Tremtis

Vakarop aš , pasiėmusi rašiklį bei popieriaus, įlipau į aštuoniolikto maršruto autobusą ir po gero pusvalandžio jau atsidūriau kitame miesto gale esančiame močiutės bute. Gėrėme šiltą pieną su šviežiomis bandelėmis ir močiutei jau buvau pasiruošusi užduoti keletą klausimų apie jos praeitį, kuomet jinai buvo tremtinė. Močiutė Marytė taip pat pasiėmė stiklinę pieno ir patogiai įsitaisė fotelyje.

-Na, močiut, gal pradėkim?- paklausiau aš.

-Be abejo, klausk ko nori, -gana linksmai atsakė senelė.

-Tai tuomet papasakok apie pirmąją dieną toli nuo gimtinės.

Senelė valandėlę pamąstė ir pamažėl prradėjo:
-Igarkoje iš laivo išlaipino birželio 22 dieną. Iš prieplaukos arkliais nugabeno į barakus Sovietsko gatvėje, kur rusės pasitiko mus šiais žodžiais: bedny jevy, bednyje (vargšai jūs, vargšai). Apsigyvenome kambaryje ir virtuvėlėje penkiolika žmonių. Mums, septynių asmenų šeimai, teko trys gultai, keturių asmenų Survilų šeimai – du gultai ir po vieną gultą kitiems žmonėms.
Barakas buvo iš lentų, tarp kurių sukritusios pjuvenos. Viena barako siena pastatyta nuokalnėje ant aukštų pamatų. Grindys medinės, šaltos, žiemą, papylus vandens, iškart apledėdavo. Mums atvažiavus, buvo poliarinė diena. Nežinojome neei kokia savaitės diena, nei koks paros metas. Negalėdavome užmigti, neuždangstę langų. O juos uždengus paklodėmis, siena pasidarydavo raudonai juoda, judanti: blakės, tarakonai, utėlės ir dar, dievai žino, kas lipo vieni per kitus. Tikras košmaras.
Aš norėjau nutraukti įsijautusią močiutę, ka

adangi mačiau, kaip jai sunku buvo tai pasakoti, tačiau veltui. Ji pasakojo toliau, nesustodama.
-Pirmą dieną mano trys broliai, tavo dėdės, išėjo į darbą. Mama sirgo, man ėjo penkiolikti metai. Kaimynė Jankūnienė, labai gerai ją pamenu, atvežta su penkiais mažais vaikais, išprotėjo. Mūsų šeimoje visi išlikome gyvi, viską iškentėjome, nepalūžome. Gal todėl, kad jau vaikystėje rankos buvo užgrūdintos nuo darbų, o kojos – nuo ražienų. Gerai, kad turėjome šiek tiek maisto produktų, atsivežtų iš Lietuvos.
Baigdama močiutė atsiduso ir gurkštelėjo jau seniai atvėsusio pieno. O aš vos spėjau viską konspektuoti, nes mano senolė greitakalbė.
– Kitas klausimas – lyg kulka šovė močiutė.
Tačiau man viso to jau buvo pakankama, kad susidaryčiau aiškų vaizdą, kokius kryžiaus kelius turėjo pereiti žmonės, išvežti į Sibirą prieš gerą pusšimtį metų. Moočiutė tai suprato ir nieko daugiau neklausinėjo.
Buvo jau tamsu, todėl močiutė pasiūlė pernakvoti pas ją. Aš nedvejodama sutikau, tik paskambinau į namus pranešti, kad namiškiai nesijaudintų. Mano ir septintą dešimtį perkopusios senolės santykiai buvo gana šilti. Senelė buvo jaunatviška ir supratinga, todėl aš į ją kreidavausi dėl įvairiausių problemų.
Rytą mane pažadino kepamų vaflinių blynų kvapas. Močiutė mėgo palepinti mus su sese šiais blyneliais. Besišnekučiuojant per pusryčius, močiutė paklausė, ar rašinys jau bus baigtas. Tačiau atsakiau, kad dar reikėtų daugiau informacijos. Ta
aigi močiutė pasiūlė man nueiti pas jos drauges ir šių paklausinėti apie gyvenimą toli nuo Lietuvos. Tai buvo geniali mintis! Rašydama šį rašinį, aš įsivaizdavau, kad esu žurnalistė ir rengiu straipsnį – “Žmogaus likimas lageriuose ir tremtyje”. Paėmusi iš močiutės rankų kortelę su jos draugių adresais ir padėkojusi už puikią idėją bei dieviškus pusryčius, išdūmiau pro duris.
Vandos namai buvo pakeliui: nusprendžiau pas ją užsukti ir šiek tiek paklausinėti apie tremtį. Moteris mielai priėmė mane, nes senelė buvo jau telefonu pranešusi apie mano vizitą.

Artėja didžiosios metų šventės – Kūčios, Šv.Kalėdos, todėl uždaviau klausimą apie šias bei kitas šventes, kurias šventė tremtiniai. Vanda, kiek pagalvojusi atsakė:
-Pirmosios Kalėdos, kiek pamenu, buvo labai liūdnos. O gal antros.? Buvau visai mažutė, todėl gerai nepamenu. Visa Kūčių vakarienė – tai avižinių kruopų košė, o vietoj kūčiukų gavome gabalėliais supjaustytos duonos, užpiltos saldintu vandeniu. Tėvai grįžo namo išdirbę 12 valandų, todėl buvo leisgyviai. Tiesa, poterius visgi sukalbėjome. Kiek šviesesnę šventę pamenu Velykas. Visam gyvenimui mums, vaikams išliko atmintyje ši šventė – mama vietoj kiaušinio kiekvienam padavė po. virtą bulvę. Kaip šiandien pamenu, buvome tokie laimingi! Iki šiol nesuprantu, iš kur mūsų mamutė galėjo gauti tų bulvių ir suruošti mums tokią įspūdingą šventę.

Išklausiusi istorijos apie šventes šaltojoje Rusijos taigoje, išskubėjau na
amo. Susitikimą su kita močiutės drauge Anele numačiau sekmadienio popietę. Anelė pasirodė ne tokia miela ir draugiška, kaip Vanda ar mano močiutė. Tai buvo skvarbaus žvilgsnio moteris, išvarginta gyvenimo. Ji rankos mostu pakvietė mane vidun. Anelei buvo labai skaudu kalbėti apie liūdną savo praeitį, todėl aš, tai supratusi, neketinau užduoti itin asmeniškų klausimų. Tiesiog pasiteiravau, ką ši galėtų prisiminti apie Igarką. Anelė, buvusi geografijos mokytoja, todėl pateikė krūvą geografinių faktų:
– Igarka yra jau už poliarinio rato. Aplinkui plyti vien bekraščiai tundros laukai. Čia skurdi augalija: karkliniai berželiai, karklai, mažos gėlytės, šiurkščios žolės, samanos. Dar toliau plyti garsieji taigos miškai. Klimatas labai atšiaurus – arktinis. Vidutinė žiemos mėnesių temperatūra apie 40 laipsnių šalčio. Dažnai temperatūra nukrenta iki 50 ir netgi iki 60laipsnių žemiau nulio. Sniego maždaug du metrai. Igarka yra poliarinių dienų ir naktų kraštas. Būna toks metas, kai dieną naktį šviečia saulė arba ištisa naktis. Čia ištisą žiemą siaučia sniego pūgos.
Anelė paprašė kiek luktelėti, kol ji suras ypatingą, savo sudarytą Igarkos gamtos kalendorių. Po minutės moteris rankose laikė seną pageltusį popieriaus lapą. Perskaičiusi jį, sužinojau, koks oras tiksliai kiekvieną mėnesį. Štai ką kalendoriuje perskaitė apie gruodžio mėnesį: “Gruodis – šalčiausias ir tamsiausias poliarinių naktų mėnuo. Prisninga daug, o pripusto dar daugiau. Tai pūgų metas. Ga
alima labai greitai pasiklysti, nes už kelių žingsnių nieko nematyti”.
Antradienį aerobikos treniruotė baigėsi kaip niekada anksti, tad užsukau į trečios močiutės draugės namus. Deja, Viktorija buvo išvažiavusi pas savo seserį, tačiau namuose buvo likęs jos vyras. Močiutė ir šiai šeimai iš anksto buvo pranešusi, kad apsilankysiu, tad jos vyras, kuris pats buvęs tremtinys, pasisiūlė papasakoti savo istoriją:
-Manęs į vaikų namus nepriėmė, todėl kaimynas nusivedė į arklides. Mokėjau arklį pakinkyti, tai gavau vežioti vandenį statinėse. Jei nebūdavo vandens kolonėlėje, tai reikėdavo su kaušu prisisemti iš eketės upėje ir išvežioti. Mano apranga buvo menka, nors kažkas net veltinius davė, tačiau benešiodamas vandenį apsipildavau, jie būdavo apledėję. Kartą, spustelėjus šalčiui, važiuodamas užsnūdau; taip gera, malonu pasidarė, lyg savo namuose prie krosnies sėdėčiau. Laimei, arklys sustojo prie barako durų. Eidami į darbą, vyrai rado prišalusį prie statinės. Trynė sniegu. Susirgau. Peršalti teko ne kartą, o nuo dažnų sušalimų sąnarius susuko taip, kad nei kojų, nei rankų pirštų negalėdavau pajudinti. Susirgau sąnarių uždegimu. Daugiau vandens nevežiojau.
Vyrai surado man sutepėjo darbą lentpjūvėje. Vaikščiojau nuo galvos iki kojų tepaluotas, užtai šilumoje ir atlyginimo duonai užtekdavo.
Senolio pasakojimas man pasirodė labai įdomus. Padėkojau už sugaištą laiką, pasivaišinau skaniais sausainiais ir išdūmiau namo, nes buvau pasiruošusi baigti savo rašinį. Viską apibendrinusi, padariau išvadą: ”Nors pradžioje ši užduotis nekėlė didelio susidomėjimo, tačiau šis, beveik žurnalistinis tyrimas, padėjo dar labiau branginti tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar. Aš supratau, kokia esu laiminga.”
Todėl, sekmadienio vakarą, rami ir patenkinta savimi nuėjau miegoti, nes įvykdžiau visus suplanuotus darbus, o tai, patikėkit, pasitaiko. labai retai.

Leave a Comment