sutikau save 40-meti (mintys)

Žodžiu, prieš kelias dienas, dienai esant gan šiltai, kaip tokiu metų laiku paprastai retai tebūna, aš vaikštinėjau parke ir pamačiau prieš save artėjant dvi žmogystas. Per daug dėmėsio į tai nekreipiau, ėjau kaip ėjęs, paskendęs svajose. Bet kažkodėl vis dėlto aš pažvelgiau į tuodu, ir jie kažkuo patraukė mano dėmesį. Nežinau kodėl, bet jie buvo kažkuo saviti ir įdomūs. Vyras ir moteris. Gal 35-40 metų. Vyriškis buvo apsirengęs visas juodai, plačiom kelnėm, nekostiuminėm, kaip įprastai tokio amžiaus nešioja vyrai. Apsirengęs buvo juodu megztiniu auukštu kalnierium, užsimetęs ploną juodą striukę, apsiavęs juodus turbūt odinius, o gal dirbtinės odos aulinius. Su akiniais juodais rėmeliais, pabrėžiančiais jo veido bruožus. Veidas nebuvo kampuotas ir masyvus, matėsi, kad jis yra jau subrendęs vyras, bet kartu atrodė kaip 18-metis jaunuolis. O ir ta nedidelė barzdelė jam teikė kažkokio žavumo ir kartu brandumo. Patys veido bruožai, apskritai, pasirodė kažkur tais matyti. Pagalvojau, kur aš jį esu matęs, bet niekaip negalėjau prisiminti. Plaukai jo buvo tamsiai kaštoniniai, ilgi (panašiai kaip ir maano), surišti į arklio uodegą. Kūno sudėjimas taipogi nebuvo masyvus. Pats jis buvo gan aukštas, bet kaip tokio amžiaus, sakyčiau, gan kūdokas. Panašiai kaip aš dabar. Tai dar labiau sustiprina mano įtarimus, kad tai tada buvau aš, tik daug vyresnis, nors ir

r atrodo keista. Jis ėjo palengva, niekur neskubėdamas, ramus ir susimąstęs. Žvilgsnis žvelgė tolyn tolyn.
Na, o jo palydovė, paklausite, kaip atrodė? Hm, tokios moters nepastebėti būtų neįmanoma. Atrodė ji tikrai įspūdingai ir nuostabiai. Gal keliais metais už jį jaunesnė ir labai graži. Ir ne kokia šiaip sau naivi blondinė, taip sakant. Atrodė protinga ir savimi pasitikinti moteris, kokių reta. Didinga moteris, truputėlį už jį žemesnė, sudėjimo panašiai kaip ir jis, tik gal neatrodė kaip skeletas, o puikios figūros moteris. Apsirengusi buvo taip pat juodai. Su juoda plačia, žemę siekiančia suknia, juodu apsiaustu. Neatrodė taip jau išsičiustijusi, gan paprastai, bet kartu tas paprastumas ir buvo kerintis. Plaukai ilgi, krentantys ant pečių, juodi, natūralūs, nepažeisti chemijos (bent jau taip man tada paasirodė). Akys gilios, mėlynos. maža nosytė, nedidelės raudonos lūpos ir raustelėję skruostai atrodė žavingai. O dar kas man įstrigo, – kad ji nebuvo per daug išsidažiusi, kaip kad mėgsta kitos moterys. Prisitepa visokių dažų ir vaikšto kaip kokie klounai. Jos makiažas buvo neryškus, tik pabrėžiantis veido bruožus, net galvoju dabar ar išvis ji buvo pasidažiusi. Atrodė ji tikrai kerinčiai. Ėjo ji šalia jo taip, lyg atrodė kad ji ne eina, o tiesiog skrenda pažeme. Šalia jo ji atrodė nuostabiai, o jo be
e jos nebūtų galima įsivaizduoti.
– Atsiprašau, gal jūs kurčias? – lyg per miglą išgirdau kaip į mane kreipiasi tasai vyriškis – aš klausiu Jūsų jau kelintą kartą, kur galėčiau rasti viešąją biblioteką? – paklausė jis dar kartą. Taip mane jie pakerėjo, jog net netekau žado. Jo balsas buvo žemas, sodrus ir toks paslaptingas.
– Gal jis nevietinis? – prakalbo jo palydovė. Ji kalbėjo užburiančiai. Švelnus jos balsas skambėjo lyg lakštingalos giesmė.
– Ne, vietinis,- atsitokėjęs išlemenau aš. – Eikit šiuo skveru ir pabaigoje pasukite į dešinę. Kiek paėję turėtumėte prieiti viešąją biblioteką. Pamatysite didelę iškabą, praeiti tikrai neįmanoma, patikėkite. – Vis dar gerai neatsitokėjęs išlemenau aš.
– Dėkoju, jaunuoli. O kuo tu vardu? – paklausė jis manęs.
– Leonardas,- ištariau aš savo vardą lyg ne savo.
– Kaip įdomu, mano taip pat Leonardas,- pasakė jis. – Gerai, Leonardai, sėkmės tau. Dėkoju už pagalbą. Gyvenk laimingai ir neliūdėk. – Paslaptingai ištarė jis. Tie žodžiai nuskambėjo taip keistai, jog mane nukratė šaltukas. Jiems nueinant, aš likau stovėti kaip mietu tvotas. Man buvo sunku atsitokėti. Jiems prasilenkus su manimi, aš apsisukau norėdamas dar kažko paklausti, bet man apsisukus jų jau nebebuvo. Keista, nes taip greitai jie tikrai negalėjo pradingti. Ir man dar iki dabar sunku suprasti, kas ten buvo – ar tai sapnas, ar mano vaizduotės vaisius, bet jie atrodė ta
aip realiai, kad net nežinau. Žinau tik tai, kad manau, jog ten buvau aš – 40-ies metų.
Na gerai. Galite eiti kur norėję. Kaip tai, „papasakok daugiau”? Aš jau baigiau, viskas. Papasakojau, ką norėjau. Galit eiti. “Finito, the end”. Taip pirmai veržėtės, o dabar jūs norite dar. Tai jūs įdomūs. Ne, šianien viskas. Užteks. Eikite, eikite. Aš noriu truputėlį apie tai pamąstyti vienas. Vėliau susitiksim. Gal dar kas nutiks įdomaus.

Dabar man tik keturiolika. Dažnai pagalvoju, kokia aš būsiu po dešimties ar dvidešimties metų, bet tai labai sunku įsivaizduoti. Galvojant apie ateitį mintys kažkur nuklysta. Tačiau vakar nutiko neįtikėtinas dalykas. Pakeliui iš mokyklos, staiga išgirdau keistai pažystama balsą. Aš atsisukau ir išgirdau taip pat keistai pažįstamą veidą. Jis man kažką priminė, bet niekaip negalėjau prisimiti – ką. Ten stovėjo moteriškė, o aplink ją sukiojosi trys žavūs vaikai. Berniukas ir dvi mergaitės. Jie man pasirodė taip pat labai artimi ir pažįstami. Jausmas, kai žiūrėjau į visus tuos žmones, buvo neapsakomas. Jaučiausi lyg sukdamasi aukštoje karuselėje. Džiaugiausi, bet kartu ir kažko bijojau. Pasijutau šiek tiek nesmagiai, juk stovėjau vidury gatvės, įžūliai stebėjau žmones, niekaip nesuprasdama, kas jie tokie. Nusprendžiau prieiti arčiau ir pabandyti juos atpažinti. Moteris kalbėjo su vaikais apie dieną mokykloje, o vėliau kalba nukrypo ap

pie produktus, kuriuos nusipirko vakarienei. Išgirdau, jog vaikų vardai yra Deimantas, Austėja ir Aušrinė. Jie buvo dailiai aprengti ir labai gražūs. Supratau, kad šeima gyvena pasiturinčiai, nes stovėjo su didelia.

Ši diena man niekuo nesiskyrė nuo kitų. Atsikėliau anksti rytą, amžinai ilgiau negaliu pamiegoti, bet kur tu ilgiau pamiegosi, kai nueini anksti vakare devintą. Vakar kai atsiguliau į lovą mane užplūdo mintys, kas man bus ateityje kai aš užaugsiu. Ar aš būsiu turtingas, ar vargšas, bet vargšas tai ne juk man mokslai normaliai sekasi. O taip, aš norėčiau turėti nedidėlį nuosavą namuką, dirbti gerą darbą, chm ir ko daugiau man reikia. Geriau einu pasižiūrėti ką mama veikia, tėtis tikriausiai jau išvažiavo į darbą. Pasisveikinau su mama ji pasakė, kad aš parneščiau kavos iš parduotuvės. Diena graži saulė šviečia aukštai danguje, nuvažiuosiu iki parduotuvės su dviračiu. Atsisėdau ir išvažiavau. Nutariau važiuoti per miško takelį, nes saulė ritinėjosi dangumi, na ir, kad trumpesnis Po kiek laiko privažiavau pagrindinę gatvę ir ja greičiau paspaudžiau. Lėkte nulėkiau iki artimiausios parduotuvės. Eilės didelės, juk artėja šventės. Tada nutariau apsižvalgyti po parduotuvę, gal ko nors naujo atvežė. Vaikščiojau, vaikščiojau taip ir eilės sumažėjau. Čiupau kava, ir nuėjau už ją atsiskaityti. Na va kavos jau turiu tai galiu jau grįžti namo. Atsisėdau ant dviračio ir jau norėjau važiuoti tiktai per savo neatsargumą atsitrenkiau į kažkokį dėdę. Nukritau nuo dviračio ir atsargiai kėliau akis į jo miną pasižiūrėti. Pamatęs jo veidą staiga sustingau. O dieve pagalvojau, argi taip gali būti, juk čia prieš mane stoviu pats aš! Pradėjau daužyti sau veidą, trinti akis, bet vis pasižiūrėdamas mačiau save. Tas vyriškis aš, paklausė kas man nutiko, bet aš į jį žiūrėjau ir negalėjau pratarti nė žodžio kaip koks nebylys. Juk prieš mane stovėjo pats aš. Suaugęs ,,aš“ buvo: normalaus sudėjimo, trumpai kirptų plaukų, ne per aukštas, lygaus veido, bet ant kaktos buvo nedidelis randas. Staiga pašokau nuo žemės ir paklausiau iš kur jis. Suaugęs aš nenorėjo man atsakyti. Jis nesuprato kodėl aš į jį taip žiūriu ir klausinėju, bet po to atsakė. Kai jis mano metų buvo važiavo iš parduotuvės ir nukrito nuo dviračio į žemę stačia galva. Tada užpyliau jį begale klausymų. Jis į klausymus atsakinėjo, vienas po kito klausymai lėkte lėkė iš mano lūpų ir nesimatė galo. Klausymai maždaug skambėjo:.

Leave a Comment