maironio pavasario balsai

2274 0

AČIŪ TAU, VIEŠPATIE

Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas

Sergėjai mano gyvenimo rytą:

Argi tai sykį per daug patikėdamas

Bėgau į tinklą, gudriai užrazgytą!

Žūti neleido tik šventas tikėjimas,

Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.

Siela, suvarginta žemės kelionėje,

Žadinai “sursum” stebėtinais tonais;

Dainiumi pašaukei savo malonėje,

Menką paskaitęs su dvasios valdonais;

Ir iškentėjusioj mano krūtinėje

Meilę įžiebei šalies begaliniąją.

Kuo už Apveizdę, už giesmę galingąją

Beatsilyginau? Tau suvartojau?

Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją

Argi ne kryžkeliais kartais aikvojau?

Kaltas! Bet teisi taip daugel kentėjusį,

Tavo gerybėje viltį padėjusį!..

TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,

Kaip tavo nuliūdęs poeta!

Ar kas ir kaančių tiek pakelti galės

Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,

Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė

Per kiauras naktis nesumerkė akių,

Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!

Tą įstabią, slaptąją galią,

Kuria į dausas jojo dvasia neši;

Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterų

Jo širdį pavergti norėjo:

Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų

Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,

Tu proto netemdai gražybe, –

O tu tik viena širdies raktą radai

Skaisčia savo skausmo gilybe!

Bet jam tos negaila jaunystės giedros,

Kad skausmo širdis nesuprato;

Nes veidu žydros užtekėjai aušros,

Ir naaują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,

Liūdnesnė už girių ošimą,

Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė

Ir šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,

Kur Nemuno vandenys bėga;

Pažino tave ir pamilo visi:

Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka

Iš liaurų va

ainiką nupynė,

Tu jį nors atmint ar atminsi kada?

Tu, jo numylėta t ė v y n e!

AŠ NORĖČIAU PRIKELTI

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį

Iš kapų milžinų

Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį

Iš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,

Tik ne tą šiandieninį,

Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,

Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės

Vaidelučių garsių;

Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės

Nuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių

Užmigdyti tarp girių,

Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,

Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų

Po bajorų dvarus!

Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtų

Po kraštus svetimus!

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,

Kai nakčia mėnuo teka;

Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?

Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelį

Iš kapų milžinų!

Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį

Iš senovės laaikų!

POEZIJA

Išvydau ja, kai vakarinė

Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,

O marių erdvė begalinė

Nuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonės

Zefyro nedrumstė dvelkimas;

Ramiai ilsėjos vargo žmonės,

Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto:

Skruostai kaip marmuras išbalę;

Iš jos akių skaičiau be rašto

Tylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neramino

Jos iškentėjusios krūtinės;

Nuo žemės ašarų vadino

Sesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau,

Tiktai jaučiau jos širdį baugią

Ir netikėtai pamylėjau

Našlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą,

Į tą užburtą vedė šalį,

Kur takas ašaromis byra,

Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius,

Ji širdį man jausmingą gvildė;

Jai stebuklingus davė žo

odžius

Ir ausį dainomis pripildė.

Gražus regėjimas prapuolė,

Ir kraujas gyslose sustingo!..

O vis negal širdis-varguolė

Užmiršti veido paslaptingo.

POETA

“Sudieu” juk kartkartėms girdėjau

Gal iš krūtinės nešaltos;

Bet vieno, vieno negalėjau

Lig šiol užmiršti niekados!..

Nebuvo žodžių nei dejonės;

Nebiro ašaros, oi ne!

Tiktai pasaulis ir jo žmonės

Išrodė kaip sapnų sapne!

Ir nuo tų metų man ant veido

Nevieši rytmečio juokai;

Draugai stebėdamies apleido,

Ir bėgo nuo manęs vaikai.

Tada, paėmęs aukso lyrą,

Pravirkdžiau stygomis aidus,

Būrys, apstojęs skausmo vyrą:

“Poeta, – nutarė, – graudus!”

Raminas skurdžios jų krūtinės

Balsais, kaip balsimo lašu:

Patsai ramumo nepažinęs,

Kitiems išganymą nešu.

IŠ DANUTĖS AKIŲ

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;

Jų gelmė – amžina paslaptis!

Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia

Tavo žavinčios akyse?

Kad man vakar sakei, jogei myli mane,

Tų akių neužmiršiu, oi ne!

Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai

Ir jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:

Jas blakstėnais užleidi tuojau.

Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl!

Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai,

Giesmę naują išvesiu rimtai;

Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačios

Bus tai pasaka vargo-kančios?

O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai,

Man tikėk, nebevargins ilgai;

Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai bepaliks

Ar į širdį nekaltą įsmigs.

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,

Pasiilgusi saulės dienų,

Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:

Atgimimo tau giesmę nešu.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties

Po sunkios vakarykščios nakties!

Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!

Juk tu – mano naktis ir dangus.

TAIP MAŽA PARAMOS

Taip maža paramos ant že

emės:

Daug verksmo, skausmo ir kančios!

Retai dangus, rūsčiai aptemęs,

Prašvinta ant našlės-galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą,

Jo aukštus, dangiškus jausmus,

Kas gavo brangų atminimą,

Tas čia našlaičiu nebebus.

Tam ir nakčia žvaigždelė švies,

Tarp skausmų jam saldžiai kalbės;

Nors tarp žmonių neras širdies,

Bet nemylėt jų nemokės.

Tas iškentėjusią krūtinę

Apkaitins giesmėmis dangaus,

O ašarėlę sidabrinę

Ant veido meilė teišspaus.

* * *

Seniai aš laukiu išsiilgęs,

Dažnai meldžiuos karšta malda:

Sugrįžk, sugrįžki, valanda,

Kad skruostus ašara suvilgęs,

Paliesiu lyrą kaip tada,

Kai žėrė jaunas įkvėpimas,

Jos balsui pritarė jaunimas.

IŠNYKSIU KAIP DŪMAS

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,

Ir niekas manęs neminės!

Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,

O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,

Taip mainos pasaulio darbai!

Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus

Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?

Tie dvasios sumirgę žaibai!..

Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,

Kuriems nebužilgo – kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti

Ieškos įkvėpimo brangaus;

Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,

Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?

Šešėlis, kurs bėga greta!

Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota

Išblyško kaip ryto aušra!

AR AŠ KALTAS

Ar aš kaltas, kad mano širdies

Nenukalta iš šalto akmens?

Kad tiek sykių apgautos vilties

Neišsemsi kaip marių vandens!

Rodos, širdžiai paskirta mylėti,

Tai kodėl gi jai tenka kentėti?

Kiek brangių atsiliepia vardų,

Kai į buvusius žiūrim metus!

Kiek apalpo ant lūpų maldų,

Pamylėtus apleidžiant kraštus!

Kam naujos pažinties beieškoti?

Ar kad, sakant “sudieu”, beraudoti?

Žmonės spėja iš veido ramaus,

Būk man rožėmis kl

lojas takai;

Jiems nematoma mano vidaus,

Na. ir laimės pavydi vaikai!

Bet ar saulė kitaip betekėtų,

Nors jie pragarą mano regėtų?

Nenurimstanti ieško dvasia

To, kas dora, gražu ir kilnu;

Žiba ašaros man akyse,

Apsigavusiam mielu sapnu;

Bet ant žemės ieškot idealo,

Tai vien troškulį kęsti Tantalo.

Kartais kalba pagundos balsai,

Nuo žmonių užrakinus duris,

Negirdėti, nejausti visai,

Į pasaulį užmerkti akis!..

Bet nors triukšmas už kalnų paliktų,

Argi norai per tai beužmigtų?

Nebesupusi aukso sapnais,

Jau verčiau tegu audra užkauks

Ir, prašnekus žaibais-milžinais,

Ji kaip vyrą į kovą pašauks!

Bent plačiau atsikvėptų krūtinė

Ir man širdį nukaltų gelžinę!

POETUI MIRUS

Poeto paslaptis, jausmus

Sejoja kritikai per rėtį;

Uždavinys mat įdomus –

Aikštėn autentiškai išdėti.

Išvilkę žmogų akyse

Prieš sočią, žiovaunančią minią,

Prekiauja gyva jo dvasia

Ir rodo perpjovę krūtinę.

Išplėšę žingeidžiais kabliais,

Jo širdžiai atilsio ramybę,

Neklaus, ar pūna kaulai leis

Paliesti savo šventenybę.

O, nelaimingas! Įstabia

Pagerbęs giesme meilės rytą!..

Nedovanos tau nei grabe,

Atvožę amžinatvės plyta.

Skurdžios gyvatos sūkury

Neradęs laimės nei ramumo,

Tu irgi dulkėse turi

Besigailėt širdies jautrumo!

MANO GIMTINĖ

Ten, kur Nemunas banguoja

Tarp kalnų, lankų,

Broliai vargdieniai dejuoja

Nuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavo

Raudomis mane,

Į krūtinę skausmą savo

Liejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjo

Praeities laikus,

Kai lietuvis netikėjo,

Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūva

Ant kalnų aukštai;

Milžinų ten kaulai pūva,

Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjau

Aš kančias visas

Ir pamėgau, pamylėjau

Vargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninės

Griaužia kai kada,

Tartum rūdys geležinės

Amžina žaizda.

PAVASARIS

Pavasario saulė prašvito meiliai

Ir juokiasi, širdį vilioja;

Iškilo į dangų aukštai vėversiai,

Čyrena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų

Bučiuoja, gaivina krūtinę;

Pabiro, pasklido žiedai ant lankų –

Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!

Vien meilę norėtum dainuoti,

Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,

Su meile saldžiai pabučiuoti!

DUETAS

Jis

Nesek sau rožės prie kasų:

Ji širdį jauną pavilios;

Dėl tavo meilės nebylios

Kas nepamirš vargų visų?

Ji širdį jauną pavilios.

Ji

Duok ranką man, jei tau sunku:

Aš vesiu ją žvaigždžių keliais,

Vainikais pindama žaliais,

Erškėčius raudama taku,

Aš vesiu ją žvaigždžių keliais.

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų

Svaigina alpstančius jausmus;

Liūliuoja, supa, neša mus

Aukštai nuo žemės valandų!..

Svaigina alpstančius jausmus.

Jis

Svajonių mano ir kančios

Tu nesuprasi niekados;

Tik gaila bus tau valandos

Kaip mano ašara skaisčios!..

Tu nesuprasi niekados.

Ji

Ant tavo vyriško peties

Duok pasiguost žmonių varguos!

Aukštai girdi? Aidai danguos!..

Tu neužmirši tos nakties!..

Duok užsimiršt žmonių varguos!

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų

Svaigina alpstančius jausmus;

Liūliuoja, supa, neša mus

Aukštai nuo žemės valandų!

Svaigina alpstančius jausmus.

VASAROS NAKTYS

Ramios, malonios vasaros naktys;

Medžio užmigęs nejuda lapas;

Viskas nutilo, viskas nurimo,

Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Viskas užmigo, viskas nurimo;

Žemę apsupo meilės svajonės;

Neša jos sielą, neša, liūliuoja,

Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.

Vasaros naktys, ramios, malonios,

Atilsiu liūdną širdį viliojat!

Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!..

Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.

Ramios, vienodos! Magiška jėga

Migdote gamtą saldžia svajone!

Kam gi nemigdot mano troškimų?

Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?

Noris apimti visą pasaulį;

Noris mylėti Dievą aukščiausį;

Noris pasiekti amžiną grožį!..

Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?

SAULEI LEIDŽIANTIS

Taip liūdna man kartais ant saulės laidos!

Tarytum šviesos spinduliuos

Palydžiu sapnus paskutinės maldos;

Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!

Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,

Man liūdna ant saulės laidos.

Ilgėjimo mintys eilių eilėmis

Vyniojasi iš atminties:

Vilioja į tolį žvaigždžių akimis

Po priedanga sargo-nakties,

Ir slėgdamos gula sunkiai ant širdies

Tos mintys eilių eilėmis.

Pavargusiai gamtai ilsėtis ramu

Po priedanga melsvo dangaus:

Žvaigždžių milijonai žydru margumu

Iš aukšto ant jos besargaus;

Tik atilsio mano dvasia neragaus,

Nors gamtai ilsėtis ramu!

UŽMIGO ŽEMĖ

Užmigo žemė. Tik dangaus

Negęsta akys sidabrinės,

Ir sparnas miego malonaus

Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,

Nenuramins širdis troškimų;

Dvasia ko ieško, kas atspės,

Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,

Ir užsimerks nakties šviesybės;

Neras tik atilsio širdis:

Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

SUOLELIS MIŠKE

Kas tą vietelę aplankys,

Tai rankai ačiū pasakys,

Kuri suolelį tašė, kalė.

Čia taip malonu ir ramu!

Pripildo paukščiai čiulbimu

Tą žalią be pastogio salę.

TUPI ŠARKA

Tupi šarka ant tvoros,

Nenuvaldo uodegos,

Riečia, kraipo mandagiai.

Po dvarus visur lakioji,

Tai atspėk gi man, margoji:

Kokio vėjo bus piršliai?

Uodegytę pakraipyk,

Visą tiesą pasakyk:

Iš rytų ar vakarų?

Va, į kairę! Ten Batūras;

Fi, ne ponas, – juodas būras!.

Bet daug turi pinigų.

Oi šarkyte, tu kvaili!

Kam į dešinę suki?

Tas be grašio, nors gražus!..

O į vakarus, margoji,

Uodegytės ar nemoji?

Ar nuo mylimo nebus?

KUKAVO GEGUTĖ

Kukavo gegutė, kukavo ilgai;

Jai atliepė girių jausmingi aidai

Paklausė našlaitė tada:

Kiek metų jai žemėje skirta vargų?

Kiek laiko ilgėsis Dangaus angelų?

Kiek verks be pastogės maža?

Triskart sukukavo gegutė margoji.

“Taip maža vargų suskaitei man, geroji!

Per daug gailestingos širdies!..

Bet kas pamokys įsirengt į kelionę?

Kaip Dievo pasveikinsiu aukštą malonę?

Kas maža našlaitę apšvies?

Trejybei pavesiu pirmuosius metus,

O kūdikiui Jėzui antrieji tebus!

O Tau, Motinėle, treti! Tu melstis

Į Dievą mane mokinai, Marija,

Tave taip aš myliu karštai!

Privesi prie Dievo pati.

“Garbė Jėzui Kristui!” ištarsiu priėjus;

Aukščiausias paglostęs šauks aukso dirbėjus

Ir lieps man prisegti sparnus.

Tada kaip kregždelė į dangų nuskrisiu,

O žemę lankydama, žmones mokysiu

Užjausti našlaičius mažus”.

DŽIOVININKĖ

Paslaptingi,

Stebuklingi

Praeities aidai

Jai vaidinas,

Pinte pinas

Kaip laukų žiedai.

Širdį baugią –

Mano drauge

Ilgesio varguos

Kas mylėjęs,

Daug kentėjęs,

Besupras, paguos?

Ne šis svietas –

Šaltas, kietas,

Pilnas sopulių,

Ne sesytės –

Baltalytės,

Ne melai piršlių.

Draugės vienos –

Karsto sienos,

Smeltini kapai!..

Ir į varią

Jiems pritarę

Gedulo varpai!

Gražią, mielą

Jauną sielą,

Skaisčią kaip versmė,

Neš į brangų

Rūmą-dangų

Angelų giesmė.

J. St.

Aš nežinau, graži sesute!

Ar šluostei ašaras varguos,

Kada mylėjai vien matutę

Ir sargą-angelą danguos.

Aš nežinau, ar ko gailėjos

Ramiai tebmieganti širdis,

Kada neliūdo, neilgėjos

Vienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinės

Akių sumerkti negavai,

Kada, prispaudus prie krūtinės,

Tiktai kryželį bučiavai?

Kai tavo sąžinė jausminga

Kas dieną vystėsi skaisčiau,

Ar nebuvai tada laiminga?

Aš nežinau; atspėt bijau.

Kitų dienų kita saulutė

Tau sužavėjo akeles,

Ir užmiršai dabar, sesute,

Linksmąsias savo daineles.

Žemyn nusviro ant krūtinės

Galvutė nuo jaunų pečių,

O mintys sunkios, begalinės

Iš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi,

Gyvatos žengdama taku,

Tik valandoj karčioj paklausi,

Kodėl, Dievuliau, taip sunku?

Bet nesiskųsi tosios galios,

Kuri tau širdį surakys;

Tik veido marmuras išbalęs

Oi daugel, daugel pasakys!..

Širdis man verkia: tavo sielą

Suprasti vienas aš galiu;

Bet skirta eit man, mano miela,

Kitu gyvenimo keliu.

JEI ŽEMĖ ŠIRDĮ VILIOJO

Jei žemė kada širdį man ir viliojo,

Tai jos neišpildė maldos:

Tarp žemės sapnų ji ko kito ieškojo,

Ko čia neatras niekados.

O taip, neatras! Jei į tai netikėjau,

Jei klydau, kaip daugel kitų,

Tai galvą aukštai iki galo mokėjau

Nešioti, neliesdams purvų.

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo;

Kam švietė žvaigždė tolima;

Kurs savo gražaus idealo negavo

Pažinti arčiau niekada.

Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrysta

Žmogaus apgaulingi sapnai;

Bet gėlės kely greit nuo saulės pavysta

Ir lieka vieni stagarai!..

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,

Ją vienas suprasti gali;

Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,

Kad kryžkeliais žūna baili.

Tu vienas esi nemeluota gražybė,

Kurs amžiais be vakaro švies!

Ir Tau tik vienam, Amžinoji Teisybe,

Visi pajautimai širdies!

UOSIS IR ŽMOGUS

Amžiaus ilgus metus

Augo uosis gražus,

Ir augo, ir lapais žaliavo;

Tarp pakalnių plačių,

Tarp beržų, drebulių

Viršūnės jis nelenkė savo.

Daužė jį vėsulai, –

Nedrebėjo jisai,

Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;

O kai žvaigždės nušvis

Per žvainąsias naktis,

Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tada

Iš šaknų jo greta

Uoselis žalsvutis išdygo:

Skleidė uosis šakas,

Per naktis ir dienas

Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.

Jau nerūpi miškai,

Taip nežiūri aukštai,

Vien sūnų prie šono sau glaudžia;

Baidos šiaurio aštraus,

Nes jam gaila sūnaus,

Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.

Dvelkia oras minkštai,

Auga jaunas aukštai

Ir skleidžias platyn, ir didžiuojas

Uosis lenkias žemyn,

Jėgos eina menkyn,

Kas kartą mažiau belapuojas.

Štai atėjo žmogus,

Blizga kirvis aštrus,

Pakirto ilgmetį užgavęs;

Jauno uosio pečiai

Sudrebėjo baisiai,

Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.

Iš kamieno tiesaus

Dročiai karstui išpjaus

Lentų, nes tėvai susenėjo;

O viršūnę tašys:

Vygė bus ir lopšys,

Nes kūdikis klykti pradėjo.

Bėga metai kiti,

Supa lopšį pati

Ir pirmgimiui savo dainuoja:

“Auk, maželi gražus,

Kaip tas uosis puikus,

Kurs slėnio atkrantėj svyruoja”.

AUGO PUTINAS

Augo putinas, augo, žaliavo;

Skleidė žiedus prieš saulę baltai;

Kai mergaitės aplinkui dainavo,

Siurpo uogos kaip kraujo lašai.

Kam tos uogos raudonos

Ir šakutės jų plonos?

Kas prisegs prie širdies –

Atminties?

Ar sau kaklą jų siūlu apries?

Daug mergaičių pakrančiais Dubysos

Kaip lelijų baltų ir aukštų;

Žydi veidu kaip putinas visos;

Gražesnių neišgirsi balsų.

Skamba giesmės auksinės

Iš jausmingos krūtinės.

Kam gi putinas teks?

Kas prisegs?

Raudonasis kam širdį uždegs?

Visos puikios ir tęvo augimo

Geltonąsias sau pina kasas;

Kaip aguonos tarp linksmo jaunimo,

Bet Marytė užtemdo visas.

Jai baltveidės pavydi,

Jai ir putinas žydi,

Į ją stiebias visi;

Ko gi ji Taip nuliūdus ir taip nerami?

Vakar veidu kaip rožė žydėjo,

O šiandieną nuleido akis,

Lyg gėlelė palinko nuo vėjo,

Neužmiega ilgai naktimis.

Ar nuo Juozo išmoko,

Kai suktinę jie šoko,

Taip nuliūsti gailiai?

Sopuliai

Neramino ir Juozą giliai.

Oi, dabokite širdį, sesytės,

Kai nešioste žalius vainikus!

Vienas žodis, į širdį įkritęs,

Sužavės nekalčiausius sapnus.

Kam šilkų melagystė, –

Jums brangesnė mergystė;

Tegul jums pavydės

Tos garbės

Putinai, kai prieš saulę žydės.

MERGAITĖ

Pražydo, pasklido žiedai po laukus

Ir pievas išpynė margai;

Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus,

Žydėsiu, kaip žydi laukai.

Banguoja ir mainos tarp kalnų žalių

Upelis nuo margo dangaus;

Stebėsiuos, gėrėsiuosi vilnių blaivių

Ir savo vainiko gražaus.

Sučilbo-pragydo tarp girių saldžiai

Paukštelių byla įvairi;

Dainuosiu-ringuosiu po giria skardžiai

Ir aš, karalienė graži.

Sužvengė, subildo žirgelis toli:

Bernužis atjoja giria;

Palėkusi slėpsiuos; žaibu-akimi

Pažvelgsiu tiktai paslapčia.

SMUIKUI GRIEŽIANT

Pagundintos stygos, mikliai užlinguotos,

Atliepia nuo smuiko, net juda laukai;

Ir šokti išėjo, žiedais vainikuotos,

Baltveidės sesutės, bernužių pulkai.

Gaili ašarėlė seneliui iškrito;

Nuliūdus nusviro galva nuo pečių:

Jis atminė dieną pavasario kito,

Kad pats nerimavo prie smuikų skardžių.

Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo;

Šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos!..

Ir ašari dvi nenoroms išriedėjo:

Pagailo anos vakarykščios dienos.

Oi, bėga tos dienos kaip vandenys upės,

Kaip brangųjį turtą pagriebęs vagis;

O kapas beširdis, gyvybę išlupęs,

Bežiūrint užmerkdins skaisčiąsias akis.

AKYS

Vertimas

Bleus ou noirs, tous aimés, tous beaux.

Sully Prudhomme

Oi, daugel gražių, numylėtų akelių,

Juodų, mėlynų, aušrai tekant, žiūrėjo!

Šiandieną jos miega ramiai tarp kapelių,

O saulė sau teka, kaip tuomet tekėjo.

Už dieną ramesnės jūs, naktys žvaigždėtos,

Akių sužavėjote tokia daugybę!

Štai žvaigždės bešviečia, dangaus numylėtos,

O žydros akutės aptrauktos tamsybe.

Bet argi tos akys daugiau nebegali

Regėti, kai mūsų pakalnę apleido?

O ne! Tik į kitą jos nukreiptos šalį!

Į Dievą, kurio mes nematome veido!

Kaip skriejančios žvaigždės, nors mus ir apleidžia,

Nors jų nematai, bet danguj pasilieka,

Taip lygiai blakstėnai akių užsileidžia,

Bet žydros akutės nevirsta į nieką.

Tos mėlynos, juodos, tos gražios akutės

Atvertos į šviesą aušros begalinę!

Anapus kapų žiūr jų šviesios lėlutės,

Nors žemė šaltoji prispaudė krūtinę.

* * *

Versta iš rusų “Christos voskres”

Bažnyčioj gieda „aleliuja”;

Bet aš tyliu, širdy skaudu:

Čia žemėj ašaros, žudynės, –

Tai balsas giesmės velykinės

Tarytum tyčiojas skundu.

Bažnyčiose Velykas švenčia

Pasaulis mūsų pažangus,

O brolis brolio neapkenčia!

Ir kaip pažemintas žmogus!

Kad Kristus šiandie iškilmingą

Išgirstų “aleliuja” čia,

Jisai prieš minią nuodėmingą

Pravirktų ašara karčia.

* * *

Ne pranašas, aš ne kovot,

Aš ne žmonių mokinti, –

Aš Dievo įkvėptas giedot,

Su lyra giesmes pinti.

Einu sau Viešpaties taku,

Bjauriuosi melagybe;

Į širdį giesmėmis šneku,

Joj žadinu dievybę.

MALDA

Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus,

Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,

Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau,

O bus tau be žodžių kentėti lengviau.

Ei, bėk prie galingos maldos:

Ramiau tau krūtinė vaitos!

Kaip balsimas sopulį kūne ramina

Ir ugnį gesina, ir gydo žaizdas,

Taip alpstančią širdį malda atgaivina

Ir gydo kančias paslapčiausias visas!..

Bet tas josios galią tiktai tesupras,

Kas kruviną širdį marina.

KAM ŠIRDĮ DAVEI?

Kam man Tu, Viešpatie, davei

Tą karšta širdį vien kentėti?

Kodėl aš negaliu blaiviai,

Šaltai kaip dauguma žiūrėti?

Norėčiau lygiai aš visus

Prispaust prie degančios krūtinės,

O balsas sąžinės grasus

Man sielą griaužia bekankinęs!

Išplėšk man širdį kruvinai,

Kad jos negundintų ta žemė,

Kur vienos kovos, kur sapnai

Galų gale tik kančia lemia.

PRIEŠ ALTORIŲ

Atsiklaupęs prieš altorių,

Prieš Švenčiausį pagarboj,

Nuraminti širdį noriu

Dievo amžinoj globoj.

Bet tos mintys palaidūnės,

Išsiblaškiusios keliais,

Žemės amžinos klajūnės,

Ar kada nurimti leis?..

“Mea culpa!” į krūtinę

Nusižeminęs mušuos, –

Spindi siela diemantinė,

Spindi ašarų lašuos.

MARIJOS GIESMĖ

Marija, Marija,

Skaisčiausia lelija,

Tu švieti aukštai ant Dangaus!

Palengvink vergiją,

Pagelbėk žmoniją,

Ją gelbėk nuo priešo baisaus!

Mes, klystantys žmonės,

Maldaujam malonės;

Marija, maldų neatmesk!

Tarp verkiančių marių

Šių žemiškų karių

Nupuolančius stiprink ir vesk!

Ir kūno silpnybė,

Ir žemės puikybė,

Ir pragaro juoda dvasia

Į prapultį stumia

Žmonijos daugumą

Ir žudo galybe tamsia.

Kaip upės bėgimas

Taip mus įpratimas

Kas kartą vis traukia žemiaus;

Vargai kasdieniniai

Kaip pančiai gelžiniai

Mus rišti kada bepaliaus?

Silpni, nusiminę

Tavęsp paskutinę

Tematome viltį tiktai;

Tu savo malone

Šiai žemės karionei

Palengvinti galią žinai!

Marija, Marija,

Skaisčiausia lelija,

Dangaus karaliene šviesi!

Užstok prieš Aukščiausį

Tu žmogų menkiausį!

Taip daugel pas Dievą gali!

MARIJOS GIESMĖ

Prie stebuklingo šv. Marijos paveikslo

Krekenavos bažnyčioje

Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus,

Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus!

Tu stebuklais įgarsėjus,

Viltį Tavimi padėjus,

Neapleisk manęs!

Ir neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai!

Sugrąžink prie tikro Dievo klaidžiojant kreivai,

Kad nerūstinčiau Jo veido,

Kurs tiek kartų man atleido

Nuodėmių kaltės.

Taip esmi vargais suspaustas iš jaunų dienų!

Tie vargai – tai kietas jungas įpročių senų.

Gelbėk žmogų, nelaimingą

Savo globa stebuklinga,

Motina Dangaus!

Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai,

Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai;

Nuo perkūnijos trenkimo,

Nuo piktųjų užpuolimo

Apgini veikiai.

Kad prie tavo numylėto dangiško Sūnaus

Šauksiuos verkdamas per teismą veido malonaus,

Duok, kad Teismas Jo baisingas

Man išpultų maloningas

Valandoj mirties!

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS

Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo?

Raminkis, pasaule visa!

Kas neša gyvata, mirties tas nebijo;

Jo pagarbai – dvasios tyla!

Palaimintas Vaisius, kurs žmogų pakėlė,

Ant kryžiaus iškeltas patsai!

Kurs žmogui kaltam, atgailos ašarėlę

Išspaudęs, atleidžia visai.

Nuo saulės rytų iki jos užtemimo

Ant kryžiaus ištiesęs rankas,

Jis paskelbė žemei laikus atgimimo;

Laimingas, kursai Jį supras!

Apkaltos jau pančiais tamsybių galybes:

Jokūbo nušvito žvaigždė!

Silpnos moteriškės atleista kaltybės

Per ją – Izraelio garbė!

Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo?

Raminkis, pasaule visa!

Kas neša gyvatą, tas mirti nebijo:

Jo garbei – tik dvasios tyla!

ŠV. AUŠROS VARTŲ MARIJAI

N’apleiski mūsų, motinėle,

Kuri Aušros n’apleidi vartų!

Mums širdys sopančios išgėlė:

Užtark, užtarus mus tiek kartų!

Taip daug gali prieš Visagalį,

Užtark vargingą mūsų šalį!

Į Vilniaus brangią mums šventovę

Taip trokštam pulti Tau po kojų;

Bet svetimi ten įsibrovę

Lankyt Tave kelius pastojo.

Užtark pas Tėvą visagalį

Kad mums grąžintų Vilniaus šalį.

Juk Vilnius – mūsų Gedimino,

Juk ten Kazimieras Globėjas!

Šventos Kalvarijos kalnyno

Kas aplankyt nesižadėjęs?

Mes verkiam, Vilnių prisiminę:

Grąžinki mums tėvų sostinę!

Per amžius Vilniuj stebuklingai

Globojai mūsų tėvus, gynei,

Būk ir vaikams jų maloninga,

Sostinę sugrąžint tėvynei!

Užtark, užtark pas Visagalį,

Kad Jis gražintų mūsų dalį!

TOS PAČIOS GIESMĖS VARIANTAS

Pasiilgę Tavęs, Lietuvos motinėle,

Kuri Vilniuj stebuklais gini Aušros vartų,

Štai nuliūdę maldaujame, rankas iškėlę,

O išgirski, išgirsk, mus užtarus tiek kartų!

Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:

Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Kaip tėvai lankė Vilniuje tavo šventovę,

Taip ir mes Tau norėtumėm pulti po kojų,

Bet į brangias angas svetimi įsibrovę,

Pas Tave pasiguosti mums kelią pastojo.

Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:

Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Ten juk mūsų ant kalno pilis Gedimino!

Ten bažnyčia Kazimiero švento Globėjo!

Kas Kalvarijos kalnų nelankė, nežino?

Mūsų mintys ir širdys juos taip pamylėjo!

Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:

Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Amžiais Vilniuj stebuklais Globėja galinga!

Mūsų tėvus ir bočius globojai ir gynei;

Būk ir mums, Motinėle, vaikams maloninga:

Sugrąžink mūsų Vilnių, išplėštą tėvynei!

Nuramink, nuramink mūsų skaudžią krūtinę:

Sugrąžink mūsų bočių-prabočių sostinę!

SUNKU GYVENTI

Sunku gyventi žmogui ant svieto;

Visur tik vargas, nelaimės vienos;

Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto,

Tulže apkarto gražiausios dienos.

Lapus nuo medžių rudenio vėjas

Dar taip neblaško žiauriai į šalį,

Kaip daužo vargšę skausmas užėjęs,

Kad žmogus vietos rasti negali.

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;

Verkiame, meilės pančius pažinę;

Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;

Verkiame, karstą sau prisiminę.

Veltui, nugręžęs akis atgali,

Tarp atminimų ieškai ramumo;

Nieks nuraminti tavęs negali

Nei išmatuoti širdies gilumo.

O Dieve didis ir Tėve brangus!

Pastiprink žmogų, silpną ir menką,

Taip sutvarkyta, kad vien tik Dangus

Jo begaliniams norams užtenka.

RUSŲ LAIKAIS PRIEŠAUŠRIS

Neregėti aušros!.. Taip prailgo naktis!

Beldžia vėjas į langą bailiai;

Nebenori jau miego pabudus naktis,

Nors negreit patekės spinduliai.

Ilgos naktys žiemos; argi laukti dienos?

Laikas keltis į darbą, šeimyna!

Mūsų vyrai jauni šiaurio-vėjo n’atbos;

Juos pavojai vilioja, masina.

Bet ankstybi be Dievo palaimos darbai

Neatneš, ko taip trokšta žmogus:

Kas per savaitę nori darbuotis sveikai,

Tenebūnie maldoj nerangus!

Pasimelskim karštai, kad mus sergėtų Dievas

Nuo nelaimių, nuo audrų, šalnų;

Kad turėtų Apveizdoje pasėlius, pievas,

Juos apsaugotų nuo kirminų.

Kad derėtų javai, jų nekirstų ledai,

Kad kaimynai nekenktų pikti,

Kad vienybėj gyventų šeimynos vaikai,

Nesipeštų lyg sau svetimi.

O paskui tekini su palaima maldos,

Pasiskirstę kiekvienas sau dalį,

Eisme dirbti ir vargt dėl bendrosios naudos,

Kaip kas moka, numano ir gali.

JEI KADA PANČIAI NUKRIS

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,

Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis

Ar jiems besuprantamos bus?

Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali!

Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?

Rodos, Dievas užmiršo!.. O žmonės mieli,

Palauk, iki ranką išties!

Tarp vargų-sopulių be rasos ir žvaigždės

Mūsų mėlynos akys apteko kraujais;

Kam mirtis jas užmerkė, laimingas ilsės,

Širdies nebekruvins vargais.

O tačiau mes, be ašarų jungą dienos

Nešdami, be nakvynės keliaujame sau,

Ar mums audros užkauks, ar kas kelią užstos,

Aukščiausis, tarnaujame Tau.

Nei vaitoti, nei verkti nepratę visai,

Vien atstatom krūtinę, apkaltą ledu:

Ne be žado širdies mes kokie milžinai,

Bet sielą prakalbint sunku!

O, kad oro plačiau kiek pasemt krūtine!

Kiek ten jausmo gilaus, nepradėtų jėgų!..

Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne?

Ar žūsme keliais be darbų?

O, kaip kartais sunku! Ar kas norint supras?

Bet gana, ne be vardo mus audros išgriaus!

Užgiedokime, vyrai, sau dainas linksmas!

Kaip vyrai keliaukim toliaus!

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,

Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis

Ar jiems besuprantamos bus?

MIŠKAS ŪŽIA

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;

Vėjas žalią medį laužo;

Nuliūdimas širdį spaudžia,

Lyg kad replėmis ją gniaužo.

Girios tamsios, jūs galingos,

Kur išnykote, plačiausios?

Dienos praeities garsingos,

Kur pradingote, brangiausios?

Miškas verkia didžiagirių:

Baisūs kirviai jas išskynė;

Verkia Lietuva didvyrių:

Jų neprikelia tėvynė.

Kas mums praeitį grąžintų

Ir jos garsą, ir jos galią?

Kas tuos kaulus atgaivintų,

Kur po žemėmis išbalę?

* * *

Tu girele, tu žalioji,

Tu, kurią laikai išgriovė,

Tu, lietuvi, kurs vaitoji.

Jūs užmirštumėt senovę!

Bet tas šaltas šiaurės vėjas

Blaško žmones ir girelę

Ir daužydamas užėjęs

Mus iš miego kelte kelia.

Mainos rūbai margo svieto:

Silpnas kelia, tvirtas griūva;

Nebijokim vargo kieto,

Juk be jo galiūnai pūva!

Atsibus tėvynės sūnūs,

Didžią praeitį atminę;

Pagimdys vargai galiūnus,

Ugnimi uždegs krūtinę!

ŠALIN, DŪSAVIMAI

Šalin, nusiminę dūsavimai skaudūs!

Jie silpnina dvasią paikai.

Ar mums kaip mergaitei raudoti nuraudus,

Nors spaudžia nelaimės, vargai?

Ne taip mūsų bočiai didvyriai kariavo,

Kai, gindami brangiąją Lietuvą savo,

Jų ėjo į kovą pulkai.

Kam trokšti pradengti tą uždangą-girią,

Kur slepia kelius ateities?

Juk Dievas teisingas ir valdo, ir skiria

Laikus iš aukštos paslapties!

Kas bijo šešėlio, – šešėlius temato,

Tas Dievo galybės tikrai nesuprato:

Naktis jam visur be vilties.

Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą,

Kaip milžinas amžių baisus,

O meilė tėvynės tebūnie vadovu

Ir Dievas, kurs valdo visus!

Darbuosmės ir eisme, kur šaukia tėvynė!

Mylėsme ir gerbsme, ką proseniai gynė!

Tėvynė iš miego pabus.

Ne kumštė tevaldo pasaulį šiandieną,

Bet meilė, tikyba, šviesa!

Ne kardui abišaliam kalsime plieną:

Jo apmaudo galia – maža.

Kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūva,

Ar maž po milžinkapius kaulų jau pūva?

Kita ateitis artima!

Į darbą, į darbą, kaip Dievas įsakė,

Su tekančia saule vilties’

O Tėvas aukščiausis, kurs amžiais mus plakė,

Paguodžiančią ranką išties.

Su Dievo pagalba, ir mokslu šarvuoti

Tik stokim į darbą už laisvę kovoti,

Išnyks palydovai nakties!

NEDAUGEL MŪSŲ

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,

Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;

Į darbą stokim vyras į vyrą:

Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,

O priešas laukia jos prapuolimo,

Kapuose bočiai, kurie ją gynė,

Mes gi prislėgti nusiminimo.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;

Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;

Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;

Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,

Norint ne kartą širdį ir skausta;

Pabudę naktį varykim rūstą:

Dienos šviesesnės ateitis rausta.

UŽTRAUKSME NAUJĄ GIESMĘ

Užtrauksim naują giesmę, broliai,

Kurią jaunimas tesupras!

Ne taip giedosme kaip lig šiolei:

Kitas mąstysime dūmas.

Drąsiai, aukštai

Pakils balsai:

Išauš kita gadynė!

Užgims darbai,

Prašvis laikai.

Pakils jauna tėvynė!

Aušra naujos gadynės teka:

Nušvis ir saulės spinduliai;

Juk nujautimas širdžiai šneka

Taip aiškiai, linksmai ir saldžiai.

Drąsiai, aukštai

Iškils balsai ir t. t.

Numesk, tėvyne, rūbą seną,

Kurį užvilko svetimi!

Jį meilės kerštas tekūrena

Tėvynės meilės ugnimi!

Į darbą, vyrai! Šalį jauną

Prižadins meilės rytmetys;

Galybė meilės viską griauna:

Žiemos ledus ji sutirpys.

Ranka mus spaudžia geležinė.

Krūtinę apkala ledais:

Uždekim meile sau krūtinę!

Į kovą stokim milžinais!

Tas ne lietuvis, kurs tėvynę

Bailiai kaip kūdikis apleis;

Kursai pamins, ką bočiai gynė

Per amžius milžinų keliais.

Tas ne lietuvis, kurs jos būdo.

Jos žemės dainų nemylės;

Neverks, kad patys sūnūs žudo

Kas verta meilės ir garbės.

Tas ne lietuvis, kurs dar bijo

Atsižadėt sapnų nakties,

Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo,

Kursai didžiais darbais nešvies

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą.

Šarvuoti mokslu atkakliu!

Paimsme arklą, knygą, lyrą

Ir eisim Lietuvos keliu!

Drąsiai, aukštai

Iškils balsai:

Išauš kita gadynė!

Užgims darbai,

Nušvis laikai.

Atgims jauna tėvynė.

NEBEUŽTVENKSI UPĖS

Nebeužtvenksi upės bėgimo,

Norint sau eitų ji pamažu;

Nebsulaikysi naujo kilimo,

Nors ji pasveikint tau ir baisu.

Naujos idėjos – darbas ne vaiko:

Užtvenktos mėto audrų žaibus!

Nesustabdysi bėgančio laiko:

Vaikas tik trukdo amžių darbus.

Vyrai lietuviai, auštančią dieną

Mūsų nors sūnūs visgi išvys!

Griaukime amžiais užverstą sieną,

Norint gailėtųs jos beprotys!

Amžiais pavergta keliais tėvynė;

Jos atgimimą jaučia dvasia.

Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!

Žadinkim brolius meile drąsia!

Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!

Stokim į darbą kaip milžinai!

Laimina Dievas sėjamą grūdą,

Laimina vaisių: gema šimtai.

Kas vakarykščio sapno ieškotų,

Tam labą naktį galim užtraukt;

Svetimą rūbą kas dar nešiotų,

Tam nusibostų galo belaukt.

LIETUVA BRANGI

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai:

Graži tu savo dangaus mėlyne!

Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,

Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;

O po tuos kalnus sesutės visos

Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus Nevėžis

Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;

Banguoja, vagą giliai išrėžęs;

Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,

Baltai iš sodų žalių bekyšą!

Tik brangią kalbą tėvų pamynę

Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis

Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,

Ar saulė leidžias, ir vakarėlis

Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,

Ne dailės turtais, ne auksu žiba;

Bet dega meilės, maldos galybe,

Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę

Griaudžiai užtraukia “Pulkim ant kelių”,

Jausmai bedievio vėl atsidarę

Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,

Šalis, kur miega kapuos didvyriai!

Ne veltui bočiai tave taip gynė,

Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

KUR BĖGA ŠEŠUPĖ

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,

Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;

Čia broliai artojai lietuviškai šneka,

Čia skamba po kaimus Birutės daina.

Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!

Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja

Ir mūsų sesučių dabina kasas,

Kur sode raiboji gegutė kukuoja,

Ten mūsų sodybas keleivis atras.

Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,

Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Ar giedros išaušta pavasario dienos,

Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,

Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, –

Mums savo tėvynė graži visados.

Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,

Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!

Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,

Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!

Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,

Čia tiek atminimų atranda širdis!

Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,

Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,

Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;

Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;

Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.

Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,

Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!

Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,

Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!

Juk tėviška Tavo malonė daug gali!

Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.

Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,

Maloningas ir galingas per visas gadynes!

OI NEVERK, MATUŠĖLE!

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas

Kad laužo užrūstintas vėjas;

Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,

Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:

Jie mylimą Lietuvą gina;

Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai

Vainiką iš diemantų pina.

Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:

Baltveidės oi verks, nes mylėjo!

Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,

Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus

Ir priešų sulaužė puikybę:

Už devynias mares, už tamsiuosius miškus

Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,

Kai duobę kareiviai ten kasė,

Ir paguldė daug brolių greta milžinų,

O Viešpats jų priglaudė dvasią.

O neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiausios tėvynės!

Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus

Lauks teismo dienos paskutinės!

TĖVYNĖS DAINOS

Tėvynės dainos, jūs malonios.

Taip širdį žadinat saldžiai!

Kodėl tai mūsų gražios ponios

Negieda jūsų gan seniai?

Akutės melsvos, rankos baltos,

Bet širdys jų kaip ledas šaltos.

Sesutės mūsų nuo senobės

Dėvėjo margus rūbelius;

Dūzgeno plonas, baltas drobes

Ir koja suko ratelius.

O iš karštos jaunos krūtinės

Skambėjo dainos sidabrinės.

Kaip rožės jos tada žydėjo

Ir lankė rūtų darželius,

Dar vainikus žalius dėvėjo

Ir šilko kaspinus žalius;

Dainavo, gerbė žalią rūtą,

Kęstučio žirgą ir Birutę.

Kalbos nemindžiota gimtinės

Nei dainų mūsų Lietuvos;

Neskundės vyras nusiminęs

Dėl meilės moterų lengvos!

Tada už auksą nemylėta,

Tada už dainą nemokėta.

Kas atdarytų aukso skrynią

Tėvynės dainų malonių?

Ir kas prižadintų gadynę

Sesučių, dainomis garsių?

Tėvynės dainos, jūs auksinės,

Be jūsų šąla mums krūtinės!

EINA GARSAS

Eina garsas Prūsų žemės:

žirgą reik balnoti;

Daug kryžiuočių nuo Malburgo

rengias mus terioti.

Pasilik, sesute, sveika? Nuramink širdelę:

Aš pagrįšiu nepražuvęs j tėvų šalelę.

Daugel turtų pas kryžiuočius

nuo senos gadynės;

Auksu žiba miestų bonės,

šilko pilnos skrynės.

Aš parnešiu sau iš Prūsų kalaviją kietą,

Tau, sesyte, Šilko skarą, diržą auksu lietą.

Jau pavasaris išaušo,

gieda vėversėlis, –

Nebegrįžta nuo Malburgo

mielas bernužėlis!

Saulė leidos, buvo kova: kraujo daug tekėjo;

Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo.

Mano draugės gieda linksmos

ir šilkais dabinas;

Man gi ašaros tik rieda

ir kapai vaidinas!

Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių!

Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių!

PIRMYN Į KOVĄ!

Pirmyn į kovą už tėvynę,

Už brangią žemę Lietuvos!

Garbė tėvams, kurie ją gynė

Ir kas už ateitį kovos!

Pastiprink, didis Dieve, mus

Atremti priešo puolimus!

Už mūsų žemę numylėtą,

Už bočių-milžinų kapus,

Už brangų vardą paveldėtą,

Kursai garsus pasauly bus,

Palaimink, Viešpatie galingas,

Lietuvių pastangas teisingas.

Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę,

Už brangią žemę Lietuvos!

Ją bočių bočiai amžiais gynė,

Už ją ir jų vaikai kovos!

Pastiprink, didis Dieve, mus

Atremti priešo puolimus.

Kur senas miestas Gedimino,

Kur eina Nemunas platus,

Kur mūsų vytį priešai žino,

Kas drįs užpulti tuos kraštus?

Palaimink, Viešpatie galingas,

Atremti audras pragaištingas!

ŽELIGOVSKIUI VILNIŲ PAGROBUS

Pavojuj motina-tėvynė;

Ateina audra iš pietų!

Tai lenkas, išgama tautų,

Mums neša pančius ir žudynę,

Dvarų ieškodams prarastų.

Dar vakar svetimoj vergijoj

Prieš caro klaupės dievukus, –

Prancūzo nūn globoj puikus

Mums švaisto gautu kalaviju

Ir mūsų degina laukus.

Gana po priedanga brolystės

Mums čiulpė syvus pasalais!

Kultūros savo skarmalais

Mums plėšė kalbą dėl lenkystės

Ir smaugė savo verpalais!

Dabar šalin numetęs kaukę,

Ginkluotus siunčia plėšikus

Ir taško mums kraujais laukus,

O po Europą visgi šaukia,

Kad tai ne jų būrys smarkus.

Gana lietuviškos kantrybės!

Ginkluota kelkis; Lietuva!

Dienelė laukia nelengva!

Bet gelbės dangiškos galybės,

Ir paskutinė bus kova!

Petys į petį už tėvynę!

Nuo Palangos lig Varėnos,

Sulaukę puotos kruvinos,

Kaip mūsų proseniai ją gynė,

Taip ginsme sūnūs šios dienos!

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,

Viliojusi. dar vakar be vilties?!

Nejau vergijoj slėgusi dejonė

Dabar tik sapnas? šmėkla praeities?

Jauna, laisva, pati savęs valdovė

Tautų eilėn įstojo Lietuva,

Savu krauju vergijos nusiplovė,

Sutraukius pančius ištverme sava!

Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino

Ir pilkalnių sukilę milžinai!..

Europos vėlei viešpačiai sužino

Lietuvių vardą, skambantį šaunai.

Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė,

Jog leidai mums sulaukti tos dienos?

O kiek kitų į amžiną kelionę

Nuėjo skurdūs, laukdami anos!..

Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom?

Ar jai aukų gal nešėm brangesnių?

O ne, o ne! Tiktai daugiau kentėjom,

Per didūs nešti jungą kalinių!

Likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei:

Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais!

Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,

Laisvais išvedę šalį vieškeliais!

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių

Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!

Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu,

Bet jus minės su pagarba ainiai.

KOVOJ DĖL ŠVIESESNĖS ATEITIES

Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities

Suvargę, be metų pasenę,

Bent tos sau išplėšti neduosme vilties:

Ne veltui mes čia begyvenę.

Anksčiau ar vėliau susimąstę ainiai

Pagerbt neapleis mūsų vardo

Už tai, kad mylėti mylėjom kilniai,

Už tiesą kariavom be kardo.

Už tai, kad kentėjome nenusiminę,

Nors slėgė nelaisvės našta;

Kad josios sulaužėme grandį gelžinę

Tik ištverme darbo reta.

SENELIO SKUNDAS

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną.

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

Ne tiek gal turtų tada turėta,

Ne tiek ir dubas išbranginta;

Bet savo Žemę daugiau mylėta:

Amerikon nesidanginta.

Nebuvo laisvės, bet neregėta

Nei tiek be drausmės ištvirkimo;

Nebuvo rasto, bet negirdėta

Nei tokio bedievių, dūkimo.

Nelengvą nešė po ponais naštą

Valstietis, retai nusiminęs;

Bet dainos skrido po visa kraštą,

Skambėjo linksmai sutartinės.

O girios, girios!.. atmint malonu:

Jos buvo Dievo, ne dvaro:

Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų:

Nuo dvaro, nuo maro ir karo.

Ne taip senovės tėvai gyveno,

Kaip skurstame vargšai šiandieną;

Paklausk, jei nori, tėvučio seno,

Ar neina blogesniai kas dieną?

DAINA

Už Raseinių, ant Dubysos,

Teka saulė, teka;

Geltonplaukės puikios visos

Šneka ten, oi šneka.

Po rasas kasas šukuoja,

Saulė jas džiovina,

Kai užgieda, uždainuoja,

Širdį taip griaudina.

Aukštą dangų pamylėjo,

Blaivią jo skaistybę;

Sau akis užsižavėjo

Mėlyna gilybe.

Akys blaivios, gelsvos kasos,

Širdys, oi nešaltos,

Aukštas ūgis, kojos basos,

Nuo rasų taip baltos.

Bet kodėl jos, žalią rūta

Laistydamos, liūsta?

Kam, dainuojant joms Birutę,

Ašaros nedžiūsta?

Kaip nedžiūtų, kad nežūtų

Tiek jaunų bernelių!

Kad be laiko tiek nebūtų

Be vilties našlelių!

Daugel žūva, daugel pūva,

Kas apverks jų dalį?

Už Uralo, žemės galo:

Ne po savo šalį!

DAINA

Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne!

Gegutė kukuoja ,,ku kū” miške;

Kukuoja-dejuoja ir širdį griaudina,

Lyg tartum į girią, į tamsią, vadina

Ir tiek man pasako slapčia.

Taip žmonės atšalę! Nuo jų toliau

Man, rodosi, būtų vienai lengviau.

Tik gaila man būtų vien rūtų darželio

Ir vieno, tik vieno kaip uosio bernelio!

Oi būtų kas dieną griaudžiau!

Ar krinta? ar žiba aušros rasa?

Ar vien ašarėlė gaili, karšta?

Nenoriu nei aukso, nei rūbų šilkinių, –

Kodėl gi tų ašarų, tų sidabrinių,

Užtvenkt negaliu niekada?

Gegute-sesute! oi ko? dėl ko

Tu man neatspėsi, ar aš ryto

Liūdėsiu-dejuosiu kaip tu po giraitę?

Atmint ar atmins kas mergaitę-našlaitę?

Vienai ar begrįžti namo?

NEUŽMIRŠUOLĖ GĖLĖ

Man tinka tas žiedas, kurs žydi blaiviai

Ir auga netoli vandens;

Nepuošia jį rūbai kaip rožę puikiai,

Dėl to ir nebijo rudens.

Žiedai pinavijų ir rožių vainikai,

Nors gražūs, – netraukia širdies;

Gvazdikai kaip žalvario seno skatikai

Nežavi nei gobšo akies.

Tas žiedas blaivus kaip balandžio akis;

Nekaltas kaip aukštas dangus;

Ir žydi per ištisą vasarą jis,

Ir linksmina žmones visus.

Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių

Iš margo gėlių sutvėrimo;

O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų

Jo vardas: gėlė atminimo!

DAINŲ ŠVENTEI

Dainų dainelės, aidų aidais

Skambiai, plačiai, tvirtai, galingai

Per kalnų kalnus, miškais, laukais

Lengvai, rimtai ir sutartingai,

Į vieną giją susipynę,

Aplėkit Lietuvą-tėvynę

Skambiai, plačiai, galingai.

Tautos dainele, tu išlikai

Viena, kad žuvo didžiavyriai;

Kai slėgė sunkūs vargų laikai,

Tu irgi daug, oi daug prityrei;

Bet pas kaimietį ištvermingą

Tu išlikai sveika, galinga,

Kad žuvo didžiavyriai.

Tautos dainele, tu gaivinai

Per ilgus amžius mūsų sielą;

Viena budėjai, kai milžinai

Kapuos sapnavo šalį mielą;

Budėjai, supdama lopšelį,

Jaunuolį guodei ir senelį

Tautos auklėjai sielą.

SKURDŽIOJ VALANDOJ

Man, žinau, sopulingos čia ant žemės kelionės

Niekados neapšviesi, viltis!

Ir meldžiau nebe kartą kaip didžiausios malonės,

Kad akis man užspaustų mirtis.

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:

Nesupras žmonės mano kančios!

Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,

Kurs be vardo paliks visados!..

Dvasios saldūs regėjimai, nemirštą troškimai,

Iš dangaus man atskridę sapnai!

Širdį uždegėt meile kaip šventi serafimai,

Bet jai nedavėt laimės visai.

Veltui ilgis, nerimsta iškentėjus dvasia;

Nor padangėmis skleisti sparnus, –

Kūnas riša ją pančiais ir nedora valia

Nekalčiausius apskundžia sapnus.

Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė

Man, nuklydusiam skausmo keliais,

Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė,

Ausį lepintų žodžiais giliais.

Sarge-angele mano! Tarp šių žemiškų kovų,

Jei nupuolu, nekaltink manęs!

Aš taip silpnas ir vienas! Būk keleivio vadovu,

Iki jam gyvata neužges!

Daug nuo žemės nelaukiau, tu geriausiai žinai;

Mano sąžinė tau atvira;

Daug vargau ir kentėjau, gal Aukščiausias už tai

Man atleis, jei suklydau kada.

SLENKA DEBESYS PILKOS

Slenka padangėmis debesys pilkos;

Slenka iš kur, nežinai.

Apgulė sielą mintys-vagilkos,

Griauždamos kaip kirminai.

E, jūs nenaudėlės, siurbėlės-dielės,

Slenkančios juoda minia!

Mintys beširdės, mintys besielės,

Negi apveikste mane?

Saulė, žinau, įkyriai debesuotą

Dangų nušvies spinduliais,

Mėlynę skliautą neišmatuotą

Džiaugdamos žemei atskleis.

Man tik vienam, debesų nusiminę,

Saulės nešvies spinduliai?

Ko gi man liūdna? Ko gi krūtinė

Taip atsiduso giliai?

Ne, neapveiksite, tingios tamsybės,

Vargo šešėliais tuščiais!

Miega krūtinėje jėgos-galybės

Tik išsiręšiu pečiais.

Tiktai išsiręšiu, tiktai atsikvėpsiu

Oro grynesnio plačiau;

Visą žmoniją meile apglėbsiu,

Ją pamylėsiu skaisčiau.

RUDENS DIENOS

Nuobodžios, pilkos slenka dienos

Be atmainos ir be vilties;

Aplinkui neprieteliai-sienos

Lyg kad sargyba ant nakties.

O darbas, draugas kitada,

Dabar tik slėgianti našta.

Širdy nei sopulio, nei noro!

Nurimus glūdi tuštuma.

Ne tai lyg trošku gryno oro,

Ne tai pastogė svetima;

O nuo svajonių, nuo sapnų

Beliko pasakų senų.

Šalin, šalin!.. Ištiesęs ranką,

Tuščia, kas bėga, grąžini!..

Rečiau vis spinduliai aplanką

Tolyn beskrieja tekini!

O šaltas, purvinas vanduo

Už lango teška. Tai ruduo!

NENORIU SAPNŲ

Ne, nenoriu sapnų,

Vien tiesos ir darbų;

Be atilsio noriu kariauti

Ir tada vien tiktai,

Kai sušvilpia žaibai,

Galiu krūtine atsigauti.

O tačiau kai kada

Nuliūdimo našta

Lyg spaudžia, lyg širdį griaudina;

Vakarinė žvaigždė

Ar nugirsta giesmė

Į tolimą šalį vadina!..

Kur lakioja mintis?

Ko taip žiba akis?

Kam ašaros veržias ir byra?

Aš patsai nežinau.

Tik Aukščiausio prašau,

Kad stiprintų verkiančią lyrą.

Kai ne kartą sunku,

Skųsčiaus lūpų kraštu,

Kam širdį Aukščiausias man davė?

O tačiau juk be jos

Ant šios žemės karčios

Poetai negims nesapnavę.

KO SIEKIU IR ALKSTU

Sapnų be kančios ir ramumo saldaus

Taip alksta pavargėliai žmonės,

O man tie šešėliai širdies neprigaus:

Aš noriu verpetų, karionės.

Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis,

Plačiau man siūbuoja krūtinė;

Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis,

Ir nori apimt begalinę!

Man meilės nereikia, kai siūlos pati;

Neapkenčiu jausmų silpnybės;

Vien žavi bekalbė širdis paslapti,

Kurios nepasieksi gilybės!..

Einu nesuprantamas vienas keliu

Be draugo, ir nieks nepalydi;

Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu,

Ir kūdikiai laimės pavydi.

Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau!

Pasiekt nepasiekiama šalį?

Tik atilsio vieno kaip maro bijau,

Tik norai užmigti negali.

PASITIKĖJIMAS SAVIMI

Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis

Jaunatvė ir jos vėsulai,

Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis

Tik jaukūs ir gražūs sapnai.

Bet man tų dabar nebegaila dienų,

Kai vien tik svajoti mokėjau,

Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,

Dėl ko nežinodams kentėjau.

Negaila vaidentuvės, norais keistos:

Jaunatvėje mirti saldžiai;

Netrokštu ant savo duobės užkastos,

Kad verktų sesutės griaudžiai.

Dabar ne mirties, aš gyvatos prašau:

Aš noriu gyventi, kariauti!

Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,

Ne ašaroms veidą beplauti.

Krūtinėje dega, liepsnoja ugnis,

Ir veikalo ilgis dvasia.

Ką vargas? nelaimės? ar šiaurio naktis,

Kas gimė su meile didžia!

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,

Kaip milžinas stosiu į kovą.

Pavargti už brangia tėvynę – gražu!

Aukščiausią turėti vadovą!

Į darbą, į darbą, lig kolei mirtis

Jaunos neatkirto galvos!

Juk dienos ir jėgos kaip upės vilnis

Vis bėga ir bėgt nesustos.

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,

Praeisiu kaip verdą verpetai;

Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,

Bet mano – išauštančiai metai!

* * *

Kas tas paslaptis suprastų,

Kur krūtinę taip kilnoja?

Kas atsakymą atrastų,

Ko ji trokšta? Ko vaitoja?

Ant krūtinės. begalinės,

Nesuprantamos, jausmingos

Slenka mintys paskutinės,

Slenka, spaudžia rūpestingos.

Rodos, spaudžia, o neskaudžia,

Galvą vien žemyn svarina,

Vien tik giesmę liūdną-griaudžią

Mesti posmais jos masina.

Bet tą giesmę kas priglaustų?

Atsilieptų-pamylėtų?

Ašarėle apsipraustų

Ir man širdį pažadėtų?

Daug nenoriu!.. O tiek noriu!

Maž pasaulės nors plačiosios:

Nesiklaupčiau prieš altorių

Ten be Meilės amžinosios.

Kas tas paslaptis suprastų,

Kur krūtinę taip kilnoja?

Kas atsakymą atrastų,

Ko ji trokšta? Ko vaitoja?

SUDIEU

Ir vėlei tavo liūdno veido

Neberegėsiu aš ilgai!

Likimas vėlei nebeleido,

Kad slinktų mums išvien vargai.

Ar susitiksime? Dievas žino!..

Ne vygė supa mus minkšta!

Ar maž svajonių nuslopino

Skaudi gyvenimo našta?

Sudieu! Neverk!.. Sunkus likimas

Nors kaip pamotė persekios,

Tegul bailus nusiminimas

Nelenkia tau galvos puikios!

Sudieu! Neverk!.. Lig kol alyvos

Žydės pavasary baltai

Ir kolei širdys plaks mums gyvos,

Manoji plaks vien tau tiktai!..

IŠVAŽIUOJANT

Palaimink, Viešpatie, kelionę,

Kurioj pro ašarų miglas

Palydžiu praeitį malonią,

Kaip laimės tolimas salas.

Aš nežinau, kas priešais laukia:

Tik pilkos dienos ar vargai?

Bet neramios širdies netraukia

Kita šalis, nauji draugai.

O norint kartą, norint vieną

Man leisk pažvelgti atgalios

Ir vakarykščią brangią dieną

Prispausti prie širdies gailios!

Bet Tu, o Viešpatie, man kelią

Parodęs, uždraudei sapnus,

Ir aš, pažinęs šventą valią,

Einu, Apveizdai paklusnus.

Einu, nors skundžiasi krūtinė

Ir trykšta ašara baili;

O tu man valią geležinę

Užtat mylėdamas kali.

Einu kaip amžinas keleivis

Be prieštaravimo maldos

Ir laimę čia tik kaip praeivis

Žinau iš tolimos gaidos.

DRAUGO LIŪDESYS

Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė

Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu,

Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu!

O ateitis. ar tik vienuolio laimę lemia?

Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;

Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi,

Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;

Tik praeities kankins beširdis atminimas.

O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi?

Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones?

Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės?

Ir šypsena paskui naivėlius palydi!

O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečia

Ir paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės,

Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;

Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.

ŠIRDIS IR PROTAS

Tiek sykių proto prityrimas

Man širdžiai patarė tylėt,

O jai meilu – apsigavimas:

Ji nori amžinai mylėt.

Bet meilės žiedas laime žydi

Taip apgaulingai ir trumpai!

Pavydas ją erškėčiais lydi,

Ir skelbia gedulą varpai.

O ant nuvytusio jos lapo

Nukritus ašaros rasa

Nebatgaivins jau šalto kapo

Stebuklų priemone visa.

Nebatgaivins, kas sykį mirė,

Užgautas rytšalio šalnos?

Ryšiai, jau vienąkart iširę,

Nesusimegs ant rytdienos?..

Palieka skausmas ir kankynė

Nebeužgijančia žaizda!

Tuščia beskundžiasi krūtinė

Širdies sukruvinta malda!..

Širdele mano, suviliota

Ir apsiverkusi nesyk,

Išgirsk bent kartą sveiką protą,

Jo patarimo paklausyk?..

NUTRŪKO – NESUMEGSI

Nešu tau kartą paskutinį

Kančios ir apmaudo eiles!

Ne aš tą sudrumsčiau šaltinį,

Kurs pynė tau dainų gėles.

Jos, skausmo valandoj pradėtos,

Gražybių perlais nežibės;

Krauju ir ašara dėmėtos,

Tau nepridės tuščios garbės.

Ne mano kaltė: veidmainingai

Ne aš tau priesaikas dariau!

Ne aš nuvokiau sumaningai,

Kad dviem patikus bus gudriau.

O, visą širdį, visą sielą

Aš tau aukodavau kilniai!..

Tu auką, širdžiai vakar mielą,

Šiandieną žaislu išmainei.

Kad bentgi žaislas būtų švietęs

Skaistybe mirgančios žvaigždės!..

O, pasidžiauk! Mūsų pilietės

Ne jo slapčia tau pavydės.

Širdis krūtinėje man plyšta,

Bet žaist jausmais aš negaliu.

Sudieu! Kas buvo – nebegrįžta!

Ir mums nebeit vienu keliu!..

PASKUTINIS AKORDAS

Vis tai buvo.

Bet jau žuvo,

Vien tik giesmėje paliko!

Daug mylėta.

Daug kentėta.

Ne dėl vystančio vainiko

Skausmo valandoj pradėta.

Jei tau liūdna bus kada

Ar ilgėsis ko širdis,

Atsivėrusia žaizda

Atsilieps tau praeitis.

Atsiskleisk šias eilutes:

Daug sau artimo atrasi

Ir už drauges-sesutes

Tuomet jas giliau suprasi.

Rasit, tuomet tau širdis

Pasakys, kad vien tik jis

Taip kilniai tave mylėjo!..

Tu, jo sielai svetima,

Meilę lošei žaisdama,

Ją prisiekdama ant vėjo!..

Ir už ką ją neseniai

Lengva širdžia išmainei?

Kas buvo,

Jau žuvo,

Sugrįžti negali!

Tik skausmo žaizda

Prašneks gal kada,

Primindama brangiąją šalį,

Kuri jau sugrįžti negali!..

Negali, negali!..

JAUNOS DIENOS

Jaunos dienos – neprotingos,

Paklydimais gan turtingos,

Neina žingsniais, bet risčia!

Už akių joms neužbėgsi,

Nepavysi, neužrėksi,

O senatvė šit ir čia.

Oi, kodėl gi tų dienelių

Nieks išmelsti nei ant kelių

Nebegali niekados?

O gan tankiai, lyg kad tyčia,

Pats galanda sau vilyčią,

Nebebodamas doros!

Žilo plauko – sveikas protas,

Prieš pagundas apšarvuotas,

Bet, Dievuli, per vėlai!

Nei jam giedro įkvėpimo.

Nei energijos jaunimo!

Bailūs patys veikalai.

Kad jauni sveikiau žiūrėtų,

Kad seni daugiau galėtų!..

Būtų ir giesmė kita.

O dabar juk žmogų retą

Rasi, kur pernykštį metą

Neapkaltintų kada.

O tačiau jūs mano vienos

Širdžiai brangios, jaunos dienos,

Aušra gimusios rytuos!

Pirmos laimės ir karionės,

Meilės pirmgimės svajonės!..

Jūsų nieks neužvaduos.

DIENŲ SIELVARTAI

Nežadinki laimingo, jei kada sapnuoja

Užburtas pasakas ir amžinas dausas,

Kai stygos virpančios jo sielai sudainuoja

Ar rūta kvepiančias prisimena kasas.

Ką duosi, elgeta, jo sielai nemirtingai

Už Dievą amžiną, jį žemei sugražinęs?

Gal leisi svetimu pasidalint duosningai,

Su replėmis buržujo klėtį atrakinęs?

Vargų našta ir veidas prakaituotas.

Kad kūno alkanus pasotintų nasrus?

Paskui gi kirminams karste pakeltų puotas

Protingo tvarinio likimas per žiaurus?

O, neišmanėli, kurs dievindamas protą,

Įžvelgti negali skaidrios širdies troškimo,

Bent to nepavydėk, jei kuomet sužalota

Dausų aukštybėse ieškos užsimiršimo!

BETURČIAMS

Kas vargdienį žmogų, beturtį priglaus,

Kad rūmams paskirta žibėtų?

Kas širdį parodys dėl vargšo tamsaus,

Kad nėra už tai, kas mokėtų?

Juokavimų žemėje skrenda balsai,

Už auksą nupirksi krūtinę:

Turtingąjį verta mylėti karštai,

Juk aukso jėga begalinė!

“Apkaišę kasas mirtų stiebais žaliais,

Gyvatos garduokimės taure!”

“Juk laikas taip bėga! Ruduo kai ateis,

Derėsmės su giltine žiauria”.

Bet ten be pastogės vaitoja gailiai!..

Ar skundas užmirs jam be žado?

Ar atbalsio jokio neras sopuliai?

Ar broliai leis mirti iš bado?

O, žemė – plati ir tas skundas žmogaus

Be atbalsio skris per platybę!

Tik Viešpats galybių išgirs iš Dangaus;

Bus gobšui skaudi jo rūstybė.

O Dieve teisingas! Be tavo globos

Varguolis kentėt negalėtų;

Kuo guostųs jisai be gyvatos antros?

Baisu, jei į ją netikėtų!

Prakeiktas, kurs pragaro juodo nuodais

Jam tikinčia šaldo krūtinę!

Prakeiktas beširdis, kurs velnio nagais

Jam viltį išplėš paskutinę!

* * *

Kauno miesto aikštėj veršis baubia griaudingai

Aukštinelkas ant ratų plikų:

Žydas veža jį pjauti ir masto pelningai

Jį nupirkęs iš “gojim” paikų.

Leidžias saulė už kalno, garsu, nėra vėjo!

Žmonės ramūs sau žengia taku;

Ką jiems veršis? Man širdį giliai suskaudėjo,

Ir taip liūdna! Ir taip nejauku!

Ar tai vienas beširdės gamtos sutvėrimas

Ko tai šaukias. už būvį kovoj!

O, nurimki, beviltis, beprasmis šaukimas,

Kurs beribėje dingsti mėlsvoj!..

SUVARGUSIEMS

Vargų varguos paskendus žemė

Tuščia kančių belaukia galo

Ir prakeikimo tulžį vemia,

Ar į krūtinę peilį remia,

Kai ji sunyko ir užšalo.

Ilgai ji ašara rasos

Be Tavo dangiškos tiesos?

Prašnek, pratark, Aukščiausi!

Nejaugi Kristaus beišseko

Gyvatos amžinas šaltinis?

Nejau troškimams neužteko,

Nejau į širdis neprašneko

Kaip Dievo Žodis antgamtinis?

Tai kur apaštalų darbai,

Jei Kristų myli jie labai?

Kodėl jų, Viešpatie, neklausi?

Nemaž priviso geradėjų:

Lygybę, laisvę begarsina;

Bet vietoj vargšo apgynėjų,

Vardan aukštų, šventų idėjų

Jie luomų kerštą bevaisina.

Be meilės jų darbai suvys!

Ne jie pasaulį atgaivys!

Ne jiems Tu, Viešpatie, tarnausi!

Nuleisk bent spindulį malonės

Į jų užmirusią krūtinę!

Tegul raminas jų dejonės!

Tegul supranta rūstūs žmonės

Malonę Tavo begalinę!

Tegul jų širdys atsigaus!

Nušvisk pasauliui iš Dangaus?

Prašnek, pratark, Aukščiausi!

LIŪDESYS

Negana mano sielą verpetai

Benešiojo ir daužė keliais?

Ar ant veido daug ženklinę metai

Bent jau kartą nurimti neleis?

O, tie norai širdies begaliniai,

Argi jie be kapų neužmigs?

Argi valandai vien paskutinei

Šaltą atilsį jie tepaliks?

Ko ieškojo širdis, neatrado,

Nors betrokšti vargiai dovanos!

Nepasotinęs amžino bado,

Jį tik pridengiau rūbais šalnos.

Ant nudeginto raisto dar vėjas

Sutrūnėjusius varto lapus;

Bet ten ąžuolas, metais šlamėjęs,

Neprašneks! Rytmečiais neatbus!

Jei prašnektų, tai skųstis tegali

Tarp laukų be rasos ir žvaigždės

Ir minėti tą ilgesio šalį,

Iš kurios jau vilties negirdės!

SENATVĖ

Iš draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko:

Šaltas kapas užbėrė akis!

Ant pakrypusio kryžiaus nesimato vainiko;

Vien tik budi žvaigždė naktimis!

Štai aplinkui kas kartą vis daugiau svetimų;

Jie manęs ir anų nesupras!

Ir nunešime į patalą šaltą kapų

Savo paslaptis, savo žaizdas.

Buvo laikas, oi buvo, kai tarp linksmo jaunimo

Reikalingi mes buvom svečiai;

Nuo kilnių idealų, nuo drąsaus įkvėpimo

Žiebė mums iš akių spinduliai.

Buvo norai plačiausi, begaliniai tada,

O tačiau mus suprato visi;

Bėga nūdien siaurutė mūsų norų vaga,

O būk mūsų suprast negali.

Tarpe augančių girių vienas beržas apsenęs

Stovi liūdnas ir skundžias vargų;

Ne tai susti nenori, ne tai gailis gyvenęs:

Liūdna seniui, netekus draugų.

Kaip tie metai prabėgo!.. Taip ant mėlsvo dangaus

Ir nušvinta, ir gęsta žaibai!

Veltui ieškai nors vieno atminimo brangaus,

Ant kurio neliūdėtų kapai!..

Kam gailėtis, kas žuvo ir sugrįžti nebgali?

Tegul šviečia žvaigždė jų kapams!

Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį;

Laikas vietą užleisti vaikams.

Tik trumpai valandėlei pakeleiviai-svečiai,

Ir užgimę, ir mirštą be noro,

Ką ant žemės paliksme? Ar ir mūsų keliai

Kaip tų paukščių iš mėlyno oro?

Argi mūsų karionės, idealai pražus

Be algos, be naudos ir žymės?

Argi liekanos mūsų, kai jau kaulai bepus,

Niekam nieko slapčia nekalbės?

* * *

Ne vienas metas, risčia prabėgęs,

Šitai man galvą širmai aptraukė;

O penktas kryžius, pečius prislėgęs,

Vargiai ko gero poryt belaukia.

Išnyko aukso dienų svajonės,

Kurios dainavo aušros giesmelę;

Kapuos nurimo pavargę žmonės,

Kurie man rodė gyvatos kelią!

Pati Dubysa siauresnė teka;

Aukšti jos kalnai lyg kad nuslūgo;

Anuomet kalbios, dabar maž šneka

Žvaigždėtos naktys!.. Rudens pabūgo?

Nejaugi laikas į bočių šalį,

Kur meldžias kryžiai, liūdnai palinkę?

Iš kur numirę sugrįžt nebgali,

Ramybę amžiną sau pasirinkę!

VARPAI

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,

Liūdna ir skaudų leisdami gandą:

Vėl paviliojo auką kapai!

Diena į dieną tiek jų atranda!..

Kiek tai nuėjo taisiais keliais,

Žmonės troškimams vos tik užgimę,

Su idealais, su sopuliais,

Amžinu miegu karste nurimę!..

Kur jie šiandieną? Kur ta minia?

Tie milijonai, amžiais išmirę?

Ar atsikvėpę vėl krūtine,

Kelsisi kūnais kaulai subirę?

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,

Skaudų ir liūdną skleisdami gandą:

Vėl paviliojo auką kapai!..

Diena į dieną tiek jų atranda!

Irgi ant mano kapo-duobės,

Gal nebužilgo, gal netikėtai

Requiem liūdną varpas kalbės,

Sergėt paliepęs nakčiai žvaigždėtai.

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,

Liūdną ir skaudų leisdami gandą:

Vėl paviliojo žmogų kapai!..

Diena į dieną tiek jų atranda!

TAIP ATSILYGINTA

Kad Šmeižė iš apmaudo priešų minia

Man brangųjį vardą gandais nekaltai,

Nustebęs pečius vien betraukiau tiktai,

O meile negęstančia, dar veiklesne

Bažnyčią, tėvynę mylėjau.

Bet kam aš ant aukuro širdį nešiau,

Ir ateitį savo, ir jos troškimus,

Ir savo jaunystės brangiausius jausmus,

O nieko už tai niekados neprašiau,

Bent tas mane gerbti turėjo!

O jis nusisuko ir, baltas rankas

Gudriai nusiplovęs kaip antras toksai,

Pusiaukely ėmė žnairuoti skersai,

Ir širdį, ir josios kilniausias aukas

Paspyręs kaip pinigą seną.

Nustebęs tada nebetraukiau pečių,

Tik, kruviną širdį paslėpęs giliai,

Tariau: tai ne mano tie slidūs keliai,

Kur gerbti nemokama vyrų stačių,

Jei durų aukštų nedūzgena.

Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,

Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;

Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..

O laisvas pilietis ramiai sau miegos,

Nevaržomas pančiais šilkiniais.

Tik vieno man gaila: užviltos vilties,

Kad tėvą atrasiąs tikėjos sūnus!..

Skaudi realybė išblaškė sapnus.

Ir siela nebteko skaisčios praeities

Su vaiko tikybos šaltiniais!

MANO MOKSLADRAUGIAMS

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;

Žemės išmintį gilią suprato;

Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;

Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,

Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo

Uždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo,

Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!

Kaip didvyriai tik laukėm karionės.

Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą

Buvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto

Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!

Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!

Viską sprendžia iš aukšto. ir peikia!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;

Važinėjas po vaišes kaštanais;

Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,

Jį vadina “gudriai” litvomanais.

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;

Žemės išmintį gilią suprato:

Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,

Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

VINTAS

Jei nori draugijoje nieku nebūti,

Mokinkis išgarbinto vinto!

Tą vieną svarbiausia pašalinęs kliūtį,

Sau stosi ant kelio ištrinto.

Prie vinto nereikia gražios iškalbos;

Šiandieną ne ji liaurus renka;

Vien žodžiai: du trys iki ryto aušros

Per kiaurąją naktį užtenka.

Garbingos matronos, kurių liežuvėliai

Tarškėdami sukas ratu,

Prie vinto nurimsite bent valandėlei

Ir drauges bus šmeižt nesklandu.

Prie vinto nereikia nei didelio proto!

Atimti-pridėti gana.

Prie vinto bus lengva ir kojoms pilvoto,

Ir kam pavyduoklė žmona.

Be vinto žmogaus lyg nepilno dar meto:

Gerai, jei pakenčiamas bus;

Negaus pagarbos, nors kalbėtų iš reto

Ir žydų skaitytų raštus.

Jei vintą mokėsi, tavęs neapleis

Kaip mylimą svečią pakviesti;

Su vyrais didžiais, generolais garsiais

Galėsi greta atsisėsti.

Jei kokį norėsi aprūpint dalyką.

Tai vinto mokėt bus naudinga:

Nieks sauso neklauso, nedirba už dyką:

Prie vinto pakviesk reikalinga.

Šimtinę įbrukti – gal neatsargu:

Supyks!.. Bet pralošt jam gali!

Ir reikalas tavo praslys kaip ledu,

Ir pirštai nebus sutepti.

Kišenė – tuščia! Irgi vintas padės:

Prikimši. ne savo, tai kito!

Nenori garsaus piniguočio garbės:

Per vintą ar vienas nukrito?

Tau laiko per daug: iš bėdos išvaduos

Prie vinto susėdę draugai;

Ir nieks dykaduonio tau vardo neduos,

Ir laikas netęsis ilgai.

SKAUSMO BALSAS

Giedojau meilę, jauną viltį,

Skambėjo stygos man saldžiai;

Šiandieną tenka ar nutilti,

Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Gana svajojus! Meilės vietą

Užims rūstybės skaudulys!..

Prašneks žaibais!.. Bet širdį kietą

Vargiai pajudins, atgaivins.

O jūs, kurie krūtinę jauną

Kas dieną šaldote ledais!

Kuriems madera gerklę plauna,

Kurie vien augate pilvais!..

O jūs, išlepę ir atšalę,

Apkurtę žiovaunat paikai,

Kai, nuo darbų-vargų išbalę,

Gal jūsų miršta kur draugai!..

O jūs, kurie taip daug žadėjot

Ir norus skelbėte gražius,

Kur šventą ugnį tą padėjot

Ir tuos sumanymus plačius?

Žinau, dabar jums daug nereikia:

Pavalgius atilsio saldaus;

Ir, nieko pikto kaip neveikę,

Kai mirste, tikitės Dangaus.

Apakę! Savo kelią matot

Tarp rožių, pokylių, juokų?..

O nelaimingi, nesupratot,

Jog žemė – tai šalis vargų!

Jog žemė – ašarų vietovė!

Ir nelaimingas tas žmogus,

Kurs veido ašara neplovė:

Jam uždarytas bus Dangus!

SPJAUKI, DRAUGUŽI, Į VISKĄ!

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!

Švilpk, iki plikas esi!

Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba:

Būsi kaip mulkiai visi.

Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja!

Plėšti dirvonus plačius?

Sėdi ant knygų, rimtai prakaituoja,

Takus užsimojus naujus!

Lauk, iki išmintį visą suprasi!

Laiko nedaugel praeis:

Šilta pastogę ir lizdą atrasi,

Žiovaudams girsies svečiais.

Metais iš grašių sermėgio nutukęs,

Vargšo drovėsies namų:

Pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs,

Juoksies iš savo sapnų.

Persų kilimais sau butą išklojęs,

Sėdęs į kėdę minkštai,

Vaišes skaitydamas, supdinsi kojas;

Mintys plezdens neaukštai.

Dieną prastūmęs, kaip Dievas beleido,

Teisiojo migsi sapnu;

Gal rūpestys koks ir sės tau ant veido,

Mažas tačiau kaip ir tu.

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!

Švilpk, iki plikas esi!

Plunksnos paaugs, juk padaigos jau kyba:

Būsi kaip mulkiai visi.

TAUTOS PABĖGĖLIAMS

“Oičizna” jums kvepia, ne žemė-tėvynė,

Maitinanti storus pilvus,

Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,

Begarbinat lenkų dievus.

Tradicijų savo nuo vakar dienos,

Kultūros skelbikai užkimę!

Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!

Prabočių ainiai išsigimę!

Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,

Tylėjau tačiau kaip naktis!..

O išgamos! Pirštinę štai geležinę

Dabar jums metu į akis!

Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės,

Jūs kūnai be dvasios, be žado!

Be atbalsio žodžiai pro ausį skambės,

Širdies neberas, kaip nerado.

Bet argi tylėsiu, kad prisikėlimo

Giesmė sopulinga netiks?

Miegoste? Tegul gi dėmė prakeikimo

Ant jūsų per amžius paliks!

Tėvų-didžiavyrių vaikai svetimi,

Lyg kryžkeliais gimę dėl juoko!

Kur motina jūsų? Nuraudus pati

Nedrįs besisavint apuoko.

Kur jūsų tėvynė? Ne Vilnius? Warszawa?

Žinau ir suprantu dėl ko:

Tam balet, teatry, tam Corso zabawa!

O ko dar sulaukste ryto!

Ten dukters po pensijas mokos sklandžiai

Rojalį daužyti ir šokti,

Kalbėti prancūziškai, juoktis gražiai.

Ir ko ten negali išmokti!..

Lietuviškai, rods, neišmoks prakalbėti

Ar austi, ar braukti rasas,

Ar prosenių žemę, jos būdą mylėti,

Bet. užduotį savo supras:

Per pokylius kaip karalienės žibės,

Barzdos nebijos net ir popo;

Sau vyrą sugaus ir garsiai ištekės,

Ir siūdinsis lopą ant lopo.

Užstatę į banką tėvų palikimą,

Puotaus kaip kiti per naktis;

Užkinkęs pratėgminiais per įpratimą,

Vežėjas bepauškins dar vis.

Kai grašio “prie dūšios” nebliks jau visai,

Kai niekas neskolins ant galo,

Tada bus nuskundžiami sunkūs laikai!..

Ir spiesis prie svetimo stalo.

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu:

Nuo Volgos mužikai ateis;

Už banko skolas, be derybų draugingų,

Nuo žemės nustums jus pečiais.

Tada “abrusėnija” kaltinta bus,

Ne jūs, savo dvarą užstatę;

Paskui net kalmukų pamėgste ratus,

“Krakiškius chomontus” pametę.

Juk štai jau ne vienas persiveža pačią

Nuo Tulos ar Viazmos namo;

Maišyti jų sūnūs po Lietuvą plačią

Tradicijoms girsis ryto.

O gal ir sveikiau bus tėvynei tada:

Bent aiškūs t

. . .

Gaila tau praeities net kančios!..

Tartum marės – troškimai krūtinės

Vis siūbuoja, siūbuot nenustos.

SONNET A VIKTOR HUGO

Vertimas

Il faut dans ce bas monde aimer beaucoup de choses

Al. de Mussel

Daugel reikia dalykų šioj žemėj mylėti,

Kad pažintum paskui, kas mylėti verčiausia.

Saldumynus, žaislus, marių erdvę plačiausią,

Arklius, moteris, garsą ar skaistrožių rėtį.

Kartais tenka sumindžioti rožę skaisčiausią;

Dar tankiau atsisveikinant verkti, kentėti!

Ir šitai, kai bežiūrint jau laikas senėti,

Mes tada išmintingi, senatvės paklausę:

Mes tada tai, pusėtinai visko mėginę,

Gerbt išmokstame, senąjį draugą atminę.

Susipykę, pabėgę, ant galo po metų

Susitikę, kaip vakar sau ranką padavę,

Vėl kaip vakar draugai tarp šių žemės verpetų;

Vėl rytojų sapnuojam, kaip vakar sapnavę.

ROMA

Užmigo garsioji cezarų galybė;

Nutilo seniai Koliziejo linksmybė;

“Circenses” neklykia balsai;

Jau nieks gladiatorių mirti nevaro,

Nesveikina ten morituri Cezaro!..

Vien kryžius tebspindi aukštai.

Bet Augusto Roma lig šiolei turtinga;

Jos marmuro rūmai, garbė melaginga,

Dar baltuoja saulės tvane;

Dar baltuoja rūmai, garbė paskutinė,

Kaip baltuoja kaulai, kapus apkabinę,

Bet Romos. jau mirė dvasia!

Nebėra diktatorių, nei legionų!

Ginklu Scipionai nuo kraujo raudonu

Nesergėja Alpių šalies.

Aetijus krito, o kruvinos upės

Jau praneša Romai, kad viską nulupęs,

Italiją Hunas užlies.

Ant juodbėrio žirgo, šarvais apginkluotas,

Štai pusplikius veda Atila gauruotas,

Dunojaus apleidęs šalis.

“Kur Roma? kur Roma?” sutikusių klausia;

Vis viena Atilai naktis ir tamsiausia:

Jam kelią apšviečia ugnis.

Lombardija dega. Gyventojai bėga.

Taip gena pavasaris tirpstantį sniegą.

Kur Roma? kur Roma garsi?

Ta Roma, kur ginklo pakelti negali;

Ji lupo Europos ir Azijos šalį;

Ten turtai pasaulio visi.

Tautoms ji terodė vien kruviną plieną,

Bet Némezis rašo jai mirtį šiandieną

Ir Jovis jai tėvu nebus!

Už ašaras, kraują, už Galų vergiją,

Nauji gladiatoriai, kerštui atgiję,

Atlygins už brolių kapus!

Štai Roma ant kalnų. Atila sustojo;

Laukinės jo gaujos dievams sugiedojo

Ir skėčias ginklais kaip sparnais;

Ginklų gi žvangėjimas, žirgų žvengimas,

Žmonių kaip užrūstintų marių ūžimas

Kampanijos eina laukais.

Atsiliepė Roma: balsai netikėti

Padangėmis plaukia, gaujoms negirdėti!..

Tai Rymo bažnyčių varpai.

Atsiliepė giesmės, Danguj pagimdytos,

Ir dvasios, ne žmonės, baltai aprėdytos,

Išeina palengva antai.

Atila stebėjos; nusiminė gaujos;

O minios nežemiškos, hunams taip naujos,

Vis žengė artyn pamažu.

Priėjo ir dvišakai skirtis pradėjo;

Iš vidurio baltas senelis išėjo

Ir pratarė Dievo balsu:

“Man Leono vardas. Aš – tėvas krikščionių,

Ant žemės vikarijus Dievo malonių,

Ateinu paklausti tavęs,

Iš kur tu, Atila? nuo ko ta skaudžioji

Valdžia, kad tautas ir jų miestus terioji,

Lavonais nuklojęs žemes?”

Atila nubalo, senelį pažinęs,

Kursai jį kas naktį per sapną kankinęs.

Su baime atsakė tada:

“Aš – rykštė, Aukščiausio Praamžiaus pasiųsta,

Man liepta teisybę atlyginti rūstą;

Tautoms jūsų Roma – kalta”.

“Tu rykštė Aukščiausiojo, – Leonas tarė:

Tai plak! Bet tą Romą, kur pikta jums darė,

Plak Romą Cezarų dienos:

Bet Romoje Rymą jau naują regėsi, –

Ranka jo šventvagiškai nepalytėsi!

Jį Viešpats galybių užstos”.

*

Neb’ltuoja marmurai, huną pažinę!

Jų žuvo senovės garbė paskutinė,

Vien kryžius tespindi aukštai.

Išnyko ir hunai. Taip rykštę ir plieną

Teisybė nuplakusi laužo kas dieną!

Tik Leonų auga darbai.

Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų,

Ir vėlei tarp audrų, žaibų ir verpetų

Ant Rymo užtemo naktis.

Ne hunai atėjo, kaip kitą gadynę:

Italijos sūnūs, teisybę pamynę,

Štai laužias į Petro duris.

Įėjo!.. ir jo šventenybes naikina;

Kaip barbarai-hunai po kojų jas mina,

Įžeidę krikščionių jausmus,

Užmiršę, kad Rymas – pasaulio sostinė,

Kurį visos tautos ir amžiai dabinę

Kaip šventojo tėvo namus.

MILŽINŲ KAPAI

Kur lygūs laukai,

Snaudžia tamsūs miškai,

Lietuviai barzdočiai dūmoja;

Galanda kirvius,

Kalavijus aštrius

Ir juodbėrį žirgą balnoja.

Nuo Prūsų šalies

Kaip sparnai debesies

Padangėmis raitosi dūmai;

Tai gaisro ugnis

Šviečia diena naktis:

Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

Tarp tyrų plačių

Ne staugimas žvėrių;

O ne! tai našlaitės lietuvės:

Ar verkia sūnaus,

Ar bernužio brangaus,

Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Kryžiuočių seniai

Suvadinti svečiai

Į vaišes per Lietuvą traukia;

Ištroškę garbės,

Kai aušra patekės,

Išvys, ko visai nebelaukia.

Lietuvių pulkai,

Kaip apsako žvalgai,

Ties Kaunu per Nemuną plaukia;

Po kaimus šauklys

(Jo po putų arklys)

Į kovą lietuvninkus šaukia.

Klaidu tarp miškų!

Vien tik ugnys gaisrų

Per Lietuvą kelią berodo.

Užtemęs dangus

Mėto tankius žaibus;

Beklaidžiot svečiams nusibodo.

Sutrinko miškai

Lyg Perkūnas aukštai,

Ir štai netikėtai lietuviai

Tarytum ugnis,

Kad ant stogo užšvis,

Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

O, buvo mūšys!

Apsiniaukus naktis

Jį dienai parodyt drovėjos;

Tik kūnų šimtai,

Suvartyti keistai,

Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.

Dabar ten baisu

Ir nakčia nedrąsu!

Net vyrai aplenkti mėginą:

Esą tai senų

Kapai milžinų,

Ir kartais net pasivaidinę.

ŠATRIJOS KALNAS

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių

Jei pro Luokę kada bekeliausi,

Nepamiršk sustabdyti arklių

Ir ten kalną užlipti aukščiausį.

Piktos raganos kaip kitados

Šatrijos nebelanko bent dieną;

Bet jos aukštį pasiekt be maldos

Pakeleivį baugina ne vieną.

Atsikvėpęs giliai krūtine,

Kai nuo kalno pažvelgsi aplinkui,

Tai tik plunksna rašyt auksine

Pavesta Lietuvos dailininkui!

Kaip į atlaidus einą būriai,

Šlama girios aplinkui dievotai;

Už jų dunkso kiti pagiriai,

Ir mėlsvų ežerų tviski plotai.

Štai tenai iš Tyrulių Venta,

Pasisukus kairėn nuo Kuršėnų,

Nebemato Dubysos greta

Ir per Kuršą banguoja ant Lėnų.

Bet Dubysai Žemaičių kalnai

Meilesni negu muižės raudonos;

Jai svajojas tėvai-milžinai,

Kloja patalą smeltys geltonos.

Kad vidurdieny saulė aukštai

Iš pietų prasijuoks į Žemaičius,

Nuo viršaus Šatrijos išmatai

Nesuskaitomus kryžkelių skaičius.

Už tų kryžkelių, sodžių, laukų,

Kiek akis tik apimti begali,

Užmatai iki Plungės miškų

Vis Žemaičių žaliuojančią šalį.

Štai antai mėlynoj tolumoj

Iš po žemių bekyšąs skruzdynas –

Tai Varniai, pasislėpę lomoj!

Pasistiepk!.. ir Telšiai, jų kaimynas!

Bet tuščia bežvalgais Palangos,

Pasistiepęs, kiek galint, ant pirštų!

Neišgirsi nei marių bangos,

Nors bedūkdama liautis užmirštų.

Nesimato nei bonių naujų

Aukšto Šidlavo, Kelmės, Skaudvilių,

Nei Žemygalos medžių trijų,

Nors jie vaizdūs už keleto mylių.

Bet vidurnakty čia neramu:

Tartum dvasios po žemių vaitoja;

Girios krūpčioja slaptingumu,

Trinksi kalnas, lyg raiteliai joja.

Gal tai raganos verkia dievų,

Dėl kurių šventą ugnį kūreno,

Ir nuo kalnų, kalnelių, kalvų

Čia sau renkas iš įpročio seno.

Gal kryžiuočiai, šaly svetimoj

Neatradę kapuose ramumo,

Tebeklaidžioja čia tamsumoj,

Nusiminę Malburgo tolumo.

Gal Žemaičių šalies milžinai,

Pasigedę senovės gadynės,

Laukia šauklio, kad vėl kruvinai

Stot į kovą ir ginti tėvynės.

Šatrija, tu senute meili,

Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!

Daug, oi daug apsakyti gali

Apie mūsų didžius pranokėjus.

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,

Jei pro Luokę diena bekeliausi,

Nepamiršk paganyti arklių

Ir ten kalną užlipti aukščiausį.

MEDVĖGALIO KALNAS

Kai vidurdieny pažvelgsi

nuo Medvėgalio aukštai,

Keturiolika bažnyčių

aiškiai išmatai.

Baltininkai ir Girgždutė,

net pats Dyvitis puikus

Pagarboj jam lenkia galvą

per girias, miškus.

Vien tik debesis praskleidus

Šatrija aukščiausia,

Pasityčiodama kartais,

savo draugo klausia:

Pasakyk gi, meldžiamasis,

Kas mudviejų gali

Plačiau Žemaičių šalį

apveizėti?

Bet kai rudeny ateina

ilgi, tamsūs vakarai,

Ant Medvėgalio vaidinas

ir baisu tikrai:

Kartais girdžias baubiant jautį,

net sukrato šiurpulys!

Kartais atsilieps nuo kalno

žvengdamas arklys;

Tai girdėtis iš po žemių,

tartum kas vaitoja!

Ar žvangėdami nuo kalno

šimtas vyrų joja!

Dairos, krūpčioja vaikučiai,

išgirdę pro langą,

Kaip raiteliai žvanga,

trinksi žemė?..

Bet pas krosnį atsisėdęs

senas bočius su vaikais

Atsiminęs pasakoja,

kad anais laikais

Savo ausimis girdėjęs

nuo senų, rimtų žmonių

Daug, oi daug atsitikimų

dar įdomesnių.

Bet, nelaimei, ir senelių

vis kaskart mažėja,

Ir jų atmintis sukrypus

kaip sena audėja

Posmą ne vieną praleidžia;

Per tat padavimai,

Senovės atminimai

užsimiršta.

Ant Medvėgalio anuomet

švento Jono naktimis,

Budint danguje mėnuliui

sargo akimis,

Sako, dvylika mergaičių

palaidais kasų plaukais

Būk sustodavo į ratą,

verkė ir kvatojo,

Iš milžinkapių didvyrius

dainomis viliojo.

Išsiilgusios viliojo,

kad sena gadynė

Sugrįžtų į tėvynę

prisikėlus.

Bet paskui, kai mūsų ponai

ėmė lenkais apsimest,

O nuskurę užsimanė

baudžiava įvest,

Lietuvoj žilos senovės

nebegerbdami tada,

Ėmė šokiais trypti kalną

svetima mada.

Ir dabar anų mergaičių

jau užburto rato,

Ant Medvėgalio viliojant,

niekas nebemato;

Ir milžinkapiuos didvyrių

vis dar ilsis kūnai;

Tebemiega ten galiūnai

nepabudę.

DYVITIS

“Nuo Alkų ir Piliakalnio, –

susimąstęs pasakiau:

– Vežk mane pro Aukštagirį

ir pas Dyvitį veikiau”.

“Ar ne aukso užžavėto

sveikas ten ieškot manai?

Daugel čia dabar ponybės

kažko lankosi dažnai.

Bet ne kalne, karalaitės

nugramzdintame dvare, –

Auksas čia kaip ir Girgždutėj

užžavėta ežere.

Ir pats ežeras tviskėjęs

ten, už kalno, platumoj,

Tik paskui sargybai aukso

toj prasimušė lomoj”.

“Aš ne aukso, – ieškau turtų

čia užburtų brangesnių:

Tie kalnai man daug apsako

iš senovės davinių;

Sako, kaip čia bočiai gynės

nuo kryžiuočių kruvinų,

Kokios giesmės jų giedota

tarp tų girių ir kalnų!” –

“Iš nemokyto kaimiečio

ponai tyčiojas dažnai:

Argi gal prieš Dievo valią

prakalbėt kada kalnai?

Rods, iš Dyvičio eglyno

matos eglė štai toli!

Ta senutė būk tai šnekant!..

tik suprast jos negali.

Bet to ežero panytė,

sakos, klausius valandom’s,

Apie praeitį ją kalbant

eglių augančioms kartoms”.

“Vežk mane pas tą Jūratę!

Plauksme drauge laiveliu:

Pasakų senutės eglės

Gal ir aš suprast galiu”.

*

Susimąstęs žiūri mėnuo

iš ramių dangaus skliautų;

Laibas supa mus laivelis

tarp siūbuojančių meldų.

Skamba jaunas dainų aidas!

klausos jo aplink miškai:

Eglei motinai sapnuojas

didžio Vytauto laikai.

Nuo mėnulio pasislėpus,

miega slėnyse naktis:

Nuo kalnų, senų senelių,

šneka amžių praeitis!

Šneka irgi tau, sesute,

iš akelių mėlynų!..

Bet ne praeitis senoji,

tik daug paslapčių jaunų!..

Ko kalnai tie nėra matę

amžių praeity margoj!

Ko tas ežeras nesupęs

krikštolinėje bangoj?!

Turi Dyvitis daug turtų,

daug užburtų paslapčių:

Daugel pasakų senovės!..

ir šio meto atminčių!..

*

Ne dėl aukso čia paslėpto,

tik dėl turtų brangesnių

Puikų Dyvitį pamėgau,

vienas žemės vargdienių.

Pamylėjau, įsidėjau

nuo palaimintos dienos

Eglės pasakas senovės,

dainas Lietuvos jaunos!..

UŽKEIKTAS SKAPIŠKIO VARPAS

Liūdesy Skapiškio gaudžia varpai

Švento Lauryno dienoj;

Gailisi draugo, jo ilgis labai

Metinėj atmintinoj.

Draugas rūdydamas guli lig šiolei,

Ežero grimzdęs dugne;

Kartais per audrą sugaudžia: “ai, broliai,

Bent atsiminkit mane!

Broliai, broliai, kaip pavydžiu,

Kuomet jūsų aidą lydžiu!

Ar dėl dangiškos garbės

Mano balsas nebskambės?”

Daug ką apsako seneliai žili

Iš tolimos praeities;

Jų paklausyk, kaip puikybė kvaili

Baudžiama Dievo paties.

Dar tebevaldę (daug metų jau bus!)

Biržus seni Radvilai,

Skapiškio ežeru vežant varpus,

Vienas jų gyrės kvailai:

“Iki Biržų bus girdėti,

Gaus bambizai pavydėti,

Kai dėl dangiškos garbės

Mano šerdis prakalbės!”

Priešinga Dievui puikybė tuščia:

Nubaudė ją angeluos.

Rūstauja ežeras banga plačia:

Kalto nubaust nemeluos!

Rūstauja ežeras, valtį nešioja;

Meldžias mažieji varpai;

Varpas didysis ręžias, kovoja,

Bet jau sužvanga laibai.

Žvanga varpas, slidinėja;

Valtis blaškosi prieš vėją;

Vienas kartas nemeluos:

Tykšta varpas burbuluos!..

Žmonės-išminčiai gal būtų seniai

Bandę jį kelt iš gelmės;

Sudraudė juos išmintingi žyniai.

Dievo privengę drausmės.

“Dievas gerasis nebaudžia be saiko;

Baudęs atleidžia gale;

Varpo užkeikto visgi be laiko

Niekam paliest nevalia!”

Ta tik žmonės visgi žino:

Atlaiduos švento Lauryno,

Laikas bus, jis suskambės

Dėlei dangiškos garbės.

Kuomet tai bus, iki šiol nežinia!

Kas gi be Dievo žinos?

Eina į atlaidus, klausos minia,

Laukia žadėtos dienos.

Laukia, vis laukia. o šventą Lauryną

Vien tik menkučiai varpai

Garbint į atlaidus žmones vadina,

Žvangą be aido, laibai!..

Brolis, dingęs nelaimingai,

Vėl skambėsiąs stebuklingai,

Nežinia tiktai kada

Jo žadėta valanda!..

Liūdesy Skapiškio skamba varpai

Švento Lauryno dienoj;

Gailisi draugo, jo ilgis labai

Metinėj atmintinoj.

Draugas rūdydamas guli lig šiolei,

Ežero grimzdęs dugne;

Kartais per audrą sugaudžia: “ai, broliai,

Bent atsiminkit mane!

Broliai, broliai! kaip pavydžiu.

Kuomet jūsų aidą lydžiu!

Ar dėl dangiškos garbės

Mano balsas nedundės?”

ANT PUNIOS KALNO

Ties Nemunu

Seneli, sveikas! Amžių amžiais

Nuo Pinsko tvikstančių balų

Pro Punios kalną susimąstęs

Banguoji, vengdamas salų!

Dievuliau mielas! Nuo anos

Pirmos praamžiuose dienos,

Kai versmių girdomas gausiai,

Čia slėniais tarp kalnų rausei

Vargingą vagą pirmutinę,

Ko iki šiol nesi girdėjęs?

Ir ko nematęs, neminėjęs

Per amžių eigą nuolatinę?

Kokių kalbų, tarmių, tautų

Iš bočių lopšio, iš rytų,

Pro tavo vandenis neslinko?

Seniai nutilo jų gandai;

Jei kur išliko gal vardai,

Tai be prasmės, be savininko!..

Ne kuo tau, Nemune ramus.

Stebėtis, amžiais tiek regėjus;

Žiūri vienodai taip į mus,

Kaip ir į mūsų pranokėjus.

Ar girdei bandą masageto,

Ar kūną skito nugalėto

Nešei į vakarų mares,

Ar skraidė Vytautas antkrančiais,

Ar vokietys nelaisvės pančiais

Čia bandė ženklinti gaires,

Ar bruko kalbą lenkai-broliai,

Ar pravoslaviją maskoliai, –

Ramus, vienodas, paslaptingas

Eini sau amžinu keliu

Ir į tautas pakeleivingas,

Su jųjų varžtu atkakliu,

Sakyte tartumei sakai:

Nusiraminkite, vaikai!

Vis viena: ryt kapuos užmigste?

Mane, kaip raidę, taip palikste.

O vis dėlto pro šitą kalną

Eini tarytum susitelkęs.

Ar kvapas pelenų ir kaulų

Tave taip jaudina padvelkęs?

Ar klyksmas tūkstančių krūtinių,

Anuomet kruvinų žudynių

Antkrančiais ir miškais tebgaudžia?

Ir keršyt vokiečiui bastūnui

Tuščia besiunčia malda skaudžia

Į dangų tylinčiam Perkūnui?

Lietuvi! pabučiuok po kojų

Krauju permirkusią čia žemę!

Pagerbk kapus tėvų-herojų,

Iš kur ainiai stiprybę semia!

Tai čia baisi, atmintina

Įvyko drama kruvina,

Kokios pasaulis nėra matęs!

Net kraujo troškuliu besočius,

Plienu apkaustytus kryžiuočius

Jos vaizdas šiurpuliu sukratęs!..

Tai kapas Margio milžinų!

Nors amžių šešeta sukako,

Kaip jie – tik sauja pelenų!..

Tačiau daugiau už gyvus sako.

Lietuvi! kurs dienos didvyriams

Paminklus iš akmens kali

Ir juos vainikais dabini,

Nurausk, liūdniems tautos didvyriams

Net neužritinęs be vardo

Akmens ant jų brangios duobės,

Kur šiandien kapą žagrė ardo

Dėl pelno, be tautos garbės!..

Pagerbti karžygius mokėjo

Ties Termopilėmis graikai,

O mes? Ar mūsų tik vaikai

Atlygins skolas pranokėjų?

Ant aukšto aukuro-kalvos

Už garbę-laisvę Lietuvos,

Kaip jos auka, galvas padėję,

Ilsėkit kaulai pranokėjų

Pastogėj mėlyno dangaus,

Sargyboj Nemuno ramaus,

Vien apraudojami tik vėjo!..

Ilsėkit, brangūs pelenai,

Garbingai žuvę už tėvynę

Ir sau nevystantį nupynę

Vainiką, Margio milžinai!

JŪRATĖ IR KASTYTIS

Saulutė leidžias vakaruos;

Skubėk namo, skubėk, Kastyti!

Matutė laukus nekantruos:

Jai nusibos besižvalgyti

Į besiūbuojančias mares

Ir vėjo ištemptas bures.

Bet Kastyti,

Kaip matyti,

Marių dovanos vilioja;

Vakarėlio jis nelaukia,

Tik žuvytėms tinklą traukia,

O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;

Aukštai žvaigždutės pasimatė;

Ir štai iš vandenų graži

Išplaukia dieviška Jūratė,

Balta kaip vandenų puta,

Žaliai lig pusės pridengta.

Oi Kastyti

Baltalyti,

Kam žuvytes man vilioji?

Kam vilioji marių giją?

Marės – mano viešpatija!

Aš – Jūratė nemarioji.

Bet nenusiminė bailiai

Kastyčio vyriška krūtinė;

Akių tik žiebė spinduliai

Ir jėga tryško begaline;

O atsikvėpęs sau plačiai,

Irklavo į aną stačiai.

Vos Jūratė

Jį pamatė

Priešais milžinu galiūnu,

Užsimiršusi skaistybės,

Savo dieviškos didybės,

Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;

Sujudo bangos apmaudingos;

Nustebo net patsai dangus,

Kada Jūratės dauggalingos

Kasa ir lūpų geiduliai

Kastytį palietė meiliai.

Jis laimingas! Stebuklingas

Marių pasakas sapnuoja,

O Jūratė prie jo šono

Rūmuos gintaro geltono

Jam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkus

Perkūnas, iš dangaus pamatęs,

Kad drįso palytėt žmogus

Skaistybę dieviškos Jūratės;

Paleidęs žaibą ir griausmus,

Sudaužė gintaro namus.

O Kastytį

Baltalytį

Liepė bangai pasiūbavus

Palangoj, aikštėn pušyno,

Išvilioti ant smeltyno,

Negyvai jį užbučiavus.

O, paklausykit vakarais,

Kai marių bangos nerimauja

Ir krantą barsto gintarais

Gelmės nematomoji sauja:

Girdėtis per miglas-druskas,

Lyg verkia ir vaitoja kas!

O vaitoja,

Ašaroja

Tai Jūratė nelaiminga:

Atsiminusi Kastytį

Ir kad rūmai sudaužyti

Dievo apmauda bausminga.

Dabar lietuvė pamariais,

Suvarsčius gintarų siūlelį,

Sau mėgsta baltą kaklą jais

Gražiai papuošti prieš bernelį;

Bet kai meilužę uždainuos,

Ji skamba tonuose liūdnuos.

O kai myli,

Norint tyli,

(Jos sapnai tylėt įpratę),

Tai ta meilė jos krūtinėj

Neša jėgoj begalinėj

Kartais audra kaip Jūratė.

ČIČINSKAS

Į Čičinsko puikų dvarą

Nuo Mitriūnų ir Lenčių

Suvažiavę duoda garą

Daug bajorų, daug svečių:

Mantvydaitis juokdarys,

Bartkaus posūnis kairys,

Ožkabarzdis jaunikaitis,

Aldadrikas Jonuška,

Žnairas kūtvėla Tiška

Ir naktibalda Valaitis.

Griežia smuiką rūpestingai

Išsiskutęs vokietys,

Jam kimbolais melodingai

Taiko Leiba Šepetys.

Kumščia drūta, apskrita

Muša būbną Dabita,

Lig alkūnių atsiraitęs:

Ant vaškuotų gi grindų

Šoka plikos lig blauzdų

Liaudos gražios bajoraitės.

Bet Čičinskas apsiniaukęs

Sėdi rūstas, nešnekus,

Ant plikos kaktos sutraukęs

Rūkšlių gresiančius lankus.

“Šimtą rykščių toms mergoms

Atskaityk, Kmita, nuogoms!

Išblaškyt minčių nemoka.

O, tas “veto”, ta naktis

Gal neslėgtų kaip mirtis!..

Kaip negyvos lėlės šoka”.

Neša vargo užmiršimą

Kūčių vakaras brangus;

Žemei skelbia atpirkimą

Įsikūnijęs dangus.

Gieda “gloria” aukštai

Angelų šimtų šimtai,

Bet žmonėms tik gero noro!..

Gieda štai antri gaidžiai;

Šoka, linksminas svečiai!..

Bet Čičinskui trūksta oro.

Ant alkūnės pasirėmęs,

Sėdi rūstas, nešnekus;

Vien, iš boso pasisėmęs,

Lenkia midaus puodukus.

Jo nei plakamų klyksmai,

Nei, juokaudami linksmai,

Sėbrai nuramint nemoka.

Veltui Liauda paklusni:

Ir jaunuoliai, ir seni

Visas Adventas kaip šoka.

Kai iš seimo piktas grįžo,

Piktas, keistas, neramus,

Tai lig šiolei neatlyžo:

Verčia pragaru namus.

Šokiai, klyksmas per naktis.

Nedorybių atmintis

Jam užmigt vienam neduoda?

Ar lig šiolei nebylys

Šventas sąžinės kvieslys

Neprašneks į sielą juodą?

Ginti žūstančios tėvynės

Nuo kazokų ir Maskvos

Stojo sūnūs. Vien negynęs

Tik Čičinskas Lietuvos.

Liaudos išrinktas balsais,

Seime riejos su visais,

Gavęs vardą išdaviko;

Nepermaldomas kitų,

Ant sumanymų aukštų

Veto velniškai užriko.

Sako, Maskvai persidavęs,

Skleidžia Varšuva gandus,

Kad už tai nuo priešų gavęs

Aukso kupinus puodus.

Tarp žmonių tačiau plačiai

Eina gandas, kad stačiai

Velniui bus užrašęs sielą

Nuo anos baisios nakties,

Kai, apgautas įtarties,

Nuskandino savo miela.

Žmonės skuba ant rarotų.

Spengia šaltis; dar tamsu.

Iš eglynų apšarmotų

Staugia vilkas; net baisu!

“Klopai gali naktimis

Išbadyti sau akis:

Reikia jiems apšviesti kelią.

Dievą reikia ne tamsoj,

Reikia garbinti šviesoj!..

Šok, Kmita! užkurk miestelį!”

Nuo bakūžių samanotų

Skraido liepsnos. ir Kmita.

Išvažiuoja ant rarotų

Pats Čičinskas su svita:

Mantvydaitis juokdarys,

Bartkaus posūnis kairys,

Ožkabarzdis jaunikaitis,

Aldadrikas Jonuška,

Žnairas kūtvėla Tiška

Ir naktibalda Valaitis.

Prieš bažnyčią pasitinka

Juos klebonas su stula,

Į didžiausią kaltininką

Tokia prašneka byla:

“Tavo darbus ir kelius

Taip skriaudingus, atkaklius

Ant svarstyklių jau pasvėrė

Dievo teisė amžina

Ir atrado, kad gana

Žemė ašarų prigėrė!..

Tu pripildei visą šalį

Savo vardo baisuma!

Žemė jau pakelt nebgali,

Tavo kalčių slėgiama.

Nors ganytojui skaudu,

Dievo gimusio vardu

Neįleisiu į šventyklą,

Lig atlyginsi skriaudas,

Iki dvasiškas žaizdas

Numazgos šventa maudykla!”

“Gal Čičinsko nepažįsti?

Ir jo keršto be ribos,

Kad į jį šiandieną drįsti

Atsiliept be pagarbos!..”

Žiebia šūvis; ir ramus

Regi dangiškus namus

Dievo pašauktas klebonas!..

O Čičinskas su draugais

Grįžta žvangančiais žirgais,

Piktas, net mėlsvai raudonas.

“Kas prieš jį skaudžiai bedrįso

Atsiliepti? Kur? Kada?

Jo nejaudė seimo viso

Rūsčios kumštės ar malda.

Dievo teismas? Jei prieš jį

Kas ir sudreba širdy,

To prieš žmones neparodys!..

Ėda dar kita žaizda!..

O, tai buvo kitada!

Jos dauggalis buvo žodis!

Bet ir ji!.. O, švento Jono

Nelaimingoji naktis!..

Į drobulę šilko plono

Jo brangioji, jo širdis

Įvyniota be skundų,

Net be kunigo maldų!..

Štai ir tiltas!.. Nuo to tilto!..

O, Čičinskas niekados

Keršyt neužmirš skriaudos

Ir tikėjimo apvilto”.

Bet yra aukštai galybė!

Net Čičinską ji pasieks;

Nes prieš amžina teisybę

Neišliks nebaustas nieks.

Štai jo darbus, jo kelius,

Apmaudingai atkaklius,

Ant svarstyklių jau pasvėrė

Dievo teisė amžina

Ir atrado, jog gana

Žemė ašarų prigėrė.

Štai ant tilto be vežėjo

Stoję baidosi žirgai!

Pats Čičinskas sudrebėjo!

Stebias, žvalgosi draugai:

Puikūs rūmai, kur linksmai

Šoko, trypė, šit ūmai

Į kiaurąsias grimzda, skęsta.

Į Čičinską gi staigus

Spyrė griaudamas dangus

Kaip į niekšą nepakęsta.

Žmonės iš rarotų grįžta;

Dairos, krapšto sau akis:

Kas tai? Vietos nepažįsta,

Nors išaušo jau naktis!

Iš po žemių, atidžiai

Klausant, girdžias: gied gaidžiai!

Kur Čičinsko švietė rūmai,

Tviski sklidina bala,

Kyšo vidury sala,

Jos pakrančiais auga krūmai.

O ant tilto guli kūnas;

Tai Čičinskas. Koks baisus!

Žiemą nutrenkė perkūnas,

Rūbus nudrėskė visus!..

Dievobaiminga minia,

Net su kunigo žinia,

Niekšą laidoti mėgina.

Bet įkas jį į žemes,

Tik žiūrėk, jos vėl išmes!

Vietos jam su kerštu gina.

Bėgo metai, amžiai slinko;

Daug užgydyta žaizdų!

Net didžiausio kaltininko

Žmonės n’atmena skriaudų.

Vien tik žemė, niekados

Nepamiršdama skriaudos,

Nuo Čičinsko palaidūno

Gynės! mėtė iš kapų.

Veltui žmonės ant varpų

Davė, kad priimtų kūną.

Tik, kai joj įsigyveno

Rusų cariška valdžia,

Ta Čičinską išgabeno,

Dievas žino, kur slapčia.

Užsiliko vien bala;

Kyšo vidury sala,

Jos atkrančiais auga krūmai.

Iš po žemių kai kada

Lyg girdėtųsi skunda,

Kur Čičinsko grimzdo rūmai.

Join the Conversation

×
×