Vaičiulaičio Valentina

|Antanas Vaičiulaitis |
|VALENTINA |
|I |
|SURADIMAS |
|Dievo sūnūs pamatė, kad |
|žmonių dukros buvo dailios. |
|    Gen. 6, 2 |
|    BALTI ir saulėti akmens grimzdo pakelės laukų žalume, slėpėsi už |
|ore sustingusių dulkių debesies, o medžiai toli, toli ant plento |
|skliautė šakas, palikę siaurą plyšį mėlynam dangaus brūkšniui, kuris |
|vingiavo artyn, didėjo ir staiga nėrė ties galvomis. Giedriam |
|aukštumų rėžyje, iškilę į pačias padanges, du gandrai suko ratą – du |
|juodi taškai, be sparnų, be kaklo; tik retkarčiais, kai jie |
|pasvirdavo, saulėje žybtelėdavo šviesūs jų gūžiai. Ir rodės, lyyg |
|girdėtum juos ten, šalia šėmo debesėlio, švilpiant ir kalenant, o čia|
|jiems štai atliepė tylį ir nutysusi daina: kairėj pusėj susėdęs |
|kaimiečių būrelis niūniavo liūdnai, linguodami visu liemeniu, kaip |
|valtininkai ant irklų didelėje ir ramioje upėje. |
|    Pro suglaustas blakstienas sekdamas bėgančius gluosnius, Antanas |
|davėsi nešti šitai srovei ir klaidžiojo giriose, vasaros dienų |
|avietynuose. Jis dar labiau prisimerkė, sukryžiavo rankas ant |
|krūtinės ir šypsojos krašteliu lūpų: jis laukė kažko įeinant – pats |
|nežinojo dar, kas tai bus. Krauju nudvelkė vėsus malonumas. Vaikinas |<
|atsiminė, kas prie jo artėja: anoji mergaitė, kurią jis prieš gavėnią|
|matė baliuje, toji nepažįstama ir neprašnekinta. Daug lengvų žingsnių|
|tada prabėgo pro šalį, ir kodėl tik ji viena liko?. Liko jo |
|jaunystėje, atselindama į jį čia darbo valandoj, tarsi išsprukusi iš |
|knygos ra

aidžių, čia lydėdama jį saulėleidžio metu. Beveik nusigandęs |
|jisai stengėsi atsiminti, kaip ji atrodo, bet neatsiminė. Pro šalį |
|slinko daug matytų bruožų, bet nė vienas nebuvo panašus į ją. Ir kaip|
|tai atsitiko, kad jis galėjo pamiršti? Ir jis galvojo apie tuos visus|
|žodžius, kuriuos buvo jai savo mintyje sakęs, apie tuos visus |
|glostymus – ir visa tai buvo skirta jai, tai mergaitei su rausva |
|suknele, su rankomis, ties krūtine laikančiomis sugniaužtą nosinuką |
|ten salės kertėje. Jis nuo tų rankų kilo aukštyn ir žvelgė į veidą: |
|nusivylęs matė prieš save kažką užskleista, matė būtybę artimą ir |
|drauge nesugaunamą, matė moterį beveik kaip kokią idėją, nenumaldomai|
|tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovinčią toli ir savo|
|alsavimu atliepiančią tūkstančiuos širdžių – visų vyrų apmąstymuos ir|
|troškimuos atliepiančią. Jis suprato, kaad tai buvo visuotinė ir gera |
|jėga, tačiau jam dabar reikėjo tik vienos, tos vienos mergaitės. |
|Atkakliai jis vėl grįžo į tą salės kertę ir sau kartojo: turįs ją |
|rasti, turįs ją gyvą savo akyse išvysti. Prikandęs apatinę lūpą, |
|jisai įsiklausė į kadaise girdėtą muziką. Sklido garsas po garso, |
|sukosi pora už poros – ir nūn jis regėjo: šviesūs jos plaukai lengva |
|vilnim garbiniavosi ir sviro ant ausies, o mėlynos akys pažvelgė į |
|jį. Štai ji. Šita lauktoji – stovi ten ji su kažkokiu vaikišku
|
|susitelkimu bei rimtumu. |
|    Džiaugsmo nešamas, jisai taip stipriai atsidūsėjo, kad |
|krūptelėjęs paraudo. Kaimiečiai niūniavo kaip niūniavę begalinę savo |
|dainą, bet šalia, pakėlusi apatinius vokus į viršų, kad akių kampuose|
|gulė smulkios raukšlės, jį stebėjo moteris. Jos skruostai ir kaklas |
|buvo nurudę, o ant sprando įdegimas baigėsi staigiai dingdamas po |
|lengva mezginių eilute. Giliai, giliai ji atsikvėpė, jos suknelė po |
|krūtine susigarankščiavo ir vėl išsitaisė. Lygioj ir plonoj josios |
|nosy šnervės prasiplėtė, tarsi būtų kažkas uodžiama, o patys |
|krašteliai nežymiai nubalo. Vogčiomis Antanas ją tyrinėjo ir, |
|stebėdamas jos rausvai baltą veidą, mąstė sau: “Jai reikėtų |
|šviesesnių plaukų”. Ir buvo patenkintas, nes turėjo kur užmesti |
|nuobodulį. |
|    Balti akmenys narstė pro šalį, nusidriekus dulkių drobė vijosi |
|važiuojančius. |
|    Pro langus pūstelėjo gaivesnis oras. Iš girios viršūnių augo |
|sunki debesies galva, su gūbriais, tokia balta, kad Antanui gailu net|
|darėsi bežiūrint į ją. Ir jis kopė į tas žilas aukštumas, iš lėto |
|plaukė drauge su jomis, plaukė netekęs minčių ir jausmų, laimingas |
|savo sielos ištuštėjimu ir ana gilia žydruma tolybėje. Su abejingu |
|malonumu jis sutiko ir autobuso ūžčiojimą, ir garbiniuotas avių |
|kaimines prie kelio, ir kregždžių švysčiojimą – sekė jas tol, kol |
|išnykdavo girių mėlynoj juostoj ar sodų žalume. Jis vėl atsiminė aną |
|mergaitę, vėl šypsojosi prisimerkęs, tarsi ją regėtų einant te
en |
|parugėj. Jis tačiau vis dar negalėjo surasti ryškių jos bruožų, |
|atgaivinti ją visą, nors buvo tikras ir ramus: taip, susitikęs ją |
|kelyje – pažintų, išskirtų ją iš visų kitų būrio. Jis susirūpinęs |
|mąstė, ar lemta jam kada nors bus ją surasti, o gal tą vakarą taip |
|ūmai, vos spėta pamatyti, ji visam laikui, visoms dienoms ir visiems |
|metams pražuvo jam iš tako. |
|    Jis nematė, kaip jie pasiekė naujai grįstą plentą ir skriejo |
|nelytėdami šviežiu žvyriaus sluoksniu. Pro šalį traukėsi sodybos, |
|skursnūs kaimeliai, atsiliko artojai prie žagrės ir šienpjūviai su |
|žvilgančiais dalgiais lankose. Jovarų ir gluosnių šešėliai sviro ant |
|dirvų. |
|    Antanas pasižiūrėjo. Argi jau? Plazdėjo raudona vėliavikė ant |
|medinio žiogo, prie kurio dar buvo liktarna. Ties plentu gūžėsi eilė |
|pilkų, medinių namelių su nubaltintais sienojais ir šiaudiniais |
|stogais. |
|    – Kirbynė? – jis tarė. |
|    – Dar ne, – atsakė jo kaimynė. |
|    Ji kėlėsi ir iš sterblės purtė susinešusias dulkes. |
|    – Padanga trūko, – ji dar aiškino. |
|    Ir nulenkus galvą laukė, kol gaus išlipti. Nušokus ant plento ji |
|atsisuko į duris. Antanas gi taką tyčia užleido moteriai, kuri buvo |
|sėdėjusi už jo ir taip smarkiai vėdavusi iškvėpintu nosinuku, kad jis|
|net erzintis ėmė. Jisai sugavo panelės žvilgsnį ir juokėsi, kad tarp |
|savęs ir jos įspraudė šį atstumą. Ponia tuo tarpu sunkiai leido ko
oją |
|ant pakopos. Kai lig žemės jai nebuvo jau kur atsispirti, lumptelėjo |
|visu kūnu, išskėtė rankas ir pritūpė. |
|    Keleiviai gūrinėjo plentu, susėdę ilsėjos artėjančio vakaro |
|vėsume. Antanas nuklydo tarp krūmokšnių, sakos drėskė jam rankas ir |
|kliuvo už skvernų. Ėjo akių plotu, mynė žalsvas samanas ir jautė po |
|savo pėda jų minkštumą. Traškėjo žiogreliai, toliau niūksančioje |
|girioje skardenos glūdus gegės šauksmas. |
|    Perbridęs plunksnuotą paparčių sodybą ir prisigėręs gailaus jų |
|kvapo, jis vėl buvo prie plento. Šonais gulėjo suverstos akmenų |
|krūvos. Vieni pasistatę bures nuo saulės dienos metu, kiti be |
|pastogės, vienplaukiai darbininkai juos skaldė. Priešais, pasisėdęs |
|šieno gniūžtę, taukšėjo apysenis žmogus, taukšėjo neskubėdamas, |
|apsiavęs vyžomis iš automobilio padangos. Už jo pusnuogis smarkiai |
|skėlė akmenis jaunas vyrukas ir vikriai spyrė žabarą nuo savęs. |
|Antanas matė varinį jo kūną, matė čia giliai įsmengantį, čia vėl |
|išsilyginantį griovį tarp menčių. |
|    Pro brūzgų alkūnę išėjo Antano kaimynė. Ją lydėjo pilkai |
|apsirengęs vyras. Kai juodu prisiartino, darbininkai smarkiau įniko |
|daužyti kūjais. |
|    – Kaip sekasi, tėvai? – prisiartinęs tarė tas vyras. |
|    – Dėkui, ponas inžinieriau. Neblogai, – atsakė senis |
|skaldytojas. |
|    Ir nusiėmęs akinius jis šluostėsi prakaitą. |
|    – Ehe, vaikine, – kalbėjo inžinierius jaunajam, – sprogdini, kaip|
|dinamitas. |
|    – Taip. |
|    – Daug uždirbsi. Tik perstambiai skaldai. Na, žiūrėk. |
|    Ir jis koja paspyrė skeveldrą. |
|    Vaikinas nieko neatsakė. |
|    Kai inžinierius su panele nuėjo, jaunasis atsisuko į senesnįjį, |
|kuris taip pat liovėsi kaukšėjęs. Juodu susižvalgė – veidai jų buvo |
|panašūs, abiejų šakoti antakiai ir lenktos nosys. “Tėvas ir sūnus”, |
|tarė sau Antanas. |
|    – Jam vis priekabių reikia, – murmėjo sūnus inžinieriaus link. |
|    – Ką darysi, – atsidūsėjo tėvas. |
|    – Čia jam, esą, šiupinį darau, čia vėl gabalus kaip šuns galvas |
|palieku. Ir dar pasipūtęs! |
|    Paskutiniams žodžiams pritarė autobuso signalas. Antanas bėgo |
|tekinas siauru takeliu, o šakos šmėsčiojo pro skruostus, paparčiai |
|lūžinėjo, skyrė taką ir vėl šiušendami glaustėsi. Uodų debesėlis zyzė|
|aplink galvą ir mušėsi jam į kaktą. |
|    Keleiviai dar laukė inžinieriaus ir panelės. Kai atskubėję sulipo|
|ir juodu, automobilis atsikvėpė ir burzgė vis narsiau, kol sujudėjo, |
|vėl stabtelėjo ir paskui jau ėmė riedėti. |
|    Bažnytkaimy, ištiesusios kaklus ir pasiplumpsėdamos, iš kelio |
|bėgo vištos. Gatve basa merga, su rykšte rankoje ir žemę remiančiu |
|sijonu, varėsi du paršu, kurie iš pradžių lapsėjo priešais, o paskui |
|žvygaudami sprūdo vienas kairėj, antras dešinėj į dilgėlėtus |
|griovius. |
|    Tuoj atsiliko šiaudiniais stogais nameliai. Ties miškų viršūnėmis|
|užsiėmė raudono dangaus gaisras, į kurį plaukė rūsčios debesų galvos.|

II
VIENA GEISATIES VEŽIAUTOJA
Girdžiu viską pranokstančius

Mažus sidabro varpelius.

    J.Kossu Aleksandravičius
    ERDVIOSE gonkose kvepėjo nauji sienojai ir pušų sakai. Duris pravėrė
Genavaitė su balta prikyšte ir susilenkusi laukė. Antanas matė siaurą
prieangį, laiptus ir nušviestą kambarį su žaliai užtiestu lovos galu. Lauke
čirpsėjo svirplys.

    – Ar namie? – paklausė jis.

    – Ne, – atsakė jam moteris ir nesitraukė nuo slenksčio.

    “Lyg namus gintų!” – mąstė sau jis ir užsimetė apsiaustą ant kitos
rankos. Kam ji laiko jį čia gonkose? Beveik išdidžiai jis truktelėjo pečius
ir tarė sau: grįšiu, kada senelis bus. Tačiau likosi vietoje – juk laiške
buvo sakyta, kad jam parūpino kambarį.

    – Jo tikrai nėra, – kalbėjo Genavaitė. – O pats gyvensi ten.

    Ji nulipo į gatvę ir rodė tolyn:

    – Matai anas langines? Tai Sėmaičiai.

    Pas juos turėsi gerą kampą. Teisybė, jau ten beveik sodžius.

    – Dar geriau. Tai profesorius jau atkuto?

    – Ak, sunku jį sugaudyti. Rėplinėja šiaip taip.

    – Na, labos nakties.

    – Tokia čia dar naktis.

    Viduriu gatvės jis brido puria žeme. Buvo ramu, lyg ir žmonės ir
gyvuliai būtų išsislapstę ar miegoję. Šėmaičiuos rado visus įėjimus
atidarinėtus, bet sutikti nieko nesutiko. Į jo žingsnių bildėjimą
kniauktelėjo išlindusi katė, patrynė į staktą keterą ir nusliūkino per
tuščius kambarius. Toli buvo girdėti dėliojant daiktus ir šnekantis.
Antanas norėjo sukti į tas kalbas, kai atšlubikščiavo berniukas su perrišta
koja. Sustojo, įsistebėjo į vaikiną, kuris tarė:

    – Ateinu iš profesoriaus.

    – Tai viską žinau, – atsakė vaikas. – Aš parodysiu.

    Jis nustypčiojo pirma. Įvedė svečią į ilgą priemenę, už kurios buvo
kambarėlis.

    – Čia, – prabilo mažius.

    – Dėkui.

    Berniukas pasuko elektrą. Jos šviesoj atrodė jis pablyškęs, su juodais
plaukų kuokštais ant akių.

    – Kur kiti jūs žmonės? – klausė Antanas.

    – Ežere.

    – Ko jie ten?

    – Vėžiauja.

    – Kodėl tu likai?

    – Dėl šitos.

    Ir jis atkišo koją.

    – Ką padarei?

    – Persidūriau.

    – Skauda?

    – Ne taip baisiai. Tik vis reikia namie stypsoti.

    – O kaip vadiniesi?

    – Vincukas. Jūs pas senelį dirbsit?

    – Taip. Jį pažįsti?

    – Aš nepažinčiau! Jis man nosytę andai taip sužnybo – vos nepravirkau.

    – Žiūrėk!. O su kuo ten šnekėjaisi?

    – Mama grįžo.

    Ir palūkėjęs pridėjo:

    – Iš Kauno.

    – Ar esi buvęs Kaune?

    – Ne. Jūs gi ten gimėt?

    Papurtė Antanas galvą ir tarė:

    – Eisiu apsižvalgyti.

    – Laimingai, – jį palydėjo ligi durų Vincukas.

    Vakariniam danguje debesų viršūnės buvo čia krauju apkrekusios, čia vėl
blizgėjo aukso spalvomis, apačioje susilieję su juodu girių ruožu ir
tamsiais Kirbynės namais, kuriuos visus pranokdama ant kalvos stūksojo
tokia pat juoda bažnyčia. Ties gatvės alkūne ūkčiojo vienodas balsas: “Ehe,
olia!” – kerdžius ten ginė karvių kaiminę. Sutingusios, dideliais pilvais
jos grįžo namo. Tai šėmė, tai žaloji skyrėsi iš būrio ir suko į vartus
mykdama melžėjos. Iš bandos sklido šviežio pieno kvapnumas. Su tuo geru
pieno kvapu dvelkė ir tylus vėjelis, vėsiai slysdamas per smilkinius ir
skruostus.

    Ėjo vaikinas akių plotu, kol į jį dunkstelėjo gaivi srovė: priešais
teliuškavosi ežero vilnys, teliuškavosi ir ošė su lendrių šnerėjimu. Ties
šituo didžiuliu, tamsiu bangų plotu Antanas pajuto džiaugsmo, sodrios
gyvybės plūstelėjimą savyje. Nusilenkė prie vandens, sukišo rankas ir
nutėškė mėnesienoj sumirgusius purslus. O iš ežero kilo šiugždesiai,
sušukimai, kilo jie toki aiškūs, tarsi šalia tavęs kas šnekėtųsi. Atokiai,
už girios vingio, jis išvydo mirksint ir šokčiojant šviesas. Tie žiburiai
čia plūduriavo vietoje, čia slankiojo į dešinę ar kairę, tai vėl smilko
nejudrūs ant vandens.

    Smulkūs akmeniukai sprūdo iš po kojų, traiškės sraigių kriaukučiai,
švagždėjo perdžiūvę maurai ir purios dumblės, kai jis protekine bėgo
krantu. Štai alksnių giraitė gumšo, įsišokusi į Geisatį. Už gailiai
kvepiančio, tarsi neseniai nulyto alksnyno liūliavo įlanka, su keletu
lūšnų, už kurių tai ir lalėjo vanduo, pilnas šliaužiojančių žiburių. “Uha!”
– šaukė nutysęs balsas, o jam atsakė iš tolo: “Jieškokite čionai-ai”.

    – Kur bedūlini? – staiga atsiliepė iš tamsos balsas, kai Antanas ėjo
pro pirkią.

    Knystelėjęs žvelgė jis ten, kur jam rodėsi turinčios būti durys: ant
slenksčio juodavo žmogus. Jo saujoj gruzdėjo pypkės žarija. Kai patraukė
dūmą, tabakas sužioravo ir tyliai, tyliai cypė. Nuo šito spinkčiojimo
nusišvietė nosis ir ūsai, o visas veidas likosi tamsoje.

    – Taip sau einu, – prabilo Antanas.

    Į jo žodžius atsakė urkštimas pirkioje.

    – Tylėk, žiovanasre! – subarė senis.

    – Kas ten?

    – Ogi Rudė.

    Pas slenkstį atsliūkino kalė ir glaustėsi prie savo pono, kuris iškratė
pelenus į staktą, pakilęs nutrepseno plukta asla ir įdegė lemputę.
Šešėliuose jo paakiai buvo juodi ir lyg patinę.

    Kibire ties krosnimi kažkas pukšėjo ir šnypštė. O iš oro, nuo ežero,
skardėjo šauksmas, buvo girdėti irklų plekšenimas ir iš lėto šiulenę
švendrai.

    – Ką jie ten veikia? – Antanas numojo į žiburius.

    – Vėžius gaudo.

    – Kodėl jūs čia sėdit?

    – Jau grįžau.

    – Na!

    Jis tą “na” ištarė netikėtai, nė pats nenumanydamas, ar tai būtų
nustebimas, ar priekaištas, kad jam neparodė savo žūklės grobio. Senis
atsistojo ir atnešė kibirą.

    – Nagi! – tarė jis.

    Vandens paviršius trūkinėjo trumpomis bangomis. Kaišėsi stambios
žnyplės, stangrūs ūsai ar nuo drėgmės žibanti nugara. Diedas įkišo ranką,
pamaišė besivartaliojančius vėžius ir ištraukė į viršų.

    – Pačiupinėk, – siūlė jis.

    Antanas žengtelėjo atbulas: ne, jis nenorįs.

    Senis metė vėžį atgal, kad net vanduo pliūkštelėjo ir ištiško ant
aslos.

    – Manęs jie nežnaibo, – pasakė jis.

    Ir užsirūkęs paklausė:

    – O kaip vadiniesi?

    – Antanas.

    – Aš gi būsiu Kostas Kurpliukas.

    Tai pasakęs jis kikeno patenkintas.

    – Kurpliukas! – jis kartojo ir stebėjosi, – kvaila pavardė, a?

    Kalė atsistojo priešais jį ir suvizgino uodega, lyg pritardama: taip,
iš tikrųjų kvaila.

    Kostas įsigalvojo:

    – Dūmas – geras draugas, – ypač jei dar vienas esi.

    – Vienas?

    – Taigi, taigi. Uršulė mirė pernai. Dėkui Dievui, išgyvenova
penkiasdešimt metelių: seniau vesdavomės jaunesni, ir buvo geriau.

    Staiga jis nukreipė šneką:

    – Mėnulis tuojau patekės.

    Ir rodė tvinkstančią padangę viršum girios.

    – O ir aš tuoj mirsiu – gal šį rudenį, gal žiemą: nėra man ko čia
veikti.

    Į patvorio kiečius buptelėjo vabalas ir gailiai birzgė, įsipainiojęs
žolėje.

    Sekdamas savo mintis, Kurpliukas mąstė sau vienas:

    – Ne, jisai neateis.

    – Kas toks ?

    – Ogi jisai prašė, kad anksčiau grįžčiau ir duočiau jam valtį. Bet jau
kuris laikas! Taigi, jis – Būdžiūnas. Inžinierius.

    – Žinot ką, dėde, – paskolinkit man.

    – Imk. Dabar bus smagu plaukyti. Hm – bet vienam? O jei taip kas būtų
pašonėj?.

    Kostas skėstelėjo rankomis ir juokės trumpu, sausu balsu.

    – Vai, tėvuk!

    – E, kol jaunas, kiekvienas nori savo Uršulytės. O štai ir valtis.
Ji sena ir sunki, iš tolo ją kiekvienas atskirs.

    Laivė susvyravo ir lėtai šliaužė, slysdama smėliu. Švendrai budo iš
miego ir šnerėjo. Panardinęs irklus, Antanas plaukė gilyn į ežerą. Krantas
nyko, troba ir žmogus susiliejo į vieną sunkų gniutulį. Vis labiau
raustančioj padangėj įsirėžė juoda viršūnė, lyg tai ąžuolo, lyg tai pušies
ji būtų. O įsižiūrėjus reiškėsi ten nykus bokštas, prasišovęs viršum
liepynų, ežerų ir pievų.. Netoli nuo jo, pro medžius, bailiai šiepės
žėrintis griežinėlis, o žemiau, tarp plyšių šakose, mušėsi tokios pat
skaidrios dėmės: mėnulis tekėjo tylutėliai, nematomais stuktelėjimais
pasikylėdamas į glūdžią erdvę, žėrė šviesos versmes į žvaigždžių minias,
žėrė į žemę, kur palšuose lankų rūkuose prunkštė arkliai. Nūn rytinė bokšto
pusė žibėjo nuo spindulių, o kitas jos šonas ir žemesnieji bokšteliai
dūlojo tamsybėse. Gi krūmokšniuose, pro kuriuos sklunduriavo neiriama
laivė, giedojo lakštingala – skardžiai ir pilna galybės, lyg ji viena būtų
viešpatė ir šituose žilvičiuose, ir liūnuose, ir pašlaitėse. Jai pritarė
varlės – jos kurkė patenkintos, tarpais aptildamos, čia vėl užsišaukdamos
ir atskirais balsais kūkdamos, vienos plonai, kitos storai, tarsi
pamėgdžiotų duslų būgno dundenimą. Kai kada jos užsirėkdavo įnirtusios, su
aistra, lyg liaupsintų ar gąsdintų kažką neregima ateinant. Štai valandėlę
jų šauksmas vėl silpo, tik šen bei ten kurkia priilsus gerklė. Prie jos
prisijungia naujas balsas, prisijungia antras, trečias – ir vėl šėlsmas
apima varlių karaliją, visas tas besimurdančias, į mėnulį pražiotas galvas.

    Antai vienas kitas vėžiautojas kopė jau pakriūte ir švysčiojo liktarna,
kuri mėnesienoj rodėsi silpna ir nereikalinga. “Juozai!” – skambėjo
šauksmas, skardžiai perbėgdamas visą ežerą. “Ai-ai” – antrino aplinkiniai
šilai, iš pradžių garsiai ir plačiai, paskui jau pridusdami ir baigdami
merdinčiu kuždesiu. Pakrantėje gi knibždėjo ir triūsė judrūs šešėliai. Jie
lupo liūnu užžėlusią ežero plutą, po kuria slypėjo vėžiai ir, kerimi
šviesos, bėgo mauruotu dugnu ir nusigandę glaustėsi vieni prie kitų, drauge
iš smalsumo skliausdami kietus savo ūsus, kol vieną po kito juosius
išgrobstydavo žmogaus rankos ir sužerdavo į kibirą ar stačiai į valtį.

    Nejautrus, be savo valios, Antanas rymojo ant irklų. Klausėsi, bet iš
viso sumišimo jau neskyrė nė vieno garso. Žiburiai suniro į vieną lygią
virtinę, kaip karoliai ant siūlo.

    Ir šiuo metu. štai kažkas sučiaužėjo šalia jo, dunkstelėjo į valtį.
Nespėjo dar atsigręžti, o jau išgirdo balsą:

    – Modestai, pagaliau!

    Tuos žodžiuos buvo priekaišto, apkartimo ir ištesėto lūkesčio
šnabždesys.

    Jis atsisuko. Mergaitė laikė už briaunos jo laivę. Iš sambrėškių
palinkusį jis pažino šitą veidą, nustebo, žodžio jieškojo, o tuo tarpu
jinai pratarė nusigandus:

    – Viešpatie! Ne tu!

    Ir sudavė irklais. Nubėgo vėžiautojų linkui. Balta bliūzelė pilkėjo,
nėrėsi į tamsą. O jisai nusklendė paskui, sušuko jai, pats neišmanydamas
ką. Prisiyrė prie kitų valčių, bet jo žuvėja, ta lauktoji, buvo dingusį
maišaty. Jam dingojo, lyg šėmas drabužėlis koptų į krantą – toks lengvas,
išsiilgtas šešėlis pasitrauktų iš šitų vandenų ir šviesų žybčiojimo.

    – Tai jinai, – jis kartojo, nusiminęs sukiojosi tarp vėžiautojų,
kliuvinėjo už valčių, kol pats supyko – supyko ant savęs, kad štai ją
prapuldė, negali rasti jos, seniai ten regėtos.

    Jis nustatė savo laivės galą į bažnyčios bokštą ir skriejo į naktyje
susigūžusią pirkelę.

    – Tai jinai, – vis sakė jis, mąstė apie mėnesienos nušviestą plaukų
pluoštą ant smilkinio, mąstė apie gilius šešėlius akyse ir tvirtino sau:

    – Aš ją tada mačiau.

    Atsiminė seną žvejų daną, atsiminė toj dainoj giedamą vardą ir
ryžtingai nusprendė:

    – O jos vardas bus Marytė.

    Ir jam palengvėjo, kad davė jai vardą.

    Valtis atsirėmė į krantą.

    – Jau? – prašnekino Kostas nuo slenksčio.

    – Nemiegat?

    – Mano metuos nereik daug miego. Sėdžiu sau, pypkiuoju, į žvaigždes
pasižiūriu.

    Ir numojęs per dangų, per šienpjūvius tuosius ir sietyną brolį, jis
pasakė:

    – Juo ilgiau į jas žmogus stebiesi, juo mažesnis daraisi. Ir galų gale
rodos, kad tavęs čia visai nebūtų.

    Jis įtraukė dūmą ir pridėjo:

    – O greit ir nebus.

    Nykiai zyzė uodas. Į jo zyzimą įsiliejo toks lėtas dūzgenimas, tarsi
pastaras miegančio atodūsis. O tas dūzgenimas augo – aiškus varpo gaudimas
srovėjo iš anapus Geisaties, iš to klaidžioj ir negyvoj mėnesienoj
glūdinčio bokšto. Senis nusiėmė kepurę ir persižegnojo.

    Į Antano klausinėjantį žvilgsnį atsidūsėjęs tarė jis:

    – Kas nors ten mirė.
III
SENELIS
Odą, sustingusią gavo

senelio karšinčiaus.

    Homeras, “Odisėja”, XIII, 422.
    PERKREIPĘS galvą – sunku jam buvo judėti visu kūnu, – Žiobras žvelgė į
vaikiną, o šis matė didelius baltymus tokiose pat didelėse, ramiose akyse.
Iš jų skleidėsi giedra ir ramybė, – ir jos pačios buvo pilkšvai giedrios,
panašios į lengvai paūkanavusį dangų po lietaus. Jis sėdėjo prie didelio
stalo, vienas prisislinkęs prie kampo – toliau buvo praskleistas laikraštis
ir mirko rožių puokštė. Ir sesuo atrodė taip pat šviežia ir gaivi: su juoda
suknia, didelėmis klostėmis, lyg vargonų dūdomis, bekrutančiomis su
kiekvienu grįžtelėjimu, su krakmolyta apikakle ir balta skarele. Ji buvo
greta senelio ir jį penėjo. Kai ji tyliai sukiojosi aplink krėslą, iš po
sijono kyštelėdavo raudonų šlepečių snukučiai. Stebėdamas juos, keistai
besiderinančius prie šitos senienų moteriškės, Antanas galvojo apie vėžių
kruvinas žnyples, apie ežerą ir vieną plaukikę tenai, ir apie tas vaškines
statulas, švarias, grubių pirštų nepaliestas ir gulinčias muziejuose po
stiklu.

    – Ar jau po pusryčių? – klausė senelis.

    – Jau.

    – Aš, mat, į amžiaus galą išdykau: kažin kolei tvarsausi lovoje.

    – Tomai, vakar vėlai gulei, – kalbėjo sesuo.

    – Ak, Genavaite, neimk purkštauti.

    – Vos atkutai, jau ir nenustygsti vietoje.

    Užuot jai atsakęs, profesorius pakėlė balsą ir kreipėsi į Antaną:

    – Matai, vyreli, kokias karčias Dievas leido moteris: tikri krienai.

    Antanas nusikrenkštė. Nesusigriebdamas ką tarti, grybžtelėjo už atlapo,
perbraukė per plaukus, visas nuraudęs. Ne, nuo šito kartumo jis
neatsisakys: tegu bus tai našta – jis rykaudamas ją paims ir džiaugsis.

    Priėjo prie lango. Vyšnios tingiai linkčiojo šakas. Paryčiu turėjo
nulyti: drungnas vėjelis maišėsi su bičių dūzgimu, bijūnų žieduose drebėjo
sodrūs lašai. Kambary tuo tarpu terkštelėdavo lėkštės, skambteldavo šakutė
ar peilis. Senelis valgė čepsėdamas ir atsidusdamas. Jis nevaldė dešinės
rankos, ir Genavaitė kabino arbatiniu šaukšteliu kiaušinienę ir dėjo į
pražiotą snapą: šėrė jį, lyg kregždė savo mažyčius. Išgėręs kavos, senelis
užsirūkė. Gelsvi kamuolaičiai jam plaukė iš burnos, lūkuriavo tarp lūpų ir,
pūstelėti, draikėsi aplinkui galvą. Viena sruoga virto žiedu ir kilo į
lubas. Profesorius laimingai lydėjo tą žiedą, iš lėto irstantį.

    – Ar tu nerūkai? – atsiliepė jis.

    – Ne.

    – Nė nerūkyk.

    Ir su pasigailėjimu pridėjo:

    – O man daktarai leidžia tik du per dieną.

    Sujudėjo krėsle pasikeldamas į viršų, nukratė pelenus ir laukė, kol
Genavaitė išneš indus. Jinai varstė duris, šlepsėjo ir šmižinėjo kambary,
čia dulkindama knygas, čia keisdama staltiesę, čia laistydama gėles
vazonuose. Antanas kantriai stovėjo prie lango. Jis nieko negalėjo pakęsti
tarp senelio ir savęs. Jis pats ir artimieji, visi tie, kurie su Tomu
Žiobru buvo dirbę, jo artybę, įtaką ir draugystę jautę, vadino jį seneliu –
ir tą žodį tarė ar su meile, ar su tylia, beveik nedrąsia pagarba, kuri ir
derėjo paskutiniam didžiosios, pasiaukojusios ir mus prikėlusios kartos
vyrui. Kiti jį šaukė profesorium, nors jau penkti metai jis nuo šio darbo
buvo pasitraukęs. Tai buvo didysis jo draugas, kartais ūmus ir smarkus. Per
dvejus metus jis priprato prie jo ir nieko, nieko jam neslėpė. Tomas
Žiobras iš savo aukštybių mokėjo nusileisti prie šitos jaunos sielos, būti
su ja lygus ir vaikiškas. Antanui patiko paprasta, tiesi, bet drauge gudri
ir subtili profesoriaus dvasia, juoba patiko, kad pats bičiulių turėjo
maža, sunkiai juos rinkdamasis. Ne, jis jų visai nesirinko: iš pirmo
žvilgsnio jis žinojo, su kuriuo žmogum galės keliauti drauge ir atvirai. Iš
pirmo susitikimo pasinešdavo visomis jėgomis į pasirinktąjį, pasinešdavo
giliai širdyje, be išorinių ženklų, kad nebūtų atmestas ir apviltas. Ir kai
jis rasdavo pritarimą, gerą žingsnį ir iš kitos pusės, tada prasidėdavo
stipri sandora: tik tų sandorų taip nedaug būta. Agrastose prie tvoros
šokinėjo čipsėdamas karaliukas. Štai Antanas nejautė jokio skirtumo tarp
savęs ir Marytės, kuri du sykius jį susitiko. Jokio slenksčio, jokio
griovio jis nerado savo širdy, kad juodu atitvertų. Pamiršęs šitą kambarį,
jis leido tai mergaitei girios taku eiti, leido šarkoms ir geniams plasnoti
tarp šakų. Jis pats, vage, rykšte mosikuoja, nerūpestingai švilpauja tuo
pačiu keleliu ir priešais save mato. Viešpatie, koki jos pečiai, koks
žingsnių eiklumas!.

    – Ehe!

    Ne, tai ne jis stebisi: senelis šaukė jį.

    – Debesyse, broleli, vaikštai.

    Slėpdamas savo sumišimą, Antanas vertė storo sąsiuvinio lapus ir
įsižiūrėjo į aiškią, ramybės pilną rašyseną paskutiniuose puslapiuose:

    – Be manęs dirbot?

    – Klebonas man atvedė tokią žebenkštukę. Senelis juokėsi ir gudriai
stebėjo Antaną.

    – Ji ne iš Kirbynės, o iš Griežės kaimo – ten prie įlankos.

    Vaikinas pritarė galva: taip, tegu bus iš Griežės.

    – Skaudvilytė. Gal pažįsti?

    – Ne.

    – Kad aš jaunesnis būčiau!

    Antanas susigėdęs pažvelgė į lubas – jis buvo pagalvojęs: kodėl senelis
savo laiku nevedė? Šita mintis jam atrodė nusikalstama. Jis ginė ją nuo
savęs, kaip ir kitas panašias, ilga eile susirikiavusias įsibrauti į
smegenis ir ten drumstis. Todėl buvo patenkintas, kai profesorius
dunkstelėjo kairiąja ranka į stalą ir pakėlė dideles, susimąsčiusias akis
nuo užrašų: taip jis pradėdavo darbą. Vaikinas pamirkė plunksną, ir jam
plūstelėjo smagi vilnis širdyje, kad po anos lengvos, giedrios rašysenos
galės išvedžioti eilę sunkių, riebių savo raidžių. Jis įsmeigė plunksną į
popierių, padarė tašką ir laukė, kurią raidę pradėjus. Profesorius vėl
grįžo į savo pastabas, sutrauktas čia dideliuose lapuose, čia mažuose,
apdraskytuos sklypeliuose, grįžo į ilgų metų triūsa, surinktą iš visų mūsų
žemės paminklų, iš akmenų, iš kryžių, iš kiekvieno senkapio ar pilies
griuvėsių, iš knygų ir rankraščių. Žila barzda tyliai čiužėjo po šituos
nebylius praeities liudytojus, lyg žadino juos kalbėti, virsti gyvu kūnu,
atgimti žėrinčiuos vaizduos.

    – Perskaityk, kuo ten baigiau.

    – “Ir kai mes stebim sunkius akmenis mūsų senovės pastatuose, rūstūs
granito luitai mums tampa gyvi ir byloja: kalba jie, kad vienos rankos,
vienas žmogus negalėjo jų sukrauti, kad tam darbui reikėjo talkos, reikėjo
draugės, reikėjo kolektyvaus gyvenimo, ir iš to mes regim mūsų tėvus ir
protėvius gyvenus socialiniu gyvenimu, bendruomenėmis jau pat mūsų tautos
aušroje.”

    – Gerai.

    Ir jis diktavo toliau. Jo balsas skleidėsi iškilmingai ir didžiai,
liejosi ilgais sakiniais, kuriems jis pritarė, palengvėle siūbuodamas
galvą. Kambaryje ir namuose buvo tylu. Tik šitie glūdūs žodžiai sklido,
kilo aukštyn ir dusliai atliepė kertėse. Pro langą plaukė baltas debesėlis,
padūmavęs apačioje. Įlėkė širšė, apsuko ratą ir vėl nuskrido. Senelis
pamiršo savo užrašus, jo mintys blaškėsi, jis kūrė galingus regėjimus, iš
grabų kėlė ramybės ištroškusius, leido jiems dar kartą keliauti raistais,
kautis su žvėrimis, kopinėti bites ar grįžti į savo kiemus. Ant jo kaktos
išsimušė pora raudonų dėmių.

    – Pasilsėk, – ūmai tarė jis.

    – Ne taip greit pailstu.

    – Nieko, nieko. Perskaityk, ką parašei.

    Antanas nusikosėjo. Žinojo, kad senelis mėgsta klausytis savo raštų:
jis klausėsi tarsi stebėdamasis, kad štai iš jo galvos ištryško tos
netikėtos mintys, visa šita nerimstanti srovė. Tarpais nutraukdavo,
taisydavo susipainiojusį perijodą – jis jautė silpnybę tiems ilgiems
sakiniams, kurie vilnija, daro vingius ir užuolankas, bėga pirmyn, tai vėl
grįžta atgal ir baigiasi staigiu atsidūsėjimu.

    – Kaip tau atrodo?

    – Aš visados mąsčiau, kad jūs esate geram kelyje.

    – Būtent?

    – Jūs juokiatės iš negyvų tiesų.

    – Gerai pasakei, sūnau. Tiesą reikia gerti kaip vyną, o ne kalti
sausais įrodinėjimais, kaip vinį į sieną. Ir aš visai neįrodinėju: aš
teigiu, aš skelbiu – tik šitokiu keliu žmonėms perduodami dideli dalykai.
Taip, aš juokiuos iš sustirusių, sudžiūvusių ir nuo sausros girgždančių
smegenų. Aš noriu, kad mano žodžiai apimtų visą žmogų, patrauktų ir neštų
jį, perlytų jį ligi paskutinio siūlo, nelyginant audros sriautai, aš noriu,
kad jie praplėstų kūdikio nustebusias akis, pavergtų jaunuolį žydinčiuos jo
metuos, būtų paguoda suaugusiam ir ramybė senim. Dėl to aš savo mokslo
darbams statau tokius reikalavimus, kaip menui. Mano darbas sunkesnis negu
dailininko ar rašytojo: aš derinu du dalyku, dvi teisybes. Ir tu, mano
vaike, suprasi, kad dėl šito derinimo aš nėsu objektyvus: aš sakau ne visų
mokslą, bet savo mokslą, savo tiesą. Jeigu reikia, aš jas darau
galingesnes, labiau žėrinčias. Ir aš noriu, kad mano mokslu tikėtų, jį
mylėtų, sudėtų ir kiti į jį savo jausmus ir aistras. Aš nekenčiu tų, kurie
vedžioja nosimi po pergamentus, po geltonus senų laikų popierius ir nieko
daugiau nemato, kaip pergamentą ar popierių. Aš už kiekvienos raidės, už
kiekvieno taško regiu kraują, regiu tūkstančius alsavimų ir mirčių. Šaltas
mokslas yra nusižengimas. O, jūs išminties boseliai, kurie tarškėdami
riedate ir giriatės: mes suskaitom tūkstančius skruzdės akių, mes ištiriam
uodo sparnelį, mes žinom daugel gerų dalykų! Bet aš sakau: kas iš tų jūsų
gerų ir negyvų žinių, jeigu jos neatliepia visų mūsų kančioje ar džiaugsme,
jeigu tuos nugrubusiuos tyrinėjimuos nebuvo galvota apie visos žmonijos
troškulį ar paguodą. Jūs, pageltę protai, kurie nuplikote dvidešimt metų
sulaukę, aš jūsų gailėjausi, savo širdyje verkiau jūsų ir nekenčiau.

    Jis purtė galvą, nutilęs stebėjosi savo mintyse ir graudžiai žvalgėsi
aplinkui. Antanas gėrėjosi šituo įsisiūbavimu, tuo nekaltu įnirtimu ir savo
dvasioj pritarė aliai žodžiui.

    Širšė vėl nutūpė ant stalo ir pūsčiojo dryžu savo pasturgaliu. Antanas
nuginė ją laukan ir persisvėręs ant lango nuskynė rožę. Darželyje niršo
Genavaitė: buvo ten įsikrausčiusi višta su pūkuotais vaikučiais. Moteriškė
mojavo skepeta, tūpčiojo ir bėginėjo pro lyses bijodama šaukti, kad
netrukdytų broliui. Mažyčiai spraudėsi tvoroje, savo geltonomis kojomis
spardydami žemę, ar bailiai puldinėjo nuo vieno plyšio prie kito,
neišmanydami kur dingti. Pereklė užlindo už krūmų, kaišiojo galvą į
kiekvieną spragą, lakstė pašiurpusi, piktai kurkdama ir negalėdama atitikti
skylės, pro kurią čionai pateko. Prispirta kertėje ji staiga atsikreipė į
Genavaitę, pašiaušė kaklą ir praskėtė sparnus, lyg norėtų kapotis. Taip
sutikta, moteris svirstelėjo atgal: rodėsi, kad abi jos išsigando viena
antros. Klegėdama višta spruko pro juodą sijoną, suplasnojo ir su riksmu
persirito per tvorą į kiemą.

    – .Kova buvo, kraujo daug tekėjo, – užniūniavo Antanas, grįždamas
prie stalo.

    – Iš kur toks linksmas ?

    – O, taip sau.

    – Šiandie užteks. Pasiimk pirmą “Papročių” dalį. Turėdamas laiko
nurašysi. Ar smarkiai dirbi?

    – Nelabai. Vėliau sėsiu prie egzaminų.

    – Susitrukdei pavasarį.

    – Ak, ta liga man.

    – Vaike, pasilsėk, išmesk iš galvos rūpesčius. Ko tu juokies?

    – E, seneli, kartais malonu turėti rūpesčių!

    – Suprantu: kiekvienas turi savo žydėjimą. Žydėk, sūnau, ir būk
laimingesnis, negu mes kad buvom.

    Ir susimąstęs glostėsi barzdą.

    – O kaip namie?

    – Onutė siunčia jums linkėjimų.

    Onutė buvo ketverių metų Antano sesuo: su ja dažnai juodu šnekėdavosi
apie profesorių, kuris čia būdavo pasakų milžino, čia miltuoto Kalėdų
dieduko rolėj. Ir šitas diedukas nesigynė, – jam smagu buvo, kad kažin kur
toli, kalvų pašlaitėse, kūdikis kartais jį atsimena, savo geroj širdy
apmąsto jį, nepažįstamą žmogų. Jis susigraudino ir tarė, žiūrėdamas sau į
rankoves, susigėdęs pats savęs:

    – Beje, ką veiki šįvakar?

    – Nieko.

    – Ateik pas mane vėžienos: čia toks Kostas man užteikė.

    – Pažįstu.

    – Ir pasistenk būti dailesnis.

    Antanas linksmai nusipurtė: taip, jis supranta paslaptingą senelio
mirktelėjimą.

    Pasibruko užrašus po ranka, stragiai apsisuko ir, jau gatvėje,
uždainavo:

    – Žuvėjai žuvavo, Marytę sugavo.
IV
VAIŠĖS
Atvažiavo meška

Su alučio bačka.

    Daina
    GONKOSE buvo girdėti trepsėjimas ir kojų trypimas. Svečias gaišo ten,
šnypštėsi ir tik paskui galais krumplių subirbeno į duris. Atvėrė jas
plačiai: rodėsi, kad pro jas turės išnešti lovą ar stalą. Kunigas,
prisilaikydamas staktos, įžengė ir linksėjo į visas puses – ir be reikalo:
kambary buvo tik senelis ir Antanas. Trynėsi rankas, artinosi prie
profesoriaus ir buvo toks rimtas. Sveikindamasis sakė “labai malonu” ir
apsidairė: “Ką dabar veiksim?” – kalbėjo neramūs jo žvilgsniai. Išsitraukė
nosinuką, kruopščiai išsivyniojo ir pakėlė aukštyn, nei tai rengdamasis
čiaudėti, nei tai kaktą šluostytis. Nieko nedaręs, slinko nejučiomis
skarelę į kišenių ir įsižiūrėjo į Antaną.

    Klebonas dar turėjo nekaltą paprotį – glostyti savo pakaušį visa sauja
ir atsidėjęs. “Ar neišaugs bent vienas kuokštas”, sakė jo rankų mostas.

    – Aure, – numojo rankove kunigas į strazdų pulką, lėkusį per miestelį
nakvoti į šilus. Ir atsidūsėjęs dar tarė:

    – Bipig jiems skraidžioti.

    Jo balsas buvo nuoširdus ir švelnus. Vaikinui vaidenos, kad gailisi šis
žmogus, kam negali lakstyti kaip volungė ar kregždė: plasnodamas jis
garbintų Viešpatį ir kiltų ligi pat dangaus. O tas dangus pro girios
viršūnę buvo geltonas ir pilnas vakaro rimties. Nuožulnūs spinduliai
čiaužėjo namų stogais, klojo ištysusius šešėlius, o iš laukų kilo ryškūs
aidesiai: kerdžiaus ūbavimas, šieno grėbėjų paskutinė daina, toli
skardintis karvės bliovimas.

    – Čia beveik nejauti miesto, – pastebėjo kunigas.

    – Iš tikrųjų, – pritarė senelis. – Ir labai smagu.

    – Labai smagu, – linktelėjo galva klebonas ir vėl žiūrėjo į Antaną.

    Dabar visi trys atsikvėpė giliai ir klausėsi. Pro varnėnų švilpavimą
dar toli tenai buvo girdėti juokas – jaunas, saulėtas juokas. Su juo
atraibuliavo ligi šitų tylių vyrų šviežia, jauki vilnis. Kiek palaukus, pro
langą prabėgo dvi galvos. Tuoj sudundeno gonkų grindys, ir kuždesys maišėsi
su prilaikomu krykštavimu. Kunigas su visa kėde apsigręžė į duris, ištiesė
kojas į aslą, kad buvo matyti kiškų galai, paskui vėl įtraukė po savim ir,
pasviręs į dešinį šoną, laukė patenkintas, su šypsniu lūpose. Ūmai jis
plieniniu žvilgsniu pervėrė Antaną. Tas žvilgsnis sakė: “Dabar tai bus!
Pamatysim!” Bet vaikinas nesirūpino tais nebyliais klebono ženklais. Jo
širdis sutvaksėjo gyvai; maloni šiluma palietė jo veidą. Bijodamas, kad ant
kaktos neišmuštų prakaitas, jisai atsistojo, bandė apie ką kita galvoti,
tik jau buvo pervėlu.

    Jinai stabtelėjo ant slenksčio ir greitai alsavo. Atrodė, kad būtų su
drauge bėgusi ir lenktynes laimėjusi. Susimąsčiusiu žingsniu lėtai ėjo per
kambarį, o jos akys juokėsi, žiūrėdamos į senelį. Tose akyse buvo ir kažkas
vaikiško ir gudraus, tartum jinai būtų padariusi mažą klastą. Ji nešėsi
bijūnų, žiedais nuleistų į grindis, ir jais pritarė savo vilnijančiai
eisenai, nerūpestingam linijų žaismui kūne. Gėles įspraudė seneliui į glėbį
ir juokėsi, stovėdama priešais. O jisai skonėjosi ir tarė:

    – Na, duktė. Už lauktuves aš tave.

    Ir jis pakreipė žandą, o mergaitė pridėjo lūpas prie jo šerių,
nukaitusi ir išdykaudama. Tada jinai pasižiūrėjo į Antaną, į kunigą ir
pasakė:

    – Aš ne su visais.

    Su klebonu ji buvo pažįstama. Jisai nepakilo nuo krėslo, žiūrėjo iš
apačios į ją ir buvo nušvitęs. Sveikindamasis padavė galus pirštų, greitai
ištraukė ranką ir kratė savo pakaušį, lyg labai stebėtųsi:

    – Ir augi, Valentina.

    Antanas neramiai, netikėdamas pažvelgė į ją. Pro klebono viršugalvį ir
jinai pažiūrėjo į vaikiną, ir josios akys buvo geros ir lyg kažko norėjo
klausti. Vaikinas susigėdo savo staigaus žvilgsnio ir, kad turėtų ką
veikti, įsižiūrėjo į bijūnus, kuriuos profesorius apkabinęs spaudė prie
plačios savo krūtinės. Mergaitė ištraukė vieną žiedą, o suglamžyti lapai ir
šakutės skėtėsi. Jinai gėlę padavė klebonui, kuris dėkodamas sukišo visą
snapą į raudonus lapelius, paskui sugniaužė dovaną saujoj ir laikė ant
kelių.

    Dabar Valentina susirūpinus ėjo į Antaną. O jis apsiniaukė: kodėl ji
nesišypsojo? – beveik su skaudama širdim jis mąstė. Valandėlę žiūrėjosi abu
kaisdami.

    – Mudu jau, rodos, matėmės, – sakė ji sveikindamosi ir norėjo
nusijuokti.

    Bet sumišo, dar labiau nuraudo. Antanas nepagalvojęs prasitarė:

    – Ir dar kaip matėmės!

    Jinai pakratė savo garbinius: jos plaukai buvo perrišti mėlynu kaspinu,
ir patį ji vilkėjo šviesmėlę, beveik pilksvą suknelę, tokios pat giedrios
ir ramios spalvos, kaip ir josios žvilgsnis.

    Juodu stovėjo už senelio, kuris atgręžė galvą ir tarė:

    – Juk ne viena buvai?

    – Panelei Bronei atsitiko maža katastrofa. Dabar ji pas Genavaitę.

    – Visai ne pas Genavaitę, o čia, – atsiliepė nuo slenksčio nauja
viešnia.

    Buvo ten Bronė (Vadinosi ji Bronė Šveliūtė), toji pati, su kuria
Antanas sėdėjo autobuse. Jinai nelaukė, kol ją supažindins, iš eilės
apsisveikino su visais, ir vaikinas savo delne pajuto šiurkščią, vėjų
nupustytą ranką. Apsimesdama supykus, ji truktelėjo Valentiną už rankovės,
sakė “kaip Dievą myliu” atsikeršysianti, kam ją palikusi; pasiteiravo, ar
autobuse Antanui vakar buvo labai tvanku. Taip, buvo labai tvanku! Ir dar į
šalis vartė. Abu nusijuokė; jiems pritarė ir Valentina; matyt, juodvi
buvo jau išnagrinėjusios kelionę, žinojo visus nuotykius.

    – Katra talkinot seneliui? – jis paklausė.

    – Aš, – tarė Valentina.

    Ir kad žodžiai būtų tikresni, pirštu parodė sau į krūtinę. Antanas
žvelgė į tą pirštą ir galvojo: “Žebenkštukė.” Jam dingtelėjo baltas,
laibas žvėrelis, su aštriais dantukais ir švelniu kaileliu. Jis pakartojo
“žebenkštukė”, ir jam rodėsi, kad jaustų saujoj minkštus kailiuko pūkus,
glostytų juos, džiaugtųsi – ir džiaugtųsi ne praeity, bet dabar.

    – Sėskit gi, vaikai, – ragino senelis.

    – Klebonėli, kaip jūsų vargonai? – klausė Valentina, pasitraukdama
krėslą.

    – Vakar jau baigė taisyti.

    – Ir ką?

    – Dėkui, dukrele, dėkui! Šaukia jie kaip Dievo angelai.

    Kunigas apie vargonus kalbėjo gyvai, su meile ir dėkingas žvelgė į
Valentiną, kad jinai priminė jam brangų dalyką. Pakėlęs ranką, kad savo
žodžiui suteiktų daugiau orumo, jis pasakojo:

    – Šaukia jie kaip Dievo angelai! Aš visą dieną ir kriošiu viškose. Ak,
senas jau aš, senas, vaikeli, jau man ir pirštai atneiko bespaudant
klavišius, bet širdis neatleidžia ir gana. Išmėginau ir naujas gaidas,
kurias grįždama parvežei. Dėkui, dukrele. Ir jei tavęs čia nebūtų, kam aš
begročiau! Tylėtų tada vargonai.

    – Kur aš dingsiu – nėra ko bijoti, – juokavo ji.

    Antano akyse ėmė augti šitas senukas. Vaikinas kiek sumišo pamanęs,
kaip juokingai vaizdavosi klebono atėjimą, kaip su pašaipa vertino jo
gestus ir pasakymus: po nutriušusiais pavidalais būta liepsnos ir meilės.
Ir Valentina jam pasirodė didesnė: štai ir ji turi kitokį pasaulį, negu
šitas kasdieninis, turi pasaulį, kuriame jis pats jaučiasi bejėgis.

    – Jeigu rytoj turėtum laiko, – nusikosėjo klebonas, – aš galėčiau.

    – O, koks jūs geras! – atsakė mergaitė. – Aš tikrai ateisiu. Manęs ir
pririštos neišlaikys.

    – Kunige Motiejau, – įsiterpė senelis, – gal nori dar vieno muzikos
fanatiko?

    – Nagi, nagi?

    Tomas Žiobras svirstelėjo galva į Antaną: šis būtų puolęs seneliui ant
kaklo. Tačiau stovėjo nejautrus.

    – Ar tu, jaunas žmogau, irgi esi muzikantas? – prabilo klebonas.

    – Ne.

    – Ogi senelis sako.

    – Aš muzikoj nieko neišmanau, net gaidų nepažįstu. Ir vis dėlto.

    – Ką – ir vis dėlto ?

    – Aš. aš nieko taip nemėgstu kaip jos.

    – Įdomu, vaike, įdomu.

    – Galiu kiauras valandas klausytis visų tų sonatų, fūgų, kvartetų. Ir
jaučiu nepaprastą džiaugsmą. Ir vistiek nieko nesuprantu: aš negalėčiau
paaiškinti arba atsiminti nė lengviausios ištraukos.

    – Argi? – nustebo Valentina.

    – Gryna teisybė, panele Valentina.

    Jis pirmą kartą ištarė jos vardą ir buvo laimingas.

    – Gryna teisybė, – jis kalbėjo. – Ir aš manau, kad menas kuriamas ne
tam, kad būtų suprantamas ir aiškinamas, bet tam, kad jį mylėtų ir juo
gėrėtųsi. Ir juo didesnis menas, tuo jis protui nesuvokiamesnis. Aš jį
palyginčiau su ežeru.

    Valentina kreiva akim dirstelėjo į Antaną.

    – Jeigu norit, – su mariomis: kai jų vandeny maudaisi, jauti smagumą
visai ne todėl, kad visų šitų lašų cheminė formulė yra H2O, bet todėl, kad
visa būtybe, kūnu ir siela susiduri su gamtos reiškiniu, su. gamtos jėga,
kuri tave apsupa ir vilioja. Ir muzika mane panardina kaip baltai
apsitaškiusi marių vilnis: su džiaugsmu aš bėgu į ją, šoku prieš ją, nardau
ir esu laimingas. Po valandėlės ji dingsta negrįžtamai, išpildžiusi
nesuprantamą likimą.

    Vaikinas nusišluostė kaktą. Jis nebuvo pratęs šitiek daug kalbėti ir
varžėsi čia sėdinčių žmonių. Ir jis bijojo, kad jie nepašieptų jo, nes sakė
tai, ką giliai mąstė savo širdyje. Valentina sėdėjo susigalvojusi, rankas
sterblėje sugniaužusi. Bronė Šveliūtė gi dirsčiojo į vyrus, norėdama iš jų
veidų susekti, ar čia reikės pasijuokti ar rimtai galva linktelėti.

    – Ateik, jaunas žmogau, – griežtai nusprendė klebonas.

    – Apie kokią penktą valandą, – dar jis pridėjo.

    Ir bijūną: vis laikė tarp kelių.

    Senelis, kurio puokštę Valentina buvo įmerkus į vazoną, tarė Antanui:

    – Matai, koks iš tavęs Saliamonas. Bet gal nubėgtum pažiūrėti, ką ten
sesuo.

    Virtuvėj kvepėjo šviežiai virtos žuvys. Genavaitė kruopštė tarp garų
debesies, kuris mušėsi į palubę ir ten plaukiojo. Paklausta jinai pati
nušlepsėjo pas brolį, prisikišo prie ausies ir kuždėjo, dairydamosi į
svečius ir lyg prisivengdama, kad tie neišgirstų jos paslapčių.

    Atsitiesus jinai garsiai pasakė:

    – Suprantu, suprantu.

    Ir vėl pasitraukė į garuotą savo viešpatystę.

    – Dar vieno žmogaus trūksta, – prabilo senelis, – bet jau būtų laikas
ir kūną paguosti.

    – Inžinierius bus sutrukęs ant plento, – tarė klebonas: – tiek darbo!

    Ir jis nukreipė akis į Valentiną. Jinai nusilenkė ir pataisė
susigarankščiavusią suknelę ant kelies. Paskui atsirėmė į krėslo atlošą ir
ramiai žvelgė pro langą, žvelgė į temstančią dieną, į paskutinius
spindulius ties girių viršūnėmis ir į tą vakarinę dagilio giesmę rožių
krūmuose.

    Genavaitei susiruošus, Antanas likosi paskutinis. Jis atsistojo už
senelio ir laukė. Buvo kiek neramus, susierzinęs: iš anksto gąsdinosi, kad
tik nepatektų kaimynu panelė Bronė, kuri dabar taisėsi plaukus, nežymiai
stebėdama jį patį. Tačiau Valentina negaišuodama prisigretino prie
profesoriaus ir pareiškė, kad jos nė su botagu iš čia neišvarysią. Antrasis
senelio šonas atiteko likusiai viešniai; už jos įsikūrė klebonas, kuris
trynėsi delnus: “Kad valgysim, tai valgysim”, rodos, norėjo tarti jisai.
Dabar Antanas sėdosi šalia Valentinos. Ir jis buvo laimingas, žiūrėjo ne
tiek į sriubą, kur plūduriavo raudonos vėžių kulšys, kiek skersavo šalia
savęs – ir tai su atsargumu, bemaž šaltai, kad jo neįtartų, nepasakytų:
“Vaje, koks jisai greitas”. Lėtai valgyti jam reikėjo dar ir todėl, kad
nežinojo, ką bedaryti su tais vėžių gabalais. Savo tėviškėj, Intiklės
žemėj, jie vėžių neturėjo, jis niekados nebuvo jų nė ragavęs. Laukė, kad
kiti jį pusėtinai aplenktų, o jis patrauks jų pėdomis. Ir savo širdy jis
prisipažino, kaip miela sekti, kada gurkšnis kaimynei slenka gerkle, kada
pasisuka galva ir kakle nuo paausio ligi suknelės krašto sustangrėja
muskulas. Jis sėdėjo rankas prispaudęs prie šonų, ir su kiekvienu
pasikreipimu karšta banga plūsteldavo per jo sąnarius, ar tai imtų jis
duonos riekę, ar tai atsakinėtų seneliui, ar galų gale pats kalbintų
Valentiną. Juodu šnekėjosi apie šienapjūtę, apie liepyną ir bites: taip,
dažnai taikosi jai saugoti jų spietimą. Kunigas pasakojo seneliui, kad
reikės naujai aptverti šventorių ir iš kur akmenų ir žvyriaus imsiąs.
Baigęs sriubą, patenkintas atsikvėpė ir grįžtelėjo į duris: ką daugiau mums
Genavaitė atneš? Valentina sugavo šitą jo troškimą. Jog lūpos sudrebėjo, o
akimis nubėgo linksmas šešėlis. Jinai išsitraukė nosinuką, nusikosėjo ir
pasižiūrėjo į Antaną: abu neišsilaikė ir susijuokė. Kiti pakėlė į juodu
galvas. – Viešpatie, koks diedas ten vėžlioja! – šūktelėjo Valentina ir
pasilenkus žiūrėjo pro langą.

    – Kur? – aštriai ir nuoširdžiai atsiliepė klebonas.

    – Užlindo ten už kertės – toks su raudonu švarku.

    – Sakot, su raudonu švarku? – kalbėjo klebonas ir susirusino keltis.

    Senelis sudraudė:

    – Valiutė gi sako, kad jau užlindo už kluono.

    Antanas stebėjo vakaro žaismą Valentinos skruostuose, pilkus šešėlius,
nejučiomis susiklostančius aplink akis, ant smilkinių, tamsiu ir griežtu
ruožu nusitiesiančius pažandėse ir susimetančius į suknelės raukšles. Ūmai
pasivaideno jam, kad nebylūs vakaro šešėliai visus šituos žmones suartina,
pasivaideno, kad jie būtų seniai pažįstami, po vienu stogu gyvenę. Ir jis
vėl galvojo, kad pasaulyje vis dėlto gera, kad yra vertų daiktų, gražių
vieškelių ir maloniai šnerančių medžių. Susimąstęs įsižiūrėjo į raudoną
saulėleidį, kuriuo pikti pirštai buvo nubraukę keletą plunksnuotų, murzinų
debesėlių. Tik štai jis krūptelėjo – smarkiai susivarstė durys. Prieblandoj
stovėjo ten naujas žmogus, tas pat, kur su Brone buvo ant plento. Atlašus,
beveik karišku smarkumu ir įsitempimu. kaukšėdamas prisiartino prie stalo
ir sušuko:

    – E, beveik visi pažįstami, tik.

    Ir iš eilės sveikindamasis tarė Antanui:

    – Ir poną esu jau matęs.

    “Didelis daiktas, kad mane matei”, siūbtelėjo vaikinui.

    Ir tuo pačiu laiku jis mandagiai nusilenkė ir padavė ranką.

    – Na, Valiute, kaip sveikata ?

    – Taip ilgai neatėjot, – tarė mergaitė.

    – Reikėjo tiltą baigti, darbininkams nurodymų duoti – bene jie ką
išmano! – atsakė jis ir dėbtelėjo į Antano krėslą.

    – Ponas Būdžiūnai, jums sostą palikau šalia klebono, – nurodė senelis
linksmai.

    Sėdęs inžinierius vėl kreipėsi į Valentiną:

    – O tu seniai čia?

    Su šituoju “tu” Antanas nuleido galvą; nusiminęs žiūrėjo į šakutę,
maigė trupinius. Nerimastis ir liūdesys skleidėsi iš laukų, ir lankose
lėtai skambanti daina buvo tokia nelaiminga. Kerdžius rėkaudamas ginė
karves. “Jis šiandie pasiankstino”, tarė sau vaikinas, nugirdo kažkur
vėlybą kregždę čyptelėjus ir bailiai sušnairavo į Valentiną. Jinai buvo
alkūnėmis pasirėmusi ant stalo, kumščias prie smilkinių suspaudus ir
kalbėjosi su Būdžiūnu. Jos rankų viršus buvo nudegęs nuo saulės, dabar
bemaž tamsus, tuo tarpu kai iš apačios jos atrodė šėmos. “Kaip žuvies
nugara”, pamanė Antanas, atsiminė ežerą ir naktį, išgirdo lengvą laivės
dunkstelėjimą. Užsikniaubė ant lėkštės, nedrįsdamas nė vienam žvelgti į
akis, ir tyliai plūdo save: “Kvailas gi tu, Antanai, kvailas.” Jis
gailėjosi, lyg jam būtų kas miręs, ir būkštavo, kad kas jo neprašnekintų:
tada jo balsas ims drebėti. Ne, tegu jis ir ramiausiai atsakys, vistiek
išsiduos – išsiduos ar giliu atsikvėpimu, ar prilaikomu alsavimu, ar
pagaliau netikra, prislėgta balso gaida. Jis dar sykį išmulkino save ir
sunkiai rijo kąsnį. Ir jam niekas netiko. Su piktu džiaugsmu sakė sau apie
inžinierių: “Jo net ir ausys patenkintos nuo vėžienos: ir tos raudonuoja”.
Norėjo keltis, nusisukęs žiūrėti pro langą į girias, grįžti į savo kambarį
ir kalbėtis su Vincuku. Tačiau vengė net sukrutėti, kelius suspaudęs, vengė
atsilošti, kad kėdė negirkšteltų.

    – Ar galiu pakeisti lėkštę? – ties ausim atsiliepė Genavaitės balsas.

    Vaikinas knystelėjo, šiurkščiai pastūmė lėkštę. Jis pažiūrėjo į čia
sėdinčius žmones, ir jie atrodė jam keisti.

    – Ponas Antanai, ar ilgai vakarauji?

    Dabar kalbėjo Valentina.

    Jis bandė nusišypsoti, bet pats pabūgo savo šypsnio. “Gerai, kad
tamsu”, tarė sau.

    Ir garsiai atsakė:

    – Aš. aš. taip, ilgai, panele Valentina.

    – Skaitot ką?

    – Taip, skaitau. “Brolius Karamazovus”.

    – Du tomai? – pasakė Būdžiūnas.

    Ir vėl ėmė kalbėtis su Valentina.

    Antanas įsiklausė, kaip žvirbliai migdami palėpėje čeža, ir matė, kaip
iš anapus girių žengia naktis, sunki ir graudi, naktis neapmatoma,
neišbrendama – didžioji naktis, į savo glūdumas nešanti klaidžią sielą.
V
VIŠKOSE
.straigelių choras gieda.

    Bern. Brazdžionis
    ANT sodo vartelių pasirėmęs, jisai žiūrėjo į dangų. Rytai buvo blaivūs,
vakaruose gi kėlėsi debesis, juodas, neramus. Dumsteldavo lengvas vėjelis,
sušniokšdavo vyšniose ir persimesdavo jį egles, su kuriomis susikuždėjęs
bėgo ir nyko girioje, Ežero pusėje žalvarnio sparnų vasnojimas buvo lėtas,
pailsęs ir toks taikingas. “Reikėjo gi čia to debesies”, mąstė Antanas: dėl
jo gali Valentina liktis namie, neateiti pas kleboną. Įsmeigė akis į jovaro
viršūnę ir lygino, į kurią pusę tas juodas mūras slenka. Jis padangėse
keliavo taip lėtai, kad iš pradžių sunku buvo pastebėti, ar jis artėja, ar
iriasi pro šalį, o gal vietoje stūkso. Vaikinas nusigiedrijo ir guodėsi:
“Lietaus nebus! Dangaus kalnai praplauks pro šoną”. Apsisuko ant kulnies ir
linksmai švilpiniavo. Jisai norėjo bėgti, šokinėti per griovius, raičiotis
po šieną pradalgėse ir gulėti aukštininkas dobilų lauke, tarp samanių
bičių. Troško šnekėtis, pasakoti niekus ir juoktis. “Jinai ateis”, sakė jis
ir žvelgė į duris, ar nepamatys Vincuko. E, juodu pasiaustų! Bet gonkose
sutrepsėjo šeimininkė – ir jisai pro vartelius išnėrė į gatvę, smėlėtą, su
giliomis provėžomis ir nušiurusiais žolės kuokšteliais.

    Jis negalėtų tarti, kad nemėgstąs šeimininkės. Geriau pasakius, jautėsi
jai nusikaltęs, turėjo negryną sąžinę: buvo tai toji pat moteriškė, kuri
autobuse taip smarkiai ir kvapniai vėdavosi priešais jį. Tada jis savo
dvasioj pašiepė ją, niekino, ir štai dabar jam rodėsi, lyg Šėmaitienė
žinotų jo mintis, žinotų buvusį nedraugiškumą. Dėl to jis varžėsi jos
akyse. Kai ji meiliai jam pasakodavo apie savo jaunystę (“Ak, ponas
Antanai, ir aš buvau jauna”), apie sudraskytas Vincuko kelnaites, jis vengė
tiesiai pažvelgti, stengdavosi stovėti ar sėdėti skersas ir domėjosi
pralekiančia plaštake ar balzaminų šakomis, kurios už lango lingavo. Nūn
išsisukęs nuo pavojaus, žengė viduriu gatvės. Jam buvo malonu kojomis
giliai užkabinti smėlį, pasižiūrėti į smulkutėmis kruopelytėmis aplipusius
batų galus. “Ne, debesis tikrai nuvažiuos į šiaurę! Kam jo čia reikia”,
stiprino jis save. Kregždės kilo aukštai į orą. Užpūtė pušų kvapas, kaitrus
ir sausas. Vaikinas pasuko siaura girios juosta, įsibėgėjusia ligi
paskutinių miestelio namų. Slidūs spygliai čiuženo po kojomis, buvo gera ir
platu. Vis galvojo, kad jinai ateis, o gal ir jis pats ją išvys skubančią
takeliu tarp medžių ir sušilusią, su mėlynu kaspinu plaukuose. Kėkštas
pralėkė pro šalį, zylutė bėgo žeme ir stragiai krusčiojo uodegaite. Dieve
tu mano, kaip dailiai ji geltona, su juodais plunksnų brūkšniais
sparnuose. Sustojo, atsilošė į pušį; švelnia jos žieve skruzdė lipo į
viršų. Retkarčiais ji stabteldavo, lyg paklydusi supleišėjusiuos grioviuos,
pakraipydavo žnyples ir vėl kopė aukštyn, į žalią viršūnę skaidriam
danguje. Pušys siūravo, glaustėsi, ošė svaigiai, tave ramindamos ir
apkerėdamos. Antanas sekė, kaip jų galvos iš lėto susisiekia ir vėl
skiriasi, pasijuto tarsi pats būtų siūbuojamas ir keliamas ar traukiamas iš
kurtaus šulinio į šviesą, į aukštybių žydrumą. Bokšto laikrodis ėmė
valandas mušti.

    – Jau penkios! – krūptelėjo vaikinas ir apsižvalgė aplinkui.

    Kielė stovėjo prieš jį, perkreipus galvą. Tarp šakų pralėkė genys ir
vėl išnyko.

    – Aš gi pavėlavau, – graudenosi Antanas ir skubėjo bažnyčios linkui.

    Gatvės buvo tuščios. Rinkoje žolę pešiojo pora ožkų. Jos mekeno, pamatę
jį, ir purtė savo barzdas. Nuo namų stogų nusileido šešėlis ir greitai
tvindė erdvią aikštę. Debesies sparnas užgavo saulę, paglemžė ją po savim.
Tamsus ruožas nuslinko ežeru ir bėgo prie vienuolyno, kurio bokštas dar
skaisčiau sublizgo prieš apsiniaukdamas.

    – O jeigu neateis jinai, – neramiai pakėlė galvą ir apsižvalgė Antanas.

    Taip, ko jai ateiti! Vakar ją lydėjo inžinierius ir buvo po ranka
paėmęs. Viešpatie, kaip smagu būtų ją po ranka turėjus! Jam gi teko Bronę
Šveliūtę vesti ligi namų. Ji, toji Bronė, visą laiką šnekėjo apie jausmus
ir sakėsi rašanti apysaką. O, Valentina, koks gražus jos balsas! Kai ji
šypsosi, jos skruostai įsigaubia, ir nosis tada jai esti lyg tarp dviejų
mažų kalvelių. Ir ji dabar neateis. Kas jisai jai? Sustojęs prie
šventoriaus mąstė, ką jinai dabar veiktų. Išsiėmė veidrodėlį, pasižiūrėjo į
save. “Koks išraudęs”, tarė sau. Ne, jis prastų žmonių vaikas, ir jei turi
truputį gabumo – ką gi reiškia gabumas šiuo atveju! Debesis slinko
neskubėdamas ir, apsigalvodamas, traukėsi nuo saulės. Štai jo kraštas ėmė
kaisti, žėruoti, ir šviesa vėl apsėmė žoles, namus ir žmones. Ūmai Antanas
spragtelėjo pirštais: “Ateis! Ji nenorės kunigo nuvilti: taip gražiai jis
prašė!” Ir lengvu žingsniu, pasispirdamas į akmenis, jisai lipo šlaitu,
kurio viršuje stovėjo bažnyčia.

    Kleboną rado ant bažnyčios laiptų. Sėdėjo alkūnes į kelius atrėmęs,
galvą kumštimis suspaudęs. Jis žiūrėjo į šiurkštų granitą po savo kojomis
ir nenugirdo ateinančio vaikino. Šisai sustojo, nenorėdamas drumsti kunigo
Motiejaus. Plataus šventoriaus pakraščiuose augo dideli jovarai, kurių
šakose varnos buvo susinešusios lizdus; jos kvarksėjo ir skraidė aplinkui.
Smigo į žemę keletas geležinių kryžių: čia buvo palaidota pora parapijos
iškilnesniųjų – dvarininkas, pralotas, dar Dievas žino kas, – o bendri
kapai buvo už Kirbynės miestelio, sugulę miško šone: sumigusieji gali
klausytis amžinos girių giesmės. Vaikinas bandė negirdomis prieiti ir
atsisėsti šalia kunigo: tegu jisai nustebs, pakirdęs iš savo mąstymų.

    Tačiau žvirgždas persmarkiai girgždėjo po batais. Ir varnos suskato
nežinia dėl ko rėkti. Klebonas pažvelgė, nubraukė rankove per pakaušį,
kuris žibėjo nuo spindulių. Jo akys buvo klaikios, lyg ko nesuprantančios.
Jis pažino Antaną, pakilo nuo gaidų, kurias buvo pasėdęs, ir tarė:

    – Sveikas, jaunas žmogau! Kur daugiau?

    – Nežinau. Bet ji netrukus turėtų būti čia.

    – Ar šnekėjaisi?

    – Su kuo taip?

    – Na, su kuo! Ogi su Valentina!

    Kaip tu galėtum nesišnekėti su tokia mergaite, – rodos, sakė atviros
kunigo Motiejaus akys!

    – Sėskis šalia, – tarė jisai, grįždamas ant gaidų. – Dievo galybė,
Dievo galybė!.

    – Ką taip sudūmojot?

    – Ak, jaunas žmogau, visko prisigalvoji. Nūn sėdžiu štai ant laiptų ir
mąstau apie Viešpaties kelius. Sunkūs tie jo keliai, ir aš daug ko
nesuprantu. Daug ko nesuprantu.

    – Nereikia perdaug komplikuoti pasaulio.

    – Aš nekomplikuoju. Aš noriu atmesti visas smulkmenas ir pamatyti tik
aiškiausias gaires. Ir man pasirodė, lyg būčiau pamatęs. lyg būčiau
pamatęs.

    – Nagi, sakykite.

    – Taip, nūn skelbia šimtus išminčių ir mokslų. Tačiau yra ne šimtai
pulkų, bet tik du: tie, kurie su Dievu, ir tie, kurie be Dievo. Nėra jokio
tarpo, jokio vidurio tarp šių dviejų. Yra tik du šitie pulkai, o visa kita
nesiskaito.

    Ir jis griežtai pertraukė pirštu per akmenį, tarsi išbrauktų visus,
kurie siūbuodami vaikšto tarp šitų dviejų pasaulio jėgų.

    Jis tarė:

    – Visi tie viduriniai pila savo alyvą į šėtono katilą. Ir nežinia, kaip
visa tai baigsis. Baisu darosi, kai žiūri tolyn prieš save.

    Antanas tarė:

    – Nėra man abejojimo: nugalės Dievo žmonės.

    – Nugalės! Lengva pasakyti – nugalės!

    – O, klebonėli, jūs netikite Kristaus pergale žemėj?

    – Kaip neabejoti man, jei pats Jėzus nežino.

    Jo balsas nutilo graudžiai, skausmingai.

    Antanas nustebęs žvelgė į jį, susitraukusį čia ant laiptų ir dvasioje
kankinamą.

    – Jis nežino, ar ras tikėjimo žemėje, kai ateis, – kalbėjo klebonas,
sekdamas varnų plasnojimą.

    – Aš manau, kad jis ateis, kai visos tautos bus apkrikštytos.

    – Taip yra parašyta, jaunas žmogau. Bet mano dvasia nerami: kas
pasakys, ar tos apkrikštytos tautos su laiku nepamirš krikšto, ar bažnyčios
nebus sugriautos ir niekur pasauly neskambės Dievo giesmės. Ir tada gali
ateiti Kristus, atėjęs nugalėti – bus tai Dievo prievarta, o ne laisvas
žmonių pasidavimas. Todėl Viešpaties karalystė gali ir neišsipildyti šioj
žemėj: ji čia gali visai išnykti. Ar rasiu dar tikėjimo žemėj, kai ateisiu?
– klausia savęs Kristus, abejoja ir nežino.

    – Kaip tada žiūrėti į Petro nenugalimą uolą?

    – A! Tu es Petrus, et super hanc petram aedificabo Ecclesiam meam.

    Čia jis ištiesė kaklą.

    – O štai ir ji.

    Laiptų viršuje pasirodė šviesūs plaukai, išsinėrė pečiai ir krūtinė.
Per dvi pakopas plačiu žingsniu jinai pasišokėjo aukštyn, atsistojo
šventoriuje ir dairėsi. Už jos snaudė girių viršūnės ir dunksojo debesis,
nusviręs į šiaurės pusę. Pamačiusi kleboną su Antanu, sumojo plaštaka ir iš
tolo šaukė:

    – Ar seniai laukiat?

    – Gero žmogaus visados lauki, – atsakė klebonas.

    – O aš visą popietę svarsčiau, ar lis ar ne, ir vis pykau.

    – Ko, vaikeli, pykai?

    – Pykau, kad lyti gali.

    Antaną paėmė juokas: abu juodu šiandie sekė dangaus kelius.

    Stovėdama priešais, ji giliai atsikvėpė, metė žvilgsnį į čiurlių
lizdus.

    – Lipam, vaikai, – tarė klebonas. – Pažiūrėkim, ar dūdos neužkimo.

    Pasibruko jis gaidas po ranka ir vedėsi savo klausytojus į šonines
duris. Prieangyje gulėjo senas baldakimas; jo gėlės buvo nublukę, avinėlis
nusišėręs ir apdulkėjęs. Laiptai sunkiai girgždėjo po kojomis. Jų balsas
kilo nejaukiai ir atliepė tamsiose, voratinklių pilnose kertėse. Atrodė,
kad iš tų kerčių nubunda didelės akys, stebisi prižadintos iš miego, tyliai
kuždasi ir vėl grimsta šešėliuose. Valentinos ranka kilo nuslidintu turėklu
į viršų, o Antanas sekė paskui ją ir norėjo lipti ilgai, ligi pat bokšto
viršaus ir dar toliau.

    – Mes čia it kalėjime, – prabilo ji.

    – Tuoj baigsim kančių kelią, – iš viršaus atsiliepė klebonas.

    Jis buvo jau užlipęs ir pravėręs duris į viškas.

    – Lįskite pro šitą skylę – toliau bus šviesu, – jis kalbėjo ir laukė,
kol anuodu sueis.

    Paskui jisai užsirakino duris, priklaupė prieš altorių ir užvertęs
galvą stebėjo žibančias, šaltas dūdas.

    – Ar gerus turi raumenis? – negarsiai paklausė jisai Antano.

    – Pusėtinus!

    – Tai duosi jėgos dumplėms. Ar moki?

    – Vis kaip nors.

    – Štai, šitaip, – tarė Valentina ir prisiartinus parodė.

    Paskui ramiai ji žvelgė į vaikiną, atsirėmė į sieną ir pasirengė
klausytis. Kunigas Motiejus iš pradžių išmėgino čia vieną, čia kitą motyvą,
nutilo ir vartė gaidas. Atidėjo į šalį jąsias, užsimerkė ir paėmė psalmę
“Dixit Dominus Domino meo.” Iš pradžių grojo lėtai, susigalvodamas ir
įsiklausydamas į atskirus garsus, sekdamas, kaip grynai jie skamba
vargonuose. Toliau ėmė tekėti iškilmingi, vėsūs aidesiai, nykiai ir
galingai prabilo po šituos tuščius skliautus. Kunigas Motiejus žodžiais
pritarė muzikai – balsą jis turėjo seną, nemaloniai gergždžiantį, bet į
savo giesmę jis sudėjo visą širdį ir buvo sujaudintas tais didžiai
skambančiais pranašo žodžiais. Kai kunigas sakė apie rūstybės dieną,
kurioje bus sumušti karaliai, pro jo sumerktas akis žengė kariuomenės, jojo
su žėrinčiais šalmais valdovai, o vėliavų plevėsavimas liejosi su
metaliniais vargonų balsais. Jisai regėjo ir vinguriuojantį tarp tyrlaukio
krūmokšnių upelį, iš kurio kelyje geria tie, kurie pakels galvas. Ir savo
muzika stengėsi priminti vandens skaidrų čiurlenimą ir kaitroje ištroškusių
žmonių skubėjimą prie šaltos srovės.

    Baigęs psalmę jis nenutilo, viena ranka sklastė gaidas, o antrąja
spaudė klavišius, leisdamas netvarkingai šaukti kuriai nors dūdai. Dabar
štai jis garsus suderino, ėmė skambėti neramus, prislėgtas vaitojimas ar
gailestis. Tarsi žmogus ten graužtųsi, kankintųsi, jo dvasia būtų sudrumsta
ir prislėgta. Tačiau pačios muzikos išreiškime girdėjai giedrią jėgą,
sveikatą ir dvasios pilnybę.

    – Ar žinai autorių? – pasilenkus sukuždėjo Valentina.

    Iš abiejų pusių du susiraitę, ilgi plaukų pluoštai svyrojo ant
smilkinių jai.

    – Ne, – atsakė Antanas.

    – Bacho choralas “Kur aš nubėgsiu?” O paskui, rodos, girdėsim Francko
“Pastoralę”.

    Vaikinas atsidūsėjo, džiaugsmas jį ėmė ir dėl šito rimto, gilaus
Valentinos žvilgsnio ir dėl tos išvidinės stiprybės, kuri glūdėjo muzikoje.

    Nūn pasiskardeno abejojantis, švelnus balsas – rodės, kad bijo prabilti
ir skambėti šitam svetimam pasauly, ištrauktas iš sapnų glūdumos.

    Vėl atsisuko jinai:

    – “Pastoralė!”

    Grynas ir giedrus skambesys atsiliepė iš tolo. Antanas prisiminė
piemenėlį, sėdintį su švilpyne tarp pirštų ir grojantį, klausant šitiems
žaliems medžiams ir pilkiesiems ėreliams. Štai garsai pasikeitė, jie tapo
neramūs, greiti ir krito iš viršaus kaip kruša, krito ne lygiomis
čiurkšlėmis, bet atskirais ir greitais klodais. Jisai matė palšus klodų
sluoksnius, tamsiais protarpiais griūvančius vienas po kito. Jo galvoj
šmėstelėjo Čiurlionies paveikslas – jis pats negalėtų pasakyti, kuris.
Kažkas žalia ir šėma susimaišė jo vaizduotėje. Jis su pavydu žvelgė
Valentinai į pečius: jie taip ramiai kilnojosi ten priešais jį. Taip,
suvokia ji kitokią prasmę visų šitų andantino, allegretto ar stoccato. Ir
kai kunigas Motiejus paėmė pianissimo, jinai pasižiūrėjo į vargonus lėtu
žvilgsniu ir pritardama linktelėjo galva. Tačiau muzikantas nesidairė į
šalis; jis atrodė pamiršęs ir sienas, ir šituos du žmones, ir net pačius
vargonus, o vaikščiojo ir grimzdo savo melodijose. Vėl atsiliepė
piemenėlis pagiryje. Jis grojo vis padažiau – ir švelniai, švelniai užgeso
jo daina.

    Kas toliau prabilo, vėl buvo pilna jaunystės, giedrumo ir plūstančios
šviesos. Vaidenos, kad du žmonės eina patenkinti, eina žaismingu žingsniu
erdviam pasauly, eina pasiekti svaigios laimės. “Kelkitės, budėtojo balsas
jus šaukia”, skaidriais balsais bylojo, ir malonus šiurpas nupurtė Antaną.
Nusilenkė nuo viškų, žiūrėjo į taką bažnyčioje nuo durų ligi altoriaus. Ir
štai iš šito choralo melodijų išsiskyrė sužieduotiniai, gaivūs, žaisdami
žengė altoriaus linkui. Ilgas pabaigos gaudimas nusitęsė kaip baltas
nuotakos šydas. Ir ji stovi tenai, šviesi ir graži, ir jisai jaučia, lyg
būtų šalia jos. Štai mielos rankos paliečia jį už peties. Dieve tu mano..

    Tikrai jį palietė.

    – Ponas Antanai, – sakė Valentina.

    Jisai atsisuko. Pasikišęs po pažaste gaidas, klebonas lipo žemyn.
Muzika, kuri dar gaudė jam ausyse, jau buvo užmigusi bažnyčioje. Skliautai
buvo ramūs. Dūdos žibėjo šaltos ir kurčios. Pro langus mušėsi linksmi
spinduliai ir žaidė ten žemai, tarp vėliavų.

    Antanas norėjo tarti gerą žodį klebonui, tačiau, žvelgęs į jį, tokį
rūpestingą, savyje paskendusį, nieko nepasakė. Kunigas Motiejus klupštelėjo
prieš altorių, dideliu raktu atsidarė duris, ir taip visi trys nebylūs
nusileido į šventorių.

    Ilgais sparnais švaistydamiesi aplink bokštą lakstė čiurliai, lakstė ir
plasnojo prisisegę prie savo lizdų palėpėse.

    – Ech, vaikai, vaikai, – prabilo klebonas, traukdamas saulėtą orą į
krūtinę.

    Ir geromis, tarsi viską atleidžiančiomis akimis įsižiūrėjo į juodu.
VI
LAUKIMO DIENOS
Šitoje vietoje aš jau nieko negirdžiu,

esu vienų vienas.

    Paul Claudel
    NUBUDĘS nedrįso atsimerkti. Eglė švagždėjo į stogo skiedras. “Lyja ir
lyja”, skaudžiai mąstė jis ir įsiklausė, nejudrus, aptingęs. Namuose buvo
ramu, ir pro vokus juto jisai prieblandą, tyliai niūrinčią kambaryje.
Vienas jis buvo, vienas!. Ir jam pasivaideno, tarsi visam šitam dideliam
pasaulyje, visuose slėniuose ir šiluose nebūtų nė jokio žmogaus, jokios
gyvos dvasios, o jis pats gulėtų begaliniam tyrlauky, tartum miręs, tačiau
gyvas, įsiklausęs į šiurkščios žolės švilpimą ir į smėlio ritenimąsi. Ir
jam rodėsi, lyg štai pakyla jis nuo savo guolio, pakyla klaikus ir eina su
aukšta lazda per žemę, niekur nesutikdamas nei vyro, nei moteriškės, nei
angies, eina su neapsakomu liūdesiu širdyje, nors jaučia netoliese kur,
šituos sambrėškiuos, klajojant pirmykštį džiaugsmą, nuogą, skaistų, nors
girdi tolybėje kažką ūbaujant ir šaukiant – ir sykiu tas balsas pro
prieblandą nepajėgė prasiveržti prie jo ir dėl to kentėjo. Priešais buvo
akmeninės uolos, su daugybe takų į kairę ir į dešinę. Greta rūstaus akmens
buvo priklaupęs žmogus, numetęs lanką ir strėlę šalia savęs – pirmapradis
vyras, su rudu kailiu aplink juosmenį, stiprus ir sveikas. Iš kiaušo jis
lakino tigrą, kuris antai, kaip katė, lapsi rausvu liežuviu ir pritūpęs
laižosi. Ir Antanui dingojo, tarsi pats tenai klūpotų, o jo gyslose tekėtų
sandora su ana nepasiekiama gadyne, su žalvariu ir gyvate, ir tvintų
džiaugsmas tiems šaltiems akmenims ir nevaisingiems krūmokšniams. Visi
daiktai stovėjo nauji, ką tik gimę, ir dėl to apimti linksmybės. Ir moterys
buvo ką tik gimę, ir vyrai ką tik gimę, o vienu metu su jais ir balti jų
kūdikiai, vedami už rankos. Visi jie ėjo procesija tarp uolų, atšaižų ir
retkarčiais nyko tarpekliuose, iš lėto vėl išlįsdami ir giedodami. Visų
balsų viršum karaliavo vienas balsas – skaidrus, į dangų šaukiantis,
pažįstamas ir mylimas: josios balsas.

    Atsisėdo ir sekė šitą skardesį. Pailsusiu ir laimingu mostu ištiesė
ranką, lyg sveikintų giesmininkę, suabejojo valandėlę, ką turėtų veikti, ir
nuo stalo pasiėmė sąsiuvinį. Jo mintys tapo aštrios, jis regėjo didžiąsias
daiktų linijas, ir jame atliepė galingas ir senas aidesys. Jisai iš lėto
rašė:
    Garbė tau, uola, vandenie ir paukšte

    Ir tyrlauky šaknis įleidęs krūme!

    Pasveikinta būk, viešpate genties pirmosios,

    Ir tu, tolusis balse debesy.

    Mažasis kūdiki, moterie ir vyre,

    Ir lakanti pantera – šaukite,

    Visi jūs saukite Didžiajam, debesiuos gyvenančiam!

    Garbė tau, žole, ugniava ir žeme,

    Garbė tau, pirmapradis vyro ir moters skaidrume.
    Abejingai nustūmė sąsiuvinį ir krutindamas lūpas kartojo paskutinius
žodžius: “.pirmapradis vyro ir moters skaidrume”. Jame brendo varžantis
jausmas, smilkiniai judriau suplazdėjo. “Kodėl taip parašiau?” –
nesuprasdamas teiravosi savęs. Ir stebėjosi: kambary sienos, krėslas ir
paveikslas, ant grindų numestas švarkas ir batai – visa buvo netikėta,
rodos, pirmą sykį matoma. “Ne, tarp vyro ir moters nieko nėra nuodėminga”,
griežtai jis tarė ir šoko iš lovos. Atsidarė langą ir persisvėrė į lauką.
Šiandie nelijo. Nebylus rytas aušo miške ir miestely. Vėsus, drėgnas pušų
oras smelkės į kambarį.

    – Kad tik nelytų, – kalbėjo sau vienas Antanas.

    Pasilenkė per langą ir rovė ilgą vijoklį. “Kokios sunkios dienos”, –
purtė jis garbinius.

    Pusę savaitės dangus buvo rūškanas ir lytotas. Kaip seniai jis matė
Valentiną!

    – Ir dar blogesnių dalykų būta, vaikine, – guodė jis save.

    Vakar grįžęs rado viešnią. Bronė Šveliūtė sėdėjo gonkose su šeimininke,
ir kaip jų išvengti! Taip, ji tuojau bėganti namo, kad vėl neimtų lyti.
Ponas Antanai, ką beveikiate? Ir ji kaišiojo skėtį į skyles grindyse. –
“Beje, kaip įsikūrėte”, prabilo ji ir gynėsi: “Ak, nieko, aš nebijau
netvarkos – tik akį mesiu”. Ir jinai čia sėdėjo plepėdama, ant šito krėslo.
Ji rašanti apysaką. O, jinai savo kūriny sudės daug meilės ir, ir.
aistros. Tai pasakiusi ji pasilsėdama žvelgė į Antaną. Jis gniaužė
prakaituojančias rankas ir žiūrėjo į vakarą, į nusidriekusius debesis.
Prisiartino prie lango ir neva susidomėjęs tarė: “O, ten sniegas šokinėja!”
– “Viešpatie, sniegena!” sušuko Bronė, atsistojo greta jo, petim
prisiliesdama. Ji atsigręžė, klausė, kur sniegena, ir šiltas jos kvėpavimas
slydo jam ant kaklo. Paskui ji sakė: “Na, Valentina mano draugė. O, mudvi
iš mažens pažįstamos. Bet aš kito vietoj negalvočiau apie ją: ji jau
apsisprendusi”. – “Kaip tai – apsisprendusi?” – tarė jisai. – “Jinai žino,
kaip gyvens. Jai viskas taip aišku”. Ir tėvai būsią patenkinti.
Skaudvilių ūkis didelis, o dabar toki laikai.

    Tamsa rinkosi kambaryje. Eglė po langu stūksojo kaip juodas sargybinis.
“Kada ji išeis pagaliau?”, graužėsi klausydamas jos šnekų. Ir krūtinę ji
kilnojo taip aukštai, taip aukštai. Ir tokius lėtus pažvelgimus ji
turėjo. “Jau temsta”, sakė ji. “Temsta, temsta”, – greitai jis pritarė ir
atsisuko į duris. Jinai gi vėl sėdasi į krėslą, truputį apsiniaukusi. Šitą
sąsiuvinį ji paliksianti: “Pasiskaitykit, jame tiek jausmų, sielos. Beje,
gal nežinote: vakar Skaudviliuos buvo inžinierius Modestas”. Pagaliau,
pagaliau. Taip, jeigu matysit – daugybę labų dienų Valentinai! Daugybę.

    Valentina!

    Dangus blaivėsi. Paukščiai garsiau sučiulbo. Nulinkęs prie stalo,
Antanas greitai rašė senelio “Papročius”. Negirdėjo subudusių žmonių, buvo
apimtas karščio, norėjo skubėti, pats nežinodamas kur, padaryti ką nors
gera. Valandėlę atsilošė, bandė ką mąstyti – tačiau buvo tuščia, erdvu ir
laiminga.

    Ties langu kas ten ėmė dūzgėti. Tyliai, tyliai. Iškilmingai ir
rūsčiai zvimbdama įskrido samanė bitė. Nusileido ant grindų, bėgo
pašiurpinusi sparnus, retkarčiais zizendama, stambi ir su durpinės spalvos
lopiniais ant uodegos.

    – E, vyruk, neimk kandžiotis! – subarė Antanas ją ir kėlė aukštyn basas
kojas.

    Samanė susirūpinusi nubėgo pro šalį, skuodė pasieniu – ir kertėje, pro
platesnį plyšį, išnyko po grindimis.

    – Olelia! – sušuko vaikinas ir linksmas trynė rankas. – Mano gyvenama
ne vieno.

    Atidžiai tyrinėjo plyšį, numojo ranka ir pasakė:

    – Kaip nors ir dviese susispausim.

    Ir ėmė juoktis. Skubiai apsiavė. Pro stogą ir pušis jau prasišvietė
mėlynas dangus.

    Daržely rado Vincuką. Jis buvo apsikniaubęs stulpą ir kojomis kapstė
žemę, kaip višta.

    – Sveikas, dobilėli, – tarė jam Antanas.

    Vaikas tylėjo, dar labiau užgulė ant baslio ir vis žarstė drėgną smėlį.

    Paimtas už peties, berniukas sukos į šalį, unkštė. Paskui jis alkūne
nusizulino akis ir tarė truputį nelaimingu balsu:

    – Man skauda čia: gavau per kelnes.

    Ir jis atsargiai parodė sopulio vietą.

    – Bet nereikia paleisti dūdas, – gėdino Antanas.

    – Aš nė neverkiau. Bene aš boba, kad žliumbčiau!

    – O kam akis šluostaisi?

    – Toks piktumas apėmė.

    – O katras buvot kaltas: mama ar tu?

    – Kaltas buvo katinas: kam jis spiegė!

    – Sakyk gi!

    – Jis trainiojosi aplinkui mane, aš ėmiau ir užmyniau jam uodegą, ir
rainius kad paleis nasrus – niau, niau! Žioplys. Mama gi: “Vincai, tu
šėtoniuk, balzginsi man čia galvą!” – Aš nespėjau pasprukti, ir ji apkūlė
mane šaukdama: “Rupūžiukas šis.”

    – Kaip manai: gerai buvai padaręs?

    – O ko tas katinas toks negražus! Visados apsiašarojęs. Ar pas senelį
einat?

    – Ne, šiandie pas jį būsiu po pietų.

    – Ar jis nesibara?

    – Barasi, kartais ir pyksta.

    – Už ką pyksta?

    – Daug už ką. Pavyzdžiui, kad žmonės blogi.

    – Tu gi nekaltas dėl to.

    – Vietoj visų žmonių jis mane išbara. Gaunu bartis ir dėl ministerių.
Vakar jis man griaudėjo: “Suprantu, kad baustų vagis ar paleistuvius, bet
jei į kalėjimus grūda už tai, kad kitaip mano, ne, to nesuprantu”. Ir tai
kalbėdamas jis į mane žiūrėjo taip, lyg aš šaudyčiau žmones. Bet tau čia
ne viskas aišku.

    – Na, aš nėsu kvailas, aš žinau, kad ne visi aukšti ponai yra geri.

    – Gerumo tik Dievas žiūri. Štai dėl ko reikia dangaus. Ten ministeriais
bus paskirti tie, kurie buvo doriausi.

    Vincukas tarė:

    – Ar tu gaudai plaštakes?

    – Ne.

    – O ar matei iš arti lėktuvą ?

    – Mačiau. Ir sparnus čiupinėjau.

    Vaiko akys godžiai sublizgo.

    – Aš būsiu lakūnas ir skrisiu per vandenyną. Ir nenukrisiu, kaip
tuodu.

    Jo žodžiai sudrebėjo graudžiai.

    – Ar tu jų neverkei? – beveik nusigandęs klausė berniukas.

    Antanui užgniaužė gerklę. Jis linktelėjo galva ir nusilenkė per tvorą,
žiūrėdamas į nasturtas ir smulkius gvazdikų lapelius.

    – Eisiu, – tarė jis.

    – Kur?

    – Į ežerą. Vanduo bus drungnas. Ir saulė jau nusigainiojo rūkus.

    Spinduliai pro šakas klostė šviesias, pablyškusias drobes ant žemės.
Aštriai šaukdami pralėkė čiurliai, gaudydamiesi vieni kitus.

    – Palydėsi mane, Vincuk.

    – Kad mudu su Jonu eisim voverių jieškoti.

    – Daug rask.

    Ir tiesiai per girią jis nutraukė Geisaties linkui. Vėjo nebuvo.
Medžiai snūduriavo, nebylūs. Iš jų dvelkė neaiškus ilgesys, toks graudus
aptingimas ir rimtis. Iš lėto sušnabždėdavo lapai, sušnerendavo viršūnė –
ir vėl klausėsi, kaip tiršti syvai siurbiasi į kūną ir gyvybė plazda be
žado kiekvienam šaknies plauke, kiekvienoj lapo gysloj. Paukščių giesmės
nešėsi toli ir skambiai, ir jos krūmų ir medžių tankmėje liejosi į vieną
aidesį, į vieną čiulbančią ir nesuprantamai zurziančią vilnį, kuri plaukė
ir liepos šerdimi, ir lapės urve, ir žagaraujančios senutės akyse. Klausėsi
mėlyni drugiai, atsitūpę juodoj lendrės buožėj ir mirguliuodami savo sparnų
žėručius. Antanui dumstelėjo širdy, lyg kad už šitų kamienų slypėtų arti
laimė ir neregima švagždėtų: “Jūs manęs niekados, niekados neturėsit.” O
ežeras buvo didelis, balzganas, lygus, tik šen ten jo paviršiuj alsavo
bejėgė vilnis ar sūpavosi antis, kaip juodas taškas. Aplinkui girios buvo
sustingę, apsiklostę šėmomis plono rūko dulkėmis. Ir vienuolynas mirkė savo
aukštą bonią vandeny.

    Antanas užlipo šlaitu ir apsižvalgė, jieškodamas dėdės Kosto. Pamatė jį
darže: pro pinučius kyščiojo išgaubta jo nugara. Jis su kažkuo nei tai
kalbėjosi, nei tai barėsi.

    Vaikinas prisiartino. Senis ravėjo kopūstus ir šnekėjo. Kalė, nusišėręs
ir subliuzgęs gyvulys, stovėjo priešais jį, iškišusi liežuvį, nuo kurio
retkarčiais capteldavo lašas, – nors karšta nė tvanku šiandie nebuvo.

    – Tu kvaila, Rude, ir spoksai į mane, – burbėjo linkčiodamas Kostas. –
Ir nereikia Irške tikėti: jis būtų apsukęs. A, tuoj iš akių matyti, kas
sukčius, o kas ne. Bitutė, Dievo vabalėlis, triūsia ir triūsia.

    Kalė išsišiepė, rodydama seilėtas savo žiotis, ir norėjo urgzti, bet
tingėdama vien sudūmė šonais ir nusuko akis į pirkios pusę.

    – Sakai, eina kas pro šalį? – išsitiesė senis ir užvertė aukštyn
kepurę, žemėta ranka trindamasis kaktą.

    – Ogi aš čia, dėde.

    Kurpliukas valandėlę suabejojo, apsimąstė ir tarė:

    – Kaip Dievas sveiką laiko? Pažįstu, pažįstu.

    – Dėkui, nieko sau.

    Senis atsisėdo ant slenksčio ir išsitraukė pypkę. Bet nerūkė. Dar
labiau užvertė kepurę ir atrodė rūpesčio graužiamas:

    – Sakyk, vaikine: kaip pats manai – moka popiežius lietuviškai ar ne?

    – Ką jis mokės!.

    – Ir aš taip galvoju. O, vage, su amžinatilsį Uršule ir ginčijamės,
būdavo – ji vis savo, o aš – savo. Ji sako: popiežius, esą, kalbąs tik
lietuviškai, katalikiškai. Aš tikrai negi žinosiu, bet moteriškam negali
žmogus nusileisti. Matai, kad teisybės būta mano pusėj.

    Antanas tarė:

    – Norėčiau valtį.

    – Imkit. Aha, šįryt čia buvo Valentina, grįždama iš miestelio.

    – Dėde!

    – Ji sėdėjo ir suposi laivėje. Ji labai gera mergaitė. Jį viena čia
nepamiršta manęs. Ir ji klausė manęs, kam buvau davęs valtį aną vakarą.

    Antanas nubėgo žemyn. Sustojo ir žiūrėjo į smėlį: deja, nematyti jos
pėdų įminta.

    Smarkiai sudavė irklais. Viršumi nuringavo vilnis, ardydama lygų,
balzganą vandenį. Į švendrus nuniro išsigandusių blizgių šeima. Antis,
plūduriavusi atokiai nuo kranto, sukrypsėjo ir yrėsi slėptis, lydima juodų
rutuliukų – buvo tai jos sūnūs.

    – Jinai čia sėdėjo ir suposi, – tarė sau Antanas.

    Jis sustabdė laivę, žiūrėjo į suolą priešais save. Ir buvo taip gera.

    Greitai išsivilko, puolė į ežerą, nardė ir taškėsi, ligi raudonumo
trynėsi krūtinę, rankas. Paskui sėdosi į valtį, plaukė greitai ir išvydęs
ėmė persekioti narą, kuris čia arti prisileisdavo, čia vėl prapuldavo, lyg
nugrimzdęs.

    Grįždamas jis nuo ežero kranto nešėsi du sraigių namelius.
VII
AVILIAI
Ten kur meškinas ant kelmų bites kopinėjo.

    K. Duonelaitis
    UŽ rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna ir
šlamanti tamsiai žaliais lapais.

    Po ja stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir
Valentina. Jisai ją atlydėjo ligi šios vietos. Ji sakėsi nuo čia
nepaklysianti ir neišsigąsianti kiškio. Tai kalbėdama Valentina laužė aštrų
obels ūgį, kurį vadino vilku, ir rodė savo tėviškę: “Tenai prie ežero –
mūsų namai”. Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyluma snaudė šitoj lygumoj,
girių apjuostoj, snaudė miežiuos ir žydinčiose bulvėse – tose nedrąsiose,
niekieno nemylimose taurelėse su geltonais taškais viduryje. Ir jinai nuėjo
taku, paskendus rugių lauke – ir javai skyrėsi jai iš kelio ir linkčiojo.
Ir vienplaukė jos galva buvo šviesi kaip ta nokstanti žiemkenčių jūra.
Pirmi šešėliai ją pasivijo, žaidė aplink ją ir buvo toki linksmi. Štai
rymojo čia jos petys, ir štai nulaužtas, plaušuotas obels ūgis. Ir kaip
miela savo saujoj laikyti jos ranką, šituos trapius josios pirštus. Ir
tai buvo ne vakar, ne šiandie, o toli, toli, kažkur saulėtų amžių pradžioj.
Nūn Antanas stovi ir stebi ir klausosi, o vyturio giesmių pilna visam ore,
ir pempė atlekia, švaistosi aplink galvą ir baugina, išgąstingai šaukdama.
Ir jinai nuėjo.

    Ligi šitos obels Antanui viskas buvo sava – ir čirenimas aukštai ir
purptelėjusi kurapkų pora. Jis pažinojo akmenų krūvą, surinktą iš dirvų, ir
nušienautos pievos kampą. Dirsės šiurkščiais savo grūdais braukėsi pro
rankas, rugiagėlės kaišė nustebusius savo žiedus iš po nulinkusių javų:
svarios varpos šaukė juos prie žemės, į kurią jie buvo nuberti ir kurioje
miegojo baltas žiemos dienas ir naktis. Už sėjimų jisai rado provėžas,
juodas ir drėgnas. Nusekė jomis ligi upeliūkščio vagos ir tiltelio,
plyšiuose žole apaugusio. Geltono vandens dūbury irstėsi vabalas ir rangėsi
dėlė, tokia pat juoda, šiurpi ir nereikalinga. O dar toliau buvo namai,
Valentinos tėviškė. Didelis kluonas, nusviręs į ežero pusę, beveik siekė
žemę savo rudu šiaudų stogu, ant kurio riogsojo žiogai ir stovėjo garnys.
Buvo rami popietė, ir visi sodo medžiai, vyšnios ir obelys, ir tas aukštas
ąžuolas gale pirkios – visi jie buvo tylūs.

    Siauras takeliukas, šen ten perkirstas sueižėjusių plyšių, ringavo
tiesiai į sodo vartelius. Antanas sustojo priešais juos. Buvo truputį
nejauku. Giliai už medžių ir krūmų buvo girdėti nematomos kalbos,
šūktelėjimai. Atrodė, kad už šitos šakų ir kamienų tankmės būtų kitas
pasaulis, kiti žmonės, kiti balsai, pas kuriuos nyku ir drovu įžengti.
Cypdami sugirgždėjo varteliai. Sode, tarp nukarusių krūmokšnių, buvo
tvenkinys, prižėlęs maurų. ir žliūgių. Geltoni, pūkuoti ančiukai, su
dryžomis nugaromis, sukiojosi aplink lieptą.

    Jisai klausėsi, ar neišgirs pažįstamo balso. Pro agrastas iššoko
šuniukas ir puolė gaigalą, kuris lyginosi plunksnas ant kranto. Paukštis
nebėgo, tik įtraukė žaliai žėrintį kaklą ir šnypštė. Šuniukas tūpčiojo
aplinkui jį ir skalijo – ne tiek iš piktumo, kiek dėl išdykumo. Netikėtai
jis apsisuko, ir gaigalas jį pavykėjo. Šuniukas ties krūmu įsistebėjo į
Antaną, kiauktelėjo ir pašiaušė sprandą. Vaikinas greitai linktelėjo prie
žemės, ir šunytis nucypė už agrastų.

    – Gėdykis, Tarzanai, – prabilo storas balsas.

    Išėjo vyras – drūtas, su tirštais ūsais ir vanago nosimi. Jis nešėsi
rankoje geldutę ir šnekėjosi su šunim, kuris slėpėsi už žmogaus ir amtelėjo
sykį – ne kad išgąsdintų ką nors, bet pats pasidrąsindamas.

    Ūkininkas pamatė Antaną ir sustojo.

    – Rodos, čia bus Skaudviliai? – tarė vaikinas.

    – Taip, – atsakė žmogus.

    Tarzanas pro jo kojas stebėjo ateivį.

    – Profesorius prašė. sakė.

    – Na, tai būsi sveikas. Aš kaip tik einu dūlio.

    – Ar jau pradėjot?

    – Tuojau. Galit luktelti, arba eikite pas kitus.

    Jis linktelėjo galva pirkios link:

    – Tur būt, ne visi ten bus svetimi.

    – Ne. Bet aš palauksiu.

    Juodu nuėjo prie seno, su prakiurusiu šonu gluosnio. Skaudvilis pastatė
geldutę prie stuobrio ir tarė:

    – Vakar buvom mieste ir aplankėm su Valentina senelį. Koks žmogus! Jis
gi mūsų kraštą skersai ir išilgai išvaikščiojo, pusę Lietuvos pažįsta, net
akmenis pakelėse atsimena.

    – O dabar pats vos bepajuda – skaudu jam taip sėdėti vietoj, –
pastebėjo Antanas.

    Ūkininkas atlupo didelį pūzrą ir numetė ant žolės.

    – Ir juodu susidraugavo su Valiute, – vėl prabilo jisai.

    – Ar daug turit bičių? – nesižinodamas ką tarti, paklausė Antanas.

    Skaudvilis patenkintas nusišypsojo:

    – Ogi bus keli aviliai.

    – Čia joms yra iš ko medų rinkti.

    – Oje! Gi kai liepos sužydi.

    – Jūs ir liepų turima!

    – Ne, bet yra girioje. Ištisas liepynas. Taip, dabar žydi. A, jau
bus gana šitų pjaulų. Galim eiti.

    Tarp krūmų stovėta naujo žmogaus: buvo tai berniukas, su pirštu
dantyse. Jis bus keliavęs pas tėvą ir, pamatęs svetimą vyrą, nedrįso
artintis.

    – E, Juozai, – šūktelėjo Skaudvilis, – eikše man į pagelbą: taip sunku
nešti.

    Vaikas nesijudino iš vietos: jis tik žiūrėjo į svečią ir pasitraukė
tolyn.

    – Tai ir kavalierius, – graudeno jį tėvas: – žmonių bijo!

    Juozukas atsiliko užpakaly ir kibino Tarzaną, kuris nenorėjo žaisti ir
nuleidęs ausis, su tokiu nusikaltusiu snukiu, vėžliojo į šalį ir mėgino
slėptis krūmuose. Sodas buvo erdvus, ir tų krūmų ilgos eilės augo tarp
nukalkintų obelų ir kriaušių. Vešėjo ten tankiais kupstais aštrios agrastos
supurentoj žemėj, ir jų uogos karojo iš po lapų, permatomos, lyg žali
vandens lašai. Tarpais kėlė šakas serbentos su raudonomis, jau didžiai
praretintomis kekėmis, į kurias pavydžiai žiūrėjo gaidys ir pasišokinėdamas
mėgino skintis.

    Priešais pirkios duris kerojo klevas, vienu šonu tankias šakas atrėmęs
į stogą, o kitu nusviręs į kiemą. Jo šešėlyje stovėjo sunkus stalas, ir
aplinkui sėdėjo Skaudvilių šeima. Rūgusiu pienu aplipę šaukštai, tušti
dubenys, rudas, su atšokusia pluta duonos kepalas ir musių spiečius rodė,
kad būta ką tik po pietų. Antanas apsižvalgė, tačiau nematė, ko jieškojo.
Gale stalo, vytinėj kedėj, sėdėjo moteriškė su akiniais ir lopė kelnes.
Jisai sumojo – Valentinos mama: abi jos turėjo dideles akis, truputį
riestas nosis ir lygiam, apvaliam veide nežymiai atsikišusius žandikaulius.
Tik motinos plaukai, nūn jau žilsvi, seniau turėjo būti juodi, o dukters
garbiniai buvo šviesūs, visai kaip tėvo.

    – Klausyk, – prabilo moteris, – atsivedi svečią, o mes čia
apsikrovusios. Izabeliuke, padėk man nukraustyti.

    – O ką veiks Magdė, – spyrėsi mergaitė ir įkišusi galvą į priemenę
šaukė: – Magde; Magde!

    – Matot, kokią panaitę turim, – nusijuokė Skaudvilienė iš dukters.

    Duryse pasirodė ir tarnaitė, stambi, raudona, įsistojusi į klumpes.
Neskubėdama, laižydamosi jinai tarė vyrišku balsu:

    – Kas?

    – O štai, – numojo mergaitė į stalą.

    – Šaukštai nepabėgs pro vartus, – murmėjo Magdė.

    Prikyšte nusišluostė burną ir lėtai imliojo duoną, dubenis. Sužėrė
trupinius į saują ir numetė vištai, kuri kaitinosi, užvirtusi smėlio
krūvoj, tokia sušiurpusi ir įtraukusi kojas prie pilvo.

    Kai jau buvo apsisveikinę ir radę šneką, – Izabelė su karklo virbu
rankoje atsistojo už motinos ir nepaleido Antano iš akių: ji viską turėjo
žinoti, – Skaudvilis grįžo iš virtuvės su dumtuvėmis, kuriose rūko žarijos,
ir sukišo į jas pjaulus. Melsva dūmų gija ramiai kilo aukštyn ir sklaistėsi
klevo lapuose. Gailiai zyzdama atlėkė bitė, apsuko ratą aplink Juozuką, ir
išsigandęs vaikas apsikabino tėvui koją.

    – Nebijok, – guodė mažąjį Skaudvilis, – mes tuoj atimsim jai medų.

    Čia prasivėrė pirkios langas:

    – Tėti, jau išvaliau geldą.

    Šaukė Valentina.

    – Gerai, duktė, – atsakė Skaudvilis. – Ir galėtum ateiti čia: radau šį
tą.

    Ir jis juokėsi.

    – Kur tokia susivėlus. Labas, ponas Antanai, – atsakė jinai į svečio
mostelėjimą. – Aš tuojau.

    Ir Valentina dingo už lango užuolaidos. Tėvas įdūmė pjaulus ir iškėlė
už pažastų Juozuką:

    – Na, vyre, dabar eisim pas avilius.

    – Ne, ne, – graudžiai vebleno vaikas.

    – Kodėl ne? Bijai?.

    – Aš visai nebijau, – įsiterpė Izabeliukė ir numetė rykštę į sodą.

    – Tėvai, užsidėk sietą: kai ims gilti. – prisibijojo motina.

    – Ką šneki – aš bičių nebijau, ir jos manęs nebijo.

    – Išsigąsi, kai cvaktels kuri tau į nosį.

    – O kas? – Tegu kanda: visos nosies man nesuės – perdidelė. Jei tau
kiek snapą sutrumpintų, jau būtų nuostolis.

    Kai juodu šitaip erzinosi, pro lapus prasimušė geltonų spindulių
juosta, krito ant stalo ir, dūstelėjus šakose vėjeliui, raibuliavo, tarsi
būtų iš vandens.

    – Štai ir aš, – prabilo Valentina.

    Ji stovėjo duryse ir ant galvos turėjo skarelę, surištą užpakaly. Buvo
apsivilkusi nebaltintos drobės suknia, trumpomis rankovėmis, ir kai ji
sveikinosi, Antanas matė tris skiepų su ardytus ženklus odoje.

    – Radot kelią? – paklausė ji.

    – Kur čia nerasi.

    Antanas mąstė: “Štai kokia ji savųjų tarpe – su tėvais ir broliais”. Ji
atrodė jam, lyg būtų čia gyvenus nuo neatmenų laikų, lyg šita pirkia,
klėtis ir svirtis ant kiemo visados būtų stovėję, ir tie patys žmonės juose
vargą kentę ar linksmas dienas leidę, lydėdami pavasarį ir rudenį, lydėdami
rūgiapjūtes laukuose, obuolių brendimą, soduose ir rinkdami bičių medų. Jis
negalėjo įsivaizduoti, kad šitas klevas, kad anos šermukšnės su dar
žaliomis uogomis būtų kada nors, prieš penkiasdešimt, prieš šimtų metų,
leidę iš žemės pirmąsias šakutes, gležnas ir nedrąsias. Drauge jis
nesuvokė, kad Valentina kada nors maža lakstė šituo smėliuotu takeliu,
vartaliojosi žolėje ar drožė rykštę, kaip Izabeliukė. Ne, jinai visados
buvo šitokia, daili, nuaugusi, su tuo klastingu šypsojimusi palei akis ir
pora nepaklusnių garbinių smilkiniuose, kai tik plaukai esti nesurišti. Ir
Skaudvilienė visados buvo žilstelėjusi, lyg pasakų motė, ir Juozukas toksai
mažas, apsikniaubęs motinai į sterblę ir dėbčiojąs į svečią. Įsistebėjęs į
geltonų spindulių raibuliavimą ant stalo, vaikinas jautė, tarsi bėgantis
laikas aplenktų šituos namus, kad žiemos nė vasaros čia nieko nesendina.
Jam keista darės pamanius, kad šitoj pirkioj būtų kas miręs, kad būtų čia
vaikščioję ar šnekėjęsi kitoki žmonės negu šiandie, kad vietoj šito ūkio
kadaise galėjo giria siūruoti ir ošti. Varnėnas, pasilypėjęs ant šakos
prie inkilo, čiulbėjo ir švilpė ir trileno, toks patenkintas ir laimingas,
lyg apsvaigintas lapuose besisklaidančių dūmų, kurie kilo iš dumtuvės.

    – Senelis siunčia labų, – prabilo Antanas.

    – Dar nepamiršo manęs, – atsidūsėjo Valentina.

    – Kur čia pamirš tokią, tokią.

    – Tokią landžią ir įkyrią, kad net barti reikia.

    – Na?

    – Kartą ėmė ir aprėkė.

    – Už ką gi?

    – Parodyk, sako, kaip rašai. Aš ir atkišau sąsiuvinį. Jis žiūrėjo,
žiūrėjo, pasklaistė ir: “O kas čia?” Aš gi nieko nesuprantu ir raudonuoju,
lyg vėžys.

    – Ir kas ten netiko?

    – Mat, naują skirsnį jam reikia pradėti nuo trečdalio eilutės. Aš gi.

    – Žinau, žinau – tokia jo tvarka, – nuteigė Antanas. – O kaip namie
sekasi?.

    – Neblogai. Pešuosi su Juozuku.

    Ir ji glostė plaukus vaikui, kuris išsišiepęs glaustėsi prie jos.

    – O, jis tikrai jus sumuša. Ar teisybė, Juozuk, suduodi Valiutei?

    Berniukas sukrykštė ir apsikniaubė seseriai ant kelių.

    Atsiliepė Skaudvilis:

    – Garbė Dievui, galim pradėti. E, Vale, nebijai bičių?

    – Šiek tiek, – atsakė jam duktė. – Ir kas bus?

    – Panėšėk įnagius ligi avilių.

    – A, jei gils – tegu gilia: daugiau niekam nė netinku.

    Jinai paėmė dumples, kaltą aviliams atidaryti ir atsistojo šalia tėvo,
kuris rankoje laikė geldą, naujai išskaptuotą ir kvepiančią nei tai liepų
žiedais, nei tai remunėlėmis. Tuo tarpu Izabeliukė nukūrė į virtuvę ir
skubiai atbėgo su dubeniu, įdavė jį sesei ir prašė, kad grįždama atneštų
korį: ji neištversianti, ligi sulauks visos geldos. Šita ruoša susidomėjo
ir kiti Skaudvilių gyventojai: iš krūmų išlindo vištos ir sustojusios
karkino – ir jos norėjo sau medaus užsidainuoti. Kieme antys pradėjo šaukti
ir pyktauti, kad joms sutrukdė šildytis. Ramiai kriuksėdama ir nudribusį
pilvą trukčiodama, jas pabaidė kiaulė, kurią vijosi balti paršiukai; jie
žviegė ir rengėsi žįsti persekiodami degląją, bet ji negulė ir nežindė jų,
tik įsuko į taką pirkios linkui, murzina, iškėlusi šnipą ir apsiuostydama.

    – Jokūbai! – nuskambėjo namuose storas Skaudvilio balsas. – E, Jokūbai,
ar girdi!

    Bėgčiomis, ilgais skvernais lapatuodamas pasirodė piemuo Jokūbas, ligi
akių paskendęs kepurėje, kurią jis smaukė aukštyn.

    – Ką liepsit? – klausė jis.

    – Ar nematai – varykis.

    – Tu rūpuž.

    – Jokūbai, ką aš tau sakiau! – atsiliepė Skaudvilienė, kuri baigė
raišioti vyrui rankogalius.

    – Vis negerai ir negerai, – bumbėjo piemuo.

    Ir tam kerštui, nusivaręs kiaulę į kiemą, taip žybtelėjo botagu per
paltis jai, kad toji žvygdama nusirito į žardį, o paršiukai rėkdami lalėjo
paskui, žaibuodami savo mažais kulnimis.

    – Na, duktė.

    Tuojau grįžo ir Jokūbas, o iš virtuvės išlindo Magdė ir žiūrėjo,
raudona kaip aguona. Jie nuėjo už pirkios. Tenai sode, medžių ūksmėje, buvo
susigūžę aviliai. Pačiam pakrašty prie žemės linko kelminiai – papilkavę,
slėsnūs jie ten snaudė toki pasenę, matę daugybę liūčių ir speigų ir štai
ligi šiolei išsilaikę. Skaudvilis sakė, kad bitės juos labiau mėgstančios,
negu kitus kuriuos. Iš antro šono, vienas po kito išsirikiavę, šiaušėsi
aštuoni šiaudiniai aviliai. Apsisiautę kūlių gūniomis, viršuj surištomis į
kuodą, o apačioje išsiskėtusiomis, jie priminė, tas devyniomis skrandomis
apsivilkusias bobas, storas ir nebijančias nei pusnių nei saulės. Pačiu gi
viduriu tiesėsi eilė rėminių namelių, dar naujų, čia geltonai, čia baltai
ar žaliai nudažytų. Kai anie aviliai buvo tartum rūstūs, susimąstę ar
sapnuose pasinėrę, iš šitų tryško giedrumas ir šviesi ramybė. Štai pilkoji
bitutė išbėga ant laktos, stabtelia akimirką ir nulekia, kildama į mėlyną
dangų pro obelų šakas. Kita, ratuota, su apsunkusiomis kojytėmis gailiai
atzvimbia namo, nusileidžia ir kuldena į juodą plyšį. Ir šito jų zvimbimo
pilnas oras – jos šaudo ir šaudo čia į laukus, čia atgal, ir rodosi, lyg
erdvėj būtų išvartyti skambantys siūlai, kurie zystų ir zvimbtų, lytimi
neregimų pirštų.

    – Bitė yra Dievo vabalėlis, – galvojo Skaudvilienė, – ir ji miršta
lygiai taip, kaip žmogus. Atsimenu, kai buvau dar maža.

    Antanas pažvelgė į ją. Taip, ir jinai kadaise buvo tokia jauna ir
graži, kaip Valentina.

    – . kai buvau dar maža, pasakojo man amžinatilsį mama (duok jai,
Viešpatie, dangaus karalystę!), kad kartą vagys išplėšė bažnyčią, pavogė
Švenčiausiąjį ir išbėrė dvaro laukuose, o kieliką, kuris buvo iš aukso,
nusinešė. Tada bitutės surinko Ostijas į avilį ir nulipdė iš vaško kieliką
ir padėjo ten Dievulį. Ir garbindamos dūzgė šventų giesmių gaida.

    – Ir kaip buvo paskui, mama ? – nutraukė Izabeliukė.

    – O žmonės paskui išgirdo bičių giesmes, suprato, kas atsitiko, ir
pasakė klebonui, kuris iš išgąsčio net buvo susirgęs. Ir su didele
procesija parnešė Švenčiausiąjį į bažnyčią.

    Skaudvilis priklaupė ir skleidė šiaudinę gūnią avilio užpakaly. Ant
laktos išlindo keletas bičių, bet nelėkė į laukus, tik klausėsi ir stebėjo,
kas čia bus. Siaudus nužėręs į šalis, ūkininkas dar nelupo avilio, bet
pridėjo ausį prie sienos. Tūkstančiai tylių, nesuprantamų ir skardžių balsų
ten ošė ir dūzgė. Ir lyg nyku, lyg labai gražu buvo įsiklausius į šitą
slaptą, tokį glūdų gaudesį. Valandėlę jam pasivaideno, kad ten triūsia ir
zurzia visai naujas, dar mekeno nepaliestas pasaulis, lyg koks senoviškas
miestas ar pilis, apie kurias jam tiek kartų buvo pasakojusi Valentina,
apie kurias ir jis pats raštuose skaitė. “Dievo vabalėliai, Dievo
vabalėliai”, mąstė jis, mąstė su meile ir tarsi gailėjosi, kad nori ten
brautis ir suardyti šituos vaškinius miestus, dailiai išvadžiotas gatves.
Paskui paėmė kaltą, atlankstė vinis ir tyliai lupo. Pro ausis prazyzė
pirmas žvalgas. Skaudvilis padūmė avilį ir vėl kopinėjo. Tačiau atskridusi
bitė nirto aplinkui jį. Tada jis tarė:

    – Nebūk tokia pikta.

    Jis atplėšė avilį ir vėl pasmilkė. Valentina, gindamosi kažką nematomą,
nubėgo tolyn ir atsistojo už Antano.

    – Tegu tave pirmą nušauja, – truputį apsigandusi juokavo.

    – Dulce et decorum est pro patria mori, – pašaipiai tarė jisai.

    Iš tolo, atplėštam avily, buvo matyti eilė korių, iš viršaus tamsiai
rudų, žemyn vis šviesėjančių, o kairiam šone beveik baltų ir trapių.

    – Tame nebus medaus, – sprendė Valentina apie baltuosius korius.

    – Už tai kiti net varva, – atsiliepė tėvas.

    Bitės lakstė žemai po koriais, bėgo ant laktos ir apdujusios laipiojo
po šiaudus. Smarkesnės suko aplinkui Skaudvilį, ir viena įsisegė į ranką:
jisai ramiai nukratė bitę, kuri mirdama nupuolė į žolę, ištraukė gylį ir
pasiėmė ilgą peilį. Atsargiai pjovė korius, dėjo į geldą, tokius sunkius,
su nutysusiais aukso voratinkliais iš sužeistų akučių. Tačiau kitos medaus
rinkikės supyko ir ėmė zuiti po sodą. Viena prisikabino prie Antano, bet
atmušta puolė Valentinai į plaukus ir dūzgė įsipainiojusi.

    – Jau, – pasakė ji ir purtė galvą.

    – Įgylė? – atsiliepė motina.

    – Dar ne, bet tuoj įgils, – iš anksto pasidavė Valentina.

    Suėmusi plaukų sruogą, kratė juos ir bandė išvyti įnirtėlę.

    – Palaukit, – tarė Antanas.

    Nusilaužė pora šakučių, atsisuko į Valentiną ir paklausė:

    – Kur?

    – O štai, ties dešiniu smilkiniu.

    Ties dešiniu smilkiniu, – taip, kraujas smarkiau plakė šitoj vos
pastebimoj gysloj. Ir jis niekad nebuvo jos taip iš arti matęs. Kokios
didelės jos akys! Jis stebėjosi ir suėmė bitę ir traukė ją su plaukais.

    – Skauda? – paklausė.

    – Ne, tik nesutriuškinkit man bitutės.

    – Nebijokit. Bet aplamdyt gerokai ją aplamdysiu. Štai!

    Su keletu šviesių plaukų jis iškėlė bitę ir pamėtėjo į krūmus:

    – Tegu ji pasilsės.

    – Dėkui, – tarė Valentina, – pavojus praėjo.

    Tačiau ne visiems. Sulig jos žodžiais sucypė Tarzanas. Jis pasileido iš
sodo, kaukė, vaitojo ir aimanavo. Buvo girdėti, kaip graudžiai jis skalijo
kieme. Vis šaukdamas jis ritosi aplink pirkią, apibėgo vieną eilę, apibėgo
antrą, nusigandęs, nelaimingas, sopulio pilnas.

    – Vargšas šunelis, – tarė Skaudvilienė ir su Juozuku traukėsi atbuli
nuo avilių.

    Izabeliukė šnairavo į medų geldoje ir laižėsi. Kai tėvas jau tupinėjo
prie kito avilio ir jos neatsiminė, ji šūktelėjo:

    – Tėti, o kur man.

    – Teisybė, duktė, teisybė – tau gi seilės baigia varvėti. Eikše.

    Ir jis įdėjo korį į dubenį.

    – Kad aš bijau, – atsiliepė mergaitė.

    – Jei bijai, tai palauksi.

    – Aš laukti nenoriu.

    – Ak, galiu jau panėšėti.

    Ir Skaudvilis žengė į sodą, lydimas bičių.

    Duktė jį pasitiko, grobė medų ir spruko atgal. Pusiaukelėj staiga
stabtelėjo, susiėmė už kaktos, atsisuko į tėvą ir tarė:

    – Tai tavo bitės.

    – Kas, ar jau pabučiavo? – paklausė Skaudvilis, kopinėdamas avilį.

    – Taigi, kad jau, – ji sušliurpsėjo nosiuke.

    Tačiau greit suspaudė dubenį, priėjo rami prie sesers ir tarė:

    – Ištrauk gylį.

    – Skauda? – tarė Valentina.

    – Skauda, bet aš nerėksiu, – atkakliai pasakė Izabeliukė. – Tik kakta
išsprogs dabar.

    – Einam greitai į pirkią, – tarė Skaudvilienė, – aš tau peiliu žaizdą
paspaudysiu – netins.

    – Ir dar krienais ištrink, mama, – prisidėjo ir Valentina su savo
patarimu.

    Motina su mažaisiais nuėjo. Dabar jie ten gydysis ir ulios! Sodas buvo
prisigėręs dūmų. Bitės šaudė, kaip šaudę, skrisdamos į žydinčias pievas, į
šilus ir saulės nukaitintus šlaitus, kur kvepėjo čiobrai. O tenai, kažkur
krūmuose pasislėpęs, tyliai vaitojo Tarzanas. Ties aviliu priklaupęs,
Skaudvilis bumbėjo ir šnekėjosi su savim. Jis gūžtelėjo pečiais ir atsisuko
į dukterį.

    – Kas yra, tėti?

    – Koriai toki keisti, vaikeli. Toki keisti. Lyg nelaimė kokia.

    – Ką čia, tėti.

    – Ir aš žinau, duktė. Bet vis kažkaip neramu, lyg kokia ištiktis
tavęs lauktų. Na, nesikandžiokit, bitelės, nesikandžiokit, kam pyktis!

    Ir jis vėl riekė korius.

    Per medžius nupūtė vėjas. Lyg kas būtų bėgęs viršūnėmis – jos sušnero,
sušvokštė, lapai sumirgėjo spinduliuos ir vėl tilo. Kregždės gaudėsi ore,
retkarčiais klykteldamos ir sprukdamos toli, toli į gedrų dangų ir į tą
baltą aukštumų keliauninką debesėlį, kuris prisibijodamas plaukė, nes buvo
pirmutinis visoje erdvėje, paskui lydimas trejeto kamuolaičių, garbiniuotų
lyg ėriukai.

    Antanas nusigręžė į Valentiną. Jinai stebėjo tą debesį. Bet ko ji taip
žiūri, ko ji taip susigalvojus!

    Jisai tarė:

    – Valiute.

    Susimąsčiusiam jos veide prabėgo šypsnis, tačiau jis neišblaškė ano
susitelkimo.

    – Ką ? – tarė jinai.

    O jis nežinojo, ką sakyti. Valandėlę laukė sumišęs, norėjo tarti,
klausti ko, bet nesuvokė – ko gi pagaliau klausti! Jis tik troško suardyti
tą vidudienio rimtį, pilną bičių zyzimo ir varnėno švilpiniavimų.

    – Koks debesis! – pagaliau tarė jis, kad ką pasakytų.

    – O gal mes eisim į pirkią? – kalbėjo Valentina.

    – Luktelk, duktė, – šūktelėjo Skaudvilis, – jau baigiu.

    Jis uždarė avilį, sulygino šiaudus ir apjuosė viela. Įsirėžęs ėjo su
gelda. Medų pastatė seklyčioje ant grindų – ten jau puotavo Izabeliukė su
broliu. Juodu buvo jau pilni saldumo, dabar jieškojo ir rinko bičių duoną,
kramtė ją su koriais ir, iščiulpę rūkštį, spjaudė vašką į lėkštę. Atsirado
ir daugiau smaguriautojų – iš kluono, miegojęs apypietės, atėjo vyriausias
Skaudvilių sūnus Petras, užkirtusiomis dar akimis ir su keliais dobilo
lapais ant nugaros. Ir Magdė sukosi seklyčioje, stumdžiodama kėdes, ir
piemenukas Jokūbas iš priemenės kyščiojo galvą į kambarį.

    Grįžo Skaudvilienė su kreitele agurkų.

    – Kad šveisim, tai šveisim, – tarė Petras.

    Kelios smilios bitės įskrido pro langą ir suko aplink geldą.

    – Kvailiukės, ko gi čia lendat, – barė Skaudvilis, – matote, kad jau
pora prigėrė.

    Meduje mirko kelios negyvos bitės – rado jos mirtį savo suneštam, iš
tiekos žiedų kantriai surankiotam derliuj.

    – Dabar visus prašom prie stalo, – ragino Skaudvilienė ir riekė duoną.

    Tačiau ne visi ėjo. Jokūbas, nučiupęs korį, išpleškėjo rėkdamas į kiemą
ir ten, pasisėmęs iš šulinio vandens, ėmė skonėtis. Magdė su pilna lėkšte
nuniro kažkur į pašalį – buvo girdėti, kaip ji gardžiai čepsėjo ar
virtuvėje ar priemenėje. Tas jos garsus valgymas, tur būt, prišaukė
Tarzaną; iškankintas, su nuleipusia ausim jis užkėlė pirmutines kojas ant
slenksčio.

    Ir prasidėjo vaišės. Antanas pasikabino tiršto medaus ir rijo. Ir
nenurijo – gerklę jam užgniaužė, pritrūko kvapo, akyse gi ištryško ašaros.
Atrodė, kad ims ir uždus. Nejučiomis žvilgterėjo, ar kas nestebi: Valentina
nusijuokė ir pripylė vandens stiklą.

    – Kai kas mėgsta užsigerti, – tarė ji.

    – Dėkui, – pasakė jis ir sunkiai nurijo pirmą, kąsnį, galvodamas: –
Būčiau dar užspringęs, kad ko gero.

    Ne, toliau medus nekliuvinėjo gerklėje.

    – Mes dabar kaip meškinai, iškopinėję bites, – juokėsi Skaudvilis.

    – Štai ir aš esu meškutė, – atsiliepė Valentina.

    – Ir aš noriu, – trukčiojo už sijono motiną Juozukas.

    – Ko nori?

    – Meškutės.

    Visi juokėsi, o vaikas žiūrėjo ir nesuprato, kas čia atsitiko. Jis
pasitrynė nosį meduotu delnu, nuėjęs atsisėdo pas Tarzaną ir apsikabino jį.

    – Rytoj būtų gerai nusiųsti lauktuvių seseriai Gertrūdai, – galvojo
Skaudvilienė.

    – Rytoj? – tarė jos vyras. – Turėsime daug darbo – visas dobilų sklypas
jau bus išdžiūvęs.

    – Valiutė gi tokia čia grėbikė.

    – Mama! – užsigynė duktė.

    – Vistiek bus laiko nusiirti.

    Atėjus gale stalo atsistojo Izabeliukė. Ji žiūrėjo į valgančius,
galvojo ir pagaliau nusprendė:

    – Antanas gali palydėti, jei tau vienai nepatinka.

    Ir apsisukus ji grįžo prie lango, motinos barama.

    Vaikinas visas suliepsnojo ir užsigulė ant savo medaus, šaukštu
skirdamas vaško gabalėlius.

    – Ponas ir taip turi daug darbo, – kalbėjo Skaudvilienė. – Ak, nežinau,
kas iš tos mano Izabelės išeis.

    Ji baigė valgyti ir kalbėjo:

    – Reikia jau ir apie darbą pagalvoti. Petrai, pasakyk, tegu. Jokūbas
jau gena. Ir pačiam laikas. O aš tuo tarpu surišiu seneliui lauktuvių.
Valiutei jis toks geras. Ką, dukrele, nuplauksi rytoj?.

    – Galiu.

    – Bet jei viena nenori.

    – Dėdiene, aš laiko turėčiau, – tarė Antanas.

    Ir nepasijuto, kai jį prakaitas išpylė. Ir kai jis ėjo namo ir
Valentina jam panešėjo ryšulėlį, jis paklausė:

    – Ar jūsų mama turi seserį kur nors netoli?

    – Ten – puseserę.

    Valentina parodė pro medžius stūkstantį bokštą.

    – Gi ten vienuolynas.

    – Uždarysim jus ten. Na, bet daugiau nelydžiu. Ir tėtis laukia gale
sodo.

    Iš tikrųjų – ko jisai ten žiūri į juodu, tasai Skaudvilis, žiūri
atsidėjęs ir tarsi susirūpinęs.

    Paėmęs ąsotį su medum, Antanas pajuto šiltą vietą, kur Valentinos buvo
laikyta. Stipriai apgniaužė jis ties tuo daiktu raikštį ir eidamas laukais,
tarp rugių ir linų, mąstė, kad šita šiluma teka į jį ir sklaistosi jam po
kraują.
AUKŠTASIS BOKŠTAS
VIII
Kur baltos statulos

Ir tamsiai žalios nišos,

Ten vieną vasarą

Likimai mūsų rišos.

    Salomėja Nėris
    VALENTINA įdavė pintinę ir pati įšoko į valtį, kuri susvyravo tarp
lendrių. Nubudę drugiai sučeženo ir lėkė ilsėtis toliau nuo plaukiančių.
Geisaties ežero krantai buvo ramūs, medžiai iš lėto suposi ir atsispindėjo
vandeny drauge su trobomis, su girių viršūnėmis ir vienuolyno bokštu. Anoj
pusėj važiavo žmonės – ir arkliai ir ratai buvo maži, juokingi. Kažkur
švendruose slypėdami vaikai gaudė žuvis. Jų kalbos buvo girdėti aiškiai ir
toli. “Aš vakar sumeškeriojau svarinę lydeką”, sakė vienas. Ir buvo taip,
lyg kas šalia šnekėtų. Jokūbas, įsibridęs aukščiau kelių, sekė plūdę.
Tarpais iš aplinkinių krūmokšnių, iš meldų pakildavo būrys paukščių. Vieni
jų skrido tiesiai į viršų, kiti skliautė, kaip strėlės, pavandeniu.
Kregždės, lyg pamėtėti akmenukai, taškė krūtinėmis vandenį ir, gerai
pataikiusios, džiaugsmingai klykė ir šoko nuo mažos vilnies aukštyn.

    Laivė išsinėrė iš retų švendrų, už kurių buvo įbestos kartys: šen ir
ten žvejai buvo suleidę tinklus. Yrėsi pro tą pačią pakriaušę, kur andai
siautėjo vėžių rinkikai. Buvo tai status šlaitas. Viršuj augo pušys;
tarpais jų šaknys karojo nubyrėjusiam, it išgraužtam šlaite. Buvo ten
matyti lyg lapės urvų ar vaikų išraustų duobių, kurių juodos akys žiūrėjo į
nuolat tekšlenančias bangas. Ir rodėsi, kad sunkus nukarusios žemės luitas
nusvirs, pušis susiūbuos, nulenks žalią viršūnę ir iš lėto nugrius į ežerą,
ten žemai atsiguls vandeny, o tarp jos šakų plaukios žuvys ir rėplios
vėžiai.

    – Aš jus paliksiu vienuolyne, – nusijuokė Antanas.

    Jis buvo nusimetęs švarką, pasiraitojęs marškinių rankoves ir atlapa
krūtine. Užgulęs ant irklų, kapojo vandenį, o Valentina sėdėjo priešais jį,
saugojo pintinę su medum ir žiūrėjo į tėviškės lygumas, į kluoną, palinkusį
prie ežero, į raudoną pirkios stogą ir į kaimynų trobas, gulinčias medžių
tankmėje.

    – Tai dar pamatysim, katras liksim, – tarė ji.

    – Gi esat mano valioj – bene šoksit į vandenį, jei vienas atgal
išplauksiu.

    – Oho, atsirado barzdotas vyras – vyras iš jūrų.

    – Panele Valentina, ir dainos nieko nepadės. Teisybė, galėsit giedoti
už mūrų – tokį balsą turit.

    Jinai apsiniaukė. Antanas susirūpinęs galvojo, ar nebus jos įžeidęs.

    – Pykstat?

    – Kas? Ar aš! Kas jums į galvą atėjo? Aš tik atsiminiau eketes.

    – Eketes vidury vasaros!

    – Ir čia būva žiemų. Klausykit.

    Kai ji pasakodavo, visados pradėdavo tuo pačiu “klausykit”: už tai
Antanas ją kartą pašiepė. Ji atsikirsdama sugavo jo kartojamą “ar
suprantat” – tačiau vienas antro nepataisė.

    – Klausykit, – tarė ji, kulnimis suspausdama pintinę ir taisydamosi
plaukus, – aš tada buvau jaunesnė. Buvo gili žiema, medžiai pokšėjo, bet
ežeras dar neužsnigtas. Dieve tu mano, kaip čia smagu, kada yra ledo! Iš
namų ligi vienuolyno pačiūžomis. Arba ligi Gervių salos. Matote,
anakur. Čiuožiu taip kartą, vėjas švilpia pro ausis. Temo, pirmos
žvaigždės sužibo danguje. Ir taip gera, taip gera, Dieve tu mano. Šitai
po pat kojomis – juoda skylė. Ką ten galvosi. Tik pamačiau, kad
švystelėjau, nesiekdama ledo – ir jau kitoj eketės pusėj. Čia jų keletą
žvejai buvo iškirtę. Vos nenumarmėjau gilyn. Kai atsimenu, visados man
esti nyku. Iš tikrųjų, gal ir geriau būtų buvę: žmogus nieko čia
neužgyveni. Juk tai nulis ir baisiausias skurdas. Tik išeikvoji pinigus,
kuriuos Dievas tau mažam davė, ir grįžti tuščias. Tikra mizerija aš!

    – Valentina, kas jums šiandie! – atsiliepė jisai.

    Ir buvo graudu.

    – Juk yra dalykų, kurie šio to verti, – jis kalbėjo: – ryšiai su
žmonėmis, su savo žeme, arba atskiri pamėgimai – kad ir muzika.

    – Sakot, – muzika. Bet jums, rodos, arčiau prie širdies kitoks menas.

    – Taip, bet niekur neradau tokio artimo žmogaus, kurį taip aklai
branginčiau, kaip muzikoj.

    – Ir kas jis?

    – Beethovenas. Dievas-žmogus!

    Ir Antanas nuleido irklus. Laivė bėgo nevaroma. Valentina tylėdama
linktelėjo galvą bendram sutarime, jos lūpos sukrutėjo: matyt, bandė ką
sakyti, bet susilaikė, nuleido pirštus į vandenį ir lyg bijodama tarti didį
vardą.

    Kai jau laivė buvo bestojanti, jinai prabilo:

    – Susikeiskim vietom.

    – Ką jūs.

    – E, aš pratus. Pirmiau jūs lipkite pas mane – negalima taip lauktuvių
palikti, dar išsilies.

    Valtis siūbavo. Valentina atsirėmė į jo petį ir nuėjus atsisėdo prie
irklų.

    Ji tarė:

    – Dabar plauksim, kaip narai.

    – Tik nesumuškit mano rekordo. Tačiau. ką gi moteris gali!

    – Pamatysim.

    Ji giliai įkišo irklą ir pasuko laivę tiesiai į bokštą. Paskui palinko
pirmyn, jos pečiai išsišovė, o tarp kaklo ir krūtinės įsirėžė įdubimas.
Valtis iš pradžių dar krypuliavo, bet po kelių smūgių išsitiesė ir plaukė
lengva ir greita, pjaustydama mažytes ežero vilnis. Iš abiejų šonų
nusidriekė dvi vandeninės briaunos, žalios ir pasipuošusios
sproginėjančiais burbuliukais. Užpakaly gi išsirausė ilga vaga. Lygi ir
žvilganti, ji atrodė tiršta, lyg alyvos nulieta, ir nyko ji ten tolumoje,
apsemta smulkių bangų. Antanas žiūrėjo į nurudusias Valentinos rankas,
stipriai laikančias irklus ir nardančias tai pirmyn, tai vėl atgal, žiūrėjo
į išsitempusius, baltus krumplius ir į kojas, atkištas priešais ir apautas
škerpetkomis, kurios viršuj buvo susiraičiusios.

    – Lekiam it kregždės. Aš jau pasiduodu, – tarė jis.

    Valentina tik pažvelgė: tai tau juoktis, sakė pašaipios jos akys. Jos
skruostai buvo sukaitę.

    Po valandėlės sulėtino ji valtį ir paklausė:

    – Ar jūs esat buvę pas marias?

    Antanas tarė sau: “Jinai, tur būt, nori mane paspęsti kalboje. Ką ji
mano?? Aha, dėl to ką pas senelį sakiau!” Ir prabilo:

    – Pernai senelis ten vasarojo.

    – Kaip atrodo?

    – Daug vandens, ir tiek. Iš pradžių apvilia – reikia su jomis
susibičiuliauti, įeiti į jų paslaptis ir užsispyrimus: lygiai kaip moteris.

    Valentina švilptelėjo.

    Antanas ironiškai tęsė:

    – Tik jūra apvilia iš pradžių, o moteris – pabaigoje.

    – Oho, žinovas!

    Ir ji nepatikimai atkišo lūpas, šitas jaunas ir žydinčias lūpas.

    – Beje, – ūmai nusuko ji kalbą, – pas jus buvo panelė Bronė?

    – Taip! Ir aš baisiai patenkintas. Tegu Viešpats pasigaili manęs! Ir
jinai paliko man sąsiuvinį – “Širdies kančios” stovi ten parašyta.

    – Skaitėt?

    – Kur iškęsi O, ten aistros, kraujas nerimstantis, dūsavimai ir ilgesio
naktys. Be to, ji prašė išbraukti silpnąsias vietas.

    – Pasitarnavot?.

    – Taip, perbraukiau nuo pirmos raidės ligi paskutinės.

    – Koks žiaurus!. Ir ką ji?

    – Pasakė ačiū.

    – Bet ji nieko sau mergaitė. Vertėtų apsisukti, ponas Antanai.

    – Dėkoju. Bet man dešimt jų nereikia.

    – Jau pakliuvot kuriai nors į rankas?

    – Ne.

    – Tada aš nieko nesuprantu.

    – Čia nėra ko suprasti: reikia tik žiūrėti tiesiai.

    – Tiesiai prieš save matot bokštą.

    – Valentina!

    – Jūs kad ir šaukiat, bet nespardykit pintinės. Kai išversit medų, ką
aš sakysiu seseriai Gertrūdai?

    – Jei paliesiu medų, ežero vanduo bus saldus, ir mudu gersim, kaip tas
pasakos mulkis: jis iš vienos bitės pririnko devynis stirnų kailius medaus.
Beje, ar dažnai matotės su seseria Gertrūda – juk giminės!

    – Taip, ji man labai, labai gera.

    – Dar pavilios.

    – Dievas žino, kas iš manęs bus. Kai kada taip sunku.

    – Valiute, visiems gi tas pat. Pavyzdžiui, ko aš galiu besitikėti –
nebent skatikinės tarnybos ir lankstymosi prieš kokį ministerijos asilą.
Graži mūsų kartos dalia. Ne, bet vistiek nenusimenu: kada nors aš būsiu
viršuj.

    Ir griežtai jis įsikabino į briauną.

    Ji paerzino:

    – Nebent vienuolyno viršininku.

    Antanas pasipūtė.

    – Ne, to jau neatsitiks.

    – Ir kodėl?

    – Kodėl? Hm, kodėl?.. Nepatinka, ir tiek. Aš noriu gyventi.

    – Visokių esama gyvenimų.

    – Jei norit – aš nemoku klausyti. Paskui, paskui. Ir kolei pasaulyje
yra tokių, dailių. Aš išgriaučiau ir devynis mūrus.

    – Juokus varinėjat.

    – Norit, kad rimtai kalbėčiau. Man rodos, kad mūsų vienuolynai
prasilenkia su savo pašaukimu: vietoj individualios nuosavybės jie pastatė
kolektyvų turtą. Šito dalyko aš nesuprantu – jeigu būti vienuoliu, tai tik
tokiu, kaip šv. Pranciškus Asižietis. Visi tavo ištekliai: kelionės lazda,
virvė ant strėnų, išmaldoj gauta duonos pluta ir Dievo artybė. Ir Dievo
žodis visiems, visiems. Tada ir žuvys klausosi, iškišę galvas iš vandens.

    – O gal pamėgintumėt dabar?

    – Valiute, aš rimtai šneku.

    – Gerai, tik jau nepykit. Beje, ką norėjau pasakyti? Aha, atsimenu. Jūs
pamirštat, kad yra visokių vienuolynų: vieni to siekia, kiti ano dalyko. Ir
įvairiais keliais.

    – Aš ir pasakiau, ką manau apie tuos visokius. Šiaip ar taip, jeigu man
reiktų ten stoti, – nuo ko saugok, Viešpatie, – pasirinkčiau vienišą ir
skurdų, kalnuose kur apsnigtą. O jus priglaustų sesuo Gertrūda.

    Tai jis pasakė liūdnai.

    – Ne, aš dabar niekam netikus, tarė ji ir valtį pasuko į vandens taką
tarp tankių meldų.

    Buvo jau atvažiavę. Valentina prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno
smėlio, kur įsimynė jos pėdos – nejučiomis siurbėsi į jas vanduo. Abu
ištraukė valtį ir lipo lėkštu, puriu šlaitu, nubertu akmenukų, varliakiautų
ir sudžiūvusių švendrų. Juodu priėjo pirmas pušaites, mažas, su skurdžiais
spygliais. Nuo smėlio ir pušų kvapo buvo šilta, aitru ir krūtinei skanu.

    – Žiūrėkit, – tarė Valentina.

    Jis atsisuko: anoj pusėj ežero Skaudvilių vežė dobilus. Ir žmonės, ir
arkliai, ir vežimas buvo toki tolimi. Viršum metamos kupetaitės atrodė it
koki svaidomi trupiniai: jie lekiojo greitai nuo žemės į Magdės glėbį ir
klusniai gulė vienas šalia kito.

    – Rodykit kelią, – pasakė Antanas. – aš čia nieko nežinau.

    – Klausau.

    Rado provėžas. Jos smėlyje buvo nežymios, bet toliau pušyne giliai buvo
išraikę taką. Medžiai didėjo, giria buvo tanki ir jauki, pilna šviesių
kamienų. Aukštai iškeltos viršūnės sūpavosi ir ošė. Šen ten pro žalius
lapus bailiai šypsojosi žemuogės: žiūrėjo į žmones, į medžių šakas ir
aukštą dangų tokios smulkutės ir trapios ir lyg stebėjosi šituo dideliu,
žaliu ir mėlynu pasauliu.

    – Už šito pasisukimo bus matyti bokštas, – parodė Valentina.

    Ji ėjo priešais ir taikėsi užminti ant žagarų, kurie traškėjo po jos
pėda.

    Tarsi pušims ant šakų pastatytas, kilo baltas mūras. Rodėsi, kad jis
nesiekia žemės, laikosi ore, pakibęs ant daugybės šakų ir šakelių, ant tų
visų aštrių spyglių ir žalsvų metūgių. Buvo kaip ir pusiau nugrimzdęs, nes
kyšojo tamsus langų stiklai, kuriuose tarpais sužėruodavo ir drebindavo
kaitrus spindulys. Atsimušę šešėliai slinko aukštyn skliautais, it lengvi
pieštuko brūkštelėjimai, ir baigėsi dviem bokšteliais – tarp šviesių kolonų
tuose bokšteliuose buvo matyti nedidelio varpo siluetas. Juodu buvo sargai
tam aukštam, taip ramiai ir galingai besistiebiančiam kupolui. Sunkus,
didžiulis, bet drauge ir lieknas jis buvo prasišovęs toli pro visas
viršūnes, įsiviešpatavęs ant visų medžių, romiai įsistebėjęs į rugių
vilnijimą girių lygumose ir ežero mirguliuojančias bangas.

    Kelias vėl pasisuko. Valandėlę juodu ėjo tylėdamu, kol Valentina
sustojo ir pasakė:

    – Štai.

    Jis ir pats matė. Priešais takas vedė ligi pat bažnyčios durų. Tarp
žalių pušyno sienų bažnyčia stovėjo šviesi ir aukšta, pilna giedrumo ir
tokia darni. Ją stebint rodės, kad ji neregėjo žiemos audrų nė rudens
niūrių dienų, kad jos nepaliete laiko nė žemės skaudžios atmainos. Ir
drauge buvo keista, kad, tokia daili, jinai čia glūdėjo vieniša, su keletu
prisiglaudusių namų, tokių pat baltų, vienų viena tarp amžino girių
gaudimo, tarsi užmiršta žmonių, įsiklausiusi į paukščių giesmes ir savo
viršūnę glaudžianti nakčia į dangaus žvaigždes, kurių kalbą ji supranta. Ir
dabar artinantis į ją buvo nedrąsu, varžė ji Antaną savo nuošalumu, savo
tyla ir tuo linijų bei skliautų žaismingu paprastumu. Jis pažvelgė į
Valentiną: ir ji buvo tyli, susimąsčiusi, tarsi ten traukiama ir
prieštaraujama.

    Be žodžio juodu nuėjo likusį kelią, ir Valentina paskambino prie vartų.
Antanas laukė, kol pro langelį pasirodys rimtas, pasninko išvargintas ir
raukšlėtas veidas: trakštelėjo sklendė, sugirgždėjo gegnės – jaunos,
kūdikiškos akys pasižiūrėjo į Valentiną ir nusišypsojo. Lyg kieno ranka
būtų loštelėjus jį atgalios, – nustebo, apsidairė, pats nežinojo ko
nesuprasdamas, lyg ką sau priešinga išvydęs.

    Vartininkė ir Valentina pasižinojo.

    – Sveikos, – tarė vienuolė. – Aš tuojau.

    Ji atidarė duris ir įleido į prieangį.

    – Mes seseriai Gertrūdai lauktuvių.

    – Pasilsėkite valandėlę: aš ją pašauksiu. Turėkit kantrybės – gerai
nežinau, kur ją dar rasiu.

    – O, nieko, – atsakė Valentina. – Mes tuo tarpu apsižvalgysim.

    Juodu vartė svečių knygą. Apveizdos akis iš lubų švietė juodviem ilgais
savo spinduliais. Pro langą buvo matyti rožių krūmai – tokių raudonų gėlių
Antanas dar nebuvo regėjęs. Nesulaukdami juodu išėjo laukan, į senus kapus
– kadaise čia būta vyrų vienuolyno. Apie tai sakė frateriai Urbonas,
Eleuterėjus, Silverijus ir kiti seni, nudilę vardai. Jis įsiskaitė į didelį
akmenį, pilną lotyniškų žodžių. “Hic jacet. Converte anima mea m requiem
tuam”.

    – Valiute, čia palaidotas.

    Jis nebaigė savo žodžių ir dairėsi aplinkui: josios nebuvo. Augo čia
krūmai, žėlė žolė, bet josios nebuvo matyti. Ne, jos nėra nei sode nei
prieangy.

    Neišmanydamas ką daryti, valandėlę luktelėjo – gal kur tyčia pasislėpė.
Nieko neišvydęs, pasuko į praviras bažnyčios duris, žiūrėjo linksmų,
krykštaujančių angelų aplink altorius, sekė mėlynus, žalius ir geltonus
šviesos ruožus vitražuose. Tenai, raudonam stikle, žibėjo, mirkčiojo
lemputė.

    Staiga sustojo: už pilioriaus klūpojo Valentina.

    Sumišęs traukėsi atgal. Tyliai, tyliai, bijodamas, kad jinai
neišgirstų, grįžo prie durų ir atsisėdo ant aukštų laiptų. Jam rodėsi,
tarsi vos nepadarė kažko šventvagiško, kad vos neįsibrovė į svetimą sielą
ir nesuardė to, ką ji gal su dideliu rūpesčiu buvo sutelkusi ir viena sau
išlaikiusi – tą truputį ramybės, taikos su savim, tos paguodos, kuri tik
vienatvėj tave kartais aplanko: mažas pūstelėjimas, ir ji nuskrenda ir jau
negrįžta. Jis sėdėjo ir laukė jos, akis įsmeigęs į didelius akmenis po savo
kojų. Taip, jinai išeis pro šitas duris, jis išgirs jos žingsnius, ir ji
nustebs, išvydus jį. Ir jis laukė.

    Štai girdėti kalbantis. Jis pakėlė akis. Kaip, kada jos išeita, ar ji
kitas duris rado: takeliu šnekėdamosi ėjo Valentina ir jau senyva vienuolė.
Bus tai sesuo Gertrūda, – pamanė jis.

    Valentina jį pastebėjo, linksmai numojo ranka, ir juodvi artinosi prie
jo: viena liekna ir jaunumo pilna, su lengvu vėjeliu plaukuose, antroji –
juodu rūbu plačiai įsirėmusi į žemę, su daugeliu metų skruostuose.

    Tada jisai pakilo, nusileido laiptais ir ėjo pasitikti judviejų.
IX
MARGAS RAŠTAS
Esu laimingas, kad neturėjau

progos Jums išsiųsti laiško,

kurį parašiau.

    John Keats “Senas mano vilke,

    Atsiskiriant gyreisi, kad jau baigi galąsti savo trisdešimt antrąjį
dantį į trisdešimt antrąją Gabrielę ar Viktorija – pamiršau, kaip ji ten
vadinasi. Linkiu tau daug laimės, ypač gi kad esi pusbrolis, mane
supažindinęs su pasaulio gudrybėmis – kaip kaklaraištį nešioti, kaip
orientuotis politikoj ir kokia moteriška žvaigždė Jūsų aviacijos padangėje
ima žibėti. Taip, Tu vienas jas lesei, tas žvaigždes, kaip anas pasakos
gaidys, ir man Tavęs truputį gaila: Tu jau esi beveik perkeliavęs žemės
išmintį ir su nusivylimu dairaisi murmėdamas: “Vanitas, vanitas”. Bet aš
Tave truputį myliu. Nepyk, aš Tave myliu visai ne dėl Tavo sielos –
niekados negalvojau, kad Tu ją turėtum. Tu man atrodai, lyg būtum be
sielos. Dievas Tau ją pamiršo įdėti, ir Tu pamiršai Dievą – ėmei ir
pamiršai. Myliu už taip gražiai aptemptas kelnes, už tą šmaikščią
lendraitę, kuria smagu tekštelti per aulus, už tuosius ūsiukus ? la Anthony
Eden, už visa tai, ką Tu man davei suprasti apie pasaulio, daiktų ir žmonių
išorę.

    Ir štai skubu paskelbti Tau savo įspūdžius: esu savo pavasaryje. Aš
žydžiu. Man taip gera, kad grįždamas nuo kelio nurenku bites, kai jos
pailsusios vakare nukrenta: bijau, kad jų nesuvažinėtų ar genamos karvės
nesumindžiotų. Man viskas dabar kitaip: ir saulė, ir žvaigždės (tikros,
astronominės žvaigždės!), ir Vincukas, ir senelis – aš visus juos noriu
išbučiuoti. Bet dar mieliau šitą auką atiduočiau vienai. Ne, apie ją
negaliu juokų kalbėti. Ji mano pirmoji, mano gražiausioji, mano vienintelė.
Kai ją pamatau vieškely, aš netenku drąsos. O lėtumas yra nuodėmė prieš
meilę – tai ne mano, bet vieno išminčiaus žodžiai. Beje, Tu nėsi vertas,
kad Tau apie ją kalbėčiau. Ir bijau, kad manęs nepasitiktum su visais savo
ironijos ištekliais. Aš Tau papasakosiu kuklesnius dalykus, apie senelį,
apie naujus pažįstamus, apie ežerą ir viena sodybą prie vandens.

    Mano vaike, senelis džiaugiasi Tavim ir aną dieną minėjo Tavo dangiškus
pasisekimus. Jis buvo tada neapsakomai patenkintas Tavo apsilankymu, ir nūn
dirba jis kaip skruzdėlė. Kartais šlubuojantį susitinku jį pušyne. Lyg
žuvis prasižiojęs, geria jis aitrų, sausą kvepėjimą: “Visiems metams turiu
prisikvėpuoti”, sako jis ir tuoj ima šnekėti apie tos ar anos klebonijos
archyvą, apie senoviškus pastatus, apie bičių ūkį ir vebrų kolonijas prieš
keturis šimtus metų. Kartais jį apima neapsakomas teisybės troškimas, kad
ima griaudėti, kaip vikriausias pamokslininkas. Tada aš nežinau, ar jis
mane bara, ar moko, ar myli. Dar vakar jis mane graudeno, tarsi aš būčiau
tironas su geležiniu batu ant prislėgtųjų nugaros: ,;Mano sūnau, – jis
kalbėjo, – štai ateina visokių pranašų ir skelbia savo tiesas ir įstatymus.
Bet žinok, kad viena tėra tiesa ir vienas įstatymas: laisvas žmogus
laisvoje tautoje. Jeigu valstybė nebus sudėta iš laisvų ir stiprių
asmenybių, jeigu tauta bus vedama, kaip aklų žiurkių kaiminė, – be savo
žodžio, be savo ištarmės ir valios, suvaržyta iš visų pusių lankais – tada
jinai subyrės, bus bedvasė ir liūdna. Ir ją išvaduos tik amžini dorovės ir
laisvės dėsniai, kurie niekados negęsta, nors kupromis apaugę nykštukai
juos badytų pirštais ir tyčiotųsi”. Aš išklausiau su nusidėjėlio mina ir
savo sieloj žadėjausi pasitaisyti, jeigu esu nusikaltęs. Rimtai kalbant,
senelis sako tiesą: kiekvienas pilietis, o ne vien kuris paskiras žmogus,
turėtų jausti atsakomybę už visą tautą ir valstybę ir elgtis taip, lyg jo
rankose būtų visa valdžia. Tik, susimildamas, nesišiaušk: aš visai neketinu
iš Tavęs paveržti visos galybės, kurią Tu savo dešinėje laikai. Ir tokiems
grobuoniškiems planams aš nėsu visai nusiteikęs. Šiandie man užtenka eglės
palangėj, volungės, jovare pranašaujančios lietų, muzikos.

    Ehe! Klebonas Motiejus tikrai keistas žmogus. Jis vaikščioja taip
susiveržęs juosta, kad užpakaly klostės atsikiša, lyg būtų krakmolytos. Ir
visados jis susirūpinęs, bailiai dairosi ir pilnas nepaprastų regėjimų.
Vieną pusę savo sielos jis yra skyręs dangaus karalystei, brevijoriui ir
parapijai, o antrą – vargonams. Aš muzikoj esu be kojų ir be rankų, tačiau
ji mane tiesiog mušte užmuša. Ir kaip buvau nustebęs, kai klebonas mums aną
dieną sugrojo Bachą, Francką ir dar kažką. Grojo jisai dailiai – kaip
cherubinas, kaip Šv. Cecilija! Vėliau man Valentina pasakė, kad kunigas
Motiejus buvo studijavęs Varšuvoj ir Leipcige muziką, bet dėl silpnos
sveikatos jau dvidešimti metai užsidarė šiam miestely, kur pušys, eglės,
ežeras jį laiko gyvą ir leidžia jam stypčioti, kaip žiogui, savo sode,
šventoriuje ar klebonijoje. Jis ir Valentiną krikštijo – štai kodėl aš į jį
žiūriu, kaip į retą, privilegijų pilną vyrą. Įsivaizduok, klebonas matė ją
mažytę, baltam priegalvėly su mėlynu kaspinu. Bet akis – akis jau ir tada
jinai turėjo mėlynas ir nuostabiai dideles. Kai aš matau kleboną einant
vieną mieste ar važiuojant pas ligonį, jis man atrodo toks nesavas šitoj
parapijoj, tarp šitų ūkininkų, tarp šilų ir medžių. Aš pastebėjau, kad
žmonės, kurie negali bent iš dalies eiti likimo jiems skirtu keliu, ir
fiziškai atrodo ypatingi, keisti, lyg juos nuolat graužtų ir kankintų
neregimas skausmas, kuris ilgainiui atsimuša jų bruožuose. Ir klebonas
Motiejus, taip man rodos, vaikščioja Kirbynėj lyg tremtinys, nesijaučia
savo vietoj, gal kankinasi ir gailisi. Ir dvidešimt metų – dvidešimt metų
jis taip jau eina per pasaulį, niekeno nesuprantamas – kam čia labai rūpi
jo vargonai, jo muzika. Dėl to jis darosi lyg ir bailus – nenori, kad keno
grubūs pirštai šiurpiai paklebentų į užsidariusią jo sielą, kurioje jis
visas, su kūnu ir dvasia, susitraukia, nelyginant ežys į savo spyglius.
Taip mano Valentina, taip ir aš pats galvoju. Kai jis pamato Valentiną,
tuoj nudžiunga, trinasi rankas, dar įžūliau glostosi savo pliką viršugalvį.
Valentiną čia visi myli, ir aš pavydžiu, net ir žvejui Kostui pavydžiu.

    O labiausiai man nepatinka inžinierius Modestas Būdžiūnas. Kai jis su
savo motociklu birbia per Kirbynę, tai nori, kad juo stebėtųsi ne tik visos
Sorės ir Rebekos, bet ir ožkos su žvirbliais bei kuosomis. Susitikę mudu
esam tobuliausio mandagumo pavyzdžiai. Ką ten Tavo pentinų cinksėjimas
prieš mudviejų gestus ir žodžius! Ir pikčiausia, kad jis pažįstamas su
Valentina, ir aš nepajėgiu suvokti juodviejų padėties – ir savo padėties.
Atrodo, kad Valentina su juo nuo seniau bičiuliaujas, be to, jis su jos
tėvais gerai sutaria. Jis su ja kalbasi, lyg po vienu stogu būtų augę ir
su. tuo pačiu šaukštu valgę. Žinoma, jis čia išlaiko viršenybę, žiūri į ją,
kaip į mažą vaiką, kuris turi jo klausyti ir stebėtis jo išmintim.

    Betgi jis turėtų suprasti, kad Valentina kasdie stiebiasi aukštyn į
dangų – tokios lieknos, tokios dailios Tu, senas vilke, tikrai nebūsi
matęs. Kiekvienas jos žingsnis – ištisa muzika!.

    Taigi, aš tau noriu pasakyti, kad ir aš su Valentina randu šneką ir, be
to, nežiūriu į ją taip, lyg stovėčiau Šatrijos kalno viršūnėj, o ji ten
būtų kažkur klony. Bent ligi šiolei ji man tarė kuklius, kasdieniškus
žodžius, gerus ir paprastus žodžius, kurie jos lūpose atgyja, gauna
nepaprastą skaidrumą ir žavesį. Vos ji ištaria “ežeras”, tuoj man
pasivaidena visos Geisaties valtys, visi venteriai ir tinklai dugne, visos
eketės žiemą ir visos lydekos su savo pelekais, su aštriomis žiotimis ir
tamsiomis nugaromis. Aš tapau be galo budrus. Esu kaip lapė, bėganti
trake. Ir kartais man rodos, lyg jos balse, jos žodžiuose pastebėčiau
abejojimą, nepasiryžimą, baimę daryti ar nedaryti. Ji, vargšė paukštelė,
man kalba taip, lyg ateitis prieš ją būtų apniaukta, lyg ji nežinotų kur
dingti. Tie “aš niekam netikus” mane smarkiai nupurto ir graudina. Aš tada
jaučiu gailestį, aš nežinau nei ką tarti nei ką beveikti. O tuo tarpu Bronė
Šveliūtė man švokščia: “Valentina tokia apsisprendusi”. Aš nežinau, kaip
gyvenime galima apsispręsti. Kartą apsisprendęs – žmogus jau palaidotas.
Tokiam klebonas Motiejus gali ant grabo numesti pirmą grumstą. Tikras
gyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai nežinai, kur nakvosi,
nors kelionės galas aiškus, pragariškai aiškus: visi prie vienų vartų
atsidursim. Bet kelionėje duokim sau truputį laisvės ir netikėtumo.
Nepasenkim, sulaukę dvidešimties metų. Kiti ir gimsta jau su Lozoriaus
inkapėmis – į gyvenimą išeina dvokdami lavonu. Aš skelbiu nuotykį, kelią
pilną vingių, pilną netikėtų, iš anksto neapskaitytų grožybių. Kaip malonu
rasti, ko nėsi savo plane numatęs. Ar aš prieš metus žinojau, kad
susitiksiu Valentiną, kad iš galvos eisiu dėl jos pakeltų antakių, dėl
josios smakro linijos, dėl jos krūtinės kilnojimosi – plaka, plaka ten
neapsakomai gera širdis. Aš taip norėčiau išgirsti jos tvinksėjimą. Dieve
tu mano!.. Ir ko Valentina anądien taip meldėsi vienuolyne – kokios
paguodos, kokio sprendimo, kokio Dievo jai reikia? Ji taip gera, palyginus
su manim, ji tokia gera, kad nesuprantu, kam jai dar maldos ir budėjimas
savo sieloj?. O Valentina! Valentina! Ne maldą, o tik vieną žodį, mažą,
nedrąsų žodį aš norėčiau tau sukuždėti.

    Mielas Kazy! Aš ją pažįstu neseniai, bet myliu nuo pat amžių pradžios,
myliu ją už visą praeitį, kada jos neregėjau. Tu iš manęs nesijuok, Tu,
kurs esi vaikščiojęs ir į šiaurę ir į vakarus ir visur sutikęs palankumą. O
aš tik nūn išvydau stebuklą, aš galiu kartoti su vienu poetu: “Moteris yra
gražesnė už visą pasaulį, kuriame aš gyvenu, – ir aš užmerkiu savo akis”.
Aš gerai matau, kad čia mano beveik pirmas, visus mano lūkesčius užpildąs,
vienintelis, daugiau. nepasikartosiąs įvykis ir susitikimas. Man leista tik
sykį žydėti. Aš esu kaip gulbė: čia pastaroji mano giesmė. Jei Dievas duos,
šita giesmė bus ilga. Aš noriu, kad ji būtų ilga, amžina, kad nueitų anapus
žvaigždžių.

    Ir nūn aš save stebiu, mano akys atsimerkia vis plačiau, man visi
daiktai kitaip atrodo. Keisčiausias dalykas gi meilė. Broleli tu mano, aš
tikrai ją myliu! Kai su Valentina esu, viskas atrodo taip paprasta, mes
sakomės negudrius žodžius, juokiamės, pašiepiame vienas kitą – aš noriu
manyti, kad meilė susideda iš šitų mažų dalykėlių, kurie kraujasi į didelį
laužą. O tas laužas juo smarkiau dega, juo nuo Valentinos esu toliau, juo
ilgiau jos nematau. Tada aš gailiuosi, kad nepakankamai įsižiūrėjau į jos
alkūnės vingį, vėl noriu gėrėtis jos skruostų gūbreliais, jos nosies
išlenkimu. Aš galiu valandą, dvi nieko neveikdamas sėdėti girioj ir
apmąstyti Valentiną. Aš ją tada vaizduojuosi, ją matau prieš save,
patenkintas šypsausi, imu už rankos ir kalbu, gražius žodžius kalbu, aš
jaučiu ją daugiau negu visą, tarsi ji būtų apkerėjus orą, nupjautų dobilų
kvepėjimą, tarsi jos kraujas plaktų ir šitam ąžuole, po kuriuo sėdžiu. Ne,
aš negerai sakau, ji ne daiktuose yra, tik manyje, aš ją jaučių savo
alsavime, savo nerime ir savo rūpesčiuose. Visi mano gestai, kiekviena
mintis prasmės turi tik sąryšy su jąja, jos šviesoje. Dėl to aš net
linkęs manyti, kad meilė yra galingesnė, kada aš nuo jos, tos mergaitės,
esu atskirtas: kai mudu matomės – mudu matomės tik save. Kai mudu esam toli
nuo vienas antro – mūsų vaizduotė ima regėti dar didžiau, ji mylimąją mums
pristato dar gražesnę, lyg kokį stebuklą. Toji vaizduotė supina į daiktą
visus ilgesius, visus atodūsius, visas buvusios laimės mintis, kiekvienas
pabučiavimas tada grįžta į mus, kaip ugnies srovė, kiekvienas atodūsis esti
karštas ir alsinantis – ir štai mes neregim vienas antro, bet meilė mus
rauja ir neša dar tvirčiau, mes pagaliau nežinom ribos tarp tikrovės ir
vaizduotės, nežinom ribos tarp vienas antro. Ir tada pajuntam dar didesnį
skausmą vėl susitikti vienas antrą, pasižiūrėti į akis, į lūpas, išgirsti
tikrą atodūsį, nepadidintą, kad galėtume prasiblaivyti ir praregėti ir būti
žmonės, o ne nei demonai nei angelai, paskendę gaivalingam šėlsme”.

    Rimtas, susiraukęs jis perbėgo laišką. Atsilošė ir dundeno kulnimis į
grindis. Paskui ryžtingai atskleidė savo pastabų sąsiuvinį, ten įdėjo raštą
ir tarė sau:

    – Tegu liks čia. Niekados nereikia atverti širdies.

    Tai pasakęs užsikabino duris ir susitelkęs jieškojo savo skyriaus iš
“Also sprach Zarathustra”. Radęs skaitė:

    “Mano brolau, vienų vienam aš turiu tau klausimą: kaip švino luitą metu
šį klausimą į tavo sielą, nes noriu žinoti, kaip gili jinai.

    Esi tu jaunas ir trokšti kūdikio ir moterystės. Tačiau aš tavęs
klausiu: ar esi žmogus, kuris gali kūdikio trokšti?

    Ar esi tu nugalėtojas, savęs valdytojas, pojūčių valdovas, savo dorybių
viešpats? Taigi aš tavęs klausiu.

    O gal iš tavo troškimo byloja žvėris ir reikalas? O gal vienatvė? O gal
nesantaika su savim?

    Aš noriu, kad kūdikio ilgėtųsi tavo pergalė ir tavo laisvė. Savo
pergalei ir savo išsivadavimui privalai pastatyti gyvą paminklą.

    Tu privalai statyti aukščiau už save patį. Tačiau tu pats turi būtį
pirmiau pastatytas – tiesus kūnu ir siela.

    Ne tik į tolį privalai augti, bet ir aukštyn! Ir čia tau tepadės
moterystės sodas!

    Tu privalai kurti aukštesnįjį kūną, tą pirmykštį judesį, iš savęs
beriedantį ratą, – tu Kuriantįjį privalai sukurti.

    Moterystė: aš taip vadinu dviejų valią sukurti vienam, kuris yra
daugiau už tuos, kurie jį sukūrė.

    Štai tesie tavo moterystės prasmė ir tiesa.”
X
NAMUOSE
. aš buvau drauge su juo

visa tvarkydama ir gėrėjausi

kasdie, žaisdama visą, laiką

jo akivaizdoj.

    Pat. 8
    NIEKO Antanas nerado sode, nieko nesusitiko po klevu ir kieme, kur
vaikščiojo baltas gaidys su raudonais žandais, o patvartėje, pasislėpusios
nuo spindulių, stovėjo avys ir mieguistai atrajavo. Kai kuri jų
susimąsčiusi laižė apirusią, molinę sieną, kurioje širšės gręžė sau skyles.
Saulės nuberti, epušės lapai šlameno anapus kluono ir marguliavo, tarsi
būtų stikliniai. Namuose buvo tylu. Ir nejauku darėsi vienam čia laukiant.
Rodėsi, kad gyventojai susislapstė kur nors dideliam, nūn apytuščiam kluone
ir pro plyšius stebėtų ateivį. Vienu tarpu vaikinui šmėstelėjo, lyg už tų
sunkių sienojų būtų ne žmonės, o kokios dvasios, susibėgusios iš laukų, iš
alkų, iš girių tankmės – jų buvo prigužėjęs pilnas kluonas, jos grūdosi
prie kiekvienos spragos ir stebėjosi. Štai jų kuždesiai tuoj sušiurens
kieme. Ne, tik višta sukurkė, primerkta akim sekdama vanagėlį – rėkdamos jį
persekiojo kregždės.

    Tada nuėjo į pirkią ir pabeldė į duris. Niekas neatsiliepė. Atsidarė ir
sustojo ant slenksčio. Viduje buvo pritemę. Pro audeklines užuolaidas
sunkiai košėsi medaus spalvos reti spinduliai. Asla buvo šviežiai
išbarstyta smėliu, kuriuo basos kojos buvo išmintos ligi stalo – vienų
vienos pėdos. Kampinėje Žolinės paveikslas buvo apkaišytas alyvų šakomis, o
nuo pečiaus sklido neseniai nulaužtų kiečių kvapas – ten kur nors turėjo
būti pakabinta šluota musėms sulįsti. Prieblanda ir tyla Antanui priminė
savo namus, tą laiką, kada sirgo mama: tuomet ir jis ir Onutė vaikščiojo
ant galų pirštų, bijojo šnekėtis ir nusigandę slankiojo palei užskleistus
langus.

    Dabar jis panoro žengti šituo geltonu, dar drėgnu smėliu, kaip juo
braidydavo mažas būdamas, semtis jo rieškučiomis ir sklaistyti pro pirštus.
Tačiau nedrįso paliesti švarios, rūpestingai nubarstytos aslos, tik galu
bato įspaudė žymę prie slenksčio ir atsigręžė į lauką. Ko jis dabar troško,
jeigu nieko neras, – tai nueiti pas bites, išsitiesti žolėje ir klausytis
jų zurzimo viršuj galvos, klausytis kaip dūzgia jų aviliai, pilnį begalės
skabrių darbininkių, pilni gilios ir nesuprantamos šnekos.

    Jis atsikėlė vartelius į sodą, bet pastebėjo kitam pirkios gale darželį
ir prisiartinęs atsirėmė į stulpą. Ilgus ir aštrius, kaip durklą, tiesė
vilkdalgis savo lapus, tarp kurių skleidėsi tamsiai mėlynas žiedas. Žemai
aplinkui šitą gėlę augo smulkios ir bailios saulutės – raudonos ir baltos
jos žėlė mažais kupsteliais, susispaudusios viena prie kitos, tarpais
susisiekdamos su plačiai atmerktomis, aksominėmis našlučių akimis:
stebėjosi šitos akys ir juoda žeme, ir obels šaka, ir raudonu čerpių stogu,
ir debesiu keliauninku ir neišmatuojama dangaus gelme. Už buldino krūmo,
kuris žydėjo taip baltai, tarsi būtų apsivilkęs krikšto marškiniais, buvo
girdėti lygiais dūžiais kažką dunksteliant – kaip ir vandenį kas
sklunduriavo ir pilstė. Iš šito pliūskavimo, iš šitų žydrai ir geltonai
atvertų ir kvepiančių taurelių smelkėsi ramybė ir užmarštis. Buvo gera ir
vieniša. Ir sielą apėmė sustingimas, visi daiktai mirgėjo akyse,
nepaliesdami sąmonės. Ir darželio pinučiai, ir svirties viršūnė ten pro
medžius, ir jovaro aukštai iškeltos šakos nūn rodėsi kažkaip tolimos ir
apkerėtos, keistoj šviesoj skendinčios. Antanas jautė, kad tarp daiktų ir
jo sielos nutrūko ryšys, kad jo dvasioj jau neatliepė nei gandro kalenimas,
nei lėtai skrendąs kovas, nei bičių dūzgimas: visa tai gaudė ir mirgėjo pro
jo akis, bet nesiekė jo vidaus, tarsi jis nuo pasaulio būtų atskilęs, tarsi
laikas būtų sustojęs bėgti, o jį patį nuo daiktų būtų dengęs didelis
stiklinis vožtuvas. Toliau ten mirguliavo įkaitęs oras viršum arimų. Krūme
pragydo paukštytė, pragydo viena sau, jos giesmė traliavo pro šalį, sklido
graži ir laiminga, bet tokia svetima, atsimušanti į sustingusią,
užsidariusią sielą. Ir susyk jo dvasioj tapo nei tai sunku, nei tai tuščia.
Neaiškus skausmas, graudumas nusmelkė jį. Tyli kančia graužėsi nejučiomis,
kančia dėl to, kad nei daina nei gėlė negali prakalbinti jo, kad nėra ryšio
tarp jo paties ir viso, ką jis mato, kad viskas čia vyksta kaip burtuos,
kuriuos jis stebi pro stiklinį, slėgiantį gaubtuvą. Ir paukštytė traliavo,
ir kovas jau nuskrido, ir epušės lapai mirguliavo už kluono, ir buvo taip
tylu ir ramu.

    Už buldino krūmų buvo susilenkusi Valentina ir laistė gėles. Antanas,
ją pastebėjęs, valandėlę žūrėjo apstulbęs, neišsiblaivęs. Stipriai,
stipriai ranka suspaudė grubų stulpo viršų. Net suskaudo. Vėsus šiurpas
perėmė vaikiną. Paukštytė čiulbėjo taip giedriai.

    O ten buvo Valentina. Laistydama ji palengvėle slinko į dešinį šoną. Iš
pradžių ji buvo matytį tik pro langelius buldino šakose. Iš krūmų pasirodė
jos alkūnė, sukrutėjo petys. Lėtai jį pilstė vandenį, ir žemė aplinkui
tulpės stiebą pajuosdavo. Jinai baigė kibirą, išliejo paskutinius lašus ir
atsistojo. Galva jai turėjo susvaigti: ji pridėjo ranką prie smilkinio, lyg
save prisilaikydama, kad neparpultų. Saulė, prasimušusi pro medžius,
kaitino, ir žiedai buvo nuleipę. Valentinos plaukai, truputį pasipūtę,
atrodė dar šviesesni, negu paprastai: tarsi į juos būtų prisigėrę šitų
kaitrių spindulių, kurie iš vidaus spindėtų. Jinai, apsivilkusi balta
suknele, stovėjo visoj šitoj lapijoj ir žiūrėjo į ežerą. Žiūrėjo
nejudėdama, lyg ilsėtųsi po didelio darbo ar būtų pilna svarių minčių.
Staiga ji neramiai krustelėjo ir apsidairė. Atsisukus žvelgė į avilius, į
sodą – arti savęs jinai kažką bus pajutus. Vos pastebimas šešėlis,
nejaukumas joje dumstelėjo: štai kas nors eina, ar stovi, ar selina
netoliese, kur nors už tvoros, už obels ar kriaušės.

    Valentinos akys susimerkė. Jį pastebėjo savo svečią ir mostelėjo ranka.

    – Tu atėjai? – tarė ji.

    Ir nuraudo.

    – Atsiprašau, ponas Antanai, – teisinosi sumišus, – aš pati nežinau,
kaip čia pasidarė.

    Bet jisai buvo laimingas. Ji turėjo apie jį galvoti, ji savo mintyse
bus su juo šnekėjusi ir laikė jį namiškiu, savo šeimos nariu giliai
širdyje. Tasai netikėtas “tu” jam kalbėjo apie Valentinos slepiamus
mąstymus, apie tą pasaulį, kurį kiekvienas žmogus nuo kitų gina ar tai
ironijos, ar pašaipos, ar mandagumo, ar atkaklios tylos ir išsisukinėjimų
skydu.

    – Išvažiavo tėčiai? – klausė jisai.

    – Viena likau namuose.

    – Gi broliai, sesuo.

    – Izabeliukė išvažiavo – su dūdomis išvažiavo: per ašaras išsiprašė.
Na, o Petras turi savo rūpesčių: rožę į atlapą, kepurę ant ausies.

    – Dar kas išneš – moteriškam tiek pavojų.

    – Turiu du sargus. Ir koki dar vyrai!

    – Na?

    – Juozukas su Jokūbu.

    – O, juodu tikrai atgins nuo visų priešų.

    – Ir dar šitas.

    Ji parodė į Tarzaną, kuris spraudėsi pro pinučius, gailiai unksdamas.
Įsimalinęs nusipurtė ir tingiai vėžliojo prie Valentinos, baltakiuodamas į
Antaną.

    Pro vartelius su nauju kibiru įsirito Jokūbas. Jis stabtelėjo, pamatęs
svečią, ir iškišo visus dantis – miela jam buvo šypsotis. Tačiau susigėdo,
kad gali būti negražu taip vaipytis, smarkiai susičiaupė ir įsiręžęs
tabalavo vandenį. Antanas jam pasakė labas, o jis čiupo kepurei už snapo,
jį stuktelėjo aukštyn, skersuodamas į Valentiną, kuri jam tarė:

    – Užteks, Jokūbėli.

    Vaikiščias apsilaižė: kaip dailiai čia jį pavadino.

    – O kur Juozukas?

    – Juozukas! Ogi anakur. matote, vage. Po beržu – pailso toliau eiti.

    – Bėk pas jį. Tik nepalik vieno!

    – Ne-e!

    Ir jis nustraksėjo tiesiog per lyses, mataškuodamas skvernais ir
atbrizgusiomis, ilgomis rankovėmis.

    Valentina toliau laistė. Ji buvo priklaupusi vienu keliu, ir tarp
menčių jai buvo dabar įdubimas, ties kuriuo suknelė nežymiai prisiplojo ir
raukšlėjosi. Ant rankos jai nutūpė skaidriai raudonas vabalas, išsipuošęs
žaliais, žvilgančiais dryžiais. Jis rėpliojo, jieškojo pirmutinėmis
kojytėmis kelio ir kilnojo savo smailą, taip pat žalią nosiukę: jis turėjo
jaustis kaip miške tarp medžių. Štai jis ėmė burti paskutinėmis kojomis,
sustingęs vietoje: įsipainiojo į plaukus rankoje ir negalėjo toliau
repetoti. Valentina ramiai sekė jį.

    – Tai ir pakliuvai, – tarė jinai. Paėmė ir išpainiojo vabzdį. Užsidėjo
ant piršto ir iškėlė:

    – Na, skrisk.

    Dryžuotasis pakėlė raudonus sparnus: po apačia jo turėta dar ir kitų,
plonutėlių, permatomų žėručių.

    Ir nulėkė.

    – Laimingos kelionės, – jį palydėjo Valentina.

    Baigė laistyti ir susimąstė.

    – Šiandie man gali būti blogiau, kaip Tarzanui.

    Ir ji užgręžė šuniui ausį.

    – Bitės rengiasi spiesti, – ji kalbėjo.

    – Nagi, parodykit – aš jas susemsiu.

    – Nebūkit toks greitas: jos dar nelekia.

    Juodu išėjo į sodą. Aviliai sunkiai dūzgė. Vienas jų, kaip varške, buvo
aplipęs bitėmis. Jos nelėkė į darbą, buvo susimetusios į kamuolį aplink
laktą, kitos nirtėdamos lakstė siena, kilo į orą ir zirzė aplink šakas,
pamiršusios laukus ir gėles. Valentina žiūrėjo susirūpinusi, beveik
nelaiminga.

    – Iš tikrųjų, kokios netikusios bitės – vos tėtis išvažiavo, tuoj ir
išėjo iš proto visas avilys. Negalėjo ar vakar spiesti ar palaukti rytojaus
dienos.

    – Gal dar nelėks, – guodė Antanas.

    – Taip, o bijoti reikia. Tėtis jokiu būdu nenorėtų pražaidoti
spiečiaus.

    Ji pažvelgė į sodą: ten po obelim buvo suolas – stora lenta, prikalta
ant dviejų kuolų.

    – Einam, ką čia stypsosim!

    Juodu susisėdo, tarp savęs palikę išmintingą tarpą. Antanas manė,
geriau būtų, kad nuotolis tarp juodviejų sumažėtų. Pavydžiai žvairavo į
tuščią vietą, lyg ją būtų užėmęs žmogus ar nematoma, kliudanti dvasia,
drąsinosi arčiau pasislinkti, tačiau jį varžė mažiausias palinkimas į
Valentinos pusę, nes galvojo, kad jinai žino slaptą jo troškimą, skaito jo
smegenyse: išsiduoti, padaryti tai, ką tave mano padarysiant kitas, – jam
atrodė savęs pažeminimas. Ir juo geidė, kad juodviejų keliai, juodviejų
alkūnės susiliestų, juo jautėsi kebliau: stiprėjo įsitikinimas, kad jis nė
sprindžio nepriartės, lyg juodu būtų skyręs koks daiktas, sunki,
nepajudinama uolos skeveldra. Šita kliūtis ėmė jam augti, tapo akla, būtina
siena, nors drauge jame ruseno viltis, kad visa painiava, ta sunkenybė
turėtų kažkaip netikėtai dingti. Po kojomis, kvepiančiam šiene, mirguliavo
nuo šakų atsimušę šviesos ir šešėliai – jie žaidė, čia geso, čia vėl
skaidrėjo ar raibuliavo, kaip vanduo, derindamiesi į lapų virpėjimą ir lėtą
viršūnės sūpavimąsi. Geltoni, vėsūs ruožai glaustėsi Valentinai ant kojų,
drebėjo ir slankiojosi, tarpais visai išnykdami, susimaišydami. Štai
spindulys prasiveržė tiesiai ant bato smaigalio, ant pakilusio, nuogo pėdos
gūbrelio už baltos sagties.

    – Laiminga saulė, – šiurkščiai ir nuoširdžiai sumurmėjo Antanas.

    – Na, dar pradėsit ant jos pykti, – nusijuokė Valentina.

    Ir ji atrėmė ranką į tuščią vietą. Oda ties riešu ir ties alkūne
pasiraukšlijo, smulkios vagutės susipynė ten viena su kita. Jis stebėjosi
šitais plonais, ilgais pirštais, stebėjosi baltomis delčiomis naguose.
Tenai, kur baigėsi rankovė su raudonomis strigomis, jis matė tris rudus
spuogelius, – ir jam viskas buvo taip miela, kad manė: štai apkabins jos
įremtą plaštaką, suspaus ją taip smarkiai, taip smarkiai, kad Valentinai
net ašaros ištrykš. Ir juodu paskui abu juoksis, ir ji bars jį. Graudžiai
jis galvojo, kad to niekados nepadarys – tai neperšokamas šuolis, tai
žingsnis, kuris nebus nužengtas. Ir kas jam kliudė, kas kliudė! Papurtė
galvą, su savim ginčydamasis, susikrimtęs. Anoj pusėj antai mažais pirštais
išsiskyrė nuo kitų ir ties sąnariais atrodė truputį išlinkęs, lyg kreivas.

    – Tai gerai bitėms, – atsiduso jisai, – kur nori, ten laksto. Kai aš
buvau mažas ir ganiau avis, verkdavau iš pavydo, kad negaliu skraidyti kaip
vyturys, kaip tas strazdų pulkas. Ypač pavydėjau gandrui, kai tas suko ratą
netoli žvaigždžių.

    – Jums ir dieną žvaigždės šviečia.

    – Nesvarbu, ar jos šviečia ar ne, bet svarbu, kad manome, jog jos
šviečia. Čia ir glūdi visa tikrovė.

    Valentina nepatikimai žvelgė į jį. Ji norėjo kalbėti, bet susilaikė ir
susivaržius atitraukė ranką.

    – Ką gi sudūmojot? – tarė jis.

    Jos akys smarkiai sumirkčiojo. Antanas buvo pastebėjęs, kad ji, kai
jaučia keblumą ar nori sunkesnį dalyką pasakyti, sumirksi greitai, tarsi
būtų netikėtai užklupta, nustebinta.

    – Na?

    Valentina ryžosi:

    – Ponas Antanai, kodėl jūs taip baisiai į mane pasižiūrėjot anąsyk pas
senelį?

    – O, Viešpatie! – sušuko jisai.

    Jam buvo linksma ir gera.

    – Aš gi maniau, kad jūs vadinatės Marytė: taip buvau jus apkrikštijęs
ežero vandeniu. Man buvo gi keista, išgirdus kitą vardą. Valentina!
Pasiutiškai gražus vardas!

    – Olelia!

    – Na, neimk juoktis iš manęs, kad nesusipeštume.

    – Nebijau – Juozukas atgins.

    – Ligi prisišauksit.

    – O kas ten.

    Vaikas, lyg pempukas, kiepsėjo takeliu. Aplink jį zujo ir žolėje
vartaliojosi Tarzanas. Berniukas nėjo tiesiai prie sesers, apsuko didelį
lanką, prisiartino skersas ir atsistojo Valentinai tarp kelių. Abu juodu
turėjo dideles, mėlynas akis. Juozukas glaustės aplink ją, baikščiai
dirsčiojo į Antaną ir norėjo kažką sakyti. Bet nė žodžio netarė, pasitraukė
ir nukuduliavo paskui šunį, kuris vijosi rudą plaštakę. Paskui juodu susėdo
pas kupetą, glamonėjosi tol, kol Tarzanas piktai sucipo, patrūkėtas už
uodegos. Vaikas užsirangė ant šieno, skėsčiojo ir manėsi esąs malūnas; malė
labai rimtai, įsigilinęs, kol jį sutrukdė šuva: jis atsigulė pavėsy ir
pasidėjo snukį ant baltų savo batukų. Vaikas griuvo ant jo ir išgąsdino.
Tarzanas pabrukęs uodegą nusirito už kelintos obelies ir paniuręs cimpino
prie Valentinos. Vaiką apėmė nepaprastas džiaugsmas. Jis vėl užšliaužė ant
kupetos ir ėmė apdainuoti savo pergalę. Jis šaukė visa gerklaite, šaukė
užsimiršęs ir rankomis mosikuodamas, kartodamas tuos pačius žodžius ir vis
svaigdamas jų naujumu:
    Aš nuo kupsto nušokau,

    O Tarzanas pabėgo!
    – E, Juozuk, iš galvos neišeik! – pašaukė jį Valentina.

    Berniukas susigėdo ir tylėdamos nušliaužė nuo kupetos. Nulipęs suplakė
rykštaite žemę. Jis grįžo pas seserį, bet pergalės žavesys buvo jau dingęs.

    – Noriu valgyti, – skundėsi jis.

    – Teisybę sakai, sūnau, – tarė Valentina.

    Antanas nuleido galvą: kokia laimė būtų. sūnau. Kodėl negalėtų būti
jos sūnus? Ak, ir jam patiktų mažas kūdikis.

    Atsikėlė, abu patikrino tirštą bičių gniutulį: taip, jis kabojo savo
vietoj. Paskui nuėjo po klevu. Priešais, pro vartus, tyvuliavo plieninis
ežeras.

    – Kai aš buvau maža mergaitė, – pasakojo Valentina, – dažnai stovėjau
po klevu ir laukiau, kada vandens paviršiuj išsimuš balta puta ir išrėplios
žaltys iš ežero vilnių, toks žalias, žėrintis žaltys, ir įšliauš į mūsų
kiemą. Aš laukiau baimės apimta, tačiau nėjau į pirkią ir gailėjaus eglės,
epušės ir uosio, linkėjau jiems, kad vėl pavirstų žmonėmis ir būtų
laimingi.

    Nuėjus į priemenę atsidarė spintą. Neturėdami ką veikti, ją nulydėjo ir
abu vyrai. Valentina kilnojo puodynes, ragavo ir skundėsi:

    – Šitas pienas jau apkirpęs. A, palaukit, rasiu ten rūkštaus. Dar
bus geriau. Antanai, praverkit pirkios duris – bus aiškiau bent kiek.

    Ji pasistiebė, nukėlė indą ir atsisuko į pilką, prigesusią pirkios
šviesą. Dabar Valentinos plaukai buvo tamsūs, jos veidas, suknelės klostės
skendėjo prieblandoj. Tačiau kaktoj, skruostuose, ant krūtinės sunkūs,
neaiškūs ir lyg iš labai tolį nukritę košėsi šviesos pluoštai, – ir jinai
atrodė tokia trapi, tarsi perregima, ir tokia brangi šitam šešėlių ir
šviesos žaidime.

    – Palaikykit, – įdavė Antanui ji puodynę.

    Jis savo delne pajuto jos pirštus.

    – Na, aš savo rankų neatiduosiu. Imkit aukščiau.

    Jis nukaito ir sumurmėjo:

    – Valiute, o jeigu ir. ir ranką.

    – Ponas Antanai, laikykit gi stipriau – dar išliesit pieną.

    – Nesibarkit. Aš. aš.

    Ir nustebęs jis gėrėjosi, kaip jos plaukų pasipūtęs viršus neaiškiai
švitėjo, patekęs į skaidresnį ruožą, retai plaukiantį pro pirkios duris, iš
tos gilios ir ramios prieblandos.

    Nusinešė puodynę po klevu, prisiraikė duonos. Susėdo valgyti. Teisybė,
sėdo ne visi: Juozukas stačias buvo krėsle ir smarkiai suko šaukštą po
dubenį. Ir vaikas buvo besotis: jis paukštė duoną su pienu, paskui jam
prireikė medaus ir agurkų, o pagaliau susigėdęs jis kažką ėmė vatlioti
seseriai: jinai suprato – teko atsegti kelnaites. Kai jis susirūpinęs
kuduliavo už klėties, Valentina juokėsi ir kalbėjo:

    – Jeigu netingit, pažiūrėtume žemuogių.

    – Aš maniau, kad jau nėra.

    – Tuoj sužinosim. Gal dar ne visas žvirbliai nulesė.

    Ant kiemo buvo suversta medžių, kurių dalis nulupti bolavo, lyg
didžiuliai kaulai, ir aštriai kvepėjo. Ant jų buvo susikūprinęs Jokūbas ir
taisė malūną: reikėjo taip priveržti medinį dieduką, kad jis linguotų, kai
sparnai sukasi. Juodu pamatęs, jis nukišo savo pramonę po skvernu: tarsi
pabūgęs, kad negautų bartis, kam šventa, dieną knibinėja.

    – Rengiatės ką statyt.

    – Tvartai jau prasti.

    – Nieko nepasakysi – gerai gyvenat.

    – Ne taip jau puikiai, kaip iš viršaus atrodo. Kiekvienas turi savo
bėdų. Tėčiui yra skolos. Dar tiek, kad neverčia grąžinti.

    – Kas gi jau toks geras?

    Valentina suabejojo valandėlę.

    – Vienas pažįstamas.

    – Kam pažįstamas?

    – Ir jums ir, gal būt, man.

    – Aš žinau, – nusmimęs tarė Antanas. – Norit, kad pasakyčiau?

    – Ne, nenoriu. Sukam į šituos vartelius.

    – Kvailas gyvenimas, visai kvailas.

    Jis skundėsi nuoširdžiai.

    – Verčiau žvilgterėsim, ar liko dar uogų, – tarė Valentina.

    Ji nusilenkė ir sklaistė lapus. Ir jis ėmė vartalioti čia vieną, čia
kitą krūmą. Iš pradžių meko nerado: šita žvirblaitė gerai lesė. Jis žiūrėjo
į Valentiną, ir jam buvo kažko gaila, graudu. Jis norėjo kalbėti,
išsipasakoti, norėjo užsimerkti, nematyti nei medžių, nei paukščių, nei
šitos baltos suknios. Ne, jis ir juodžiausioj nakty, visados jis regės
prieš save ir šitą suveržimą ties krūtine, ir anas raukšles, ir kiekvieną
klostę.

    – Jau radau, – išsitiesė ji su pilna sauja uogų. – Oi!

    Ir vėl pridėjo ranką prie smilkinio.

    – Jums negerai.

    – Ne, tik keliantis galva sukasi. Kaip Jokūbėlio malūnas. O štai
uogų.

    Valentinos pirštai kvepėjo žemuogėmis.

    – Jūs mane visai nupenėsit. Ir medum ir.

    – Ir juoda duona Tikrai apsirysite.

    – Maži juokai. Turėsit vežti į Kirbynę. Tai būtų puiku.

    – Kaip ten bus, dar nežinia, o uogų ir patys galėtumėt rinktis.

    – Kad aš nematau.

    – Ak, jūs mokate dieną skaityti dangaus žvaigždes. Na, katras daugiau
pririnksim.

    – Pasiduosi moteriškam!

    Ir kaip du paukščiai iš dangaus, juodu puolė į uogas. Antanas vartė
lapus, bet sektis jam nesisekė: jis drauge turėjo stebėti, ką daro
Valentina, turėjo pripažinti, kad ji po kiekviena sodybėle randa sau
grobio, kai pats. Ir be to, jis užsimiršęs pusę aptiktų žemuogių surijo:
jos taip skaniai kvepia!

    – Parodykit, – tarė ji, atsigręždama su pilna sauja.

    – Prašom! Sakysit, kad mažai?

    – Teisybė, vos pakeliat. Dar nutirps ranka.

    Ir Valentina linksmai švilptelėjo.

    – Nieko nepadarysi, – nusileido Antanas, – moterys turi šimtus
gudrybių.

    – Nūn pagalvosim apie bites, – ji tarė.

    Juodu grįžo į sodą.

    – Jau negirdėti to erzėjimo, – pastebėjo Antanas.

    – Garbė Dievui: matyt, bitės susiprotėjo. Prisiartino prie avilių.

    – Tikrai apsimalšino, – sakė Antanas.

    Valentina susirūpino. Ji pažvelgė į avilį, pažvelgė į šakas aplinkui ir
tarė:

    – Tai tau ir piemenė.

    – Kas gi?

    – Ar nematot: jau išspietė.

    – Ne, nieko nematau: avilys gi ne tuščias.

    – Ak, būta bitininko! Žiūrėkit, kaip nyku ant laktų – ir jausti, kad
dalis gyventojų išsikraustė. Vos viena kita bitelė išlenda. Ir ta lyg
nesava.

    – Neliūskit, Valiute, aš jums atnešiu savo avilį.

    – Ką?

    – Turiu kambaryje bityną.

    – Nebent musių porą.

    – Valiute, jūs šmeižiate mane: turiu tikrą bitę samanę. Jį tokia
stambi, kad viena užims pusę būčio.

    – Olelia! – sušuko Valentina.

    Ir ėmė taip smagiai ir atvirai juoktis, kad ir Antanas neatsilaikė –
taip jam buvo linksma.

    Ir kai pavakare paliko Skaudvilių namus, negrįžo tiesiai į Kirbynę, o
vazojosi trakais, brūzgynais, vaikščiojo tarp pušų ir beržų ir klausėsi
vakarinių giesmių. Laukymėje, kur saulė metė paskutinius, ilgus spindulius
pro eglių viršūnes, jisai rado nušienautą pievaitę, išsitiesė po kupeta ir
nieko negalvodamas stebėjo šen ir ten baltuojantį debesėlį aukštybėje: jie
slinko taip sunkiai, nukeliavę didžiulį žydrumų kelią ir nežinodami, kur
sustos ir nakvynę ras. Antanas gulėjo nejudėdamas, rankas išskėtęs ir leido
šienui kutenti ir žnaibyti kaklą, lįsti už marškinių, o tam juodam
vabaliukui rėplioti skruostu. Staiga davė kumščiomis į pirmus atolo daigus,
švelnius it pūkas, ir sušuko: “Valiutė bus mano!” Džiaugsmo apimtas, jis
išsitiesė, nepatikimai žvelgė į kupetą, tarsi į savo priešą, paskui
įsibėgėjo ir šoko per ją, nugriaudamas viršų. Ir vėl šoko ir ragožium
apsivertė pievoje, ir dar sykį šoko.

    Ūmai sustojo. Buvo tylu. Ir jis jautė, kad kur nors aikštės pakrašty ar
tuoj už medžių turi stovėti žmogus ir jį stebėti. Balti beržai stiebėsi į
viršų. Toliau už jų, visa galva aukštesnės, tiesėsi pušys, o dar toliau
dunksojo kupli liepos viršūnė. Už šitos štai viršūnės dabar sėdo saulė, ir
nutysę medžių šešėliai nepastebimai artinosi prie šieno ir prie Antano.
Tačiau jis, nepatikimai žiūrėdamas, nė už vieno liemens neregėjo nei
žmogaus, nei žvėries, nei dvasios: argi jis būtų apsirikęs!

    Tik štai kažkas sukrykštė jam už nugaros.

    Jis smarkiai atsigręžė.

    Vejoj buvo nutūpęs kėkštas ir juokėsi iš Antano, pakreipęs rudą savo
kuodą.
XI
LIEPŽIEDŽIAI
Bet kaip mes ten surasim

kelią, jei niekados dar nėsame

ten lekioję?

    Pasaka
    LAUKUOSE juodviem visą laiką pūtė giedrus ir sausas pietų vėjas, pilnas
saulės ir neilstantis. Medžionės girioj jis lygiai šniokštė viršūnėse,
lenkdamas lapus ir metūges, šniokštė ir dūsavo ištisas mylias, nes
Medžionės giria buvo didelė, tankiai sužėlusi pačiam mūsų žemės vidury ir
nusitęsusi toli, ligi pat Nemuno, kurį peršokusi vėl gaudžia ir skamba
neapmatomose lygumose, įvairiais vardais šaukiama.

    Taigi dabar į šituos miškus ėjo Antanas su Valentina. Laukai jau
baigėsi. Medžių kvapo ir ošimo buvo pilna erdvė. Ir vaikinas, alsuodamas
alksnių ir pušų oru, matė šiandie tokius nubalusius josios skruostus,
kuriuose tarsi buvo palikus pėdsakus ar nemiegota naktis ar slepiamas
rūpestis. Tačiau ji žengė atlaši prieš vėją, kuris plakė suknelę prie
krūtinės ir plazdeno, lyg vėliavikę, aplink kojas. Juodu turėjo pereiti
pušyną ir traką, pasuko pro baltus beržus, rado brūzgų plotą, prisigėrusį
tvankumo, kaitros ir gailių paparčių. Už šitų skursnių krūmokšnių, už
uogienojų niūksojo tamsus, galingas liepynas, nejautrus nei vėjui nei
žmogui, tačiau viliojantis savo romumu, išsikerojusiomis ir gumbuotomis
šakomis ir kupliomis viršūnėmis. Lyg kviesliai, nudvelkė vienas, nudvelkė
antras skanus verpetas; netrukus medaus kvepėjimo buvo prisisiurbęs visas
oras, prisisiurbęs tirštai ir sveikai. Pilki taškučiai narstė viršum galvų:
tyliai ir darbščiai lėkė bitės į tą vėsią tankmę. Nuo jų kas liepa dūzgė
kaip milžiniškas avilys.

    Po anuo dūzgimu sustoję, valandėlę juodu klausėsi.

    – Šitą liepyną žmonės vadina Meškų rojum, – tarė Valentina.

    – Jūs balsas toks duslus, – tyliai atsakė Antanas.

    – Aš truputį priilsau.

    – Sėdam. Atrodot nuvargus, Valiute.

    – Teisybė? – gyvai pažvelgė į jį, smarkiai sumirksėdama: taip ji
darydavo nustebinta. – Aš vakar nusišaldžiau bent kiek.

    – Buvo tokia šilta diena.

    – Dėl to ir nusišaldžiau. Per ilgai ežere buvau. Net drebulys ėmė
krėsti, kai išlipau.

    – Valiute, bet dabar?. dabar.

    – O, esu bemaž sveika. Bet jūs nežiūrėkit taip graudžiai į mane.

    – Kaip aš galiu nežiūrėti. Valiute, aš norėjau jums.

    Jo žodžiai užsikirto.

    – Kokia didelė drevė anoj liepoj, – sakė ji. – Tenai tikrai pelėda
perisi. Ar jūs nebijot, kai pelėdos ūbauja?

    Antanas tylėjo. Valentina patraukė suknelę žemyn ant kelių ir vėl tarė:

    – Sako, ūkimas jų, lemia kokią nors ištiktį. Ir linksmas vardas:
Meškų rojus. Ir mudu kaip du lokiai atėjom kopinėti. Gaila, kad avilių
nėra. Antanai, kas jums šiandie?

    – Aš nenoriu, kad jūs sirgtumėte. Aš norėjau pasakyti.

    Jis prislėgta gerkle nurijo seiles. Patraukė į šalį pintinę, kuri
gulėjo tarp juodviejų.

    – Taip išsigražinot, ir dabar – sėdit paniurę.

    – Aš jus labai seniai pažįstu, – ūmai prabilo jis.

    – Trys savaitės.

    – Pusė metų, Valiute! Vienam baliuj. Ir nuo to laiko visados jus
atsiminiau. Ne, aš nenoriu gyventi, jeigu.

    – Olelia! – tarė jį ir žvelgė į šakas. – Kažin, ar ir mūs bitės čia
atlekia.

    – Ims ir neatlėks, – jo balsas buvo piktas.

    – Koki stori kamienai!. Ir žievė taip sueižėjusi.

    Jisai rūpestingai tyrinėjo šituos kresnus liemenis, kreivas šakas.
Kietai prisiglaudė galvą, kad šiurkštus luobas veržėsi į odą. Pro šakas
mėlynavo gili, gili skylė – ligi pat dangaus.

    Antanas nusijuokė:

    – Man rodos, kad angelai įstatys kopėčias į šitą skylę, ir aš imsiu
sapnuoti, kaip Jokūbas Senajame Įstatyme. Viršuj sėdės Viešpats su
žvaigždžių vainiku.

    Valentina susidomėjus žvelgė į giedrias aukštybes.

    – Aš nematau nė vieno angelo, – nusiskundė ji.

    – Ligi jie apsireikš, o jau mano sprandą kažkas įkando. E, skruzdėlė.
Vaje, kiek jų laksto žieve.

    Jis į plaukus įsivėlusią rado antrą, rado trečią skruzdėlę. Ir dar.
Rinko jas ir metė į žolę. Vieną suspaudė tarp pirštų ir tyrinėjo, kaip
kruta smulkutėlės kojytės.

    – Kažin, ką ji dabar galvoja? – garsiai mąstė jis. – Ką jaučia ji
triūsdama, bėginėdama. Dieve tu mano, juk ji turi ką nors galvoti! Ne, to
mes niekad nepatirsim.

    Valentina nustebus žiūrėjo į rudą vabalėlį ir į Antaną. Jis numetė
skruzdėlę ir susimąstė.

    – Valiute.

    Ji neramiai krustelėjo.

    – Ne, aš jūsų nedrumsiu, – jis kalbėjo. – Aš norėjau tik pasakyti, kad
šitie stori medžiai man primena. Ar jūs kartais galvojat apie visą
pasaulį?

    – Apie visą?

    – Taip, apie visą pasaulį.

    – Ne, apie visą žemę niekados negalvojau. Man ją sunku apimti. Tačiau
kada aš patenku į Indiją, taip arti jaučiu džiungles. Ir dar senovės
Egiptą. Kodėl klausiat?

    – Štai man liepos priminė Afrikos duonmedžius. Aš tarsi matau po jais
sėdinčius negrus. Matau palmes. Tai nėra svajonė, tikrai ne. Kartais
esti taip, kad tavo akiratis valandėlę prasiplečia; regi tolimas tautas,
regi jas taip aiškiai, lyg jos čia pat būtų. Įsižiūri detales – ar valtį
upėje, ar narą vandenyse, ar lokį šiaurės leduose. Tačiau man prisistato
tik kai kurios šalys. Pavyzdžiui, aš niekados nėsu jautęs Kinijos: tarsi
jos man visai ir nebūtų. Nė Islandijos. Ar jūs nepykstat ant manęs?

    – Už ką gi, ponas Antanai!

    – Taip sau, kartais apima toks nepagrįstas piktumas. Negali tada
žmogaus pakęsti akyse.

    – Ar jūs turit ką galvoje?

    – Aš?. dabar – ne. Bet vieno žmogaus nenoriu matyti, ne, nenoriu.
uf!

    – Aš jau pasilsėjau

    Valentina pakilo. Iš sterblės pamaži biro pripešiota žolė. Keli
kambliai likos įsikibę žemiau krūtinės. Štai vienas nušliaužė suknele, o
kiti drebėjo ir įkyriai laikėsi.

    – Op, žmogau! – ragino ji Antaną, kuris tuo tarpu mąstė: “Viešpatie,
kokia ji graži! Ne, man be jos ne gyvenimas!”

    – Man taip smagu pro lapus žiūrėti ir nejudėti.

    – Tinginys!

    – To jau perdaug, panele Valentina! – rūsčiai sakė jis.

    Pašoko ir linksmas užsivertė ant šakos.

    – Gerbiamoji, prašom pakylėti man pintinę.

    – Jūs pasirinkot blogą liepą.

    – Kodėl blogą? Man rodos, kad ji ar nebus tik didžiausia. Ne, jį ją
ožkos tikrai neįlips. Ir jis prisimerkęs žvelgė Valentinai į akis.

    – Bet jums rimtai sakau: senoj liepoj sunku prie žiedų prieiti.

    – Aš laikausi savo. Jei ką padariau – baigta. Niekados negrįžtu atgal.

    – Net jei ir kažin kas būtų?

    – Taip.

    – Jei supykę duotumėt žodį šokti iš viršūnės?.

    – Ir šokčiau. Jei tik būčiau toj viršūnėj: tik vien dėl to
nesliuokčiau ten – užsimušti.

    – Tekit pintinę.

    – Dėkojam. Tik, Valiute, ar nereikės jūs pakylėti?

    – Manęs?

    – Ko išpūtėt akis! Jos ir taip gana didelės.

    – Teisybė. Ir abu juokėsi.

    – Ne, manęs pakylėti nereikės.

    – Aš. aš nesipriešinčiau.

    – Dėkui. Tačiau būtų veltus darbas. Mažesnę mane mama kasdie apkuldavo
– buvau baisi draska, kiauras dienas karstydavausi po vyšnias, po obelis.
Grįždavau perplėšusi čia rankovę, čia su skyle nugaroj. Kartais gaudavau.

    – Valiute, jus mušdavo? – pasipiktinęs sušuko jis.

    – O ką daugiau darys su tokia padauža? Aš atsišnekėdavau, pati
bardavausi.

    Antanas atsisėdo ant šakos, sūpavo kojas ir mąstė.

    – Ne, – griežtai pasakė. – Klausykit, aš jūsų niekados nemušiu.
Niekados, niekados.

    Ir jis priglaudė prie liepos savo galvą.

    Valentina ūmai nuraudo, nustebus prasižiojo ir neišmanė, ką tarti.
Valandėlę juodu žiūrėjosi tylėdami. Paskui ji nulinko, pakėlė kreitelę ir
tarė:

    – Mes šiandie nė nepradėsim skinti.

    – Jūs man nieko nepasakysit?

    – Taip, ponas Antanai.

    Jį nusmelkė laimingi šiurpuliai.

    – Valentina!

    – Taip!.. bet ką norėjau pasakyti? Gerai, jau atsimenu: mano knygoj
lygiai taip, kaip jūs dabar, nupaišytas, Robinzonas Kruzė, kai pirmą kartą
nakvojo saloje.

    Jis nieko netarė. Užsinėrė ant rankos pintinę ir lipo aukštyn, čia
pasispyrėdamas į šaką, čia į storą gumbą. Tačiau jos buvo teisybė: žiedų
reikėjo kilti ligi viršūnės. Aukštai vėl atsiliepė vėjas, kuriame lekiojo
tylios bitės. Antanas užvertė galvą: kad jis galėtų prikopti ligi
aukščiausių šakų! Kiek čia bus: sieksnis, pusantro. Nepasitikėdamas jis
krutino šaką: “Ne, tu mane laikysi, tikrai laikysi”, šnekėjo. Pasilypėjo
ant jos, laukė, prikandęs žadą. Ir vėl pakilo. Čia pat jau viršūnė. Pro
lapus justi karšti ir sausi spinduliai. Vėjas pučia taip sočiai, taip
pilnai. Dar vienas žingsnis, dar kitas. Rodos, lyg liepa susvyravo.
Antanui pasidarė nyku. Jis žvelgė apačion, į lapų rezginį po savim.
Akimirką jam dingtelėjo, kad liepa nulinko, su ja ir visi kiti medžiai. Jis
atkakliai įsikabino į šaką ir sušnabždėjo: “Jei užsimušiu, tai bent
žinosiu, kad buvo verta”. Dar nenugalėjęs baimės, jausdamas neaiškų
graudumą, jis pakilo paskutinius du žingsnius ir iškišo galvą pro viršūnę.
Jį pasitiko begalinė saulės malonė. Akys suraibuliavo nuo spindulių ir
žalumo. Kai jau galėjo matyti, išvydo neišbrendamus girių plotus. Po juo
ošė ir siūbavo garbiniuotos viršūnių lygumos, vienur tamsios, niūrios,
kitur gelsvai žalios, tarsi būtų tik susprogusios. Nuo šviesos gausumo
medžiai rodėsi apduję skaidriomis dulkėmis, o eglynas antai buvo tarsi
miglotas, tarsi lengvais sniego žiupsniais nubarstytas – taip giliai jis
mėlynavo.

    O tenai mirguliavo metalinis Geisaties vanduo, pilnas didžiulių dėmių,
– vienur pilkų it plienas, kitur geltonai blizgančių, o ten vėl juodų nuo
atsispindusios girių juostos. Ežeras plaukė toli į rytus, ūmai gręžėsi į
šiaurę ir slėpėsi už pušyno alkūnės. Toliau už tos alkūnės vėl tysojo
platus liūgas, balsvos, išblėsusios spalvos. Antanas, vis laikydamasis
plonos šakos, smarkiai alsavo ir jautė galybę, erdvę ir platumą. Girios,
laukai, ežerai ir vėjas – visa, visa dabar buvo jo. Jam atrodė, lyg
medžiai, visos pievos ir dirvos būtų atiduotos į jo valdžią, kad jis iš
šitos viršūnės viešpatautų visai žemei – bręstantiems rugiams, pro šalį
skrendančioms bitėms, visoms sodyboms ir visiems kūdikiams. Išdidęs,
patenkintas jis leido vėjui draikyti plaukus ir kesnoti marškinių apikaklę.
Netikėtai pasivaideno jam, lyg ko stigtų jo pilnybei. Žvelgė į žemę,
atidžiai stebėjo pro plyšius kreivose šakose, pagaliau neteko kantrybės ir
ėmė su džiaugsmu šaukti:

    – Valiute, Valiute, kur tu?

    Klausėsi. Nebuvo girdėti atsiliepiant. Dar smarkiau šaukė.

    – Valentina-a!

    Vėjas čia pat griebė paskutinę “a” ir nešė medžių viršūnėmis.

    Pagaliau! Jis iš apačios girdėjo silpną, tolimą aidesį, lyg atsilieptų
kas iš gilaus šulinio:

    – Kur tu?. Aš jūsų nematau.

    – Viršūnėj, viršūnėj

    – Antanai! Bijok Dievo!

    – Valiute, aš nieko nebijau! Nieko, nieko!

    – Lipkit žemyn!

    – Aš čia viską matau. Visą pasaulį. Ir jūs tėviškę.

    – Dieve tu mano!

    – O ten žiba kažkeno bažnyčios kryžius.

    – Klausykit, aš turiu šitiek žiedų! Kažkur pralenksiu vyrą.

    – To jau nebus. Vyro nepralenksit.

    Jis nusileido žemyn ir ėmė skinti, prisitraukdamas laukutines šakas.
Vieni liepžiedžiai gležnai tirpo saujoje, kiti buvo purūs ir trapūs. Braukė
juos su lapais, su metūgėmis, protarpiais sugniauždamas bitę, kurį tačiau
negylė.

    Antanas dirstelėjo Valentinos linkui: ji buvo įsilipus į jauną
liepaitę, jos plaukai baltavo pro lapų žalumą, o rankos ne skynė, bet raute
rovė pilna sauja lengvai pasiekiamus žiedus. Tada jisai nušliaužė apačion
ir nepastebėtas įsikorė į tokį pat jauną medį. Jis dirbo atidžiai ir
greitai, džiaugėsi kiekviena priaugusia rieške ir žiūrėdamas, kaip įmesti
žiedai pintinėj skečiasi, mąstė: “Jeigu mergaitė pirmiau baigs, aš
liepžiedžius paliksiu papurusius – bus daugiau. Ne, tai būtų nedora:
nevalia jos apgauti”. Jis vėl skubėjo sušilęs, prisigėręs kvapumo, kruopštė
persisverdamas per šakas. Valentina jį pastebėjo ir nusijuokė.

    – Ar jau daug turit? – jis paklausė.

    – Artipilnio.

    – Tik gerai suslėkit. Aš nesiduosiu apgauti.

    – Teisybė, tilps dar kiek daugiau.

    Ir juodu vėl plušėjo. Žiedai kvepėjo, žėmenėlė suokė ir stirna bėgo
tarp medžių.

    Po valandėlės Antanas liovėsi skynęs. Stebėjo storų medžių eilę: augo
jie beveik greta, suskliautę šakas, ir toli baigėsi tankia lapija, kuri
gumšojo ten tokia juoda, lyg būtų kažkokio urvo anga. Jam rodės, kad iš tos
angos išlįs ar žmogus ar žvėris, išlįs visas jų pulkas ir eis tarp lygiai
sustojusių liepų.

    – Jau? – prabilo Valentina.

    – Klausykit, anoji tankmė tuojau atsivers, ir iškrypuos meškininkai –
su kreivomis kepurėmis ant galvos, su būgneliais ir skambaliukais
rankose. Jie čia šoks ir dainuos. Lokiai linguos į šalis, stiebsis ant
paskutinių kojų ir kops į liepas, atsiminę žilus laikus.

    Greitai nusliuokė žemyn jisai ir atsisėdęs laukė, ligi prasidės
žaismas. Po valandėlės karčiai nupurtė galvą ir tarė:

    – Ne, jie niekados jau čia nevaikščios.

    – Ar taip gaila? – tarė lipdama Valentina.

    Jis sukrutėjo padėti, tačiau ji ūžtelėjo, atsimušė rankomis į žemę.
Pakilo linksma, nusikabino pintinę nuo apatinės šakos ir grįžo prie Antano.

    Jis tarė, alkūnėmis atsirėmęs į žemę:

    – Valiute, ar pažįstat tos paukštytės balsą?

    – Sakyčiau – sniegena.

    – O man rodos, kad tai būtų žėmenėlė.

    – Ar matėt kada žėmenėlę?

    – Ne, bet jos toks gražus vardas. Aš nežinau, kaip ji čiulba, bet
išgirdęs kiekvieną gražesnę paukštės giesmę sakau: “Tai žėmenėlė”.

    – Ir jūs giedat.. Beje, kaip jūsų “Laikų giesmės”, jei galiu paklausti?

    – Bene jums įdomu?

    – Aš labai mėgstu eilėraščius, be galo mėgstu. Jeigu atsimintumėte
kurį.

    – O, atsimenu vieną labai gražų. labai, labai.

    – Pasakykit.

    – Sėskit čia.

    Antanas parodė šalia savęs.

    – Aš ir stačia girdėsiu.

    – Aš tada nesakysiu eilėraščio. O, aš maniau, kad jūs tikrai mėgstate
lyriką: juk joje sudėtas šių laikų tikriausias, gryniausias literatūros
derlius. Žinoma, tai liečia tikrą lyriką. Ir koks aš kvailas!

    – Ponas Antanai, aš tikrai ją mėgstu.

    – Ir nenorit atsisėsti.

    Valentina nusileido sakydama:

    – Jei tas plotelis, kur jūs pirštu bakstelėjot, susijęs su lyrika,
tai.

    Ir ji atsisėdo šalia jo. Sudėjo rankas ant kelių ir suvilgė lūpas.

    Ūmai ji tarė:

    – Kodėl žiūrit lyg vilko akimis?

    – Aš? Ne, jums tik taip atrodo. Aš kiek prisimerkiau dėl to, kad
stengiuosi atsiminti.

    Jis atsiduso, žvelgė į lapus, pro kuriuos šen ir ten, kaip mėlyni
stikliukai, buvo matyti dangaus gabalėliai. Gaivi šiluma tvino, pilna
medaus kvepėjimo. Nuo tamsios viršūnės jis akis nuleido taip, kad
neįtariamas galėjo pasižiūrėti Valentinos kaklo, jos susirangiusios
suknelės pažastėse. Smilkiniuose jam buvo duslu. Jis apsidairė; jam rodės,
kad arti aštriai žydi čiobriai ar dvelkia paparčiai. Ne, aplinkui augo tik
ilga, reta žolė. Rankove nusišluostė prakaitą nuo kaktos. Jau norėjo
prabilti, kai Valentinos lūpos prasiskyrė. Tačiau ir vėl susičiaupė: žodis
liko netartas.

    Drebančiu balsu jis ėmė sakyti, daugiau nedrįsdamas žiūrėti į
Valentiną:

    – “Štai, jis ateina, šokinėdamas kalnuose, peršokdamas kauburius. Mano
mylimasis panašus į stirną ar į jauniklį briedį. Štai jis stovi už mūsų
sienos, veizdi į langus, žiūri pro krotus. Štai, mano mylimasis man kalba:
Kelkis, skubinkis, mano prietele, mano balandėle, mano dailioji, ir ateik.
Nes žiema jau praėjo: lietus paliovė ir nuėjo; mūsų žemėje pasirodė gėlių;
atėjo metas karpyti vynmedžius; girdėti mūsų žemėje purplelio balsas; fygos
gavo savo spurgus; žydį vynuogynai duoda savo kvapą.”

    Valentina neramiai susijudino. Jis nutilo.

    – Tai, tai ne jūsų.

    – Teisybė, bet aš taip gražiai niekados neparašysiu.

    – Toliau.

    Jis pasitrynė akis, lyg iš sapnų busdamas, ir lėtai kalbėjo:

    – “Kelkis, mano prietele, mano gražioji, ir ateik; mano balandėle, uolų
plyšiuose, akmenų skylėse parodyk man savo veidą.” Ne, ne, Valiute. aš
negaliu. O Viešpatie.

    Jis pasilenkė ir pabučiavo ją. Kol ji spėjo atsilošti, jis apkabino ją,
bučiavo skruostus, lūpas, plaukus. Šitos rankos. Šitas alsavimas!. Ir
dar. Jį ėmė visagalis pamišimas.

    – Antanai, Antanai, – pridususi kuždėjo Valentina, – ten eina.

    Jis paleido ją, ūkanotomis akimis žiūrėjo į girią ir nieko nematė.

    – Kur? – nusigandęs atsisuko į Valentiną. – Kas tau, Valiute?

    Ji buvo apsikniaubusi liepą ir krūpčiojo. Viena ranka buvo atsirėmus į
kamieną ir priglaudus prie jo galvą, o antra slinko žemyn: tarsi glostė
šiurkščią, gruoblėtą žievę ir jieškojo paguodos joje.

    – Valiute, neverk, – kalbėjo Antanas. – Valiute. Aš, aš.

    Jis prisiartino, bailiai prisilietė prie jos suknelės mezginių ties
kaklu. Jis nežinojo, ką daryti, kaip raminti.

    – Valiute, – sakė jis. – O Jėzau! Jei tu verksi, aš. aš. man ne
gyvenimas.

    – Nekalbėk taip, Antanai, – tarė ji, vis krūpsėdama ir neatsigręždama.

    – Vieno mudviejų žemėje perdaug. Ir aš tau tik gero noriu, Valiute.
Nepyk gi. Valentina, aš tave.

    – Ak, nieko nesakyk.

    – Aš noriu sakyti. Tu atsisuk ir neverk.

    Jo balsas drebėjo.

    – Man tavęs gaila, – sakė jis, o jo akys buvo drėgnos.

    Ji atsitraukė nuo liepos ir, vis nusigręžus, trynėsi akis.

    – Dar abu imsim rėkti, – sakė ji. – Nepešiokit gi manęs.

    Jis skubiai atitraukė ranką. Atsiminė švelnius ir vėsius jos skruostus.
Jam pasidarė taip graudu, kad negalėjo žodžio rasti. Suspaudė dantimis savo
mažąjį pirštą ir kartojo, vis stipriau kąsdamas: “Ne, ne, ne!” Jis pats
nežinojo, kodėl tai sakė. Visi priekaištai, visa panieka sau pačiam, visas
sielvartas, kad ji nelaiminga, bloškė jį. Mąstė, gal turėtų ją raminti,
žiūrėjo į jos pečius, į lengvą duobelę ant kaklo.

    – O aš norėjau gyventi, – skaudžiai prabilo jis, pats nustebęs.

    Valentina atsigręžė. Jos akys buvo nusigandusios, nesuprantančios.

    – Koks tu vaikas, – tarė ji.

    – O, ne, – smarkiai atsakė jis, – aš rimtai apie jus galvoju.

    Valentina nutraukė:

    – Imkit liepžiedžius, ir keliaukim namo. Vaje, ir pririnkot gi su
lapais.

    Ji nusilenkė prie pintinės. Antanas atsiduso ir tarė sau: “Aš viską
turiu pasakyti”.

    Perėjus brūzgyną, Valentina pasuko nauju taku:

    – Bus arčiau, – manė ji.

    – Ne, aš nenoriu tuoj grįžti.

    – Ir vėl.

    – Man kartais vienam esti taip baisu. Aš guliu ant lovos, ir manau,
lyg esu grabe.

    Valentina tylėjo. Jis graužėsi, kam tai sakė: jai dar skaudžiau.

    Jis šakose pastebėjo voverę.

    – Valiute, žiūrėkit, – beveik su džiaugsmu rodė jis. – Voverė!

    Žvėriukas tupėjo ant papūstos uodegos.

    – Kur?

    – Anakur. Matote?

    – O, jau lekia.

    Voverė su ilga savo uodega nusklendė tarp šakų ir pasislėpė.

    Takas įsuko į tankius krūmus. Valentina ėjo priešais ir skyrė šakas,
kurios čaižė Antanui per veidą. Jis nesigynė, priėmė tai už bausmę:

    “Ji dėl manęs turėjo verkti”. Žeme nubėgo driežas – jis nuniro tiesiai,
kaip strėlė. Šlaitas, į kurį juodu pateko, buvo pilnas įstrižų spindulių,
kaitros ir aviečių. Uogienojuose į visas puses kirtosi brydės, trapūs
stiebai buvo nulankstyti ir aplaužyti.

    – Dar ir mums paliko, – tarė Valentina ir pakėlė šaką su uogomis. –
Imkit!

    – Čia taip gera būtų miegoti saulėje, – galvojo Antanas.

    – Ypač, jei kaimynijoj susiraitytų gyvatė.

    – O, truputį šiurpu. Bet būtume dviese. Kartais vienatvė slėgia
sunkiau už akmenį.

    – Tik jūs išsirinkot pavojingą draugę.

    – Kiekvienas susirišimas turi pavojų.

    Staiga jis atsisuko į Valentiną ir greitai prabilo:

    – Valiute: būk tu mano.

    Ji stovėjo už jį aukščiau ir atrodė tokia didelė. Išgirdus jo žodžius
nubalo, įsikibo abiem rankom į kreitelę. Jos smakras pasitempė ir skruostai
nelaimingai sudrebėjo.

    – Ne, aš jums nieko daugiau nesakysiu. Aš nenoriu, kad jums būtų
skaudu. Nepykit ant manęs, kad jums tiek blogo padariau. Sudie, Valiute.

    Ir jis šiurkščiai nusigręžė atgal į girią.

    – Antanai, – išsigandusi ji sutūrėjo.

    – Aš kvailas, kad maniau. Kokios gi laimės čia gali tikėtis žmogus.

    Ir sustojęs gūžčiojo pečiais. Jis žvelgė pro viršūnes į vakarinį dangų.

    – Taip, gerai sakė Bronė Šveliūtė: jūs apsisprendus, jums viskas
aišku. Ir ką galiu jums duoti? Nieko, nieko.

    Ji tyliai atsakė:

    – Jau kuris laikas man taip neaišku, taip skaudu.

    Jis nušvitęs grįžo prie josios ir kalbėjo:

    – Tada mudu galim. Viešpatie, kaip būtų gera!

    – Ne, Antanai, visiškai netekėsiu.

    – Bet juk manėt su ponu. – Antano akyse tvenkėsi ašaros.

    – Taip, tada pasaulis man atrodė toks paprastas, ponas Modestas buvo
mano pirmasis. Ir taip, jauna mergaitė, pasistačiau namelius – kiekvienas
daiktas savo vietoje ir pastovus ligi amžiaus galo.

    – Žinau, bet dabar jau kitaip galvojate.

    – Aš nieko negalvoju. Taip, mano namelius jau nunešė. Ir man nieko
neliko.

    – Bet jūs nemanot už jo tekėti?

    – O, man taip gaila tėčio!

    – Senelis man sakė. Tėtis gi šnekėjo su seneliu!

    – Taip, mama ir tėtis vien laimės trokšta man. Tačiau žmogus turi ne
vieną troškimą. Ne, aš negaliu jiems širdies užduoti. Jie visą laiką
galvojo, jie ir susirišo.

    – Valiute, jūs gi negalit būti auka.

    – Ką man daryti?.

    – Taip, manęs jums lyg nebūtų. O aš visą savo ateitį mačiau su jumis.
Kaip gražu buvo tikėtis, apmąstyti visus darbus, visus pasisakymus, kurie
bus draugėje tarti.

    – Aš nenoriu skriausti nei tavęs, nei tėvų, nei jo. Ir aš mąsčiau:
man laimės čia nėra. Ir kokios laimės gali žmogus tikėtis! Kiek gyvena –
ir ar jaučia bent vienas sielos ramybę, pasitenkinimą, išvidinį pilnumą?
Štai, pažvelk, pro medžius jau matyti mūsų kaimas. Kiekvienas ūkis tarp
žalių sodų atrodo tylus ir laimingas.

    Antanas žiūrėjo į kylančius dūmus iš kaminų. Vėjas į vakarą buvo
nutilęs, padangė raudo.

    – Iš tolo žiūrėdamas manai, kad ten jokio rūpesčio nė vargo nėra, –
kalbėjo Valentina. – Kartais aš vaizduotėje nukeliu apgaulius stogus ir iš
viršaus žvelgiu į vidų. Nė vieno nėra, kuris pakenčiamai gyventų. Tyčiūnuos
jaunieji nesutinka su seniais ir bylinėjasi dėl duonos. Žemimo šiemet du
vaikai mirė ir žmona jau pusė metų nekelia iš lovos. Pilksnėno tvartas
griuvo ir karves užgulė. Ne, kiekvienas skęsta varge, rūpesčiuose, jau
neatiduoda ne tik dalių, ne tik skolų, bet ir mokesčių. Dabar ir pas mus
prasidės. Ir tai dėl manęs! Ji atsišliejo į pušį.

    – Rūpesčių niekur neišvengsim, – tarė jis.

    – Teisybė, tik gaila, kad labiausiai žeidi tuos, kuriuos daugiausia
myli. Ne, aš neištūrėsiu. Aš negaliu jų stumti į skausmą.

    – Valentina, – rūsčiai tarė Antanas, – tu manai, kad tėvai bus
laimingi, jei mane paliksi ir prisiversi už kito. Juk jie viską žino. Ar
nesikrims paskui jie, kai tu kentėsi? Tu jiems duodi kruviną auką.

    – Tu manęs nė kiek nesigaili.

    – Aš tavęs nesigailiu?! Taip, aš blogas, aš sakau žodžius, kurie tave
skaudina. Aš tavęs nevertas. Tu tokia graži ir gera, o aš. Ką tau galiu
duoti aš, skurdžių sūnus?

    Jis nutilo supratęs, kad paskutiniais žodžiais vėl ją kankina. Ir
pasižiūrėjęs į savo sąžinę, negalėjo išsiginti, kad tie žodžiai iš dalies
buvo tyčia tarti. Dėl to jis pats dar labiau krimtosi ir prikaišiojo, kad
nėra pakankamai atviras ir nuoširdus: jam rodėsi, kad reiktų kažkokios
milžiniškos pastangos pasiekti šitam nuoširdumui, kažko panašaus į savęs
pamynimą ar išpažintį, išsipasakojus visą savo niekybę.

    – Sudie, Valiute, – ištiesė jis ranką, – aš tavęs nevertas. Ir jei tu
būsi kada nors laiminga, aš džiaugsiuos, nors būčiau anapus žvaigždžių.

    Ji susirūpinus, kone išsigandus pasakė:

    – Ką tu galvoji, Antanai? Būk gi vyras.

    – Žinoma, vyrams neskauda širdies. Bet sudie. Ne, aš tave minėsiu
amžinai. Ir jaunystės metuos viską prarasti, visus lūkesčius.

    Sustojo ir nusekė akimis ligi tos vietos, kur buvo įsmeigtas Valentinos
žvilgsnis: ten kilo aukštas ir didus bokštas, apsemtas nusileidžiančios
saulės šviesų.

    – Suprantu, suprantu! – sušuko jis pykčio apimtas. – Aš nepakęsiu šitos
tavo aukos. Štai kodėl sakei netekėsianti! Viešpatie, man lengviau būtų
grabe tave matyti, negu ten!.

    Ir griežtai, lyg norėdamas nuo žemės jį nušluoti, numojo ranka į
bokštą.

    – Tu vaikščiosi ten. gera, tavęs nesiaubs vėtros, o aš negalėsiu akių į
tave pakelti po kiekvieno savo puolimo, – klaikiai jis šnekėjo. – Ne,
Valiute, tu tokia išbalus, tu nepyk ant manęs. Jau truputį vėsu nuo
šešėlių. Eik namo. Aš apie tave negalvosiu.

    Jos akys nustebo. Ji padavė ranką. Pečiuose jai buvo prikibę pora
pušies žievaičių.

    Antanas atsisveikinęs greit nusisuko, paėjėjo keletą žingsnių ir vėl
atsigręžė. Ji stovėjo tam pačiam daikte. Jis grįžo ir tarė:

    – Aš norėjau paklausti, ar būsit rytoj mieste?

    – Gal būsiu, jei leis sveikata.

    – Ar jums negerai?

    – Aš tik iš įpratimo tuos žodžius ištariau. Iš mamos išmokau.

    – Aš norėčiau jus rytoj susitikti. Ir dar norėjau pasakyti, kad aš
negalėsiu apie jus negalvoti.

    – Antanai, verčiau negalvokit apie mane. Ir ji nuėjo. Nuėjo
susimąsčiusiu žingsniu, po kuriuo trakšėjo žiogreliai. Antanas rymojo prie
tos pačios pušies, ir kiekvienas žingsnis, kiekvienas trakštelėjimas
gūdžiai atliepė jo širdy. Jos balta suknelė tolo tarp medžių, mažėjo
lankose ir rugių lauke, kuris apsėmė jos liemenį, traukė gilyn į save ir po
valandėlės visai prapuldė ją Antanui iš akių, lyg ji ūmai būtų nuskendus.
XII
VALENTINA
Aš esu Žemės ir Vandenų duktė

Ir Dangaus augintinė.

    Shelley
    VALENTINA ėjo ežia. Vasara brendo laukuose. Soduose bei dirvose krovėsi
derlius. Rugiai linko nuo grūdo, miežių lysėse, kaip dūmas, kilo balzgani,
tiesūs akuotai. Žvangučių buoželės buvo pilnos sėklų. Jau gegės nešaukė
viena kitai iš liepyno į liepyną, iš šilo į šilą. Geisaties krūmuose nutilo
lakštingalos balsas. Iš lizdų jau skrido jaunutės kregždės, tūpė jos
kriaušėj ant šakos ir, krutindamos rudus gurklius, laukė motinos su
kirminu. Lankose avys skabrinėjo žolę, o ėriukai striuoksėjo ir bandė
muštis. Iš avilių lėkė spiečiai ir metėsi į aukščiausias viršūnes. Piemenys
vartė samanų kupstus ir rinko laukinį medų. Jei ne šiandie, tai rytoj
vartuose sužvilgės dalgiai, išeis vyrai ir moterys. Dirvose guls šiaudas
prie šiaudo, kris pėdas prie pėdo, išsities geltonos rikių eilės, o
nusigandus putpelė su mažaisiais bėgs dar nenukirstu plotu.

    Vasara brendo laukuose, kiekvienas žiedas nūn pilnėjo ir nešė savo
derlių. Valentina pailsus atsisėdo ant griovio krašto, skabė sidabražoles
ir glostė pūkuotus šalavijos lapus. Iš atolo išlindo varlė ir ją stebėjo,
vartydama akis geltonam graižinėly. Žolė skambėjo nuo susislėpusių žiogų.
Žydra plaštakė nutūpė ant smilgos ir suglaudė sparnus nakvoti. Skraidė ji
visą dieną, aplakstė daug žiedų ir nūn ramiai laukė ilgos tamsybės.
Valentinai rodės, kad kiekvienas vabzdys ore, kiekvienas sliekas žemėje
žino savo kelią. Jie skraidė ir rėpliojo tiesiais takais, be rūpesčio ir
abejojimo. Jinai sėdėjo kryžkelėje. Skaidrus jaunystės metas susidrumstė,
ji nežinojo, kur dingti. Klausydamosi mykiančio veršelio tėviškės žardyje,
mąstė ji, ką turėtų daryti. Taip, jos nameliai sugriuvo, tie vaikiški ir
aiškiai per dvejus metus sudėlioti nameliai. Ji galėtų vėl suramstyti
iširusius sienojus ir su nuometu žengti į juos. Bet ji matė, kad nėra juose
džiaugsmo, kad tai būtų vien žodžio tesėjimas ir pareiga, kurios prasmė jai
ėmė niauktis. Iš tikrųjų, tėvas supras, jei dar nėra supratęs, kad
dukteriai paguodos nebus, jei ji išeis ten, kur ligi šiolei buvo tikėtasi.
Ir jai Modesto draugystė nūn apsiblausė. Juodu galėtų gyventi
pusiaušešėlyje, toje klastingoje vakaro prieblandoje, už kurios glūdi
naktis. Modestas neša viršenybę, pridengtą išdidusiu nuolankumu: viršenybę
tėvams, viršenybę darbininkams, viršenybę jai pačiai. Jis į ją žiuri, kaip
į jaunesnę seserį, kuri ilgainiui išaugs, susiprotės ir bus gera šalia
tavęs. Nusigręždama ji bus nedėkinga ne tik jam, bet ir namiškiams, kuriems
bus sunku. Ak, ir jai sunku ir neaišku Tyli, užsidariusi, pasiaukojusi ji
gyventų su inžinierium. Auka, štai vertingas žodis! Ir jis traukė ją. Gražu
atiduoti už ką nors savo gyvenimą. O tačiau tėvas iš senelio grįžęs tarė
jai: “Duktė, aš noriu tavo gero.” Jis supranta, kad jo kūdikis susvyravo,
jis liepia rinktis, kur jai pačiai mieliau.

    Kaip aiškiai jis matė: “Tu jiems duodi kruviną auką”. Žiaurūs žodžiai!
Žiaurūs! Ir teisingi. Naivus, ūmus, jaunas kaip šita žemė ir sykiu
rafinuotas – štai koks jai buvo Antanas. Jis buvo užsispyręs, jis nenorėjo
su visais šnekėtis, bet puikybės jame nebuvo. Ir jis dabar troško visa
būtybe, troško aklai, savo troškimu pripildė ne tik save, bet ir girias, ir
lygumas, ir visą žemę. Kodėl tie vyrai toki. Ateina valandos, kada jie už
moterį atiduotų ir “Dievą ir karalių”, anot Antano. Ir jis anąsyk jai
deklamavo kurio ten poeto žodžius: “Ir eisiu laimingas, kaip su moterim”.
Tai sakydamas jis galvojo apie ją. Tačiau jis iš aukšto kalbėjo apie kitas
moteris, matė jų ydas ir juokėsi. Daugybė jų neegzistavo jam – nei Bronė
Šveliūtė, nei Vincuko motina. Valentina suprato: jis negalėjo papildyti
jų savo idealiniais įsivaizdavimais. Ją gi išpuošė, išskyrė iš kitų,
padidino. Apie tai galvodama ji pati net išvydo dvi Valentinas: vieną
išaukštintą, vos žemės prisilytinčią pirštų galais, tokią lengvą, antrąją
gi – paprastą, neseniai laksčiusią giriose ir slėniuose, čiuožusią ežere,
susivaidijančią su Izabele, erzinančią Petrą ir atkakliai, su meile
skambinančią Schubertus ir Chopinus. Ir ši paprastoji sėdėjo pilna
rūpesčio. Koks vaikiškas tas Antanas! Jis mano jus nevertas. Jis smerkia
save, kad nėra jai pakankamai geras, tarsi ji jam yra moralinė norma. Jis
dabar grįžta nuliūdęs giriomis. Ką jis eidamas galvoja? O, ji beveik
pasakytų, ką jis galvoja. Vargšas. “Būk mano!” Juk juodu neseniai buvo dar
vaikai! Taip, gražu, kai jauni pasiduoda sau rankas. Tada pilnas žydėjimo
metas, tai susitikimas be apskaičiavimų. Ir jis graužiasi, kad kilęs iš
skurdžių namų, nieko neturi jai, be prastos pastogės ir ateities, kuria jis
tiki. Lyg jai reikėtų kažkokių kalnų! Tačiau, prieš juodu yra dar laiko,
jiems nėra ko bėgti akis išdegus. Antanas ją seniau pažįsta, jo vaizduotė
visą laiką smarkiai klestėjo. O ji, Valentina, turi prisipažinti: “Aš nėsu
dar su juo susigyvenus. Jis perdaug naujas, aš neįsiskverbiau, neperpratau
jo. Ir ko skubėti”. Ji nuliūdo: namie bus kažkur nuslėptas šešėlis, jeigu
ji Antanui šiandie būtų pasakiusi taip. “Tavo gero!” Bet ar negalvos
sunkiomis valandomis: “Jeigu Valiutė nebūtų ištekėjusi už.” Ir ko jai
tekėti, ko skubintis.

    Dar labiau nusiminė: dalykai artėja taip, kad reikia jiems duoti šį ar
aną atsakymą. Iš šitos kryžkelės ji turi pasukti ar į šiaurę, ar į pietus,
ar į vakarus. Vienas kelias jau ėmė jai blukti, o du neaiškūs. Ji tikro
žodžio negali tarti Antanui, gi jos Chopinai neužpildys visų dienų, jeigu
liksis šiam pasauly viena. Netekėti! Tą žodį ji sakė Antanui, lyg gindamosi
nuo staigios ištarmės, bet jai rodės beprasmiška ir tuščia vien tik dėl
savo fantazijos netekėti: reikia gilesnio pateisinimo šitokiam lėmimui. Jei
ją trauktų laisvės verpetai. Ne, širdies avantiūros ne jos būdui. Ji
neturėjo didelio visuomeninio jausmo, kad ir ši sritis ją pripildytų. Ji
buvo siauros draugės žmogus: savo tėviškės, kelių bičiulių, kelių šeimų.
Ir savo valandomis ji nuskrenda ligi Indijos. Ak, jūs faraonai, gera jums,
gera miegoti, ramiai miegoti. Vis dėlto vienas dalykas sroveno joje,
sroveno neaiškiai ir truputį klaikiai. Kaip įtūžo Antanas! Kokius šiurpius
žodžius sakė: “Verčiau grabe, o ne ten.” Sesuo Gertrūda jai visados gera,
žiūrį į jos akis ir šypsosi, lyg ko vildamosi. “Ne, sesele, aš nieko
nežinau, tu nieko nesitikėk iš manęs”. Valentina manė sau: tas bokštas
šaukė ją, bet šaukė lyg aukai, lyg pakasynoms, šaukė amžinai. Buvo tai
neramus šauksmas, traukiantis ir grasinantis. Mieliau ji nukeliautų savo
dalį su visais žmonėmis. Ji nenori būti išskirta, pažymėta. Tegu ji pereis
žemę ne tokia graži, kaip sesuo Gertrūda. Su gailesčiu ji galvojo, kad
jai turėtų užtekti tų baltų mūrų, kad ji negalėtų vaikščioti pievomis,
riešutynais, kad būtų svetima ir tėviškės kiemui, ir miestui, ir žemei. Lyg
iš neužkasto kapo ji turėtų žiūrėti į mėlyno dangaus sklypelį viršuj galvos
ir laukti Dievo. Tarsi apmirti, niekingai žvelgti į pavasario žydėjimą ir
vasaros brendimą. O, sesers neleis jai siautėti ežeru, neleis dainuoti
“Leise fliehen”. – “Tavo Sužieduotinis danguje” – girdės ji sakant.
“Tikriausias kelias yra į Dievą, tik įvairiai galima ten eiti”, tarė sau ji
ir nusipurtė. Ją nusmelkė šaltis.

    Nustebus apsižvalgė. Jau. temo. Dobiluos žiauriai rėkė griežlė.

    Valentina atsiduso:

    – Dieve tu mano, aš nieko, nieko nežinau.

    Ir buvo atsisėdus kelio rasti, apsispręsti: ji meko nerado. Jai buvo
dar neaiškiau. Ji nieko nenutarė, tik sumaišė visas pėdas. Pabūgus jautė,
kad sprendimas pats artėja – nežinia ką nešdamas. Visi keliai susikirs,
susimuš kaip įsibėgėję traukiniai ir svies ją netikėta linkme. O, kad taip
neatsitiktų! Tačiau kodėl savaime dalykai negali išsilyginti? Jie gal nėra
nė toki baisūs. “Visados esti debesų” – atsiduso Valentina ir turėjo
neaiškia, viltį, kuria tačiau giliai dvasioje nepasitikėjo. Jautė vakaro
vėsumą, iš žemės dvelkė šiurpas. Paukščiai migo. Nuo pagirio prieblandose
graudeno armonika – grojo kažkur, balsas buvo silpnas ir lėtas. Tolima
gaida lydėjo Valentiną namo.

    Įėjo pro seklyčios duris nepastebėta, pastatė liepžiedžius priemenėj ir
užsidarė savo kambarėly. Su vėsiu oru skverbėsi stiprus, astrus gėlių
kvapas. Valentina pasirėmė ant lango ir mąstė; ji galvojo apie tuos
menkutėlius, rausvus naktibaldų (koks keistas vardas!) žiedelius, kurie
dieną esti susitraukę, neturi jokio kvapo, bet vakare pasklinda po visą
darželį, atkakliai smelkiasi į sodą, į pirkią, į kiekvieną plyšį, beveik
dusinte dusindami savo tirštu kvepėjimu.

    Valentina rymojo ir rymojo. Dangus buvo pilnas drebančių žvaigždžių. Ji
žiūrėjo į jąsias, į brolį sietyną ir į šienpjūvius, ir norėjo, kai numirs
kada, nueiti ten aukštai, laipioti iš žvaigždės į žvaigždę, regėti, kas
jose gyvena ir klausti, jei ką nors susitiks, ar ir jie buvo nelaimingi
savo dienose. Ji matė save žengiant ūkanotu Paukščių keliu, vienišą
begalinėj erdvėj, susilenkusią ir su lazda rankoje. Buvo tenai tamsu, nieko
ji nematė iš tų gilių erdvių ir negalėjo pasakyti, ką žemėje likusioji
Valentina mąstė, kur buvo nukreiptos jos akys ir kokios muzikos, kokių
naktinių paukščių jinai klausėsi.

    Niekas to nepasakys: nei rūpestinga motė, nei palangės vijoklis, nei
mes patys negalim to pasakyti.
XIII
KAITRA KIRBYNĖJ
. ir siautėja oras nuo karščio.

    Vergilijus, En. II, 759.
    TIESIAI iš dangaus alpi ugnis degino plikus bruko akmenis, žėrėjo namų
stoguose ir jame naikino ryšius su ošiančiu ir savo reikalus žinančiu
susibūrimu. Elgetos giedojo, nebylys skambino varpeliu ir bekojis žiūrėjo
nuo savo ratų, o mieguista, nukorusi galvą kumelė stovėjo su dobilų kambliu
lūpų krašte. Drebindamas žandenas, beviltiško žmogaus blaškymusi ir
įnirtimu šaukė iš kauliukų lošęs žydas. Antanas, nugrimzdęs tarp arklių,
tarp jūros gėlėtų skarelių, tarp dalgių artavojimo ir burninių armonikučių
derinimo, yrėsi į kitą rinkos pusę. Išskirtas, svetimas jis brovėsi pro
palapines ir nematė nieko artimo. Valentinos nerado jis nei šventoriuje,
nerado jos nei gatvių grūsmėje – niekur jos nebuvo. Ir niekam čia jo
nereikėjo, niekas jo geru žodžiu nekalbino. Jis tik mąstė, kad jinai bus
namie likusi, nes vakar gi sakėsi nusišaldžius: ne, tegu ji būva sveika ir
linksmai saugo savo spiečių. Taip su savim tardamasis, nusiminęs jis
spraudėsi pro žmones ir jau suko iš rinkos – plati, negrįsta gatvė tiesiai
vedė į jo pastogę ir į jo vienatvę.

    Šalia išgirdo balsą:

    – Štai jis.

    Troškios kaitros nusiaubtas, jis nesusivokė, jog čia jam sakoma.
Stabtelėjo, nieko nepažino ir norėjo vėl toliau eiti, įsižeidęs, kad
susilaikė dėl kažkam tartų žodžių, lyg ir pajuokai save išstatęs.

    – Čia dabar! – sutūrėjo už skverno jį.

    Izabeliukė drąsiai žvelgė į jį ir už rankos laikė Valentiną.

    Jis stovėjo apglušęs, jautė, tartum kažkas būtų atsitikę kitaip negu
turėtų būti, tartum būtų su ūmia priešgynybe susidūręs. Paskui apėmė jį
visą toks tvankus džiaugsmas, kad lūpos drebėjo, žodžio nerasdamos.

    Valentina tarė:

    – Jieškom lauktuvių Juozukui. Na, kaip jums anas avinėlis?

    Ėriukas gulėjo tarp maldaknygių ir kojoje laikė mėlyną vėliavėlę,
pilnas garbiniuotų sruogų ir su trimis dūduojančiomis skylėmis pilve.
Nupirkę jį atidavė Izabeliukei, o ji pati norėjo rožinio kaspino ir žalių,
su baltais stikliukais šukų.

    Tas puošmenas įsigijus tarė:

    – Man dabar jūsų nereikia. Veskit pas mamą. O paskui galėsit sau eiti.

    Antanas nesuprato šito vaiko. Ji buvo apsigalvojus, visados turėjo
aiškius norus ir į savo seserį nebuvo panaši ne tik iš lenktos nosies, bet
ir iš viso savo mąstymo.

    Likosi vienudu. Pro vežimus, pro palapines prasiveržė i gatvę.
Valentina buvo išblyškus, tartum nemigus, su nuvargusiais, tamsiais
paakiais. Žmonių maišaty, klegant nuo rinkos sumišiems balsams, mušant
spinduliams į nubaltintas sienas, jinai atrodė nebyli ir svetima. Laikė
rankoj suspaudus nosinuką, kurį, greičiausia, bus pamiršus įsidėti, žvalgės
į praeinančias poras ir nieko neįsidėmėjo. Kelis sykius vos pastebimai
grįžtelėjo į Antaną, bet nieko netarė. Ką ji mąstė, kur ji dabar buvo? –
sprendė ir nežinojo, kaip ją kalbinti. Jam vaidenos, kad Valentina yra
susigalvojusi kitu pasauliu negu jo, jis sakė, kad jinai kažkur toli
vaikšto savo mintyse: jis bijojo įsibrauti į tas jos tylias mintis, užgauti
jas ar prižadinti iš gilaus miego. Štai ji buvo kita – ne šmaikšti liepų
rinkikė, ne greita ežero yrėja ir ne rūpestinga spiečiaus saugotoja, bet
ano žilo debesies draugė, pati nubalus kaip tas debesis. Jis regėjo tarp
juodviejų skirtumą, erdvę, ir tvirtino, kad per tą erdvę nėra liepto vienam
pas antrą. Ir jam buvo didžiai jos gaila, lyg būtų ją praradęs amžinai. Jos
artumas neteikė jam paguodos kaip seniau – tos žemiškos, ranka atsiremiamos
paguodos. Jis atsiminė jos vakarykščius žodžius ir su šiurpu tarė sau:
Valentina šiąnakt bus ką nors nusprendus – neatšaukiamai lėmus. Tačiau
jinai būtų nesirodžius atlaiduos, jeigu būtų pasiryžus prieš mane. – Taip
svarstė jis ir graužėsi. Ir vėl svyravo. O jam reikėjo susiraminimo,
reikėjo vilties. Pagaliau jis nudžiugo: jinai panaši į debesų mergaitę dėl
savo nušalimo, dėl rūpesčio nakties, dėl tų nykių ir aštrių kelionių,
kurias siela nueina viena, nei brolio nei sesers nepalaikoma, nei tėvų nei
bičiulių nežinoma ir nenumanoma. Draskosi ji, vargšė dvasia, vieniša,
nusiaubta, vėtrų ir sriautų mėtoma, – ir aplinkiniai žiūrį į tave ir
nenujaučia ir neperpranta tavęs. Jis raginosi stengtis, gelbėti save ir ją.
Ir graudžiai jautė, kad prieš juodu stovėjo kažkas akla ir neatšaukiama,
kad šita švininė kaitra jį tirpdė ir plakė prie žemės, o Valentiną nešė
tolyn banga po bangos, spindulių šėlimas po šėlimo. Jis teiravosi savęs, ar
visi šitie kliuviniai nėra jo paties darbas, jo mąstymų vaisius, ir beveik
rūstus atsakinėjo sau, kad tarp jo ir šitos šviesių plaukų mergaitės, šitos
vienintelės nugriuvo sunkus, neperkopiamas akmuo, įsiskverbė aštri
briauna. O, jis turėtų nematyti šitų didelių, mėlynų akių! Negirdėti
balso, skambėjusio tėviškės kieme, tarp Geisaties švendrų ir kupliuos
liepynuos! Ji dabar erzino vakarykštis jo užsidegimas, jis sakė: “Su aistra
mes tik ardom”, o buvo dar jos pilnesnis. Graudenos, kad mažas ir nekaltas
pamišimas gali sueižyti visus lūkesčius, gali Valentiną skaudinti: ir jis
nori jai laimės! Tačiau jis nesmerkė anos staigumo valandos – buvo tai
jaunystės teisė, geras ir reikalingas aidesys, žmogaus iškilimo ir skirto
džiaugsmo momentas, šviesybės ir visiems daiktams giminystės minutė, reta
ir brangi mus lydinčioj nykumoj. Tik jis ketinosi nedovanosiąs sau,
paniekinsiąs save ir gyventi neturėsiąs prasmės, jeigu dėl jo Valentina
buvo nelaiminga, jeigu dėl jo sulaukėjimo jinai davė sau ištarmę, kuri
juodviejų daugiau niekados nesusodins po viena liepa ir nenuves po ta pačia
pastoge. Aukštai kalbėjo varpai. Aplink bažnyčią ėjo procesija. Vėliavos
plazdeno. Žmonės lipo į kalną. ir dėjosi prie giedančiųjų.

    – Valentina, – ūmai prabilo Antanas, – jūs man dovanosit.

    Ir nutilo: jam dingojo, lyg kad sakytų atsisveikinimo žodžius, lyg
jinai liptų į laivą ir žadėtų irtis per gilius ir tolimus vandenis.

    Jai nieko netariant, jis vėl prabilo:

    – Atrodot, lyg sirgtumėt. Valiute, kas jums?

    – Aš gi visados tokia, Antanai.

    – Ne, jūs buvot nelaiminga. Ir tai dėl manęs. Beje, norėjau
paklausti, ar seniai atėjot?

    – Kaip tik prieš sumą. Žinot, sutikau kleboną Motiejų: jis tik
sušnairavo, kad esu tokia vėlyva.

    – Argi? Juk jis neturi jokio piktumo – bent aš taip manau: jį
nuskaidrina Jonas Sebastijonas. Ypač, kai jūs klausotės.

    – Ta muzika, sako jis, tokia giedri ir stipri, kad ilgus metus Bachas
dirbo labai šviesoj, atvertoj saulei ir dangui Jono bažnyčioj – ten jis ir
guli nūn po didžiuoju altorium.

    – Bet sėskim čia – jūs tikrai pailsot.

    Siauras šešėlis krito ant žemės. Pro lapus tirpo ir sroveno geležinė
kaitra. Buvo alsu. Dangus buvo užsitraukęs drumstai mėlyną, sunkų skydą. Iš
rytų pusės, pro stogus, pro klebonijos sodo viršūnes kilo kalnuota debesies
galva. Varpai vis gaudė. Jiems pritarė alpūs žodžių aidesiai. Procesija
ėjo. Sidabrinis varpelių balsas prasimušė pro giesmes.

    Atsisėdus Valentina nusišluostė prakaitą nuo smilkinių ir vėl sugniaužė
saujoj nosinuką. Pro medžius buvo matyti ežero įlanka. Joje knibždėjo
žmonių ir vėdavos margos vėliavikės.

    – Kas gi ten bus? – galvojo Antanas.

    – Man rodos, ar tik nesiruošia sutikti vienos retenybės. Tai
amerikietė Klara – ta garsioji. Filmų žvaigždė. Čia kažkur jos tėviškė.

    – A, žinau ir aš. Ponas inžinierius mane buvo prašęs, kad parašyčiau
eilėraštį jos garbei.

    – Ir kaip?

    – Kvailas būčiau! Ar jūs ten eisit – juk bus ir balius šauniausias?

    – Tuo tarpu negalėčiau pasakyti. O jūs?

    – Kurių galų! Aš ir be to į valias turiu graužaties.

    – Ponas Antanai, kas jums šiandie?

    – Ne, tai geru nesibaigs.

    – Kas? – nusigando Valentina.

    – Aš galvoju, kad šitokia tvanka pasriūs audromis. Matot, kaip žmonės
grūdasi aplink šulinį!

    – Teisybė, – tarė atsidūsėdama ji.

    – Dar ledai javus.

    – Tik nepranašaukite šitaip liūdnai. Pas mus rytoj jau gal bus
rugiapjūtė.

    – Kaip greit. Viskas turi savo laiką. Tik mudu laukiam kažko ir
skiriamės kaskart tolyn, skiriamės patys savo valia.

    – Jūs į dalyką visados žiūrit iš aštriausios pusės. Gal ne taip jau
bloga.

    – Argi? Atsimenat, ko aš prašiau?.

    – Ko mums skubėti!

    – Bet kur nuves šis laukimas, Valentina, kur nuves?

    – Taip, mes galim pasukti vienur ar kitur, tačiau. Jau ir dabar.

    – Ar vėl kas buvo?

    – Nieko, tik taip sau.

    – Taip sau!.. Ne. jūs man sakykit teisybę!

    – Mažmožiai.

    – Mažmožiai! – o dėl jų krimtotės visą naktį. Jūs nenuslėpsit man –
turėjo vakar būti kas nors.

    – Vakar nieko nebuvo – tikrai nieko.

    – Viešpatie, jūs gi kalbat, kad aš nieko nesuprasčiau. O vistiek.

    Jis piktai nuspyrė akmenį iš po kojų. Valentina ištaisė suknelės
raukšles ant kelių ir atrodė pasirengusi kalbėti ir pasakyti. Nuo jos
nosies į lūpų kraštus ėjo du apkartę, vos įmatomi brūkšneliai.

    – Vakar pas mus būta Modesto.

    – Radot jį?

    – Ne.

    – Tai viskas ir tvarkoj.

    Ūmai jis nutilo: pamatė, kad savo įsiterpimais erzina Valentiną.

    – Juozukas išplepėjo, kad su jumis išėjau į girią. Tėvai man būtų nieko
nesakę. Tačiau šįryt sesuo man viską išaiškino: esą, ponas Modestas
tėčiui taręs, kad aš galėčiau būti dėkingesnė, ir išvažiavęs. Dabar tai
prasidės pas mus. Ir tėtis namie liko. Ne, aš nenoriu eiti namo: tarsi
būtų kas palaidota juose.

    – Valentina!

    – Aš norėčiau kur viena sėdėti ir sėdėti: ligi amžių galo.

    – Klausykit – aš rudenį gausiu tarnybą. Senelis man parūpins. O jums
nereikėjo dėl to verkti. Dieve tu mano. Mes, Valiute, susitvarkysim,
vėl bus viskas gerai. Kodėl jūs taip žiūrit į žemę.

    – Antanai, ar tu suprasi: rodos, visa šita žemė slėgtų mane – taip man
sunku. Aš jos nepanešiu, ne, jos nepanešiu. Ir nežinau dabar, kur man eiti.

    Jis pamatė, koksai liūnas atsivėrė Valentinai po kojų. Sėdėjo abu
valandėlę tylėdami. Erškėčių krūme šakutėmis žemyn straksėjo dagilis – ir
jis tylėjo. Žmonės jau važiavo iš atlaidų. Pro medžius margos vėliavikės
vis plazdeno, ir kaitra sunkėsi ir slėgė sąnarius, degino vargią širdį.
Antanas nūn suprato, kokia vaikas, kokia nepatyrusi buvo toji širdis šalia
jo: pirmas gyvenimo smūgis metė ją skaudžiai iš įprasto kelio, bloškė į
nežinią ir neapsisprendimą, kuris skaudino tėvus, o labiausiai ją pačią.
Ne, jis galvojo, Dievas neturėtų leisti į žemę šitų trapių sielų – pūstels
srovė ir nusineš ją, kaip pienės pūkuotą galvutę. Ką jis gali padaryti, kad
jinai liktųsi čia, vaikščiotų po tėviškės girias, guostų pasirodžiusį senį
žveją Kostą, ir kleboną, ir profesorių, kad ji vėl linksma valgydintų
Juozuką ar stovėtų atsirėmus į laukinę obelį ir kalbėtųsi su juo pačiu.

    – Einam pas senelį, – tarė jisai ir apsidžiaugė: – Pabūsim, Valiute,
pas jį, pasišnekučiuosim. Žinot, jis vakar taip gražiai jus minėjo. Juk jis
tave myli. Visi čia tave truputį myli. Na, einam.

    – Dėkui, iš tikrųjų taip bus geriau. Man reikia prasiblaivyti.

    – Žinoma. Kai žmogus perdaug įsigalvoji apie savo vargą, tai jis ir
išauga kaip kalnas.

    Juodu nuėjo per sodą į karštą gatvę. Po jų kojomis degė akmenys, rodės,
sprogs jie, iššoks iš bruko ir kirs atšaižomis tau į veidą.

    Juodu greitai šaligatviu pralenkdinėjo išretėjusius žmones.

    – Tartum nuo siaubo visi bėga, – tarė Antanas, parodęs į važiuojančius.

    – Kiekvienam savas pavėsis mielas, – galvojo Valentina. – O kaip
senelio darbas?

    – Jis niekados neskubėjo. Kartais visą laiką prasėdim dailindami porą
sakinių ar jieškodami kurios nors ištraukos. Kai kada jis susimąsto, kalba
savo įspūdžius. Aną dieną radau kryžkelėje stebint Dievą, o Dievas jį
stebėjo. Senelis man sakė: “Ar neatspėtum, kas paskutiniais metais
labiausiai nustebino mane? Jeigu neatmeni, tai klausyk. Dar prieš ligą
buvau nuvažiavęs į Latviją. Daug sykių buvau išvaikščiojęs etnografinį jų
muziejų, apžiūrėjęs senoviškas žagres, akėčias, strėles ir lankus. Šį
kartą man krito į akį moters kapas. Aš stebėjau tos sievetės papuošalus,
tūkstantį metų gulėjusius po žeme, stebėjau žalvarines rinkes, žiedus, tuos
prasto, negudraus išdarbio daiktus. Netikėtai didelė teisybė atsinaujino
manyje: štai mūsų motė, mirus prieš tūkstantį metų, buvo tokios pat sielos
kaip ir šių laikų moteris – ji mėgo puoštis, ant rankų, ant kaklo nešiojo
žiedus, mėgo žaisti ir mylėjo. Ir mano akyse ji stojo tokia gyva, prabilo
taip artimai. Aš tada jaučiau, lyg savo rankomis lytėčiau praeitį. Mano
vaike, ir tu pajusi praeitį, kada suprasi, kad šituo vieškeliu prieš
tūkstantį metų keliavo tokių pat rūpesčių varginami žmonės, kaip ir
šiandie. Ir tada jie kirto girias, ėjo į vestuves, gėrė midų, gaudė žvėrį
ir paukštį, verkė ir linksminosi. Ar tu pagalvojai kada nors, kad ant šito
akmens po tokiu pat pasvirusiu kryžium kažkada sėdėjo toks pat senelis, kad
jo naginė čia buvo įmynusi pėdsaką, kad jis tarėsi ir šnekėjosi su savo
vaiku. Keista: mes niekad negalvojam, kad ir senovėj būta vaikų, tarsi
visi tada būtų seni ir žili gimę.”

    – Iš tikrųjų, – susimąstė Valentina, – ir iš mūsų tiek beliks, kaip kad
senelis pasakojo, o mes taip įsikibę į tą savo gyvenimą! Ir tuščiai
įsikibę, tarsi ne vistiek, ar mes išnyksim šiandie ar rytoj. Ar atsimeni,
ką tu man skaitei aną vakarą iš Omaro Chajam: “Tu pasaulį matei ir visa, ką
tu matei: niekai, – Ir visa, ką tu pasakei ir ką tu girdėjai: niekai; –
Visą žemę ligi pačių gelmių tu apjieškojai: niekai, – Ir visa, ką tu namams
pirkai, – niekai”. Aš nė nesigailėčiau, jeigu.

    – Kas jeigu?

    – Ko gi taip rūsčiai žiūrit?

    – Sakykit, ką jūs gi susigalvojot?

    – Antanai, aš visiškai nieko. Pagaliau nė kalbėt neleisit.

    Ir ji nusijuokė.

    – Kalbėti leisiu, bet žiūrėkit, kad niekų man daugiau nepaskotumėt. Jūs
turit likti čia. Ji nesmagiai nukreipė kalbą:

    – Bet ir gerai atsimenat senelio žodžius.

    – Jis man yra lyg senosios, heroiškosios kartos testamentas, paskutinis
balsas: greitai jie vien iš kapų mums bylos.

    – Dar pažiūrėsim, – atkakliai pasakė Valentina.

    Jis apsižvalgė, nesuprasdamas, ką ji manė tais žodžiais, ir tarė:

    – Galėtume tiesiai sukti.

    – Bus arčiau.

    – O ką jūs ten matote?

    Ji sustojo ir abejodama susvyravo. Antroj gatvės pusėj Antanas išvydo
inžinierių, Bronę Šveliūtę ir dar vieną vyrą su šiaudine skrybėle. Ponas
Būdžiūnas oriai žvelgė į Valentiną. Jis, matyt, buvo sotus šituo jos
nustebimu ir susvyravimu. Ir jis tartum sakė: “Aš dar galėčiau tau
dovanoti”. Žmogus su šiaudine skrybėle linktelėjo į Antaną ir Valentiną,
paskui kažko klausė iš savųjų.

    – Valentina, – griežtai prabilo Antanas, – einam.

    – Tikrai, – klusni atsakė jinai ir sujudėjo.

    Anie trys greitai susikeitė žodžiais, ir iš jų atsiskyrė Bronė. Ji
prisiartino prie Valentinos, padavė jai ranką, o Antanui linktelėjo galva.

    – Valiute, – prabilo ji, – prašytume pas mus.

    – Mes einam pas senelį, – atsakė Valentina.

    – Senelis nepabėgs, – juokėsi Šveliūtė ir pro petį žiūrėjo į Antaną,
tartum kalbėtų: “Štai ką aš galiu”.

    – Bet man svarbu. ne, aš nežinau.

    – Klausyk, Valentina, aš rimtai kalbu: ponui Modestui esi reikalinga.
Jis tau nori pasakyti. Na, pati išgirsi. Einam. Jeigu skubi – ilgai
nelaikysim.

    – Ne, verčiau palik mane. Aš taip nuvargus.

    – Mano žuvele, mes ko nors užkąsim. Be to, ponas Modestas norėtų
sužinoti. Jis truputį įsižeidęs. Ne, ne taip norėjau pasakyti.
Žodžiu, vietoj pamatysim. Jei ponas Modestas prašo.

    – Valentina juk turi eiti pas senelį, – šaltai pastebėjo Antanas.

    – Tik pora žodžių ponui Modestui. – kalbėjo Bronė.

    – Ponui Modestui, ponui Modestui. Kartojat jo vardą, lyg
archangelą.

    – Antanai! – tarė Valentina. – Taip negalima.

    – Ne, Valiute, jūs pas jį neisit. Panele Brone, pasakykit grįžę.

    – Ko čia stypsosim gatvėj, – Šveliūtė paėmė Valentiną po ranka. – Yra
būtinas reikalas, susikeisit pora žodžių – ir galėsit vėl keliauti sau.

    – O aš nenoriu, – užsikirto jis.

    – Antanai, – tarė Valentina, – tu kalbi, lyg valią turėtum.

    Jis tarė:

    – Taip, jei tas pirštu pajudino už kelių mylių. O aš maniau.

    – Koks jis žiaurus, – tarė Bronė Šveliūtė ir pasitraukė Valentiną į
save.

    Valentina skaudžiai žvelgė į Antaną, sušnabždėjo: “Aš tuojau” ir
nuilsusi leidosi vedama. Jisai nejautė nei pykčio nei pagiežos. Atsirėmė į
telegrafo stulpą ir matė, kaip jo liepautoja eina įkaitusiais akmenimis.
Štai vyrai ją sveikina, juokiasi ir kalbasi, tarsi tarp jos ir Modesto
nebūtų jokio nesutikimo. Dusliam ore slopūs, mediniai tarškėjo praeivių
balsai.

    Jis krūptelėjo. Visi keturi jie nusigręžė į rinką – jie rengėsi eiti.
Valentina tačiau ką sakė, atsisuko į Antaną, bet Šveliūtė su inžinierium
paėmė ją į vidurį ir nusivedė.

    Ir jinai atsižiūrėti jau neatsižiūrėjo ten, kur jisai šilumos
nutrenktas rymojo.
XIV
VĖTRŲ SŪKURIAI
Tačiau buvau aš jaunas ir kvailas –

ir nūn verkiu.

    W.B.Yeats
    VALANDĖLĘ jis laukė ramus, tarsi nieko būtų neatsitikę. Jisai vylės,
kad Valentina grįš, tuojau pamatys jog melsvą suknelę iš už namų kertės,
pamatys klausinėjančias jos akis. Stovėjo kantriai, nepaisė nei praeivių,
nei kaitros. Pro šalį nudardėjo vienas vežimas, nudardėjo antras. Nuo stogo
ant bruko nukrito du susipešę žvirbliai ir vėl neišsiskirdami nulėkė.
Valentina negrįžo. Tada jisai sunkiai atšlijo nuo stulpo. Pečiai buvo
nuvargę. Jis nusekė dingusiųjų pėdomis: apytuštėj rinkoj nieko nematė. Nūn
tik pajuto, kad jį ištiko nelaimė: jis buvo išstatytas pajuokai, Valentina,
geriausioji, paliko jį.

    Jis sustojo dusdamas iš pykčio ir nerasdamas žodžio. Atsipeikėjęs ėmė
greitai eiti gatvėmis ir kartojo:

    – Jai manęs nereikia, jai manęs nereikia.

    Jis negalėjo pakęsti nei šitų namų, nei gatvių, nei medžių. Skubėjo
iš miesto, manė rasiąs paguodą tarp girios pušų ir ąžuolų: bet ir čia buvo
klaiku, nyku, vieniša. Jam svetima buvo šitoji ūksmė, visos šitos šakos ir
viršūnės. Skubėdamas jis grasino nedovanosiąs. Įkaitęs pušų kvapas jį
alsino. Jis ėjo šilais, slydo ant spyglių ir gąsdino šarkas. Tartum gaisro,
ugnies jie laukė – šitie ištroškę, aitriais sakais išprakaitavę kamienai.
Valentina, kad tu būtum žinojus: juk amžinai tu nuo manęs nuėjai. Amžinai,
amžinai! “Aš tuojau”. Ne, Valiute. Mudu esam galutinai atskirti.

    Jis atsiminė laukymę, kupetas, gaivią pavakarę gležnam atole. Norėjo
įkišti galvą į šieną, apie nieką negalvoti, jokio žodžio netarti, vien
gulėti prie žemės, gulėti ištisas valandas, metus, gulėti ligi amžių galo,
neturint draugystėje nei žmogaus, nei paukštės, nei menko vabalo. Jis išėjo
į aikštelę: nebuvo ten jau šieno. Ir čionai tuščia, kaip ir visam jo
likime. Atsisėdo, pešiojo atolą, kramtė jį. Apsikniaubė veidu į žemę ir
liko gulėti nejudėdamas, atkaklus, sieloje šaukdamas kerštą ir jausdamasis
toks menkas, bejėgis prieš savo nedalią” kurią su įnirtimu svarstė, ir vis
labiau krimtosi. Jis nematė laiko tylios kelionės, šokinėjančių strazdų
vejoje nė ilgėjančių šešėlių. Ranką įgylė skruzdė – jis nepajudėjo. Jis
neskaitė minučių nė valandų, buvo lyg išskirtas iš jų bėgimo, joms
svetimas. Jis tik du daiktus regėjo: Valentiną ir savo skausmą. Valentina
stovėjo begalinėje tamsybėje, stovėjo ten balta ir neprieinama, tokia daili
ir amžinai dingus. Retkarčiais ji šmėsčiojo tartum silpnas žiburėlis
tolimam požemių gale, apsupta šešėliuotų, nejaukių skliautų. Iš jos, lyg ir
nepasiekiamų gelmių, skleidėsi reta šviesa, ryjama godžios tamsybės. Šitoj
tamsybėje niūksojo skausmas – jo skausmas. Jis neturėjo aiškių bruožų,
nepriminė jokio daikto, jokio žvėries nė žmogaus. Tačiau galėjai nuspėti,
kad jis vistiek ten slypį prieblandose, kad jis nakčia išrėplios iš savo
tinklų, išties šlykščias kojas ir čiulps tave, kankins ir marins ir vėl
gyvą paleis, kada ims aušti rytas. O, rytas, didžioji aušra jau dingo, jau
nuėjo – negrįš ji, negrįš.

    Dusliai sudundo žemė. Prislėgti smūgiai dunksėjo iš gelmių, iš tamsių
jos vidurių. Paskui nykiai sušiureno viršūnės, ore atsiliepė tolimas
dundenimas. Antanas pakėlė galvą. Jo veidas buvo suraižytas įsispaudusių
kamblių. Pro medžius, rytų pusėje, kėlėsi didelis, juodas debesis. Slinko
jis iš lėto, rūstus ir galingas. Nuo saulės jo kraštai buvo parudę, lyg
variniai. O žemiau juodos dėmės turėjo melsvą, metalinį atspalvį, tokį
neramų. Medžiai stipriau sušvokštė, kurtus šnabždesys perbėgo šakomis,
nulenkė jas – ir visai dingo. Beržai ir skirpstai stūksojo negyvi,
nusigandę. Jiems nepritarė nei kėkštas nei sniegena. Ir raudonkaklė
nečiulbėjo lazdyne. Ūmai netoliese išgirdo negarsų urkštimą. Antanas
atsigręžė į balsą. Besigaudžiusios voverės stovėjo viena paskui antrą atole
ir didelėmis akimis jį stebėjo. Jos nusigando, vėl suurkštė ir skubiai nėrė
į kitą aikštės šoną, ištiesusios ilgas uodegas. Rudos jų nugaros šmižėjo
pievos žalume, pasiekė ąžuolą ir žuvo tarp lapų. Niūrus dangaus melsvumas
vėl sunkiai ir paspringdamas trinksėjo. Saulė buvo drumzlina, apsiblaususi.
Lyg bėgdama nuo debesies, ji nusviro į mišką ir likosi karoti vietoje,
padūmavusi, nudilusi ir beviltiška.

    Tik žiogas rėkė – vienui vienas rėkė visoje laukymėje, įnirtęs griežė
ir skambėjo, šaukdamas vėtrą ir liūtis, aštriai rėždamas švininę kaitrą. Jo
daina buvo akla daina, žado netekusiam, išmirusiam pasauly skardinti
giesmė. Jos klausytis Antanui buvo nyku. Jis pakilo ir ėjo į miestelį. Visi
medžiai tylėjo ir laukė. Audra juos kankino, iš tolybės troškindama ir
dusindama. Pušų sakai žėrėdami varvėjo ant žemės.

    Aplenkdamas namus nuėjo į ežerą. Įlankoj jis rado visą Kirbynę.
Žvilgančios dūdos grojo: jos pasitiko valty; lygiu, suledėjusiu paviršium
čiaužė ji su garsiąja viešnia. Pamaži kilnojos irklai, nuvargusi blaksėjo
vėliavikė pirmagaly. Plaukė jie dar toli, vos aplenkę Gervių salą ties
Geisaties užsisukimu. Antanas žvalgėsi po minią. Prie tiltelio stovėjo
ponai ir laukė. Laukė ir Modestas, ir balta skrybėlė – pilni orumo ir
garbės visų kirbyniečių akivaizdoj. Toli nuo jų, išsiskyrusią nuo minios,
jis išvydo Valentiną. Ji buvo atsirėmusi į skursnią pušį, lyg atmesta nuo
visų žmonių. Antanas žvelgė į jos išblyškusį veidą ir mąstė sau, kad
inžinierius ją paliko vieną, nelaimingą. Tylį ir nejautri – iš tikrųjų
dabar ji kentėjo – kentėjo išduota, patyčioms išstatyta. “Taip, Valiute”, –
bus sakęs Būdžiūnas, – “tu luktelsi: – prie estrados, matai, renkamės tik
oficialūs asmens”. Ne, ar jai pakelti šitiekos bloškimų!

    Antanas ūmai nusisuko: jį pastebėjo Valentina. Iš netikėto
krūptelėjimo, iš atidžiai atgręžtų akių ir lėto nusisukimo jis suprato, kad
Valentina jį matė. Ar ji dabar jo lauks? O, kaip jis norėtų prie jos
prisiartinti, kalbinti ją paprastais žodžiais, lyg nieko būtų neatsitikę.
Šis noras jam atrodė juo didesnis, nes buvo tai beviltiškas, niekados
neįvyksiąs noras: jis nežengs nė vieno žingsnio prie tos, kuri jį išdavė
dėl to. Ak, jis nirto ir troško savo neapykantoje. Negalėjo akių
atitraukti nuo Valentinos, smerkė jos pasielgimą ir sykiu jautė, kad
didžiausia kaltė jam pačiam krenta: jo užsispyrimui, jo didybei, jo ligi
kraujų įžeistai sielai. Jeigu jis galėtų dovanoti, pamiršti aną kaitrą prie
rinkos, kukliai ištartus “aš tuojau”, pamiršti įžūlius Modesto žvilgsnius,
Bronės Šveliūtės veidmainystę, – ne, jis šitą votį būtų galėjęs išplėšti
tik su savo širdim. Sykiu jis žinojo, kad jo pyktis išblės, kai čia nebus
jau Valentinos, kai jau negalės jos rasti ir pasiekti nei tėviškėj nei
Medžionės girioje. Tada jis apmąstys kiekvieną jos pažvelgimą, kiekvieną
lūpų krustelėjimą ir supras visus jos neištartus žodžius, graušis ir
niekins save, mekam neatvertu skausmu pripildydamas visus šilus, visus
ežerus ir visą žemę.

    Vėl pasižiūrėjo ir nusiminė: Valentinos jau nebuvo ties pušim. Tyrinėjo
žmones, kol ją rado pasislinkusią prie minios ir sykiu prie jo
priartėjusią. Staiga jis įširdo – štai ji žeminasi, ji gretinasi prie
tavęs, nusilenkia. Ne, jam nereikia šitos aukos nė sutrintos širdies. Ji
davė pradžią – nūn tu, Antanai, ženk į mane. Negalėdamas pakęsti šitos
minties nė klaikiai aidinčios muzikos su nosinukų vasnojimu valty, jis
apsisuko ir, nežinodamas kur dėtis, grįžo į savo kambarį – bent niekas ten
jo nematys. Jis galės stovėti vienas priešais save, priešais savo rūstybę
ir dovanos nežinančią sąžinę. Rinkoje dar lūkuriavo pora vežimų. Debesis
jau arti grumojo, apniaukęs visą rytinį dangų. Nusigandusi saulė žiūrėjo į
vakarus ir, rodės, niekados nepasieks savo guolio. Nupūtė srovė, iškėlė į
orą popierius ir nešė, blaškydama juos ir sukdama su smėlio sūkuriais.
Susidrumstė antras vėjo atodūsis ir jau nesiliovė karštai alsavęs, visa
galybe šluodamas negrįstas gatves, trankydamas langines ir stogų skardas.
Kregždės kilo aukštai ir klykaudamos kovėsi su vėtra. Jaunų liepų lapai
drebėjo ir šniokštė, blaškydamiesi. O kažkur tuščiame ir padūmavusiam
danguj sausai tarškėjo perkūnas.

    Antanas užsidarė kambary. Atsigulęs ant lovos klausėsi, kaip sąsparos
švilpia ir cypia. Protarpiais vėjas iš gilumos miškų užsišaukdavo galingai,
artėdavo kaip naikinanti vilnis, griaudėdamas ir šniokšdamas viršūnėmis.
Tada ant aukšto imdavo braškėti, lyg svetimas žmogus ten vaikščiotų, visi
namai apmirdavo ir laukdavo, ar nenuneš jų vėtra, kaip tų popierių gatvėj.
Nejautrus ir sunaikintas, įsiklausęs į didžią Medžionės giesmę, Antanas
laukė audros, laukė išsivadavimo ir paguodos. Tačiau debesis taip lėtai
niaukė padangę, prieblanda vis nesirodė kambaryje. Taip jis gulėjo valandą,
gal daugiau, užsimerkęs ir lyg per sapną lydėdamas amžiną medžių gaudimą ir
vis garsesnius griausmus. Ir pats jautėsi toks nežymus, beveik išnykęs
šalia šito žemės ir dangaus šėlimo. Jis gulėjo ir laukė sriautų, laukė iš
šaknų raujamų eglių ir įtrenktos pušies kvepėjimo. Dangus dundėjo ir
nerimo, pritvinkęs liūčių ir ugnies.

    Iš pradžių gerai nenugirdo. Pakilo nuo lovos. Tikrai! Į duris beldėsi.
Abejingai laukė, neprašydamas. Jam gi vistiek.

    Su griaustiniu susimaišė antras stuktelėjimas į duris. Tačiau jis
neatsiliepė ir stovėjo ties lova.

    Įėjo Valentina.

    Nedrąsiai luktelėjo ant slenksčio. Paskui žengė į kambarį. Neišgirdus
iš Antano nė vieno žodžio, ji tarė, įsikibus į krėslo atlošą:

    – Jau lietus čia pat. nespėsiu ligi namų. Norėčiau palaukti.

    – Galit laukti, panele Valentina, – atsirėmė į langą jis ir neprašė jos
sėstis.

    – O, kaip nuvargau, – prabilo ji ir sukniubo į krėslą. – Manau, kad
leisit pasilsėti.

    – Kodėl ne – prašom ilsėtis.

    Tebelaikė ji ant atlošos rankas, prie kurių buvo priglaudusi veidą ir
žiūrėjo į Antaną.

    – Toks smarkus vėjas, – prabilo ji. – O, taip trošku!

    Jis pažvelgė pro langą į mišką ir nieko jai nepasakė. Mėlynas žaibas
išsišakojo danguje.

    – Kad bent ledų nebūtų, – vėl tarė ji.

    – Lyg ne vistiek, – pasakė jis ir tyrinėjo debesis.

    – Antanai, jūs šitaip kalbat!

    – Ką man daugiau kalbėti: nieko neturėjau ir vėl nieko neturiu!

    Valentina norėjo atsistoti, bet vėl likosi krėsle, tokia nuilsusi.

    Ji tarė:

    – Antanai, dovanok man. Aš nenorėjau tavęs įžeisti.

    – Panele Valentina, čia nėra ko gailėtis nė atleisti.

    – Aš tikrai maniau grįžti, bet jie. Ne, aš negerai padariau.

    – Aš gi viską žinau.

    – Nepyksti?

    – Mano pyktis!

    Ir jis abejingai gūžtelėjo pečiais. Ji neramiai sujudėjo krėsle ir
ilgai žiūrėjo į Antaną. Jis suprato, kad tokiu savo užsikirtimu ją stumia
nuo savęs. Drauge pyko ir kaltino save, bet buvo jame tiek apkartimo, kad
ta kalba savaime tarėsi.

    – Tu man atleisk, – kartojo Valentina, – aš nenoriu, kad tu manęs
nekęstum ir smerktum.

    – Taip, kadaise man daug džiaugsmo esi davusi, – sakė jis. – Ir
nežinau, kur tas džiaugsmas dingo. Tu sugriovei mane.

    – Antanai!

    – Ir vis dar nelyja, – ūmai prabilo jis.

    – Tu mane varai.

    Ir Valentina pakilo.

    – Ne, galit ilsėtis. Bet matote – pas mane iš tikrųjų nieko nėra. Tik
keturios sienos! Maža nauda iš tokių kaip aš.

    – Jėzau!. Bent pasigailėtum ir savęs ir manęs.

    – O, aš jau tiek gailėjausi, kad daugiau negaliu.

    – Sudie, Antanai, – ištarė ji.

    Ji laikė įsikibusi į durų rankeną.

    – Iš tikrųjų, geriau būtų parėjus prieš lietų.

    Jis pats išsigando šitų pašiepiančių ir žiaurių žodžių. Valentina
nuleido galvą, du plaukų žiupsniai krito jai ant smilkinių. Ji pastūmėjo
duris – išsyk jos neatsidarė. Tada stuktelėjo keliu jinai, kaip daro maži
vaikai, neskubėdama vėrė jas ir iš lėto dingo priemenėje.

    Antanas laukė ir klausėsi: jis norėjo išgirsti žingsnius už durų,
susimąsčiusius jos žingsnius asloje. Nūn jis aiškiai regėjo, kaip skaudžiai
smogė ją paskutiniais žodžiais. Kiek ji šiandie iškentė! Ir namie, ir
atlaiduos, ir dabar čia! Jis gi buvo jai paskutinė pasilsio vieta – ji
neturės kur prisiglausti, ši lepi mergaitė. Jis norėjo bėgti prie durų ir
šauktis ją, bet nedrįso – jam rodėsi, lyg jinai stovėtų priemenėj, ar jo
tikėdamasi, ar bijodama eiti į audrą. Vėjas buvo aptilęs, medžiai griaudė
ir ošė, ir sutemos rinkos į kambarį. Jis vis stovėjo prie lango, už kurio
rymojo juodas eglės šešėlis. Viršum medžių plieskė ugninės rykštės.
Antanas greitai pravėrė duris, įkišo galvą ir klausėsi, kurioj pusėj išgirs
jos alsavimą. Tuščioj ir prislėgtoj priemenėj susikryžiavo žaibas – ir buvo
ten akla tyluma.

    – Valentina.

    Jam niekas neatsakė.

    Tada šūktelėjo:

    – Valiute, klausyk, Valiute!

    Į paskutinį “Valiute” atliepė tolimas perkūnijos atodūsis.

    – Kur ji žuvo? Ne, aš turiu ją rasti! Taip negalima.

    Ir gatvėje nebuvo jos matyti. Tada svarstė, kur būtų galėjus Valentina
užeiti, ir bemaž nusigandęs leidosi jos jieškoti.

    Šnerėdama ir šniokšdama, šilų viršūnėmis artėjo palša lietaus siena.
Jau buvo sutemę. Žaibai varstė dangų: vieni jų buvo išsišakoję, kiti krito
žemyn lyg sulaužytos linijos ir sausai, trankiai terškėjo, nepalikdami
jokio aido. Juos lydėjo dideli, geltoni liepsnų liežuviai, palengva
raižydami debesis ir dundėdami galingai ritinosi vis tolyn ir tolyn, kol
paskutiniu nusigriaudėjimu nurimdavo kažkur pačiam žemės krašte, už girių,
už vandenų.

    Ištiko vėjas. Visas miestelis rūko nuo dulkių. Telefono vielos švilpė
ir verkė.

    Antanas skubėjo. Pirmi lašai, stambūs ir šalti, captelėjo į smėlį,
išgręždami juodas skyles.
XV
PASKUTINE VARGONŲ GIESMĖ
Bet kas sušauks erdvėje paukštį,

Kas apgręš kelius, kuriais išėjome.

    V. K.
    MĖLYNŲ ir rausvų žaibų šviesoj pro langą buvo matyti pušis gale daržo,
giria ir įbingęs ežero paviršius. Vėjas plėšė pirkios stogą, sienos
girgždėjo ir švilpė, lyg būtų kiauros. Prie Kosto glaustėsi kalė ir
unkšdama žvelgė jam į akis, mėgino gultis ir pasidėti snukį ant letenų, bet
vėl kilo ir cypė. Senis guodė šunį, ir jam pačiam buvo ramiau, kai šnekėjo.
Kelintą kartą jau grįžo prie lango, vis dar neatsipeikėjęs iš savo
apstulbimo, nors jau bus valanda, o gal ir daugiau, kai visa tai įvyko.
Vėjo daužomos vilnys šoko toli nuo kranto, ošdamos ir griaudėdamos. Jis
matė žaibo nušviestas keteras, putomis aplipusias, ir vienas sau murmėjo:
“Tu šitaip jai padaryk, tu šitaip jai.” Ir jis spaudė veidą prie staktos,
lyg norėtų su išgrūstais stiklais kristi į naktį ir audrą, beviltiškai
skubėti ir jieškoti.

    Kalė atsikėlė ir urzgė, žiūrėdama į duris.

    – Užuodi ką?

    Rudė atsargiai priselino prie slenksčio ir vėl dzimbino baukšti į
kertę. Kostas mąstė:

    – Gal tikrai kas stovi lauke?

    Ir pravėrė plyšį duryse. Vėjas įsibrovė ir į grindis plakė ištaršytas
lietaus čiurkšles. Pastogėje rymojo žmogus.

    – Užeik, – tarė senis.

    Į pirkią įėjo Antanas.

    Jis buvo vienplaukis, kiaurai perlytas. Jo švarkas, it subliuškęs
maišas, karojo.

    – Dėl Dievo, kas jums šiandie pasidarė, – nusiminęs kalbėjo senis. –
Sėskitės bent.

    Antanas sudribo ant suolo. Kai jis patraukė po savim kojas, batai
žliugsėjo, pilni vandens.

    – Jums reikia persivilkti. Šitaip sumirkęs. – galvojo Kostas.

    Jis paėmė grabnyčią, švietėsi užpečky ir jieškojo drabužių.

    Iš tamsos atsiliepė nusilpęs Antano balsas:

    – Aš jos niekur neradau, Kostai.

    – Ko taip?

    – Išvaikščiojau visus pažįstamus, – lyg vienas sau pasakojo vaikinas. –
Nei pas Bronę, nei klebonijoj, nei baliuj jos nebuvo. O balius! Dieve tu
mano, kokia ten orgija.

    – Bet apie ką gi kalbat?

    Antanas žiūrėjo į smėliu aplipusius batus ir sakė:

    – Jei Valentina dėl manęs. Ne, ji bus grįžus namo.

    Kostas pakėlė galvą. Grabnyčios vaškas jam varvėjo ant pirštų.

    – Aš ją mačiau, – tarė jis.

    – Matėt!

    – Nebuvo dar lietaus, kai aš sėdėjau vienas sau ant slenksčio. Tik
žiūriu – iš girios pasirodo Valentina, prieina prie manęs išvargusi ir
klausia: kaip man rodos, ar tuojau ims lyti? Aš jai atsakiau, kad ligi
tėviškės nespėsianti jinai. Tada ji susimąstė, o buvo tokia pribaigta, kad
man graudu net darės. Ji tarė:

    “Imsiu dėdės valtį – bus greičiau”. Nespėjau žodžio pasakyti, kai jinai
atsikabino laivę ir įšoko.

    – Ir jūs leidot!.

    – Kai pribėgau prie vandens, ji buvo ežere.

    – Reikėjo gelbėti.

    – Juk tai mano paskutinė valtis.

    – Vistiek nereikėjo leisti.

    – Aš ir pats žinau. Ir man jos gaila. Šitas vaikas išaugo mano akyse,
aš jos laukdavau, kada pro šalį praeis ir gerą žodį pasakys. Ji viena čia
nepamiršo manęs. Ir kodėl ji taip darė?

    — Šiandie ją ir namie ir mieste.

    Nustebęs senis žiūrėjo į Antaną, kuris pasakojo:

    – Ji buvo pas mane, o aš ją. Ar ji į tėviškę nuplaukė?

    – Ji yrėsi tiesiai per ežerą.

    – Bet juk ištiko audra!

    – Ir trenkia gi, Viešpatie Aukščiausias! – persižegnojo Kostas.

    – Ar jos neapvertė, ar neapvers?

    – Kol buvo mano akyse, gerai ji plaukė. Mat, iš mažumės vis prie
vandenų. O vistiek – nė aš nebūčiau drįsęs.

    – Paskui?

    – Paskui ją lietus lyg skraistėmis užtraukė. Vienas Dievas žino, kur
ji dabar.

    – Eisiu jieškoti.

    Ir Antanas atsistojo. Nuo jo pribėgus telkšojo bala.

    – Kaip tu jieškosi – nei valties, nei žmonių. Dabar Valiutė jau
vistiek bus savo vietoj.

    – Kaip tai savo vietoj? Ką jūs čia šnekat?

    – Jeigu pasisekė jai, bus pas seserį Gertrūdą.

    Vaikinas žiūrėjo į krūpsinčią grabnyčią. Paskui išėjo ir likosi
pastogėj. Jį atsekė ir sems. Ežero vilnys tiško ligi pat lūšnos. Rytuose,
tarp girių, ėmėsi raudonas dangaus kraštas, čia išblėstąs, čia vėl
besiplečiąs, tarsi kažkas pritūpęs ten pūstų žarijas. Pro griausmus, pro
girios gaudimą ir vėtros šauksmą buvo girdėti, kaip pritvinę grioviai ir
griovelai gurguliuoja į ežerą. Lietus buvo sodrus ir šaltas, stambiomis
čiurkšlėmis pasruvęs iš debesų. Nuo stogo į pažliugusį smėlį dribo tankios
skaros. Protarpiais vėsios vėjo srovės mušė lietaus sriautus į sienojus, o
žaibai, vieni išsikeroję, kiti stačiais kampais sulužę, kryžiavosi danguje,
plieskė debesis, ir blankioje jų šviesoje stūksojo susigūžę ūkiai, išblyškę
laukai ir girios.

    – Grįžkim, – nedrąsiai prasitarė senis, – dar įtrenks.

    Antanas paklausė ir grįžo į pirkią. Pro langą skaitė jis žaibus ir
laukė, kol jie ims retėti, o griaustiniai nudundės į kitas lygumas ir kitas
sodybas. Laikas slinko sunkus, slėgė jis ir kankino. Kur dabar
Valentina?. Pro lubas žlagsėjo lašai į molinę aslą. Vienodai ir
nuobodžiai jie tiško į juodą langą, o grabnyčios šviesoj nykiai drebančiose
sienose vingriavo pageltę vandens latakai. Ir laikas slinko, sunkus ir
alpinantis.

    Atsargiai Kostas pravėrė duris ir išėjo. Kai jis po ilgo vaikščiojimo
grįžo, Antaną rado giliai berymantį, su nuleistomis akimis į grindis.
Valandėlę laukė, o paskui priėjo ir pažadino už pėties:

    – Jau lietus liovės.

    – Kas yra? -nustebęs pakirdo ir žvalgėsi Antanas.

    – Valtį parsivežiau. Gavau ją Gervinyčiuos – pusantro kilometro iš
čia. Ar plauksit su manim?

    – Aš? Neplaukčiau! Einam.

    Ore dulkė paskutiniai lašai. Buvo šėma prieblanda, kurioj grimzdo ežero
vanduo, švendrai, pakrantės ir laukai. Priplaktos žolės stiebėsi ir vešliai
kvepėjo. Grioveliai šnerėdami skubėjo ir griuvo į Geisatį. O vilnys mušėsi
aukštos, apsiputoję – bėgo jos rykaudamos per visą ežerą, plačiai
dūsaudamos ir šniokšdamos, griuvo į krantus, šoko į pakriaušes, paskui gi
lūžo, kniubo atgalios ir eižėdamos nyko gelmėse. Jau žioravo šiaurėje ar
neužgesusių saulėleidžių žalsvi pėdsakai, ar tvinko ten žadanti tekėti
aušra. Iš tų aukštumų pro skystą rūką, pro ežero purslus košėsi neregima
šviesa.

    Juodu nusikasė ligi antro kranto. Ant smėlio gulėjo išvilkta valtis.

    – Tai mano, – tarė Kostas.

    Antanas žiūrėjo į girią, per kurią juodu ėjo. Priešais niūksojo tamsus
vienuolyno bokštas. Ties juo sustoję pabeldė į vartus. Už tų mūrų buvo
jausti nuslėpti žingsniai, kuždesiai ir rūpestingas plušėjimas.

    Vartininkė Antaną pažino ir klausiama atsakė:

    – Taip, ji tenai.

    Ir numojo į juodą koridorių.

    – Kaip ji?. Ar jai nieko neatsitiko?

    Ne, vartininkė dabar Valentinos nemačiusi, bet galinti pakviesti seserį
Gertrūdą: jinai budinti.

    Vaikinas krūptelėjo sulig šituo žodžiu.

    – Budinti? – jis sukuždėjo, klausdamas.

    Bet vartininkė jau buvo dingusi tamsioje angoje. Tik jos gaubtuvo
kraštai dar bolavo kažkur toliose tamsybėse, nykiai kaukšėjo žingsniai į
sunkius akmenis ir aidėjo niūriuose skliautuose. Neilgai laukus atsikartojo
antri žingsniai, dūslūs ir nelygūs, lyg žmogus eitų po ilgos nemigos ir
ilgo sielvarto naktų, slėgiamas viso išvargusio kūno.

    Sesuo Gertrūda juos įsivedė į prieangį. Ji pirmutinė atsisėdo ir
nuleido pailsusią ranką ant masyvaus, ąžuolinio stalo. Žiburio liepsna
šokčiojo ir blaškėsi, traukiama šalto oro srovės, o iš lubų smigo aštrūs
Apveizdos spinduliai. Antanas žvilgterėjo į juosius – ir nedrįso žiūrėti.
Jam vaidenos, lyg toji gera akis tamsiam trikampy, krūpsėdama ir
blaškydamosi drauge su liepsna, veria jį nenumaldomu priekaištu ir
smerkimu. Priešais gi ji stebėjo išblyškęs, neperprantamas sesers veidas,
apgaubtas juodų ir neramių rūbų.

    – Sunku buvo plaukti? – prabilo ji.

    – Ežeras dar siautėja, – tarė Antanas.

    Ir pridėjo:

    – Bet ne taip, kaip anksčiau. Aš norėjau, sesele, paklausti, ar ji
čia? A, teisybė, sakė jau vartininkė.

    – Taip, – nuteigė sesuo Gertrūda.

    – Ar negalėčiau jos pamatyti. Man taip reikia.

    – Ji guli.

    Ir sesuo vengiančiu žvilgsniu pasižiūrėjo pro langą į sutemas, kuriose
miegojo daržininkės gėlynas.

    Jis nuraudęs pasitaisė:

    – Tikrai, pas jus negalima. Ir kaip ji čia atsirado?

    – Mūs tarnai ją išgelbėjo iš ežero.

    – Kaip – išgelbėjo!?

    – Buvo jie ten pašiūrėj prie vandens per audrą.

    – O kaip jai – buvo bloga?

    – Gerumas ir blogumas yra Dievo rankoj.

    Ir sesuo atsiduso.

    – Bet dabar? Sveika?

    – Prašykit jai Dievo pagelbos.. Aš atsimenu jus, ir Valentina apie jus
man yra ir seniau kalbėjus. Tai galiu jums atvirai pasakyti: reikia jai
Dievo pagelbos.. Bet perdaug jūs nesirūpinkit ir plaukit namo. Mes darom,
ką galėdamos. O jums duosim žinių apie Valentiną. Atsiųsim žmogų, gal
užsuks grįždamas kunigas klebonas.

    – Jis čia?

    – Taip. Mūsų kunigas buvo išvažiavęs, tai paskambinom.

    Senis Kostas nusigandęs žiūrėjo į seserį Gertrūdą.

    Ji sakė:

    – Pakeliui gal praneštumėt tėvams. Jau ketinom siųsti valtį.

    – Argi taip bloga? – klausė Antanas.

    – Visados reikia turėti vilties.

    – Aš dar norėjau paklausti. Jūs pasakytumėt gal Valentinai, jog aš
čia buvau ir prašiau, kad man atleistų.

    – Ji kalbėjo man apie jus ir viską atleido. Ne, ji negali turėti
piktumo, – ramiai atsakė sesuo ir pakilo.

    Antanas išėjęs atsisėdo ant bažnyčios laiptų. Rytuose tvenkėsi raudonos
pašvaistės. Paukščiai budo ir giedojo. Jie audė giesmes viršum ežero, girių
ir šito iškilaus bokšto, kuris, rodės, drauge skambėjo. Ir tikrai – iš
bažnyčios kilo duslūs, prislėgti aidai. Vaikinas įėjo į vidų. Tamsūs
skliautai, boluojančios kolonos, sambrėškiuos nuskendusios kertės sunkiai
vaitojo. Nuo viškų vargonai drebėdami šaukė vienišo žmogaus skausmą.
Rodėsi, kad didžiam tyrlauky stovėtų vyras ir vis garsiau pasakotų savo
sopulį aplinkiniams smiltynams, kuriuos vėjas ardo ties juo, išdegusiems
krūmokšniams ir akmenų uoloms. Garsai vis augo, plaukė į vieną maištingą
srovę, kurie vis tvino didyn, nenumaldomai daužėsi ir griovė. Ir toj
muzikoj būta tiek įnirtusio sielvarto, tokio baisaus skundo ir grasinimo,
kad vaidenosi, jog skliautai ims trupėti ir byrėti, o vargonų dūdos
neišlaikys ir sprogs. Tik staiga iš šito siautėjimo prasimušė aštri,
klaikiai rėkianti gaida, nutildė visus kitus garsus ir svaigiu greitumu
kilo vis aukštyn ir aukštyn, kaip jietis, sviesta į žvaigždžių erdves. Ir
ūmai nutilo.

    Nusigandęs šito kerštingo šauksmo, šitos ugninės paguodos, Antanas
susigūžęs stovėjo prie pilioriaus ir nedrįso nei atsisukti, nei į lauką
eiti. Ir jis net knystelėjo, kai už savęs išgirdo rūbų šiugždenimą ir
žingsnius.

    Nuo viškų nulipo kunigas Motiejus. Jis pastebėjo atgręžtą Antano veidą
ir pats ėmė bailiai žvalgytis, lyg nusikaltęs.

    – Aš maniau, kad čia nieko nėra, – tarė jisai.

    – Aš netyčia. Dieve, kaip gražu buvo! Aš norėčiau, kad jūs mums kada
pagrotumėt dar.

    – Mums. – pakartojo klebonas ir žiūrėjo į plazdančią liepsnelę prie
altoriaus.

    Aukštai varpas skambino saulės tekėjimą. Pirmi spinduliai tyliai
palydėjo margus langų stiklus. Juodoj bonioj tamsa retėjo, o šventieji
vienas po kito nėrėsi iš sambrėškių, nėrėsi jų rankos, pernakt budėję, gyvi
veidai ir rūbų klostės, pilnos šešėlių.

    – Jaunas žmogau, nebus jau manęs kam klausyti. Kam daugiau aš
begrosiu? – kietai pasakė kunigas Motiejus ir nuėjo.

    Ir kai jis ten ėjo vis mažėdamas bažnyčios prieblandoj, Antanui rodėsi,
lyg ant šio vyro būtų nugriuvę visi sunkūs šitų mūrų akmens ir slėgtų
silpnus jo pečius, gniuždintų jį prie žemės, kurioje nieko jam neliko: toks
sunykęs, nežymus, niekam jau nereikalingas ir vienatvės siaubiamas
nukaukšėjo klebonas šalta asla ir pasislėpė siaurose durelėse.

    Lauke vaikinas dar vaikščiojo po kapus, buvo nuklydęs į girią. Grįžęs
sėdo su seniu Kostu į valtį ir plaukė ežeru, kuris vis lėčiau alsavo.
Šiluose giedojo strazdai. Skaidrioje, audros išpraustoje šviesoje lakstė
drugiai.

    Kai juodu pro meldus atsimušė į krantą, ežero vanduo vos girdimai
dūstelėjo. Iš gelmių suskambo lėtas balsas. Štai jis ėmė garsėti, gaudė
visiems namams, visiems žmonėms ir žvėrims.

    Senis atsisuko į aukštą bokštą, kur vėl bylojo varpas. Valandėlę
klausėsi ir buvo toks skurdus, tarsi į žemę smengąs. Ir jis sunkiai
pasižiūrėjo į Antaną ir persižegnojo.

    Antanas iš pradžių nesuprato šito ženklo. Bet paskui jis nuleido galvą
ir kopė į krantą. Jis bijojo žvelgti ir į medį ir į baltas rugių lyses. Ir
visoj šitoj didelėj žemėj neliko jam į ką žiūrėti.

    Ten sužvangėjo plakamas dalgis. Tuoj išeis kirtikai ir stos į barą.

    Bet jau niekados vartuose nepasirodys viena laivininkė, viena
dainuotoja, neišeis į šitas lygumas ir, pasirėmus į rikę, nestebės ji
vasarų derliaus.

Leave a Comment