Vaičiulaičio Valentina

|Antanas Vaičiulaitis ||VALENTINA ||I ||SURADIMAS ||Dievo sūnūs pamatė, kad ||žmonių dukros buvo dailios. ||    Gen. 6, 2 ||    BALTI ir saulėti akmens grimzdo pakelės laukų žalume, slėpėsi už ||ore sustingusių dulkių debesies, o medžiai toli, toli ant plento ||skliautė šakas, palikę siaurą plyšį mėlynam dangaus brūkšniui, kuris ||vingiavo artyn, didėjo ir staiga nėrė ties galvomis. Giedriam ||aukštumų rėžyje, iškilę į pačias padanges, du gandrai suko ratą – du ||juodi taškai, be sparnų, be kaklo; tik retkarčiais, kai jie ||pasvirdavo, saulėje žybtelėdavo šviesūs jų gūžiai. Ir rodės, lyg ||girdėtum juos ten, šalia šėmo debesėlio, švilpiant ir kalenant, o čia||jiems štai atliepė tylį ir nutysusi daina: kairėj pusėj susėdęs ||kaimiečių būrelis niūniavo liūdnai, linguodami visu liemeniu, kaip ||valtininkai ant irklų didelėje ir ramioje upėje. ||    Pro suglaustas blakstienas sekdamas bėgančius gluosnius, Antanas ||davėsi nešti šitai srovei ir klaidžiojo giriose, vasaros dienų ||avietynuose. Jis dar labiau prisimerkė, sukryžiavo rankas ant ||krūtinės ir šypsojos krašteliu lūpų: jis laukė kažko įeinant – pats ||nežinojo dar, kas tai bus. Krauju nudvelkė vėsus malonumas. Vaikinas ||atsiminė, kas prie jo artėja: anoji mergaitė, kurią jis prieš gavėnią||matė baliuje, toji nepažįstama ir neprašnekinta. Daug lengvų žingsnių||tada prabėgo pro šalį, ir kodėl tik ji viena liko?… Liko jo ||jaunystėje, atselindama į jį čia darbo valandoj, tarsi išsprukusi iš ||knygos raidžių, čia lydėdama jį saulėleidžio metu. Beveik nusigandęs ||jisai stengėsi atsiminti, kaip ji atrodo, bet neatsiminė. Pro šalį ||slinko daug matytų bruožų, bet nė vienas nebuvo panašus į ją. Ir kaip||tai atsitiko, kad jis galėjo pamiršti? Ir jis galvojo apie tuos visus||žodžius, kuriuos buvo jai savo mintyje sakęs, apie tuos visus ||glostymus – ir visa tai buvo skirta jai, tai mergaitei su rausva ||suknele, su rankomis, ties krūtine laikančiomis sugniaužtą nosinuką ||ten salės kertėje. Jis nuo tų rankų kilo aukštyn ir žvelgė į veidą: ||nusivylęs matė prieš save kažką užskleista, matė būtybę artimą ir ||drauge nesugaunamą, matė moterį beveik kaip kokią idėją, nenumaldomai||tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovinčią toli ir savo||alsavimu atliepiančią tūkstančiuos širdžių – visų vyrų apmąstymuos ir||troškimuos atliepiančią. Jis suprato, kad tai buvo visuotinė ir gera ||jėga, tačiau jam dabar reikėjo tik vienos, tos vienos mergaitės. ||Atkakliai jis vėl grįžo į tą salės kertę ir sau kartojo: turįs ją ||rasti, turįs ją gyvą savo akyse išvysti. Prikandęs apatinę lūpą, ||jisai įsiklausė į kadaise girdėtą muziką. Sklido garsas po garso, ||sukosi pora už poros – ir nūn jis regėjo: šviesūs jos plaukai lengva ||vilnim garbiniavosi ir sviro ant ausies, o mėlynos akys pažvelgė į ||jį… Štai ji. Šita lauktoji – stovi ten ji su kažkokiu vaikišku ||susitelkimu bei rimtumu… ||    Džiaugsmo nešamas, jisai taip stipriai atsidūsėjo, kad ||krūptelėjęs paraudo. Kaimiečiai niūniavo kaip niūniavę begalinę savo ||dainą, bet šalia, pakėlusi apatinius vokus į viršų, kad akių kampuose||gulė smulkios raukšlės, jį stebėjo moteris. Jos skruostai ir kaklas ||buvo nurudę, o ant sprando įdegimas baigėsi staigiai dingdamas po ||lengva mezginių eilute. Giliai, giliai ji atsikvėpė, jos suknelė po ||krūtine susigarankščiavo ir vėl išsitaisė. Lygioj ir plonoj josios ||nosy šnervės prasiplėtė, tarsi būtų kažkas uodžiama, o patys ||krašteliai nežymiai nubalo. Vogčiomis Antanas ją tyrinėjo ir, ||stebėdamas jos rausvai baltą veidą, mąstė sau: “Jai reikėtų ||šviesesnių plaukų”. Ir buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti ||nuobodulį. ||    Balti akmenys narstė pro šalį, nusidriekus dulkių drobė vijosi ||važiuojančius. ||    Pro langus pūstelėjo gaivesnis oras. Iš girios viršūnių augo ||sunki debesies galva, su gūbriais, tokia balta, kad Antanui gailu net||darėsi bežiūrint į ją. Ir jis kopė į tas žilas aukštumas, iš lėto ||plaukė drauge su jomis, plaukė netekęs minčių ir jausmų, laimingas ||savo sielos ištuštėjimu ir ana gilia žydruma tolybėje. Su abejingu ||malonumu jis sutiko ir autobuso ūžčiojimą, ir garbiniuotas avių ||kaimines prie kelio, ir kregždžių švysčiojimą – sekė jas tol, kol ||išnykdavo girių mėlynoj juostoj ar sodų žalume. Jis vėl atsiminė aną ||mergaitę, vėl šypsojosi prisimerkęs, tarsi ją regėtų einant ten ||parugėj. Jis tačiau vis dar negalėjo surasti ryškių jos bruožų, ||atgaivinti ją visą, nors buvo tikras ir ramus: taip, susitikęs ją ||kelyje – pažintų, išskirtų ją iš visų kitų būrio. Jis susirūpinęs ||mąstė, ar lemta jam kada nors bus ją surasti, o gal tą vakarą taip ||ūmai, vos spėta pamatyti, ji visam laikui, visoms dienoms ir visiems ||metams pražuvo jam iš tako… ||    Jis nematė, kaip jie pasiekė naujai grįstą plentą ir skriejo ||nelytėdami šviežiu žvyriaus sluoksniu. Pro šalį traukėsi sodybos, ||skursnūs kaimeliai, atsiliko artojai prie žagrės ir šienpjūviai su ||žvilgančiais dalgiais lankose. Jovarų ir gluosnių šešėliai sviro ant ||dirvų. ||    Antanas pasižiūrėjo. Argi jau? Plazdėjo raudona vėliavikė ant ||medinio žiogo, prie kurio dar buvo liktarna. Ties plentu gūžėsi eilė ||pilkų, medinių namelių su nubaltintais sienojais ir šiaudiniais ||stogais. ||    – Kirbynė? – jis tarė. ||    – Dar ne, – atsakė jo kaimynė. ||    Ji kėlėsi ir iš sterblės purtė susinešusias dulkes. ||    – Padanga trūko, – ji dar aiškino. ||    Ir nulenkus galvą laukė, kol gaus išlipti. Nušokus ant plento ji ||atsisuko į duris. Antanas gi taką tyčia užleido moteriai, kuri buvo ||sėdėjusi už jo ir taip smarkiai vėdavusi iškvėpintu nosinuku, kad jis||net erzintis ėmė. Jisai sugavo panelės žvilgsnį ir juokėsi, kad tarp ||savęs ir jos įspraudė šį atstumą. Ponia tuo tarpu sunkiai leido koją ||ant pakopos. Kai lig žemės jai nebuvo jau kur atsispirti, lumptelėjo ||visu kūnu, išskėtė rankas ir pritūpė. ||    Keleiviai gūrinėjo plentu, susėdę ilsėjos artėjančio vakaro ||vėsume. Antanas nuklydo tarp krūmokšnių, sakos drėskė jam rankas ir ||kliuvo už skvernų. Ėjo akių plotu, mynė žalsvas samanas ir jautė po ||savo pėda jų minkštumą. Traškėjo žiogreliai, toliau niūksančioje ||girioje skardenos glūdus gegės šauksmas. ||    Perbridęs plunksnuotą paparčių sodybą ir prisigėręs gailaus jų ||kvapo, jis vėl buvo prie plento. Šonais gulėjo suverstos akmenų ||krūvos. Vieni pasistatę bures nuo saulės dienos metu, kiti be ||pastogės, vienplaukiai darbininkai juos skaldė. Priešais, pasisėdęs ||šieno gniūžtę, taukšėjo apysenis žmogus, taukšėjo neskubėdamas, ||apsiavęs vyžomis iš automobilio padangos. Už jo pusnuogis smarkiai ||skėlė akmenis jaunas vyrukas ir vikriai spyrė žabarą nuo savęs. ||Antanas matė varinį jo kūną, matė čia giliai įsmengantį, čia vėl ||išsilyginantį griovį tarp menčių. ||    Pro brūzgų alkūnę išėjo Antano kaimynė. Ją lydėjo pilkai ||apsirengęs vyras. Kai juodu prisiartino, darbininkai smarkiau įniko ||daužyti kūjais. ||    – Kaip sekasi, tėvai? – prisiartinęs tarė tas vyras. ||    – Dėkui, ponas inžinieriau… Neblogai, – atsakė senis ||skaldytojas. ||    Ir nusiėmęs akinius jis šluostėsi prakaitą. ||    – Ehe, vaikine, – kalbėjo inžinierius jaunajam, – sprogdini, kaip||dinamitas. ||    – Taip… ||    – Daug uždirbsi… Tik perstambiai skaldai. Na, žiūrėk. ||    Ir jis koja paspyrė skeveldrą. ||    Vaikinas nieko neatsakė. ||    Kai inžinierius su panele nuėjo, jaunasis atsisuko į senesnįjį, ||kuris taip pat liovėsi kaukšėjęs. Juodu susižvalgė – veidai jų buvo ||panašūs, abiejų šakoti antakiai ir lenktos nosys. “Tėvas ir sūnus”, ||tarė sau Antanas. ||    – Jam vis priekabių reikia, – murmėjo sūnus inžinieriaus link. ||    – Ką darysi, – atsidūsėjo tėvas. ||    – Čia jam, esą, šiupinį darau, čia vėl gabalus kaip šuns galvas ||palieku. Ir dar pasipūtęs! ||    Paskutiniams žodžiams pritarė autobuso signalas. Antanas bėgo ||tekinas siauru takeliu, o šakos šmėsčiojo pro skruostus, paparčiai ||lūžinėjo, skyrė taką ir vėl šiušendami glaustėsi. Uodų debesėlis zyzė||aplink galvą ir mušėsi jam į kaktą. ||    Keleiviai dar laukė inžinieriaus ir panelės. Kai atskubėję sulipo||ir juodu, automobilis atsikvėpė ir burzgė vis narsiau, kol sujudėjo, ||vėl stabtelėjo ir paskui jau ėmė riedėti. ||    Bažnytkaimy, ištiesusios kaklus ir pasiplumpsėdamos, iš kelio ||bėgo vištos. Gatve basa merga, su rykšte rankoje ir žemę remiančiu ||sijonu, varėsi du paršu, kurie iš pradžių lapsėjo priešais, o paskui ||žvygaudami sprūdo vienas kairėj, antras dešinėj į dilgėlėtus ||griovius. ||    Tuoj atsiliko šiaudiniais stogais nameliai. Ties miškų viršūnėmis||užsiėmė raudono dangaus gaisras, į kurį plaukė rūsčios debesų galvos.|

IIVIENA GEISATIES VEŽIAUTOJAGirdžiu viską pranokstančius

Mažus sidabro varpelius.

    J.Kossu Aleksandravičius    ERDVIOSE gonkose kvepėjo nauji sienojai ir pušų sakai. Duris pravėrėGenavaitė su balta prikyšte ir susilenkusi laukė. Antanas matė siaurąprieangį, laiptus ir nušviestą kambarį su žaliai užtiestu lovos galu. Laukečirpsėjo svirplys.

    – Ar namie? – paklausė jis.

    – Ne, – atsakė jam moteris ir nesitraukė nuo slenksčio.

    “Lyg namus gintų!” – mąstė sau jis ir užsimetė apsiaustą ant kitosrankos. Kam ji laiko jį čia gonkose? Beveik išdidžiai jis truktelėjo pečiusir tarė sau: grįšiu, kada senelis bus. Tačiau likosi vietoje – juk laiškebuvo sakyta, kad jam parūpino kambarį.

    – Jo tikrai nėra, – kalbėjo Genavaitė. – O pats gyvensi ten.

    Ji nulipo į gatvę ir rodė tolyn:

    – Matai anas langines? Tai Sėmaičiai…

    Pas juos turėsi gerą kampą. Teisybė, jau ten beveik sodžius.

    – Dar geriau… Tai profesorius jau atkuto?

    – Ak, sunku jį sugaudyti… Rėplinėja šiaip taip.

    – Na, labos nakties.

    – Tokia čia dar naktis.

    Viduriu gatvės jis brido puria žeme. Buvo ramu, lyg ir žmonės irgyvuliai būtų išsislapstę ar miegoję. Šėmaičiuos rado visus įėjimusatidarinėtus, bet sutikti nieko nesutiko. Į jo žingsnių bildėjimąkniauktelėjo išlindusi katė, patrynė į staktą keterą ir nusliūkino pertuščius kambarius. Toli buvo girdėti dėliojant daiktus ir šnekantis.Antanas norėjo sukti į tas kalbas, kai atšlubikščiavo berniukas su perrištakoja. Sustojo, įsistebėjo į vaikiną, kuris tarė:

    – Ateinu iš profesoriaus.

    – Tai viską žinau, – atsakė vaikas. – Aš parodysiu.

    Jis nustypčiojo pirma. Įvedė svečią į ilgą priemenę, už kurios buvokambarėlis.

    – Čia, – prabilo mažius.

    – Dėkui.

    Berniukas pasuko elektrą. Jos šviesoj atrodė jis pablyškęs, su juodaisplaukų kuokštais ant akių.

    – Kur kiti jūs žmonės? – klausė Antanas.

    – Ežere.

    – Ko jie ten?

    – Vėžiauja.

    – Kodėl tu likai?

    – Dėl šitos…

    Ir jis atkišo koją.

    – Ką padarei?

    – Persidūriau.

    – Skauda?

    – Ne taip baisiai. Tik vis reikia namie stypsoti.

    – O kaip vadiniesi?

    – Vincukas… Jūs pas senelį dirbsit?

    – Taip. Jį pažįsti?

    – Aš nepažinčiau! Jis man nosytę andai taip sužnybo – vos nepravirkau.

    – Žiūrėk!… O su kuo ten šnekėjaisi?

    – Mama grįžo.

    Ir palūkėjęs pridėjo:

    – Iš Kauno.

    – Ar esi buvęs Kaune?

    – Ne… Jūs gi ten gimėt?

    Papurtė Antanas galvą ir tarė:

    – Eisiu apsižvalgyti.

    – Laimingai, – jį palydėjo ligi durų Vincukas.

    Vakariniam danguje debesų viršūnės buvo čia krauju apkrekusios, čia vėlblizgėjo aukso spalvomis, apačioje susilieję su juodu girių ruožu irtamsiais Kirbynės namais, kuriuos visus pranokdama ant kalvos stūksojotokia pat juoda bažnyčia. Ties gatvės alkūne ūkčiojo vienodas balsas: “Ehe,olia!” – kerdžius ten ginė karvių kaiminę. Sutingusios, dideliais pilvaisjos grįžo namo. Tai šėmė, tai žaloji skyrėsi iš būrio ir suko į vartusmykdama melžėjos. Iš bandos sklido šviežio pieno kvapnumas. Su tuo gerupieno kvapu dvelkė ir tylus vėjelis, vėsiai slysdamas per smilkinius irskruostus.

    Ėjo vaikinas akių plotu, kol į jį dunkstelėjo gaivi srovė: priešaisteliuškavosi ežero vilnys, teliuškavosi ir ošė su lendrių šnerėjimu. Tiesšituo didžiuliu, tamsiu bangų plotu Antanas pajuto džiaugsmo, sodriosgyvybės plūstelėjimą savyje. Nusilenkė prie vandens, sukišo rankas irnutėškė mėnesienoj sumirgusius purslus. O iš ežero kilo šiugždesiai,sušukimai, kilo jie toki aiškūs, tarsi šalia tavęs kas šnekėtųsi. Atokiai,už girios vingio, jis išvydo mirksint ir šokčiojant šviesas. Tie žiburiaičia plūduriavo vietoje, čia slankiojo į dešinę ar kairę, tai vėl smilkonejudrūs ant vandens.

    Smulkūs akmeniukai sprūdo iš po kojų, traiškės sraigių kriaukučiai,švagždėjo perdžiūvę maurai ir purios dumblės, kai jis protekine bėgokrantu. Štai alksnių giraitė gumšo, įsišokusi į Geisatį. Už gailiaikvepiančio, tarsi neseniai nulyto alksnyno liūliavo įlanka, su keletulūšnų, už kurių tai ir lalėjo vanduo, pilnas šliaužiojančių žiburių. “Uha!”– šaukė nutysęs balsas, o jam atsakė iš tolo: “Jieškokite čionai-ai”.

    – Kur bedūlini? – staiga atsiliepė iš tamsos balsas, kai Antanas ėjopro pirkią.

    Knystelėjęs žvelgė jis ten, kur jam rodėsi turinčios būti durys: antslenksčio juodavo žmogus. Jo saujoj gruzdėjo pypkės žarija. Kai patraukėdūmą, tabakas sužioravo ir tyliai, tyliai cypė. Nuo šito spinkčiojimonusišvietė nosis ir ūsai, o visas veidas likosi tamsoje.

    – Taip sau einu, – prabilo Antanas.

    Į jo žodžius atsakė urkštimas pirkioje.

    – Tylėk, žiovanasre! – subarė senis.

    – Kas ten?

    – Ogi Rudė.

    Pas slenkstį atsliūkino kalė ir glaustėsi prie savo pono, kuris iškratėpelenus į staktą, pakilęs nutrepseno plukta asla ir įdegė lemputę.Šešėliuose jo paakiai buvo juodi ir lyg patinę.

    Kibire ties krosnimi kažkas pukšėjo ir šnypštė. O iš oro, nuo ežero,skardėjo šauksmas, buvo girdėti irklų plekšenimas ir iš lėto šiulenęšvendrai.

    – Ką jie ten veikia? – Antanas numojo į žiburius.

    – Vėžius gaudo.

    – Kodėl jūs čia sėdit?

    – Jau grįžau.

    – Na!

    Jis tą “na” ištarė netikėtai, nė pats nenumanydamas, ar tai būtųnustebimas, ar priekaištas, kad jam neparodė savo žūklės grobio. Senisatsistojo ir atnešė kibirą.

    – Nagi! – tarė jis.

    Vandens paviršius trūkinėjo trumpomis bangomis. Kaišėsi stambiosžnyplės, stangrūs ūsai ar nuo drėgmės žibanti nugara. Diedas įkišo ranką,pamaišė besivartaliojančius vėžius ir ištraukė į viršų.

    – Pačiupinėk, – siūlė jis.

    Antanas žengtelėjo atbulas: ne, jis nenorįs.

    Senis metė vėžį atgal, kad net vanduo pliūkštelėjo ir ištiško antaslos.

    – Manęs jie nežnaibo, – pasakė jis.

    Ir užsirūkęs paklausė:

    – O kaip vadiniesi?

    – Antanas.

    – Aš gi būsiu Kostas Kurpliukas.

    Tai pasakęs jis kikeno patenkintas.

    – Kurpliukas! – jis kartojo ir stebėjosi, – kvaila pavardė, a?

    Kalė atsistojo priešais jį ir suvizgino uodega, lyg pritardama: taip,iš tikrųjų kvaila.

    Kostas įsigalvojo:

    – Dūmas – geras draugas, – ypač jei dar vienas esi…

    – Vienas?

    – Taigi, taigi… Uršulė mirė pernai. Dėkui Dievui, išgyvenovapenkiasdešimt metelių: seniau vesdavomės jaunesni, ir buvo geriau…

    Staiga jis nukreipė šneką:

    – Mėnulis tuojau patekės…

    Ir rodė tvinkstančią padangę viršum girios.

    – O ir aš tuoj mirsiu – gal šį rudenį, gal žiemą: nėra man ko čiaveikti.

    Į patvorio kiečius buptelėjo vabalas ir gailiai birzgė, įsipainiojęsžolėje.

    Sekdamas savo mintis, Kurpliukas mąstė sau vienas:

    – Ne, jisai neateis.

    – Kas toks ?

    – Ogi jisai prašė, kad anksčiau grįžčiau ir duočiau jam valtį. Bet jaukuris laikas! Taigi, jis – Būdžiūnas… Inžinierius…

    – Žinot ką, dėde, – paskolinkit man…

    – Imk. Dabar bus smagu plaukyti. Hm – bet vienam? O jei taip kas būtųpašonėj?…

    Kostas skėstelėjo rankomis ir juokės trumpu, sausu balsu.

    – Vai, tėvuk!

    – E, kol jaunas, kiekvienas nori savo Uršulytės… O štai ir valtis…Ji sena ir sunki, iš tolo ją kiekvienas atskirs…

    Laivė susvyravo ir lėtai šliaužė, slysdama smėliu. Švendrai budo išmiego ir šnerėjo. Panardinęs irklus, Antanas plaukė gilyn į ežerą. Krantasnyko, troba ir žmogus susiliejo į vieną sunkų gniutulį. Vis labiauraustančioj padangėj įsirėžė juoda viršūnė, lyg tai ąžuolo, lyg tai pušiesji būtų. O įsižiūrėjus reiškėsi ten nykus bokštas, prasišovęs viršumliepynų, ežerų ir pievų.. Netoli nuo jo, pro medžius, bailiai šiepėsžėrintis griežinėlis, o žemiau, tarp plyšių šakose, mušėsi tokios patskaidrios dėmės: mėnulis tekėjo tylutėliai, nematomais stuktelėjimaispasikylėdamas į glūdžią erdvę, žėrė šviesos versmes į žvaigždžių minias,žėrė į žemę, kur palšuose lankų rūkuose prunkštė arkliai. Nūn rytinė bokštopusė žibėjo nuo spindulių, o kitas jos šonas ir žemesnieji bokšteliaidūlojo tamsybėse. Gi krūmokšniuose, pro kuriuos sklunduriavo neiriamalaivė, giedojo lakštingala – skardžiai ir pilna galybės, lyg ji viena būtųviešpatė ir šituose žilvičiuose, ir liūnuose, ir pašlaitėse. Jai pritarėvarlės – jos kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamosir atskirais balsais kūkdamos, vienos plonai, kitos storai, tarsipamėgdžiotų duslų būgno dundenimą. Kai kada jos užsirėkdavo įnirtusios, suaistra, lyg liaupsintų ar gąsdintų kažką neregima ateinant. Štai valandėlęjų šauksmas vėl silpo, tik šen bei ten kurkia priilsus gerklė. Prie josprisijungia naujas balsas, prisijungia antras, trečias – ir vėl šėlsmasapima varlių karaliją, visas tas besimurdančias, į mėnulį pražiotas galvas.

    Antai vienas kitas vėžiautojas kopė jau pakriūte ir švysčiojo liktarna,kuri mėnesienoj rodėsi silpna ir nereikalinga. “Juozai!” – skambėjošauksmas, skardžiai perbėgdamas visą ežerą. “Ai-ai” – antrino aplinkiniaišilai, iš pradžių garsiai ir plačiai, paskui jau pridusdami ir baigdamimerdinčiu kuždesiu. Pakrantėje gi knibždėjo ir triūsė judrūs šešėliai. Jielupo liūnu užžėlusią ežero plutą, po kuria slypėjo vėžiai ir, kerimišviesos, bėgo mauruotu dugnu ir nusigandę glaustėsi vieni prie kitų, draugeiš smalsumo skliausdami kietus savo ūsus, kol vieną po kito juosiusišgrobstydavo žmogaus rankos ir sužerdavo į kibirą ar stačiai į valtį.

    Nejautrus, be savo valios, Antanas rymojo ant irklų. Klausėsi, bet išviso sumišimo jau neskyrė nė vieno garso. Žiburiai suniro į vieną lygiąvirtinę, kaip karoliai ant siūlo.

    Ir šiuo metu. štai kažkas sučiaužėjo šalia jo, dunkstelėjo į valtį.Nespėjo dar atsigręžti, o jau išgirdo balsą:

    – Modestai, pagaliau!

    Tuos žodžiuos buvo priekaišto, apkartimo ir ištesėto lūkesčiošnabždesys.

    Jis atsisuko. Mergaitė laikė už briaunos jo laivę. Iš sambrėškiųpalinkusį jis pažino šitą veidą, nustebo, žodžio jieškojo, o tuo tarpujinai pratarė nusigandus:

    – Viešpatie! Ne tu!

    Ir sudavė irklais. Nubėgo vėžiautojų linkui. Balta bliūzelė pilkėjo,nėrėsi į tamsą. O jisai nusklendė paskui, sušuko jai, pats neišmanydamaską. Prisiyrė prie kitų valčių, bet jo žuvėja, ta lauktoji, buvo dingusįmaišaty. Jam dingojo, lyg šėmas drabužėlis koptų į krantą – toks lengvas,išsiilgtas šešėlis pasitrauktų iš šitų vandenų ir šviesų žybčiojimo.

    – Tai jinai, – jis kartojo, nusiminęs sukiojosi tarp vėžiautojų,kliuvinėjo už valčių, kol pats supyko – supyko ant savęs, kad štai jąprapuldė, negali rasti jos, seniai ten regėtos.

    Jis nustatė savo laivės galą į bažnyčios bokštą ir skriejo į naktyjesusigūžusią pirkelę.

    – Tai jinai, – vis sakė jis, mąstė apie mėnesienos nušviestą plaukųpluoštą ant smilkinio, mąstė apie gilius šešėlius akyse ir tvirtino sau:

    – Aš ją tada mačiau…

    Atsiminė seną žvejų daną, atsiminė toj dainoj giedamą vardą irryžtingai nusprendė:

    – O jos vardas bus Marytė.

    Ir jam palengvėjo, kad davė jai vardą.

    Valtis atsirėmė į krantą.

    – Jau? – prašnekino Kostas nuo slenksčio.

    – Nemiegat?

    – Mano metuos nereik daug miego. Sėdžiu sau, pypkiuoju, į žvaigždespasižiūriu.

    Ir numojęs per dangų, per šienpjūvius tuosius ir sietyną brolį, jispasakė:

    – Juo ilgiau į jas žmogus stebiesi, juo mažesnis daraisi. Ir galų galerodos, kad tavęs čia visai nebūtų.

    Jis įtraukė dūmą ir pridėjo:

    – O greit ir nebus.

    Nykiai zyzė uodas. Į jo zyzimą įsiliejo toks lėtas dūzgenimas, tarsipastaras miegančio atodūsis. O tas dūzgenimas augo – aiškus varpo gaudimassrovėjo iš anapus Geisaties, iš to klaidžioj ir negyvoj mėnesienojglūdinčio bokšto. Senis nusiėmė kepurę ir persižegnojo.

    Į Antano klausinėjantį žvilgsnį atsidūsėjęs tarė jis:

    – Kas nors ten mirė…IIISENELISOdą, sustingusią gavo

senelio karšinčiaus…

    Homeras, “Odisėja”, XIII, 422.    PERKREIPĘS galvą – sunku jam buvo judėti visu kūnu, – Žiobras žvelgė įvaikiną, o šis matė didelius baltymus tokiose pat didelėse, ramiose akyse.Iš jų skleidėsi giedra ir ramybė, – ir jos pačios buvo pilkšvai giedrios,panašios į lengvai paūkanavusį dangų po lietaus. Jis sėdėjo prie dideliostalo, vienas prisislinkęs prie kampo – toliau buvo praskleistas laikraštisir mirko rožių puokštė. Ir sesuo atrodė taip pat šviežia ir gaivi: su juodasuknia, didelėmis klostėmis, lyg vargonų dūdomis, bekrutančiomis sukiekvienu grįžtelėjimu, su krakmolyta apikakle ir balta skarele. Ji buvogreta senelio ir jį penėjo. Kai ji tyliai sukiojosi aplink krėslą, iš posijono kyštelėdavo raudonų šlepečių snukučiai. Stebėdamas juos, keistaibesiderinančius prie šitos senienų moteriškės, Antanas galvojo apie vėžiųkruvinas žnyples, apie ežerą ir vieną plaukikę tenai, ir apie tas vaškinesstatulas, švarias, grubių pirštų nepaliestas ir gulinčias muziejuose postiklu.

    – Ar jau po pusryčių? – klausė senelis.

    – Jau.

    – Aš, mat, į amžiaus galą išdykau: kažin kolei tvarsausi lovoje.

    – Tomai, vakar vėlai gulei, – kalbėjo sesuo.

    – Ak, Genavaite, neimk purkštauti.

    – Vos atkutai, jau ir nenustygsti vietoje.

    Užuot jai atsakęs, profesorius pakėlė balsą ir kreipėsi į Antaną:

    – Matai, vyreli, kokias karčias Dievas leido moteris: tikri krienai…

    Antanas nusikrenkštė. Nesusigriebdamas ką tarti, grybžtelėjo už atlapo,perbraukė per plaukus, visas nuraudęs. Ne, nuo šito kartumo jisneatsisakys: tegu bus tai našta – jis rykaudamas ją paims ir džiaugsis.

    Priėjo prie lango. Vyšnios tingiai linkčiojo šakas. Paryčiu turėjonulyti: drungnas vėjelis maišėsi su bičių dūzgimu, bijūnų žieduose drebėjosodrūs lašai. Kambary tuo tarpu terkštelėdavo lėkštės, skambteldavo šakutėar peilis. Senelis valgė čepsėdamas ir atsidusdamas. Jis nevaldė dešinėsrankos, ir Genavaitė kabino arbatiniu šaukšteliu kiaušinienę ir dėjo įpražiotą snapą: šėrė jį, lyg kregždė savo mažyčius. Išgėręs kavos, senelisužsirūkė. Gelsvi kamuolaičiai jam plaukė iš burnos, lūkuriavo tarp lūpų ir,pūstelėti, draikėsi aplinkui galvą. Viena sruoga virto žiedu ir kilo įlubas. Profesorius laimingai lydėjo tą žiedą, iš lėto irstantį.

    – Ar tu nerūkai? – atsiliepė jis.

    – Ne.

    – Nė nerūkyk.

    Ir su pasigailėjimu pridėjo:

    – O man daktarai leidžia tik du per dieną.

    Sujudėjo krėsle pasikeldamas į viršų, nukratė pelenus ir laukė, kolGenavaitė išneš indus. Jinai varstė duris, šlepsėjo ir šmižinėjo kambary,čia dulkindama knygas, čia keisdama staltiesę, čia laistydama gėlesvazonuose. Antanas kantriai stovėjo prie lango. Jis nieko negalėjo pakęstitarp senelio ir savęs. Jis pats ir artimieji, visi tie, kurie su TomuŽiobru buvo dirbę, jo artybę, įtaką ir draugystę jautę, vadino jį seneliu –ir tą žodį tarė ar su meile, ar su tylia, beveik nedrąsia pagarba, kuri irderėjo paskutiniam didžiosios, pasiaukojusios ir mus prikėlusios kartosvyrui. Kiti jį šaukė profesorium, nors jau penkti metai jis nuo šio darbobuvo pasitraukęs. Tai buvo didysis jo draugas, kartais ūmus ir smarkus. Perdvejus metus jis priprato prie jo ir nieko, nieko jam neslėpė. TomasŽiobras iš savo aukštybių mokėjo nusileisti prie šitos jaunos sielos, būtisu ja lygus ir vaikiškas. Antanui patiko paprasta, tiesi, bet drauge gudriir subtili profesoriaus dvasia, juoba patiko, kad pats bičiulių turėjomaža, sunkiai juos rinkdamasis. Ne, jis jų visai nesirinko: iš pirmožvilgsnio jis žinojo, su kuriuo žmogum galės keliauti drauge ir atvirai. Išpirmo susitikimo pasinešdavo visomis jėgomis į pasirinktąjį, pasinešdavogiliai širdyje, be išorinių ženklų, kad nebūtų atmestas ir apviltas. Ir kaijis rasdavo pritarimą, gerą žingsnį ir iš kitos pusės, tada prasidėdavostipri sandora: tik tų sandorų taip nedaug būta… Agrastose prie tvorosšokinėjo čipsėdamas karaliukas. Štai Antanas nejautė jokio skirtumo tarpsavęs ir Marytės, kuri du sykius jį susitiko. Jokio slenksčio, jokiogriovio jis nerado savo širdy, kad juodu atitvertų. Pamiršęs šitą kambarį,jis leido tai mergaitei girios taku eiti, leido šarkoms ir geniams plasnotitarp šakų. Jis pats, vage, rykšte mosikuoja, nerūpestingai švilpauja tuopačiu keleliu ir priešais save mato… Viešpatie, koki jos pečiai, koksžingsnių eiklumas!…

    – Ehe!

    Ne, tai ne jis stebisi: senelis šaukė jį.

    – Debesyse, broleli, vaikštai.

    Slėpdamas savo sumišimą, Antanas vertė storo sąsiuvinio lapus irįsižiūrėjo į aiškią, ramybės pilną rašyseną paskutiniuose puslapiuose:

    – Be manęs dirbot?

    – Klebonas man atvedė tokią žebenkštukę… Senelis juokėsi ir gudriaistebėjo Antaną.

    – Ji ne iš Kirbynės, o iš Griežės kaimo – ten prie įlankos.

    Vaikinas pritarė galva: taip, tegu bus iš Griežės.

    – Skaudvilytė… Gal pažįsti?

    – Ne.

    – Kad aš jaunesnis būčiau!

    Antanas susigėdęs pažvelgė į lubas – jis buvo pagalvojęs: kodėl senelissavo laiku nevedė? Šita mintis jam atrodė nusikalstama. Jis ginė ją nuosavęs, kaip ir kitas panašias, ilga eile susirikiavusias įsibrauti įsmegenis ir ten drumstis. Todėl buvo patenkintas, kai profesoriusdunkstelėjo kairiąja ranka į stalą ir pakėlė dideles, susimąsčiusias akisnuo užrašų: taip jis pradėdavo darbą. Vaikinas pamirkė plunksną, ir jamplūstelėjo smagi vilnis širdyje, kad po anos lengvos, giedrios rašysenosgalės išvedžioti eilę sunkių, riebių savo raidžių. Jis įsmeigė plunksną į

popierių, padarė tašką ir laukė, kurią raidę pradėjus. Profesorius vėlgrįžo į savo pastabas, sutrauktas čia dideliuose lapuose, čia mažuose,apdraskytuos sklypeliuose, grįžo į ilgų metų triūsa, surinktą iš visų mūsųžemės paminklų, iš akmenų, iš kryžių, iš kiekvieno senkapio ar piliesgriuvėsių, iš knygų ir rankraščių. Žila barzda tyliai čiužėjo po šituosnebylius praeities liudytojus, lyg žadino juos kalbėti, virsti gyvu kūnu,atgimti žėrinčiuos vaizduos.

    – Perskaityk, kuo ten baigiau.

    – “Ir kai mes stebim sunkius akmenis mūsų senovės pastatuose, rūstūsgranito luitai mums tampa gyvi ir byloja: kalba jie, kad vienos rankos,vienas žmogus negalėjo jų sukrauti, kad tam darbui reikėjo talkos, reikėjodraugės, reikėjo kolektyvaus gyvenimo, ir iš to mes regim mūsų tėvus irprotėvius gyvenus socialiniu gyvenimu, bendruomenėmis jau pat mūsų tautosaušroje…”

    – Gerai.

    Ir jis diktavo toliau. Jo balsas skleidėsi iškilmingai ir didžiai,liejosi ilgais sakiniais, kuriems jis pritarė, palengvėle siūbuodamasgalvą. Kambaryje ir namuose buvo tylu. Tik šitie glūdūs žodžiai sklido,kilo aukštyn ir dusliai atliepė kertėse. Pro langą plaukė baltas debesėlis,padūmavęs apačioje. Įlėkė širšė, apsuko ratą ir vėl nuskrido. Senelispamiršo savo užrašus, jo mintys blaškėsi, jis kūrė galingus regėjimus, išgrabų kėlė ramybės ištroškusius, leido jiems dar kartą keliauti raistais,kautis su žvėrimis, kopinėti bites ar grįžti į savo kiemus. Ant jo kaktosišsimušė pora raudonų dėmių.

    – Pasilsėk, – ūmai tarė jis.

    – Ne taip greit pailstu.

    – Nieko, nieko… Perskaityk, ką parašei.

    Antanas nusikosėjo. Žinojo, kad senelis mėgsta klausytis savo raštų:jis klausėsi tarsi stebėdamasis, kad štai iš jo galvos ištryško tosnetikėtos mintys, visa šita nerimstanti srovė. Tarpais nutraukdavo,taisydavo susipainiojusį perijodą – jis jautė silpnybę tiems ilgiemssakiniams, kurie vilnija, daro vingius ir užuolankas, bėga pirmyn, tai vėlgrįžta atgal ir baigiasi staigiu atsidūsėjimu.

    – Kaip tau atrodo?

    – Aš visados mąsčiau, kad jūs esate geram kelyje.

    – Būtent?

    – Jūs juokiatės iš negyvų tiesų.

    – Gerai pasakei, sūnau. Tiesą reikia gerti kaip vyną, o ne kaltisausais įrodinėjimais, kaip vinį į sieną. Ir aš visai neįrodinėju: ašteigiu, aš skelbiu – tik šitokiu keliu žmonėms perduodami dideli dalykai.Taip, aš juokiuos iš sustirusių, sudžiūvusių ir nuo sausros girgždančiųsmegenų. Aš noriu, kad mano žodžiai apimtų visą žmogų, patrauktų ir neštųjį, perlytų jį ligi paskutinio siūlo, nelyginant audros sriautai, aš noriu,kad jie praplėstų kūdikio nustebusias akis, pavergtų jaunuolį žydinčiuos jometuos, būtų paguoda suaugusiam ir ramybė senim. Dėl to aš savo mokslodarbams statau tokius reikalavimus, kaip menui. Mano darbas sunkesnis negudailininko ar rašytojo: aš derinu du dalyku, dvi teisybes. Ir tu, manovaike, suprasi, kad dėl šito derinimo aš nėsu objektyvus: aš sakau ne visųmokslą, bet savo mokslą, savo tiesą. Jeigu reikia, aš jas daraugalingesnes, labiau žėrinčias. Ir aš noriu, kad mano mokslu tikėtų, jįmylėtų, sudėtų ir kiti į jį savo jausmus ir aistras. Aš nekenčiu tų, kurievedžioja nosimi po pergamentus, po geltonus senų laikų popierius ir niekodaugiau nemato, kaip pergamentą ar popierių. Aš už kiekvienos raidės, užkiekvieno taško regiu kraują, regiu tūkstančius alsavimų ir mirčių. Šaltasmokslas yra nusižengimas. O, jūs išminties boseliai, kurie tarškėdamiriedate ir giriatės: mes suskaitom tūkstančius skruzdės akių, mes ištiriamuodo sparnelį, mes žinom daugel gerų dalykų! Bet aš sakau: kas iš tų jūsųgerų ir negyvų žinių, jeigu jos neatliepia visų mūsų kančioje ar džiaugsme,jeigu tuos nugrubusiuos tyrinėjimuos nebuvo galvota apie visos žmonijostroškulį ar paguodą. Jūs, pageltę protai, kurie nuplikote dvidešimt metųsulaukę, aš jūsų gailėjausi, savo širdyje verkiau jūsų ir nekenčiau…

    Jis purtė galvą, nutilęs stebėjosi savo mintyse ir graudžiai žvalgėsiaplinkui. Antanas gėrėjosi šituo įsisiūbavimu, tuo nekaltu įnirtimu ir savodvasioj pritarė aliai žodžiui.

    Širšė vėl nutūpė ant stalo ir pūsčiojo dryžu savo pasturgaliu. Antanasnuginė ją laukan ir persisvėręs ant lango nuskynė rožę. Darželyje niršoGenavaitė: buvo ten įsikrausčiusi višta su pūkuotais vaikučiais. Moteriškėmojavo skepeta, tūpčiojo ir bėginėjo pro lyses bijodama šaukti, kadnetrukdytų broliui. Mažyčiai spraudėsi tvoroje, savo geltonomis kojomisspardydami žemę, ar bailiai puldinėjo nuo vieno plyšio prie kito,neišmanydami kur dingti. Pereklė užlindo už krūmų, kaišiojo galvą įkiekvieną spragą, lakstė pašiurpusi, piktai kurkdama ir negalėdama atitiktiskylės, pro kurią čionai pateko. Prispirta kertėje ji staiga atsikreipė įGenavaitę, pašiaušė kaklą ir praskėtė sparnus, lyg norėtų kapotis. Taipsutikta, moteris svirstelėjo atgal: rodėsi, kad abi jos išsigando vienaantros. Klegėdama višta spruko pro juodą sijoną, suplasnojo ir su riksmupersirito per tvorą į kiemą.

    – …Kova buvo, kraujo daug tekėjo, – užniūniavo Antanas, grįždamasprie stalo.

    – Iš kur toks linksmas ?

    – O, taip sau…

    – Šiandie užteks. Pasiimk pirmą “Papročių” dalį. Turėdamas laikonurašysi… Ar smarkiai dirbi?

    – Nelabai. Vėliau sėsiu prie egzaminų.

    – Susitrukdei pavasarį.

    – Ak, ta liga man…

    – Vaike, pasilsėk, išmesk iš galvos rūpesčius… Ko tu juokies?

    – E, seneli, kartais malonu turėti rūpesčių!

    – Suprantu: kiekvienas turi savo žydėjimą. Žydėk, sūnau, ir būklaimingesnis, negu mes kad buvom.

    Ir susimąstęs glostėsi barzdą.

    – O kaip namie?

    – Onutė siunčia jums linkėjimų.

    Onutė buvo ketverių metų Antano sesuo: su ja dažnai juodu šnekėdavosiapie profesorių, kuris čia būdavo pasakų milžino, čia miltuoto Kalėdųdieduko rolėj. Ir šitas diedukas nesigynė, – jam smagu buvo, kad kažin kurtoli, kalvų pašlaitėse, kūdikis kartais jį atsimena, savo geroj širdyapmąsto jį, nepažįstamą žmogų. Jis susigraudino ir tarė, žiūrėdamas sau įrankoves, susigėdęs pats savęs:

    – Beje, ką veiki šįvakar?

    – Nieko.

    – Ateik pas mane vėžienos: čia toks Kostas man užteikė.

    – Pažįstu.

    – Ir pasistenk būti dailesnis.

    Antanas linksmai nusipurtė: taip, jis supranta paslaptingą seneliomirktelėjimą.

    Pasibruko užrašus po ranka, stragiai apsisuko ir, jau gatvėje,uždainavo:

    – Žuvėjai žuvavo, Marytę sugavo…IVVAIŠĖSAtvažiavo meška

Su alučio bačka.

    Daina    GONKOSE buvo girdėti trepsėjimas ir kojų trypimas. Svečias gaišo ten,šnypštėsi ir tik paskui galais krumplių subirbeno į duris. Atvėrė jasplačiai: rodėsi, kad pro jas turės išnešti lovą ar stalą. Kunigas,prisilaikydamas staktos, įžengė ir linksėjo į visas puses – ir be reikalo:kambary buvo tik senelis ir Antanas. Trynėsi rankas, artinosi prieprofesoriaus ir buvo toks rimtas. Sveikindamasis sakė “labai malonu” irapsidairė: “Ką dabar veiksim?” – kalbėjo neramūs jo žvilgsniai. Išsitraukėnosinuką, kruopščiai išsivyniojo ir pakėlė aukštyn, nei tai rengdamasisčiaudėti, nei tai kaktą šluostytis. Nieko nedaręs, slinko nejučiomisskarelę į kišenių ir įsižiūrėjo į Antaną.

    Klebonas dar turėjo nekaltą paprotį – glostyti savo pakaušį visa saujair atsidėjęs. “Ar neišaugs bent vienas kuokštas”, sakė jo rankų mostas.

    – Aure, – numojo rankove kunigas į strazdų pulką, lėkusį per miestelįnakvoti į šilus. Ir atsidūsėjęs dar tarė:

    – Bipig jiems skraidžioti.

    Jo balsas buvo nuoširdus ir švelnus. Vaikinui vaidenos, kad gailisi šisžmogus, kam negali lakstyti kaip volungė ar kregždė: plasnodamas jisgarbintų Viešpatį ir kiltų ligi pat dangaus. O tas dangus pro giriosviršūnę buvo geltonas ir pilnas vakaro rimties. Nuožulnūs spinduliaičiaužėjo namų stogais, klojo ištysusius šešėlius, o iš laukų kilo ryškūsaidesiai: kerdžiaus ūbavimas, šieno grėbėjų paskutinė daina, toliskardintis karvės bliovimas.

    – Čia beveik nejauti miesto, – pastebėjo kunigas.

    – Iš tikrųjų, – pritarė senelis. – Ir labai smagu…

    – Labai smagu, – linktelėjo galva klebonas ir vėl žiūrėjo į Antaną.

    Dabar visi trys atsikvėpė giliai ir klausėsi. Pro varnėnų švilpavimądar toli tenai buvo girdėti juokas – jaunas, saulėtas juokas. Su juoatraibuliavo ligi šitų tylių vyrų šviežia, jauki vilnis. Kiek palaukus, prolangą prabėgo dvi galvos. Tuoj sudundeno gonkų grindys, ir kuždesys maišėsisu prilaikomu krykštavimu. Kunigas su visa kėde apsigręžė į duris, ištiesėkojas į aslą, kad buvo matyti kiškų galai, paskui vėl įtraukė po savim ir,pasviręs į dešinį šoną, laukė patenkintas, su šypsniu lūpose. Ūmai jisplieniniu žvilgsniu pervėrė Antaną. Tas žvilgsnis sakė: “Dabar tai bus!Pamatysim!” Bet vaikinas nesirūpino tais nebyliais klebono ženklais. Joširdis sutvaksėjo gyvai; maloni šiluma palietė jo veidą. Bijodamas, kad antkaktos neišmuštų prakaitas, jisai atsistojo, bandė apie ką kita galvoti,tik jau buvo pervėlu.

    Jinai stabtelėjo ant slenksčio ir greitai alsavo. Atrodė, kad būtų sudrauge bėgusi ir lenktynes laimėjusi. Susimąsčiusiu žingsniu lėtai ėjo perkambarį, o jos akys juokėsi, žiūrėdamos į senelį. Tose akyse buvo ir kažkasvaikiško ir gudraus, tartum jinai būtų padariusi mažą klastą. Ji nešėsibijūnų, žiedais nuleistų į grindis, ir jais pritarė savo vilnijančiaieisenai, nerūpestingam linijų žaismui kūne. Gėles įspraudė seneliui į glėbįir juokėsi, stovėdama priešais. O jisai skonėjosi ir tarė:

    – Na, duktė. Už lauktuves aš tave…

    Ir jis pakreipė žandą, o mergaitė pridėjo lūpas prie jo šerių,nukaitusi ir išdykaudama. Tada jinai pasižiūrėjo į Antaną, į kunigą irpasakė:

    – Aš ne su visais…

    Su klebonu ji buvo pažįstama. Jisai nepakilo nuo krėslo, žiūrėjo išapačios į ją ir buvo nušvitęs. Sveikindamasis padavė galus pirštų, greitaiištraukė ranką ir kratė savo pakaušį, lyg labai stebėtųsi:

    – Ir augi, Valentina.

    Antanas neramiai, netikėdamas pažvelgė į ją. Pro klebono viršugalvį irjinai pažiūrėjo į vaikiną, ir josios akys buvo geros ir lyg kažko norėjoklausti. Vaikinas susigėdo savo staigaus žvilgsnio ir, kad turėtų kąveikti, įsižiūrėjo į bijūnus, kuriuos profesorius apkabinęs spaudė prieplačios savo krūtinės. Mergaitė ištraukė vieną žiedą, o suglamžyti lapai iršakutės skėtėsi. Jinai gėlę padavė klebonui, kuris dėkodamas sukišo visąsnapą į raudonus lapelius, paskui sugniaužė dovaną saujoj ir laikė antkelių.

    Dabar Valentina susirūpinus ėjo į Antaną. O jis apsiniaukė: kodėl jinesišypsojo? – beveik su skaudama širdim jis mąstė. Valandėlę žiūrėjosi abukaisdami.

    – Mudu jau, rodos, matėmės, – sakė ji sveikindamosi ir norėjonusijuokti.

    Bet sumišo, dar labiau nuraudo. Antanas nepagalvojęs prasitarė:

    – Ir dar kaip matėmės!

    Jinai pakratė savo garbinius: jos plaukai buvo perrišti mėlynu kaspinu,ir patį ji vilkėjo šviesmėlę, beveik pilksvą suknelę, tokios pat giedriosir ramios spalvos, kaip ir josios žvilgsnis.

    Juodu stovėjo už senelio, kuris atgręžė galvą ir tarė:

    – Juk ne viena buvai?

    – Panelei Bronei atsitiko maža katastrofa. Dabar ji pas Genavaitę.

    – Visai ne pas Genavaitę, o čia, – atsiliepė nuo slenksčio naujaviešnia.

    Buvo ten Bronė (Vadinosi ji Bronė Šveliūtė), toji pati, su kuriaAntanas sėdėjo autobuse. Jinai nelaukė, kol ją supažindins, iš eilėsapsisveikino su visais, ir vaikinas savo delne pajuto šiurkščią, vėjųnupustytą ranką. Apsimesdama supykus, ji truktelėjo Valentiną už rankovės,sakė “kaip Dievą myliu” atsikeršysianti, kam ją palikusi; pasiteiravo, arautobuse Antanui vakar buvo labai tvanku. Taip, buvo labai tvanku! Ir dar įšalis vartė… Abu nusijuokė; jiems pritarė ir Valentina; matyt, juodvibuvo jau išnagrinėjusios kelionę, žinojo visus nuotykius.

    – Katra talkinot seneliui? – jis paklausė.

    – Aš, – tarė Valentina.

    Ir kad žodžiai būtų tikresni, pirštu parodė sau į krūtinę. Antanasžvelgė į tą pirštą ir galvojo: “Žebenkštukė…” Jam dingtelėjo baltas,laibas žvėrelis, su aštriais dantukais ir švelniu kaileliu. Jis pakartojo“žebenkštukė”, ir jam rodėsi, kad jaustų saujoj minkštus kailiuko pūkus,glostytų juos, džiaugtųsi – ir džiaugtųsi ne praeity, bet dabar…

    – Sėskit gi, vaikai, – ragino senelis.

    – Klebonėli, kaip jūsų vargonai? – klausė Valentina, pasitraukdamakrėslą.

    – Vakar jau baigė taisyti.

    – Ir ką?

    – Dėkui, dukrele, dėkui! Šaukia jie kaip Dievo angelai.

    Kunigas apie vargonus kalbėjo gyvai, su meile ir dėkingas žvelgė įValentiną, kad jinai priminė jam brangų dalyką. Pakėlęs ranką, kad savožodžiui suteiktų daugiau orumo, jis pasakojo:

    – Šaukia jie kaip Dievo angelai! Aš visą dieną ir kriošiu viškose. Ak,senas jau aš, senas, vaikeli, jau man ir pirštai atneiko bespaudantklavišius, bet širdis neatleidžia ir gana. Išmėginau ir naujas gaidas,kurias grįždama parvežei. Dėkui, dukrele. Ir jei tavęs čia nebūtų, kam ašbegročiau! Tylėtų tada vargonai…

    – Kur aš dingsiu – nėra ko bijoti, – juokavo ji.

    Antano akyse ėmė augti šitas senukas. Vaikinas kiek sumišo pamanęs,kaip juokingai vaizdavosi klebono atėjimą, kaip su pašaipa vertino jogestus ir pasakymus: po nutriušusiais pavidalais būta liepsnos ir meilės.Ir Valentina jam pasirodė didesnė: štai ir ji turi kitokį pasaulį, negušitas kasdieninis, turi pasaulį, kuriame jis pats jaučiasi bejėgis.

    – Jeigu rytoj turėtum laiko, – nusikosėjo klebonas, – aš galėčiau…

    – O, koks jūs geras! – atsakė mergaitė. – Aš tikrai ateisiu. Manęs irpririštos neišlaikys.

    – Kunige Motiejau, – įsiterpė senelis, – gal nori dar vieno muzikosfanatiko?

    – Nagi, nagi?

    Tomas Žiobras svirstelėjo galva į Antaną: šis būtų puolęs seneliui antkaklo. Tačiau stovėjo nejautrus.

    – Ar tu, jaunas žmogau, irgi esi muzikantas? – prabilo klebonas.

    – Ne.

    – Ogi senelis sako…

    – Aš muzikoj nieko neišmanau, net gaidų nepažįstu. Ir vis dėlto…

    – Ką – ir vis dėlto ?

    – Aš… aš nieko taip nemėgstu kaip jos.

    – Įdomu, vaike, įdomu.

    – Galiu kiauras valandas klausytis visų tų sonatų, fūgų, kvartetų. Irjaučiu nepaprastą džiaugsmą. Ir vistiek nieko nesuprantu: aš negalėčiaupaaiškinti arba atsiminti nė lengviausios ištraukos.

    – Argi? – nustebo Valentina.

    – Gryna teisybė, panele Valentina.

    Jis pirmą kartą ištarė jos vardą ir buvo laimingas.

    – Gryna teisybė, – jis kalbėjo. – Ir aš manau, kad menas kuriamas netam, kad būtų suprantamas ir aiškinamas, bet tam, kad jį mylėtų ir juogėrėtųsi. Ir juo didesnis menas, tuo jis protui nesuvokiamesnis. Aš jįpalyginčiau su ežeru.

    Valentina kreiva akim dirstelėjo į Antaną.

    – Jeigu norit, – su mariomis: kai jų vandeny maudaisi, jauti smagumąvisai ne todėl, kad visų šitų lašų cheminė formulė yra H2O, bet todėl, kadvisa būtybe, kūnu ir siela susiduri su gamtos reiškiniu, su. gamtos jėga,kuri tave apsupa ir vilioja. Ir muzika mane panardina kaip baltaiapsitaškiusi marių vilnis: su džiaugsmu aš bėgu į ją, šoku prieš ją, nardauir esu laimingas. Po valandėlės ji dingsta negrįžtamai, išpildžiusinesuprantamą likimą.

    Vaikinas nusišluostė kaktą. Jis nebuvo pratęs šitiek daug kalbėti irvaržėsi čia sėdinčių žmonių. Ir jis bijojo, kad jie nepašieptų jo, nes sakėtai, ką giliai mąstė savo širdyje. Valentina sėdėjo susigalvojusi, rankassterblėje sugniaužusi. Bronė Šveliūtė gi dirsčiojo į vyrus, norėdama iš jųveidų susekti, ar čia reikės pasijuokti ar rimtai galva linktelėti.

    – Ateik, jaunas žmogau, – griežtai nusprendė klebonas.

    – Apie kokią penktą valandą, – dar jis pridėjo.

    Ir bijūną: vis laikė tarp kelių.

    Senelis, kurio puokštę Valentina buvo įmerkus į vazoną, tarė Antanui:

    – Matai, koks iš tavęs Saliamonas. Bet gal nubėgtum pažiūrėti, ką tensesuo…

    Virtuvėj kvepėjo šviežiai virtos žuvys. Genavaitė kruopštė tarp garųdebesies, kuris mušėsi į palubę ir ten plaukiojo. Paklausta jinai patinušlepsėjo pas brolį, prisikišo prie ausies ir kuždėjo, dairydamosi įsvečius ir lyg prisivengdama, kad tie neišgirstų jos paslapčių.

    Atsitiesus jinai garsiai pasakė:

    – Suprantu, suprantu…

    Ir vėl pasitraukė į garuotą savo viešpatystę.

    – Dar vieno žmogaus trūksta, – prabilo senelis, – bet jau būtų laikasir kūną paguosti.

    – Inžinierius bus sutrukęs ant plento, – tarė klebonas: – tiek darbo!

    Ir jis nukreipė akis į Valentiną. Jinai nusilenkė ir pataisėsusigarankščiavusią suknelę ant kelies. Paskui atsirėmė į krėslo atlošą irramiai žvelgė pro langą, žvelgė į temstančią dieną, į paskutiniusspindulius ties girių viršūnėmis ir į tą vakarinę dagilio giesmę rožiųkrūmuose.

    Genavaitei susiruošus, Antanas likosi paskutinis. Jis atsistojo užsenelio ir laukė. Buvo kiek neramus, susierzinęs: iš anksto gąsdinosi, kadtik nepatektų kaimynu panelė Bronė, kuri dabar taisėsi plaukus, nežymiaistebėdama jį patį. Tačiau Valentina negaišuodama prisigretino prieprofesoriaus ir pareiškė, kad jos nė su botagu iš čia neišvarysią. Antrasissenelio šonas atiteko likusiai viešniai; už jos įsikūrė klebonas, kuristrynėsi delnus: “Kad valgysim, tai valgysim”, rodos, norėjo tarti jisai.Dabar Antanas sėdosi šalia Valentinos. Ir jis buvo laimingas, žiūrėjo netiek į sriubą, kur plūduriavo raudonos vėžių kulšys, kiek skersavo šaliasavęs – ir tai su atsargumu, bemaž šaltai, kad jo neįtartų, nepasakytų:“Vaje, koks jisai greitas”. Lėtai valgyti jam reikėjo dar ir todėl, kadnežinojo, ką bedaryti su tais vėžių gabalais. Savo tėviškėj, Intiklėsžemėj, jie vėžių neturėjo, jis niekados nebuvo jų nė ragavęs. Laukė, kadkiti jį pusėtinai aplenktų, o jis patrauks jų pėdomis. Ir savo širdy jisprisipažino, kaip miela sekti, kada gurkšnis kaimynei slenka gerkle, kadapasisuka galva ir kakle nuo paausio ligi suknelės krašto sustangrėjamuskulas. Jis sėdėjo rankas prispaudęs prie šonų, ir su kiekvienupasikreipimu karšta banga plūsteldavo per jo sąnarius, ar tai imtų jisduonos riekę, ar tai atsakinėtų seneliui, ar galų gale pats kalbintųValentiną. Juodu šnekėjosi apie šienapjūtę, apie liepyną ir bites: taip,dažnai taikosi jai saugoti jų spietimą. Kunigas pasakojo seneliui, kadreikės naujai aptverti šventorių ir iš kur akmenų ir žvyriaus imsiąs.Baigęs sriubą, patenkintas atsikvėpė ir grįžtelėjo į duris: ką daugiau mumsGenavaitė atneš? Valentina sugavo šitą jo troškimą. Jog lūpos sudrebėjo, oakimis nubėgo linksmas šešėlis. Jinai išsitraukė nosinuką, nusikosėjo irpasižiūrėjo į Antaną: abu neišsilaikė ir susijuokė. Kiti pakėlė į juodugalvas. – Viešpatie, koks diedas ten vėžlioja! – šūktelėjo Valentina irpasilenkus žiūrėjo pro langą.

    – Kur? – aštriai ir nuoširdžiai atsiliepė klebonas.

    – Užlindo ten už kertės – toks su raudonu švarku.

    – Sakot, su raudonu švarku? – kalbėjo klebonas ir susirusino keltis.

    Senelis sudraudė:

    – Valiutė gi sako, kad jau užlindo už kluono.

    Antanas stebėjo vakaro žaismą Valentinos skruostuose, pilkus šešėlius,nejučiomis susiklostančius aplink akis, ant smilkinių, tamsiu ir griežturuožu nusitiesiančius pažandėse ir susimetančius į suknelės raukšles. Ūmaipasivaideno jam, kad nebylūs vakaro šešėliai visus šituos žmones suartina,pasivaideno, kad jie būtų seniai pažįstami, po vienu stogu gyvenę. Ir jisvėl galvojo, kad pasaulyje vis dėlto gera, kad yra vertų daiktų, gražiųvieškelių ir maloniai šnerančių medžių. Susimąstęs įsižiūrėjo į raudonąsaulėleidį, kuriuo pikti pirštai buvo nubraukę keletą plunksnuotų, murzinųdebesėlių. Tik štai jis krūptelėjo – smarkiai susivarstė durys. Prieblandojstovėjo ten naujas žmogus, tas pat, kur su Brone buvo ant plento. Atlašus,beveik karišku smarkumu ir įsitempimu. kaukšėdamas prisiartino prie staloir sušuko:

    – E, beveik visi pažįstami, tik…

    Ir iš eilės sveikindamasis tarė Antanui:

    – Ir poną esu jau matęs.

    “Didelis daiktas, kad mane matei”, siūbtelėjo vaikinui.

    Ir tuo pačiu laiku jis mandagiai nusilenkė ir padavė ranką.

    – Na, Valiute, kaip sveikata ?

    – Taip ilgai neatėjot, – tarė mergaitė.

    – Reikėjo tiltą baigti, darbininkams nurodymų duoti – bene jie kąišmano! – atsakė jis ir dėbtelėjo į Antano krėslą.

    – Ponas Būdžiūnai, jums sostą palikau šalia klebono, – nurodė senelislinksmai.

    Sėdęs inžinierius vėl kreipėsi į Valentiną:

    – O tu seniai čia?

    Su šituoju “tu” Antanas nuleido galvą; nusiminęs žiūrėjo į šakutę,maigė trupinius. Nerimastis ir liūdesys skleidėsi iš laukų, ir lankoselėtai skambanti daina buvo tokia nelaiminga. Kerdžius rėkaudamas ginėkarves. “Jis šiandie pasiankstino”, tarė sau vaikinas, nugirdo kažkurvėlybą kregždę čyptelėjus ir bailiai sušnairavo į Valentiną. Jinai buvoalkūnėmis pasirėmusi ant stalo, kumščias prie smilkinių suspaudus irkalbėjosi su Būdžiūnu. Jos rankų viršus buvo nudegęs nuo saulės, dabarbemaž tamsus, tuo tarpu kai iš apačios jos atrodė šėmos. “Kaip žuviesnugara”, pamanė Antanas, atsiminė ežerą ir naktį, išgirdo lengvą laivėsdunkstelėjimą. Užsikniaubė ant lėkštės, nedrįsdamas nė vienam žvelgti įakis, ir tyliai plūdo save: “Kvailas gi tu, Antanai, kvailas…” Jisgailėjosi, lyg jam būtų kas miręs, ir būkštavo, kad kas jo neprašnekintų:tada jo balsas ims drebėti… Ne, tegu jis ir ramiausiai atsakys, vistiekišsiduos – išsiduos ar giliu atsikvėpimu, ar prilaikomu alsavimu, arpagaliau netikra, prislėgta balso gaida. Jis dar sykį išmulkino save irsunkiai rijo kąsnį. Ir jam niekas netiko. Su piktu džiaugsmu sakė sau apieinžinierių: “Jo net ir ausys patenkintos nuo vėžienos: ir tos raudonuoja”.Norėjo keltis, nusisukęs žiūrėti pro langą į girias, grįžti į savo kambarįir kalbėtis su Vincuku. Tačiau vengė net sukrutėti, kelius suspaudęs, vengėatsilošti, kad kėdė negirkšteltų.

    – Ar galiu pakeisti lėkštę? – ties ausim atsiliepė Genavaitės balsas.

    Vaikinas knystelėjo, šiurkščiai pastūmė lėkštę. Jis pažiūrėjo į čiasėdinčius žmones, ir jie atrodė jam keisti.

    – Ponas Antanai, ar ilgai vakarauji?

    Dabar kalbėjo Valentina.

    Jis bandė nusišypsoti, bet pats pabūgo savo šypsnio. “Gerai, kadtamsu”, tarė sau.

    Ir garsiai atsakė:

    – Aš… aš… taip, ilgai, panele Valentina.

    – Skaitot ką?

    – Taip, skaitau. “Brolius Karamazovus”.

    – Du tomai? – pasakė Būdžiūnas.

    Ir vėl ėmė kalbėtis su Valentina.

    Antanas įsiklausė, kaip žvirbliai migdami palėpėje čeža, ir matė, kaipiš anapus girių žengia naktis, sunki ir graudi, naktis neapmatoma,neišbrendama – didžioji naktis, į savo glūdumas nešanti klaidžią sielą.VVIŠKOSE…straigelių choras gieda…

    Bern. Brazdžionis    ANT sodo vartelių pasirėmęs, jisai žiūrėjo į dangų. Rytai buvo blaivūs,vakaruose gi kėlėsi debesis, juodas, neramus. Dumsteldavo lengvas vėjelis,sušniokšdavo vyšniose ir persimesdavo jį egles, su kuriomis susikuždėjęsbėgo ir nyko girioje, Ežero pusėje žalvarnio sparnų vasnojimas buvo lėtas,pailsęs ir toks taikingas. “Reikėjo gi čia to debesies”, mąstė Antanas: dėljo gali Valentina liktis namie, neateiti pas kleboną. Įsmeigė akis į jovaroviršūnę ir lygino, į kurią pusę tas juodas mūras slenka. Jis padangėsekeliavo taip lėtai, kad iš pradžių sunku buvo pastebėti, ar jis artėja, aririasi pro šalį, o gal vietoje stūkso. Vaikinas nusigiedrijo ir guodėsi:“Lietaus nebus! Dangaus kalnai praplauks pro šoną”. Apsisuko ant kulnies irlinksmai švilpiniavo. Jisai norėjo bėgti, šokinėti per griovius, raičiotispo šieną pradalgėse ir gulėti aukštininkas dobilų lauke, tarp samaniųbičių. Troško šnekėtis, pasakoti niekus ir juoktis. “Jinai ateis”, sakė jisir žvelgė į duris, ar nepamatys Vincuko. E, juodu pasiaustų! Bet gonkosesutrepsėjo šeimininkė – ir jisai pro vartelius išnėrė į gatvę, smėlėtą, sugiliomis provėžomis ir nušiurusiais žolės kuokšteliais.

    Jis negalėtų tarti, kad nemėgstąs šeimininkės. Geriau pasakius, jautėsijai nusikaltęs, turėjo negryną sąžinę: buvo tai toji pat moteriškė, kuriautobuse taip smarkiai ir kvapniai vėdavosi priešais jį. Tada jis savodvasioj pašiepė ją, niekino, ir štai dabar jam rodėsi, lyg Šėmaitienėžinotų jo mintis, žinotų buvusį nedraugiškumą. Dėl to jis varžėsi josakyse. Kai ji meiliai jam pasakodavo apie savo jaunystę (“Ak, ponasAntanai, ir aš buvau jauna”), apie sudraskytas Vincuko kelnaites, jis vengėtiesiai pažvelgti, stengdavosi stovėti ar sėdėti skersas ir domėjosipralekiančia plaštake ar balzaminų šakomis, kurios už lango lingavo. Nūnišsisukęs nuo pavojaus, žengė viduriu gatvės. Jam buvo malonu kojomisgiliai užkabinti smėlį, pasižiūrėti į smulkutėmis kruopelytėmis aplipusiusbatų galus. “Ne, debesis tikrai nuvažiuos į šiaurę! Kam jo čia reikia”,stiprino jis save. Kregždės kilo aukštai į orą. Užpūtė pušų kvapas, kaitrusir sausas. Vaikinas pasuko siaura girios juosta, įsibėgėjusia ligipaskutinių miestelio namų. Slidūs spygliai čiuženo po kojomis, buvo gera irplatu. Vis galvojo, kad jinai ateis, o gal ir jis pats ją išvys skubančiątakeliu tarp medžių ir sušilusią, su mėlynu kaspinu plaukuose. Kėkštaspralėkė pro šalį, zylutė bėgo žeme ir stragiai krusčiojo uodegaite. Dievetu mano, kaip dailiai ji geltona, su juodais plunksnų brūkšniaissparnuose… Sustojo, atsilošė į pušį; švelnia jos žieve skruzdė lipo įviršų. Retkarčiais ji stabteldavo, lyg paklydusi supleišėjusiuos grioviuos,pakraipydavo žnyples ir vėl kopė aukštyn, į žalią viršūnę skaidriamdanguje. Pušys siūravo, glaustėsi, ošė svaigiai, tave ramindamos irapkerėdamos. Antanas sekė, kaip jų galvos iš lėto susisiekia ir vėlskiriasi, pasijuto tarsi pats būtų siūbuojamas ir keliamas ar traukiamas iškurtaus šulinio į šviesą, į aukštybių žydrumą. Bokšto laikrodis ėmėvalandas mušti.

    – Jau penkios! – krūptelėjo vaikinas ir apsižvalgė aplinkui.

    Kielė stovėjo prieš jį, perkreipus galvą. Tarp šakų pralėkė genys irvėl išnyko.

    – Aš gi pavėlavau, – graudenosi Antanas ir skubėjo bažnyčios linkui.

    Gatvės buvo tuščios. Rinkoje žolę pešiojo pora ožkų. Jos mekeno, pamatęjį, ir purtė savo barzdas. Nuo namų stogų nusileido šešėlis ir greitai

tvindė erdvią aikštę. Debesies sparnas užgavo saulę, paglemžė ją po savim.Tamsus ruožas nuslinko ežeru ir bėgo prie vienuolyno, kurio bokštas darskaisčiau sublizgo prieš apsiniaukdamas.

    – O jeigu neateis jinai, – neramiai pakėlė galvą ir apsižvalgė Antanas.

    Taip, ko jai ateiti! Vakar ją lydėjo inžinierius ir buvo po rankapaėmęs. Viešpatie, kaip smagu būtų ją po ranka turėjus! Jam gi teko BronęŠveliūtę vesti ligi namų. Ji, toji Bronė, visą laiką šnekėjo apie jausmusir sakėsi rašanti apysaką. O, Valentina, koks gražus jos balsas! Kai jišypsosi, jos skruostai įsigaubia, ir nosis tada jai esti lyg tarp dviejųmažų kalvelių. Ir ji dabar neateis. Kas jisai jai? Sustojęs priešventoriaus mąstė, ką jinai dabar veiktų. Išsiėmė veidrodėlį, pasižiūrėjo įsave. “Koks išraudęs”, tarė sau. Ne, jis prastų žmonių vaikas, ir jei turitruputį gabumo – ką gi reiškia gabumas šiuo atveju! Debesis slinkoneskubėdamas ir, apsigalvodamas, traukėsi nuo saulės. Štai jo kraštas ėmėkaisti, žėruoti, ir šviesa vėl apsėmė žoles, namus ir žmones. Ūmai Antanasspragtelėjo pirštais: “Ateis! Ji nenorės kunigo nuvilti: taip gražiai jisprašė!” Ir lengvu žingsniu, pasispirdamas į akmenis, jisai lipo šlaitu,kurio viršuje stovėjo bažnyčia.

    Kleboną rado ant bažnyčios laiptų. Sėdėjo alkūnes į kelius atrėmęs,galvą kumštimis suspaudęs. Jis žiūrėjo į šiurkštų granitą po savo kojomisir nenugirdo ateinančio vaikino. Šisai sustojo, nenorėdamas drumsti kunigoMotiejaus. Plataus šventoriaus pakraščiuose augo dideli jovarai, kuriųšakose varnos buvo susinešusios lizdus; jos kvarksėjo ir skraidė aplinkui.Smigo į žemę keletas geležinių kryžių: čia buvo palaidota pora parapijosiškilnesniųjų – dvarininkas, pralotas, dar Dievas žino kas, – o bendrikapai buvo už Kirbynės miestelio, sugulę miško šone: sumigusieji galiklausytis amžinos girių giesmės… Vaikinas bandė negirdomis prieiti iratsisėsti šalia kunigo: tegu jisai nustebs, pakirdęs iš savo mąstymų.

    Tačiau žvirgždas persmarkiai girgždėjo po batais. Ir varnos suskatonežinia dėl ko rėkti. Klebonas pažvelgė, nubraukė rankove per pakaušį,kuris žibėjo nuo spindulių. Jo akys buvo klaikios, lyg ko nesuprantančios.Jis pažino Antaną, pakilo nuo gaidų, kurias buvo pasėdęs, ir tarė:

    – Sveikas, jaunas žmogau! Kur daugiau?

    – Nežinau. Bet ji netrukus turėtų būti čia.

    – Ar šnekėjaisi?

    – Su kuo taip?

    – Na, su kuo! Ogi su Valentina!

    Kaip tu galėtum nesišnekėti su tokia mergaite, – rodos, sakė atviroskunigo Motiejaus akys!

    – Sėskis šalia, – tarė jisai, grįždamas ant gaidų… – Dievo galybė,Dievo galybė!…

    – Ką taip sudūmojot?

    – Ak, jaunas žmogau, visko prisigalvoji. Nūn sėdžiu štai ant laiptų irmąstau apie Viešpaties kelius. Sunkūs tie jo keliai, ir aš daug konesuprantu… Daug ko nesuprantu…

    – Nereikia perdaug komplikuoti pasaulio.

    – Aš nekomplikuoju. Aš noriu atmesti visas smulkmenas ir pamatyti tikaiškiausias gaires. Ir man pasirodė, lyg būčiau pamatęs… lyg būčiaupamatęs…

    – Nagi, sakykite…

    – Taip, nūn skelbia šimtus išminčių ir mokslų. Tačiau yra ne šimtaipulkų, bet tik du: tie, kurie su Dievu, ir tie, kurie be Dievo. Nėra jokiotarpo, jokio vidurio tarp šių dviejų. Yra tik du šitie pulkai, o visa kitanesiskaito.

    Ir jis griežtai pertraukė pirštu per akmenį, tarsi išbrauktų visus,kurie siūbuodami vaikšto tarp šitų dviejų pasaulio jėgų.

    Jis tarė:

    – Visi tie viduriniai pila savo alyvą į šėtono katilą. Ir nežinia, kaipvisa tai baigsis. Baisu darosi, kai žiūri tolyn prieš save.

    Antanas tarė:

    – Nėra man abejojimo: nugalės Dievo žmonės.

    – Nugalės! Lengva pasakyti – nugalės!

    – O, klebonėli, jūs netikite Kristaus pergale žemėj?

    – Kaip neabejoti man, jei pats Jėzus nežino.

    Jo balsas nutilo graudžiai, skausmingai.

    Antanas nustebęs žvelgė į jį, susitraukusį čia ant laiptų ir dvasiojekankinamą.

    – Jis nežino, ar ras tikėjimo žemėje, kai ateis, – kalbėjo klebonas,sekdamas varnų plasnojimą.

    – Aš manau, kad jis ateis, kai visos tautos bus apkrikštytos…

    – Taip yra parašyta, jaunas žmogau. Bet mano dvasia nerami: kaspasakys, ar tos apkrikštytos tautos su laiku nepamirš krikšto, ar bažnyčiosnebus sugriautos ir niekur pasauly neskambės Dievo giesmės. Ir tada galiateiti Kristus, atėjęs nugalėti – bus tai Dievo prievarta, o ne laisvasžmonių pasidavimas. Todėl Viešpaties karalystė gali ir neišsipildyti šiojžemėj: ji čia gali visai išnykti. Ar rasiu dar tikėjimo žemėj, kai ateisiu?– klausia savęs Kristus, abejoja ir nežino.

    – Kaip tada žiūrėti į Petro nenugalimą uolą?

    – A! Tu es Petrus, et super hanc petram aedificabo Ecclesiam meam…

    Čia jis ištiesė kaklą.

    – O štai ir ji.

    Laiptų viršuje pasirodė šviesūs plaukai, išsinėrė pečiai ir krūtinė.Per dvi pakopas plačiu žingsniu jinai pasišokėjo aukštyn, atsistojošventoriuje ir dairėsi. Už jos snaudė girių viršūnės ir dunksojo debesis,nusviręs į šiaurės pusę. Pamačiusi kleboną su Antanu, sumojo plaštaka ir ištolo šaukė:

    – Ar seniai laukiat?

    – Gero žmogaus visados lauki, – atsakė klebonas.

    – O aš visą popietę svarsčiau, ar lis ar ne, ir vis pykau.

    – Ko, vaikeli, pykai?

    – Pykau, kad lyti gali.

    Antaną paėmė juokas: abu juodu šiandie sekė dangaus kelius.

    Stovėdama priešais, ji giliai atsikvėpė, metė žvilgsnį į čiurliųlizdus.

    – Lipam, vaikai, – tarė klebonas. – Pažiūrėkim, ar dūdos neužkimo.

    Pasibruko jis gaidas po ranka ir vedėsi savo klausytojus į šoninesduris. Prieangyje gulėjo senas baldakimas; jo gėlės buvo nublukę, avinėlisnusišėręs ir apdulkėjęs. Laiptai sunkiai girgždėjo po kojomis. Jų balsaskilo nejaukiai ir atliepė tamsiose, voratinklių pilnose kertėse. Atrodė,kad iš tų kerčių nubunda didelės akys, stebisi prižadintos iš miego, tyliaikuždasi ir vėl grimsta šešėliuose. Valentinos ranka kilo nuslidintu turėkluį viršų, o Antanas sekė paskui ją ir norėjo lipti ilgai, ligi pat bokštoviršaus ir dar toliau.

    – Mes čia it kalėjime, – prabilo ji.

    – Tuoj baigsim kančių kelią, – iš viršaus atsiliepė klebonas.

    Jis buvo jau užlipęs ir pravėręs duris į viškas.

    – Lįskite pro šitą skylę – toliau bus šviesu, – jis kalbėjo ir laukė,kol anuodu sueis.

    Paskui jisai užsirakino duris, priklaupė prieš altorių ir užvertęsgalvą stebėjo žibančias, šaltas dūdas.

    – Ar gerus turi raumenis? – negarsiai paklausė jisai Antano.

    – Pusėtinus!

    – Tai duosi jėgos dumplėms. Ar moki?

    – Vis kaip nors…

    – Štai, šitaip, – tarė Valentina ir prisiartinus parodė.

    Paskui ramiai ji žvelgė į vaikiną, atsirėmė į sieną ir pasirengėklausytis. Kunigas Motiejus iš pradžių išmėgino čia vieną, čia kitą motyvą,nutilo ir vartė gaidas. Atidėjo į šalį jąsias, užsimerkė ir paėmė psalmę“Dixit Dominus Domino meo…” Iš pradžių grojo lėtai, susigalvodamas irįsiklausydamas į atskirus garsus, sekdamas, kaip grynai jie skambavargonuose. Toliau ėmė tekėti iškilmingi, vėsūs aidesiai, nykiai irgalingai prabilo po šituos tuščius skliautus. Kunigas Motiejus žodžiaispritarė muzikai – balsą jis turėjo seną, nemaloniai gergždžiantį, bet įsavo giesmę jis sudėjo visą širdį ir buvo sujaudintas tais didžiaiskambančiais pranašo žodžiais. Kai kunigas sakė apie rūstybės dieną,kurioje bus sumušti karaliai, pro jo sumerktas akis žengė kariuomenės, jojosu žėrinčiais šalmais valdovai, o vėliavų plevėsavimas liejosi sumetaliniais vargonų balsais. Jisai regėjo ir vinguriuojantį tarp tyrlaukiokrūmokšnių upelį, iš kurio kelyje geria tie, kurie pakels galvas. Ir savomuzika stengėsi priminti vandens skaidrų čiurlenimą ir kaitroje ištroškusiųžmonių skubėjimą prie šaltos srovės.

    Baigęs psalmę jis nenutilo, viena ranka sklastė gaidas, o antrąjaspaudė klavišius, leisdamas netvarkingai šaukti kuriai nors dūdai. Dabarštai jis garsus suderino, ėmė skambėti neramus, prislėgtas vaitojimas argailestis. Tarsi žmogus ten graužtųsi, kankintųsi, jo dvasia būtų sudrumstair prislėgta. Tačiau pačios muzikos išreiškime girdėjai giedrią jėgą,sveikatą ir dvasios pilnybę.

    – Ar žinai autorių? – pasilenkus sukuždėjo Valentina.

    Iš abiejų pusių du susiraitę, ilgi plaukų pluoštai svyrojo antsmilkinių jai.

    – Ne, – atsakė Antanas.

    – Bacho choralas “Kur aš nubėgsiu?” O paskui, rodos, girdėsim Francko“Pastoralę”.

    Vaikinas atsidūsėjo, džiaugsmas jį ėmė ir dėl šito rimto, gilausValentinos žvilgsnio ir dėl tos išvidinės stiprybės, kuri glūdėjo muzikoje.

    Nūn pasiskardeno abejojantis, švelnus balsas – rodės, kad bijo prabiltiir skambėti šitam svetimam pasauly, ištrauktas iš sapnų glūdumos.

    Vėl atsisuko jinai:

    – “Pastoralė!”

    Grynas ir giedrus skambesys atsiliepė iš tolo. Antanas prisiminėpiemenėlį, sėdintį su švilpyne tarp pirštų ir grojantį, klausant šitiemsžaliems medžiams ir pilkiesiems ėreliams. Štai garsai pasikeitė, jie taponeramūs, greiti ir krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomisčiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais. Jisai matė palšus klodųsluoksnius, tamsiais protarpiais griūvančius vienas po kito. Jo galvojšmėstelėjo Čiurlionies paveikslas – jis pats negalėtų pasakyti, kuris.Kažkas žalia ir šėma susimaišė jo vaizduotėje. Jis su pavydu žvelgėValentinai į pečius: jie taip ramiai kilnojosi ten priešais jį. Taip,suvokia ji kitokią prasmę visų šitų andantino, allegretto ar stoccato. Irkai kunigas Motiejus paėmė pianissimo, jinai pasižiūrėjo į vargonus lėtužvilgsniu ir pritardama linktelėjo galva. Tačiau muzikantas nesidairė įšalis; jis atrodė pamiršęs ir sienas, ir šituos du žmones, ir net pačiusvargonus, o vaikščiojo ir grimzdo savo melodijose… Vėl atsiliepėpiemenėlis pagiryje. Jis grojo vis padažiau – ir švelniai, švelniai užgesojo daina.

    Kas toliau prabilo, vėl buvo pilna jaunystės, giedrumo ir plūstančiosšviesos. Vaidenos, kad du žmonės eina patenkinti, eina žaismingu žingsniuerdviam pasauly, eina pasiekti svaigios laimės. “Kelkitės, budėtojo balsasjus šaukia”, skaidriais balsais bylojo, ir malonus šiurpas nupurtė Antaną.Nusilenkė nuo viškų, žiūrėjo į taką bažnyčioje nuo durų ligi altoriaus. Irštai iš šito choralo melodijų išsiskyrė sužieduotiniai, gaivūs, žaisdamižengė altoriaus linkui… Ilgas pabaigos gaudimas nusitęsė kaip baltasnuotakos šydas. Ir ji stovi tenai, šviesi ir graži, ir jisai jaučia, lygbūtų šalia jos. Štai mielos rankos paliečia jį už peties. Dieve tu mano….

    Tikrai jį palietė.

    – Ponas Antanai, – sakė Valentina.

    Jisai atsisuko. Pasikišęs po pažaste gaidas, klebonas lipo žemyn.Muzika, kuri dar gaudė jam ausyse, jau buvo užmigusi bažnyčioje. Skliautaibuvo ramūs. Dūdos žibėjo šaltos ir kurčios. Pro langus mušėsi linksmispinduliai ir žaidė ten žemai, tarp vėliavų.

    Antanas norėjo tarti gerą žodį klebonui, tačiau, žvelgęs į jį, tokįrūpestingą, savyje paskendusį, nieko nepasakė. Kunigas Motiejus klupštelėjoprieš altorių, dideliu raktu atsidarė duris, ir taip visi trys nebylūsnusileido į šventorių.

    Ilgais sparnais švaistydamiesi aplink bokštą lakstė čiurliai, lakstė irplasnojo prisisegę prie savo lizdų palėpėse.

    – Ech, vaikai, vaikai, – prabilo klebonas, traukdamas saulėtą orą įkrūtinę.

    Ir geromis, tarsi viską atleidžiančiomis akimis įsižiūrėjo į juodu.VILAUKIMO DIENOSŠitoje vietoje aš jau nieko negirdžiu,

esu vienų vienas…

    Paul Claudel    NUBUDĘS nedrįso atsimerkti. Eglė švagždėjo į stogo skiedras. “Lyja irlyja”, skaudžiai mąstė jis ir įsiklausė, nejudrus, aptingęs. Namuose buvoramu, ir pro vokus juto jisai prieblandą, tyliai niūrinčią kambaryje.Vienas jis buvo, vienas!… Ir jam pasivaideno, tarsi visam šitam dideliampasaulyje, visuose slėniuose ir šiluose nebūtų nė jokio žmogaus, jokiosgyvos dvasios, o jis pats gulėtų begaliniam tyrlauky, tartum miręs, tačiaugyvas, įsiklausęs į šiurkščios žolės švilpimą ir į smėlio ritenimąsi. Irjam rodėsi, lyg štai pakyla jis nuo savo guolio, pakyla klaikus ir eina suaukšta lazda per žemę, niekur nesutikdamas nei vyro, nei moteriškės, neiangies, eina su neapsakomu liūdesiu širdyje, nors jaučia netoliese kur,šituos sambrėškiuos, klajojant pirmykštį džiaugsmą, nuogą, skaistų, norsgirdi tolybėje kažką ūbaujant ir šaukiant – ir sykiu tas balsas proprieblandą nepajėgė prasiveržti prie jo ir dėl to kentėjo. Priešais buvoakmeninės uolos, su daugybe takų į kairę ir į dešinę. Greta rūstaus akmensbuvo priklaupęs žmogus, numetęs lanką ir strėlę šalia savęs – pirmapradisvyras, su rudu kailiu aplink juosmenį, stiprus ir sveikas. Iš kiaušo jislakino tigrą, kuris antai, kaip katė, lapsi rausvu liežuviu ir pritūpęslaižosi. Ir Antanui dingojo, tarsi pats tenai klūpotų, o jo gyslose tekėtųsandora su ana nepasiekiama gadyne, su žalvariu ir gyvate, ir tvintųdžiaugsmas tiems šaltiems akmenims ir nevaisingiems krūmokšniams. Visidaiktai stovėjo nauji, ką tik gimę, ir dėl to apimti linksmybės. Ir moterysbuvo ką tik gimę, ir vyrai ką tik gimę, o vienu metu su jais ir balti jųkūdikiai, vedami už rankos. Visi jie ėjo procesija tarp uolų, atšaižų irretkarčiais nyko tarpekliuose, iš lėto vėl išlįsdami ir giedodami. Visųbalsų viršum karaliavo vienas balsas – skaidrus, į dangų šaukiantis,pažįstamas ir mylimas: josios balsas.

    Atsisėdo ir sekė šitą skardesį. Pailsusiu ir laimingu mostu ištiesėranką, lyg sveikintų giesmininkę, suabejojo valandėlę, ką turėtų veikti, irnuo stalo pasiėmė sąsiuvinį. Jo mintys tapo aštrios, jis regėjo didžiąsiasdaiktų linijas, ir jame atliepė galingas ir senas aidesys. Jisai iš lėtorašė:    Garbė tau, uola, vandenie ir paukšte

    Ir tyrlauky šaknis įleidęs krūme!

    Pasveikinta būk, viešpate genties pirmosios,

    Ir tu, tolusis balse debesy.

    Mažasis kūdiki, moterie ir vyre,

    Ir lakanti pantera – šaukite,

    Visi jūs saukite Didžiajam, debesiuos gyvenančiam!

    Garbė tau, žole, ugniava ir žeme,

    Garbė tau, pirmapradis vyro ir moters skaidrume.    Abejingai nustūmė sąsiuvinį ir krutindamas lūpas kartojo paskutiniusžodžius: “…pirmapradis vyro ir moters skaidrume”. Jame brendo varžantisjausmas, smilkiniai judriau suplazdėjo. “Kodėl taip parašiau?” –nesuprasdamas teiravosi savęs. Ir stebėjosi: kambary sienos, krėslas irpaveikslas, ant grindų numestas švarkas ir batai – visa buvo netikėta,rodos, pirmą sykį matoma. “Ne, tarp vyro ir moters nieko nėra nuodėminga”,griežtai jis tarė ir šoko iš lovos. Atsidarė langą ir persisvėrė į lauką.Šiandie nelijo. Nebylus rytas aušo miške ir miestely. Vėsus, drėgnas pušųoras smelkės į kambarį.

    – Kad tik nelytų, – kalbėjo sau vienas Antanas.

    Pasilenkė per langą ir rovė ilgą vijoklį. “Kokios sunkios dienos”, –purtė jis garbinius.

    Pusę savaitės dangus buvo rūškanas ir lytotas. Kaip seniai jis matėValentiną!

    – Ir dar blogesnių dalykų būta, vaikine, – guodė jis save.

    Vakar grįžęs rado viešnią. Bronė Šveliūtė sėdėjo gonkose su šeimininke,ir kaip jų išvengti! Taip, ji tuojau bėganti namo, kad vėl neimtų lyti.Ponas Antanai, ką beveikiate? Ir ji kaišiojo skėtį į skyles grindyse. –“Beje, kaip įsikūrėte”, prabilo ji ir gynėsi: “Ak, nieko, aš nebijaunetvarkos – tik akį mesiu”. Ir jinai čia sėdėjo plepėdama, ant šito krėslo.Ji rašanti apysaką. O, jinai savo kūriny sudės daug meilės ir, ir…aistros. Tai pasakiusi ji pasilsėdama žvelgė į Antaną. Jis gniaužėprakaituojančias rankas ir žiūrėjo į vakarą, į nusidriekusius debesis.Prisiartino prie lango ir neva susidomėjęs tarė: “O, ten sniegas šokinėja!”– “Viešpatie, sniegena!” sušuko Bronė, atsistojo greta jo, petimprisiliesdama. Ji atsigręžė, klausė, kur sniegena, ir šiltas jos kvėpavimasslydo jam ant kaklo. Paskui ji sakė: “Na, Valentina mano draugė. O, mudviiš mažens pažįstamos. Bet aš kito vietoj negalvočiau apie ją: ji jauapsisprendusi”. – “Kaip tai – apsisprendusi?” – tarė jisai. – “Jinai žino,kaip gyvens. Jai viskas taip aišku”. Ir tėvai būsią patenkinti…Skaudvilių ūkis didelis, o dabar toki laikai…

    Tamsa rinkosi kambaryje. Eglė po langu stūksojo kaip juodas sargybinis.“Kada ji išeis pagaliau?”, graužėsi klausydamas jos šnekų. Ir krūtinę jikilnojo taip aukštai, taip aukštai. Ir tokius lėtus pažvelgimus jiturėjo… “Jau temsta”, sakė ji. “Temsta, temsta”, – greitai jis pritarė iratsisuko į duris. Jinai gi vėl sėdasi į krėslą, truputį apsiniaukusi. Šitąsąsiuvinį ji paliksianti: “Pasiskaitykit, jame tiek jausmų, sielos… Beje,gal nežinote: vakar Skaudviliuos buvo inžinierius Modestas”… Pagaliau,pagaliau… Taip, jeigu matysit – daugybę labų dienų Valentinai! Daugybę…

    Valentina!

    Dangus blaivėsi… Paukščiai garsiau sučiulbo. Nulinkęs prie stalo,Antanas greitai rašė senelio “Papročius”. Negirdėjo subudusių žmonių, buvoapimtas karščio, norėjo skubėti, pats nežinodamas kur, padaryti ką norsgera. Valandėlę atsilošė, bandė ką mąstyti – tačiau buvo tuščia, erdvu irlaiminga.

    Ties langu kas ten ėmė dūzgėti. Tyliai, tyliai… Iškilmingai irrūsčiai zvimbdama įskrido samanė bitė. Nusileido ant grindų, bėgopašiurpinusi sparnus, retkarčiais zizendama, stambi ir su durpinės spalvoslopiniais ant uodegos.

    – E, vyruk, neimk kandžiotis! – subarė Antanas ją ir kėlė aukštyn basaskojas.

    Samanė susirūpinusi nubėgo pro šalį, skuodė pasieniu – ir kertėje, proplatesnį plyšį, išnyko po grindimis.

    – Olelia! – sušuko vaikinas ir linksmas trynė rankas. – Mano gyvenamane vieno…

    Atidžiai tyrinėjo plyšį, numojo ranka ir pasakė:

    – Kaip nors ir dviese susispausim…

    Ir ėmė juoktis. Skubiai apsiavė. Pro stogą ir pušis jau prasišvietėmėlynas dangus.

    Daržely rado Vincuką. Jis buvo apsikniaubęs stulpą ir kojomis kapstėžemę, kaip višta.

    – Sveikas, dobilėli, – tarė jam Antanas.

    Vaikas tylėjo, dar labiau užgulė ant baslio ir vis žarstė drėgną smėlį.

    Paimtas už peties, berniukas sukos į šalį, unkštė. Paskui jis alkūnenusizulino akis ir tarė truputį nelaimingu balsu:

    – Man skauda čia: gavau per kelnes…

    Ir jis atsargiai parodė sopulio vietą.

    – Bet nereikia paleisti dūdas, – gėdino Antanas.

    – Aš nė neverkiau. Bene aš boba, kad žliumbčiau!

    – O kam akis šluostaisi?

    – Toks piktumas apėmė…

    – O katras buvot kaltas: mama ar tu?

    – Kaltas buvo katinas: kam jis spiegė!

    – Sakyk gi!

    – Jis trainiojosi aplinkui mane, aš ėmiau ir užmyniau jam uodegą, irrainius kad paleis nasrus – niau, niau! Žioplys… Mama gi: “Vincai, tušėtoniuk, balzginsi man čia galvą!” – Aš nespėjau pasprukti, ir ji apkūlėmane šaukdama: “Rupūžiukas šis…”

    – Kaip manai: gerai buvai padaręs?

    – O ko tas katinas toks negražus! Visados apsiašarojęs… Ar pas senelįeinat?

    – Ne, šiandie pas jį būsiu po pietų.

    – Ar jis nesibara?

    – Barasi, kartais ir pyksta.

    – Už ką pyksta?

    – Daug už ką. Pavyzdžiui, kad žmonės blogi…

    – Tu gi nekaltas dėl to…

    – Vietoj visų žmonių jis mane išbara. Gaunu bartis ir dėl ministerių.Vakar jis man griaudėjo: “Suprantu, kad baustų vagis ar paleistuvius, betjei į kalėjimus grūda už tai, kad kitaip mano, ne, to nesuprantu”. Ir taikalbėdamas jis į mane žiūrėjo taip, lyg aš šaudyčiau žmones… Bet tau čiane viskas aišku.

    – Na, aš nėsu kvailas, aš žinau, kad ne visi aukšti ponai yra geri.

    – Gerumo tik Dievas žiūri. Štai dėl ko reikia dangaus. Ten ministeriaisbus paskirti tie, kurie buvo doriausi.

    Vincukas tarė:

    – Ar tu gaudai plaštakes?

    – Ne.

    – O ar matei iš arti lėktuvą ?

    – Mačiau. Ir sparnus čiupinėjau.

    Vaiko akys godžiai sublizgo.

    – Aš būsiu lakūnas ir skrisiu per vandenyną. Ir nenukrisiu, kaiptuodu…

    Jo žodžiai sudrebėjo graudžiai…

    – Ar tu jų neverkei? – beveik nusigandęs klausė berniukas.

    Antanui užgniaužė gerklę. Jis linktelėjo galva ir nusilenkė per tvorą,žiūrėdamas į nasturtas ir smulkius gvazdikų lapelius.

    – Eisiu, – tarė jis.

    – Kur?

    – Į ežerą. Vanduo bus drungnas… Ir saulė jau nusigainiojo rūkus.

    Spinduliai pro šakas klostė šviesias, pablyškusias drobes ant žemės.Aštriai šaukdami pralėkė čiurliai, gaudydamiesi vieni kitus.

    – Palydėsi mane, Vincuk…

    – Kad mudu su Jonu eisim voverių jieškoti.

    – Daug rask.

    Ir tiesiai per girią jis nutraukė Geisaties linkui. Vėjo nebuvo.Medžiai snūduriavo, nebylūs. Iš jų dvelkė neaiškus ilgesys, toks graudusaptingimas ir rimtis. Iš lėto sušnabždėdavo lapai, sušnerendavo viršūnė –ir vėl klausėsi, kaip tiršti syvai siurbiasi į kūną ir gyvybė plazda bežado kiekvienam šaknies plauke, kiekvienoj lapo gysloj. Paukščių giesmėsnešėsi toli ir skambiai, ir jos krūmų ir medžių tankmėje liejosi į vienąaidesį, į vieną čiulbančią ir nesuprantamai zurziančią vilnį, kuri plaukėir liepos šerdimi, ir lapės urve, ir žagaraujančios senutės akyse. Klausėsimėlyni drugiai, atsitūpę juodoj lendrės buožėj ir mirguliuodami savo sparnųžėručius. Antanui dumstelėjo širdy, lyg kad už šitų kamienų slypėtų artilaimė ir neregima švagždėtų: “Jūs manęs niekados, niekados neturėsit…” Oežeras buvo didelis, balzganas, lygus, tik šen ten jo paviršiuj alsavobejėgė vilnis ar sūpavosi antis, kaip juodas taškas. Aplinkui girios buvosustingę, apsiklostę šėmomis plono rūko dulkėmis. Ir vienuolynas mirkė savoaukštą bonią vandeny.

    Antanas užlipo šlaitu ir apsižvalgė, jieškodamas dėdės Kosto. Pamatė jįdarže: pro pinučius kyščiojo išgaubta jo nugara. Jis su kažkuo nei taikalbėjosi, nei tai barėsi.

    Vaikinas prisiartino. Senis ravėjo kopūstus ir šnekėjo. Kalė, nusišėręsir subliuzgęs gyvulys, stovėjo priešais jį, iškišusi liežuvį, nuo kurioretkarčiais capteldavo lašas, – nors karšta nė tvanku šiandie nebuvo.

    – Tu kvaila, Rude, ir spoksai į mane, – burbėjo linkčiodamas Kostas. –Ir nereikia Irške tikėti: jis būtų apsukęs… A, tuoj iš akių matyti, kassukčius, o kas ne… Bitutė, Dievo vabalėlis, triūsia ir triūsia…

    Kalė išsišiepė, rodydama seilėtas savo žiotis, ir norėjo urgzti, bettingėdama vien sudūmė šonais ir nusuko akis į pirkios pusę.

    – Sakai, eina kas pro šalį? – išsitiesė senis ir užvertė aukštynkepurę, žemėta ranka trindamasis kaktą.

    – Ogi aš čia, dėde.

    Kurpliukas valandėlę suabejojo, apsimąstė ir tarė:

    – Kaip Dievas sveiką laiko? Pažįstu, pažįstu…

    – Dėkui, nieko sau.

    Senis atsisėdo ant slenksčio ir išsitraukė pypkę. Bet nerūkė. Darlabiau užvertė kepurę ir atrodė rūpesčio graužiamas:

    – Sakyk, vaikine: kaip pats manai – moka popiežius lietuviškai ar ne?

    – Ką jis mokės!…

    – Ir aš taip galvoju. O, vage, su amžinatilsį Uršule ir ginčijamės,būdavo – ji vis savo, o aš – savo. Ji sako: popiežius, esą, kalbąs tiklietuviškai, katalikiškai. Aš tikrai negi žinosiu, bet moteriškam negaližmogus nusileisti. Matai, kad teisybės būta mano pusėj.

    Antanas tarė:

    – Norėčiau valtį…

    – Imkit. Aha, šįryt čia buvo Valentina, grįždama iš miestelio.

    – Dėde!

    – Ji sėdėjo ir suposi laivėje. Ji labai gera mergaitė. Jį viena čianepamiršta manęs. Ir ji klausė manęs, kam buvau davęs valtį aną vakarą.

    Antanas nubėgo žemyn. Sustojo ir žiūrėjo į smėlį: deja, nematyti jospėdų įminta…

    Smarkiai sudavė irklais. Viršumi nuringavo vilnis, ardydama lygų,balzganą vandenį. Į švendrus nuniro išsigandusių blizgių šeima. Antis,plūduriavusi atokiai nuo kranto, sukrypsėjo ir yrėsi slėptis, lydima juodųrutuliukų – buvo tai jos sūnūs.

    – Jinai čia sėdėjo ir suposi, – tarė sau Antanas.

    Jis sustabdė laivę, žiūrėjo į suolą priešais save. Ir buvo taip gera.

    Greitai išsivilko, puolė į ežerą, nardė ir taškėsi, ligi raudonumotrynėsi krūtinę, rankas… Paskui sėdosi į valtį, plaukė greitai ir išvydęsėmė persekioti narą, kuris čia arti prisileisdavo, čia vėl prapuldavo, lygnugrimzdęs.

    Grįždamas jis nuo ežero kranto nešėsi du sraigių namelius.VIIAVILIAITen kur meškinas ant kelmų bites kopinėjo…

    K. Duonelaitis    UŽ rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna iršlamanti tamsiai žaliais lapais.

    Po ja stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas irValentina. Jisai ją atlydėjo ligi šios vietos. Ji sakėsi nuo čianepaklysianti ir neišsigąsianti kiškio. Tai kalbėdama Valentina laužė aštrųobels ūgį, kurį vadino vilku, ir rodė savo tėviškę: “Tenai prie ežero –mūsų namai”. Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyluma snaudė šitoj lygumoj,girių apjuostoj, snaudė miežiuos ir žydinčiose bulvėse – tose nedrąsiose,niekieno nemylimose taurelėse su geltonais taškais viduryje. Ir jinai nuėjotaku, paskendus rugių lauke – ir javai skyrėsi jai iš kelio ir linkčiojo.Ir vienplaukė jos galva buvo šviesi kaip ta nokstanti žiemkenčių jūra.Pirmi šešėliai ją pasivijo, žaidė aplink ją ir buvo toki linksmi. Štairymojo čia jos petys, ir štai nulaužtas, plaušuotas obels ūgis. Ir kaipmiela savo saujoj laikyti jos ranką, šituos trapius josios pirštus… Irtai buvo ne vakar, ne šiandie, o toli, toli, kažkur saulėtų amžių pradžioj.Nūn Antanas stovi ir stebi ir klausosi, o vyturio giesmių pilna visam ore,ir pempė atlekia, švaistosi aplink galvą ir baugina, išgąstingai šaukdama.Ir jinai nuėjo…

    Ligi šitos obels Antanui viskas buvo sava – ir čirenimas aukštai irpurptelėjusi kurapkų pora. Jis pažinojo akmenų krūvą, surinktą iš dirvų, irnušienautos pievos kampą. Dirsės šiurkščiais savo grūdais braukėsi prorankas, rugiagėlės kaišė nustebusius savo žiedus iš po nulinkusių javų:svarios varpos šaukė juos prie žemės, į kurią jie buvo nuberti ir kuriojemiegojo baltas žiemos dienas ir naktis. Už sėjimų jisai rado provėžas,juodas ir drėgnas. Nusekė jomis ligi upeliūkščio vagos ir tiltelio,plyšiuose žole apaugusio. Geltono vandens dūbury irstėsi vabalas ir rangėsidėlė, tokia pat juoda, šiurpi ir nereikalinga. O dar toliau buvo namai,Valentinos tėviškė. Didelis kluonas, nusviręs į ežero pusę, beveik siekėžemę savo rudu šiaudų stogu, ant kurio riogsojo žiogai ir stovėjo garnys.Buvo rami popietė, ir visi sodo medžiai, vyšnios ir obelys, ir tas aukštasąžuolas gale pirkios – visi jie buvo tylūs.

    Siauras takeliukas, šen ten perkirstas sueižėjusių plyšių, ringavotiesiai į sodo vartelius. Antanas sustojo priešais juos. Buvo truputį

nejauku. Giliai už medžių ir krūmų buvo girdėti nematomos kalbos,šūktelėjimai. Atrodė, kad už šitos šakų ir kamienų tankmės būtų kitaspasaulis, kiti žmonės, kiti balsai, pas kuriuos nyku ir drovu įžengti.Cypdami sugirgždėjo varteliai. Sode, tarp nukarusių krūmokšnių, buvotvenkinys, prižėlęs maurų. ir žliūgių. Geltoni, pūkuoti ančiukai, sudryžomis nugaromis, sukiojosi aplink lieptą.

    Jisai klausėsi, ar neišgirs pažįstamo balso. Pro agrastas iššokošuniukas ir puolė gaigalą, kuris lyginosi plunksnas ant kranto. Paukštisnebėgo, tik įtraukė žaliai žėrintį kaklą ir šnypštė. Šuniukas tūpčiojoaplinkui jį ir skalijo – ne tiek iš piktumo, kiek dėl išdykumo. Netikėtaijis apsisuko, ir gaigalas jį pavykėjo. Šuniukas ties krūmu įsistebėjo įAntaną, kiauktelėjo ir pašiaušė sprandą. Vaikinas greitai linktelėjo priežemės, ir šunytis nucypė už agrastų.

    – Gėdykis, Tarzanai, – prabilo storas balsas.

    Išėjo vyras – drūtas, su tirštais ūsais ir vanago nosimi. Jis nešėsirankoje geldutę ir šnekėjosi su šunim, kuris slėpėsi už žmogaus ir amtelėjosykį – ne kad išgąsdintų ką nors, bet pats pasidrąsindamas.

    Ūkininkas pamatė Antaną ir sustojo.

    – Rodos, čia bus Skaudviliai? – tarė vaikinas.

    – Taip, – atsakė žmogus.

    Tarzanas pro jo kojas stebėjo ateivį.

    – Profesorius prašė… sakė…

    – Na, tai būsi sveikas. Aš kaip tik einu dūlio.

    – Ar jau pradėjot?

    – Tuojau. Galit luktelti, arba eikite pas kitus.

    Jis linktelėjo galva pirkios link:

    – Tur būt, ne visi ten bus svetimi.

    – Ne… Bet aš palauksiu…

    Juodu nuėjo prie seno, su prakiurusiu šonu gluosnio. Skaudvilis pastatėgeldutę prie stuobrio ir tarė:

    – Vakar buvom mieste ir aplankėm su Valentina senelį. Koks žmogus! Jisgi mūsų kraštą skersai ir išilgai išvaikščiojo, pusę Lietuvos pažįsta, netakmenis pakelėse atsimena.

    – O dabar pats vos bepajuda – skaudu jam taip sėdėti vietoj, –pastebėjo Antanas.

    Ūkininkas atlupo didelį pūzrą ir numetė ant žolės.

    – Ir juodu susidraugavo su Valiute, – vėl prabilo jisai.

    – Ar daug turit bičių? – nesižinodamas ką tarti, paklausė Antanas.

    Skaudvilis patenkintas nusišypsojo:

    – Ogi bus keli aviliai.

    – Čia joms yra iš ko medų rinkti.

    – Oje! Gi kai liepos sužydi…

    – Jūs ir liepų turima!

    – Ne, bet yra girioje… Ištisas liepynas… Taip, dabar žydi… A, jaubus gana šitų pjaulų. Galim eiti…

    Tarp krūmų stovėta naujo žmogaus: buvo tai berniukas, su pirštudantyse. Jis bus keliavęs pas tėvą ir, pamatęs svetimą vyrą, nedrįsoartintis.

    – E, Juozai, – šūktelėjo Skaudvilis, – eikše man į pagelbą: taip sunkunešti.

    Vaikas nesijudino iš vietos: jis tik žiūrėjo į svečią ir pasitraukėtolyn.

    – Tai ir kavalierius, – graudeno jį tėvas: – žmonių bijo!

    Juozukas atsiliko užpakaly ir kibino Tarzaną, kuris nenorėjo žaisti irnuleidęs ausis, su tokiu nusikaltusiu snukiu, vėžliojo į šalį ir mėginoslėptis krūmuose. Sodas buvo erdvus, ir tų krūmų ilgos eilės augo tarpnukalkintų obelų ir kriaušių. Vešėjo ten tankiais kupstais aštrios agrastossupurentoj žemėj, ir jų uogos karojo iš po lapų, permatomos, lyg žalivandens lašai. Tarpais kėlė šakas serbentos su raudonomis, jau didžiaipraretintomis kekėmis, į kurias pavydžiai žiūrėjo gaidys ir pasišokinėdamasmėgino skintis.

    Priešais pirkios duris kerojo klevas, vienu šonu tankias šakas atrėmęsį stogą, o kitu nusviręs į kiemą. Jo šešėlyje stovėjo sunkus stalas, iraplinkui sėdėjo Skaudvilių šeima. Rūgusiu pienu aplipę šaukštai, tuštidubenys, rudas, su atšokusia pluta duonos kepalas ir musių spiečius rodė,kad būta ką tik po pietų. Antanas apsižvalgė, tačiau nematė, ko jieškojo.Gale stalo, vytinėj kedėj, sėdėjo moteriškė su akiniais ir lopė kelnes.Jisai sumojo – Valentinos mama: abi jos turėjo dideles akis, truputįriestas nosis ir lygiam, apvaliam veide nežymiai atsikišusius žandikaulius.Tik motinos plaukai, nūn jau žilsvi, seniau turėjo būti juodi, o duktersgarbiniai buvo šviesūs, visai kaip tėvo.

    – Klausyk, – prabilo moteris, – atsivedi svečią, o mes čiaapsikrovusios. Izabeliuke, padėk man nukraustyti.

    – O ką veiks Magdė, – spyrėsi mergaitė ir įkišusi galvą į priemenęšaukė: – Magde; Magde!

    – Matot, kokią panaitę turim, – nusijuokė Skaudvilienė iš dukters.

    Duryse pasirodė ir tarnaitė, stambi, raudona, įsistojusi į klumpes.Neskubėdama, laižydamosi jinai tarė vyrišku balsu:

    – Kas?

    – O štai, – numojo mergaitė į stalą.

    – Šaukštai nepabėgs pro vartus, – murmėjo Magdė.

    Prikyšte nusišluostė burną ir lėtai imliojo duoną, dubenis. Sužėrėtrupinius į saują ir numetė vištai, kuri kaitinosi, užvirtusi smėliokrūvoj, tokia sušiurpusi ir įtraukusi kojas prie pilvo.

    Kai jau buvo apsisveikinę ir radę šneką, – Izabelė su karklo virburankoje atsistojo už motinos ir nepaleido Antano iš akių: ji viską turėjožinoti, – Skaudvilis grįžo iš virtuvės su dumtuvėmis, kuriose rūko žarijos,ir sukišo į jas pjaulus. Melsva dūmų gija ramiai kilo aukštyn ir sklaistėsiklevo lapuose. Gailiai zyzdama atlėkė bitė, apsuko ratą aplink Juozuką, irišsigandęs vaikas apsikabino tėvui koją.

    – Nebijok, – guodė mažąjį Skaudvilis, – mes tuoj atimsim jai medų.

    Čia prasivėrė pirkios langas:

    – Tėti, jau išvaliau geldą.

    Šaukė Valentina.

    – Gerai, duktė, – atsakė Skaudvilis. – Ir galėtum ateiti čia: radau šįtą.

    Ir jis juokėsi.

    – Kur tokia susivėlus… Labas, ponas Antanai, – atsakė jinai į svečiomostelėjimą. – Aš tuojau…

    Ir Valentina dingo už lango užuolaidos. Tėvas įdūmė pjaulus ir iškėlėuž pažastų Juozuką:

    – Na, vyre, dabar eisim pas avilius.

    – Ne, ne, – graudžiai vebleno vaikas.

    – Kodėl ne? Bijai?…

    – Aš visai nebijau, – įsiterpė Izabeliukė ir numetė rykštę į sodą.

    – Tėvai, užsidėk sietą: kai ims gilti… – prisibijojo motina.

    – Ką šneki – aš bičių nebijau, ir jos manęs nebijo.

    – Išsigąsi, kai cvaktels kuri tau į nosį.

    – O kas? – Tegu kanda: visos nosies man nesuės – perdidelė. Jei taukiek snapą sutrumpintų, jau būtų nuostolis.

    Kai juodu šitaip erzinosi, pro lapus prasimušė geltonų spinduliųjuosta, krito ant stalo ir, dūstelėjus šakose vėjeliui, raibuliavo, tarsibūtų iš vandens.

    – Štai ir aš, – prabilo Valentina.

    Ji stovėjo duryse ir ant galvos turėjo skarelę, surištą užpakaly. Buvoapsivilkusi nebaltintos drobės suknia, trumpomis rankovėmis, ir kai jisveikinosi, Antanas matė tris skiepų su ardytus ženklus odoje.

    – Radot kelią? – paklausė ji.

    – Kur čia nerasi.

    Antanas mąstė: “Štai kokia ji savųjų tarpe – su tėvais ir broliais”. Jiatrodė jam, lyg būtų čia gyvenus nuo neatmenų laikų, lyg šita pirkia,klėtis ir svirtis ant kiemo visados būtų stovėję, ir tie patys žmonės juosevargą kentę ar linksmas dienas leidę, lydėdami pavasarį ir rudenį, lydėdamirūgiapjūtes laukuose, obuolių brendimą, soduose ir rinkdami bičių medų. Jisnegalėjo įsivaizduoti, kad šitas klevas, kad anos šermukšnės su daržaliomis uogomis būtų kada nors, prieš penkiasdešimt, prieš šimtų metų,leidę iš žemės pirmąsias šakutes, gležnas ir nedrąsias. Drauge jisnesuvokė, kad Valentina kada nors maža lakstė šituo smėliuotu takeliu,vartaliojosi žolėje ar drožė rykštę, kaip Izabeliukė. Ne, jinai visadosbuvo šitokia, daili, nuaugusi, su tuo klastingu šypsojimusi palei akis irpora nepaklusnių garbinių smilkiniuose, kai tik plaukai esti nesurišti. IrSkaudvilienė visados buvo žilstelėjusi, lyg pasakų motė, ir Juozukas toksaimažas, apsikniaubęs motinai į sterblę ir dėbčiojąs į svečią. Įsistebėjęs įgeltonų spindulių raibuliavimą ant stalo, vaikinas jautė, tarsi bėgantislaikas aplenktų šituos namus, kad žiemos nė vasaros čia nieko nesendina.Jam keista darės pamanius, kad šitoj pirkioj būtų kas miręs, kad būtų čiavaikščioję ar šnekėjęsi kitoki žmonės negu šiandie, kad vietoj šito ūkiokadaise galėjo giria siūruoti ir ošti… Varnėnas, pasilypėjęs ant šakosprie inkilo, čiulbėjo ir švilpė ir trileno, toks patenkintas ir laimingas,lyg apsvaigintas lapuose besisklaidančių dūmų, kurie kilo iš dumtuvės.

    – Senelis siunčia labų, – prabilo Antanas.

    – Dar nepamiršo manęs, – atsidūsėjo Valentina.

    – Kur čia pamirš tokią, tokią…

    – Tokią landžią ir įkyrią, kad net barti reikia.

    – Na?

    – Kartą ėmė ir aprėkė.

    – Už ką gi?

    – Parodyk, sako, kaip rašai… Aš ir atkišau sąsiuvinį. Jis žiūrėjo,žiūrėjo, pasklaistė ir: “O kas čia?” Aš gi nieko nesuprantu ir raudonuoju,lyg vėžys.

    – Ir kas ten netiko?

    – Mat, naują skirsnį jam reikia pradėti nuo trečdalio eilutės. Aš gi…

    – Žinau, žinau – tokia jo tvarka, – nuteigė Antanas. – O kaip namiesekasi?…

    – Neblogai. Pešuosi su Juozuku.

    Ir ji glostė plaukus vaikui, kuris išsišiepęs glaustėsi prie jos.

    – O, jis tikrai jus sumuša. Ar teisybė, Juozuk, suduodi Valiutei?

    Berniukas sukrykštė ir apsikniaubė seseriai ant kelių.

    Atsiliepė Skaudvilis:

    – Garbė Dievui, galim pradėti. E, Vale, nebijai bičių?

    – Šiek tiek, – atsakė jam duktė… – Ir kas bus?

    – Panėšėk įnagius ligi avilių.

    – A, jei gils – tegu gilia: daugiau niekam nė netinku.

    Jinai paėmė dumples, kaltą aviliams atidaryti ir atsistojo šalia tėvo,kuris rankoje laikė geldą, naujai išskaptuotą ir kvepiančią nei tai liepųžiedais, nei tai remunėlėmis. Tuo tarpu Izabeliukė nukūrė į virtuvę irskubiai atbėgo su dubeniu, įdavė jį sesei ir prašė, kad grįždama atneštųkorį: ji neištversianti, ligi sulauks visos geldos. Šita ruoša susidomėjoir kiti Skaudvilių gyventojai: iš krūmų išlindo vištos ir sustojusioskarkino – ir jos norėjo sau medaus užsidainuoti. Kieme antys pradėjo šauktiir pyktauti, kad joms sutrukdė šildytis. Ramiai kriuksėdama ir nudribusįpilvą trukčiodama, jas pabaidė kiaulė, kurią vijosi balti paršiukai; jiežviegė ir rengėsi žįsti persekiodami degląją, bet ji negulė ir nežindė jų,tik įsuko į taką pirkios linkui, murzina, iškėlusi šnipą ir apsiuostydama.

    – Jokūbai! – nuskambėjo namuose storas Skaudvilio balsas. – E, Jokūbai,ar girdi!

    Bėgčiomis, ilgais skvernais lapatuodamas pasirodė piemuo Jokūbas, ligiakių paskendęs kepurėje, kurią jis smaukė aukštyn.

    – Ką liepsit? – klausė jis.

    – Ar nematai – varykis…

    – Tu rūpuž…

    – Jokūbai, ką aš tau sakiau! – atsiliepė Skaudvilienė, kuri baigėraišioti vyrui rankogalius.

    – Vis negerai ir negerai, – bumbėjo piemuo.

    Ir tam kerštui, nusivaręs kiaulę į kiemą, taip žybtelėjo botagu perpaltis jai, kad toji žvygdama nusirito į žardį, o paršiukai rėkdami lalėjopaskui, žaibuodami savo mažais kulnimis.

    – Na, duktė…

    Tuojau grįžo ir Jokūbas, o iš virtuvės išlindo Magdė ir žiūrėjo,raudona kaip aguona. Jie nuėjo už pirkios. Tenai sode, medžių ūksmėje, buvosusigūžę aviliai. Pačiam pakrašty prie žemės linko kelminiai – papilkavę,slėsnūs jie ten snaudė toki pasenę, matę daugybę liūčių ir speigų ir štailigi šiolei išsilaikę. Skaudvilis sakė, kad bitės juos labiau mėgstančios,negu kitus kuriuos. Iš antro šono, vienas po kito išsirikiavę, šiaušėsiaštuoni šiaudiniai aviliai. Apsisiautę kūlių gūniomis, viršuj surištomis įkuodą, o apačioje išsiskėtusiomis, jie priminė, tas devyniomis skrandomisapsivilkusias bobas, storas ir nebijančias nei pusnių nei saulės. Pačiu gividuriu tiesėsi eilė rėminių namelių, dar naujų, čia geltonai, čia baltaiar žaliai nudažytų. Kai anie aviliai buvo tartum rūstūs, susimąstę arsapnuose pasinėrę, iš šitų tryško giedrumas ir šviesi ramybė. Štai pilkojibitutė išbėga ant laktos, stabtelia akimirką ir nulekia, kildama į mėlynądangų pro obelų šakas. Kita, ratuota, su apsunkusiomis kojytėmis gailiaiatzvimbia namo, nusileidžia ir kuldena į juodą plyšį. Ir šito jų zvimbimopilnas oras – jos šaudo ir šaudo čia į laukus, čia atgal, ir rodosi, lygerdvėj būtų išvartyti skambantys siūlai, kurie zystų ir zvimbtų, lytimineregimų pirštų.

    – Bitė yra Dievo vabalėlis, – galvojo Skaudvilienė, – ir ji mirštalygiai taip, kaip žmogus. Atsimenu, kai buvau dar maža…

    Antanas pažvelgė į ją. Taip, ir jinai kadaise buvo tokia jauna irgraži, kaip Valentina.

    – … kai buvau dar maža, pasakojo man amžinatilsį mama (duok jai,Viešpatie, dangaus karalystę!), kad kartą vagys išplėšė bažnyčią, pavogėŠvenčiausiąjį ir išbėrė dvaro laukuose, o kieliką, kuris buvo iš aukso,nusinešė. Tada bitutės surinko Ostijas į avilį ir nulipdė iš vaško kielikąir padėjo ten Dievulį… Ir garbindamos dūzgė šventų giesmių gaida…

    – Ir kaip buvo paskui, mama ? – nutraukė Izabeliukė.

    – O žmonės paskui išgirdo bičių giesmes, suprato, kas atsitiko, irpasakė klebonui, kuris iš išgąsčio net buvo susirgęs. Ir su dideleprocesija parnešė Švenčiausiąjį į bažnyčią…

    Skaudvilis priklaupė ir skleidė šiaudinę gūnią avilio užpakaly. Antlaktos išlindo keletas bičių, bet nelėkė į laukus, tik klausėsi ir stebėjo,kas čia bus. Siaudus nužėręs į šalis, ūkininkas dar nelupo avilio, betpridėjo ausį prie sienos. Tūkstančiai tylių, nesuprantamų ir skardžių balsųten ošė ir dūzgė. Ir lyg nyku, lyg labai gražu buvo įsiklausius į šitąslaptą, tokį glūdų gaudesį. Valandėlę jam pasivaideno, kad ten triūsia irzurzia visai naujas, dar mekeno nepaliestas pasaulis, lyg koks senoviškasmiestas ar pilis, apie kurias jam tiek kartų buvo pasakojusi Valentina,apie kurias ir jis pats raštuose skaitė. “Dievo vabalėliai, Dievovabalėliai”, mąstė jis, mąstė su meile ir tarsi gailėjosi, kad nori tenbrautis ir suardyti šituos vaškinius miestus, dailiai išvadžiotas gatves.Paskui paėmė kaltą, atlankstė vinis ir tyliai lupo. Pro ausis prazyzėpirmas žvalgas. Skaudvilis padūmė avilį ir vėl kopinėjo. Tačiau atskridusibitė nirto aplinkui jį. Tada jis tarė:

    – Nebūk tokia pikta…

    Jis atplėšė avilį ir vėl pasmilkė. Valentina, gindamosi kažką nematomą,nubėgo tolyn ir atsistojo už Antano.

    – Tegu tave pirmą nušauja, – truputį apsigandusi juokavo.

    – Dulce et decorum est pro patria mori, – pašaipiai tarė jisai.

    Iš tolo, atplėštam avily, buvo matyti eilė korių, iš viršaus tamsiairudų, žemyn vis šviesėjančių, o kairiam šone beveik baltų ir trapių.

    – Tame nebus medaus, – sprendė Valentina apie baltuosius korius.

    – Už tai kiti net varva, – atsiliepė tėvas.

    Bitės lakstė žemai po koriais, bėgo ant laktos ir apdujusios laipiojopo šiaudus. Smarkesnės suko aplinkui Skaudvilį, ir viena įsisegė į ranką:jisai ramiai nukratė bitę, kuri mirdama nupuolė į žolę, ištraukė gylį irpasiėmė ilgą peilį. Atsargiai pjovė korius, dėjo į geldą, tokius sunkius,su nutysusiais aukso voratinkliais iš sužeistų akučių. Tačiau kitos medausrinkikės supyko ir ėmė zuiti po sodą. Viena prisikabino prie Antano, betatmušta puolė Valentinai į plaukus ir dūzgė įsipainiojusi.

    – Jau, – pasakė ji ir purtė galvą.

    – Įgylė? – atsiliepė motina.

    – Dar ne, bet tuoj įgils, – iš anksto pasidavė Valentina.

    Suėmusi plaukų sruogą, kratė juos ir bandė išvyti įnirtėlę.

    – Palaukit, – tarė Antanas.

    Nusilaužė pora šakučių, atsisuko į Valentiną ir paklausė:

    – Kur?

    – O štai, ties dešiniu smilkiniu.

    Ties dešiniu smilkiniu, – taip, kraujas smarkiau plakė šitoj vospastebimoj gysloj. Ir jis niekad nebuvo jos taip iš arti matęs. Kokiosdidelės jos akys! Jis stebėjosi ir suėmė bitę ir traukė ją su plaukais.

    – Skauda? – paklausė.

    – Ne, tik nesutriuškinkit man bitutės.

    – Nebijokit. Bet aplamdyt gerokai ją aplamdysiu. Štai!

    Su keletu šviesių plaukų jis iškėlė bitę ir pamėtėjo į krūmus:

    – Tegu ji pasilsės.

    – Dėkui, – tarė Valentina, – pavojus praėjo.

    Tačiau ne visiems. Sulig jos žodžiais sucypė Tarzanas. Jis pasileido išsodo, kaukė, vaitojo ir aimanavo. Buvo girdėti, kaip graudžiai jis skalijokieme. Vis šaukdamas jis ritosi aplink pirkią, apibėgo vieną eilę, apibėgoantrą, nusigandęs, nelaimingas, sopulio pilnas.

    – Vargšas šunelis, – tarė Skaudvilienė ir su Juozuku traukėsi atbulinuo avilių.

    Izabeliukė šnairavo į medų geldoje ir laižėsi. Kai tėvas jau tupinėjoprie kito avilio ir jos neatsiminė, ji šūktelėjo:

    – Tėti, o kur man…

    – Teisybė, duktė, teisybė – tau gi seilės baigia varvėti. Eikše.

    Ir jis įdėjo korį į dubenį.

    – Kad aš bijau, – atsiliepė mergaitė.

    – Jei bijai, tai palauksi…

    – Aš laukti nenoriu.

    – Ak, galiu jau panėšėti.

    Ir Skaudvilis žengė į sodą, lydimas bičių.

    Duktė jį pasitiko, grobė medų ir spruko atgal. Pusiaukelėj staigastabtelėjo, susiėmė už kaktos, atsisuko į tėvą ir tarė:

    – Tai tavo bitės…

    – Kas, ar jau pabučiavo? – paklausė Skaudvilis, kopinėdamas avilį.

    – Taigi, kad jau, – ji sušliurpsėjo nosiuke.

    Tačiau greit suspaudė dubenį, priėjo rami prie sesers ir tarė:

    – Ištrauk gylį.

    – Skauda? – tarė Valentina.

    – Skauda, bet aš nerėksiu, – atkakliai pasakė Izabeliukė. – Tik kaktaišsprogs dabar.

    – Einam greitai į pirkią, – tarė Skaudvilienė, – aš tau peiliu žaizdąpaspaudysiu – netins.

    – Ir dar krienais ištrink, mama, – prisidėjo ir Valentina su savopatarimu.

    Motina su mažaisiais nuėjo. Dabar jie ten gydysis ir ulios! Sodas buvoprisigėręs dūmų. Bitės šaudė, kaip šaudę, skrisdamos į žydinčias pievas, įšilus ir saulės nukaitintus šlaitus, kur kvepėjo čiobrai. O tenai, kažkurkrūmuose pasislėpęs, tyliai vaitojo Tarzanas. Ties aviliu priklaupęs,Skaudvilis bumbėjo ir šnekėjosi su savim. Jis gūžtelėjo pečiais ir atsisukoį dukterį.

    – Kas yra, tėti?

    – Koriai toki keisti, vaikeli. Toki keisti… Lyg nelaimė kokia…

    – Ką čia, tėti…

    – Ir aš žinau, duktė… Bet vis kažkaip neramu, lyg kokia ištiktistavęs lauktų… Na, nesikandžiokit, bitelės, nesikandžiokit, kam pyktis!

    Ir jis vėl riekė korius.

    Per medžius nupūtė vėjas. Lyg kas būtų bėgęs viršūnėmis – jos sušnero,sušvokštė, lapai sumirgėjo spinduliuos ir vėl tilo. Kregždės gaudėsi ore,retkarčiais klykteldamos ir sprukdamos toli, toli į gedrų dangų ir į tąbaltą aukštumų keliauninką debesėlį, kuris prisibijodamas plaukė, nes buvopirmutinis visoje erdvėje, paskui lydimas trejeto kamuolaičių, garbiniuotųlyg ėriukai.

    Antanas nusigręžė į Valentiną. Jinai stebėjo tą debesį. Bet ko ji taipžiūri, ko ji taip susigalvojus!

    Jisai tarė:

    – Valiute…

    Susimąsčiusiam jos veide prabėgo šypsnis, tačiau jis neišblaškė anosusitelkimo.

    – Ką ? – tarė jinai.

    O jis nežinojo, ką sakyti. Valandėlę laukė sumišęs, norėjo tarti,klausti ko, bet nesuvokė – ko gi pagaliau klausti! Jis tik troško suardytitą vidudienio rimtį, pilną bičių zyzimo ir varnėno švilpiniavimų.

    – Koks debesis! – pagaliau tarė jis, kad ką pasakytų.

    – O gal mes eisim į pirkią? – kalbėjo Valentina.

    – Luktelk, duktė, – šūktelėjo Skaudvilis, – jau baigiu…

    Jis uždarė avilį, sulygino šiaudus ir apjuosė viela. Įsirėžęs ėjo sugelda. Medų pastatė seklyčioje ant grindų – ten jau puotavo Izabeliukė subroliu. Juodu buvo jau pilni saldumo, dabar jieškojo ir rinko bičių duoną,kramtė ją su koriais ir, iščiulpę rūkštį, spjaudė vašką į lėkštę. Atsiradoir daugiau smaguriautojų – iš kluono, miegojęs apypietės, atėjo vyriausiasSkaudvilių sūnus Petras, užkirtusiomis dar akimis ir su keliais dobilolapais ant nugaros. Ir Magdė sukosi seklyčioje, stumdžiodama kėdes, irpiemenukas Jokūbas iš priemenės kyščiojo galvą į kambarį.

    Grįžo Skaudvilienė su kreitele agurkų.

    – Kad šveisim, tai šveisim, – tarė Petras.

    Kelios smilios bitės įskrido pro langą ir suko aplink geldą.

    – Kvailiukės, ko gi čia lendat, – barė Skaudvilis, – matote, kad jaupora prigėrė.

    Meduje mirko kelios negyvos bitės – rado jos mirtį savo suneštam, ištiekos žiedų kantriai surankiotam derliuj.

    – Dabar visus prašom prie stalo, – ragino Skaudvilienė ir riekė duoną.

    Tačiau ne visi ėjo. Jokūbas, nučiupęs korį, išpleškėjo rėkdamas į kiemąir ten, pasisėmęs iš šulinio vandens, ėmė skonėtis. Magdė su pilna lėkštenuniro kažkur į pašalį – buvo girdėti, kaip ji gardžiai čepsėjo arvirtuvėje ar priemenėje. Tas jos garsus valgymas, tur būt, prišaukėTarzaną; iškankintas, su nuleipusia ausim jis užkėlė pirmutines kojas antslenksčio.

    Ir prasidėjo vaišės. Antanas pasikabino tiršto medaus ir rijo. Irnenurijo – gerklę jam užgniaužė, pritrūko kvapo, akyse gi ištryško ašaros.Atrodė, kad ims ir uždus. Nejučiomis žvilgterėjo, ar kas nestebi: Valentinanusijuokė ir pripylė vandens stiklą.

    – Kai kas mėgsta užsigerti, – tarė ji.

    – Dėkui, – pasakė jis ir sunkiai nurijo pirmą, kąsnį, galvodamas: –Būčiau dar užspringęs, kad ko gero.

    Ne, toliau medus nekliuvinėjo gerklėje.

    – Mes dabar kaip meškinai, iškopinėję bites, – juokėsi Skaudvilis.

    – Štai ir aš esu meškutė, – atsiliepė Valentina.

    – Ir aš noriu, – trukčiojo už sijono motiną Juozukas.

    – Ko nori?

    – Meškutės.

    Visi juokėsi, o vaikas žiūrėjo ir nesuprato, kas čia atsitiko. Jispasitrynė nosį meduotu delnu, nuėjęs atsisėdo pas Tarzaną ir apsikabino jį.

    – Rytoj būtų gerai nusiųsti lauktuvių seseriai Gertrūdai, – galvojoSkaudvilienė.

    – Rytoj? – tarė jos vyras. – Turėsime daug darbo – visas dobilų sklypasjau bus išdžiūvęs.

    – Valiutė gi tokia čia grėbikė.

    – Mama! – užsigynė duktė.

    – Vistiek bus laiko nusiirti.

    Atėjus gale stalo atsistojo Izabeliukė. Ji žiūrėjo į valgančius,galvojo ir pagaliau nusprendė:

    – Antanas gali palydėti, jei tau vienai nepatinka.

    Ir apsisukus ji grįžo prie lango, motinos barama.

    Vaikinas visas suliepsnojo ir užsigulė ant savo medaus, šaukštuskirdamas vaško gabalėlius.

    – Ponas ir taip turi daug darbo, – kalbėjo Skaudvilienė. – Ak, nežinau,kas iš tos mano Izabelės išeis.

    Ji baigė valgyti ir kalbėjo:

    – Reikia jau ir apie darbą pagalvoti… Petrai, pasakyk, tegu. Jokūbasjau gena… Ir pačiam laikas… O aš tuo tarpu surišiu seneliui lauktuvių.Valiutei jis toks geras… Ką, dukrele, nuplauksi rytoj?…

    – Galiu.

    – Bet jei viena nenori…

    – Dėdiene, aš laiko turėčiau, – tarė Antanas.

    Ir nepasijuto, kai jį prakaitas išpylė. Ir kai jis ėjo namo irValentina jam panešėjo ryšulėlį, jis paklausė:

    – Ar jūsų mama turi seserį kur nors netoli?

    – Ten – puseserę.

    Valentina parodė pro medžius stūkstantį bokštą.

    – Gi ten vienuolynas.

    – Uždarysim jus ten… Na, bet daugiau nelydžiu. Ir tėtis laukia galesodo.

    Iš tikrųjų – ko jisai ten žiūri į juodu, tasai Skaudvilis, žiūriatsidėjęs ir tarsi susirūpinęs.

    Paėmęs ąsotį su medum, Antanas pajuto šiltą vietą, kur Valentinos buvolaikyta. Stipriai apgniaužė jis ties tuo daiktu raikštį ir eidamas laukais,tarp rugių ir linų, mąstė, kad šita šiluma teka į jį ir sklaistosi jam pokraują.AUKŠTASIS BOKŠTASVIIIKur baltos statulos

Ir tamsiai žalios nišos,

Ten vieną vasarą

Likimai mūsų rišos.

    Salomėja Nėris    VALENTINA įdavė pintinę ir pati įšoko į valtį, kuri susvyravo tarplendrių. Nubudę drugiai sučeženo ir lėkė ilsėtis toliau nuo plaukiančių.Geisaties ežero krantai buvo ramūs, medžiai iš lėto suposi ir atsispindėjovandeny drauge su trobomis, su girių viršūnėmis ir vienuolyno bokštu. Anojpusėj važiavo žmonės – ir arkliai ir ratai buvo maži, juokingi… Kažkuršvendruose slypėdami vaikai gaudė žuvis. Jų kalbos buvo girdėti aiškiai irtoli. “Aš vakar sumeškeriojau svarinę lydeką”, sakė vienas. Ir buvo taip,lyg kas šalia šnekėtų. Jokūbas, įsibridęs aukščiau kelių, sekė plūdę.Tarpais iš aplinkinių krūmokšnių, iš meldų pakildavo būrys paukščių. Vienijų skrido tiesiai į viršų, kiti skliautė, kaip strėlės, pavandeniu.Kregždės, lyg pamėtėti akmenukai, taškė krūtinėmis vandenį ir, geraipataikiusios, džiaugsmingai klykė ir šoko nuo mažos vilnies aukštyn.

    Laivė išsinėrė iš retų švendrų, už kurių buvo įbestos kartys: šen irten žvejai buvo suleidę tinklus. Yrėsi pro tą pačią pakriaušę, kur andaisiautėjo vėžių rinkikai. Buvo tai status šlaitas. Viršuj augo pušys;tarpais jų šaknys karojo nubyrėjusiam, it išgraužtam šlaite. Buvo tenmatyti lyg lapės urvų ar vaikų išraustų duobių, kurių juodos akys žiūrėjo įnuolat tekšlenančias bangas. Ir rodėsi, kad sunkus nukarusios žemės luitasnusvirs, pušis susiūbuos, nulenks žalią viršūnę ir iš lėto nugrius į ežerą,ten žemai atsiguls vandeny, o tarp jos šakų plaukios žuvys ir rėpliosvėžiai.

    – Aš jus paliksiu vienuolyne, – nusijuokė Antanas.

    Jis buvo nusimetęs švarką, pasiraitojęs marškinių rankoves ir atlapakrūtine. Užgulęs ant irklų, kapojo vandenį, o Valentina sėdėjo priešais jį,saugojo pintinę su medum ir žiūrėjo į tėviškės lygumas, į kluoną, palinkusįprie ežero, į raudoną pirkios stogą ir į kaimynų trobas, gulinčias medžiųtankmėje.

    – Tai dar pamatysim, katras liksim, – tarė ji.

    – Gi esat mano valioj – bene šoksit į vandenį, jei vienas atgališplauksiu.

    – Oho, atsirado barzdotas vyras – vyras iš jūrų.

    – Panele Valentina, ir dainos nieko nepadės. Teisybė, galėsit giedotiuž mūrų – tokį balsą turit.

    Jinai apsiniaukė. Antanas susirūpinęs galvojo, ar nebus jos įžeidęs.

    – Pykstat?

    – Kas? Ar aš! Kas jums į galvą atėjo? Aš tik atsiminiau eketes…

    – Eketes vidury vasaros!

    – Ir čia būva žiemų. Klausykit…

    Kai ji pasakodavo, visados pradėdavo tuo pačiu “klausykit”: už taiAntanas ją kartą pašiepė. Ji atsikirsdama sugavo jo kartojamą “arsuprantat” – tačiau vienas antro nepataisė.

    – Klausykit, – tarė ji, kulnimis suspausdama pintinę ir taisydamosiplaukus, – aš tada buvau jaunesnė… Buvo gili žiema, medžiai pokšėjo, betežeras dar neužsnigtas. Dieve tu mano, kaip čia smagu, kada yra ledo! Išnamų ligi vienuolyno pačiūžomis… Arba ligi Gervių salos… Matote,anakur… Čiuožiu taip kartą, vėjas švilpia pro ausis. Temo, pirmosžvaigždės sužibo danguje. Ir taip gera, taip gera, Dieve tu mano… Šitaipo pat kojomis – juoda skylė… Ką ten galvosi. Tik pamačiau, kadšvystelėjau, nesiekdama ledo – ir jau kitoj eketės pusėj. Čia jų keletąžvejai buvo iškirtę. Vos nenumarmėjau gilyn… Kai atsimenu, visados manesti nyku… Iš tikrųjų, gal ir geriau būtų buvę: žmogus nieko čianeužgyveni. Juk tai nulis ir baisiausias skurdas. Tik išeikvoji pinigus,kuriuos Dievas tau mažam davė, ir grįžti tuščias. Tikra mizerija aš!

    – Valentina, kas jums šiandie! – atsiliepė jisai.

    Ir buvo graudu.

    – Juk yra dalykų, kurie šio to verti, – jis kalbėjo: – ryšiai sužmonėmis, su savo žeme, arba atskiri pamėgimai – kad ir muzika…

    – Sakot, – muzika. Bet jums, rodos, arčiau prie širdies kitoks menas.

    – Taip, bet niekur neradau tokio artimo žmogaus, kurį taip aklai

branginčiau, kaip muzikoj.

    – Ir kas jis?

    – Beethovenas. Dievas-žmogus!

    Ir Antanas nuleido irklus. Laivė bėgo nevaroma. Valentina tylėdamalinktelėjo galvą bendram sutarime, jos lūpos sukrutėjo: matyt, bandė kąsakyti, bet susilaikė, nuleido pirštus į vandenį ir lyg bijodama tarti didįvardą.

    Kai jau laivė buvo bestojanti, jinai prabilo:

    – Susikeiskim vietom.

    – Ką jūs…

    – E, aš pratus. Pirmiau jūs lipkite pas mane – negalima taip lauktuviųpalikti, dar išsilies.

    Valtis siūbavo. Valentina atsirėmė į jo petį ir nuėjus atsisėdo prieirklų.

    Ji tarė:

    – Dabar plauksim, kaip narai.

    – Tik nesumuškit mano rekordo. Tačiau. ką gi moteris gali!

    – Pamatysim.

    Ji giliai įkišo irklą ir pasuko laivę tiesiai į bokštą. Paskui palinkopirmyn, jos pečiai išsišovė, o tarp kaklo ir krūtinės įsirėžė įdubimas.Valtis iš pradžių dar krypuliavo, bet po kelių smūgių išsitiesė ir plaukėlengva ir greita, pjaustydama mažytes ežero vilnis. Iš abiejų šonųnusidriekė dvi vandeninės briaunos, žalios ir pasipuošusiossproginėjančiais burbuliukais. Užpakaly gi išsirausė ilga vaga. Lygi iržvilganti, ji atrodė tiršta, lyg alyvos nulieta, ir nyko ji ten tolumoje,apsemta smulkių bangų. Antanas žiūrėjo į nurudusias Valentinos rankas,stipriai laikančias irklus ir nardančias tai pirmyn, tai vėl atgal, žiūrėjoį išsitempusius, baltus krumplius ir į kojas, atkištas priešais ir apautasškerpetkomis, kurios viršuj buvo susiraičiusios.

    – Lekiam it kregždės. Aš jau pasiduodu, – tarė jis.

    Valentina tik pažvelgė: tai tau juoktis, sakė pašaipios jos akys. Josskruostai buvo sukaitę.

    Po valandėlės sulėtino ji valtį ir paklausė:

    – Ar jūs esat buvę pas marias?

    Antanas tarė sau: “Jinai, tur būt, nori mane paspęsti kalboje. Ką jimano?? Aha, dėl to ką pas senelį sakiau!” Ir prabilo:

    – Pernai senelis ten vasarojo.

    – Kaip atrodo?

    – Daug vandens, ir tiek. Iš pradžių apvilia – reikia su jomissusibičiuliauti, įeiti į jų paslaptis ir užsispyrimus: lygiai kaip moteris.

    Valentina švilptelėjo.

    Antanas ironiškai tęsė:

    – Tik jūra apvilia iš pradžių, o moteris – pabaigoje.

    – Oho, žinovas!

    Ir ji nepatikimai atkišo lūpas, šitas jaunas ir žydinčias lūpas.

    – Beje, – ūmai nusuko ji kalbą, – pas jus buvo panelė Bronė?

    – Taip! Ir aš baisiai patenkintas. Tegu Viešpats pasigaili manęs! Irjinai paliko man sąsiuvinį – “Širdies kančios” stovi ten parašyta.

    – Skaitėt?

    – Kur iškęsi O, ten aistros, kraujas nerimstantis, dūsavimai ir ilgesionaktys. Be to, ji prašė išbraukti silpnąsias vietas.

    – Pasitarnavot?…

    – Taip, perbraukiau nuo pirmos raidės ligi paskutinės.

    – Koks žiaurus!… Ir ką ji?

    – Pasakė ačiū.

    – Bet ji nieko sau mergaitė. Vertėtų apsisukti, ponas Antanai.

    – Dėkoju. Bet man dešimt jų nereikia.

    – Jau pakliuvot kuriai nors į rankas?

    – Ne.

    – Tada aš nieko nesuprantu…

    – Čia nėra ko suprasti: reikia tik žiūrėti tiesiai.

    – Tiesiai prieš save matot bokštą.

    – Valentina!

    – Jūs kad ir šaukiat, bet nespardykit pintinės. Kai išversit medų, kąaš sakysiu seseriai Gertrūdai?

    – Jei paliesiu medų, ežero vanduo bus saldus, ir mudu gersim, kaip taspasakos mulkis: jis iš vienos bitės pririnko devynis stirnų kailius medaus.Beje, ar dažnai matotės su seseria Gertrūda – juk giminės!

    – Taip, ji man labai, labai gera.

    – Dar pavilios.

    – Dievas žino, kas iš manęs bus. Kai kada taip sunku…

    – Valiute, visiems gi tas pat. Pavyzdžiui, ko aš galiu besitikėti –nebent skatikinės tarnybos ir lankstymosi prieš kokį ministerijos asilą…Graži mūsų kartos dalia… Ne, bet vistiek nenusimenu: kada nors aš būsiuviršuj.

    Ir griežtai jis įsikabino į briauną.

    Ji paerzino:

    – Nebent vienuolyno viršininku.

    Antanas pasipūtė.

    – Ne, to jau neatsitiks.

    – Ir kodėl?

    – Kodėl? Hm, kodėl?.. Nepatinka, ir tiek. Aš noriu gyventi.

    – Visokių esama gyvenimų.

    – Jei norit – aš nemoku klausyti. Paskui, paskui… Ir kolei pasaulyjeyra tokių, dailių… Aš išgriaučiau ir devynis mūrus…

    – Juokus varinėjat.

    – Norit, kad rimtai kalbėčiau. Man rodos, kad mūsų vienuolynaiprasilenkia su savo pašaukimu: vietoj individualios nuosavybės jie pastatėkolektyvų turtą. Šito dalyko aš nesuprantu – jeigu būti vienuoliu, tai tiktokiu, kaip šv. Pranciškus Asižietis. Visi tavo ištekliai: kelionės lazda,virvė ant strėnų, išmaldoj gauta duonos pluta ir Dievo artybė. Ir Dievožodis visiems, visiems. Tada ir žuvys klausosi, iškišę galvas iš vandens.

    – O gal pamėgintumėt dabar?

    – Valiute, aš rimtai šneku.

    – Gerai, tik jau nepykit. Beje, ką norėjau pasakyti? Aha, atsimenu. Jūspamirštat, kad yra visokių vienuolynų: vieni to siekia, kiti ano dalyko. Irįvairiais keliais.

    – Aš ir pasakiau, ką manau apie tuos visokius. Šiaip ar taip, jeigu manreiktų ten stoti, – nuo ko saugok, Viešpatie, – pasirinkčiau vienišą irskurdų, kalnuose kur apsnigtą… O jus priglaustų sesuo Gertrūda.

    Tai jis pasakė liūdnai.

    – Ne, aš dabar niekam netikus, tarė ji ir valtį pasuko į vandens takątarp tankių meldų.

    Buvo jau atvažiavę. Valentina prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgnosmėlio, kur įsimynė jos pėdos – nejučiomis siurbėsi į jas vanduo. Abuištraukė valtį ir lipo lėkštu, puriu šlaitu, nubertu akmenukų, varliakiautųir sudžiūvusių švendrų. Juodu priėjo pirmas pušaites, mažas, su skurdžiaisspygliais. Nuo smėlio ir pušų kvapo buvo šilta, aitru ir krūtinei skanu.

    – Žiūrėkit, – tarė Valentina.

    Jis atsisuko: anoj pusėj ežero Skaudvilių vežė dobilus. Ir žmonės, irarkliai, ir vežimas buvo toki tolimi. Viršum metamos kupetaitės atrodė itkoki svaidomi trupiniai: jie lekiojo greitai nuo žemės į Magdės glėbį irklusniai gulė vienas šalia kito.

    – Rodykit kelią, – pasakė Antanas. – aš čia nieko nežinau.

    – Klausau.

    Rado provėžas. Jos smėlyje buvo nežymios, bet toliau pušyne giliai buvoišraikę taką. Medžiai didėjo, giria buvo tanki ir jauki, pilna šviesiųkamienų. Aukštai iškeltos viršūnės sūpavosi ir ošė. Šen ten pro žaliuslapus bailiai šypsojosi žemuogės: žiūrėjo į žmones, į medžių šakas iraukštą dangų tokios smulkutės ir trapios ir lyg stebėjosi šituo dideliu,žaliu ir mėlynu pasauliu.

    – Už šito pasisukimo bus matyti bokštas, – parodė Valentina.

    Ji ėjo priešais ir taikėsi užminti ant žagarų, kurie traškėjo po jospėda.

    Tarsi pušims ant šakų pastatytas, kilo baltas mūras. Rodėsi, kad jisnesiekia žemės, laikosi ore, pakibęs ant daugybės šakų ir šakelių, ant tųvisų aštrių spyglių ir žalsvų metūgių. Buvo kaip ir pusiau nugrimzdęs, neskyšojo tamsus langų stiklai, kuriuose tarpais sužėruodavo ir drebindavokaitrus spindulys. Atsimušę šešėliai slinko aukštyn skliautais, it lengvipieštuko brūkštelėjimai, ir baigėsi dviem bokšteliais – tarp šviesių kolonųtuose bokšteliuose buvo matyti nedidelio varpo siluetas. Juodu buvo sargaitam aukštam, taip ramiai ir galingai besistiebiančiam kupolui. Sunkus,didžiulis, bet drauge ir lieknas jis buvo prasišovęs toli pro visasviršūnes, įsiviešpatavęs ant visų medžių, romiai įsistebėjęs į rugiųvilnijimą girių lygumose ir ežero mirguliuojančias bangas.

    Kelias vėl pasisuko. Valandėlę juodu ėjo tylėdamu, kol Valentinasustojo ir pasakė:

    – Štai.

    Jis ir pats matė. Priešais takas vedė ligi pat bažnyčios durų. Tarpžalių pušyno sienų bažnyčia stovėjo šviesi ir aukšta, pilna giedrumo irtokia darni. Ją stebint rodės, kad ji neregėjo žiemos audrų nė rudensniūrių dienų, kad jos nepaliete laiko nė žemės skaudžios atmainos. Irdrauge buvo keista, kad, tokia daili, jinai čia glūdėjo vieniša, su keletuprisiglaudusių namų, tokių pat baltų, vienų viena tarp amžino giriųgaudimo, tarsi užmiršta žmonių, įsiklausiusi į paukščių giesmes ir savoviršūnę glaudžianti nakčia į dangaus žvaigždes, kurių kalbą ji supranta. Irdabar artinantis į ją buvo nedrąsu, varžė ji Antaną savo nuošalumu, savotyla ir tuo linijų bei skliautų žaismingu paprastumu. Jis pažvelgė įValentiną: ir ji buvo tyli, susimąsčiusi, tarsi ten traukiama irprieštaraujama.

    Be žodžio juodu nuėjo likusį kelią, ir Valentina paskambino prie vartų.Antanas laukė, kol pro langelį pasirodys rimtas, pasninko išvargintas irraukšlėtas veidas: trakštelėjo sklendė, sugirgždėjo gegnės – jaunos,kūdikiškos akys pasižiūrėjo į Valentiną ir nusišypsojo. Lyg kieno rankabūtų loštelėjus jį atgalios, – nustebo, apsidairė, pats nežinojo konesuprasdamas, lyg ką sau priešinga išvydęs.

    Vartininkė ir Valentina pasižinojo.

    – Sveikos, – tarė vienuolė. – Aš tuojau.

    Ji atidarė duris ir įleido į prieangį.

    – Mes seseriai Gertrūdai lauktuvių…

    – Pasilsėkite valandėlę: aš ją pašauksiu… Turėkit kantrybės – gerainežinau, kur ją dar rasiu.

    – O, nieko, – atsakė Valentina. – Mes tuo tarpu apsižvalgysim.

    Juodu vartė svečių knygą. Apveizdos akis iš lubų švietė juodviem ilgaissavo spinduliais. Pro langą buvo matyti rožių krūmai – tokių raudonų gėliųAntanas dar nebuvo regėjęs. Nesulaukdami juodu išėjo laukan, į senus kapus– kadaise čia būta vyrų vienuolyno. Apie tai sakė frateriai Urbonas,Eleuterėjus, Silverijus ir kiti seni, nudilę vardai. Jis įsiskaitė į didelįakmenį, pilną lotyniškų žodžių. “Hic jacet… Converte anima mea m requiemtuam”.

    – Valiute, čia palaidotas…

    Jis nebaigė savo žodžių ir dairėsi aplinkui: josios nebuvo. Augo čiakrūmai, žėlė žolė, bet josios nebuvo matyti. Ne, jos nėra nei sode neiprieangy.

    Neišmanydamas ką daryti, valandėlę luktelėjo – gal kur tyčia pasislėpė.Nieko neišvydęs, pasuko į praviras bažnyčios duris, žiūrėjo linksmų,krykštaujančių angelų aplink altorius, sekė mėlynus, žalius ir geltonusšviesos ruožus vitražuose. Tenai, raudonam stikle, žibėjo, mirkčiojolemputė.

    Staiga sustojo: už pilioriaus klūpojo Valentina.

    Sumišęs traukėsi atgal. Tyliai, tyliai, bijodamas, kad jinaineišgirstų, grįžo prie durų ir atsisėdo ant aukštų laiptų. Jam rodėsi,tarsi vos nepadarė kažko šventvagiško, kad vos neįsibrovė į svetimą sieląir nesuardė to, ką ji gal su dideliu rūpesčiu buvo sutelkusi ir viena sauišlaikiusi – tą truputį ramybės, taikos su savim, tos paguodos, kuri tikvienatvėj tave kartais aplanko: mažas pūstelėjimas, ir ji nuskrenda ir jaunegrįžta. Jis sėdėjo ir laukė jos, akis įsmeigęs į didelius akmenis po savokojų. Taip, jinai išeis pro šitas duris, jis išgirs jos žingsnius, ir jinustebs, išvydus jį… Ir jis laukė.

    Štai girdėti kalbantis. Jis pakėlė akis. Kaip, kada jos išeita, ar jikitas duris rado: takeliu šnekėdamosi ėjo Valentina ir jau senyva vienuolė.Bus tai sesuo Gertrūda, – pamanė jis.

    Valentina jį pastebėjo, linksmai numojo ranka, ir juodvi artinosi priejo: viena liekna ir jaunumo pilna, su lengvu vėjeliu plaukuose, antroji –juodu rūbu plačiai įsirėmusi į žemę, su daugeliu metų skruostuose.

    Tada jisai pakilo, nusileido laiptais ir ėjo pasitikti judviejų.IXMARGAS RAŠTASEsu laimingas, kad neturėjau

progos Jums išsiųsti laiško,

kurį parašiau.

    John Keats “Senas mano vilke,

    Atsiskiriant gyreisi, kad jau baigi galąsti savo trisdešimt antrąjįdantį į trisdešimt antrąją Gabrielę ar Viktorija – pamiršau, kaip ji tenvadinasi. Linkiu tau daug laimės, ypač gi kad esi pusbrolis, manesupažindinęs su pasaulio gudrybėmis – kaip kaklaraištį nešioti, kaiporientuotis politikoj ir kokia moteriška žvaigždė Jūsų aviacijos padangėjeima žibėti. Taip, Tu vienas jas lesei, tas žvaigždes, kaip anas pasakosgaidys, ir man Tavęs truputį gaila: Tu jau esi beveik perkeliavęs žemėsišmintį ir su nusivylimu dairaisi murmėdamas: “Vanitas, vanitas”… Bet ašTave truputį myliu. Nepyk, aš Tave myliu visai ne dėl Tavo sielos –niekados negalvojau, kad Tu ją turėtum. Tu man atrodai, lyg būtum besielos. Dievas Tau ją pamiršo įdėti, ir Tu pamiršai Dievą – ėmei irpamiršai. Myliu už taip gražiai aptemptas kelnes, už tą šmaikščiąlendraitę, kuria smagu tekštelti per aulus, už tuosius ūsiukus ? la AnthonyEden, už visa tai, ką Tu man davei suprasti apie pasaulio, daiktų ir žmoniųišorę.

    Ir štai skubu paskelbti Tau savo įspūdžius: esu savo pavasaryje. Ašžydžiu. Man taip gera, kad grįždamas nuo kelio nurenku bites, kai jospailsusios vakare nukrenta: bijau, kad jų nesuvažinėtų ar genamos karvėsnesumindžiotų. Man viskas dabar kitaip: ir saulė, ir žvaigždės (tikros,astronominės žvaigždės!), ir Vincukas, ir senelis – aš visus juos noriuišbučiuoti. Bet dar mieliau šitą auką atiduočiau vienai… Ne, apie jąnegaliu juokų kalbėti. Ji mano pirmoji, mano gražiausioji, mano vienintelė.Kai ją pamatau vieškely, aš netenku drąsos. O lėtumas yra nuodėmė priešmeilę – tai ne mano, bet vieno išminčiaus žodžiai. Beje, Tu nėsi vertas,kad Tau apie ją kalbėčiau. Ir bijau, kad manęs nepasitiktum su visais savoironijos ištekliais. Aš Tau papasakosiu kuklesnius dalykus, apie senelį,apie naujus pažįstamus, apie ežerą ir viena sodybą prie vandens…

    Mano vaike, senelis džiaugiasi Tavim ir aną dieną minėjo Tavo dangiškuspasisekimus. Jis buvo tada neapsakomai patenkintas Tavo apsilankymu, ir nūndirba jis kaip skruzdėlė. Kartais šlubuojantį susitinku jį pušyne. Lygžuvis prasižiojęs, geria jis aitrų, sausą kvepėjimą: “Visiems metams turiuprisikvėpuoti”, sako jis ir tuoj ima šnekėti apie tos ar anos klebonijosarchyvą, apie senoviškus pastatus, apie bičių ūkį ir vebrų kolonijas priešketuris šimtus metų. Kartais jį apima neapsakomas teisybės troškimas, kadima griaudėti, kaip vikriausias pamokslininkas. Tada aš nežinau, ar jismane bara, ar moko, ar myli. Dar vakar jis mane graudeno, tarsi aš būčiautironas su geležiniu batu ant prislėgtųjų nugaros: ,;Mano sūnau, – jiskalbėjo, – štai ateina visokių pranašų ir skelbia savo tiesas ir įstatymus.Bet žinok, kad viena tėra tiesa ir vienas įstatymas: laisvas žmoguslaisvoje tautoje. Jeigu valstybė nebus sudėta iš laisvų ir stipriųasmenybių, jeigu tauta bus vedama, kaip aklų žiurkių kaiminė, – be savožodžio, be savo ištarmės ir valios, suvaržyta iš visų pusių lankais – tadajinai subyrės, bus bedvasė ir liūdna. Ir ją išvaduos tik amžini dorovės irlaisvės dėsniai, kurie niekados negęsta, nors kupromis apaugę nykštukaijuos badytų pirštais ir tyčiotųsi”. Aš išklausiau su nusidėjėlio mina irsavo sieloj žadėjausi pasitaisyti, jeigu esu nusikaltęs. Rimtai kalbant,senelis sako tiesą: kiekvienas pilietis, o ne vien kuris paskiras žmogus,turėtų jausti atsakomybę už visą tautą ir valstybę ir elgtis taip, lyg jorankose būtų visa valdžia. Tik, susimildamas, nesišiaušk: aš visai neketinuiš Tavęs paveržti visos galybės, kurią Tu savo dešinėje laikai. Ir tokiemsgrobuoniškiems planams aš nėsu visai nusiteikęs. Šiandie man užtenka eglėspalangėj, volungės, jovare pranašaujančios lietų, muzikos…

    Ehe! Klebonas Motiejus tikrai keistas žmogus. Jis vaikščioja taipsusiveržęs juosta, kad užpakaly klostės atsikiša, lyg būtų krakmolytos. Irvisados jis susirūpinęs, bailiai dairosi ir pilnas nepaprastų regėjimų.Vieną pusę savo sielos jis yra skyręs dangaus karalystei, brevijoriui irparapijai, o antrą – vargonams. Aš muzikoj esu be kojų ir be rankų, tačiauji mane tiesiog mušte užmuša. Ir kaip buvau nustebęs, kai klebonas mums anądieną sugrojo Bachą, Francką ir dar kažką. Grojo jisai dailiai – kaipcherubinas, kaip Šv. Cecilija! Vėliau man Valentina pasakė, kad kunigasMotiejus buvo studijavęs Varšuvoj ir Leipcige muziką, bet dėl silpnossveikatos jau dvidešimti metai užsidarė šiam miestely, kur pušys, eglės,ežeras jį laiko gyvą ir leidžia jam stypčioti, kaip žiogui, savo sode,šventoriuje ar klebonijoje. Jis ir Valentiną krikštijo – štai kodėl aš į jįžiūriu, kaip į retą, privilegijų pilną vyrą. Įsivaizduok, klebonas matė jąmažytę, baltam priegalvėly su mėlynu kaspinu. Bet akis – akis jau ir tadajinai turėjo mėlynas ir nuostabiai dideles. Kai aš matau kleboną einantvieną mieste ar važiuojant pas ligonį, jis man atrodo toks nesavas šitojparapijoj, tarp šitų ūkininkų, tarp šilų ir medžių. Aš pastebėjau, kadžmonės, kurie negali bent iš dalies eiti likimo jiems skirtu keliu, irfiziškai atrodo ypatingi, keisti, lyg juos nuolat graužtų ir kankintųneregimas skausmas, kuris ilgainiui atsimuša jų bruožuose. Ir klebonasMotiejus, taip man rodos, vaikščioja Kirbynėj lyg tremtinys, nesijaučiasavo vietoj, gal kankinasi ir gailisi. Ir dvidešimt metų – dvidešimt metųjis taip jau eina per pasaulį, niekeno nesuprantamas – kam čia labai rūpijo vargonai, jo muzika. Dėl to jis darosi lyg ir bailus – nenori, kad kenogrubūs pirštai šiurpiai paklebentų į užsidariusią jo sielą, kurioje jisvisas, su kūnu ir dvasia, susitraukia, nelyginant ežys į savo spyglius.Taip mano Valentina, taip ir aš pats galvoju. Kai jis pamato Valentiną,tuoj nudžiunga, trinasi rankas, dar įžūliau glostosi savo pliką viršugalvį.Valentiną čia visi myli, ir aš pavydžiu, net ir žvejui Kostui pavydžiu…

    O labiausiai man nepatinka inžinierius Modestas Būdžiūnas. Kai jis susavo motociklu birbia per Kirbynę, tai nori, kad juo stebėtųsi ne tik visosSorės ir Rebekos, bet ir ožkos su žvirbliais bei kuosomis. Susitikę muduesam tobuliausio mandagumo pavyzdžiai. Ką ten Tavo pentinų cinksėjimasprieš mudviejų gestus ir žodžius! Ir pikčiausia, kad jis pažįstamas suValentina, ir aš nepajėgiu suvokti juodviejų padėties – ir savo padėties.Atrodo, kad Valentina su juo nuo seniau bičiuliaujas, be to, jis su jostėvais gerai sutaria. Jis su ja kalbasi, lyg po vienu stogu būtų augę irsu. tuo pačiu šaukštu valgę. Žinoma, jis čia išlaiko viršenybę, žiūri į ją,kaip į mažą vaiką, kuris turi jo klausyti ir stebėtis jo išmintim.

    Betgi jis turėtų suprasti, kad Valentina kasdie stiebiasi aukštyn įdangų – tokios lieknos, tokios dailios Tu, senas vilke, tikrai nebūsimatęs. Kiekvienas jos žingsnis – ištisa muzika!…

    Taigi, aš tau noriu pasakyti, kad ir aš su Valentina randu šneką ir, beto, nežiūriu į ją taip, lyg stovėčiau Šatrijos kalno viršūnėj, o ji tenbūtų kažkur klony… Bent ligi šiolei ji man tarė kuklius, kasdieniškusžodžius, gerus ir paprastus žodžius, kurie jos lūpose atgyja, gaunanepaprastą skaidrumą ir žavesį. Vos ji ištaria “ežeras”, tuoj manpasivaidena visos Geisaties valtys, visi venteriai ir tinklai dugne, visoseketės žiemą ir visos lydekos su savo pelekais, su aštriomis žiotimis irtamsiomis nugaromis… Aš tapau be galo budrus. Esu kaip lapė, bėgantitrake. Ir kartais man rodos, lyg jos balse, jos žodžiuose pastebėčiauabejojimą, nepasiryžimą, baimę daryti ar nedaryti. Ji, vargšė paukštelė,man kalba taip, lyg ateitis prieš ją būtų apniaukta, lyg ji nežinotų kurdingti. Tie “aš niekam netikus” mane smarkiai nupurto ir graudina. Aš tadajaučiu gailestį, aš nežinau nei ką tarti nei ką beveikti. O tuo tarpu BronėŠveliūtė man švokščia: “Valentina tokia apsisprendusi”. Aš nežinau, kaipgyvenime galima apsispręsti. Kartą apsisprendęs – žmogus jau palaidotas.Tokiam klebonas Motiejus gali ant grabo numesti pirmą grumstą. Tikrasgyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai nežinai, kur nakvosi,nors kelionės galas aiškus, pragariškai aiškus: visi prie vienų vartųatsidursim. Bet kelionėje duokim sau truputį laisvės ir netikėtumo.Nepasenkim, sulaukę dvidešimties metų. Kiti ir gimsta jau su Lozoriausinkapėmis – į gyvenimą išeina dvokdami lavonu. Aš skelbiu nuotykį, keliąpilną vingių, pilną netikėtų, iš anksto neapskaitytų grožybių. Kaip malonurasti, ko nėsi savo plane numatęs. Ar aš prieš metus žinojau, kadsusitiksiu Valentiną, kad iš galvos eisiu dėl jos pakeltų antakių, dėljosios smakro linijos, dėl jos krūtinės kilnojimosi – plaka, plaka tenneapsakomai gera širdis. Aš taip norėčiau išgirsti jos tvinksėjimą. Dievetu mano!.. Ir ko Valentina anądien taip meldėsi vienuolyne – kokiospaguodos, kokio sprendimo, kokio Dievo jai reikia? Ji taip gera, palyginussu manim, ji tokia gera, kad nesuprantu, kam jai dar maldos ir budėjimassavo sieloj?… O Valentina! Valentina! Ne maldą, o tik vieną žodį, mažą,nedrąsų žodį aš norėčiau tau sukuždėti…

    Mielas Kazy! Aš ją pažįstu neseniai, bet myliu nuo pat amžių pradžios,myliu ją už visą praeitį, kada jos neregėjau. Tu iš manęs nesijuok, Tu,kurs esi vaikščiojęs ir į šiaurę ir į vakarus ir visur sutikęs palankumą. Oaš tik nūn išvydau stebuklą, aš galiu kartoti su vienu poetu: “Moteris yragražesnė už visą pasaulį, kuriame aš gyvenu, – ir aš užmerkiu savo akis”.Aš gerai matau, kad čia mano beveik pirmas, visus mano lūkesčius užpildąs,vienintelis, daugiau. nepasikartosiąs įvykis ir susitikimas. Man leista tiksykį žydėti. Aš esu kaip gulbė: čia pastaroji mano giesmė. Jei Dievas duos,šita giesmė bus ilga. Aš noriu, kad ji būtų ilga, amžina, kad nueitų anapusžvaigždžių.

    Ir nūn aš save stebiu, mano akys atsimerkia vis plačiau, man visidaiktai kitaip atrodo. Keisčiausias dalykas gi meilė. Broleli tu mano, aštikrai ją myliu! Kai su Valentina esu, viskas atrodo taip paprasta, messakomės negudrius žodžius, juokiamės, pašiepiame vienas kitą – aš noriumanyti, kad meilė susideda iš šitų mažų dalykėlių, kurie kraujasi į didelįlaužą. O tas laužas juo smarkiau dega, juo nuo Valentinos esu toliau, juoilgiau jos nematau. Tada aš gailiuosi, kad nepakankamai įsižiūrėjau į josalkūnės vingį, vėl noriu gėrėtis jos skruostų gūbreliais, jos nosiesišlenkimu. Aš galiu valandą, dvi nieko neveikdamas sėdėti girioj irapmąstyti Valentiną. Aš ją tada vaizduojuosi, ją matau prieš save,patenkintas šypsausi, imu už rankos ir kalbu, gražius žodžius kalbu, ašjaučiu ją daugiau negu visą, tarsi ji būtų apkerėjus orą, nupjautų dobilųkvepėjimą, tarsi jos kraujas plaktų ir šitam ąžuole, po kuriuo sėdžiu. Ne,aš negerai sakau, ji ne daiktuose yra, tik manyje, aš ją jaučių savoalsavime, savo nerime ir savo rūpesčiuose. Visi mano gestai, kiekvienamintis prasmės turi tik sąryšy su jąja, jos šviesoje… Dėl to aš netlinkęs manyti, kad meilė yra galingesnė, kada aš nuo jos, tos mergaitės,esu atskirtas: kai mudu matomės – mudu matomės tik save. Kai mudu esam tolinuo vienas antro – mūsų vaizduotė ima regėti dar didžiau, ji mylimąją mumspristato dar gražesnę, lyg kokį stebuklą. Toji vaizduotė supina į daiktąvisus ilgesius, visus atodūsius, visas buvusios laimės mintis, kiekvienaspabučiavimas tada grįžta į mus, kaip ugnies srovė, kiekvienas atodūsis estikarštas ir alsinantis – ir štai mes neregim vienas antro, bet meilė musrauja ir neša dar tvirčiau, mes pagaliau nežinom ribos tarp tikrovės irvaizduotės, nežinom ribos tarp vienas antro. Ir tada pajuntam dar didesnįskausmą vėl susitikti vienas antrą, pasižiūrėti į akis, į lūpas, išgirstitikrą atodūsį, nepadidintą, kad galėtume prasiblaivyti ir praregėti ir būtižmonės, o ne nei demonai nei angelai, paskendę gaivalingam šėlsme”…

    Rimtas, susiraukęs jis perbėgo laišką. Atsilošė ir dundeno kulnimis įgrindis. Paskui ryžtingai atskleidė savo pastabų sąsiuvinį, ten įdėjo raštąir tarė sau:

    – Tegu liks čia. Niekados nereikia atverti širdies.

    Tai pasakęs užsikabino duris ir susitelkęs jieškojo savo skyriaus iš“Also sprach Zarathustra”. Radęs skaitė:

    “Mano brolau, vienų vienam aš turiu tau klausimą: kaip švino luitą metušį klausimą į tavo sielą, nes noriu žinoti, kaip gili jinai.

    Esi tu jaunas ir trokšti kūdikio ir moterystės. Tačiau aš tavęsklausiu: ar esi žmogus, kuris gali kūdikio trokšti?

    Ar esi tu nugalėtojas, savęs valdytojas, pojūčių valdovas, savo dorybiųviešpats? Taigi aš tavęs klausiu.

    O gal iš tavo troškimo byloja žvėris ir reikalas? O gal vienatvė? O galnesantaika su savim?

    Aš noriu, kad kūdikio ilgėtųsi tavo pergalė ir tavo laisvė. Savopergalei ir savo išsivadavimui privalai pastatyti gyvą paminklą.

    Tu privalai statyti aukščiau už save patį. Tačiau tu pats turi būtįpirmiau pastatytas – tiesus kūnu ir siela.

    Ne tik į tolį privalai augti, bet ir aukštyn! Ir čia tau tepadėsmoterystės sodas!

    Tu privalai kurti aukštesnįjį kūną, tą pirmykštį judesį, iš savęsberiedantį ratą, – tu Kuriantįjį privalai sukurti.

    Moterystė: aš taip vadinu dviejų valią sukurti vienam, kuris yradaugiau už tuos, kurie jį sukūrė…

    Štai tesie tavo moterystės prasmė ir tiesa…”XNAMUOSE… aš buvau drauge su juo

visa tvarkydama ir gėrėjausi

kasdie, žaisdama visą, laiką

jo akivaizdoj.

    Pat. 8    NIEKO Antanas nerado sode, nieko nesusitiko po klevu ir kieme, kurvaikščiojo baltas gaidys su raudonais žandais, o patvartėje, pasislėpusiosnuo spindulių, stovėjo avys ir mieguistai atrajavo. Kai kuri jųsusimąsčiusi laižė apirusią, molinę sieną, kurioje širšės gręžė sau skyles.Saulės nuberti, epušės lapai šlameno anapus kluono ir marguliavo, tarsibūtų stikliniai. Namuose buvo tylu. Ir nejauku darėsi vienam čia laukiant.Rodėsi, kad gyventojai susislapstė kur nors dideliam, nūn apytuščiam kluoneir pro plyšius stebėtų ateivį. Vienu tarpu vaikinui šmėstelėjo, lyg už tųsunkių sienojų būtų ne žmonės, o kokios dvasios, susibėgusios iš laukų, išalkų, iš girių tankmės – jų buvo prigužėjęs pilnas kluonas, jos grūdosiprie kiekvienos spragos ir stebėjosi. Štai jų kuždesiai tuoj sušiurenskieme. Ne, tik višta sukurkė, primerkta akim sekdama vanagėlį – rėkdamos jįpersekiojo kregždės.

    Tada nuėjo į pirkią ir pabeldė į duris. Niekas neatsiliepė. Atsidarė irsustojo ant slenksčio. Viduje buvo pritemę. Pro audeklines užuolaidassunkiai košėsi medaus spalvos reti spinduliai. Asla buvo šviežiaiišbarstyta smėliu, kuriuo basos kojos buvo išmintos ligi stalo – vienųvienos pėdos. Kampinėje Žolinės paveikslas buvo apkaišytas alyvų šakomis, o

nuo pečiaus sklido neseniai nulaužtų kiečių kvapas – ten kur nors turėjobūti pakabinta šluota musėms sulįsti. Prieblanda ir tyla Antanui priminėsavo namus, tą laiką, kada sirgo mama: tuomet ir jis ir Onutė vaikščiojoant galų pirštų, bijojo šnekėtis ir nusigandę slankiojo palei užskleistuslangus.

    Dabar jis panoro žengti šituo geltonu, dar drėgnu smėliu, kaip juobraidydavo mažas būdamas, semtis jo rieškučiomis ir sklaistyti pro pirštus.Tačiau nedrįso paliesti švarios, rūpestingai nubarstytos aslos, tik galubato įspaudė žymę prie slenksčio ir atsigręžė į lauką. Ko jis dabar troško,jeigu nieko neras, – tai nueiti pas bites, išsitiesti žolėje ir klausytisjų zurzimo viršuj galvos, klausytis kaip dūzgia jų aviliai, pilnį begalėsskabrių darbininkių, pilni gilios ir nesuprantamos šnekos.

    Jis atsikėlė vartelius į sodą, bet pastebėjo kitam pirkios gale darželįir prisiartinęs atsirėmė į stulpą. Ilgus ir aštrius, kaip durklą, tiesėvilkdalgis savo lapus, tarp kurių skleidėsi tamsiai mėlynas žiedas. Žemaiaplinkui šitą gėlę augo smulkios ir bailios saulutės – raudonos ir baltosjos žėlė mažais kupsteliais, susispaudusios viena prie kitos, tarpaissusisiekdamos su plačiai atmerktomis, aksominėmis našlučių akimis:stebėjosi šitos akys ir juoda žeme, ir obels šaka, ir raudonu čerpių stogu,ir debesiu keliauninku ir neišmatuojama dangaus gelme. Už buldino krūmo,kuris žydėjo taip baltai, tarsi būtų apsivilkęs krikšto marškiniais, buvogirdėti lygiais dūžiais kažką dunksteliant – kaip ir vandenį kassklunduriavo ir pilstė. Iš šito pliūskavimo, iš šitų žydrai ir geltonaiatvertų ir kvepiančių taurelių smelkėsi ramybė ir užmarštis. Buvo gera irvieniša. Ir sielą apėmė sustingimas, visi daiktai mirgėjo akyse,nepaliesdami sąmonės. Ir darželio pinučiai, ir svirties viršūnė ten promedžius, ir jovaro aukštai iškeltos šakos nūn rodėsi kažkaip tolimos irapkerėtos, keistoj šviesoj skendinčios. Antanas jautė, kad tarp daiktų irjo sielos nutrūko ryšys, kad jo dvasioj jau neatliepė nei gandro kalenimas,nei lėtai skrendąs kovas, nei bičių dūzgimas: visa tai gaudė ir mirgėjo projo akis, bet nesiekė jo vidaus, tarsi jis nuo pasaulio būtų atskilęs, tarsilaikas būtų sustojęs bėgti, o jį patį nuo daiktų būtų dengęs didelisstiklinis vožtuvas. Toliau ten mirguliavo įkaitęs oras viršum arimų. Krūmepragydo paukštytė, pragydo viena sau, jos giesmė traliavo pro šalį, sklidograži ir laiminga, bet tokia svetima, atsimušanti į sustingusią,užsidariusią sielą. Ir susyk jo dvasioj tapo nei tai sunku, nei tai tuščia.Neaiškus skausmas, graudumas nusmelkė jį. Tyli kančia graužėsi nejučiomis,kančia dėl to, kad nei daina nei gėlė negali prakalbinti jo, kad nėra ryšiotarp jo paties ir viso, ką jis mato, kad viskas čia vyksta kaip burtuos,kuriuos jis stebi pro stiklinį, slėgiantį gaubtuvą. Ir paukštytė traliavo,ir kovas jau nuskrido, ir epušės lapai mirguliavo už kluono, ir buvo taiptylu ir ramu.

    Už buldino krūmų buvo susilenkusi Valentina ir laistė gėles. Antanas,ją pastebėjęs, valandėlę žūrėjo apstulbęs, neišsiblaivęs. Stipriai,stipriai ranka suspaudė grubų stulpo viršų. Net suskaudo. Vėsus šiurpasperėmė vaikiną. Paukštytė čiulbėjo taip giedriai.

    O ten buvo Valentina. Laistydama ji palengvėle slinko į dešinį šoną. Išpradžių ji buvo matytį tik pro langelius buldino šakose. Iš krūmų pasirodėjos alkūnė, sukrutėjo petys. Lėtai jį pilstė vandenį, ir žemė aplinkuitulpės stiebą pajuosdavo. Jinai baigė kibirą, išliejo paskutinius lašus iratsistojo. Galva jai turėjo susvaigti: ji pridėjo ranką prie smilkinio, lygsave prisilaikydama, kad neparpultų. Saulė, prasimušusi pro medžius,kaitino, ir žiedai buvo nuleipę. Valentinos plaukai, truputį pasipūtę,atrodė dar šviesesni, negu paprastai: tarsi į juos būtų prisigėrę šitųkaitrių spindulių, kurie iš vidaus spindėtų. Jinai, apsivilkusi baltasuknele, stovėjo visoj šitoj lapijoj ir žiūrėjo į ežerą. Žiūrėjonejudėdama, lyg ilsėtųsi po didelio darbo ar būtų pilna svarių minčių.Staiga ji neramiai krustelėjo ir apsidairė. Atsisukus žvelgė į avilius, įsodą – arti savęs jinai kažką bus pajutus. Vos pastebimas šešėlis,nejaukumas joje dumstelėjo: štai kas nors eina, ar stovi, ar selinanetoliese, kur nors už tvoros, už obels ar kriaušės.

    Valentinos akys susimerkė. Jį pastebėjo savo svečią ir mostelėjo ranka.

    – Tu atėjai? – tarė ji.

    Ir nuraudo.

    – Atsiprašau, ponas Antanai, – teisinosi sumišus, – aš pati nežinau,kaip čia pasidarė…

    Bet jisai buvo laimingas. Ji turėjo apie jį galvoti, ji savo mintysebus su juo šnekėjusi ir laikė jį namiškiu, savo šeimos nariu giliaiširdyje. Tasai netikėtas “tu” jam kalbėjo apie Valentinos slepiamusmąstymus, apie tą pasaulį, kurį kiekvienas žmogus nuo kitų gina ar taiironijos, ar pašaipos, ar mandagumo, ar atkaklios tylos ir išsisukinėjimųskydu.

    – Išvažiavo tėčiai? – klausė jisai.

    – Viena likau namuose.

    – Gi broliai, sesuo.

    – Izabeliukė išvažiavo – su dūdomis išvažiavo: per ašaras išsiprašė…Na, o Petras turi savo rūpesčių: rožę į atlapą, kepurę ant ausies…

    – Dar kas išneš – moteriškam tiek pavojų…

    – Turiu du sargus. Ir koki dar vyrai!

    – Na?

    – Juozukas su Jokūbu.

    – O, juodu tikrai atgins nuo visų priešų.

    – Ir dar šitas.

    Ji parodė į Tarzaną, kuris spraudėsi pro pinučius, gailiai unksdamas.Įsimalinęs nusipurtė ir tingiai vėžliojo prie Valentinos, baltakiuodamas įAntaną.

    Pro vartelius su nauju kibiru įsirito Jokūbas. Jis stabtelėjo, pamatęssvečią, ir iškišo visus dantis – miela jam buvo šypsotis. Tačiau susigėdo,kad gali būti negražu taip vaipytis, smarkiai susičiaupė ir įsiręžęstabalavo vandenį. Antanas jam pasakė labas, o jis čiupo kepurei už snapo,jį stuktelėjo aukštyn, skersuodamas į Valentiną, kuri jam tarė:

    – Užteks, Jokūbėli.

    Vaikiščias apsilaižė: kaip dailiai čia jį pavadino.

    – O kur Juozukas?

    – Juozukas! Ogi anakur… matote, vage. Po beržu – pailso toliau eiti.

    – Bėk pas jį. Tik nepalik vieno!

    – Ne-e!

    Ir jis nustraksėjo tiesiog per lyses, mataškuodamas skvernais iratbrizgusiomis, ilgomis rankovėmis.

    Valentina toliau laistė. Ji buvo priklaupusi vienu keliu, ir tarpmenčių jai buvo dabar įdubimas, ties kuriuo suknelė nežymiai prisiplojo irraukšlėjosi. Ant rankos jai nutūpė skaidriai raudonas vabalas, išsipuošęsžaliais, žvilgančiais dryžiais. Jis rėpliojo, jieškojo pirmutinėmiskojytėmis kelio ir kilnojo savo smailą, taip pat žalią nosiukę: jis turėjojaustis kaip miške tarp medžių. Štai jis ėmė burti paskutinėmis kojomis,sustingęs vietoje: įsipainiojo į plaukus rankoje ir negalėjo toliaurepetoti. Valentina ramiai sekė jį.

    – Tai ir pakliuvai, – tarė jinai. Paėmė ir išpainiojo vabzdį. Užsidėjoant piršto ir iškėlė:

    – Na, skrisk.

    Dryžuotasis pakėlė raudonus sparnus: po apačia jo turėta dar ir kitų,plonutėlių, permatomų žėručių.

    Ir nulėkė.

    – Laimingos kelionės, – jį palydėjo Valentina.

    Baigė laistyti ir susimąstė.

    – Šiandie man gali būti blogiau, kaip Tarzanui.

    Ir ji užgręžė šuniui ausį.

    – Bitės rengiasi spiesti, – ji kalbėjo.

    – Nagi, parodykit – aš jas susemsiu.

    – Nebūkit toks greitas: jos dar nelekia…

    Juodu išėjo į sodą. Aviliai sunkiai dūzgė. Vienas jų, kaip varške, buvoaplipęs bitėmis. Jos nelėkė į darbą, buvo susimetusios į kamuolį aplinklaktą, kitos nirtėdamos lakstė siena, kilo į orą ir zirzė aplink šakas,pamiršusios laukus ir gėles. Valentina žiūrėjo susirūpinusi, beveiknelaiminga.

    – Iš tikrųjų, kokios netikusios bitės – vos tėtis išvažiavo, tuoj irišėjo iš proto visas avilys. Negalėjo ar vakar spiesti ar palaukti rytojausdienos.

    – Gal dar nelėks, – guodė Antanas.

    – Taip, o bijoti reikia. Tėtis jokiu būdu nenorėtų pražaidotispiečiaus.

    Ji pažvelgė į sodą: ten po obelim buvo suolas – stora lenta, prikaltaant dviejų kuolų.

    – Einam, ką čia stypsosim!

    Juodu susisėdo, tarp savęs palikę išmintingą tarpą. Antanas manė,geriau būtų, kad nuotolis tarp juodviejų sumažėtų. Pavydžiai žvairavo įtuščią vietą, lyg ją būtų užėmęs žmogus ar nematoma, kliudanti dvasia,drąsinosi arčiau pasislinkti, tačiau jį varžė mažiausias palinkimas įValentinos pusę, nes galvojo, kad jinai žino slaptą jo troškimą, skaito josmegenyse: išsiduoti, padaryti tai, ką tave mano padarysiant kitas, – jamatrodė savęs pažeminimas. Ir juo geidė, kad juodviejų keliai, juodviejųalkūnės susiliestų, juo jautėsi kebliau: stiprėjo įsitikinimas, kad jis nėsprindžio nepriartės, lyg juodu būtų skyręs koks daiktas, sunki,nepajudinama uolos skeveldra. Šita kliūtis ėmė jam augti, tapo akla, būtinasiena, nors drauge jame ruseno viltis, kad visa painiava, ta sunkenybėturėtų kažkaip netikėtai dingti. Po kojomis, kvepiančiam šiene, mirguliavonuo šakų atsimušę šviesos ir šešėliai – jie žaidė, čia geso, čia vėlskaidrėjo ar raibuliavo, kaip vanduo, derindamiesi į lapų virpėjimą ir lėtąviršūnės sūpavimąsi. Geltoni, vėsūs ruožai glaustėsi Valentinai ant kojų,drebėjo ir slankiojosi, tarpais visai išnykdami, susimaišydami. Štaispindulys prasiveržė tiesiai ant bato smaigalio, ant pakilusio, nuogo pėdosgūbrelio už baltos sagties.

    – Laiminga saulė, – šiurkščiai ir nuoširdžiai sumurmėjo Antanas.

    – Na, dar pradėsit ant jos pykti, – nusijuokė Valentina.

    Ir ji atrėmė ranką į tuščią vietą. Oda ties riešu ir ties alkūnepasiraukšlijo, smulkios vagutės susipynė ten viena su kita. Jis stebėjosišitais plonais, ilgais pirštais, stebėjosi baltomis delčiomis naguose.Tenai, kur baigėsi rankovė su raudonomis strigomis, jis matė tris rudusspuogelius, – ir jam viskas buvo taip miela, kad manė: štai apkabins josįremtą plaštaką, suspaus ją taip smarkiai, taip smarkiai, kad Valentinainet ašaros ištrykš. Ir juodu paskui abu juoksis, ir ji bars jį. Graudžiaijis galvojo, kad to niekados nepadarys – tai neperšokamas šuolis, taižingsnis, kuris nebus nužengtas. Ir kas jam kliudė, kas kliudė! Papurtėgalvą, su savim ginčydamasis, susikrimtęs. Anoj pusėj antai mažais pirštaisišsiskyrė nuo kitų ir ties sąnariais atrodė truputį išlinkęs, lyg kreivas.

    – Tai gerai bitėms, – atsiduso jisai, – kur nori, ten laksto. Kai ašbuvau mažas ir ganiau avis, verkdavau iš pavydo, kad negaliu skraidyti kaipvyturys, kaip tas strazdų pulkas. Ypač pavydėjau gandrui, kai tas suko ratąnetoli žvaigždžių.

    – Jums ir dieną žvaigždės šviečia.

    – Nesvarbu, ar jos šviečia ar ne, bet svarbu, kad manome, jog josšviečia. Čia ir glūdi visa tikrovė.

    Valentina nepatikimai žvelgė į jį. Ji norėjo kalbėti, bet susilaikė irsusivaržius atitraukė ranką.

    – Ką gi sudūmojot? – tarė jis.

    Jos akys smarkiai sumirkčiojo. Antanas buvo pastebėjęs, kad ji, kaijaučia keblumą ar nori sunkesnį dalyką pasakyti, sumirksi greitai, tarsibūtų netikėtai užklupta, nustebinta.

    – Na?

    Valentina ryžosi:

    – Ponas Antanai, kodėl jūs taip baisiai į mane pasižiūrėjot anąsyk passenelį?

    – O, Viešpatie! – sušuko jisai.

    Jam buvo linksma ir gera.

    – Aš gi maniau, kad jūs vadinatės Marytė: taip buvau jus apkrikštijęsežero vandeniu. Man buvo gi keista, išgirdus kitą vardą… Valentina!Pasiutiškai gražus vardas!

    – Olelia!

    – Na, neimk juoktis iš manęs, kad nesusipeštume.

    – Nebijau – Juozukas atgins.

    – Ligi prisišauksit…

    – O kas ten.

    Vaikas, lyg pempukas, kiepsėjo takeliu. Aplink jį zujo ir žolėjevartaliojosi Tarzanas. Berniukas nėjo tiesiai prie sesers, apsuko didelįlanką, prisiartino skersas ir atsistojo Valentinai tarp kelių. Abu juoduturėjo dideles, mėlynas akis. Juozukas glaustės aplink ją, baikščiaidirsčiojo į Antaną ir norėjo kažką sakyti. Bet nė žodžio netarė, pasitraukėir nukuduliavo paskui šunį, kuris vijosi rudą plaštakę. Paskui juodu susėdopas kupetą, glamonėjosi tol, kol Tarzanas piktai sucipo, patrūkėtas užuodegos. Vaikas užsirangė ant šieno, skėsčiojo ir manėsi esąs malūnas; malėlabai rimtai, įsigilinęs, kol jį sutrukdė šuva: jis atsigulė pavėsy irpasidėjo snukį ant baltų savo batukų. Vaikas griuvo ant jo ir išgąsdino.Tarzanas pabrukęs uodegą nusirito už kelintos obelies ir paniuręs cimpinoprie Valentinos. Vaiką apėmė nepaprastas džiaugsmas. Jis vėl užšliaužė antkupetos ir ėmė apdainuoti savo pergalę. Jis šaukė visa gerklaite, šaukėužsimiršęs ir rankomis mosikuodamas, kartodamas tuos pačius žodžius ir vissvaigdamas jų naujumu:    Aš nuo kupsto nušokau,

    O Tarzanas pabėgo!    – E, Juozuk, iš galvos neišeik! – pašaukė jį Valentina.

    Berniukas susigėdo ir tylėdamos nušliaužė nuo kupetos. Nulipęs suplakėrykštaite žemę. Jis grįžo pas seserį, bet pergalės žavesys buvo jau dingęs.

    – Noriu valgyti, – skundėsi jis.

    – Teisybę sakai, sūnau, – tarė Valentina.

    Antanas nuleido galvą: kokia laimė būtų… sūnau… Kodėl negalėtų būtijos sūnus? Ak, ir jam patiktų mažas kūdikis…

    Atsikėlė, abu patikrino tirštą bičių gniutulį: taip, jis kabojo savovietoj. Paskui nuėjo po klevu. Priešais, pro vartus, tyvuliavo plieninisežeras.

    – Kai aš buvau maža mergaitė, – pasakojo Valentina, – dažnai stovėjaupo klevu ir laukiau, kada vandens paviršiuj išsimuš balta puta ir išrėpliosžaltys iš ežero vilnių, toks žalias, žėrintis žaltys, ir įšliauš į mūsųkiemą. Aš laukiau baimės apimta, tačiau nėjau į pirkią ir gailėjaus eglės,epušės ir uosio, linkėjau jiems, kad vėl pavirstų žmonėmis ir būtųlaimingi…

    Nuėjus į priemenę atsidarė spintą. Neturėdami ką veikti, ją nulydėjo irabu vyrai. Valentina kilnojo puodynes, ragavo ir skundėsi:

    – Šitas pienas jau apkirpęs… A, palaukit, rasiu ten rūkštaus… Darbus geriau… Antanai, praverkit pirkios duris – bus aiškiau bent kiek…

    Ji pasistiebė, nukėlė indą ir atsisuko į pilką, prigesusią pirkiosšviesą. Dabar Valentinos plaukai buvo tamsūs, jos veidas, suknelės klostėsskendėjo prieblandoj. Tačiau kaktoj, skruostuose, ant krūtinės sunkūs,neaiškūs ir lyg iš labai tolį nukritę košėsi šviesos pluoštai, – ir jinaiatrodė tokia trapi, tarsi perregima, ir tokia brangi šitam šešėlių iršviesos žaidime.

    – Palaikykit, – įdavė Antanui ji puodynę.

    Jis savo delne pajuto jos pirštus.

    – Na, aš savo rankų neatiduosiu. Imkit aukščiau.

    Jis nukaito ir sumurmėjo:

    – Valiute, o jeigu ir… ir ranką…

    – Ponas Antanai, laikykit gi stipriau – dar išliesit pieną.

    – Nesibarkit… Aš… aš…

    Ir nustebęs jis gėrėjosi, kaip jos plaukų pasipūtęs viršus neaiškiaišvitėjo, patekęs į skaidresnį ruožą, retai plaukiantį pro pirkios duris, ištos gilios ir ramios prieblandos.

    Nusinešė puodynę po klevu, prisiraikė duonos. Susėdo valgyti. Teisybė,sėdo ne visi: Juozukas stačias buvo krėsle ir smarkiai suko šaukštą podubenį. Ir vaikas buvo besotis: jis paukštė duoną su pienu, paskui jamprireikė medaus ir agurkų, o pagaliau susigėdęs jis kažką ėmė vatliotiseseriai: jinai suprato – teko atsegti kelnaites. Kai jis susirūpinęskuduliavo už klėties, Valentina juokėsi ir kalbėjo:

    – Jeigu netingit, pažiūrėtume žemuogių.

    – Aš maniau, kad jau nėra.

    – Tuoj sužinosim… Gal dar ne visas žvirbliai nulesė.

    Ant kiemo buvo suversta medžių, kurių dalis nulupti bolavo, lygdidžiuliai kaulai, ir aštriai kvepėjo. Ant jų buvo susikūprinęs Jokūbas irtaisė malūną: reikėjo taip priveržti medinį dieduką, kad jis linguotų, kaisparnai sukasi. Juodu pamatęs, jis nukišo savo pramonę po skvernu: tarsipabūgęs, kad negautų bartis, kam šventa, dieną knibinėja.

    – Rengiatės ką statyt…

    – Tvartai jau prasti.

    – Nieko nepasakysi – gerai gyvenat…

    – Ne taip jau puikiai, kaip iš viršaus atrodo… Kiekvienas turi savobėdų… Tėčiui yra skolos… Dar tiek, kad neverčia grąžinti…

    – Kas gi jau toks geras?

    Valentina suabejojo valandėlę.

    – Vienas pažįstamas…

    – Kam pažįstamas?

    – Ir jums ir, gal būt, man…

    – Aš žinau, – nusmimęs tarė Antanas. – Norit, kad pasakyčiau?

    – Ne, nenoriu… Sukam į šituos vartelius.

    – Kvailas gyvenimas, visai kvailas.

    Jis skundėsi nuoširdžiai.

    – Verčiau žvilgterėsim, ar liko dar uogų, – tarė Valentina.

    Ji nusilenkė ir sklaistė lapus. Ir jis ėmė vartalioti čia vieną, čiakitą krūmą. Iš pradžių meko nerado: šita žvirblaitė gerai lesė. Jis žiūrėjoį Valentiną, ir jam buvo kažko gaila, graudu. Jis norėjo kalbėti,išsipasakoti, norėjo užsimerkti, nematyti nei medžių, nei paukščių, neišitos baltos suknios… Ne, jis ir juodžiausioj nakty, visados jis regėsprieš save ir šitą suveržimą ties krūtine, ir anas raukšles, ir kiekvienąklostę.

    – Jau radau, – išsitiesė ji su pilna sauja uogų. – Oi!

    Ir vėl pridėjo ranką prie smilkinio.

    – Jums negerai…

    – Ne, tik keliantis galva sukasi. Kaip Jokūbėlio malūnas… O štaiuogų.

    Valentinos pirštai kvepėjo žemuogėmis.

    – Jūs mane visai nupenėsit. Ir medum ir…

    – Ir juoda duona Tikrai apsirysite.

    – Maži juokai. Turėsit vežti į Kirbynę. Tai būtų puiku.

    – Kaip ten bus, dar nežinia, o uogų ir patys galėtumėt rinktis.

    – Kad aš nematau.

    – Ak, jūs mokate dieną skaityti dangaus žvaigždes… Na, katras daugiaupririnksim.

    – Pasiduosi moteriškam!

    Ir kaip du paukščiai iš dangaus, juodu puolė į uogas. Antanas vartėlapus, bet sektis jam nesisekė: jis drauge turėjo stebėti, ką daroValentina, turėjo pripažinti, kad ji po kiekviena sodybėle randa saugrobio, kai pats… Ir be to, jis užsimiršęs pusę aptiktų žemuogių surijo:jos taip skaniai kvepia!

    – Parodykit, – tarė ji, atsigręždama su pilna sauja.

    – Prašom! Sakysit, kad mažai?

    – Teisybė, vos pakeliat. Dar nutirps ranka…

    Ir Valentina linksmai švilptelėjo.

    – Nieko nepadarysi, – nusileido Antanas, – moterys turi šimtusgudrybių…

    – Nūn pagalvosim apie bites, – ji tarė.

    Juodu grįžo į sodą.

    – Jau negirdėti to erzėjimo, – pastebėjo Antanas.

    – Garbė Dievui: matyt, bitės susiprotėjo. Prisiartino prie avilių.

    – Tikrai apsimalšino, – sakė Antanas.

    Valentina susirūpino. Ji pažvelgė į avilį, pažvelgė į šakas aplinkui irtarė:

    – Tai tau ir piemenė…

    – Kas gi?

    – Ar nematot: jau išspietė.

    – Ne, nieko nematau: avilys gi ne tuščias.

    – Ak, būta bitininko! Žiūrėkit, kaip nyku ant laktų – ir jausti, kaddalis gyventojų išsikraustė. Vos viena kita bitelė išlenda… Ir ta lygnesava…

    – Neliūskit, Valiute, aš jums atnešiu savo avilį.

    – Ką?

    – Turiu kambaryje bityną.

    – Nebent musių porą.

    – Valiute, jūs šmeižiate mane: turiu tikrą bitę samanę. Jį tokiastambi, kad viena užims pusę būčio.

    – Olelia! – sušuko Valentina.

    Ir ėmė taip smagiai ir atvirai juoktis, kad ir Antanas neatsilaikė –taip jam buvo linksma.

    Ir kai pavakare paliko Skaudvilių namus, negrįžo tiesiai į Kirbynę, ovazojosi trakais, brūzgynais, vaikščiojo tarp pušų ir beržų ir klausėsivakarinių giesmių. Laukymėje, kur saulė metė paskutinius, ilgus spinduliuspro eglių viršūnes, jisai rado nušienautą pievaitę, išsitiesė po kupeta irnieko negalvodamas stebėjo šen ir ten baltuojantį debesėlį aukštybėje: jieslinko taip sunkiai, nukeliavę didžiulį žydrumų kelią ir nežinodami, kursustos ir nakvynę ras. Antanas gulėjo nejudėdamas, rankas išskėtęs ir leidošienui kutenti ir žnaibyti kaklą, lįsti už marškinių, o tam juodamvabaliukui rėplioti skruostu. Staiga davė kumščiomis į pirmus atolo daigus,švelnius it pūkas, ir sušuko: “Valiutė bus mano!” Džiaugsmo apimtas, jisišsitiesė, nepatikimai žvelgė į kupetą, tarsi į savo priešą, paskuiįsibėgėjo ir šoko per ją, nugriaudamas viršų. Ir vėl šoko ir ragožiumapsivertė pievoje, ir dar sykį šoko…

    Ūmai sustojo. Buvo tylu. Ir jis jautė, kad kur nors aikštės pakrašty artuoj už medžių turi stovėti žmogus ir jį stebėti. Balti beržai stiebėsi įviršų. Toliau už jų, visa galva aukštesnės, tiesėsi pušys, o dar toliaudunksojo kupli liepos viršūnė. Už šitos štai viršūnės dabar sėdo saulė, irnutysę medžių šešėliai nepastebimai artinosi prie šieno ir prie Antano.Tačiau jis, nepatikimai žiūrėdamas, nė už vieno liemens neregėjo neižmogaus, nei žvėries, nei dvasios: argi jis būtų apsirikęs!

    Tik štai kažkas sukrykštė jam už nugaros.

    Jis smarkiai atsigręžė.

    Vejoj buvo nutūpęs kėkštas ir juokėsi iš Antano, pakreipęs rudą savokuodą.XILIEPŽIEDŽIAIBet kaip mes ten surasim

kelią, jei niekados dar nėsame

ten lekioję?

    Pasaka    LAUKUOSE juodviem visą laiką pūtė giedrus ir sausas pietų vėjas, pilnassaulės ir neilstantis. Medžionės girioj jis lygiai šniokštė viršūnėse,lenkdamas lapus ir metūges, šniokštė ir dūsavo ištisas mylias, nesMedžionės giria buvo didelė, tankiai sužėlusi pačiam mūsų žemės vidury irnusitęsusi toli, ligi pat Nemuno, kurį peršokusi vėl gaudžia ir skambaneapmatomose lygumose, įvairiais vardais šaukiama.

    Taigi dabar į šituos miškus ėjo Antanas su Valentina. Laukai jaubaigėsi. Medžių kvapo ir ošimo buvo pilna erdvė. Ir vaikinas, alsuodamasalksnių ir pušų oru, matė šiandie tokius nubalusius josios skruostus,kuriuose tarsi buvo palikus pėdsakus ar nemiegota naktis ar slepiamasrūpestis. Tačiau ji žengė atlaši prieš vėją, kuris plakė suknelę priekrūtinės ir plazdeno, lyg vėliavikę, aplink kojas. Juodu turėjo pereitipušyną ir traką, pasuko pro baltus beržus, rado brūzgų plotą, prisigėrusįtvankumo, kaitros ir gailių paparčių. Už šitų skursnių krūmokšnių, užuogienojų niūksojo tamsus, galingas liepynas, nejautrus nei vėjui neižmogui, tačiau viliojantis savo romumu, išsikerojusiomis ir gumbuotomisšakomis ir kupliomis viršūnėmis. Lyg kviesliai, nudvelkė vienas, nudvelkėantras skanus verpetas; netrukus medaus kvepėjimo buvo prisisiurbęs visasoras, prisisiurbęs tirštai ir sveikai. Pilki taškučiai narstė viršum galvų:tyliai ir darbščiai lėkė bitės į tą vėsią tankmę. Nuo jų kas liepa dūzgėkaip milžiniškas avilys.

    Po anuo dūzgimu sustoję, valandėlę juodu klausėsi.

    – Šitą liepyną žmonės vadina Meškų rojum, – tarė Valentina.

    – Jūs balsas toks duslus, – tyliai atsakė Antanas.

    – Aš truputį priilsau.

    – Sėdam. Atrodot nuvargus, Valiute.

    – Teisybė? – gyvai pažvelgė į jį, smarkiai sumirksėdama: taip jidarydavo nustebinta. – Aš vakar nusišaldžiau bent kiek…

    – Buvo tokia šilta diena…

    – Dėl to ir nusišaldžiau… Per ilgai ežere buvau… Net drebulys ėmėkrėsti, kai išlipau.

    – Valiute, bet dabar?… dabar…

    – O, esu bemaž sveika… Bet jūs nežiūrėkit taip graudžiai į mane…

    – Kaip aš galiu nežiūrėti. Valiute, aš norėjau jums…

    Jo žodžiai užsikirto.

    – Kokia didelė drevė anoj liepoj, – sakė ji. – Tenai tikrai pelėdaperisi. Ar jūs nebijot, kai pelėdos ūbauja?

    Antanas tylėjo. Valentina patraukė suknelę žemyn ant kelių ir vėl tarė:

    – Sako, ūkimas jų, lemia kokią nors ištiktį… Ir linksmas vardas:Meškų rojus… Ir mudu kaip du lokiai atėjom kopinėti… Gaila, kad aviliųnėra… Antanai, kas jums šiandie?

    – Aš nenoriu, kad jūs sirgtumėte… Aš norėjau pasakyti…

    Jis prislėgta gerkle nurijo seiles. Patraukė į šalį pintinę, kurigulėjo tarp juodviejų.

    – Taip išsigražinot, ir dabar – sėdit paniurę…

    – Aš jus labai seniai pažįstu, – ūmai prabilo jis.

    – Trys savaitės.

    – Pusė metų, Valiute! Vienam baliuj… Ir nuo to laiko visados jusatsiminiau… Ne, aš nenoriu gyventi, jeigu…

    – Olelia! – tarė jį ir žvelgė į šakas. – Kažin, ar ir mūs bitės čiaatlekia…

    – Ims ir neatlėks, – jo balsas buvo piktas.

    – Koki stori kamienai!… Ir žievė taip sueižėjusi…

    Jisai rūpestingai tyrinėjo šituos kresnus liemenis, kreivas šakas.Kietai prisiglaudė galvą, kad šiurkštus luobas veržėsi į odą. Pro šakasmėlynavo gili, gili skylė – ligi pat dangaus.

    Antanas nusijuokė:

    – Man rodos, kad angelai įstatys kopėčias į šitą skylę, ir aš imsiusapnuoti, kaip Jokūbas Senajame Įstatyme… Viršuj sėdės Viešpats sužvaigždžių vainiku.

    Valentina susidomėjus žvelgė į giedrias aukštybes.

    – Aš nematau nė vieno angelo, – nusiskundė ji.

    – Ligi jie apsireikš, o jau mano sprandą kažkas įkando. E, skruzdėlė…Vaje, kiek jų laksto žieve…

    Jis į plaukus įsivėlusią rado antrą, rado trečią skruzdėlę… Ir dar…Rinko jas ir metė į žolę. Vieną suspaudė tarp pirštų ir tyrinėjo, kaipkruta smulkutėlės kojytės.

    – Kažin, ką ji dabar galvoja? – garsiai mąstė jis. – Ką jaučia jitriūsdama, bėginėdama… Dieve tu mano, juk ji turi ką nors galvoti! Ne, tomes niekad nepatirsim.

    Valentina nustebus žiūrėjo į rudą vabalėlį ir į Antaną. Jis numetėskruzdėlę ir susimąstė.

    – Valiute…

    Ji neramiai krustelėjo.

    – Ne, aš jūsų nedrumsiu, – jis kalbėjo. – Aš norėjau tik pasakyti, kadšitie stori medžiai man primena… Ar jūs kartais galvojat apie visąpasaulį?

    – Apie visą?

    – Taip, apie visą pasaulį…

    – Ne, apie visą žemę niekados negalvojau. Man ją sunku apimti. Tačiaukada aš patenku į Indiją, taip arti jaučiu džiungles… Ir dar senovėsEgiptą… Kodėl klausiat?

    – Štai man liepos priminė Afrikos duonmedžius. Aš tarsi matau po jaissėdinčius negrus… Matau palmes… Tai nėra svajonė, tikrai ne… Kartaisesti taip, kad tavo akiratis valandėlę prasiplečia; regi tolimas tautas,regi jas taip aiškiai, lyg jos čia pat būtų… Įsižiūri detales – ar valtįupėje, ar narą vandenyse, ar lokį šiaurės leduose… Tačiau man prisistatotik kai kurios šalys. Pavyzdžiui, aš niekados nėsu jautęs Kinijos: tarsijos man visai ir nebūtų… Nė Islandijos… Ar jūs nepykstat ant manęs?

    – Už ką gi, ponas Antanai!

    – Taip sau, kartais apima toks nepagrįstas piktumas… Negali tadažmogaus pakęsti akyse…

    – Ar jūs turit ką galvoje?

    – Aš?… dabar – ne… Bet vieno žmogaus nenoriu matyti, ne, nenoriu…uf!

    – Aš jau pasilsėjau

    Valentina pakilo. Iš sterblės pamaži biro pripešiota žolė. Kelikambliai likos įsikibę žemiau krūtinės. Štai vienas nušliaužė suknele, okiti drebėjo ir įkyriai laikėsi.

    – Op, žmogau! – ragino ji Antaną, kuris tuo tarpu mąstė: “Viešpatie,kokia ji graži! Ne, man be jos ne gyvenimas!”

    – Man taip smagu pro lapus žiūrėti ir nejudėti.

    – Tinginys!

    – To jau perdaug, panele Valentina! – rūsčiai sakė jis.

    Pašoko ir linksmas užsivertė ant šakos.

    – Gerbiamoji, prašom pakylėti man pintinę.

    – Jūs pasirinkot blogą liepą.

    – Kodėl blogą? Man rodos, kad ji ar nebus tik didžiausia… Ne, jį jąožkos tikrai neįlips. Ir jis prisimerkęs žvelgė Valentinai į akis.

    – Bet jums rimtai sakau: senoj liepoj sunku prie žiedų prieiti.

    – Aš laikausi savo. Jei ką padariau – baigta. Niekados negrįžtu atgal.

    – Net jei ir kažin kas būtų?

    – Taip.

    – Jei supykę duotumėt žodį šokti iš viršūnės?…

    – Ir šokčiau… Jei tik būčiau toj viršūnėj: tik vien dėl tonesliuokčiau ten – užsimušti.

    – Tekit pintinę.

    – Dėkojam. Tik, Valiute, ar nereikės jūs pakylėti?

    – Manęs?

    – Ko išpūtėt akis! Jos ir taip gana didelės.

    – Teisybė. Ir abu juokėsi.

    – Ne, manęs pakylėti nereikės…

    – Aš… aš nesipriešinčiau.

    – Dėkui. Tačiau būtų veltus darbas. Mažesnę mane mama kasdie apkuldavo– buvau baisi draska, kiauras dienas karstydavausi po vyšnias, po obelis…Grįždavau perplėšusi čia rankovę, čia su skyle nugaroj. Kartais gaudavau…

    – Valiute, jus mušdavo? – pasipiktinęs sušuko jis.

    – O ką daugiau darys su tokia padauža? Aš atsišnekėdavau, patibardavausi…

    Antanas atsisėdo ant šakos, sūpavo kojas ir mąstė.

    – Ne, – griežtai pasakė. – Klausykit, aš jūsų niekados nemušiu.Niekados, niekados…

    Ir jis priglaudė prie liepos savo galvą.

    Valentina ūmai nuraudo, nustebus prasižiojo ir neišmanė, ką tarti.Valandėlę juodu žiūrėjosi tylėdami. Paskui ji nulinko, pakėlė kreitelę irtarė:

    – Mes šiandie nė nepradėsim skinti…

    – Jūs man nieko nepasakysit?

    – Taip, ponas Antanai.

    Jį nusmelkė laimingi šiurpuliai.

    – Valentina!

    – Taip!.. bet ką norėjau pasakyti? Gerai, jau atsimenu: mano knygojlygiai taip, kaip jūs dabar, nupaišytas, Robinzonas Kruzė, kai pirmą kartąnakvojo saloje.

    Jis nieko netarė. Užsinėrė ant rankos pintinę ir lipo aukštyn, čiapasispyrėdamas į šaką, čia į storą gumbą. Tačiau jos buvo teisybė: žiedųreikėjo kilti ligi viršūnės. Aukštai vėl atsiliepė vėjas, kuriame lekiojotylios bitės. Antanas užvertė galvą: kad jis galėtų prikopti ligiaukščiausių šakų! Kiek čia bus: sieksnis, pusantro… Nepasitikėdamas jiskrutino šaką: “Ne, tu mane laikysi, tikrai laikysi”, šnekėjo. Pasilypėjoant jos, laukė, prikandęs žadą. Ir vėl pakilo. Čia pat jau viršūnė… Prolapus justi karšti ir sausi spinduliai. Vėjas pučia taip sočiai, taippilnai. Dar vienas žingsnis, dar kitas… Rodos, lyg liepa susvyravo.Antanui pasidarė nyku. Jis žvelgė apačion, į lapų rezginį po savim.Akimirką jam dingtelėjo, kad liepa nulinko, su ja ir visi kiti medžiai. Jisatkakliai įsikabino į šaką ir sušnabždėjo: “Jei užsimušiu, tai bentžinosiu, kad buvo verta”. Dar nenugalėjęs baimės, jausdamas neaiškųgraudumą, jis pakilo paskutinius du žingsnius ir iškišo galvą pro viršūnę.Jį pasitiko begalinė saulės malonė. Akys suraibuliavo nuo spindulių iržalumo. Kai jau galėjo matyti, išvydo neišbrendamus girių plotus. Po juoošė ir siūbavo garbiniuotos viršūnių lygumos, vienur tamsios, niūrios,kitur gelsvai žalios, tarsi būtų tik susprogusios. Nuo šviesos gausumomedžiai rodėsi apduję skaidriomis dulkėmis, o eglynas antai buvo tarsimiglotas, tarsi lengvais sniego žiupsniais nubarstytas – taip giliai jismėlynavo.

    O tenai mirguliavo metalinis Geisaties vanduo, pilnas didžiulių dėmių,– vienur pilkų it plienas, kitur geltonai blizgančių, o ten vėl juodų nuoatsispindusios girių juostos. Ežeras plaukė toli į rytus, ūmai gręžėsi įšiaurę ir slėpėsi už pušyno alkūnės. Toliau už tos alkūnės vėl tysojoplatus liūgas, balsvos, išblėsusios spalvos. Antanas, vis laikydamasisplonos šakos, smarkiai alsavo ir jautė galybę, erdvę ir platumą. Girios,laukai, ežerai ir vėjas – visa, visa dabar buvo jo. Jam atrodė, lygmedžiai, visos pievos ir dirvos būtų atiduotos į jo valdžią, kad jis iššitos viršūnės viešpatautų visai žemei – bręstantiems rugiams, pro šalįskrendančioms bitėms, visoms sodyboms ir visiems kūdikiams. Išdidęs,patenkintas jis leido vėjui draikyti plaukus ir kesnoti marškinių apikaklę.Netikėtai pasivaideno jam, lyg ko stigtų jo pilnybei. Žvelgė į žemę,atidžiai stebėjo pro plyšius kreivose šakose, pagaliau neteko kantrybės irėmė su džiaugsmu šaukti:

    – Valiute, Valiute, kur tu?

    Klausėsi. Nebuvo girdėti atsiliepiant. Dar smarkiau šaukė.

    – Valentina-a!

    Vėjas čia pat griebė paskutinę “a” ir nešė medžių viršūnėmis.

    Pagaliau! Jis iš apačios girdėjo silpną, tolimą aidesį, lyg atsilieptųkas iš gilaus šulinio:

    – Kur tu?… Aš jūsų nematau.

    – Viršūnėj, viršūnėj

    – Antanai! Bijok Dievo!

    – Valiute, aš nieko nebijau! Nieko, nieko!

    – Lipkit žemyn!

    – Aš čia viską matau. Visą pasaulį. Ir jūs tėviškę.

    – Dieve tu mano!

    – O ten žiba kažkeno bažnyčios kryžius.

    – Klausykit, aš turiu šitiek žiedų! Kažkur pralenksiu vyrą.

    – To jau nebus. Vyro nepralenksit.

    Jis nusileido žemyn ir ėmė skinti, prisitraukdamas laukutines šakas.Vieni liepžiedžiai gležnai tirpo saujoje, kiti buvo purūs ir trapūs. Braukėjuos su lapais, su metūgėmis, protarpiais sugniauždamas bitę, kurį tačiaunegylė.

    Antanas dirstelėjo Valentinos linkui: ji buvo įsilipus į jaunąliepaitę, jos plaukai baltavo pro lapų žalumą, o rankos ne skynė, bet rauterovė pilna sauja lengvai pasiekiamus žiedus. Tada jisai nušliaužė apačionir nepastebėtas įsikorė į tokį pat jauną medį. Jis dirbo atidžiai irgreitai, džiaugėsi kiekviena priaugusia rieške ir žiūrėdamas, kaip įmestižiedai pintinėj skečiasi, mąstė: “Jeigu mergaitė pirmiau baigs, ašliepžiedžius paliksiu papurusius – bus daugiau… Ne, tai būtų nedora:nevalia jos apgauti”. Jis vėl skubėjo sušilęs, prisigėręs kvapumo, kruopštėpersisverdamas per šakas. Valentina jį pastebėjo ir nusijuokė.

    – Ar jau daug turit? – jis paklausė.

    – Artipilnio.

    – Tik gerai suslėkit. Aš nesiduosiu apgauti.

    – Teisybė, tilps dar kiek daugiau.

    Ir juodu vėl plušėjo. Žiedai kvepėjo, žėmenėlė suokė ir stirna bėgotarp medžių.

    Po valandėlės Antanas liovėsi skynęs. Stebėjo storų medžių eilę: augojie beveik greta, suskliautę šakas, ir toli baigėsi tankia lapija, kurigumšojo ten tokia juoda, lyg būtų kažkokio urvo anga. Jam rodės, kad iš tosangos išlįs ar žmogus ar žvėris, išlįs visas jų pulkas ir eis tarp lygiaisustojusių liepų.

    – Jau? – prabilo Valentina.

    – Klausykit, anoji tankmė tuojau atsivers, ir iškrypuos meškininkai –su kreivomis kepurėmis ant galvos, su būgneliais ir skambaliukaisrankose… Jie čia šoks ir dainuos… Lokiai linguos į šalis, stiebsis antpaskutinių kojų ir kops į liepas, atsiminę žilus laikus…

    Greitai nusliuokė žemyn jisai ir atsisėdęs laukė, ligi prasidėsžaismas. Po valandėlės karčiai nupurtė galvą ir tarė:

    – Ne, jie niekados jau čia nevaikščios.

    – Ar taip gaila? – tarė lipdama Valentina.

    Jis sukrutėjo padėti, tačiau ji ūžtelėjo, atsimušė rankomis į žemę.Pakilo linksma, nusikabino pintinę nuo apatinės šakos ir grįžo prie Antano.

    Jis tarė, alkūnėmis atsirėmęs į žemę:

    – Valiute, ar pažįstat tos paukštytės balsą?

    – Sakyčiau – sniegena.

    – O man rodos, kad tai būtų žėmenėlė.

    – Ar matėt kada žėmenėlę?

    – Ne, bet jos toks gražus vardas. Aš nežinau, kaip ji čiulba, betišgirdęs kiekvieną gražesnę paukštės giesmę sakau: “Tai žėmenėlė”.

    – Ir jūs giedat.. Beje, kaip jūsų “Laikų giesmės”, jei galiu paklausti?

    – Bene jums įdomu?

    – Aš labai mėgstu eilėraščius, be galo mėgstu. Jeigu atsimintumėtekurį…

    – O, atsimenu vieną labai gražų… labai, labai…

    – Pasakykit…

    – Sėskit čia…

    Antanas parodė šalia savęs.

    – Aš ir stačia girdėsiu.

    – Aš tada nesakysiu eilėraščio… O, aš maniau, kad jūs tikrai mėgstatelyriką: juk joje sudėtas šių laikų tikriausias, gryniausias literatūrosderlius… Žinoma, tai liečia tikrą lyriką. Ir koks aš kvailas!

    – Ponas Antanai, aš tikrai ją mėgstu.

    – Ir nenorit atsisėsti…

    Valentina nusileido sakydama:

    – Jei tas plotelis, kur jūs pirštu bakstelėjot, susijęs su lyrika,tai…

    Ir ji atsisėdo šalia jo. Sudėjo rankas ant kelių ir suvilgė lūpas.

    Ūmai ji tarė:

    – Kodėl žiūrit lyg vilko akimis?

    – Aš? Ne, jums tik taip atrodo… Aš kiek prisimerkiau dėl to, kadstengiuosi atsiminti.

    Jis atsiduso, žvelgė į lapus, pro kuriuos šen ir ten, kaip mėlynistikliukai, buvo matyti dangaus gabalėliai. Gaivi šiluma tvino, pilnamedaus kvepėjimo. Nuo tamsios viršūnės jis akis nuleido taip, kadneįtariamas galėjo pasižiūrėti Valentinos kaklo, jos susirangiusiossuknelės pažastėse. Smilkiniuose jam buvo duslu. Jis apsidairė; jam rodės,kad arti aštriai žydi čiobriai ar dvelkia paparčiai. Ne, aplinkui augo tikilga, reta žolė. Rankove nusišluostė prakaitą nuo kaktos. Jau norėjoprabilti, kai Valentinos lūpos prasiskyrė. Tačiau ir vėl susičiaupė: žodisliko netartas.

    Drebančiu balsu jis ėmė sakyti, daugiau nedrįsdamas žiūrėti įValentiną:

    – “Štai, jis ateina, šokinėdamas kalnuose, peršokdamas kauburius. Manomylimasis panašus į stirną ar į jauniklį briedį. Štai jis stovi už mūsųsienos, veizdi į langus, žiūri pro krotus. Štai, mano mylimasis man kalba:Kelkis, skubinkis, mano prietele, mano balandėle, mano dailioji, ir ateik.Nes žiema jau praėjo: lietus paliovė ir nuėjo; mūsų žemėje pasirodė gėlių;atėjo metas karpyti vynmedžius; girdėti mūsų žemėje purplelio balsas; fygosgavo savo spurgus; žydį vynuogynai duoda savo kvapą…”

    Valentina neramiai susijudino. Jis nutilo.

    – Tai, tai ne jūsų…

    – Teisybė, bet aš taip gražiai niekados neparašysiu…

    – Toliau…

    Jis pasitrynė akis, lyg iš sapnų busdamas, ir lėtai kalbėjo:

    – “Kelkis, mano prietele, mano gražioji, ir ateik; mano balandėle, uolųplyšiuose, akmenų skylėse parodyk man savo veidą…” Ne, ne, Valiute… ašnegaliu. O Viešpatie…

    Jis pasilenkė ir pabučiavo ją. Kol ji spėjo atsilošti, jis apkabino ją,bučiavo skruostus, lūpas, plaukus… Šitos rankos… Šitas alsavimas!… Irdar… Jį ėmė visagalis pamišimas…

    – Antanai, Antanai, – pridususi kuždėjo Valentina, – ten eina…

    Jis paleido ją, ūkanotomis akimis žiūrėjo į girią ir nieko nematė.

    – Kur? – nusigandęs atsisuko į Valentiną. – Kas tau, Valiute?

    Ji buvo apsikniaubusi liepą ir krūpčiojo. Viena ranka buvo atsirėmus įkamieną ir priglaudus prie jo galvą, o antra slinko žemyn: tarsi glostėšiurkščią, gruoblėtą žievę ir jieškojo paguodos joje.

    – Valiute, neverk, – kalbėjo Antanas. – Valiute… Aš, aš…

    Jis prisiartino, bailiai prisilietė prie jos suknelės mezginių tieskaklu. Jis nežinojo, ką daryti, kaip raminti.

    – Valiute, – sakė jis. – O Jėzau! Jei tu verksi, aš… aš… man negyvenimas…

    – Nekalbėk taip, Antanai, – tarė ji, vis krūpsėdama ir neatsigręždama.

    – Vieno mudviejų žemėje perdaug… Ir aš tau tik gero noriu, Valiute.Nepyk gi… Valentina, aš tave…

    – Ak, nieko nesakyk.

    – Aš noriu sakyti… Tu atsisuk ir neverk.

    Jo balsas drebėjo.

    – Man tavęs gaila, – sakė jis, o jo akys buvo drėgnos.

    Ji atsitraukė nuo liepos ir, vis nusigręžus, trynėsi akis.

    – Dar abu imsim rėkti, – sakė ji. – Nepešiokit gi manęs.

    Jis skubiai atitraukė ranką. Atsiminė švelnius ir vėsius jos skruostus.Jam pasidarė taip graudu, kad negalėjo žodžio rasti. Suspaudė dantimis savomažąjį pirštą ir kartojo, vis stipriau kąsdamas: “Ne, ne, ne!” Jis patsnežinojo, kodėl tai sakė. Visi priekaištai, visa panieka sau pačiam, visassielvartas, kad ji nelaiminga, bloškė jį. Mąstė, gal turėtų ją raminti,žiūrėjo į jos pečius, į lengvą duobelę ant kaklo.

    – O aš norėjau gyventi, – skaudžiai prabilo jis, pats nustebęs.

    Valentina atsigręžė. Jos akys buvo nusigandusios, nesuprantančios.

    – Koks tu vaikas, – tarė ji.

    – O, ne, – smarkiai atsakė jis, – aš rimtai apie jus galvoju…

    Valentina nutraukė:

    – Imkit liepžiedžius, ir keliaukim namo. Vaje, ir pririnkot gi sulapais…

    Ji nusilenkė prie pintinės. Antanas atsiduso ir tarė sau: “Aš viskąturiu pasakyti”.

    Perėjus brūzgyną, Valentina pasuko nauju taku:

    – Bus arčiau, – manė ji.

    – Ne, aš nenoriu tuoj grįžti…

    – Ir vėl…

    – Man kartais vienam esti taip baisu… Aš guliu ant lovos, ir manau,lyg esu grabe…

    Valentina tylėjo. Jis graužėsi, kam tai sakė: jai dar skaudžiau…

    Jis šakose pastebėjo voverę.

    – Valiute, žiūrėkit, – beveik su džiaugsmu rodė jis. – Voverė!

    Žvėriukas tupėjo ant papūstos uodegos.

    – Kur?

    – Anakur… Matote?

    – O, jau lekia…

    Voverė su ilga savo uodega nusklendė tarp šakų ir pasislėpė.

    Takas įsuko į tankius krūmus. Valentina ėjo priešais ir skyrė šakas,kurios čaižė Antanui per veidą. Jis nesigynė, priėmė tai už bausmę:

    “Ji dėl manęs turėjo verkti”. Žeme nubėgo driežas – jis nuniro tiesiai,kaip strėlė. Šlaitas, į kurį juodu pateko, buvo pilnas įstrižų spindulių,kaitros ir aviečių. Uogienojuose į visas puses kirtosi brydės, trapūsstiebai buvo nulankstyti ir aplaužyti.

    – Dar ir mums paliko, – tarė Valentina ir pakėlė šaką su uogomis. –Imkit!

    – Čia taip gera būtų miegoti saulėje, – galvojo Antanas.

    – Ypač, jei kaimynijoj susiraitytų gyvatė.

    – O, truputį šiurpu… Bet būtume dviese. Kartais vienatvė slėgiasunkiau už akmenį.

    – Tik jūs išsirinkot pavojingą draugę.

    – Kiekvienas susirišimas turi pavojų.

    Staiga jis atsisuko į Valentiną ir greitai prabilo:

    – Valiute: būk tu mano…

    Ji stovėjo už jį aukščiau ir atrodė tokia didelė. Išgirdus jo žodžiusnubalo, įsikibo abiem rankom į kreitelę. Jos smakras pasitempė ir skruostainelaimingai sudrebėjo.

    – Ne, aš jums nieko daugiau nesakysiu. Aš nenoriu, kad jums būtųskaudu… Nepykit ant manęs, kad jums tiek blogo padariau. Sudie, Valiute.

    Ir jis šiurkščiai nusigręžė atgal į girią.

    – Antanai, – išsigandusi ji sutūrėjo.

    – Aš kvailas, kad maniau… Kokios gi laimės čia gali tikėtis žmogus.

    Ir sustojęs gūžčiojo pečiais. Jis žvelgė pro viršūnes į vakarinį dangų.

    – Taip, gerai sakė Bronė Šveliūtė: jūs apsisprendus, jums viskasaišku… Ir ką galiu jums duoti? Nieko, nieko…

    Ji tyliai atsakė:

    – Jau kuris laikas man taip neaišku, taip skaudu…

    Jis nušvitęs grįžo prie josios ir kalbėjo:

    – Tada mudu galim… Viešpatie, kaip būtų gera!

    – Ne, Antanai, visiškai netekėsiu.

    – Bet juk manėt su ponu… – Antano akyse tvenkėsi ašaros.

    – Taip, tada pasaulis man atrodė toks paprastas, ponas Modestas buvomano pirmasis… Ir taip, jauna mergaitė, pasistačiau namelius – kiekvienasdaiktas savo vietoje ir pastovus ligi amžiaus galo…

    – Žinau, bet dabar jau kitaip galvojate…

    – Aš nieko negalvoju. Taip, mano namelius jau nunešė… Ir man niekoneliko…

    – Bet jūs nemanot už jo tekėti?

    – O, man taip gaila tėčio!

    – Senelis man sakė… Tėtis gi šnekėjo su seneliu!

    – Taip, mama ir tėtis vien laimės trokšta man… Tačiau žmogus turi nevieną troškimą. Ne, aš negaliu jiems širdies užduoti… Jie visą laikągalvojo, jie ir susirišo…

    – Valiute, jūs gi negalit būti auka…

    – Ką man daryti?…

    – Taip, manęs jums lyg nebūtų… O aš visą savo ateitį mačiau su jumis.Kaip gražu buvo tikėtis, apmąstyti visus darbus, visus pasisakymus, kuriebus draugėje tarti…

    – Aš nenoriu skriausti nei tavęs, nei tėvų, nei jo… Ir aš mąsčiau:man laimės čia nėra… Ir kokios laimės gali žmogus tikėtis! Kiek gyvena –ir ar jaučia bent vienas sielos ramybę, pasitenkinimą, išvidinį pilnumą?Štai, pažvelk, pro medžius jau matyti mūsų kaimas. Kiekvienas ūkis tarpžalių sodų atrodo tylus ir laimingas.

    Antanas žiūrėjo į kylančius dūmus iš kaminų. Vėjas į vakarą buvonutilęs, padangė raudo.

    – Iš tolo žiūrėdamas manai, kad ten jokio rūpesčio nė vargo nėra, –kalbėjo Valentina. – Kartais aš vaizduotėje nukeliu apgaulius stogus ir išviršaus žvelgiu į vidų. Nė vieno nėra, kuris pakenčiamai gyventų. Tyčiūnuosjaunieji nesutinka su seniais ir bylinėjasi dėl duonos. Žemimo šiemet duvaikai mirė ir žmona jau pusė metų nekelia iš lovos. Pilksnėno tvartasgriuvo ir karves užgulė… Ne, kiekvienas skęsta varge, rūpesčiuose, jauneatiduoda ne tik dalių, ne tik skolų, bet ir mokesčių… Dabar ir pas musprasidės… Ir tai dėl manęs! Ji atsišliejo į pušį.

    – Rūpesčių niekur neišvengsim, – tarė jis.

    – Teisybė, tik gaila, kad labiausiai žeidi tuos, kuriuos daugiausiamyli… Ne, aš neištūrėsiu… Aš negaliu jų stumti į skausmą…

    – Valentina, – rūsčiai tarė Antanas, – tu manai, kad tėvai buslaimingi, jei mane paliksi ir prisiversi už kito. Juk jie viską žino. Arnesikrims paskui jie, kai tu kentėsi? Tu jiems duodi kruviną auką…

    – Tu manęs nė kiek nesigaili.

    – Aš tavęs nesigailiu?! Taip, aš blogas, aš sakau žodžius, kurie taveskaudina… Aš tavęs nevertas. Tu tokia graži ir gera, o aš… Ką tau galiuduoti aš, skurdžių sūnus?

    Jis nutilo supratęs, kad paskutiniais žodžiais vėl ją kankina. Irpasižiūrėjęs į savo sąžinę, negalėjo išsiginti, kad tie žodžiai iš daliesbuvo tyčia tarti. Dėl to jis pats dar labiau krimtosi ir prikaišiojo, kadnėra pakankamai atviras ir nuoširdus: jam rodėsi, kad reiktų kažkokiosmilžiniškos pastangos pasiekti šitam nuoširdumui, kažko panašaus į savęspamynimą ar išpažintį, išsipasakojus visą savo niekybę.

    – Sudie, Valiute, – ištiesė jis ranką, – aš tavęs nevertas. Ir jei tubūsi kada nors laiminga, aš džiaugsiuos, nors būčiau anapus žvaigždžių.

    Ji susirūpinus, kone išsigandus pasakė:

    – Ką tu galvoji, Antanai? Būk gi vyras.

    – Žinoma, vyrams neskauda širdies. Bet sudie… Ne, aš tave minėsiuamžinai… Ir jaunystės metuos viską prarasti, visus lūkesčius…

    Sustojo ir nusekė akimis ligi tos vietos, kur buvo įsmeigtas Valentinosžvilgsnis: ten kilo aukštas ir didus bokštas, apsemtas nusileidžiančiossaulės šviesų.

    – Suprantu, suprantu! – sušuko jis pykčio apimtas. – Aš nepakęsiu šitostavo aukos. Štai kodėl sakei netekėsianti! Viešpatie, man lengviau būtųgrabe tave matyti, negu ten!…

    Ir griežtai, lyg norėdamas nuo žemės jį nušluoti, numojo ranka įbokštą.

    – Tu vaikščiosi ten. gera, tavęs nesiaubs vėtros, o aš negalėsiu akių įtave pakelti po kiekvieno savo puolimo, – klaikiai jis šnekėjo. – Ne,Valiute, tu tokia išbalus, tu nepyk ant manęs… Jau truputį vėsu nuošešėlių. Eik namo… Aš apie tave negalvosiu.

    Jos akys nustebo. Ji padavė ranką. Pečiuose jai buvo prikibę porapušies žievaičių.

    Antanas atsisveikinęs greit nusisuko, paėjėjo keletą žingsnių ir vėlatsigręžė. Ji stovėjo tam pačiam daikte. Jis grįžo ir tarė:

    – Aš norėjau paklausti, ar būsit rytoj mieste?

    – Gal būsiu, jei leis sveikata.

    – Ar jums negerai?

    – Aš tik iš įpratimo tuos žodžius ištariau. Iš mamos išmokau.

    – Aš norėčiau jus rytoj susitikti… Ir dar norėjau pasakyti, kad ašnegalėsiu apie jus negalvoti.

    – Antanai, verčiau negalvokit apie mane. Ir ji nuėjo. Nuėjosusimąsčiusiu žingsniu, po kuriuo trakšėjo žiogreliai. Antanas rymojo prietos pačios pušies, ir kiekvienas žingsnis, kiekvienas trakštelėjimasgūdžiai atliepė jo širdy. Jos balta suknelė tolo tarp medžių, mažėjolankose ir rugių lauke, kuris apsėmė jos liemenį, traukė gilyn į save ir povalandėlės visai prapuldė ją Antanui iš akių, lyg ji ūmai būtų nuskendus.XIIVALENTINAAš esu Žemės ir Vandenų duktė

Ir Dangaus augintinė.

    Shelley    VALENTINA ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsiderlius. Rugiai linko nuo grūdo, miežių lysėse, kaip dūmas, kilo balzgani,tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos sėklų. Jau gegės nešaukėviena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilolakštingalos balsas. Iš lizdų jau skrido jaunutės kregždės, tūpė joskriaušėj ant šakos ir, krutindamos rudus gurklius, laukė motinos sukirminu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striuoksėjo ir bandėmuštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į aukščiausias viršūnes. Piemenysvartė samanų kupstus ir rinko laukinį medų. Jei ne šiandie, tai rytojvartuose sužvilgės dalgiai, išeis vyrai ir moterys. Dirvose guls šiaudasprie šiaudo, kris pėdas prie pėdo, išsities geltonos rikių eilės, onusigandus putpelė su mažaisiais bėgs dar nenukirstu plotu.

    Vasara brendo laukuose, kiekvienas žiedas nūn pilnėjo ir nešė savoderlių. Valentina pailsus atsisėdo ant griovio krašto, skabė sidabražolesir glostė pūkuotus šalavijos lapus. Iš atolo išlindo varlė ir ją stebėjo,vartydama akis geltonam graižinėly. Žolė skambėjo nuo susislėpusių žiogų.Žydra plaštakė nutūpė ant smilgos ir suglaudė sparnus nakvoti. Skraidė jivisą dieną, aplakstė daug žiedų ir nūn ramiai laukė ilgos tamsybės.Valentinai rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas žemėježino savo kelią. Jie skraidė ir rėpliojo tiesiais takais, be rūpesčio irabejojimo. Jinai sėdėjo kryžkelėje. Skaidrus jaunystės metas susidrumstė,ji nežinojo, kur dingti. Klausydamosi mykiančio veršelio tėviškės žardyje,mąstė ji, ką turėtų daryti. Taip, jos nameliai sugriuvo, tie vaikiški iraiškiai per dvejus metus sudėlioti nameliai. Ji galėtų vėl suramstytiiširusius sienojus ir su nuometu žengti į juos. Bet ji matė, kad nėra juosedžiaugsmo, kad tai būtų vien žodžio tesėjimas ir pareiga, kurios prasmė jaiėmė niauktis. Iš tikrųjų, tėvas supras, jei dar nėra supratęs, kaddukteriai paguodos nebus, jei ji išeis ten, kur ligi šiolei buvo tikėtasi.Ir jai Modesto draugystė nūn apsiblausė. Juodu galėtų gyventipusiaušešėlyje, toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glūdinaktis. Modestas neša viršenybę, pridengtą išdidusiu nuolankumu: viršenybętėvams, viršenybę darbininkams, viršenybę jai pačiai. Jis į ją žiuri, kaipį jaunesnę seserį, kuri ilgainiui išaugs, susiprotės ir bus gera šaliatavęs. Nusigręždama ji bus nedėkinga ne tik jam, bet ir namiškiams, kuriemsbus sunku. Ak, ir jai sunku ir neaišku Tyli, užsidariusi, pasiaukojusi jigyventų su inžinierium. Auka, štai vertingas žodis! Ir jis traukė ją. Gražuatiduoti už ką nors savo gyvenimą. O tačiau tėvas iš senelio grįžęs tarėjai: “Duktė, aš noriu tavo gero…” Jis supranta, kad jo kūdikis susvyravo,jis liepia rinktis, kur jai pačiai mieliau…

    Kaip aiškiai jis matė: “Tu jiems duodi kruviną auką”. Žiaurūs žodžiai!Žiaurūs! Ir teisingi. Naivus, ūmus, jaunas kaip šita žemė ir sykiurafinuotas – štai koks jai buvo Antanas. Jis buvo užsispyręs, jis nenorėjosu visais šnekėtis, bet puikybės jame nebuvo. Ir jis dabar troško visabūtybe, troško aklai, savo troškimu pripildė ne tik save, bet ir girias, irlygumas, ir visą žemę. Kodėl tie vyrai toki. Ateina valandos, kada jie užmoterį atiduotų ir “Dievą ir karalių”, anot Antano. Ir jis anąsyk jaideklamavo kurio ten poeto žodžius: “Ir eisiu laimingas, kaip su moterim”.Tai sakydamas jis galvojo apie ją. Tačiau jis iš aukšto kalbėjo apie kitasmoteris, matė jų ydas ir juokėsi. Daugybė jų neegzistavo jam – nei BronėŠveliūtė, nei Vincuko motina… Valentina suprato: jis negalėjo papildytijų savo idealiniais įsivaizdavimais. Ją gi išpuošė, išskyrė iš kitų,padidino. Apie tai galvodama ji pati net išvydo dvi Valentinas: vienąišaukštintą, vos žemės prisilytinčią pirštų galais, tokią lengvą, antrąjągi – paprastą, neseniai laksčiusią giriose ir slėniuose, čiuožusią ežere,susivaidijančią su Izabele, erzinančią Petrą ir atkakliai, su meileskambinančią Schubertus ir Chopinus. Ir ši paprastoji sėdėjo pilnarūpesčio. Koks vaikiškas tas Antanas! Jis mano jus nevertas. Jis smerkiasave, kad nėra jai pakankamai geras, tarsi ji jam yra moralinė norma. Jisdabar grįžta nuliūdęs giriomis. Ką jis eidamas galvoja? O, ji beveikpasakytų, ką jis galvoja. Vargšas. “Būk mano!” Juk juodu neseniai buvo darvaikai! Taip, gražu, kai jauni pasiduoda sau rankas. Tada pilnas žydėjimometas, tai susitikimas be apskaičiavimų. Ir jis graužiasi, kad kilęs išskurdžių namų, nieko neturi jai, be prastos pastogės ir ateities, kuria jistiki. Lyg jai reikėtų kažkokių kalnų! Tačiau, prieš juodu yra dar laiko,jiems nėra ko bėgti akis išdegus. Antanas ją seniau pažįsta, jo vaizduotėvisą laiką smarkiai klestėjo. O ji, Valentina, turi prisipažinti: “Aš nėsudar su juo susigyvenus. Jis perdaug naujas, aš neįsiskverbiau, neperprataujo. Ir ko skubėti”. Ji nuliūdo: namie bus kažkur nuslėptas šešėlis, jeiguji Antanui šiandie būtų pasakiusi taip. “Tavo gero!” Bet ar negalvossunkiomis valandomis: “Jeigu Valiutė nebūtų ištekėjusi už…” Ir ko jaitekėti, ko skubintis…

    Dar labiau nusiminė: dalykai artėja taip, kad reikia jiems duoti šį araną atsakymą. Iš šitos kryžkelės ji turi pasukti ar į šiaurę, ar į pietus,ar į vakarus. Vienas kelias jau ėmė jai blukti, o du neaiškūs. Ji tikrožodžio negali tarti Antanui, gi jos Chopinai neužpildys visų dienų, jeiguliksis šiam pasauly viena. Netekėti! Tą žodį ji sakė Antanui, lyg gindamosinuo staigios ištarmės, bet jai rodės beprasmiška ir tuščia vien tik dėlsavo fantazijos netekėti: reikia gilesnio pateisinimo šitokiam lėmimui. Jeiją trauktų laisvės verpetai… Ne, širdies avantiūros ne jos būdui. Jineturėjo didelio visuomeninio jausmo, kad ir ši sritis ją pripildytų. Jibuvo siauros draugės žmogus: savo tėviškės, kelių bičiulių, kelių šeimų…Ir savo valandomis ji nuskrenda ligi Indijos. Ak, jūs faraonai, gera jums,gera miegoti, ramiai miegoti… Vis dėlto vienas dalykas sroveno joje,sroveno neaiškiai ir truputį klaikiai. Kaip įtūžo Antanas! Kokius šiurpiusžodžius sakė: “Verčiau grabe, o ne ten…” Sesuo Gertrūda jai visados gera,žiūrį į jos akis ir šypsosi, lyg ko vildamosi. “Ne, sesele, aš niekonežinau, tu nieko nesitikėk iš manęs”. Valentina manė sau: tas bokštas

šaukė ją, bet šaukė lyg aukai, lyg pakasynoms, šaukė amžinai. Buvo taineramus šauksmas, traukiantis ir grasinantis. Mieliau ji nukeliautų savodalį su visais žmonėmis. Ji nenori būti išskirta, pažymėta. Tegu ji pereisžemę ne tokia graži, kaip sesuo Gertrūda… Su gailesčiu ji galvojo, kadjai turėtų užtekti tų baltų mūrų, kad ji negalėtų vaikščioti pievomis,riešutynais, kad būtų svetima ir tėviškės kiemui, ir miestui, ir žemei. Lygiš neužkasto kapo ji turėtų žiūrėti į mėlyno dangaus sklypelį viršuj galvosir laukti Dievo. Tarsi apmirti, niekingai žvelgti į pavasario žydėjimą irvasaros brendimą. O, sesers neleis jai siautėti ežeru, neleis dainuoti“Leise fliehen”. – “Tavo Sužieduotinis danguje” – girdės ji sakant.“Tikriausias kelias yra į Dievą, tik įvairiai galima ten eiti”, tarė sau jiir nusipurtė. Ją nusmelkė šaltis.

    Nustebus apsižvalgė. Jau. temo. Dobiluos žiauriai rėkė griežlė.

    Valentina atsiduso:

    – Dieve tu mano, aš nieko, nieko nežinau.

    Ir buvo atsisėdus kelio rasti, apsispręsti: ji meko nerado. Jai buvodar neaiškiau. Ji nieko nenutarė, tik sumaišė visas pėdas. Pabūgus jautė,kad sprendimas pats artėja – nežinia ką nešdamas. Visi keliai susikirs,susimuš kaip įsibėgėję traukiniai ir svies ją netikėta linkme. O, kad taipneatsitiktų! Tačiau kodėl savaime dalykai negali išsilyginti? Jie gal nėranė toki baisūs. “Visados esti debesų” – atsiduso Valentina ir turėjoneaiškia, viltį, kuria tačiau giliai dvasioje nepasitikėjo. Jautė vakarovėsumą, iš žemės dvelkė šiurpas. Paukščiai migo. Nuo pagirio prieblandosegraudeno armonika – grojo kažkur, balsas buvo silpnas ir lėtas. Tolimagaida lydėjo Valentiną namo.

    Įėjo pro seklyčios duris nepastebėta, pastatė liepžiedžius priemenėj iružsidarė savo kambarėly. Su vėsiu oru skverbėsi stiprus, astrus gėliųkvapas. Valentina pasirėmė ant lango ir mąstė; ji galvojo apie tuosmenkutėlius, rausvus naktibaldų (koks keistas vardas!) žiedelius, kuriedieną esti susitraukę, neturi jokio kvapo, bet vakare pasklinda po visądarželį, atkakliai smelkiasi į sodą, į pirkią, į kiekvieną plyšį, beveikdusinte dusindami savo tirštu kvepėjimu.

    Valentina rymojo ir rymojo. Dangus buvo pilnas drebančių žvaigždžių. Jižiūrėjo į jąsias, į brolį sietyną ir į šienpjūvius, ir norėjo, kai numirskada, nueiti ten aukštai, laipioti iš žvaigždės į žvaigždę, regėti, kasjose gyvena ir klausti, jei ką nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingisavo dienose. Ji matė save žengiant ūkanotu Paukščių keliu, vienišąbegalinėj erdvėj, susilenkusią ir su lazda rankoje. Buvo tenai tamsu, niekoji nematė iš tų gilių erdvių ir negalėjo pasakyti, ką žemėje likusiojiValentina mąstė, kur buvo nukreiptos jos akys ir kokios muzikos, kokiųnaktinių paukščių jinai klausėsi.

    Niekas to nepasakys: nei rūpestinga motė, nei palangės vijoklis, neimes patys negalim to pasakyti.XIIIKAITRA KIRBYNĖJ… ir siautėja oras nuo karščio.

    Vergilijus, En. II, 759.    TIESIAI iš dangaus alpi ugnis degino plikus bruko akmenis, žėrėjo namųstoguose ir jame naikino ryšius su ošiančiu ir savo reikalus žinančiususibūrimu. Elgetos giedojo, nebylys skambino varpeliu ir bekojis žiūrėjonuo savo ratų, o mieguista, nukorusi galvą kumelė stovėjo su dobilų kambliulūpų krašte. Drebindamas žandenas, beviltiško žmogaus blaškymusi irįnirtimu šaukė iš kauliukų lošęs žydas. Antanas, nugrimzdęs tarp arklių,tarp jūros gėlėtų skarelių, tarp dalgių artavojimo ir burninių armonikučiųderinimo, yrėsi į kitą rinkos pusę. Išskirtas, svetimas jis brovėsi propalapines ir nematė nieko artimo. Valentinos nerado jis nei šventoriuje,nerado jos nei gatvių grūsmėje – niekur jos nebuvo. Ir niekam čia jonereikėjo, niekas jo geru žodžiu nekalbino. Jis tik mąstė, kad jinai busnamie likusi, nes vakar gi sakėsi nusišaldžius: ne, tegu ji būva sveika irlinksmai saugo savo spiečių. Taip su savim tardamasis, nusiminęs jisspraudėsi pro žmones ir jau suko iš rinkos – plati, negrįsta gatvė tiesiaivedė į jo pastogę ir į jo vienatvę.

    Šalia išgirdo balsą:

    – Štai jis.

    Troškios kaitros nusiaubtas, jis nesusivokė, jog čia jam sakoma.Stabtelėjo, nieko nepažino ir norėjo vėl toliau eiti, įsižeidęs, kadsusilaikė dėl kažkam tartų žodžių, lyg ir pajuokai save išstatęs.

    – Čia dabar! – sutūrėjo už skverno jį.

    Izabeliukė drąsiai žvelgė į jį ir už rankos laikė Valentiną.

    Jis stovėjo apglušęs, jautė, tartum kažkas būtų atsitikę kitaip neguturėtų būti, tartum būtų su ūmia priešgynybe susidūręs. Paskui apėmė jįvisą toks tvankus džiaugsmas, kad lūpos drebėjo, žodžio nerasdamos.

    Valentina tarė:

    – Jieškom lauktuvių Juozukui. Na, kaip jums anas avinėlis?

    Ėriukas gulėjo tarp maldaknygių ir kojoje laikė mėlyną vėliavėlę,pilnas garbiniuotų sruogų ir su trimis dūduojančiomis skylėmis pilve.Nupirkę jį atidavė Izabeliukei, o ji pati norėjo rožinio kaspino ir žalių,su baltais stikliukais šukų.

    Tas puošmenas įsigijus tarė:

    – Man dabar jūsų nereikia. Veskit pas mamą. O paskui galėsit sau eiti.

    Antanas nesuprato šito vaiko. Ji buvo apsigalvojus, visados turėjoaiškius norus ir į savo seserį nebuvo panaši ne tik iš lenktos nosies, betir iš viso savo mąstymo.

    Likosi vienudu. Pro vežimus, pro palapines prasiveržė i gatvę.Valentina buvo išblyškus, tartum nemigus, su nuvargusiais, tamsiaispaakiais. Žmonių maišaty, klegant nuo rinkos sumišiems balsams, mušantspinduliams į nubaltintas sienas, jinai atrodė nebyli ir svetima. Laikėrankoj suspaudus nosinuką, kurį, greičiausia, bus pamiršus įsidėti, žvalgėsį praeinančias poras ir nieko neįsidėmėjo. Kelis sykius vos pastebimaigrįžtelėjo į Antaną, bet nieko netarė. Ką ji mąstė, kur ji dabar buvo? –sprendė ir nežinojo, kaip ją kalbinti. Jam vaidenos, kad Valentina yrasusigalvojusi kitu pasauliu negu jo, jis sakė, kad jinai kažkur tolivaikšto savo mintyse: jis bijojo įsibrauti į tas jos tylias mintis, užgautijas ar prižadinti iš gilaus miego. Štai ji buvo kita – ne šmaikšti liepųrinkikė, ne greita ežero yrėja ir ne rūpestinga spiečiaus saugotoja, betano žilo debesies draugė, pati nubalus kaip tas debesis. Jis regėjo tarpjuodviejų skirtumą, erdvę, ir tvirtino, kad per tą erdvę nėra liepto vienampas antrą. Ir jam buvo didžiai jos gaila, lyg būtų ją praradęs amžinai. Josartumas neteikė jam paguodos kaip seniau – tos žemiškos, ranka atsiremiamospaguodos. Jis atsiminė jos vakarykščius žodžius ir su šiurpu tarė sau:Valentina šiąnakt bus ką nors nusprendus – neatšaukiamai lėmus. Tačiaujinai būtų nesirodžius atlaiduos, jeigu būtų pasiryžus prieš mane. – Taipsvarstė jis ir graužėsi. Ir vėl svyravo. O jam reikėjo susiraminimo,reikėjo vilties. Pagaliau jis nudžiugo: jinai panaši į debesų mergaitę dėlsavo nušalimo, dėl rūpesčio nakties, dėl tų nykių ir aštrių kelionių,kurias siela nueina viena, nei brolio nei sesers nepalaikoma, nei tėvų neibičiulių nežinoma ir nenumanoma. Draskosi ji, vargšė dvasia, vieniša,nusiaubta, vėtrų ir sriautų mėtoma, – ir aplinkiniai žiūrį į tave irnenujaučia ir neperpranta tavęs. Jis raginosi stengtis, gelbėti save ir ją.Ir graudžiai jautė, kad prieš juodu stovėjo kažkas akla ir neatšaukiama,kad šita švininė kaitra jį tirpdė ir plakė prie žemės, o Valentiną nešėtolyn banga po bangos, spindulių šėlimas po šėlimo. Jis teiravosi savęs, arvisi šitie kliuviniai nėra jo paties darbas, jo mąstymų vaisius, ir beveikrūstus atsakinėjo sau, kad tarp jo ir šitos šviesių plaukų mergaitės, šitosvienintelės nugriuvo sunkus, neperkopiamas akmuo, įsiskverbė aštribriauna… O, jis turėtų nematyti šitų didelių, mėlynų akių! Negirdėtibalso, skambėjusio tėviškės kieme, tarp Geisaties švendrų ir kupliuosliepynuos! Ji dabar erzino vakarykštis jo užsidegimas, jis sakė: “Su aistrames tik ardom”, o buvo dar jos pilnesnis. Graudenos, kad mažas ir nekaltaspamišimas gali sueižyti visus lūkesčius, gali Valentiną skaudinti: ir jisnori jai laimės! Tačiau jis nesmerkė anos staigumo valandos – buvo taijaunystės teisė, geras ir reikalingas aidesys, žmogaus iškilimo ir skirtodžiaugsmo momentas, šviesybės ir visiems daiktams giminystės minutė, retair brangi mus lydinčioj nykumoj. Tik jis ketinosi nedovanosiąs sau,paniekinsiąs save ir gyventi neturėsiąs prasmės, jeigu dėl jo Valentinabuvo nelaiminga, jeigu dėl jo sulaukėjimo jinai davė sau ištarmę, kurijuodviejų daugiau niekados nesusodins po viena liepa ir nenuves po ta pačiapastoge. Aukštai kalbėjo varpai. Aplink bažnyčią ėjo procesija. Vėliavosplazdeno. Žmonės lipo į kalną. ir dėjosi prie giedančiųjų.

    – Valentina, – ūmai prabilo Antanas, – jūs man dovanosit…

    Ir nutilo: jam dingojo, lyg kad sakytų atsisveikinimo žodžius, lygjinai liptų į laivą ir žadėtų irtis per gilius ir tolimus vandenis.

    Jai nieko netariant, jis vėl prabilo:

    – Atrodot, lyg sirgtumėt… Valiute, kas jums?

    – Aš gi visados tokia, Antanai.

    – Ne, jūs buvot nelaiminga. Ir tai dėl manęs… Beje, norėjaupaklausti, ar seniai atėjot?

    – Kaip tik prieš sumą. Žinot, sutikau kleboną Motiejų: jis tiksušnairavo, kad esu tokia vėlyva.

    – Argi? Juk jis neturi jokio piktumo – bent aš taip manau: jįnuskaidrina Jonas Sebastijonas… Ypač, kai jūs klausotės.

    – Ta muzika, sako jis, tokia giedri ir stipri, kad ilgus metus Bachasdirbo labai šviesoj, atvertoj saulei ir dangui Jono bažnyčioj – ten jis irguli nūn po didžiuoju altorium.

    – Bet sėskim čia – jūs tikrai pailsot.

    Siauras šešėlis krito ant žemės. Pro lapus tirpo ir sroveno geležinėkaitra. Buvo alsu. Dangus buvo užsitraukęs drumstai mėlyną, sunkų skydą. Išrytų pusės, pro stogus, pro klebonijos sodo viršūnes kilo kalnuota debesiesgalva. Varpai vis gaudė. Jiems pritarė alpūs žodžių aidesiai. Procesijaėjo. Sidabrinis varpelių balsas prasimušė pro giesmes.

    Atsisėdus Valentina nusišluostė prakaitą nuo smilkinių ir vėl sugniaužėsaujoj nosinuką. Pro medžius buvo matyti ežero įlanka. Joje knibždėjožmonių ir vėdavos margos vėliavikės.

    – Kas gi ten bus? – galvojo Antanas.

    – Man rodos, ar tik nesiruošia sutikti vienos retenybės… Taiamerikietė Klara – ta garsioji… Filmų žvaigždė. Čia kažkur jos tėviškė.

    – A, žinau ir aš. Ponas inžinierius mane buvo prašęs, kad parašyčiaueilėraštį jos garbei.

    – Ir kaip?

    – Kvailas būčiau! Ar jūs ten eisit – juk bus ir balius šauniausias?

    – Tuo tarpu negalėčiau pasakyti. O jūs?

    – Kurių galų! Aš ir be to į valias turiu graužaties.

    – Ponas Antanai, kas jums šiandie?

    – Ne, tai geru nesibaigs.

    – Kas? – nusigando Valentina.

    – Aš galvoju, kad šitokia tvanka pasriūs audromis. Matot, kaip žmonėsgrūdasi aplink šulinį!

    – Teisybė, – tarė atsidūsėdama ji.

    – Dar ledai javus…

    – Tik nepranašaukite šitaip liūdnai… Pas mus rytoj jau gal busrugiapjūtė.

    – Kaip greit… Viskas turi savo laiką… Tik mudu laukiam kažko irskiriamės kaskart tolyn, skiriamės patys savo valia…

    – Jūs į dalyką visados žiūrit iš aštriausios pusės. Gal ne taip jaubloga…

    – Argi? Atsimenat, ko aš prašiau?…

    – Ko mums skubėti!

    – Bet kur nuves šis laukimas, Valentina, kur nuves?

    – Taip, mes galim pasukti vienur ar kitur, tačiau… Jau ir dabar…

    – Ar vėl kas buvo?

    – Nieko, tik taip sau…

    – Taip sau!.. Ne. jūs man sakykit teisybę!

    – Mažmožiai…

    – Mažmožiai! – o dėl jų krimtotės visą naktį. Jūs nenuslėpsit man –turėjo vakar būti kas nors.

    – Vakar nieko nebuvo – tikrai nieko.

    – Viešpatie, jūs gi kalbat, kad aš nieko nesuprasčiau. O vistiek…

    Jis piktai nuspyrė akmenį iš po kojų. Valentina ištaisė suknelėsraukšles ant kelių ir atrodė pasirengusi kalbėti ir pasakyti. Nuo josnosies į lūpų kraštus ėjo du apkartę, vos įmatomi brūkšneliai.

    – Vakar pas mus būta Modesto.

    – Radot jį?

    – Ne.

    – Tai viskas ir tvarkoj.

    Ūmai jis nutilo: pamatė, kad savo įsiterpimais erzina Valentiną.

    – Juozukas išplepėjo, kad su jumis išėjau į girią. Tėvai man būtų niekonesakę… Tačiau šįryt sesuo man viską išaiškino: esą, ponas Modestastėčiui taręs, kad aš galėčiau būti dėkingesnė, ir išvažiavęs… Dabar taiprasidės pas mus… Ir tėtis namie liko… Ne, aš nenoriu eiti namo: tarsibūtų kas palaidota juose.

    – Valentina!

    – Aš norėčiau kur viena sėdėti ir sėdėti: ligi amžių galo…

    – Klausykit – aš rudenį gausiu tarnybą. Senelis man parūpins… O jumsnereikėjo dėl to verkti… Dieve tu mano… Mes, Valiute, susitvarkysim,vėl bus viskas gerai… Kodėl jūs taip žiūrit į žemę.

    – Antanai, ar tu suprasi: rodos, visa šita žemė slėgtų mane – taip mansunku. Aš jos nepanešiu, ne, jos nepanešiu. Ir nežinau dabar, kur man eiti.

    Jis pamatė, koksai liūnas atsivėrė Valentinai po kojų. Sėdėjo abuvalandėlę tylėdami. Erškėčių krūme šakutėmis žemyn straksėjo dagilis – irjis tylėjo. Žmonės jau važiavo iš atlaidų. Pro medžius margos vėliavikėsvis plazdeno, ir kaitra sunkėsi ir slėgė sąnarius, degino vargią širdį.Antanas nūn suprato, kokia vaikas, kokia nepatyrusi buvo toji širdis šaliajo: pirmas gyvenimo smūgis metė ją skaudžiai iš įprasto kelio, bloškė įnežinią ir neapsisprendimą, kuris skaudino tėvus, o labiausiai ją pačią.Ne, jis galvojo, Dievas neturėtų leisti į žemę šitų trapių sielų – pūstelssrovė ir nusineš ją, kaip pienės pūkuotą galvutę. Ką jis gali padaryti, kadjinai liktųsi čia, vaikščiotų po tėviškės girias, guostų pasirodžiusį senįžveją Kostą, ir kleboną, ir profesorių, kad ji vėl linksma valgydintųJuozuką ar stovėtų atsirėmus į laukinę obelį ir kalbėtųsi su juo pačiu…

    – Einam pas senelį, – tarė jisai ir apsidžiaugė: – Pabūsim, Valiute,pas jį, pasišnekučiuosim. Žinot, jis vakar taip gražiai jus minėjo. Juk jistave myli. Visi čia tave truputį myli. Na, einam…

    – Dėkui, iš tikrųjų taip bus geriau. Man reikia prasiblaivyti.

    – Žinoma. Kai žmogus perdaug įsigalvoji apie savo vargą, tai jis irišauga kaip kalnas.

    Juodu nuėjo per sodą į karštą gatvę. Po jų kojomis degė akmenys, rodės,sprogs jie, iššoks iš bruko ir kirs atšaižomis tau į veidą.

    Juodu greitai šaligatviu pralenkdinėjo išretėjusius žmones.

    – Tartum nuo siaubo visi bėga, – tarė Antanas, parodęs į važiuojančius.

    – Kiekvienam savas pavėsis mielas, – galvojo Valentina. – O kaipsenelio darbas?

    – Jis niekados neskubėjo. Kartais visą laiką prasėdim dailindami porąsakinių ar jieškodami kurios nors ištraukos. Kai kada jis susimąsto, kalbasavo įspūdžius. Aną dieną radau kryžkelėje stebint Dievą, o Dievas jįstebėjo. Senelis man sakė: “Ar neatspėtum, kas paskutiniais metaislabiausiai nustebino mane? Jeigu neatmeni, tai klausyk. Dar prieš ligąbuvau nuvažiavęs į Latviją. Daug sykių buvau išvaikščiojęs etnografinį jųmuziejų, apžiūrėjęs senoviškas žagres, akėčias, strėles ir lankus… Šįkartą man krito į akį moters kapas. Aš stebėjau tos sievetės papuošalus,tūkstantį metų gulėjusius po žeme, stebėjau žalvarines rinkes, žiedus, tuosprasto, negudraus išdarbio daiktus. Netikėtai didelė teisybė atsinaujinomanyje: štai mūsų motė, mirus prieš tūkstantį metų, buvo tokios pat sieloskaip ir šių laikų moteris – ji mėgo puoštis, ant rankų, ant kaklo nešiojožiedus, mėgo žaisti ir mylėjo… Ir mano akyse ji stojo tokia gyva, prabilotaip artimai… Aš tada jaučiau, lyg savo rankomis lytėčiau praeitį… Manovaike, ir tu pajusi praeitį, kada suprasi, kad šituo vieškeliu prieštūkstantį metų keliavo tokių pat rūpesčių varginami žmonės, kaip iršiandie. Ir tada jie kirto girias, ėjo į vestuves, gėrė midų, gaudė žvėrįir paukštį, verkė ir linksminosi. Ar tu pagalvojai kada nors, kad ant šitoakmens po tokiu pat pasvirusiu kryžium kažkada sėdėjo toks pat senelis, kadjo naginė čia buvo įmynusi pėdsaką, kad jis tarėsi ir šnekėjosi su savovaiku… Keista: mes niekad negalvojam, kad ir senovėj būta vaikų, tarsivisi tada būtų seni ir žili gimę…”

    – Iš tikrųjų, – susimąstė Valentina, – ir iš mūsų tiek beliks, kaip kadsenelis pasakojo, o mes taip įsikibę į tą savo gyvenimą! Ir tuščiaiįsikibę, tarsi ne vistiek, ar mes išnyksim šiandie ar rytoj. Ar atsimeni,ką tu man skaitei aną vakarą iš Omaro Chajam: “Tu pasaulį matei ir visa, kątu matei: niekai, – Ir visa, ką tu pasakei ir ką tu girdėjai: niekai; –Visą žemę ligi pačių gelmių tu apjieškojai: niekai, – Ir visa, ką tu namamspirkai, – niekai”. Aš nė nesigailėčiau, jeigu…

    – Kas jeigu?

    – Ko gi taip rūsčiai žiūrit?

    – Sakykit, ką jūs gi susigalvojot?

    – Antanai, aš visiškai nieko… Pagaliau nė kalbėt neleisit.

    Ir ji nusijuokė.

    – Kalbėti leisiu, bet žiūrėkit, kad niekų man daugiau nepaskotumėt. Jūsturit likti čia. Ji nesmagiai nukreipė kalbą:

    – Bet ir gerai atsimenat senelio žodžius.

    – Jis man yra lyg senosios, heroiškosios kartos testamentas, paskutinisbalsas: greitai jie vien iš kapų mums bylos…

    – Dar pažiūrėsim, – atkakliai pasakė Valentina.

    Jis apsižvalgė, nesuprasdamas, ką ji manė tais žodžiais, ir tarė:

    – Galėtume tiesiai sukti.

    – Bus arčiau…

    – O ką jūs ten matote?

    Ji sustojo ir abejodama susvyravo. Antroj gatvės pusėj Antanas išvydoinžinierių, Bronę Šveliūtę ir dar vieną vyrą su šiaudine skrybėle. PonasBūdžiūnas oriai žvelgė į Valentiną. Jis, matyt, buvo sotus šituo josnustebimu ir susvyravimu. Ir jis tartum sakė: “Aš dar galėčiau taudovanoti”. Žmogus su šiaudine skrybėle linktelėjo į Antaną ir Valentiną,paskui kažko klausė iš savųjų.

    – Valentina, – griežtai prabilo Antanas, – einam.

    – Tikrai, – klusni atsakė jinai ir sujudėjo.

    Anie trys greitai susikeitė žodžiais, ir iš jų atsiskyrė Bronė. Jiprisiartino prie Valentinos, padavė jai ranką, o Antanui linktelėjo galva.

    – Valiute, – prabilo ji, – prašytume pas mus.

    – Mes einam pas senelį, – atsakė Valentina.

    – Senelis nepabėgs, – juokėsi Šveliūtė ir pro petį žiūrėjo į Antaną,tartum kalbėtų: “Štai ką aš galiu”.

    – Bet man svarbu… ne, aš nežinau…

    – Klausyk, Valentina, aš rimtai kalbu: ponui Modestui esi reikalinga…Jis tau nori pasakyti… Na, pati išgirsi. Einam. Jeigu skubi – ilgainelaikysim.

    – Ne, verčiau palik mane… Aš taip nuvargus…

    – Mano žuvele, mes ko nors užkąsim… Be to, ponas Modestas norėtųsužinoti… Jis truputį įsižeidęs… Ne, ne taip norėjau pasakyti…Žodžiu, vietoj pamatysim. Jei ponas Modestas prašo…

    – Valentina juk turi eiti pas senelį, – šaltai pastebėjo Antanas.

    – Tik pora žodžių ponui Modestui… – kalbėjo Bronė.

    – Ponui Modestui, ponui Modestui… Kartojat jo vardą, lygarchangelą…

    – Antanai! – tarė Valentina. – Taip negalima…

    – Ne, Valiute, jūs pas jį neisit. Panele Brone, pasakykit grįžę…

    – Ko čia stypsosim gatvėj, – Šveliūtė paėmė Valentiną po ranka. – Yrabūtinas reikalas, susikeisit pora žodžių – ir galėsit vėl keliauti sau.

    – O aš nenoriu, – užsikirto jis.

    – Antanai, – tarė Valentina, – tu kalbi, lyg valią turėtum…

    Jis tarė:

    – Taip, jei tas pirštu pajudino už kelių mylių… O aš maniau…

    – Koks jis žiaurus, – tarė Bronė Šveliūtė ir pasitraukė Valentiną įsave.

    Valentina skaudžiai žvelgė į Antaną, sušnabždėjo: “Aš tuojau” irnuilsusi leidosi vedama. Jisai nejautė nei pykčio nei pagiežos. Atsirėmė įtelegrafo stulpą ir matė, kaip jo liepautoja eina įkaitusiais akmenimis.Štai vyrai ją sveikina, juokiasi ir kalbasi, tarsi tarp jos ir Modestonebūtų jokio nesutikimo. Dusliam ore slopūs, mediniai tarškėjo praeiviųbalsai.

    Jis krūptelėjo. Visi keturi jie nusigręžė į rinką – jie rengėsi eiti.Valentina tačiau ką sakė, atsisuko į Antaną, bet Šveliūtė su inžinieriumpaėmė ją į vidurį ir nusivedė.

    Ir jinai atsižiūrėti jau neatsižiūrėjo ten, kur jisai šilumosnutrenktas rymojo.XIVVĖTRŲ SŪKURIAITačiau buvau aš jaunas ir kvailas –

ir nūn verkiu.

    W.B.Yeats    VALANDĖLĘ jis laukė ramus, tarsi nieko būtų neatsitikę. Jisai vylės,kad Valentina grįš, tuojau pamatys jog melsvą suknelę iš už namų kertės,pamatys klausinėjančias jos akis. Stovėjo kantriai, nepaisė nei praeivių,nei kaitros. Pro šalį nudardėjo vienas vežimas, nudardėjo antras. Nuo stogoant bruko nukrito du susipešę žvirbliai ir vėl neišsiskirdami nulėkė.Valentina negrįžo. Tada jisai sunkiai atšlijo nuo stulpo. Pečiai buvonuvargę. Jis nusekė dingusiųjų pėdomis: apytuštėj rinkoj nieko nematė. Nūntik pajuto, kad jį ištiko nelaimė: jis buvo išstatytas pajuokai, Valentina,geriausioji, paliko jį…

    Jis sustojo dusdamas iš pykčio ir nerasdamas žodžio. Atsipeikėjęs ėmėgreitai eiti gatvėmis ir kartojo:

    – Jai manęs nereikia, jai manęs nereikia…

    Jis negalėjo pakęsti nei šitų namų, nei gatvių, nei medžių… Skubėjoiš miesto, manė rasiąs paguodą tarp girios pušų ir ąžuolų: bet ir čia buvoklaiku, nyku, vieniša. Jam svetima buvo šitoji ūksmė, visos šitos šakos irviršūnės. Skubėdamas jis grasino nedovanosiąs… Įkaitęs pušų kvapas jįalsino. Jis ėjo šilais, slydo ant spyglių ir gąsdino šarkas. Tartum gaisro,ugnies jie laukė – šitie ištroškę, aitriais sakais išprakaitavę kamienai.Valentina, kad tu būtum žinojus: juk amžinai tu nuo manęs nuėjai. Amžinai,amžinai! “Aš tuojau”… Ne, Valiute… Mudu esam galutinai atskirti…

    Jis atsiminė laukymę, kupetas, gaivią pavakarę gležnam atole. Norėjoįkišti galvą į šieną, apie nieką negalvoti, jokio žodžio netarti, viengulėti prie žemės, gulėti ištisas valandas, metus, gulėti ligi amžių galo,neturint draugystėje nei žmogaus, nei paukštės, nei menko vabalo. Jis išėjoį aikštelę: nebuvo ten jau šieno. Ir čionai tuščia, kaip ir visam jolikime. Atsisėdo, pešiojo atolą, kramtė jį. Apsikniaubė veidu į žemę irliko gulėti nejudėdamas, atkaklus, sieloje šaukdamas kerštą ir jausdamasistoks menkas, bejėgis prieš savo nedalią” kurią su įnirtimu svarstė, ir vislabiau krimtosi. Jis nematė laiko tylios kelionės, šokinėjančių strazdųvejoje nė ilgėjančių šešėlių. Ranką įgylė skruzdė – jis nepajudėjo. Jisneskaitė minučių nė valandų, buvo lyg išskirtas iš jų bėgimo, jomssvetimas. Jis tik du daiktus regėjo: Valentiną ir savo skausmą. Valentinastovėjo begalinėje tamsybėje, stovėjo ten balta ir neprieinama, tokia dailiir amžinai dingus. Retkarčiais ji šmėsčiojo tartum silpnas žiburėlistolimam požemių gale, apsupta šešėliuotų, nejaukių skliautų. Iš jos, lyg irnepasiekiamų gelmių, skleidėsi reta šviesa, ryjama godžios tamsybės. Šitojtamsybėje niūksojo skausmas – jo skausmas. Jis neturėjo aiškių bruožų,nepriminė jokio daikto, jokio žvėries nė žmogaus. Tačiau galėjai nuspėti,kad jis vistiek ten slypį prieblandose, kad jis nakčia išrėplios iš savotinklų, išties šlykščias kojas ir čiulps tave, kankins ir marins ir vėlgyvą paleis, kada ims aušti rytas. O, rytas, didžioji aušra jau dingo, jaunuėjo – negrįš ji, negrįš…

    Dusliai sudundo žemė. Prislėgti smūgiai dunksėjo iš gelmių, iš tamsiųjos vidurių. Paskui nykiai sušiureno viršūnės, ore atsiliepė tolimasdundenimas. Antanas pakėlė galvą. Jo veidas buvo suraižytas įsispaudusiųkamblių. Pro medžius, rytų pusėje, kėlėsi didelis, juodas debesis. Slinkojis iš lėto, rūstus ir galingas. Nuo saulės jo kraštai buvo parudę, lygvariniai. O žemiau juodos dėmės turėjo melsvą, metalinį atspalvį, tokįneramų. Medžiai stipriau sušvokštė, kurtus šnabždesys perbėgo šakomis,nulenkė jas – ir visai dingo. Beržai ir skirpstai stūksojo negyvi,nusigandę. Jiems nepritarė nei kėkštas nei sniegena. Ir raudonkaklėnečiulbėjo lazdyne. Ūmai netoliese išgirdo negarsų urkštimą. Antanasatsigręžė į balsą. Besigaudžiusios voverės stovėjo viena paskui antrą atoleir didelėmis akimis jį stebėjo. Jos nusigando, vėl suurkštė ir skubiai nėrėį kitą aikštės šoną, ištiesusios ilgas uodegas. Rudos jų nugaros šmižėjopievos žalume, pasiekė ąžuolą ir žuvo tarp lapų. Niūrus dangaus melsvumasvėl sunkiai ir paspringdamas trinksėjo. Saulė buvo drumzlina, apsiblaususi.Lyg bėgdama nuo debesies, ji nusviro į mišką ir likosi karoti vietoje,padūmavusi, nudilusi ir beviltiška.

    Tik žiogas rėkė – vienui vienas rėkė visoje laukymėje, įnirtęs griežėir skambėjo, šaukdamas vėtrą ir liūtis, aštriai rėždamas švininę kaitrą. Jodaina buvo akla daina, žado netekusiam, išmirusiam pasauly skardintigiesmė. Jos klausytis Antanui buvo nyku. Jis pakilo ir ėjo į miestelį. Visimedžiai tylėjo ir laukė. Audra juos kankino, iš tolybės troškindama irdusindama. Pušų sakai žėrėdami varvėjo ant žemės.

    Aplenkdamas namus nuėjo į ežerą. Įlankoj jis rado visą Kirbynę.Žvilgančios dūdos grojo: jos pasitiko valty; lygiu, suledėjusiu paviršiumčiaužė ji su garsiąja viešnia. Pamaži kilnojos irklai, nuvargusi blaksėjovėliavikė pirmagaly. Plaukė jie dar toli, vos aplenkę Gervių salą tiesGeisaties užsisukimu. Antanas žvalgėsi po minią. Prie tiltelio stovėjoponai ir laukė. Laukė ir Modestas, ir balta skrybėlė – pilni orumo irgarbės visų kirbyniečių akivaizdoj. Toli nuo jų, išsiskyrusią nuo minios,jis išvydo Valentiną. Ji buvo atsirėmusi į skursnią pušį, lyg atmesta nuovisų žmonių. Antanas žvelgė į jos išblyškusį veidą ir mąstė sau, kadinžinierius ją paliko vieną, nelaimingą. Tylį ir nejautri – iš tikrųjųdabar ji kentėjo – kentėjo išduota, patyčioms išstatyta. “Taip, Valiute”, –bus sakęs Būdžiūnas, – “tu luktelsi: – prie estrados, matai, renkamės tikoficialūs asmens”. Ne, ar jai pakelti šitiekos bloškimų!

    Antanas ūmai nusisuko: jį pastebėjo Valentina. Iš netikėtokrūptelėjimo, iš atidžiai atgręžtų akių ir lėto nusisukimo jis suprato, kadValentina jį matė. Ar ji dabar jo lauks? O, kaip jis norėtų prie jos

prisiartinti, kalbinti ją paprastais žodžiais, lyg nieko būtų neatsitikę.Šis noras jam atrodė juo didesnis, nes buvo tai beviltiškas, niekadosneįvyksiąs noras: jis nežengs nė vieno žingsnio prie tos, kuri jį išdavėdėl to… Ak, jis nirto ir troško savo neapykantoje. Negalėjo akiųatitraukti nuo Valentinos, smerkė jos pasielgimą ir sykiu jautė, kaddidžiausia kaltė jam pačiam krenta: jo užsispyrimui, jo didybei, jo ligikraujų įžeistai sielai. Jeigu jis galėtų dovanoti, pamiršti aną kaitrą prierinkos, kukliai ištartus “aš tuojau”, pamiršti įžūlius Modesto žvilgsnius,Bronės Šveliūtės veidmainystę, – ne, jis šitą votį būtų galėjęs išplėštitik su savo širdim. Sykiu jis žinojo, kad jo pyktis išblės, kai čia nebusjau Valentinos, kai jau negalės jos rasti ir pasiekti nei tėviškėj neiMedžionės girioje. Tada jis apmąstys kiekvieną jos pažvelgimą, kiekvienąlūpų krustelėjimą ir supras visus jos neištartus žodžius, graušis irniekins save, mekam neatvertu skausmu pripildydamas visus šilus, visusežerus ir visą žemę.

    Vėl pasižiūrėjo ir nusiminė: Valentinos jau nebuvo ties pušim. Tyrinėjožmones, kol ją rado pasislinkusią prie minios ir sykiu prie jopriartėjusią. Staiga jis įširdo – štai ji žeminasi, ji gretinasi prietavęs, nusilenkia. Ne, jam nereikia šitos aukos nė sutrintos širdies. Jidavė pradžią – nūn tu, Antanai, ženk į mane. Negalėdamas pakęsti šitosminties nė klaikiai aidinčios muzikos su nosinukų vasnojimu valty, jisapsisuko ir, nežinodamas kur dėtis, grįžo į savo kambarį – bent niekas tenjo nematys. Jis galės stovėti vienas priešais save, priešais savo rūstybęir dovanos nežinančią sąžinę. Rinkoje dar lūkuriavo pora vežimų. Debesisjau arti grumojo, apniaukęs visą rytinį dangų. Nusigandusi saulė žiūrėjo įvakarus ir, rodės, niekados nepasieks savo guolio. Nupūtė srovė, iškėlė įorą popierius ir nešė, blaškydama juos ir sukdama su smėlio sūkuriais.Susidrumstė antras vėjo atodūsis ir jau nesiliovė karštai alsavęs, visagalybe šluodamas negrįstas gatves, trankydamas langines ir stogų skardas.Kregždės kilo aukštai ir klykaudamos kovėsi su vėtra. Jaunų liepų lapaidrebėjo ir šniokštė, blaškydamiesi. O kažkur tuščiame ir padūmavusiamdanguj sausai tarškėjo perkūnas.

    Antanas užsidarė kambary. Atsigulęs ant lovos klausėsi, kaip sąsparosšvilpia ir cypia. Protarpiais vėjas iš gilumos miškų užsišaukdavo galingai,artėdavo kaip naikinanti vilnis, griaudėdamas ir šniokšdamas viršūnėmis.Tada ant aukšto imdavo braškėti, lyg svetimas žmogus ten vaikščiotų, visinamai apmirdavo ir laukdavo, ar nenuneš jų vėtra, kaip tų popierių gatvėj.Nejautrus ir sunaikintas, įsiklausęs į didžią Medžionės giesmę, Antanaslaukė audros, laukė išsivadavimo ir paguodos. Tačiau debesis taip lėtainiaukė padangę, prieblanda vis nesirodė kambaryje. Taip jis gulėjo valandą,gal daugiau, užsimerkęs ir lyg per sapną lydėdamas amžiną medžių gaudimą irvis garsesnius griausmus. Ir pats jautėsi toks nežymus, beveik išnykęsšalia šito žemės ir dangaus šėlimo. Jis gulėjo ir laukė sriautų, laukė iššaknų raujamų eglių ir įtrenktos pušies kvepėjimo. Dangus dundėjo irnerimo, pritvinkęs liūčių ir ugnies.

    Iš pradžių gerai nenugirdo. Pakilo nuo lovos. Tikrai! Į duris beldėsi.Abejingai laukė, neprašydamas. Jam gi vistiek…

    Su griaustiniu susimaišė antras stuktelėjimas į duris. Tačiau jisneatsiliepė ir stovėjo ties lova.

    Įėjo Valentina.

    Nedrąsiai luktelėjo ant slenksčio. Paskui žengė į kambarį. Neišgirdusiš Antano nė vieno žodžio, ji tarė, įsikibus į krėslo atlošą:

    – Jau lietus čia pat… nespėsiu ligi namų. Norėčiau palaukti.

    – Galit laukti, panele Valentina, – atsirėmė į langą jis ir neprašė jossėstis.

    – O, kaip nuvargau, – prabilo ji ir sukniubo į krėslą. – Manau, kadleisit pasilsėti.

    – Kodėl ne – prašom ilsėtis.

    Tebelaikė ji ant atlošos rankas, prie kurių buvo priglaudusi veidą iržiūrėjo į Antaną.

    – Toks smarkus vėjas, – prabilo ji. – O, taip trošku!

    Jis pažvelgė pro langą į mišką ir nieko jai nepasakė. Mėlynas žaibasišsišakojo danguje.

    – Kad bent ledų nebūtų, – vėl tarė ji.

    – Lyg ne vistiek, – pasakė jis ir tyrinėjo debesis.

    – Antanai, jūs šitaip kalbat!

    – Ką man daugiau kalbėti: nieko neturėjau ir vėl nieko neturiu!

    Valentina norėjo atsistoti, bet vėl likosi krėsle, tokia nuilsusi.

    Ji tarė:

    – Antanai, dovanok man. Aš nenorėjau tavęs įžeisti…

    – Panele Valentina, čia nėra ko gailėtis nė atleisti.

    – Aš tikrai maniau grįžti, bet jie… Ne, aš negerai padariau.

    – Aš gi viską žinau.

    – Nepyksti?

    – Mano pyktis!

    Ir jis abejingai gūžtelėjo pečiais. Ji neramiai sujudėjo krėsle irilgai žiūrėjo į Antaną. Jis suprato, kad tokiu savo užsikirtimu ją stumianuo savęs. Drauge pyko ir kaltino save, bet buvo jame tiek apkartimo, kadta kalba savaime tarėsi.

    – Tu man atleisk, – kartojo Valentina, – aš nenoriu, kad tu manęsnekęstum ir smerktum.

    – Taip, kadaise man daug džiaugsmo esi davusi, – sakė jis. – Irnežinau, kur tas džiaugsmas dingo. Tu sugriovei mane…

    – Antanai!

    – Ir vis dar nelyja, – ūmai prabilo jis.

    – Tu mane varai.

    Ir Valentina pakilo.

    – Ne, galit ilsėtis. Bet matote – pas mane iš tikrųjų nieko nėra. Tikketurios sienos! Maža nauda iš tokių kaip aš.

    – Jėzau!… Bent pasigailėtum ir savęs ir manęs.

    – O, aš jau tiek gailėjausi, kad daugiau negaliu.

    – Sudie, Antanai, – ištarė ji.

    Ji laikė įsikibusi į durų rankeną.

    – Iš tikrųjų, geriau būtų parėjus prieš lietų.

    Jis pats išsigando šitų pašiepiančių ir žiaurių žodžių. Valentinanuleido galvą, du plaukų žiupsniai krito jai ant smilkinių. Ji pastūmėjoduris – išsyk jos neatsidarė. Tada stuktelėjo keliu jinai, kaip daro maživaikai, neskubėdama vėrė jas ir iš lėto dingo priemenėje.

    Antanas laukė ir klausėsi: jis norėjo išgirsti žingsnius už durų,susimąsčiusius jos žingsnius asloje. Nūn jis aiškiai regėjo, kaip skaudžiaismogė ją paskutiniais žodžiais. Kiek ji šiandie iškentė! Ir namie, iratlaiduos, ir dabar čia! Jis gi buvo jai paskutinė pasilsio vieta – jineturės kur prisiglausti, ši lepi mergaitė. Jis norėjo bėgti prie durų iršauktis ją, bet nedrįso – jam rodėsi, lyg jinai stovėtų priemenėj, ar jotikėdamasi, ar bijodama eiti į audrą. Vėjas buvo aptilęs, medžiai griaudėir ošė, ir sutemos rinkos į kambarį. Jis vis stovėjo prie lango, už kuriorymojo juodas eglės šešėlis. Viršum medžių plieskė ugninės rykštės…Antanas greitai pravėrė duris, įkišo galvą ir klausėsi, kurioj pusėj išgirsjos alsavimą. Tuščioj ir prislėgtoj priemenėj susikryžiavo žaibas – ir buvoten akla tyluma.

    – Valentina…

    Jam niekas neatsakė.

    Tada šūktelėjo:

    – Valiute, klausyk, Valiute!

    Į paskutinį “Valiute” atliepė tolimas perkūnijos atodūsis.

    – Kur ji žuvo? Ne, aš turiu ją rasti! Taip negalima…

    Ir gatvėje nebuvo jos matyti. Tada svarstė, kur būtų galėjus Valentinaužeiti, ir bemaž nusigandęs leidosi jos jieškoti.

    Šnerėdama ir šniokšdama, šilų viršūnėmis artėjo palša lietaus siena.Jau buvo sutemę. Žaibai varstė dangų: vieni jų buvo išsišakoję, kiti kritožemyn lyg sulaužytos linijos ir sausai, trankiai terškėjo, nepalikdamijokio aido. Juos lydėjo dideli, geltoni liepsnų liežuviai, palengvaraižydami debesis ir dundėdami galingai ritinosi vis tolyn ir tolyn, kolpaskutiniu nusigriaudėjimu nurimdavo kažkur pačiam žemės krašte, už girių,už vandenų.

    Ištiko vėjas. Visas miestelis rūko nuo dulkių. Telefono vielos švilpėir verkė.

    Antanas skubėjo. Pirmi lašai, stambūs ir šalti, captelėjo į smėlį,išgręždami juodas skyles.XVPASKUTINE VARGONŲ GIESMĖBet kas sušauks erdvėje paukštį,

Kas apgręš kelius, kuriais išėjome…

    V. K.    MĖLYNŲ ir rausvų žaibų šviesoj pro langą buvo matyti pušis gale daržo,giria ir įbingęs ežero paviršius. Vėjas plėšė pirkios stogą, sienosgirgždėjo ir švilpė, lyg būtų kiauros. Prie Kosto glaustėsi kalė irunkšdama žvelgė jam į akis, mėgino gultis ir pasidėti snukį ant letenų, betvėl kilo ir cypė. Senis guodė šunį, ir jam pačiam buvo ramiau, kai šnekėjo.Kelintą kartą jau grįžo prie lango, vis dar neatsipeikėjęs iš savoapstulbimo, nors jau bus valanda, o gal ir daugiau, kai visa tai įvyko.Vėjo daužomos vilnys šoko toli nuo kranto, ošdamos ir griaudėdamos. Jismatė žaibo nušviestas keteras, putomis aplipusias, ir vienas sau murmėjo:“Tu šitaip jai padaryk, tu šitaip jai…” Ir jis spaudė veidą prie staktos,lyg norėtų su išgrūstais stiklais kristi į naktį ir audrą, beviltiškaiskubėti ir jieškoti.

    Kalė atsikėlė ir urzgė, žiūrėdama į duris.

    – Užuodi ką?

    Rudė atsargiai priselino prie slenksčio ir vėl dzimbino baukšti įkertę. Kostas mąstė:

    – Gal tikrai kas stovi lauke?

    Ir pravėrė plyšį duryse. Vėjas įsibrovė ir į grindis plakė ištaršytaslietaus čiurkšles. Pastogėje rymojo žmogus.

    – Užeik, – tarė senis.

    Į pirkią įėjo Antanas.

    Jis buvo vienplaukis, kiaurai perlytas. Jo švarkas, it subliuškęsmaišas, karojo.

    – Dėl Dievo, kas jums šiandie pasidarė, – nusiminęs kalbėjo senis. –Sėskitės bent.

    Antanas sudribo ant suolo. Kai jis patraukė po savim kojas, bataižliugsėjo, pilni vandens.

    – Jums reikia persivilkti… Šitaip sumirkęs… – galvojo Kostas.

    Jis paėmė grabnyčią, švietėsi užpečky ir jieškojo drabužių.

    Iš tamsos atsiliepė nusilpęs Antano balsas:

    – Aš jos niekur neradau, Kostai.

    – Ko taip?

    – Išvaikščiojau visus pažįstamus, – lyg vienas sau pasakojo vaikinas. –Nei pas Bronę, nei klebonijoj, nei baliuj jos nebuvo. O balius! Dieve tumano, kokia ten orgija…

    – Bet apie ką gi kalbat?

    Antanas žiūrėjo į smėliu aplipusius batus ir sakė:

    – Jei Valentina dėl manęs… Ne, ji bus grįžus namo.

    Kostas pakėlė galvą. Grabnyčios vaškas jam varvėjo ant pirštų.

    – Aš ją mačiau, – tarė jis.

    – Matėt!

    – Nebuvo dar lietaus, kai aš sėdėjau vienas sau ant slenksčio. Tikžiūriu – iš girios pasirodo Valentina, prieina prie manęs išvargusi irklausia: kaip man rodos, ar tuojau ims lyti? Aš jai atsakiau, kad ligitėviškės nespėsianti jinai. Tada ji susimąstė, o buvo tokia pribaigta, kadman graudu net darės… Ji tarė:

    “Imsiu dėdės valtį – bus greičiau”. Nespėjau žodžio pasakyti, kai jinaiatsikabino laivę ir įšoko…

    – Ir jūs leidot!…

    – Kai pribėgau prie vandens, ji buvo ežere…

    – Reikėjo gelbėti…

    – Juk tai mano paskutinė valtis…

    – Vistiek nereikėjo leisti.

    – Aš ir pats žinau… Ir man jos gaila. Šitas vaikas išaugo mano akyse,aš jos laukdavau, kada pro šalį praeis ir gerą žodį pasakys. Ji viena čianepamiršo manęs… Ir kodėl ji taip darė?

    — Šiandie ją ir namie ir mieste…

    Nustebęs senis žiūrėjo į Antaną, kuris pasakojo:

    – Ji buvo pas mane, o aš ją… Ar ji į tėviškę nuplaukė?

    – Ji yrėsi tiesiai per ežerą.

    – Bet juk ištiko audra!

    – Ir trenkia gi, Viešpatie Aukščiausias! – persižegnojo Kostas.

    – Ar jos neapvertė, ar neapvers?

    – Kol buvo mano akyse, gerai ji plaukė… Mat, iš mažumės vis prievandenų. O vistiek – nė aš nebūčiau drįsęs.

    – Paskui?

    – Paskui ją lietus lyg skraistėmis užtraukė… Vienas Dievas žino, kurji dabar.

    – Eisiu jieškoti.

    Ir Antanas atsistojo. Nuo jo pribėgus telkšojo bala.

    – Kaip tu jieškosi – nei valties, nei žmonių… Dabar Valiutė jauvistiek bus savo vietoj.

    – Kaip tai savo vietoj? Ką jūs čia šnekat?

    – Jeigu pasisekė jai, bus pas seserį Gertrūdą.

    Vaikinas žiūrėjo į krūpsinčią grabnyčią. Paskui išėjo ir likosipastogėj. Jį atsekė ir sems. Ežero vilnys tiško ligi pat lūšnos. Rytuose,tarp girių, ėmėsi raudonas dangaus kraštas, čia išblėstąs, čia vėlbesiplečiąs, tarsi kažkas pritūpęs ten pūstų žarijas. Pro griausmus, progirios gaudimą ir vėtros šauksmą buvo girdėti, kaip pritvinę grioviai irgriovelai gurguliuoja į ežerą. Lietus buvo sodrus ir šaltas, stambiomisčiurkšlėmis pasruvęs iš debesų. Nuo stogo į pažliugusį smėlį dribo tankiosskaros. Protarpiais vėsios vėjo srovės mušė lietaus sriautus į sienojus, ožaibai, vieni išsikeroję, kiti stačiais kampais sulužę, kryžiavosi danguje,plieskė debesis, ir blankioje jų šviesoje stūksojo susigūžę ūkiai, išblyškęlaukai ir girios.

    – Grįžkim, – nedrąsiai prasitarė senis, – dar įtrenks.

    Antanas paklausė ir grįžo į pirkią. Pro langą skaitė jis žaibus irlaukė, kol jie ims retėti, o griaustiniai nudundės į kitas lygumas ir kitassodybas. Laikas slinko sunkus, slėgė jis ir kankino… Kur dabarValentina?… Pro lubas žlagsėjo lašai į molinę aslą. Vienodai irnuobodžiai jie tiško į juodą langą, o grabnyčios šviesoj nykiai drebančiosesienose vingriavo pageltę vandens latakai… Ir laikas slinko, sunkus iralpinantis.

    Atsargiai Kostas pravėrė duris ir išėjo. Kai jis po ilgo vaikščiojimogrįžo, Antaną rado giliai berymantį, su nuleistomis akimis į grindis.Valandėlę laukė, o paskui priėjo ir pažadino už pėties:

    – Jau lietus liovės.

    – Kas yra? -nustebęs pakirdo ir žvalgėsi Antanas.

    – Valtį parsivežiau… Gavau ją Gervinyčiuos – pusantro kilometro iščia. Ar plauksit su manim?

    – Aš? Neplaukčiau! Einam.

    Ore dulkė paskutiniai lašai. Buvo šėma prieblanda, kurioj grimzdo ežerovanduo, švendrai, pakrantės ir laukai. Priplaktos žolės stiebėsi ir vešliaikvepėjo. Grioveliai šnerėdami skubėjo ir griuvo į Geisatį. O vilnys mušėsiaukštos, apsiputoję – bėgo jos rykaudamos per visą ežerą, plačiaidūsaudamos ir šniokšdamos, griuvo į krantus, šoko į pakriaušes, paskui gilūžo, kniubo atgalios ir eižėdamos nyko gelmėse. Jau žioravo šiaurėje arneužgesusių saulėleidžių žalsvi pėdsakai, ar tvinko ten žadanti tekėtiaušra. Iš tų aukštumų pro skystą rūką, pro ežero purslus košėsi neregimašviesa.

    Juodu nusikasė ligi antro kranto. Ant smėlio gulėjo išvilkta valtis.

    – Tai mano, – tarė Kostas.

    Antanas žiūrėjo į girią, per kurią juodu ėjo. Priešais niūksojo tamsusvienuolyno bokštas. Ties juo sustoję pabeldė į vartus. Už tų mūrų buvojausti nuslėpti žingsniai, kuždesiai ir rūpestingas plušėjimas.

    Vartininkė Antaną pažino ir klausiama atsakė:

    – Taip, ji tenai.

    Ir numojo į juodą koridorių.

    – Kaip ji?… Ar jai nieko neatsitiko?

    Ne, vartininkė dabar Valentinos nemačiusi, bet galinti pakviesti seserįGertrūdą: jinai budinti.

    Vaikinas krūptelėjo sulig šituo žodžiu.

    – Budinti? – jis sukuždėjo, klausdamas.

    Bet vartininkė jau buvo dingusi tamsioje angoje. Tik jos gaubtuvokraštai dar bolavo kažkur toliose tamsybėse, nykiai kaukšėjo žingsniai įsunkius akmenis ir aidėjo niūriuose skliautuose. Neilgai laukus atsikartojoantri žingsniai, dūslūs ir nelygūs, lyg žmogus eitų po ilgos nemigos irilgo sielvarto naktų, slėgiamas viso išvargusio kūno.

    Sesuo Gertrūda juos įsivedė į prieangį. Ji pirmutinė atsisėdo irnuleido pailsusią ranką ant masyvaus, ąžuolinio stalo. Žiburio liepsnašokčiojo ir blaškėsi, traukiama šalto oro srovės, o iš lubų smigo aštrūsApveizdos spinduliai. Antanas žvilgterėjo į juosius – ir nedrįso žiūrėti.Jam vaidenos, lyg toji gera akis tamsiam trikampy, krūpsėdama irblaškydamosi drauge su liepsna, veria jį nenumaldomu priekaištu irsmerkimu. Priešais gi ji stebėjo išblyškęs, neperprantamas sesers veidas,apgaubtas juodų ir neramių rūbų.

    – Sunku buvo plaukti? – prabilo ji.

    – Ežeras dar siautėja, – tarė Antanas.

    Ir pridėjo:

    – Bet ne taip, kaip anksčiau… Aš norėjau, sesele, paklausti, ar jičia? A, teisybė, sakė jau vartininkė.

    – Taip, – nuteigė sesuo Gertrūda.

    – Ar negalėčiau jos pamatyti… Man taip reikia.

    – Ji guli.

    Ir sesuo vengiančiu žvilgsniu pasižiūrėjo pro langą į sutemas, kuriosemiegojo daržininkės gėlynas.

    Jis nuraudęs pasitaisė:

    – Tikrai, pas jus negalima… Ir kaip ji čia atsirado?

    – Mūs tarnai ją išgelbėjo iš ežero.

    – Kaip – išgelbėjo!?

    – Buvo jie ten pašiūrėj prie vandens per audrą.

    – O kaip jai – buvo bloga?

    – Gerumas ir blogumas yra Dievo rankoj.

    Ir sesuo atsiduso.

    – Bet dabar? Sveika?

    – Prašykit jai Dievo pagelbos.. Aš atsimenu jus, ir Valentina apie jusman yra ir seniau kalbėjus. Tai galiu jums atvirai pasakyti: reikia jaiDievo pagelbos.. Bet perdaug jūs nesirūpinkit ir plaukit namo. Mes darom,ką galėdamos. O jums duosim žinių apie Valentiną. Atsiųsim žmogų, galužsuks grįždamas kunigas klebonas…

    – Jis čia?

    – Taip. Mūsų kunigas buvo išvažiavęs, tai paskambinom…

    Senis Kostas nusigandęs žiūrėjo į seserį Gertrūdą.

    Ji sakė:

    – Pakeliui gal praneštumėt tėvams. Jau ketinom siųsti valtį.

    – Argi taip bloga? – klausė Antanas.

    – Visados reikia turėti vilties.

    – Aš dar norėjau paklausti… Jūs pasakytumėt gal Valentinai, jog aščia buvau ir prašiau, kad man atleistų.

    – Ji kalbėjo man apie jus ir viską atleido. Ne, ji negali turėtipiktumo, – ramiai atsakė sesuo ir pakilo.

    Antanas išėjęs atsisėdo ant bažnyčios laiptų. Rytuose tvenkėsi raudonospašvaistės. Paukščiai budo ir giedojo. Jie audė giesmes viršum ežero, giriųir šito iškilaus bokšto, kuris, rodės, drauge skambėjo. Ir tikrai – išbažnyčios kilo duslūs, prislėgti aidai. Vaikinas įėjo į vidų. Tamsūsskliautai, boluojančios kolonos, sambrėškiuos nuskendusios kertės sunkiaivaitojo. Nuo viškų vargonai drebėdami šaukė vienišo žmogaus skausmą.Rodėsi, kad didžiam tyrlauky stovėtų vyras ir vis garsiau pasakotų savosopulį aplinkiniams smiltynams, kuriuos vėjas ardo ties juo, išdegusiemskrūmokšniams ir akmenų uoloms. Garsai vis augo, plaukė į vieną maištingąsrovę, kurie vis tvino didyn, nenumaldomai daužėsi ir griovė. Ir tojmuzikoj būta tiek įnirtusio sielvarto, tokio baisaus skundo ir grasinimo,kad vaidenosi, jog skliautai ims trupėti ir byrėti, o vargonų dūdosneišlaikys ir sprogs. Tik staiga iš šito siautėjimo prasimušė aštri,klaikiai rėkianti gaida, nutildė visus kitus garsus ir svaigiu greitumukilo vis aukštyn ir aukštyn, kaip jietis, sviesta į žvaigždžių erdves. Irūmai nutilo.

    Nusigandęs šito kerštingo šauksmo, šitos ugninės paguodos, Antanassusigūžęs stovėjo prie pilioriaus ir nedrįso nei atsisukti, nei į laukąeiti. Ir jis net knystelėjo, kai už savęs išgirdo rūbų šiugždenimą iržingsnius.

    Nuo viškų nulipo kunigas Motiejus. Jis pastebėjo atgręžtą Antano veidąir pats ėmė bailiai žvalgytis, lyg nusikaltęs.

    – Aš maniau, kad čia nieko nėra, – tarė jisai.

    – Aš netyčia… Dieve, kaip gražu buvo! Aš norėčiau, kad jūs mums kadapagrotumėt dar.

    – Mums… – pakartojo klebonas ir žiūrėjo į plazdančią liepsnelę priealtoriaus.

    Aukštai varpas skambino saulės tekėjimą. Pirmi spinduliai tyliaipalydėjo margus langų stiklus. Juodoj bonioj tamsa retėjo, o šventiejivienas po kito nėrėsi iš sambrėškių, nėrėsi jų rankos, pernakt budėję, gyviveidai ir rūbų klostės, pilnos šešėlių.

    – Jaunas žmogau, nebus jau manęs kam klausyti… Kam daugiau ašbegrosiu? – kietai pasakė kunigas Motiejus ir nuėjo.

    Ir kai jis ten ėjo vis mažėdamas bažnyčios prieblandoj, Antanui rodėsi,lyg ant šio vyro būtų nugriuvę visi sunkūs šitų mūrų akmens ir slėgtųsilpnus jo pečius, gniuždintų jį prie žemės, kurioje nieko jam neliko: tokssunykęs, nežymus, niekam jau nereikalingas ir vienatvės siaubiamasnukaukšėjo klebonas šalta asla ir pasislėpė siaurose durelėse.

    Lauke vaikinas dar vaikščiojo po kapus, buvo nuklydęs į girią. Grįžęssėdo su seniu Kostu į valtį ir plaukė ežeru, kuris vis lėčiau alsavo.Šiluose giedojo strazdai. Skaidrioje, audros išpraustoje šviesoje lakstėdrugiai.

    Kai juodu pro meldus atsimušė į krantą, ežero vanduo vos girdimaidūstelėjo. Iš gelmių suskambo lėtas balsas. Štai jis ėmė garsėti, gaudėvisiems namams, visiems žmonėms ir žvėrims.

    Senis atsisuko į aukštą bokštą, kur vėl bylojo varpas. Valandėlęklausėsi ir buvo toks skurdus, tarsi į žemę smengąs. Ir jis sunkiaipasižiūrėjo į Antaną ir persižegnojo.

    Antanas iš pradžių nesuprato šito ženklo. Bet paskui jis nuleido galvąir kopė į krantą. Jis bijojo žvelgti ir į medį ir į baltas rugių lyses. Irvisoj šitoj didelėj žemėj neliko jam į ką žiūrėti.

    Ten sužvangėjo plakamas dalgis. Tuoj išeis kirtikai ir stos į barą.

    Bet jau niekados vartuose nepasirodys viena laivininkė, vienadainuotoja, neišeis į šitas lygumas ir, pasirėmus į rikę, nestebės jivasarų derliaus.