Laidotuvių papročiai

TURINYS
ĮVADAS .............................. 3
1.LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI.............................. 4
1.1. Marinimas.............................. 5
1.2.Mirusiojo šarvojimas.............................. 6
1.3. Budinė.............................. 10
1.4. Raudos ir kalbėjimas..............................12
1.5. Laidojimas..............................14
1.6. Pakasynos..............................15
1.7. Mirusio minėtuvės..............................16
1.8. Gedulas..............................17
2. PARTIZANŲ IR TREMTINIŲ LAIDOTUVĖS BEI PERLAIDOJIMAS.......... 16
LITERATŪRA..............................
TURINYS
ĮVADAS .............................. 3
1.LAIDOTUVIŲ PAPROČIAI.............................. 4
1.1. Marinimas.............................. 5
1.2.Mirusiojo šarvojimas.............................. 6
1.3. Budinė.............................. 10
1.4. Raudos ir kalbėjimas..............................12
1.5. Laidojimas..............................14
1.6. Pakasynos..............................15
1.7. Mirusio minėtuvės..............................16
1.8. Gedulas..............................17
2. PARTIZANŲ IR TREMTINIŲ LAIDOTUVĖS BEI PERLAIDOJIMAS.......... 16
LITERATŪRA.............................. 23

Įvadas

Šeima – tai pati mažiausia socialinė bendrija, kiekvienos visuomenės, tautos pagrindas, praeities pažinimo ir ateities prognozavimo šaltinis. Apie lietuvių šeimą yra nemažai ir įvairiais aspektais rašyta, mėginta aprėpti esmingiausius jos raidos etapus. Vis dėlto nėra nė vieno darbo, kuriame būtų visapusiškai išnagrinėtas lietuvių šeimos fenomenas nuo pačių seeniausių laikų iki mūsų dienų. Juo labiau tokio darbo, kuris būtų aprėpęs įvairius visuomenės socialinius sluoksnius, apėmęs Lietuvos kaimo ir miesto šeimą, kaip etnografinių tyrinėjimų objektą, jos sandaros, organizacijos, narių turtinių bei kitų tarpusavio santykių, jų padėties įvairiais žmonių amžiaus tarpsniais savitumus.

Darbe nagrinėjamas laikotarpis nuo XIX a. vidurio iki XX a. dešimtojo dešimtmečio, tačiau, norint parodyti nagrinėjamų reiškinių ištakas, neretai pateikiama ir medžiaga apie XVIII bei ankštesnių šimtmečių lietuvių šeimą.

Šeimos gyvenime yra kuo glaudžiausiai tarpusavy susipynę ir atsispindi daugybė assmens bei tautos gyvenimo reiškinių. Tai šeimos formų istorinė kaita, demografinė sudėtis, šeimos narių tarpusavio santykiai, vedybų, gimtuvių ir laidotuvių papročiai, šeimos vaidmuo etniniuose procesuose. Nors šis darbas skirtas lietuvių šeimai, tačiau kai kuriais atvejais jame pateikiama daug lyginamųjų duomenų ir

r apie kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimą. Tai daroma siekiant geriau išryškinti etninius šeimos savitumus. Toks lyginimas buvo tiesiog neišvengiamas nagrinėjant lietuvių ryšius su kitataučiais bei šeimos vaidmenį tautiniuose procesuose. Kadangi net ir lietuvių sukurtų tautiškai mišrių santuokų lyginamoji dalis miestuose ir kaimuose labai įvairuoja, nagrinėjant šį klausimą, miesto ir kaimo šeimos neišskirtos.

Ne visi klausimai aptarti jau vien dėl to, kad kai kuriais iš jų duomenų nėra išlikę. Tokiais atvejais bandyta reiškinius rekonstruoti iš turimos šalutinės, tačiau su nagrinėjamu klausimu glaudžiai susijusios medžiagos.

Darbo tikslas – gebėti susirasti naujausią literatūrą, ją analizuoti, logiškai ir kūrybiškai perteikti darbe, atskleidžiant svarbiausius temos aspektus.

1. Laidotuvių papročiai
Mirtis – liūdniausias įvykis žmogaus gyvenime. Todėl jos bijodami žmonės sukūrė pomirtinio gyvenimo šalį ir daugelį animistinių tikėjimų, kurie amžiais išsilaikė kaip senojo mūūsų protėvių kulto liekana.

Jau senais laikais sukurta daug burtų, tariami galinčių išpranašauti žmogaus mirtį. Apie būsimas laidotuves žmonės daugiausia burdavo iš naminių gyvulių: šunų, kačių, vištų it kitų elgsenos. Antai jeigu šuo nuolat staugia, nuleidęs galvą žemyn, kas nors namuose mirsiąs (Pasakojo J.Šiugžda. A.Petkuvienė, V.Jarušaitienė, D.Milerienė(Veliuona), J.Linkuvienė(Kalvių k.) ir M.Cvirkienė Klangių k.).Žr.VVUMB RS, f. 81, b.38.)

Žmogaus gyvenimą žemėje sudaro trys etapai: gimimas, santuoka naujai gyvybei užmegzti ir mirtis. Visi šie etapiniai įvykiai turi savų ritualų, atitinkančių žmonių pasaulio sampratą ir savo už

ždavinių jame suvokimą. Mūsų protėviai labai realiai žvelgė į mirtį, laikydami tai būtina sąlyga persikelti į laimingą pomirtinį pasaulį, kurį vaizdavosi esant kažkur toli už vandenų, ant aukšto kalno, kaip gražiausią sodą „su visokiomis linksmybėmis, idealia laisve bei visokiais smagumais” . Tai esąs dangiškasis rojus, arba dausos, anot K. Būgos, šalis, kur nėra žiemos, kur visada šilta ir kur kas rudenį lekia iš mūsų krašto paukščiai. Paukščių Takas, dangaus skliaute matomas giedrą naktį, ir esąs tasai kelias į dausas. Taip suprastą amžinosios laimės šalį lietuvių protėviai skyrė tiktai dorai gyvenusiems. Nedorieji turį atlikti apsivalymo bausmę čia, žemėje, laikinai perėję į medžius, gyvūnus ar paukščius.
Žmonės tikėjo, kad „kiekvienam žmogui mirtis iš anksto paskirta ir kiek žmogus besisaugotų, būtinai mirs tokia mirtimi, kokia jam žadėta”. Tai savotiška predestinacijos idėja. Esą kiekvienas žmogus turįs jam skirtą dalią. Mirtis — tai tos dalios išeikvojimas. Užtat vėlės vaišinimas, šermenų puota yra tarsi gyvųjų pastangos atlyginti mirusiajam jo ,,dalios” netektį. Manyta, jog skirtosios dalies neišgyvenusieji ar sau skirtąją pergyvenusieji, taigi dalį iš kitų pasisavinusieji, esą gyviesiems pavojingi, tad jų vėlių saugotasi.
Mirtis ir jos pranašai. Lietuvių tautosakoje ir liaudies tikėjimuose mirtis vaizduojamasi materialiu pavidalu. Tai aukšta, kaulėta, įdubusiais skruostais, akla moteriška būtybė su dalgiu rankose, kuri juo kertanti pirmą jos kelyje pasitaikiusį. Mirties va
ardas — Giltinė. Mirtis liaudies tikėjimuose vaizduojamasi užklumpanti žmogų iš pasalų. Kadangi Giltinė slankiojanti daugiausia naktį, ji priskirtina prie chtoniškųjų būtybių. Jos priešybė — šviesiosios būtybės angelai, kurie atskuba išsivesti į dausas dorai gyvenimą nugyvenusio mirštančiojo vėlės.
Mirti gali kiekvienas, o ,,su senu žmogumi mirtis drauge vaikščioja”(Čilvinaitė M.Laidotuvių papročiai // GK.1940. Nr 29250.p.165), nes jis jau yra išeikvojęs savo gyvenimo dalią. Giltinę matą suneš, katės, arkliai, kai kurie paukščiai. Tada imą nenatūraliai elgtis. Likimo ženklai, įspėjantys artinantis mirtį, yra ir neįprasti žmogaus gyvenamosios aplinkos reiškiniai: imančios braškėti lubos ar sienos, durys pačios atsidaro, statinės lankai nutrūksta, nukrinta nuo sienos veidrodis, persiskiria duonos kepalas krosnyje, bitininkas randa avilyje kryžiaus ar karsto formos korių, žmonės susapnuoją seniai mirusius savo giminaičius ar traukiamą dantį.
Mirimo samprata. „Skausmas ir mirtis yra įausti į žmogaus gyvenimo audinį. Ji primena žmogaus ir visos gamtos mirtingumą, o mirtis reikalinga gyvenimui iš naujo”,— rašo M. Gimbutienė. Šią mintį paryškina J. Bachofenas, sakydamas: „Mirtis yra pirminė gyvenimo sąlyga. Gyvenimas pakartotinai ištirpsta mirtyje tam, kad, amžinai kaitaliojantis dviem poliams, pati (gimstančiųjų ir mirštančiųjų) karta išsaugotų savo nepraeinamumą”.
Mirimas, anot liaudies tikėjimų,—tai dvasios, sielos, žmonių vadinamos gyvastimi, gyvata, atsidalijimas nuo Mino. Šiuolaikinė fizika įrodė, kad mirties momentu miršta tik fizinis kūnas, o dvasia — aukščiausios kategorijos kūnas — niekuomet neišnyksta, ji gy
yvuoja mums nesuvokiamoje kito matavimo erdvėje. Dvasios nemirtingumas už mūsų suvokimo ribų slypinčiame aname pasaulyje ir yra amžinosios gyvybės šaltinis. V. Toporovo nuomone, „mirimas yra patamsėjimas, parūkavimas, dingimas iš akių, laipsniškas gyvybės elementų atitrūkimas”. Mūsų kaimo žmonės tikėjo, kad siela atsiskiria kaip rūkas, šešėlis „per du atodūsius: pirmu iš krūtinės, antru — iš gerklės”.

1.1 Marinimas

Ir XVII, ir XIX a., žmogui mirštant, būdavo atidaroma langai, trobos aukštinis, kad mirusiojo vėlė ir ją lankančios artimųjų vėlės galėtų laisvai skraidyti. Sunkiai mirštančiajam ištraukdavo pagalve, jis būdavo guldomas ant asloje pataršytų šiaudų, skambinama „laimingos mirties varpeliu”, kad jo garsas išvaikytų piktąsias dvasias ir „rodytų vėlei kelią aname pasaulyje” mirštantysis būdavo šlakstomas švęstu vandeniu, jam uždegama graudulinė žvakė, Žemaitijoje mušama į toliau nuo trobos specialiai įtaisytą lentą, duodant žinią kaimynams, kad skubėtų ligonio marinti . Namiškiai ir atskubėję kaimynai kalbėdavo prie mirštančiojo maldas. Tikėta, jog tuo metu niekas namuose neturįs miegoti, o miegančiuosius būtina pažadinti, „kad nenugrimztų į giliausią miegą”. Prie mirštančiojo suklupdydavo vaikus melstis — jų maldos labiausiai nuvaikančios piktąsias dvasias. Prancūzų etnologas Pilypas Arijė tokią mirtį, kai jai ruošiamasi, kai ligonis su visais atsisveikina, jų atsiprašo, o savieji ir bičiuliai, susirinkę paskutinę valandą prie mirštančiojo, tarsi padeda jam iškeliauti iš šio pasaulio, vadina prijaukinta mirtimi.(Philippe Aries. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje: Esė rinkinys. V.,1993.P.20.).
Tikėta, kad mirti laimingos esančios „valgomos dienos” — tai ketvirtadienis, šeštadienis, .sekmadienis. Šykštuoliai esą miršta „nevalgomoj pasninko dienoj”. Iš tikrųjų bendruomenės gyvenime šykštumas laikytas itin neigiama žmogaus savybe, nes šykštuolis yra nejautrus kitiems, savimyla, gobšas.
Apie šeimininko mirtį būdavo tuojau pat pranešama gyvuliams, pabeldžiama į bičių avilį, kai kur ant kiekvieno avilio dar uždėdavo po elgetoms atiduoti skirtą drobės stuomenį. Tokiu pranešimu stengtasi užbėgti už akių mirusiojo vėlei, kad ji „neišsivestų” gyvulių su savimi”. Kuo skubiausiai būdavo pranešama bažnyčios špitolninkui, kad paskambintų už mirusįjį varpais. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje buvo tikima, kad, „kol siela neužskambinta, tol negali iš tų namų išeiti. Tada ana stovi pirkioje ties slenksčiu” ar gale grabo. Skambinimas varpais esąs pranešimas šv. Petrui, kad jis dangaus vartus atidarytų.
Ir ligonį marinant, ir jam mirus, namuose laikomasi tylos iš pagarbos dar kurį laiką tebesančiai dvasinei mirusiojo substancijai — vėlei.

1.2 Mirusiojo šarvojimas

Praeityje lietuviai mirties nebijojo, suvokė ją kaip neišvengiamybę, kaip būdą pereiti į laimingą gyvenimą dausose, tačiau būti vėlės artumoje džiaugsmo nejautė bijodami jos nenuspėjamo elgesio gyvųjų atžvilgiu. Numirėliui pirmiausia užspausdavo akių vokus, kad iš šeimos jis „daugiau paskui save neišsivestų”. Paskui lavonas mazgojamas, aprengiamas, ir šarvojamas ant lentos. Apie tai kalba visi istoriniai šaltiniai. Dar XX a. pradžioje velionį prausdavo pasiguldę asloje ant šiaudų kūlio ar pasodinę ant suolo, ties juo padėję geldą ar kubilą ir pildami ant mirusiojo šiltą vandenį, trindami pamuiluota drobine skarele. Vyrą paprastai prausdavo vyrai, moterį — moterys. Drauge nukarpydavo mirusiajam .nagus, vyrams nuskusdavo barzdą ir tai sudėdavo į karstą. Senovėje lavonus prausdavę pirtyje. Už paslaugą buvo įprasta duoti prausėjams velionio palaikų — jo nešiotų drabužių.
Su mirusiuoju susilietę dalykai — vanduo, šiaudai ir kt.,—pasak liaudies tikėjimų, įgyja antgamtinių savybių ir nebegali būti gyvųjų vartojami. Todėl vienur plovimo vandenį išlaistydavo ant trobos sienų, kad joje nesiveistų svirpliai, tarakonai, blakės, kad mirusysis nesivaidentų, kitur išliedavo paskui vežamą į kapus karstą, kad vėlė į namus negrįžtų vaidentis. Mat, tyrinėtojų nuomone, daugelio tautų papročiai liudija tikėjimą, jog mirusiojo vėlė negalinti peržengti vandenis. O mirusiojo nuprausimas daugelio tautų sąmonėje laikyta paslauga velioniui, išlaisvinančia jo vėlę iš mirties demonų..

Lietuviai visais laikais savo mirusiuosius aprengdavo jų pačių geriausiais drabužiais ar specialiai mirčiai pasiūtomis įkapėmis arba panaudodavo jų turimus vestuvinius drabužius. Paprotį savo numirėlius išlydėti į pomirtinį gyvenimą kaip j šventę, aprengtus puošniais drabužiais, su gausybe papuošalų bei kitų įkapių, liudija įvairių istorijos laikotarpių Lietuvos archeologiniai laidojimo paminklai. Tuo tarpu krikščioniškoje Vakarų Europoje jau viduramžiais mirusysis, matyt, tebuvo pridengiamas drobule, todėl suprantamas svetimšalių autorių, rašiusių apie lietuvius, stebėjimasis tokiu „stabmeldišku” lietuvių papročiu. Štai 1638 m. Įsruties apskrities bažnyčių vizitacijos ataskaitoje piktinamasi, kad „visiškai stabmeldiškai ir prietaringai elgiasi tie lietuviai, kurie savo mirusiuosius aprengia geriausiais drabužiais ir dar į kapą meta pinigus, lyg jiems ten antrame ir amžiname gyvenime reikėtų drabužių ir maisto”. Nepaisydami valdžios ir protestantų dvasininkų pastangų šį paprotį išnaikinti, Mažosios Lietuvos lietuvininkai kuršininkai, ne taip kaip vokiečiai, savo mirusiuosius iki pat pastarųjų laikų laidodavo, kaip liudija R. Pyčas, padoriai aprengę „tamsesniais drabužiais, baltais marškiniais ir juodomis kojinėmis”. Tiesa, sakytojas Augustas Deivelaitis (g. 1897 m.) iš Šilutės rajono Syškrantės kaimo 1956 m. teigė: „Seniau Rusnės apylinkių lietuvininkes laidodavo su keletu vienas ant kito suvilktų kėdelių: pusplikę laidoti buvo negražu. Dabar laidoja baltai — su marškiniais. Ant viršaus užtiesia drobule. Baltai laidoja visus, tiek vyrus, tiek moteris, o marškinius pasiuva ilgus kaip chalatą. Šitaip ėmėm laidoti pagal vokiečių madą po Pirmojo pasaulinio karo”. Apskritai įkapės visoje Lietuvoje būdavo gyvenamojo meto mados drabužiai, tiktai moterų nuometas, kaip senovinė galvos danga, kiek ilgiau išliko Rytų Lietuvoje. Vyrai senovėje laidoti su kepure, kuri XIX a. dažniau būdavo dedama į karstą ant mirusiojo pusiaujo ar šalia. Stropiai žiūrėta, kad drabužiai būtų nesuplyšę, užsegioti, o kojinės tvarkingai užrištos kojaraiščiais, „kad einant į Dievo teismą nesmukinėtų”. Tiek lietuviai, tiek kaimyninės tautos, siūdami mirusiojo įkapes, nemegzdavo mazgo, kad „vėlė išsilaisvintų iš žemės vargų”. Tverečiaus apylinkėse dar XIX a. medžiagą įkapėms vengė kirpti žirklėmis, plėšdavo tiesiog rankomis. Nuotakos drabužį siuvant, elgtasi panašiai, o vyro giminei drobės stuomenis iš rietimo marti tik peiliu rėždavo. Matyt, tolimos praeities mitinė mąstysena vestuves ir laidotuves artimai siejo.
Netekėjusias merginas rengdavo panašiai kaip nuotaką vestuvėms — su rūtų vainikėliu ir baltais kaspinais, XX a. pradžioje — su veliumu. Beje, taip buvo daroma ir kitur Europoje, Pietų Žemaitijoje tikėta, kad jeigu mirusioji buvo 12 metų išnašlavusi, jai galima uždėti rūtų vainikėlį, nes per tą našlystės laiką „kaip ir atgaunama skaistybė” . Netekėjusioms senoms merginoms ant karsto dangčio ar šone prikaldavo rūtų vainiką. Nevedusiam jaunam vaikinui švarko atlapą, kaip ir jaunikiui, papuošdavo ilgu baltu kaspinu su rūtų puokštele (ŠIDIŠKIENĖ I.Lietuvių XIX a.antrosios pusės įkapės. p.65). Nevedusiųjų ir netekėjusiųjų karstai būdavo apvainikuojami, puošiami gėlėmis. Vadinasi, nevedusiųjų mirtis tiek lietuvių, tiek kitų tautų buvo tapatinama laidotuvėse su vestuvėmis, nes ir viena, ir kita yra perėjimo į naują etapą pradžia. Rusijoje per merginos laidotuves netgi būdavo dainuojamos vestuvinės dainos. Dzūkės tikėjo, kad mergina, įsismeigusi į drabužių „padelkas” adatą, kuria mirusiajam siūtos įkapės, vakaruškose bus bernų itin šokdinama. Sis tikėjimas liudija mirusiajam panaudotų daiktų sąsajas su chtoniškosiomis jėgomis. Numirėlius seniau apaudavo dažniausiai iš medžiagos pasiūtomis čiui-kėmis, čempėmis ar vien kojinėmis. Lygiai taip elgėsi ir lenkai. Šarvodami kojas surišdavo raišteliu, kurį, prieš uždengiant karstą, būtinai reikėjo atrišti, „kad mirusysis nešlubuotų eidamas į Dievo teismą”. Dzūkės tokį. raištelį laikydavo vaistu „nuo rankos užpjovimo” per rugiapjūtę: juo apsirišdavo sąnarį.
Iki pat XX a. 5-ojo dešimtmečio visoje Lietuvoje, ypač kaime, mirusiuosius budynei (šermenims) šarvodavo ne karste, o ant baltomis drobulėmis užtiestų lentų seklyčios viduryje, kojomis j duris: „Pašarvotas ant lentų guli vidury pirkios”. Aplinkui velionį buvo galima apeiti ritualinio šokio judesiais, drauge raudant žodžiais. Tokius senovinius šermenų šokius mini Erazmas Stela 1518 m., vadindamas juos žaidimais prie numirėlio. Patį judėjimą ratu tyrinėtojai laiko siekimu ką nors apsaugoti, padėti kovoti su blogiu. Matyt, panaši reikšmė ir kupiškėnų XIX a. papročio, prieš mirusįjį išnešant iš pirkios, apeiti aplinkui karstą su dubeniu valgių, kuriais paskui buvo vaišinami laidotuvių dalyviai( Buračas B. Mirusiųjų garbinimo papročiai aukštaitijoje // Ūkininko patarėjas.1937. Nr.44 p.13). Paprotys mirusįjį šarvoti patalpos viduryje ilgiausiai išsilaikė Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Tuo galima paaiškinti Aukštaičiuose šermenis vadinus apsėdais. Suvalkijoje, Žemaitijoje, kitur Lietuvoje XIX a. pabaigoje—XX a. velionis buvo šarvojamas prie galinės sienos, galvūgalyje pakabinus kryžių ir šventųjų paveikslų. Žvakės seniau degdavo prie mirusiojo galvos, vėlesniais laikais — iš abiejų pusių poromis prie galvos ir kojų.
Klaipėdos krašto lietuvininkai, žiemą mirusiuosius laidoję tiktai 8 ar 9, o vasarą — 6—7 dieną, lavoną laikydavo rūsyje ar kitoje šaltoje patalpoje, tačiau nakčiai prie jo būtinai uždegdavo žiburį, o numirėlį aprengdavo tiktai dėdami į karstą paskutinį vakarą prieš laidotuves — budynei. Visas ankstesnis laikas vadintas tyliu gedėjimu.
Šiaurės Lietuvoje, naminio alaus krašte, žiemą mirusįjį namuose irgi išlaikydavo iki savaitės: „ greičiau nesuspėja, nes laidotuvėms daro alų”. Ir čia prie numirėlio pirmąsias dienas būna vien savieji: giminės suvažiuoja, kaimas susirenka į apsėdus melstis ir giedoti tik paskutinį vakarą.
Mirusiajam į rankas, sudėtas ar sunertas ant krūtinės, įduodamas rožančius, šventojo globėjo paveiksliukas, kartais balta nosinė, dar galelis grabnyčios, kad „prisikėlęs teismo dieną turėtų kuo veidą nusišluostyti ir kelią pasišviesti”. Prie pašarvoto numirėlio ant stalo seniau laikydavo duonos kepalą. Beje, Dzūkijoje taip pat daroma dar XX a. 6-7-ajame dešimtmetyje. Tai tam, kad mirusysis, ypač namų šeimininkas, derliaus su savimi neišsineštų.
Kad lavonas ilgiau negestų ir neskleistų blogo kvapo, viekšniškiai žemaičiai po lenta laikydavo maišą smėlio ir kibirą šalto vandens, mirusiojo krūtinę ištrindavo kamparu, jo įberdavo ir į ausis bei nosį, ant įdubos po krūtinkauliu dėdavo duonos plutą, o trobą smilkė kadagiais — šventinta verba — ar degintu cukrumi . Panašiai elgtasi ir kitur Lietuvoje.
Sprendžiant iš amžininkų liudijimų, senovėje ir XIX a. pradžioje karstų nedažydavo; juos kaimo meistrai darė iš gerai išdžiovintų lentų. Jeigu mirusysis ne turėjo pasirūpinęs lentų karstui sau ir savo šeimos nariams, jų iš krikščioniško solidarumo nunešdavo kaimynai ar kiek pridėdavo pats meistras, neimdamas, atlyginimo nei už medžiagą, nei už darbą . Karstą padirbdavo, kaip ir duobę kapinėse iškasdavo, veltui. Vieni įdegindavo šventintos žvakės liepsna po kryželį karsto vidaus kampuose ir po tris kryželius šonuose, kiti kryžių įdegindavo tik antvožo viduje, maždaug ties mirusiojo krūtine.-
Karstas Lietuvoje dar vadintas grabu, rakštimi. Žodį rakštis karsto prasme randame trikalbio K. Sirvydo žodyno trečiajame (1642 m.) leidime: „<.> užrašas rakštinis, raštas ant rakšties — ant grabo”. Iki XX a. karstas rakštimi (rakštis) vadintas Dzūkijoje. K. Būgos nuomone, žodis-rakštis yra išvestinis iš veiksmažodžio „rakti” — kasti, durti, reiškiąs tą patį, ką ir „duobė” (vok. Grube, rus. epoč), o suomių kilmės žodį karstas lietuviai bus gavę senovėje per slavus(Būga.K.Rinktiniai raštai. V.,1959. T.2.p.195). Iš tos tolimos senovės, kai mūsų protėviai savo mirusius artimuosius degino ant laužo, esą kilę ir dzūkų pakravai, vartojami laidotuvių prasme, reiškią pakrovimą. Mūsų tautos istorijoje yra žinomos kelios karstų formos: skobtiniai, keturių, šešių, aštuonių lentų įvairiai profiliuoti. Archeologų duomenimis, iš ąžuolo ar pušies kamieno skobti karstai Lietuvoje naudoti nuo pirmųjų amžių po Kristaus gimimo iki XVII a., nors tuo metu žinomi ir keturkampiai lygiu antvožu karstai. Tai liudija tiek archeologinė medžiaga, tiek istoriniai šaltiniai . XIX a. pradžioje jau naudoti šešialenčiai karstai .
Seniau karstai buvo arba vien nedažytų lentų, arba jaunam dažomi baltai, senam — rudai ar juodai. Kuršių nerijos žvejai dažydavo mėlynai, o rusniškiai — moterims žaliai, vyrams mėlynai, briaunas apvesdami žaliai. Karstą meistrai darydavo pagal mirusiojo ūgį, lentas pamatuodami lazdele, matmenis joje užpjaudami peiliu (tik ne duonriekiu). Panaudotą lazdelę sulaužydavo ir sudegindavo, jokiu būdu nekapodavo kirviu, kad kapotojas pats _nenumirtų. Net jeigu mirusysis buvo iš anksto pasirūpinęs karstą, per šermenis vis tiek būdavo šarvojamas ant lentų. Jas užtiesdavo specialia labai plonos drobės šarvotine drobule. Nuo servetinio rašto, su perdrobuliu, galuose su pinikais užsisuptinės drobulės šarvotinė skyrėsi dvinyte audimo technika ir ilgiu.
1.3 Budynė

Mirusįjį pašarvojus, nuo seniausių laikų prie jo būdavo keletą dienų ir naktų budima, giedamos giesmės, protarpiais raudama jį garbstant. Garbstymas žodžiais — tai tarsi pokalbis su čia pat esančia mirusiojo vėle, mat tikėta, kad visą šermenų laiką ji būnanti prie lavono, kad ji viską matanti ir girdinti, kad dalyvaujanti vaišėse ir priimanti vaišinimą. Esą vėlę netgi galima pamatyti žiūrint pro pavalkus, bet tik pro durų plyšį, esą, „kol kūnas pašarvotas, vėlė jį saugo”. Panašius savo žmonių tikėjimus yra pastebėję ir lenkų tyrinėtojai.
Vertas dėmesio seniau visoje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvęs paprotys moterims į šermenis ateiti būtinai „su savo rūgščia” — duonos kepalo prarieka. Ją padeda tiesiog ant staltiesės ar į rėtį, pirmiau sukalbėję už mirusįjį poterius. „Sako, numirėlis atsilygina už tai, kad jam mielaširdystę davei. Bet duonos atneša tik tas, kas su numirėliu gražiuoju sugyveno.” Vadinasi, atsinešamą duoną galima laikyti auka mirusiojo vėlei. Aukos prasmė ypač ryški, nes suneštoji duona atiduodama elgetoms — tarpininkams tarp šio ir anapusinio gyvenimo. Galima pritarti rusų etnologo A. Toporkovo minčiai, kad „rituale daiktų (taigi ir duonos.— A. V.) semiotinis statusas labai paaukštinamas: sudarant įprastas kasdienes jų charakteristikas, daiktai paverčiami ženklu”. Sąsajų su duona turi ir gėlių puokštės nešimasis į šermenis. Rašydama apie Šiaulių apylinkėse buvusį tokį paprotį, kraštotyrininkė L. Paškūnaitė yra pažymėjusi: „Ligi pat 1940 metų, kur beeidamos, moterys vis pasiskindavo gėlių. Net eidamos į pagrabą pasiskina gėlių, bet ne mirusiajam, o sau pauostyti”. Senąją duonos aukos prasmę pamiršus, gėlės jau tapo tik priemone apsisaugoti nuo nemalonaus kvapo. Duonos atsinešimas, jos laikymas prie mirusiojo ant stalo, kartais riekės įdėjimas velioniui po galva j karstą, matyt, sietinas su istorinių šaltinių paliudytu maisto „tolimai vėlės kelionei” įdėjimu į karstą ar kapo duobę. Tai tik rodytų, kaip nepaprastai ilgai senieji ikikrikščioniški vaizdiniai išliko žmonių sąmonėje, be to, ir tai, kad šis paprotys eina iš matriarchalinės epochos, kai duonos augintojos buvo moterys, nes tik jos, o ne vyrai nešasi duonos pas mirusįjį.
Dieną prie numirėlio kaime dažniausiai rinkdavosi pabudėti senimas, vakare — jaunimas. Buvo giedamos giesmės, karunkos, rožančius, Visų šventųjų litanija, o Žemaitijoje, be to, dar Kryžiaus kelias, vadinamieji Kalnai, arba Kalvarija. Visa tai pagiedojus, kalbami poteriai, paminint visus atmenamus tos giminės mirusiuosius. Giesmes visada vesdavo vyrai, jiems dažniausiai iš atminties pritardavo moterys. Giedoriams pagal vietos tradicijas vienur visą laiką ant stalo stovėdavo alaus, kitur — saldainių ar gabalinio cukraus „gerklei pašlapinti”.
Senieji istoriniai šaltiniai kalba apie lietuvių šermenis kaip apie vėlei vaišinti keliamą puotą, kurios metu gausiai girtaujama. XV a. Mažojoje Lietuvoje dvasininkai specialiais įsakais stengėsi apriboti šermenyse išgeriamo alaus kiekį, nesuvokdami, kad mūsų protėviai, užgerdami mirusįjį, rituališkai su juo atsisveikindavo linkėdami jam laimingos kelionės j amžinybę. Tokį ritualinį mirusiojo užgėrimą, pirmiausia alaus nuliejant žemės deivės Žemynos garbei, XVII a. pabaigoje išsamiai yra aprašęs M. Pretorijus. Nepaisydami įvairių draudimų, lietuviai laikė būtinu dalyku per šermenis susirinkusiuosius gerai pavaišinti, iš kur netgi kilo posakis, tiesa, pašaipus: „Prisivalgiau kaip per tėvo šermenis!” Mažosios Lietuvos lietuvininkai tikėjo, jog šeimininko šermenims turįs būti papjautas jautis, kad kiti galvijai neišgaištų. Prieš mirtį paprastai ir būdavę duodami ligonio nurodymai, kokias šermenis šeima turinti iškelti. XIX a. pradžioje Žemaitijoje darbavęsis garsus pamokslininkas J. Pabrėža šermenų vaišių nesmerkia laikydamas jas išmalda mirusiojo vėlei. Jis piktinasi tik tais, kurie į šermenis eina vien dėl išgėrimo, kurie, tikėdamiesi degtinės, „lėk prie nabašniko kulvertiniu”.
M. Čilvinaitė, apibendrinusi ekspedicijos surinktą medžiagą, pateikia Radviliškio valsčiaus Žiūronų kaimo gyventojo A. Povyliaus pasakojimą apie XIX a. pabaigoje jo gimtosiose apylinkėse buvusį paprotį pašarvoto ant lentos numirėlio kojūgalyje pastatyti kėdutę su alaus ąsočiu ar degtinės indu bei puodeliu gėrimui pasisemti. Kiekvienas prie mirusiojo pasimeldęs, sukalbėjęs „Amžiną atilsį”, būtinai bent truputį pasisemdavęs gėrimo. Esą ir jam, dar vaikui, motina liepusi taip išgerti už mirusiojo vėlę. 1937 m. tame pačiame kaime atsidūrusius Šiaulių kraštotyros draugijos ekspedicijos narius, netikėtai patekusius į seno valstiečio šermenis, mirusiojo sūnus taip pat pasitikęs su ąsočiu alaus. Matyt, alaus išgėrimas prie numirėlio turėjo senovės lietuvių sąmonėje ne buitinę, o ritualinę prasmę, ir todėl šis paprotys liaudyje taip ilgai išsilaikė. Tauragnų apylinkėse dar iki 1940 m. per apsėdus būdavę prie mirusiojo padėta šutintų žirnių, ir kiekvienas atėjęs, sukalbėjęs „Amžiną atilsį” jų žiupsnelį pasisemdavęs ir suvalgydavęs. Kad tauragniškių paprotys nėra kokia išimtis, o senovinių papročių liekana, galima spręsti iš Šulco (Schultze) Mažosios Lietuvos lietuvininkų 1832 m. laidotuvių aprašo. Sakoma, jog „tame kambaryje, kur yra lavonas, pastatyta ant stalo degtinės, kuri šioje liūdnoje šventėje yra tokios pat reikšmės kaip ir linksmų įvykių metu. Seniau budynėse degtinė buvo semiama šaukštu. Taip pat stovi ant stalo balta duona ir ragaišis, be to, dar virti pilkieji žirniai”. Kadangi žirniai, pupos yra vieni senoviškiausių kultūrinių augalų, o iki mūsų laikų jie valgyta per kalendorines (palyginkime Kūčias) bei kitas šventes, į kurias tik buvo kviečiami šeimos mirusieji, be abejo, jais vaišintas ir mirusysis budėtuvių metu.

1.4 Raudos ir kalbėjimas
Be išvardytų papročių, pažymėtinas nuo senovės iki pat XX a. Lietuvoje žinomas numirėlio garbstymo — raudojimo žodžiais, dzūkų vadinto žodžiavimu—paprotys. Apie jį kalba visi istoriniai senovės šaltiniai. Daugelis jų mini baudas, kuriomis raudotojai turėjo būti baudžiami. Pavyzdžiui, Michaelio Jungės „Artikulai” XV a. už raudojimą numato 3 markių baudą. Įsruties apskrities bažnyčių vizitacijos ataskaitoje pažymima, kad „lietuviai savo numirėlius duoda apgiedoti elgetoms arba žyniams (jie sutapatinami.— A. V.) ir jiems mėsa, duona, javais, drabužiais ir kitokiais daiktais duoda daugiau negu duotų šulmistrui, jeigu šis mirusiuosius apgiedotų. Žyniai turi būti nubausti kaip nusikaltėliai”. Vadinasi, raudodavo ne tik savieji, bet ir samdytieji, dažniau moterys raudotojos. L. A. Jucevičius rašo, kad „prie numirėlio nuolat rauda kuri nors moteriškė iš giminių ir skaičiuoja velionio dorybes; jei giminėje nėra gabios raudotojos, tai paprašo nors svetimą”. Žodžiais raudota dar XIX a. visoje Lietuvoje. Suvalkijoje tikėta, kad neapraudoto mirusiojo vėlė ateityje vaidensis.
Šis senas lietuvių paprotys padėjo susiformuoti vienam ryškiausių apeiginės improvizacinės poezijos žanrų — raudoms. D. Sauka raudą apibūdina kaip emocingą gailaujančiojo ir mirusiojo pokalbį. „Raudos pašnekesyje,— sako jis,— tirpsta uždarumo, vienatvės kiautas. Slogus monotoniški raudos monologai sušildomi užuominų į bendro gyvenimo džiaugsmus, vargus, j vieno kitam paramą. Sis konkretus patyrimas, siejantis gyvuosius ir mirusius, nutiesiantis tiltus iš vakardienos j artimą rytojų, grąžina raudai realybės skonį. Vakardiena ir rytdiena atrodo jau tikresnė, svarbesnė nei nebūties tamsa.”
Dzūkijos kaime velionis garbstytas raudomis ir namie, ir lydint į kapines bei leidžiant karstą j duobę iki XX a. 6—7-ojo dešimtmečio. Miesto civilizacijos įtaka šį paprotį išnaikino. „Dabar retas kas taip žodžiuoja, sako: netinka, negražu”,— 1965 m. teigė Prienų rajono Šaltinėnų kaimo gyventojai Ona ir Juozas Slėgiai.
Anot žmonių, vaikai savo tėvų turi verkti, nes tuo mirusiesiems palengvina, o tėvai — priešingai. Antraip „nuo jų ašarų sušlampa mirusio vaikelio marškinėliai, ir jis turįs šlapiais nešioti”. Lenkai, pavyzdžiui, tikėjo, kad raudoti galima tik iki pakasynų, nes ilgiau raudant galima prisišaukti vėlę sugrįžti.
Išlydėjimas j kapines. Karstan seniau numirėlį guldydavo prieš pat išnešdami į kapines. Suvalkijoje į karstą drobulę įtiesdavo būtinai taip, kad, dangtį užvožus, jos kraštai matytųsi. Prieš uždarant karstą, tiek seniau, tiek ir dabar artimieji su velioniu atsisveikina bučiuodami jam rankas, kojas. Tikėjo, kad kojas pabučiavę greičiau atsikratys gailesčio, kuris neduodąs mirusiajam ramybės. „Nereikia bučiuoti veidan, nes ilgai gailesį, verksi. Reikia bučiuoti kojas, tai greitai užmirši”,— sakoma Salako apylinkėse ir kitur. Ypač tikėta, kad, palietus numirėlio kojos nykštį ar jam kojų. padus pabučiavus, nustojama mirusiųjų bijotis. Karstas visada nešamas kojų galu į priekį. Atbulą, galva j priekį, išnešdavo tiktai ypatingais atvejais, bijodami vėlę sugrįšiant. Karstą išnešus iš trobos, visoje Lietuvoje kuo greičiausiai išardoma numirėlio šarvonė, išnešamas lauk patalas, (kai kur dar mirusįjį dedant į karstą), uždaromos trobos durys. Panašių ir daugelio kitų saugos nuo nepageidaujamo vėlės grįžimo priemonių laikėsi ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos. Mažojoje Lietuvoje, kaip ir visoje Šiaurės bei Vidurio Vokietijoje, mirusįjį išnešus, kambarį tuojau iššluodavo, sąšlavas ir šluotą išnešdavo lauk. Bukovinoje, Galicijoje prieš išmesdami ar sudegindami tokią šluotą būtinai išrišdavo, mat joje galinti būti įsikūrusi mirusiojo vėlė. Ir lietuviai tikėjo, kad šluotoje apsigyvenančios atgailaujančios vėlės, todėl drausta vaikams šluotą kišti į nešvarų vandenį ar išdykaujant daužyti.
Vidurio Lietuvoje dar neseniai pirma arkliais ar mašina vežamo iš namų karsto buvo nešamas kryžius iki pat pagrindinio kelio, kuriuo mirusįjį veš į kapines. Priėjės kelią ir kryžiumi karstą palaiminęs, nešėjas tarėsi „su kryžiumi atvedęs mirusį į kelią” ir grįždavo namo. Vežant į kapines, visu keliu būdavo giedama „Visų šventųjų litanija”. Žemaitijoje iš seno vieną giesmių posmą per laidotuves ir lydint giedodavo giesmininkai, antrą grodavo patrūbočiai—dūdų orkestras. Prie karsto kai kur sėdėdavo artimieji, kitur — karsto nešėjai. Pastarieji Žemaitijoje turtingesniųjų laidotuvėse, panašiai kaip vestuvių pajauniai, būdavo perjuosti per pečius jiems dovanotais rinktiniais rankšluosčiais . Suvalkijoje jaunų mirusiųjų karstą iš abiejų vežimo pusių lydėdavo rankšluosčiais persijuosę raiteliai. Panašiai būdavo lydima ir jaunoji, vežama į marčias. Pasak A. van Genepo perėjimo ritualų arba A. Žarskaus virsmų teorijos, iš vienur išleistasis, kitur (šiuo atveju — kapuose) dar nepriimtasis yra Niekas, todėl jo būklė yra pavojinga, jį reikia saugoti. XVI a. taip mirusįjį lydėję raiteliai, peiliais švaistydamiesi ore, anot „Sūduvių knygelės”, vaikydavę nuo jo piktąsias dvasias — pykuolius. Vadinasi, XX a. karstą lydintys raiteliai, laikyti ypatingu iškilmingumo ženklu, senovėje atliko mirusiojo gynėjų nuo piktųjų gamtos jėgų funkciją.
Pakelėje dirbantys ar kelyje laidotuvių eiseną sutikę vyrai, pagerbdami mirusįjį, visada nusiimdavo ir nusiima kepures. Vainikai ypač išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo.

1.5 Laidojimas

Kapinėse, kunigui duobę pašventinus, karstas būdavo nuleidžiamas dvejopai. Vidurio Lietuvoje, Kuršių nerijoje paprastai kojūgalį priimdavo įlipęs į duobę vienas iš duobkasių, tuo tarpu antrąjį karsto galą palengva nuleisdavo ant virvės persisvėrę du vyrai. Tačiau dažniausiai karstą nuleidžia keturi duobkasiai, pasvėrę jo galus ant virvių. Daug kur bažnyčios turėdavo specialias drobines juostas karstui nuleisti. Turtingesnieji tam panaudodavo iš rietimo reikiamo ilgio rankšluosčius, kuriuos paskui palikdavo bažnyčiai.
Buvo ir tebėra paprotys karstą duobėje užberti trimis saujelėmis žemių, linkint mirusiajam ramaus atilsio. Katalikų Bažnyčios mokymu, tai turi priminti žmogui, kad jis yra iš dulkių kilęs ir pavirs dulkėmis. Žmonių įsitikinimu, žemių užbėrimas — tai lyg paskutinis patarnavimas mirusiajam, atsisveikinimas su juo. Yra žinoma, kad XX a. pradžioje Veliuonos apylinkėse kreditorius ant skolos neatlyginusio skolininko karsto išberdavęs tik porą saujelių žemės, vieną pasilikdamas, kol mirusiojo artimieji grąžins skolą. XVII a. šaltinių liudijimu, mesdami tris saujas žemių, lietuviai tarsi norėję pasakyti mirusiojo vėlei: „Dabar tu būk žemėje”. Atrodytų, kad tokiu veiksmu buvo siekiama mirusiojo galutinai atsikratyti.
Kadangi seniau Lietuvos kaime visus patarnavimus mirusiajam žmonės atlikdavo veltui, tai velionio šeima pagal galimybes karsto dirbėją, giesmininkus, duobkasius, ir karsto į kapines nešėjus apdovanodavo rankšluosčiais, pirštinėmis, net drobės stuomenimis. Taip pat duodavo dovanų špitolninkui už skambijimą. varpais, nešamą į bažnyčią karstą pasitinkant bei nulydint į kapines, zakristijonui, vargonininkui ir kunigui. Tačiau tai nebuvo privaloma, ir tokių dovanų davimo tradicijos nebuvo susiklosčiusios.
Iš mūsų šiuolaikinių kapinių sunku spręsti, ar seniau laikytasi ir ar dabar laikomasi laidojant tam tikros krypties pasaulio šalių atžvilgiu. Archeologiniai duomenys liudija, kad senovėje to buvo labai paisoma. Pavyzdžiui, Veršvų kapinyne (Kauno rajonas) II— VII a. po Kr. vyrai laidoti šiaurės vakarų, moterys — pietų ar pietryčių kryptimi. XX a, surinkti laidotuvių papročių ir juose pasireiškiančių liaudies tikėjimų užrašymai laidojimo krypties atžvilgiu aiškiai rodo krikščionišką mąstyseną. Pavyzdžiui, sakoma, kad stengiamasi kapinėse duobę iškasti taip, jog mirusysis būtų kojomis atgręžtas j bažnyčią, aiškinant, „kad kėlęsis paskutinio teismo dieną nesigrąžiotų, o eitų tiesiai j bažnyčią”, kad „stojęsis Dievo teisme būtų atsigręžęs į Dievo sostą”. Alantos apylinkėse sakoma: „Reikia laidoti taip, kad galva būtų pietų pusėn atgręžta. Tada vėlės bus ramesnės, nesikankins, nes joms padeda saulė”. Kryžius statomas palaidotojo galvūgalyje aiškinant, kad tada vėlei bus lengviau kentėti, o mirusysis, keldamasis į Dievo teismą, turės už ko pasilaikyti. Panašūs tikėjimai liudija mitinės mąstysenos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros sinkretizmą.
Žmonės nevienodai žiūrėjo j visus mirusius nenatūralia mirtimi: skenduolius, pakaruoklius, nekrikštytus kūdikius. Jiems nebuvo keliama šermenų, jie laidoti paslapčiomis atskirame kapinių kampe ar už tvoros. Netyčia nuskendusį praktikuojantį kataliką laidodavo kaip ir visus kitus. Rytų Lietuvoje sakoma, kad „pakaruoklį reikia laidoti ten, kur sueina keturių laukų rubežius”. Visuotinai tikėta, jog pakaruoklio vėlė vaidenasi, todėl laidojant „reikia jam nukirsti galvą ir įdėti tarp kojų”, „pilvą perkalti pagaliu”, „į kapą įsmeigti penkių sprindžių ir septynių krumplių šermukšninę lazdelę smaigaliu žemyn”. Visais šiais atvejais jaučiamas pakaruoklio ryšys su chtoniškojo pasaulio valdovu Velniu. Tikėta, kad mirę, ypač motinos nužudyti, nekrikštyti kūdikiai „naktimis pirkioje žaidžia, laksto, bet niekam blogo nedaro. Reikia pabarstyti grindis miltais, tai po nakties jų pėdukes rasi. Reikia tada juos pakrikštyti, tai daugiau nesibalados”, Išskirtinis dėmesys rodomas rastam negyvam nekrikštytam nesantuokiniam kūdikiui (mergos vaikui). Dzūkijoje toks laidotas „po kryžium kryžkelėje. Kai tik rasa nuo kryžiaus nukris ant to kapo, tai vaikiukas bus pakrikštytas, ir jo dvasia nesivaidens”. Šiuo atveju ryšku susi-pynus ikikrikščioniškuosius ir krikščioniškuosius vaizdinius: kryžkelė — vėlių ir nešvariųjų dvasių rinkimosi vieta, rasa — kosminis visa apvalantis vanduo.

1.6 Pakastynės

Velionį palaidojus, iki šiolei namuose ar užeigoje laidotuvininkai kviečiami pakastynėms, dar vadinamoms gedulingais pietumis. Šios vaišės — tai iš senų senovės einantis paprotys dar kartą pavaišinti mirusiojo vėlę bei ją parlydėjusias kitas tos giminės anksčiau mirusiųjų vėles, kad jos paliktų šiuos namus, jiems; nekeiktų, o išprašytų Dievo palaimos. Mat, tokių vaišių neiškėlus, javai derliaus neduodą”. Dzūkijoje dar mūsų amžiaus 7-ajame dešimtmetyje kai kur palikdavo prie stalo vieną laisvą vietą, į lėkštę įdėdavo įvairių valgių po truputį — tai mirusiojo vėlei 10°. Panašių papročių buvus senovėje paliudija XVII—XIX a. autoriai. Žmonės tikėjo, kad palaidoto numirėlio vėlė drauge su palydovais grįžta namo ir čia vakarienės metu, tarp gyvųjų besišvaistydama, dažo pirštu dubenyse valgius, jų ragauja. Neilgai pabuvusi, ji dėkinga iškeliauja į kapines, tik reikia ją iki vartų palydėti” . Panašiai kaime būdavo išlydimi visi norimi pagerbti asmenys, o kiekvieną svečią bent pro duris išleisti buvo nerašyta taisyklė.
Į pakastynes kaimynai rinkdavosi prieš tai sugrįžę iš kapinių namo. Senu papročiu pakastynių pietums reikėjo nusinešti savų maisto produktų — mėsos, pyrago, sviesto ir pan. Ažytėnų apylinkėse (Kėdainių rajonas) sakoma: „Ant poterių negalima eiti tuščiomis: reikia dėl vėlės nunešti valgymo”. Ant stalo paprastai pastato kryželį. Vidurio Lietuvoje buvo paprotys, sustojus prie stalo, persižegnojus, paleisti tą kryželį per rankas visiems pabučiuoti. Tada pasimeldę sėsdavo valgyti. Pavalgę vėl giedodavo giesmes ar Kalvariją, o maldas už giminės mirusiuosius užbaigę, pabučiuodavo kryžių ir keldavosi nuo stalo. Kad giesmininkai žinotų giminės mirusiųjų vardus, už kuriuos reikės užduoti kalbėti poterius, giminaičiai stengdavosi kiek atsimindami daugiau jų surašyti.
Pakastynės, arba gedulingi pietūs,— tai vėlesnis variantas senovinių vaišių kapinėse, palaidojus mirusįjį, kurių pėdsakų randa archeologai ir apie kurias yra rašęs XVII a. J. A. Brandas bei kiti šaltiniai. Esą išsivirę didžiulį puodą mėsos, prieš lavoną užkąsdami susėdę aplink jį, valgydavę prašydami vėlės, kad ji nebegrįžtų pas juos, „nelankytų jų baisiais sapnais”. Tai, kad pakastynių pietus skirti vėlei bei kitoms giminės vėlėms pavaišinti, liudytų ir toks paprotys —„važiuojant namo, jei šeimininkai duoda ką gastinčiaus parvežti, reikia neimti: jei paėmęs parsivesi, tai kas nors toje gryčioje mirs”. Vadinasi, paėmęs vėlėms skirto maisto, gali parsivežti mirtį į savo namus. Tikėta taip pat, kad, nepavalgydinus rožančiaus giedotojų ar duobkasių, vėlė prisisapnuos priekaištaudama dėl tokio neatidumo.

1.7 Mirusiojo minėtumės

Žmonių įsitikinimu, laidotuvėmis gyvųjų ir mirusiųjų ryšiai nesibaigia: mirusiojo vėlė lanko savo artimuosius, jais rūpinasi, o gyvieji savo ruožtu artimai bendrauja su mirusiaisiais. Tokia yra ir Katalikų Bažnyčios mintis — melstis už mirusiuosius. Betgi tradicijos yra nustatytas laikas, kada reikia sutelktinių gyvųjų maldų. Tai mirusiojo minėtuvės. XVI a. autoriai, rašydami apie senovės lietuvių papročius, teigė, jog vėlei pavaišinti puotas namuose rengdavo trečią, šeštą, devintą ir keturiasdešimtą dieną po mirties, jose valgydavo tyliai ir be peilių, matyt, kad vėlė „neįsipjautų”. Trečia, šešta, net devinta diena (kai ilgai nelaidodavo numirėlio) galėjo įeiti į šermenų laiką. Jeigu laidota po dviejų trijų dienų, vis tiek buvo tikima, kad „mirusiųjų vėlės trečioj dienoj po mirties grįžta į namus, vaikščioja po kambarius, slankioja naktimis prie gyventos vietos”, paskui po trijų dienų vėl grįžta atgal ar net „per metus gyvena gryčioje, viską mato ir jaučia”.
Apie tokias minėtuvės Dzūkijoje buvo sakoma stalus duoda: verda kopūstų ir valgo su duona. (Prie mirusiojo bulvių nebūna! Jos Lietuvoje nesenas augalas.) Be to, padeda mėsos, pyrago, priverda gražios grikių košės. O kaimynai atsineša duonos, lašinių ar ko kito, paduoda šeimininkei. Apie mirusiųjų minėtuvės tuo pačiu vardu — Kielimey stalu — liudija ir XVIII a. Vilniaus jėzuitų kolegijos misionieriai. XIX a. pradžioje D. Poška yra rašęs, kad visoje Žemaitijoje tebesąs paprotys suėjus devynioms dienoms po mirties ir laidotuvių atlaikyti bažnyčioje egzekvijas, po jų namie ar užeigoje pavaišinti kviestuosius svečius, ir tokios vaišės vadinamos devintinėmis. Devintinės dar ir XX a. 6-7-ajame dešimtmetyje buvo keliamos Akmenės rajono Alkiškių apylinkės kaimuose. Apie Uteną, praėjus trims savaitėms po laidotuvių, būdavo rengiamos tretynos, bet daugiausia Lietuvoje iki šių dienų mirusysis paminimas šv. Mišiomis bažnyčioje ir gedulingu suėjimu su vaišėmis namuose tiktai po 30 – 40 dienų, ir tai vadinama ketvirtynomis, keturnedėliu, o po metų panašiai atliekamos metinės.
Pasikeitus gyvenimo sanklodai, minėtuvių vaišės retai bedaromos, ypač miestuose, nors gedulingų pietų — pakastynių — paprotys dar gana gyvas. Galima būtų pritarti A. Patackui ir A. Zarskui, kad „vėlių maitinimo papročiai, nors ir plačiai buvo paplitę, yra neteigtini, destrukciniai, atsiradę nykstant mirties suvokimui kaip virsmo, t. y. perėjimo į kitą būties plotmę, kurioje turėto kūno maitinimo įpročiai ne tik nenaudingi, bet ir trukdantys”(Patackas., Žarskus A. Mirties virsmas.V., 1990.p.78).

1.8 Gedulas

Priklausomai nuo giminystės artumo su mirusiuoju iki šių dienų žmonės tiek savo santūriu elgesiu, tiek kai kuriais išoriniais ženklais reiškia liūdesį gedėdami mirusiojo. Seniau gedėdami nerengdavo krikštynų, vestuvių, linksmų puotų, tokiose šventėse patys nedalyvaudavo, taip pat neidavo į pasilinksminimus, nedainuodavo, nešokdavo. Tokioms tradicijoms nusižengusį, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų, griežtai smerkė visuomenės nuomonė. Vaikai, mirus tėvams, žmona — vyrui, o vyras — žmonai, pagal paprotį gedėdavo vienus metus. Tiesa, našlys, ypač likus mažiems vaikams našlaičiais, po pusmečio ieškodavo kitos pačios, nepaisydamas žmonių apkalbų, kad „dar žmonos pėdos neataušo, jau kitą parveda”. Mažų vaikų nebuvo kaip nors išoriškai gedima. Netgi tikėta, kad mažas vaikas — tai tiesiai į dangų nuėjęs angeliukas. Motina neturinti jo ilgai verkti, nes nuo jos ašarų jis visą laiką bus šlapias, jo marškinėliai (matyt, krikšto) niekada neišdžius.
XX a. gedulo spalva Lietuvoje yra juoda. Gedėjimo laikotarpiu rengiamasi juodais drabužiais, moterys ryši juodos spalvos skareles, vyrai ant rankovės ar švarko atlapo nešioja užsiūtą juodą kaspinėlį. Tiesa, ir gedulo spalva, ir gedėjimo simbolika įvairių tautų papročiuose įvairi. Štai M. Jokajus rašo: „Europietis gedėdamas rengiasi juodai, kinas — geltonai, musulmonas — žaliai, klasikiniais amžiais gedulo spalva buvo balta, senovės Vengrijoje — violetinė. Žydai gedėdami nešiodavo suplyšusius drabužius”. Violetinė, kaip gedulo, spalva yra išlikusi Katalikų Bažnyčios liturgijoje. Dar neseniai dzūkės moterys ir eidamos į laidotuves, ir gedėdamos ryšėdavo baltomis skarelėmis. Tai, kad senovės lietuviai baltai aprengdavo savo numirėlius, taip pat liudija mirties ir gedulo spalvą buvus baltą. Pauliaus Sartorio nuomone, mirusiojo atskyrimas nuo gyvųjų ir jo galutinis priėmimas anapusiniame pasaulyje, įvairiais veiksmais — apeigomis — gyviesiems padedant, kaip tik vyksta laikotarpiu nuo mirties iki gedėjimo pabaigos. Tuo metu esą „mirusysis ir jo gėdintieji sudaro ypatingą tarpinę bendriją, esančią tarp mirties ir gyvenimo”. Matyt, senovės žmogaus įsitikinimu, kaip tik tuo laikotarpiu gyvieji įvairiais būdais stengėsi apsisaugoti nuo Giltinės: vėlę vaišino, įprastinius drabužius pakeisdavo gedulo drabužiais. Juliaus Lipso nuomone, išoriniais gedulo ženklais gyvieji stengėsi įtikinti esą tapatūs mirusiesiems, taip siekė išvengti jų pavydo ir noro vėl grįžti į šį pasaulį. Matyt, todėl minėtuvių vaišių pabaigoje Mažosios Lietuvos lietuvininkai senovėje, K. Hartknocho liudijimu, iššluodavę pirkią, kreipdamiesi į tariamai kartu besi-vaišinusias vėles: „Valgėte, gėrėte, vėlelės, o dabar išeikite, išeikite!” Prisimenant, kad užsibuvę vestuvių svečiai kai kur taip pat, netgi žodžio netarus, būdavo imami „iššluoti”, nestebina toks pat simbolinis ženklas ir vėlėms, jų apraudojimo laikui pasibaigus. Tai, kad gedėjimo laikas baigėsi, rodo toks Žemaičiuose buvęs paprotys. Per metines, grįžę po pamaldų iš bažnyčios, dar kiek namie pagiedoję, paprašo našlės dukrą ar marčią, o jei jų nėra,— giminaitę nugobti našlei juodą ir aprišti ją balta skarele. Į metines atėjusios tamsiomis skarelėmis kitos moterys, pagiedojus Kalnus, jas taip pat pakeičia baltomis.
Ir vis dėlto gedulo baigtimi gyvųjų ryšys su artimais mirusiaisiais nesibaigia, ir tai visiškai suprantama. Pasilikusieji apie iškeliavusius artimuosius mąsto, juos sapnuoja, už juos meldžiasi. Lietuvoje visuotinai tikėta, kad tėvų sielos globoja našlaičius, užtat šie esą „gajūs, patvarūs ir gerai auga”. Ypač dažnai savo tėvų namus lanką angelais virtę krikštyti mirę vaikeliai. o dar lopšyje palikusi savo kūdikį mirusi motina kaip baltas šešėlis kasnakt grįžtanti namo kūdikio pasupti. Prieš Velykas, Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį, visos vėlės išeinančios iš skaistyklos ir vaikštančios po pasaulį. Nenuostabu, kad toks artimas gyvųjų bendravimas su savo mirusiaisiais padėjo susiformuoti giminės ar bent vėliausiai šeimos mirusiųjų vėlių kvietimo į didžiąsias metines šventes tradicijoms, išugdė žmonių pagarbą kapinėms ir paminklams jose, ko imame pasigesti urbanizuotoje ir „civilizuotoje” šiandienos visuomenėje. Pagarba mirusiesiems, jų amžinojo poilsio vietoms liudija aukštą vidinę tautos kultūrą, paremtą išgyventu dvasingumu. Būtų labai gaila, jei sovietmečiu užnešta nepagarba kapinėms ir mirusiųjų niekinimas sunaikintų mūsų iš amžių į dabartį atsineštas etnines tradicijas. Ir vis dėlto dėmesys, lig šiolei tautos rodomas mirusiesiems, kitados tinkamai nepalaidotiems, nukankintiems kalėjimuose ir lageriuose, žuvusiems kovose už Tėvynės laisvę ar mirusiems išeivijoje, liudija šį išskirtinį lietuvių etninės kultūros bruožą — meilę ir pagarbą savo mirusiesiems — esant gyvą-

2.PARTIZANŲ IR TREMTINIŲ LAIDOTUVĖS BEI PERLAIDOJIMAS

Tradicinius lietuvių laidotuvių papročius, kurie su nedideliais pokyčiais išliko iki šių dienų. Sovietmečio laisvės kovų aukų — neužmirštamųjų miško brolių partizanų, Sibiro tremtinių bei kalėjimuose nukankintųjų —„laidotuvės” yra atskira tema. Šiandien dar sunku apibendrinti jų vaizdo šiurpumą, dar tik kaupiami liudytojų atsiminimai, dokumentai, dar reikėtų prakalbinti tų kruvinųjų „šermenų” organizatorius, laisvai vaikščiojančius tarp mūsų. Ir vis dėlto šios temos negalima palikti nuošalyje. Turime žinoti, turime tai apmąstyti, padaryti išvadas sau ir apie lietuvių tautos kančias pranešti pasauliui. Turi apie tai sužinoti mūsų jaunimas, nes juk jų bendraamžiai, daugiausia tik žengiantys j gyvenimą, iš meilės savo kraštui nepabijojo nuožmaus priešo ir guldė galvas, kad mes išliktume žmonės, ištikimi savo tautos sūnūs ir dukros.
Partizanų palaikų niekinimas. Sovietams Antrojo pasaulinio karo audroje išstūmus okupantus vokiečius ir antrą kartą 1944 m. okupavus Lietuvą, netruko susikurti ginkluotas lietuvių pasipriešinimas raudonarmiečiams ir ypač vietiniams svetimos valdžios kolaborantams, vadintiems liaudies gynėjais, o žmonių — tiesiog stribais, skrebais. Ginkluota Išsilaisvinamoji kova truko bemaž ištisą dešimtmetį. Tūkstančiai jaunų vyrų ir merginų žuvo, o jų lavonai buvo sadistiškiausiai išniekinti, kaip tik leido iškrypėlių stribų fantazija ir okupantų neapykanta lietuviams. Šimtai tūkstančių atsidūrė kalėjimuose, šeimos buvo nakčia sugaudytos ir, atskyrus vyrus nuo moterų, vaikų ir senelių, susodintos į gyvulinius vagonus ir išgabentos į atšiauriausias Rusijos sritis bado mirčiai. Iš tikrųjų sunku rasti žodžių visam tam aprašyti. Pabandykime bent iš nedaugelio paskelbtų prisiminimų lipdyti siaubo mozaiką. Antanina Garmutė kruopščiai dokumentuotoje knygoje „Motinėle, auginai” žuvusių artimųjų lūpomis pasakoja, kaip dar pusgyvius partizanus kareiviai, pririšę prie arklių, vilkdavo keletą kilometrų, paskui lavonus palikdavo griovyje kaip, nukirtę galvą, nešiojo po kaimus atpažinti, išskėstomis rankomis prikalė prie trobesio sienos ir ant lavono šlapinosi kaip Jiezno miestelio turgavietėje apie savaitę laikė suguldytus, apnuogintais lyties organais, vartaliojo, kišo į burną cigaretes, o į rankas — kortas , kaip Nemakščių stribai kvatodamiesi šaudė į negyvos nėščios partizanės pilvą. Dažnai aikštėse ar patvoriuose pamestus partizanų lavonus apgrauždavo katės, tąsė suneš. Panašiai buvo išsityčiota iš partizanų kapeliono kunigo Justino Lelešiaus lavono Veiveriuose. Ne mažiau šiurpius partizanų „šermenų” vaizdus savo atsiminimų knygoje „Partizanai” piešia garsusis partizanų kovų vadas Juozas Lukša-Daumantas. Ligi 1946 m. pradžios kovos lauke nukauti lietuvių partizanai būdavę ten ir paliekami. Jų nebuvo įmanoma palaidoti. Vėliau, siekdami gyventojus įbauginti, žuvusiuosius surinkdavo stribai ir, parvežę į miestelį, išmėtydavo turgavietėse, prie bažnyčios šventorių, prie savo būstinių, ir akylai stebėdavo, kas prisiartins, kas apverks. Be to, kad lavonus spjaudo, daužo, spardo, valkioja arkliais, J. Lukša-Daumantas mini ir kitokius pasityčiojimo būdus. Į sužeistųjų žaizdas stribai tyčia prikišdavo arklių mėšlo, lavonams išpjaudavo liežuvius, pažabodavo rastais kišenėje rožančiais, burnas užkimšdavo maldaknyge, apnuogintame kūne išpjaudavo Gedimino stulpus, moteris išniekindavo nuogas ir pan. Žuvusiųjų laisvės kovotojų žiemą netgi žemėmis neužrausdavo, juos dažniausiai užkasdavo žvyrduobėse, sąšlavynuose, grioviuose, sumesdavo į šulinius, pelkes, upes. Netgi palaidotų partizanų kapus išdraskydavo. Ar ne todėl ir šiandien išdrįstama pakelti ranką prieš perlaidotųjų antkapinius paminklus? Neapykanta ir pyktis — beribiai, jiems įstatymai negalioja.
Patys partizanai, kiek galėdami, stengdavosi savo žuvusius kovos draugus kuo pagarbiau palaidoti, jeigu ne karste, tai bent kapą papuošdami gėlėmis, pažymėdami kryžiumi, iš samanų sudėstydami Gedimino stulpus, pagerbdami tylos minute (Garmutė A.Motinėle, auginai. p 41). Artimieji slapčiomis, dažniausiai naktį, nujausdami, kur jų sūnus, vyras ar brolis užkastas, pasilaidodavo juos kapinėse. „Slėpdamiesi ir saugodamiesi eidavome į bažnyčią, neturėjome teisės pagal tautos tikėjimo tradicijas pašarvoti ir palaidoti savo artimųjų”,— sako apie tuos slogius sovietmečio dešimtmečius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, pats daugiau kaip 18 metų iškentėjęs sovietiniuose kalėjimuose.
Tremtinių laidotuvės. Jos priklausė nuo laiko ir vietos aplinkybių. Mirusįjį tekdavo laidoti kelyje į tremties vietą ar jau tremtyje. Suprantama, mūsų tremtiniai Sibire neturėjo galimybių mirusiuosius pagerbti pagal tautos tradicijas. Vis dėlto prie mirusiojo susirinkę pagiedodavo, pasimelsdavo, kartais jį ir su karstu palydėdavo j kapines, pastatydavo prie kapo improvizuotą, o ilgainiui ir tikrą lietuvišką kryžių. Kapą aptverdavo tvorele. Yra tokių dar bebaigiančių užželti kapinaičių įvairiose taigos vietose. Tai vadinamosios lietuviškos kapinės, ypač mirusiųjų 1941 m.— pirmosios tremties bangos aukų — pėdsakai. Nuvežtieji už poliarinio rato, prie Lenos žiočių, krito kaip lapai pirmąją tremties žiemą. Pasak buvusios tremtinės Julijos Daniliauskienės, Trofimovske iki pat pavasario gulėję sukrautos lavonų rietuvės. Daug tremtinių mirė iš bado, daug sušaldavo pasiklydę per sniego pūgas, ir šių lavonus žmonės atrasdavo tik pavasarį: „Nebuvo tokios žiemos, kad nesušaltų pasiklydę žmonės. Kai kuriuos rasdavome pavasarį sniegui nutirpus, O daugelio taip ir nerasdavome. Birželio mėnesį sužaliavo tundra, liepos mėnesį atplaukė pirmas laivas, atvežė lentų. Palaidojo mirusius, kai kam padarė net karstus”. Taigi tremtyje mirusieji vis dėlto būdavo šiaip taip palaidojami.
Kitoks likimas buvo vežamų j tremtį mirusiųjų. Kudirkos Naumiesčio gyventojas Petras Barkauskas prisiminimuose rašo: „Viename etape į vieną vagoną,— paprastai tai būdavo prekiniai vagonai,— buvo sugrūsta 103 žmonės. Kol vietą pasiekė, tame vagone trys mirė. Oras buvo šiltas, vagone be galo tvanku, bet visi turėjo kęsti. Atvažiavus lavonai buvo pajuodę. Etapo viršininkas galvų skaičių atidavė be nubyrėjimo”. Vagonuose dažnai mirdavo tremiami ligoniai, seneliai, maži vaikai. Retą kurį, pakelės stotyse traukiniui sustojus, buvo leista palaidoti. Žinoma, be įkapių, be karsto, be apgiedojimo. Dažnai palydovai lavonus atimdavo ir išmesdavo pakelėje. Istorija turbūt nežino didesnio pasityčiojimo iš žmogaus. „Ateis vieną kartą laikas, kai šių dienų pergyvenimais bus perpildytos knygų knygos. Skaitys jas vaikai ir vaikų vaikai, ir po daugelio metų vargiai kas patikės, kad tokie kruvini laikai buvo Lietuvoje, kai „gerieji išlaisvintojai” komunistai valdė Lietuvą”,— dar 1947 m. kovo 8 d. savo dienoraštyje rašė partizanų ryšininkė Marija Kinertaitė. Klastingo išdaviko įviliotas į spąstus, 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo J. Lukša-Daumantas. Savo partizanų kovų su bolševikų okupantais epopėjoje „Partizanai” jis rašė: „Atras kada nors žmogus šias dvidešimtojo amžiaus bjauriausias dėmes, bet užtrauktai gėdai nuplauti bus per mažai paskyrus mūsų tautos žudikus kartuvėms”(Daumantas J. Partizanai. p.313). 1990 m. kovo 11-osios aktu atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, garsiai prakalbome apie sovietų ir jų kolaborantų vykdytą lietuvių tautos genocidą, tačiau antrojo Niurnbergo teismo žudikams nebuvo ir, matyt, nebus. Anksčiau juos laidojo su didžiausiomis iškilmėmis raudonuose karstuose, dabar jie iš šventos Lietuvos padangės iškeliauja tyliai, o krauju ir ašaromis aplaistyta Lietuvos žemė juos priima taip pat tyliai ir be keršto. Tebūnie žinoma, kad viskas praeina, lieka tik tiesa.
Tremtinių, partizanų, išeivijos lietuvių perlaidojimas Tėvynėje. Atrodo, naujas reiškinys yra pirmaisiais atkurtos Lietuvos valstybės metais pasireiškęs patriotinis judėjimas siekiant suieškoti, kiek įmanoma, kalėjimuose, tremtyje mirusiųjų, visokiuose savos žemės pašaliuose užkastųjų palaikų ir juos su krikščioniškomis apeigomis pagal tautos tradicijas perlaidoti pašventintose kapinėse. Daugelį svetimųjų tai stebino. Betgi iš tikrųjų, tai ne naujas, o ilgaamžes tradicijas turintis mūsų etnokultūros reiškinys. Užtenka tiktai prisiminti Henriko Latvio Livonijos kronikos 1213 m. pasakojimą, kaip lietuviai už paimtą žymų belaisvį išpirko iš Kalavijuočių ordino bent žuvusio savo vado galvą, kad galėtų pagal protėvių papročius „surengti jam prideramas laidotuves su vaišėmis”. Zenonas Ivinskis vertindamas Henriko Latvio Kroniką kaip autentišką XIII a. šaltinį, komentuodamas jo paminėtą kario galvos išpirkimo atvejį, pažymi, kaip svarbu lietuviams buvo tinkamai mirusįjį palaidoti, ir tai laiko ypatingu mūsų protėvių dvasinės kultūros bruožu. Šiandieniniai perlaidojimai savo ruožtu liudija tos tradicijos gyvybingumą.
Kalbant apie mūsų tėvų ir protėvių laidotuvių papročius, jau buvo minėta, jog mirštantysis šeimos nariams žodžiu pareikšdavęs savo paskutinę valią, ir visi laikė šventa pareiga ją vykdyti. Tiek Sibiro tremtinių, tiek nuo bolševikų į svečias šalis pasitraukusių ir taip pat daug iškentėjusių mūsų tautiečių paskutinis prašymas dažnai buvo, kad jų kaulelius parvežtų laidoti gimtojon žemėn. Iš Vakarų šalių jie dažniausiai sugrįžta urnų pelenuose ir būna kuo iškilmingiau perlaidojami Lietuvos kapinėse. Iš Sibiro tremties lietuviškų kapinių daugelio kaulai buvo parvežti karstuose 1989—1991 m. Kankinių kalneliai su naujais kryžiais išaugo, pavyzdžiui, Veiveriuose ir daug kur kitur Lietuvoje. Juose perlaidoti ginkluotos rezistencijos dalyvių kaulai. Bet niekas, jau nebegali atsekti užkastųjų bendrose duobėse, likusių po vėliau užstatytais pastatais, keliais ir pan. Tuo atveju bent simboliškai laidojama iš menamos žuvimo vietos paimta sauja žemių. Taip buvo pagerbtas Vladimiro kalėjime miręs arkivyskupas Mečislovas Reinys. Vieno partizano sesuo pasakoja: „Prisikasiau žemelių iš tokių aštuonių vietų (kur stribai sumesdavo žuvusiųjų lavonus.— A. V.) ir užkasiau Prienų kapinėse prie mamos kapo. Tebus atminimas”.
Prisiminėme tik dalelę XX a. vidurio ir antrosios pusės lietuvių kankinių epopėjos. Tegul tai paliudija, kaip, visais amžiais gerbę savo mirusiuosius, tikėdamiesi su jais susitikti pomirtiniame pasaulyje, lietuviai iki šių dienų išsaugojo šventos pagarbos mirusiesiems tradicijas. Antra vertus, tautos kankinių prisiminimas te-paskatina kuo greičiau ir kuo daugiau surinkti apie juos jų aukos prasmę įamžinančios medžiagos.

LITERATŪRA

1. Buračas B.Mirusiųjų garbinimo papročiai Aukštaitijoje // Ūkininko patarėjas.1937. Nr.44.
2. Būga K. Rinktinės raštai. – Vilnius, 1959. – T.2.
3. Dundulienė Pranė.Senieji lietuvių šeimos papročiai. – Vilnius, 2002.
4. Patackas A., Žarskus A.Mirties virsmas.- Vilnius, 1990
5. Philippe Aries. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. – Vilnius, 1993.
6. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R.Lietuvių šeima ir papročiai. – Vilnius, 1995.
7. Žižlauskaitė L. – (2004-04-14)
8.< http://www.romuva.lt/index.php?kalba=liet&page=apeigos&nr=3>(2004-04-14)

Leave a Comment