas. Grįžo tremtinys tėvynėn, vadinasi, baigėsi jo tremtis. O jei jis sugrąžino į tėvynę mirusius šeimos narius, parašė atsiminimus ir visuomenė su jais susipažins, tai viskas tartum ir atlikta, istorijai duoklė atiduota. Bet žmogaus gyvenimo kelią rodo jo darbai, o tremtinių darbai liko tremtyje. Ne vien jų sukurti memorialiniai paminklai ir pastatai. Ir tenykštis jų gyvenimo būdas, jų poveikis vietiniams gyventojams, ten kur tautosaka ir visa kita, ką sukuria tauta. Verta įsidėmėti, kad buvo ištremti patys gabiausi ir darbščiausi, t.
y. tie, kurie palieka ryškius pėdsakus ir pakitusioje aplinkoje. Tie pėdsakai yra tiesioginiai tremtinių gyvenimo liudijimai, be kurių nesuvoksime jo esmės. Galų gale jie rodo lietuviškų tradicijų nykimą, nutautėjimo procesą ir jo spartą.
Atsakyti į klausimą: Kas padėjo tremtiniams išlikti laisviems?, galima keliais sakiniais. Vidinė ištvermė, kurią nužiedžia kelios esminės nuostatos. Pirmoji yra tėvynė – ji „širdyje kaip žarija“, net įšalę boluojantys kaulai „Lietuvą sapnuos“. Antroji yra tikėjimas amžinuoju teisingumu ir amžinąja būtimi – „Tik Dievas padės man iškęsti“.
Trečioji yra viltis, kad „nukris vergijos pančiai“, ir kada nors Stalino vardą „gerbt bus užginta“. Tai įrodo tremtinių statyti kryžiai mirusiems artimiesiams, jų kurti eilėraščiai ir rašyti dienoraščiai, kurie šiandien yra išleisti rinkiniuose ir knygose. Tai rodo parašyti A.
Miškinio tokie žodžiai: „Taip norėtųsi sudėti trumpą, bet prasmingą eilėraštį apie tai, kad aš neturiu savo namų, neturiu savo saulės, bet kažką dar likusį, žmoniškumą, meilę žmogui, beieškančiam tiesos ir gėrio. Turiu kažką, kas verta dar žmogiško vardo, verta prasmės.
Ir prisimenu tada žodžius, rodos iš Luko: „Viešpatie, pasilik su mumis, nes artinasi vakaras ir diena jau baigiasi“. “Tremtiniai negalvodavo vien tik apie blogą, apie tai ko jie neturi, bet pagalvodavo ir apie tai, kas pas juos dar yra likę, prisimindavo žodžius iš Biblijos. Dauguma jų buvo optimistai.
Naudota literatūra
1. Barisa J. „Gyvenam vien tik viltimi“; Kaunas 1998 m.
2. Grinkevičiūtė D. „Lietuviai prie Laptevų jūros“; Vilnius 1997 m.
3. http://www.genocid.lt
4. http://ualgiman.tinklapis.lt/pasipriesinimo_literatura.htm
5. Rimavičiūtė L. „Literatūra X klasei“ II dalis; Vilnius 2000 m.
6. Sadeckas A. „Negrįžusiems“