maironio pavasario balsai

AČIŪ TAU, VIEŠPATIE

Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamasSergėjai mano gyvenimo rytą:Argi tai sykį per daug patikėdamasBėgau į tinklą, gudriai užrazgytą!Žūti neleido tik šventas tikėjimas,Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.

Siela, suvarginta žemės kelionėje,Žadinai “sursum” stebėtinais tonais;Dainiumi pašaukei savo malonėje,Menką paskaitęs su dvasios valdonais;Ir iškentėjusioj mano krūtinėjeMeilę įžiebei šalies begaliniąją.

Kuo už Apveizdę, už giesmę galingąjąBeatsilyginau? Tau suvartojau?Skambančią giesmę ir širdį jausmingąjąArgi ne kryžkeliais kartais aikvojau?Kaltas! Bet teisi taip daugel kentėjusį,Tavo gerybėje viltį padėjusį!..

TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,Kaip tavo nuliūdęs poeta!Ar kas ir kančių tiek pakelti galėsTiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinėPer kiauras naktis nesumerkė akių,Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!Tą įstabią, slaptąją galią,Kuria į dausas jojo dvasia neši;Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterųJo širdį pavergti norėjo:Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptųIr auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,Tu proto netemdai gražybe, –O tu tik viena širdies raktą radaiSkaisčia savo skausmo gilybe!

Bet jam tos negaila jaunystės giedros,Kad skausmo širdis nesuprato;Nes veidu žydros užtekėjai aušros,Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,Liūdnesnė už girių ošimą,Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždėIr šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,Kur Nemuno vandenys bėga;Pažino tave ir pamilo visi:Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta rankaIš liaurų vainiką nupynė,Tu jį nors atmint ar atminsi kada?Tu, jo numylėta t ė v y n e!

AŠ NORĖČIAU PRIKELTI

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelįIš kapų milžinųIr išgirsti nors viena, bet gyvą žodelįIš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį,Tik ne tą šiandieninį,Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo,Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinėsVaidelučių garsių;Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinėsNuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyriųUžmigdyti tarp girių,Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado,Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtųPo bajorų dvarus!Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtųPo kraštus svetimus!

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,Kai nakčia mėnuo teka;Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelįIš kapų milžinų!Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelįIš senovės laikų!

POEZIJA

Išvydau ja, kai vakarinėŽvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,O marių erdvė begalinėNuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonėsZefyro nedrumstė dvelkimas;Ramiai ilsėjos vargo žmonės,Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto:Skruostai kaip marmuras išbalę;Iš jos akių skaičiau be raštoTylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neraminoJos iškentėjusios krūtinės;Nuo žemės ašarų vadinoSesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau,Tiktai jaučiau jos širdį baugiąIr netikėtai pamylėjauNašlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą,Į tą užburtą vedė šalį,Kur takas ašaromis byra,Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius,Ji širdį man jausmingą gvildė;Jai stebuklingus davė žodžiusIr ausį dainomis pripildė.

Gražus regėjimas prapuolė,Ir kraujas gyslose sustingo!..O vis negal širdis-varguolėUžmiršti veido paslaptingo.

POETA

“Sudieu” juk kartkartėms girdėjauGal iš krūtinės nešaltos;Bet vieno, vieno negalėjauLig šiol užmiršti niekados!..

Nebuvo žodžių nei dejonės;Nebiro ašaros, oi ne!Tiktai pasaulis ir jo žmonėsIšrodė kaip sapnų sapne!

Ir nuo tų metų man ant veidoNevieši rytmečio juokai;Draugai stebėdamies apleido,Ir bėgo nuo manęs vaikai.

Tada, paėmęs aukso lyrą,Pravirkdžiau stygomis aidus,Būrys, apstojęs skausmo vyrą:“Poeta, – nutarė, – graudus!”

Raminas skurdžios jų krūtinėsBalsais, kaip balsimo lašu:Patsai ramumo nepažinęs,Kitiems išganymą nešu.

IŠ DANUTĖS AKIŲ

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;Jų gelmė – amžina paslaptis!Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasiaTavo žavinčios akyse?

Kad man vakar sakei, jogei myli mane,Tų akių neužmiršiu, oi ne!Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliaiIr jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:Jas blakstėnais užleidi tuojau…Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl!Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai,Giesmę naują išvesiu rimtai;Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačiosBus tai pasaka vargo-kančios?

O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai,Man tikėk, nebevargins ilgai;Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai bepaliksAr į širdį nekaltą įsmigs.

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,Pasiilgusi saulės dienų,Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:Atgimimo tau giesmę nešu.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir viltiesPo sunkios vakarykščios nakties!Daug kentėjus Danute, užmirški vargus!Juk tu – mano naktis ir dangus…

TAIP MAŽA PARAMOS

Taip maža paramos ant žemės:Daug verksmo, skausmo ir kančios!Retai dangus, rūsčiai aptemęs,Prašvinta ant našlės-galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą,Jo aukštus, dangiškus jausmus,Kas gavo brangų atminimą,Tas čia našlaičiu nebebus.

Tam ir nakčia žvaigždelė švies,Tarp skausmų jam saldžiai kalbės;Nors tarp žmonių neras širdies,Bet nemylėt jų nemokės.

Tas iškentėjusią krūtinęApkaitins giesmėmis dangaus,O ašarėlę sidabrinęAnt veido meilė teišspaus.

* * *

Seniai aš laukiu išsiilgęs,Dažnai meldžiuos karšta malda:Sugrįžk, sugrįžki, valanda,Kad skruostus ašara suvilgęs,Paliesiu lyrą kaip tada,Kai žėrė jaunas įkvėpimas,Jos balsui pritarė jaunimas.

IŠNYKSIU KAIP DŪMAS

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,Ir niekas manęs neminės!Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,Taip mainos pasaulio darbai!Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsausKur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?Tie dvasios sumirgę žaibai!..Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,Kuriems nebužilgo – kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kitiIeškos įkvėpimo brangaus;Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?Šešėlis, kurs bėga greta!Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuotaIšblyško kaip ryto aušra!

AR AŠ KALTAS

Ar aš kaltas, kad mano širdiesNenukalta iš šalto akmens?Kad tiek sykių apgautos viltiesNeišsemsi kaip marių vandens!Rodos, širdžiai paskirta mylėti,Tai kodėl gi jai tenka kentėti?

Kiek brangių atsiliepia vardų,Kai į buvusius žiūrim metus!Kiek apalpo ant lūpų maldų,Pamylėtus apleidžiant kraštus!Kam naujos pažinties beieškoti?Ar kad, sakant “sudieu”, beraudoti?

Žmonės spėja iš veido ramaus,Būk man rožėmis klojas takai;Jiems nematoma mano vidaus,Na… ir laimės pavydi vaikai!Bet ar saulė kitaip betekėtų,Nors jie pragarą mano regėtų?

Nenurimstanti ieško dvasiaTo, kas dora, gražu ir kilnu;Žiba ašaros man akyse,Apsigavusiam mielu sapnu;Bet ant žemės ieškot idealo,Tai vien troškulį kęsti Tantalo.

Kartais kalba pagundos balsai,Nuo žmonių užrakinus duris,Negirdėti, nejausti visai,Į pasaulį užmerkti akis!..Bet nors triukšmas už kalnų paliktų,Argi norai per tai beužmigtų?

Nebesupusi aukso sapnais,Jau verčiau tegu audra užkauksIr, prašnekus žaibais-milžinais,Ji kaip vyrą į kovą pašauks!Bent plačiau atsikvėptų krūtinėIr man širdį nukaltų gelžinę!

POETUI MIRUS

Poeto paslaptis, jausmusSejoja kritikai per rėtį;Uždavinys mat įdomus –Aikštėn autentiškai išdėti.

Išvilkę žmogų akysePrieš sočią, žiovaunančią minią,Prekiauja gyva jo dvasiaIr rodo perpjovę krūtinę.

Išplėšę žingeidžiais kabliais,Jo širdžiai atilsio ramybę,Neklaus, ar pūna kaulai leisPaliesti savo šventenybę.

O, nelaimingas! ĮstabiaPagerbęs giesme meilės rytą!..Nedovanos tau nei grabe,Atvožę amžinatvės plyta.

Skurdžios gyvatos sūkuryNeradęs laimės nei ramumo,Tu irgi dulkėse turiBesigailėt širdies jautrumo!

MANO GIMTINĖ

Ten, kur Nemunas banguojaTarp kalnų, lankų,Broliai vargdieniai dejuojaNuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavoRaudomis mane,Į krūtinę skausmą savoLiejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjoPraeities laikus,Kai lietuvis netikėjo,Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūvaAnt kalnų aukštai;Milžinų ten kaulai pūva,Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjauAš kančias visasIr pamėgau, pamylėjauVargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninėsGriaužia kai kada,Tartum rūdys geležinėsAmžina žaizda.

PAVASARIS

Pavasario saulė prašvito meiliaiIr juokiasi, širdį vilioja;Iškilo į dangų aukštai vėversiai,Čyrena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukųBučiuoja, gaivina krūtinę;Pabiro, pasklido žiedai ant lankų –Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties!Vien meilę norėtum dainuoti,Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,Su meile saldžiai pabučiuoti!

DUETAS

Jis

Nesek sau rožės prie kasų:Ji širdį jauną pavilios;Dėl tavo meilės nebyliosKas nepamirš vargų visų?Ji širdį jauną pavilios.

Ji

Duok ranką man, jei tau sunku:Aš vesiu ją žvaigždžių keliais,Vainikais pindama žaliais,Erškėčius raudama taku,Aš vesiu ją žvaigždžių keliais.

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedųSvaigina alpstančius jausmus;Liūliuoja, supa, neša musAukštai nuo žemės valandų!..Svaigina alpstančius jausmus.

Jis

Svajonių mano ir kančiosTu nesuprasi niekados;Tik gaila bus tau valandosKaip mano ašara skaisčios!..Tu nesuprasi niekados.

Ji

Ant tavo vyriško petiesDuok pasiguost žmonių varguos!Aukštai girdi? Aidai danguos!..Tu neužmirši tos nakties!..Duok užsimiršt žmonių varguos!

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedųSvaigina alpstančius jausmus;Liūliuoja, supa, neša musAukštai nuo žemės valandų!Svaigina alpstančius jausmus.

VASAROS NAKTYS

Ramios, malonios vasaros naktys;Medžio užmigęs nejuda lapas;Viskas nutilo, viskas nurimo,Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Viskas užmigo, viskas nurimo;Žemę apsupo meilės svajonės;Neša jos sielą, neša, liūliuoja,Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.

Vasaros naktys, ramios, malonios,Atilsiu liūdną širdį viliojat!Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!..Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.

Ramios, vienodos! Magiška jėgaMigdote gamtą saldžia svajone!Kam gi nemigdot mano troškimų?Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?

Noris apimti visą pasaulį;Noris mylėti Dievą aukščiausį;Noris pasiekti amžiną grožį!..Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?

SAULEI LEIDŽIANTIS

Taip liūdna man kartais ant saulės laidos!Tarytum šviesos spinduliuosPalydžiu sapnus paskutinės maldos;Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos!Ir norint rytojaus sulaukti viliuos,Man liūdna ant saulės laidos.

Ilgėjimo mintys eilių eilėmisVyniojasi iš atminties:Vilioja į tolį žvaigždžių akimisPo priedanga sargo-nakties,Ir slėgdamos gula sunkiai ant širdiesTos mintys eilių eilėmis.

Pavargusiai gamtai ilsėtis ramuPo priedanga melsvo dangaus:Žvaigždžių milijonai žydru margumuIš aukšto ant jos besargaus;Tik atilsio mano dvasia neragaus,Nors gamtai ilsėtis ramu!

UŽMIGO ŽEMĖ

Užmigo žemė. Tik dangausNegęsta akys sidabrinės,Ir sparnas miego malonausNemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,Nenuramins širdis troškimų;Dvasia ko ieško, kas atspės,Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,Ir užsimerks nakties šviesybės;Neras tik atilsio širdis:Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

SUOLELIS MIŠKE

Kas tą vietelę aplankys,Tai rankai ačiū pasakys,Kuri suolelį tašė, kalė.Čia taip malonu ir ramu!Pripildo paukščiai čiulbimuTą žalią be pastogio salę.

TUPI ŠARKA

Tupi šarka ant tvoros,Nenuvaldo uodegos,Riečia, kraipo mandagiai.Po dvarus visur lakioji,Tai atspėk gi man, margoji:Kokio vėjo bus piršliai?

Uodegytę pakraipyk,Visą tiesą pasakyk:Iš rytų ar vakarų?Va, į kairę! Ten Batūras;Fi, ne ponas, – juodas būras!.Bet daug turi pinigų.

Oi šarkyte, tu kvaili!Kam į dešinę suki?Tas be grašio, nors gražus!..O į vakarus, margoji,Uodegytės ar nemoji?Ar nuo mylimo nebus?

KUKAVO GEGUTĖ

Kukavo gegutė, kukavo ilgai;Jai atliepė girių jausmingi aidaiPaklausė našlaitė tada:Kiek metų jai žemėje skirta vargų?Kiek laiko ilgėsis Dangaus angelų?Kiek verks be pastogės maža?

Triskart sukukavo gegutė margoji.“Taip maža vargų suskaitei man, geroji!Per daug gailestingos širdies!..Bet kas pamokys įsirengt į kelionę?Kaip Dievo pasveikinsiu aukštą malonę?Kas maža našlaitę apšvies?

Trejybei pavesiu pirmuosius metus,O kūdikiui Jėzui antrieji tebus!O Tau, Motinėle, treti! Tu melstisĮ Dievą mane mokinai, Marija,Tave taip aš myliu karštai!Privesi prie Dievo pati.

“Garbė Jėzui Kristui!” ištarsiu priėjus;Aukščiausias paglostęs šauks aukso dirbėjusIr lieps man prisegti sparnus.Tada kaip kregždelė į dangų nuskrisiu,O žemę lankydama, žmones mokysiuUžjausti našlaičius mažus”.

DŽIOVININKĖ

Paslaptingi,StebuklingiPraeities aidaiJai vaidinas,Pinte pinasKaip laukų žiedai.

Širdį baugią –Mano draugeIlgesio varguosKas mylėjęs,Daug kentėjęs,Besupras, paguos?

Ne šis svietas –Šaltas, kietas,Pilnas sopulių,Ne sesytės –Baltalytės,Ne melai piršlių…

Draugės vienos –Karsto sienos,Smeltini kapai!..Ir į variąJiems pritaręGedulo varpai!

Gražią, mieląJauną sielą,Skaisčią kaip versmė,Neš į brangųRūmą-dangųAngelų giesmė.

J. St.

Aš nežinau, graži sesute!Ar šluostei ašaras varguos,

Kada mylėjai vien matutęIr sargą-angelą danguos.

Aš nežinau, ar ko gailėjosRamiai tebmieganti širdis,Kada neliūdo, neilgėjosVienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinėsAkių sumerkti negavai,Kada, prispaudus prie krūtinės,Tiktai kryželį bučiavai?

Kai tavo sąžinė jausmingaKas dieną vystėsi skaisčiau,Ar nebuvai tada laiminga?Aš nežinau; atspėt bijau…

Kitų dienų kita saulutėTau sužavėjo akeles,Ir užmiršai dabar, sesute,Linksmąsias savo daineles.

Žemyn nusviro ant krūtinėsGalvutė nuo jaunų pečių,O mintys sunkios, begalinėsIš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi,Gyvatos žengdama taku,Tik valandoj karčioj paklausi,Kodėl, Dievuliau, taip sunku?

Bet nesiskųsi tosios galios,Kuri tau širdį surakys;Tik veido marmuras išbalęsOi daugel, daugel pasakys!..

Širdis man verkia: tavo sieląSuprasti vienas aš galiu;Bet skirta eit man, mano miela,Kitu gyvenimo keliu.

JEI ŽEMĖ ŠIRDĮ VILIOJO

Jei žemė kada širdį man ir viliojo,Tai jos neišpildė maldos:Tarp žemės sapnų ji ko kito ieškojo,Ko čia neatras niekados.

O taip, neatras! Jei į tai netikėjau,Jei klydau, kaip daugel kitų,Tai galvą aukštai iki galo mokėjauNešioti, neliesdams purvų.

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo;Kam švietė žvaigždė tolima;Kurs savo gražaus idealo negavoPažinti arčiau niekada.

Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrystaŽmogaus apgaulingi sapnai;Bet gėlės kely greit nuo saulės pavystaIr lieka vieni stagarai!..

Aukščiausi, davei širdį man begalinę,Ją vienas suprasti gali;Tu vienas gali atgaivinti krūtinę,Kad kryžkeliais žūna baili.

Tu vienas esi nemeluota gražybė,Kurs amžiais be vakaro švies!Ir Tau tik vienam, Amžinoji Teisybe,Visi pajautimai širdies!

UOSIS IR ŽMOGUS

Amžiaus ilgus metusAugo uosis gražus,Ir augo, ir lapais žaliavo;Tarp pakalnių plačių,Tarp beržų, drebuliųViršūnės jis nelenkė savo.

Daužė jį vėsulai, –Nedrebėjo jisai,Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;O kai žvaigždės nušvisPer žvainąsias naktis,Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tadaIš šaknų jo gretaUoselis žalsvutis išdygo:Skleidė uosis šakas,Per naktis ir dienasIš džiaugsmo siūravo, nemigo.

Jau nerūpi miškai,Taip nežiūri aukštai,Vien sūnų prie šono sau glaudžia;Baidos šiaurio aštraus,Nes jam gaila sūnaus,Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.

Dvelkia oras minkštai,Auga jaunas aukštaiIr skleidžias platyn, ir didžiuojasUosis lenkias žemyn,Jėgos eina menkyn,Kas kartą mažiau belapuojas.

Štai atėjo žmogus,Blizga kirvis aštrus,Pakirto ilgmetį užgavęs;Jauno uosio pečiaiSudrebėjo baisiai,Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.

Iš kamieno tiesausDročiai karstui išpjausLentų, nes tėvai susenėjo;O viršūnę tašys:Vygė bus ir lopšys,Nes kūdikis klykti pradėjo.

Bėga metai kiti,Supa lopšį patiIr pirmgimiui savo dainuoja:“Auk, maželi gražus,Kaip tas uosis puikus,Kurs slėnio atkrantėj svyruoja”.

AUGO PUTINAS

Augo putinas, augo, žaliavo;Skleidė žiedus prieš saulę baltai;Kai mergaitės aplinkui dainavo,Siurpo uogos kaip kraujo lašai.

Kam tos uogos raudonosIr šakutės jų plonos?Kas prisegs prie širdies –Atminties?Ar sau kaklą jų siūlu apries?

Daug mergaičių pakrančiais DubysosKaip lelijų baltų ir aukštų;Žydi veidu kaip putinas visos;Gražesnių neišgirsi balsų.

Skamba giesmės auksinėsIš jausmingos krūtinės.Kam gi putinas teks?Kas prisegs?Raudonasis kam širdį uždegs?

Visos puikios ir tęvo augimoGeltonąsias sau pina kasas;Kaip aguonos tarp linksmo jaunimo,Bet Marytė užtemdo visas.

Jai baltveidės pavydi,Jai ir putinas žydi,Į ją stiebias visi;Ko gi ji Taip nuliūdus ir taip nerami?

Vakar veidu kaip rožė žydėjo,O šiandieną nuleido akis,Lyg gėlelė palinko nuo vėjo,Neužmiega ilgai naktimis.

Ar nuo Juozo išmoko,Kai suktinę jie šoko,Taip nuliūsti gailiai?SopuliaiNeramino ir Juozą giliai.

Oi, dabokite širdį, sesytės,Kai nešioste žalius vainikus!Vienas žodis, į širdį įkritęs,Sužavės nekalčiausius sapnus.

Kam šilkų melagystė, –Jums brangesnė mergystė;Tegul jums pavydėsTos garbėsPutinai, kai prieš saulę žydės.

MERGAITĖ

Pražydo, pasklido žiedai po laukusIr pievas išpynė margai;Aš skinsiu, sau pinsiu rausvus vainikus,Žydėsiu, kaip žydi laukai.

Banguoja ir mainos tarp kalnų žaliųUpelis nuo margo dangaus;Stebėsiuos, gėrėsiuosi vilnių blaiviųIr savo vainiko gražaus.

Sučilbo-pragydo tarp girių saldžiaiPaukštelių byla įvairi;Dainuosiu-ringuosiu po giria skardžiaiIr aš, karalienė graži.

Sužvengė, subildo žirgelis toli:Bernužis atjoja giria;Palėkusi slėpsiuos; žaibu-akimiPažvelgsiu tiktai paslapčia.

SMUIKUI GRIEŽIANT

Pagundintos stygos, mikliai užlinguotos,Atliepia nuo smuiko, net juda laukai;Ir šokti išėjo, žiedais vainikuotos,Baltveidės sesutės, bernužių pulkai.

Gaili ašarėlė seneliui iškrito;Nuliūdus nusviro galva nuo pečių:Jis atminė dieną pavasario kito,Kad pats nerimavo prie smuikų skardžių.

Jam rodės, dar vakar jaunystė žydėjo;Šiandieną pražilo plaukai nuo šalnos!..Ir ašari dvi nenoroms išriedėjo:Pagailo anos vakarykščios dienos.

Oi, bėga tos dienos kaip vandenys upės,Kaip brangųjį turtą pagriebęs vagis;O kapas beširdis, gyvybę išlupęs,Bežiūrint užmerkdins skaisčiąsias akis.

AKYSVertimasBleus ou noirs, tous aimés, tous beaux. Sully Prudhomme

Oi, daugel gražių, numylėtų akelių,Juodų, mėlynų, aušrai tekant, žiūrėjo!Šiandieną jos miega ramiai tarp kapelių,O saulė sau teka, kaip tuomet tekėjo.

Už dieną ramesnės jūs, naktys žvaigždėtos,Akių sužavėjote tokia daugybę!Štai žvaigždės bešviečia, dangaus numylėtos,O žydros akutės aptrauktos tamsybe.

Bet argi tos akys daugiau nebegaliRegėti, kai mūsų pakalnę apleido?O ne! Tik į kitą jos nukreiptos šalį!Į Dievą, kurio mes nematome veido!

Kaip skriejančios žvaigždės, nors mus ir apleidžia,Nors jų nematai, bet danguj pasilieka,Taip lygiai blakstėnai akių užsileidžia,Bet žydros akutės nevirsta į nieką.

Tos mėlynos, juodos, tos gražios akutėsAtvertos į šviesą aušros begalinę!Anapus kapų žiūr jų šviesios lėlutės,Nors žemė šaltoji prispaudė krūtinę.

* * *

Versta iš rusų “Christos voskres”

Bažnyčioj gieda „aleliuja”;Bet aš tyliu, širdy skaudu:Čia žemėj ašaros, žudynės, –Tai balsas giesmės velykinėsTarytum tyčiojas skundu.

Bažnyčiose Velykas švenčiaPasaulis mūsų pažangus,O brolis brolio neapkenčia!Ir kaip pažemintas žmogus!

Kad Kristus šiandie iškilmingąIšgirstų “aleliuja” čia,Jisai prieš minią nuodėmingąPravirktų ašara karčia.

* * *

Ne pranašas, aš ne kovot,Aš ne žmonių mokinti, –Aš Dievo įkvėptas giedot,Su lyra giesmes pinti.

Einu sau Viešpaties taku,Bjauriuosi melagybe;Į širdį giesmėmis šneku,Joj žadinu dievybę.

MALDA

Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus,Kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos,Pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau,O bus tau be žodžių kentėti lengviau.Ei, bėk prie galingos maldos:Ramiau tau krūtinė vaitos!

Kaip balsimas sopulį kūne raminaIr ugnį gesina, ir gydo žaizdas,Taip alpstančią širdį malda atgaivinaIr gydo kančias paslapčiausias visas!..Bet tas josios galią tiktai tesupras,Kas kruviną širdį marina.

KAM ŠIRDĮ DAVEI?

Kam man Tu, Viešpatie, daveiTą karšta širdį vien kentėti?Kodėl aš negaliu blaiviai,Šaltai kaip dauguma žiūrėti?

Norėčiau lygiai aš visusPrispaust prie degančios krūtinės,O balsas sąžinės grasusMan sielą griaužia bekankinęs!

Išplėšk man širdį kruvinai,Kad jos negundintų ta žemė,Kur vienos kovos, kur sapnaiGalų gale tik kančia lemia.

PRIEŠ ALTORIŲ

Atsiklaupęs prieš altorių,Prieš Švenčiausį pagarboj,Nuraminti širdį noriuDievo amžinoj globoj.

Bet tos mintys palaidūnės,Išsiblaškiusios keliais,Žemės amžinos klajūnės,Ar kada nurimti leis?..

“Mea culpa!” į krūtinęNusižeminęs mušuos, –Spindi siela diemantinė,Spindi ašarų lašuos.

MARIJOS GIESMĖ

Marija, Marija,Skaisčiausia lelija,Tu švieti aukštai ant Dangaus!Palengvink vergiją,Pagelbėk žmoniją,Ją gelbėk nuo priešo baisaus!

Mes, klystantys žmonės,Maldaujam malonės;Marija, maldų neatmesk!Tarp verkiančių mariųŠių žemiškų kariųNupuolančius stiprink ir vesk!

Ir kūno silpnybė,Ir žemės puikybė,Ir pragaro juoda dvasiaĮ prapultį stumiaŽmonijos daugumąIr žudo galybe tamsia.

Kaip upės bėgimasTaip mus įpratimasKas kartą vis traukia žemiaus;Vargai kasdieniniaiKaip pančiai gelžiniaiMus rišti kada bepaliaus?

Silpni, nusiminęTavęsp paskutinęTematome viltį tiktai;Tu savo maloneŠiai žemės karioneiPalengvinti galią žinai!

Marija, Marija,Skaisčiausia lelija,Dangaus karaliene šviesi!Užstok prieš AukščiausįTu žmogų menkiausį!Taip daugel pas Dievą gali!

MARIJOS GIESMĖ

Prie stebuklingo šv. Marijos paveiksloKrekenavos bažnyčioje

Mylimoji Karaliene, Viešpati Dangaus,Neapleiski čia ant žemės vargstančio žmogaus!Tu stebuklais įgarsėjus,Viltį Tavimi padėjus,Neapleisk manęs!

Ir neduoki, Motinėle, man pražūt gyvai!Sugrąžink prie tikro Dievo klaidžiojant kreivai,Kad nerūstinčiau Jo veido,Kurs tiek kartų man atleidoNuodėmių kaltės.

Taip esmi vargais suspaustas iš jaunų dienų!Tie vargai – tai kietas jungas įpročių senų.Gelbėk žmogų, nelaimingąSavo globa stebuklinga,Motina Dangaus!

Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai,Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai;Nuo perkūnijos trenkimo,Nuo piktųjų užpuolimoApgini veikiai.

Kad prie tavo numylėto dangiško SūnausŠauksiuos verkdamas per teismą veido malonaus,Duok, kad Teismas Jo baisingasMan išpultų maloningasValandoj mirties!

DIDYSIS ŠEŠTADIENIS

Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo?Raminkis, pasaule visa!Kas neša gyvata, mirties tas nebijo;Jo pagarbai – dvasios tyla!

Palaimintas Vaisius, kurs žmogų pakėlė,Ant kryžiaus iškeltas patsai!Kurs žmogui kaltam, atgailos ašarėlęIšspaudęs, atleidžia visai.

Nuo saulės rytų iki jos užtemimoAnt kryžiaus ištiesęs rankas,Jis paskelbė žemei laikus atgimimo;Laimingas, kursai Jį supras!

Apkaltos jau pančiais tamsybių galybes:Jokūbo nušvito žvaigždė!Silpnos moteriškės atleista kaltybėsPer ją – Izraelio garbė!

Kam raudos ir verksmas prie karsto Mesijo?Raminkis, pasaule visa!Kas neša gyvatą, tas mirti nebijo:Jo garbei – tik dvasios tyla!

ŠV. AUŠROS VARTŲ MARIJAI

N’apleiski mūsų, motinėle,Kuri Aušros n’apleidi vartų!Mums širdys sopančios išgėlė:Užtark, užtarus mus tiek kartų!Taip daug gali prieš Visagalį,Užtark vargingą mūsų šalį!

Į Vilniaus brangią mums šventovęTaip trokštam pulti Tau po kojų;Bet svetimi ten įsibrovęLankyt Tave kelius pastojo.Užtark pas Tėvą visagalįKad mums grąžintų Vilniaus šalį.

Juk Vilnius – mūsų Gedimino,Juk ten Kazimieras Globėjas!Šventos Kalvarijos kalnynoKas aplankyt nesižadėjęs?Mes verkiam, Vilnių prisiminę:Grąžinki mums tėvų sostinę!

Per amžius Vilniuj stebuklingaiGlobojai mūsų tėvus, gynei,Būk ir vaikams jų maloninga,Sostinę sugrąžint tėvynei!Užtark, užtark pas Visagalį,Kad Jis gražintų mūsų dalį!

TOS PAČIOS GIESMĖS VARIANTAS

Pasiilgę Tavęs, Lietuvos motinėle,Kuri Vilniuj stebuklais gini Aušros vartų,Štai nuliūdę maldaujame, rankas iškėlę,O išgirski, išgirsk, mus užtarus tiek kartų!Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Kaip tėvai lankė Vilniuje tavo šventovę,Taip ir mes Tau norėtumėm pulti po kojų,Bet į brangias angas svetimi įsibrovę,Pas Tave pasiguosti mums kelią pastojo.Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Ten juk mūsų ant kalno pilis Gedimino!Ten bažnyčia Kazimiero švento Globėjo!Kas Kalvarijos kalnų nelankė, nežino?Mūsų mintys ir širdys juos taip pamylėjo!Nuramink mūsų sopančią, skaudžią krūtinę:Sugrąžink mūsų bočių, tėvelių sostinę!

Amžiais Vilniuj stebuklais Globėja galinga!Mūsų tėvus ir bočius globojai ir gynei;Būk ir mums, Motinėle, vaikams maloninga:Sugrąžink mūsų Vilnių, išplėštą tėvynei!Nuramink, nuramink mūsų skaudžią krūtinę:Sugrąžink mūsų bočių-prabočių sostinę!

SUNKU GYVENTI

Sunku gyventi žmogui ant svieto;Visur tik vargas, nelaimės vienos;Nuo nuliūdimo, skaudaus ir kieto,Tulže apkarto gražiausios dienos.

Lapus nuo medžių rudenio vėjasDar taip neblaško žiauriai į šalį,Kaip daužo vargšę skausmas užėjęs,Kad žmogus vietos rasti negali.

Lopšy mes verkiam, saulę išvydę;Verkiame, meilės pančius pažinę;Verkiam, nuo kelio tiesaus nuklydę;Verkiame, karstą sau prisiminę.

Veltui, nugręžęs akis atgali,Tarp atminimų ieškai ramumo;Nieks nuraminti tavęs negaliNei išmatuoti širdies gilumo.

O Dieve didis ir Tėve brangus!Pastiprink žmogų, silpną ir menką,Taip sutvarkyta, kad vien tik DangusJo begaliniams norams užtenka.

RUSŲ LAIKAIS PRIEŠAUŠRIS

Neregėti aušros!.. Taip prailgo naktis!Beldžia vėjas į langą bailiai;Nebenori jau miego pabudus naktis,Nors negreit patekės spinduliai.

Ilgos naktys žiemos; argi laukti dienos?Laikas keltis į darbą, šeimyna!Mūsų vyrai jauni šiaurio-vėjo n’atbos;Juos pavojai vilioja, masina.

Bet ankstybi be Dievo palaimos darbaiNeatneš, ko taip trokšta žmogus:Kas per savaitę nori darbuotis sveikai,Tenebūnie maldoj nerangus!

Pasimelskim karštai, kad mus sergėtų DievasNuo nelaimių, nuo audrų, šalnų;Kad turėtų Apveizdoje pasėlius, pievas,Juos apsaugotų nuo kirminų.

Kad derėtų javai, jų nekirstų ledai,Kad kaimynai nekenktų pikti,Kad vienybėj gyventų šeimynos vaikai,Nesipeštų lyg sau svetimi.

O paskui tekini su palaima maldos,Pasiskirstę kiekvienas sau dalį,Eisme dirbti ir vargt dėl bendrosios naudos,Kaip kas moka, numano ir gali.

JEI KADA PANČIAI NUKRIS

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukrisIr vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktisAr jiems besuprantamos bus?

Ką mums žada rytojus?.. Tikėk, jei gali!Nes ir kaip begyvent ir kentėt be vilties?Rodos, Dievas užmiršo!.. O žmonės mieli,Palauk, iki ranką išties!

Tarp vargų-sopulių be rasos ir žvaigždėsMūsų mėlynos akys apteko kraujais;Kam mirtis jas užmerkė, laimingas ilsės,Širdies nebekruvins vargais.

O tačiau mes, be ašarų jungą dienos

Nešdami, be nakvynės keliaujame sau,Ar mums audros užkauks, ar kas kelią užstos,Aukščiausis, tarnaujame Tau.

Nei vaitoti, nei verkti nepratę visai,Vien atstatom krūtinę, apkaltą ledu:Ne be žado širdies mes kokie milžinai,Bet sielą prakalbint sunku!

O, kad oro plačiau kiek pasemt krūtine!Kiek ten jausmo gilaus, nepradėtų jėgų!..Ar tai viskas užmirs vien svajonių sapne?Ar žūsme keliais be darbų?

O, kaip kartais sunku! Ar kas norint supras?Bet gana, ne be vardo mus audros išgriaus!Užgiedokime, vyrai, sau dainas linksmas!Kaip vyrai keliaukim toliaus!

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukrisIr vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktisAr jiems besuprantamos bus?

MIŠKAS ŪŽIA

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;Vėjas žalią medį laužo;Nuliūdimas širdį spaudžia,Lyg kad replėmis ją gniaužo.

Girios tamsios, jūs galingos,Kur išnykote, plačiausios?Dienos praeities garsingos,Kur pradingote, brangiausios?

Miškas verkia didžiagirių:Baisūs kirviai jas išskynė;Verkia Lietuva didvyrių:Jų neprikelia tėvynė.

Kas mums praeitį grąžintųIr jos garsą, ir jos galią?Kas tuos kaulus atgaivintų,Kur po žemėmis išbalę?

* * *

Tu girele, tu žalioji,Tu, kurią laikai išgriovė,Tu, lietuvi, kurs vaitoji…Jūs užmirštumėt senovę!

Bet tas šaltas šiaurės vėjasBlaško žmones ir girelęIr daužydamas užėjęsMus iš miego kelte kelia.

Mainos rūbai margo svieto:Silpnas kelia, tvirtas griūva;Nebijokim vargo kieto,Juk be jo galiūnai pūva!

Atsibus tėvynės sūnūs,Didžią praeitį atminę;Pagimdys vargai galiūnus,Ugnimi uždegs krūtinę!

ŠALIN, DŪSAVIMAI

Šalin, nusiminę dūsavimai skaudūs!Jie silpnina dvasią paikai.Ar mums kaip mergaitei raudoti nuraudus,Nors spaudžia nelaimės, vargai?Ne taip mūsų bočiai didvyriai kariavo,Kai, gindami brangiąją Lietuvą savo,Jų ėjo į kovą pulkai.

Kam trokšti pradengti tą uždangą-girią,Kur slepia kelius ateities?Juk Dievas teisingas ir valdo, ir skiriaLaikus iš aukštos paslapties!Kas bijo šešėlio, – šešėlius temato,Tas Dievo galybės tikrai nesuprato:Naktis jam visur be vilties.

Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą,Kaip milžinas amžių baisus,O meilė tėvynės tebūnie vadovuIr Dievas, kurs valdo visus!Darbuosmės ir eisme, kur šaukia tėvynė!Mylėsme ir gerbsme, ką proseniai gynė!Tėvynė iš miego pabus.

Ne kumštė tevaldo pasaulį šiandieną,Bet meilė, tikyba, šviesa!Ne kardui abišaliam kalsime plieną:Jo apmaudo galia – maža.Kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūva,Ar maž po milžinkapius kaulų jau pūva?Kita ateitis artima!

Į darbą, į darbą, kaip Dievas įsakė,Su tekančia saule vilties’O Tėvas aukščiausis, kurs amžiais mus plakė,Paguodžiančią ranką išties.Su Dievo pagalba, ir mokslu šarvuotiTik stokim į darbą už laisvę kovoti,Išnyks palydovai nakties!

NEDAUGEL MŪSŲ

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra,Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;Į darbą stokim vyras į vyrą:Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Didžios nelaimės spaudžia tėvynę,O priešas laukia jos prapuolimo,Kapuose bočiai, kurie ją gynė,Mes gi prislėgti nusiminimo.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta,Norint ne kartą širdį ir skausta;Pabudę naktį varykim rūstą:Dienos šviesesnės ateitis rausta.

UŽTRAUKSME NAUJĄ GIESMĘ

Užtrauksim naują giesmę, broliai,Kurią jaunimas tesupras!Ne taip giedosme kaip lig šiolei:Kitas mąstysime dūmas.

Drąsiai, aukštaiPakils balsai:Išauš kita gadynė!Užgims darbai,Prašvis laikai.Pakils jauna tėvynė!

Aušra naujos gadynės teka:Nušvis ir saulės spinduliai;Juk nujautimas širdžiai šnekaTaip aiškiai, linksmai ir saldžiai.

Drąsiai, aukštaiIškils balsai ir t. t.

Numesk, tėvyne, rūbą seną,Kurį užvilko svetimi!Jį meilės kerštas tekūrenaTėvynės meilės ugnimi!

Į darbą, vyrai! Šalį jaunąPrižadins meilės rytmetys;Galybė meilės viską griauna:Žiemos ledus ji sutirpys.

Ranka mus spaudžia geležinė.Krūtinę apkala ledais:Uždekim meile sau krūtinę!Į kovą stokim milžinais!

Tas ne lietuvis, kurs tėvynęBailiai kaip kūdikis apleis;Kursai pamins, ką bočiai gynėPer amžius milžinų keliais.

Tas ne lietuvis, kurs jos būdo.Jos žemės dainų nemylės;Neverks, kad patys sūnūs žudoKas verta meilės ir garbės.

Tas ne lietuvis, kurs dar bijoAtsižadėt sapnų nakties,Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo,Kursai didžiais darbais nešvies

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą.Šarvuoti mokslu atkakliu!Paimsme arklą, knygą, lyrąIr eisim Lietuvos keliu!

Drąsiai, aukštaiIškils balsai:Išauš kita gadynė!Užgims darbai,Nušvis laikai.Atgims jauna tėvynė.

NEBEUŽTVENKSI UPĖS

Nebeužtvenksi upės bėgimo,Norint sau eitų ji pamažu;Nebsulaikysi naujo kilimo,Nors ji pasveikint tau ir baisu.

Naujos idėjos – darbas ne vaiko:Užtvenktos mėto audrų žaibus!Nesustabdysi bėgančio laiko:Vaikas tik trukdo amžių darbus.

Vyrai lietuviai, auštančią dienąMūsų nors sūnūs visgi išvys!Griaukime amžiais užverstą sieną,Norint gailėtųs jos beprotys!

Amžiais pavergta keliais tėvynė;Jos atgimimą jaučia dvasia.Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!Žadinkim brolius meile drąsia!

Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!Stokim į darbą kaip milžinai!Laimina Dievas sėjamą grūdą,Laimina vaisių: gema šimtai.

Kas vakarykščio sapno ieškotų,Tam labą naktį galim užtraukt;Svetimą rūbą kas dar nešiotų,Tam nusibostų galo belaukt.

LIETUVA BRANGI

Graži tu, mano brangi tėvyne,Šalis, kur miega kapuos didvyriai:Graži tu savo dangaus mėlyne!Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;O po tuos kalnus sesutės visosGriaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus NevėžisKaip juosta juosia žaliąsias pievas;Banguoja, vagą giliai išrėžęs;Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,Baltai iš sodų žalių bekyšą!Tik brangią kalbą tėvų pamynęJie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlisJaukiai pragysta, aukštai iškilęs,Ar saulė leidžias, ir vakarėlisRamumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,Ne dailės turtais, ne auksu žiba;Bet dega meilės, maldos galybe,Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutaręGriaudžiai užtraukia “Pulkim ant kelių”,Jausmai bedievio vėl atsidaręTikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,Šalis, kur miega kapuos didvyriai!Ne veltui bočiai tave taip gynė,Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

KUR BĖGA ŠEŠUPĖ

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;Čia broliai artojai lietuviškai šneka,Čia skamba po kaimus Birutės daina.Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuojaIr mūsų sesučių dabina kasas,Kur sode raiboji gegutė kukuoja,Ten mūsų sodybas keleivis atras.Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Ar giedros išaušta pavasario dienos,Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, –Mums savo tėvynė graži visados.Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!

Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,Čia tiek atminimų atranda širdis!Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!

Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!Juk tėviška Tavo malonė daug gali!Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,Maloningas ir galingas per visas gadynes!

OI NEVERK, MATUŠĖLE!

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnusEis ginti brangiosios tėvynės!Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikusLauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakasKad laužo užrūstintas vėjas;Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:Jie mylimą Lietuvą gina;Kam nusviro galva, tam Dangaus angelaiVainiką iš diemantų pina.

Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:Baltveidės oi verks, nes mylėjo!Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkusIr priešų sulaužė puikybę:Už devynias mares, už tamsiuosius miškusIšvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,Kai duobę kareiviai ten kasė,Ir paguldė daug brolių greta milžinų,O Viešpats jų priglaudė dvasią.

O neverk, matušėle, kad jaunas sūnusEis ginti brangiausios tėvynės!Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikusLauks teismo dienos paskutinės!

TĖVYNĖS DAINOS

Tėvynės dainos, jūs malonios.Taip širdį žadinat saldžiai!Kodėl tai mūsų gražios poniosNegieda jūsų gan seniai?Akutės melsvos, rankos baltos,Bet širdys jų kaip ledas šaltos.

Sesutės mūsų nuo senobėsDėvėjo margus rūbelius;Dūzgeno plonas, baltas drobesIr koja suko ratelius.O iš karštos jaunos krūtinėsSkambėjo dainos sidabrinės.

Kaip rožės jos tada žydėjoIr lankė rūtų darželius,Dar vainikus žalius dėvėjoIr šilko kaspinus žalius;Dainavo, gerbė žalią rūtą,Kęstučio žirgą ir Birutę.

Kalbos nemindžiota gimtinėsNei dainų mūsų Lietuvos;Neskundės vyras nusiminęsDėl meilės moterų lengvos!Tada už auksą nemylėta,Tada už dainą nemokėta.

Kas atdarytų aukso skryniąTėvynės dainų malonių?Ir kas prižadintų gadynęSesučių, dainomis garsių?Tėvynės dainos, jūs auksinės,Be jūsų šąla mums krūtinės!

EINA GARSAS

Eina garsas Prūsų žemės:žirgą reik balnoti;Daug kryžiuočių nuo Malburgorengias mus terioti.Pasilik, sesute, sveika? Nuramink širdelę:Aš pagrįšiu nepražuvęs j tėvų šalelę.

Daugel turtų pas kryžiuočiusnuo senos gadynės;Auksu žiba miestų bonės,šilko pilnos skrynės.Aš parnešiu sau iš Prūsų kalaviją kietą,Tau, sesyte, Šilko skarą, diržą auksu lietą.

Jau pavasaris išaušo,gieda vėversėlis, –Nebegrįžta nuo Malburgomielas bernužėlis!Saulė leidos, buvo kova: kraujo daug tekėjo;Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo.

Mano draugės gieda linksmosir šilkais dabinas;Man gi ašaros tik riedair kapai vaidinas!Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių!Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių!

PIRMYN Į KOVĄ!

Pirmyn į kovą už tėvynę,Už brangią žemę Lietuvos!Garbė tėvams, kurie ją gynėIr kas už ateitį kovos!Pastiprink, didis Dieve, musAtremti priešo puolimus!

Už mūsų žemę numylėtą,Už bočių-milžinų kapus,Už brangų vardą paveldėtą,Kursai garsus pasauly bus,Palaimink, Viešpatie galingas,Lietuvių pastangas teisingas.

Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę,Už brangią žemę Lietuvos!Ją bočių bočiai amžiais gynė,Už ją ir jų vaikai kovos!Pastiprink, didis Dieve, musAtremti priešo puolimus.

Kur senas miestas Gedimino,Kur eina Nemunas platus,Kur mūsų vytį priešai žino,Kas drįs užpulti tuos kraštus?Palaimink, Viešpatie galingas,Atremti audras pragaištingas!

ŽELIGOVSKIUI VILNIŲ PAGROBUS

Pavojuj motina-tėvynė;Ateina audra iš pietų!Tai lenkas, išgama tautų,Mums neša pančius ir žudynę,Dvarų ieškodams prarastų.

Dar vakar svetimoj vergijojPrieš caro klaupės dievukus, –Prancūzo nūn globoj puikusMums švaisto gautu kalavijuIr mūsų degina laukus.

Gana po priedanga brolystėsMums čiulpė syvus pasalais!Kultūros savo skarmalaisMums plėšė kalbą dėl lenkystėsIr smaugė savo verpalais!

Dabar šalin numetęs kaukę,Ginkluotus siunčia plėšikusIr taško mums kraujais laukus,O po Europą visgi šaukia,Kad tai ne jų būrys smarkus.

Gana lietuviškos kantrybės!Ginkluota kelkis; Lietuva!Dienelė laukia nelengva!Bet gelbės dangiškos galybės,Ir paskutinė bus kova!

Petys į petį už tėvynę!Nuo Palangos lig Varėnos,Sulaukę puotos kruvinos,Kaip mūsų proseniai ją gynė,Taip ginsme sūnūs šios dienos!

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,Viliojusi… dar vakar be vilties?!Nejau vergijoj slėgusi dejonėDabar tik sapnas? šmėkla praeities?

Jauna, laisva, pati savęs valdovėTautų eilėn įstojo Lietuva,Savu krauju vergijos nusiplovė,Sutraukius pančius ištverme sava!

Lyg būtų grįžęs amžius GediminoIr pilkalnių sukilę milžinai!..Europos vėlei viešpačiai sužinoLietuvių vardą, skambantį šaunai.

Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė,Jog leidai mums sulaukti tos dienos?O kiek kitų į amžiną kelionęNuėjo skurdūs, laukdami anos!..

Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom?Ar jai aukų gal nešėm brangesnių?O ne, o ne! Tiktai daugiau kentėjom,Per didūs nešti jungą kalinių!

Likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei:Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais!Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,Laisvais išvedę šalį vieškeliais!

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsiųDrąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu,Bet jus minės su pagarba ainiai.

KOVOJ DĖL ŠVIESESNĖS ATEITIES

Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateitiesSuvargę, be metų pasenę,Bent tos sau išplėšti neduosme vilties:Ne veltui mes čia begyvenę.

Anksčiau ar vėliau susimąstę ainiaiPagerbt neapleis mūsų vardoUž tai, kad mylėti mylėjom kilniai,Už tiesą kariavom be kardo.

Už tai, kad kentėjome nenusiminę,Nors slėgė nelaisvės našta;

Kad josios sulaužėme grandį gelžinęTik ištverme darbo reta.

SENELIO SKUNDAS

Ne taip senovės tėvai gyveno,Kaip skurstame vargšai šiandieną.Paklausk, jei nori, tėvučio seno,Ar neina blogesniai kas dieną?

Ne tiek gal turtų tada turėta,Ne tiek ir dubas išbranginta;Bet savo Žemę daugiau mylėta:Amerikon nesidanginta.

Nebuvo laisvės, bet neregėtaNei tiek be drausmės ištvirkimo;Nebuvo rasto, bet negirdėtaNei tokio bedievių, dūkimo.

Nelengvą nešė po ponais naštąValstietis, retai nusiminęs;Bet dainos skrido po visa kraštą,Skambėjo linksmai sutartinės.

O girios, girios!.. atmint malonu:Jos buvo Dievo, ne dvaro:Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų:Nuo dvaro, nuo maro ir karo.

Ne taip senovės tėvai gyveno,Kaip skurstame vargšai šiandieną;Paklausk, jei nori, tėvučio seno,Ar neina blogesniai kas dieną?

DAINA

Už Raseinių, ant Dubysos,Teka saulė, teka;Geltonplaukės puikios visosŠneka ten, oi šneka.

Po rasas kasas šukuoja,Saulė jas džiovina,Kai užgieda, uždainuoja,Širdį taip griaudina.

Aukštą dangų pamylėjo,Blaivią jo skaistybę;Sau akis užsižavėjoMėlyna gilybe.

Akys blaivios, gelsvos kasos,Širdys, oi nešaltos,Aukštas ūgis, kojos basos,Nuo rasų taip baltos.

Bet kodėl jos, žalią rūtaLaistydamos, liūsta?Kam, dainuojant joms Birutę,Ašaros nedžiūsta?

Kaip nedžiūtų, kad nežūtųTiek jaunų bernelių!Kad be laiko tiek nebūtųBe vilties našlelių!

Daugel žūva, daugel pūva,Kas apverks jų dalį?Už Uralo, žemės galo:Ne po savo šalį!

DAINA

Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne!Gegutė kukuoja ,,ku kū” miške;Kukuoja-dejuoja ir širdį griaudina,Lyg tartum į girią, į tamsią, vadinaIr tiek man pasako slapčia.

Taip žmonės atšalę! Nuo jų toliauMan, rodosi, būtų vienai lengviau.Tik gaila man būtų vien rūtų darželioIr vieno, tik vieno kaip uosio bernelio!Oi būtų kas dieną griaudžiau!

Ar krinta? ar žiba aušros rasa?Ar vien ašarėlė gaili, karšta?Nenoriu nei aukso, nei rūbų šilkinių, –Kodėl gi tų ašarų, tų sidabrinių,Užtvenkt negaliu niekada?

Gegute-sesute! oi ko? dėl koTu man neatspėsi, ar aš rytoLiūdėsiu-dejuosiu kaip tu po giraitę?Atmint ar atmins kas mergaitę-našlaitę?Vienai ar begrįžti namo?

NEUŽMIRŠUOLĖ GĖLĖ

Man tinka tas žiedas, kurs žydi blaiviaiIr auga netoli vandens;Nepuošia jį rūbai kaip rožę puikiai,Dėl to ir nebijo rudens.

Žiedai pinavijų ir rožių vainikai,Nors gražūs, – netraukia širdies;Gvazdikai kaip žalvario seno skatikaiNežavi nei gobšo akies.

Tas žiedas blaivus kaip balandžio akis;Nekaltas kaip aukštas dangus;Ir žydi per ištisą vasarą jis,Ir linksmina žmones visus.

Tiek duota žiedeliams gražių pavardžiųIš margo gėlių sutvėrimo;O vis tik, man rodos, gražiausias iš jųJo vardas: gėlė atminimo!

DAINŲ ŠVENTEI

Dainų dainelės, aidų aidaisSkambiai, plačiai, tvirtai, galingaiPer kalnų kalnus, miškais, laukaisLengvai, rimtai ir sutartingai,Į vieną giją susipynę,Aplėkit Lietuvą-tėvynęSkambiai, plačiai, galingai.

Tautos dainele, tu išlikaiViena, kad žuvo didžiavyriai;Kai slėgė sunkūs vargų laikai,Tu irgi daug, oi daug prityrei;Bet pas kaimietį ištvermingąTu išlikai sveika, galinga,Kad žuvo didžiavyriai.

Tautos dainele, tu gaivinaiPer ilgus amžius mūsų sielą;Viena budėjai, kai milžinaiKapuos sapnavo šalį mielą;Budėjai, supdama lopšelį,Jaunuolį guodei ir senelįTautos auklėjai sielą.

SKURDŽIOJ VALANDOJ

Man, žinau, sopulingos čia ant žemės kelionėsNiekados neapšviesi, viltis!Ir meldžiau nebe kartą kaip didžiausios malonės,Kad akis man užspaustų mirtis.

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:Nesupras žmonės mano kančios!Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,Kurs be vardo paliks visados!..

Dvasios saldūs regėjimai, nemirštą troškimai,Iš dangaus man atskridę sapnai!Širdį uždegėt meile kaip šventi serafimai,Bet jai nedavėt laimės visai.

Veltui ilgis, nerimsta iškentėjus dvasia;Nor padangėmis skleisti sparnus, –Kūnas riša ją pančiais ir nedora valiaNekalčiausius apskundžia sapnus.

Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždėMan, nuklydusiam skausmo keliais,Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė,Ausį lepintų žodžiais giliais.

Sarge-angele mano! Tarp šių žemiškų kovų,Jei nupuolu, nekaltink manęs!Aš taip silpnas ir vienas! Būk keleivio vadovu,Iki jam gyvata neužges!

Daug nuo žemės nelaukiau, tu geriausiai žinai;Mano sąžinė tau atvira;Daug vargau ir kentėjau, gal Aukščiausias už taiMan atleis, jei suklydau kada.

SLENKA DEBESYS PILKOS

Slenka padangėmis debesys pilkos;Slenka iš kur, nežinai.Apgulė sielą mintys-vagilkos,Griauždamos kaip kirminai.

E, jūs nenaudėlės, siurbėlės-dielės,Slenkančios juoda minia!Mintys beširdės, mintys besielės,Negi apveikste mane?

Saulė, žinau, įkyriai debesuotąDangų nušvies spinduliais,Mėlynę skliautą neišmatuotąDžiaugdamos žemei atskleis.

Man tik vienam, debesų nusiminę,Saulės nešvies spinduliai?Ko gi man liūdna? Ko gi krūtinėTaip atsiduso giliai?

Ne, neapveiksite, tingios tamsybės,Vargo šešėliais tuščiais!Miega krūtinėje jėgos-galybėsTik išsiręšiu pečiais.

Tiktai išsiręšiu, tiktai atsikvėpsiuOro grynesnio plačiau;Visą žmoniją meile apglėbsiu,Ją pamylėsiu skaisčiau.

RUDENS DIENOS

Nuobodžios, pilkos slenka dienosBe atmainos ir be vilties;Aplinkui neprieteliai-sienosLyg kad sargyba ant nakties.O darbas, draugas kitada,Dabar tik slėgianti našta.

Širdy nei sopulio, nei noro!Nurimus glūdi tuštuma.Ne tai lyg trošku gryno oro,Ne tai pastogė svetima;O nuo svajonių, nuo sapnųBeliko pasakų senų.

Šalin, šalin!.. Ištiesęs ranką,Tuščia, kas bėga, grąžini!..Rečiau vis spinduliai aplankąTolyn beskrieja tekini!O šaltas, purvinas vanduoUž lango teška. Tai ruduo!

NENORIU SAPNŲ

Ne, nenoriu sapnų,Vien tiesos ir darbų;Be atilsio noriu kariautiIr tada vien tiktai,Kai sušvilpia žaibai,Galiu krūtine atsigauti.

O tačiau kai kadaNuliūdimo naštaLyg spaudžia, lyg širdį griaudina;Vakarinė žvaigždėAr nugirsta giesmėĮ tolimą šalį vadina!..

Kur lakioja mintis?Ko taip žiba akis?Kam ašaros veržias ir byra?Aš patsai nežinau.Tik Aukščiausio prašau,Kad stiprintų verkiančią lyrą.

Kai ne kartą sunku,Skųsčiaus lūpų kraštu,Kam širdį Aukščiausias man davė?O tačiau juk be josAnt šios žemės karčiosPoetai negims nesapnavę.

KO SIEKIU IR ALKSTU

Sapnų be kančios ir ramumo saldausTaip alksta pavargėliai žmonės,O man tie šešėliai širdies neprigaus:Aš noriu verpetų, karionės.

Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis,Plačiau man siūbuoja krūtinė;Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis,Ir nori apimt begalinę!

Man meilės nereikia, kai siūlos pati;Neapkenčiu jausmų silpnybės;Vien žavi bekalbė širdis paslapti,Kurios nepasieksi gilybės!..

Einu nesuprantamas vienas keliuBe draugo, ir nieks nepalydi;Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu,Ir kūdikiai laimės pavydi.

Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau!Pasiekt nepasiekiama šalį?Tik atilsio vieno kaip maro bijau,Tik norai užmigti negali.

PASITIKĖJIMAS SAVIMI

Prabėgo pro šalį kaip marių vilnisJaunatvė ir jos vėsulai,Ir rodos šiandieną, kad buvo tai visTik jaukūs ir gražūs sapnai.

Bet man tų dabar nebegaila dienų,Kai vien tik svajoti mokėjau,Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,Dėl ko nežinodams kentėjau.

Negaila vaidentuvės, norais keistos:Jaunatvėje mirti saldžiai;Netrokštu ant savo duobės užkastos,Kad verktų sesutės griaudžiai.

Dabar ne mirties, aš gyvatos prašau:Aš noriu gyventi, kariauti!Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,Ne ašaroms veidą beplauti.

Krūtinėje dega, liepsnoja ugnis,Ir veikalo ilgis dvasia.Ką vargas? nelaimės? ar šiaurio naktis,Kas gimė su meile didžia!

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,Kaip milžinas stosiu į kovą.Pavargti už brangia tėvynę – gražu!Aukščiausią turėti vadovą!

Į darbą, į darbą, lig kolei mirtisJaunos neatkirto galvos!Juk dienos ir jėgos kaip upės vilnisVis bėga ir bėgt nesustos.

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,Praeisiu kaip verdą verpetai;Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,Bet mano – išauštančiai metai!

* * *

Kas tas paslaptis suprastų,Kur krūtinę taip kilnoja?Kas atsakymą atrastų,Ko ji trokšta? Ko vaitoja?

Ant krūtinės… begalinės,Nesuprantamos, jausmingosSlenka mintys paskutinės,Slenka, spaudžia rūpestingos.

Rodos, spaudžia, o neskaudžia,Galvą vien žemyn svarina,Vien tik giesmę liūdną-griaudžiąMesti posmais jos masina.

Bet tą giesmę kas priglaustų?Atsilieptų-pamylėtų?Ašarėle apsipraustųIr man širdį pažadėtų?

Daug nenoriu!.. O tiek noriu!Maž pasaulės nors plačiosios:Nesiklaupčiau prieš altoriųTen be Meilės amžinosios.

Kas tas paslaptis suprastų,Kur krūtinę taip kilnoja?Kas atsakymą atrastų,Ko ji trokšta? Ko vaitoja?

SUDIEU

Ir vėlei tavo liūdno veidoNeberegėsiu aš ilgai!Likimas vėlei nebeleido,Kad slinktų mums išvien vargai.

Ar susitiksime? Dievas žino!..Ne vygė supa mus minkšta!Ar maž svajonių nuslopinoSkaudi gyvenimo našta?

Sudieu! Neverk!.. Sunkus likimasNors kaip pamotė persekios,Tegul bailus nusiminimasNelenkia tau galvos puikios!

Sudieu! Neverk!.. Lig kol alyvosŽydės pavasary baltaiIr kolei širdys plaks mums gyvos,Manoji plaks vien tau tiktai!..

IŠVAŽIUOJANT

Palaimink, Viešpatie, kelionę,Kurioj pro ašarų miglasPalydžiu praeitį malonią,Kaip laimės tolimas salas.

Aš nežinau, kas priešais laukia:Tik pilkos dienos ar vargai?Bet neramios širdies netraukiaKita šalis, nauji draugai.

O norint kartą, norint vienąMan leisk pažvelgti atgaliosIr vakarykščią brangią dienąPrispausti prie širdies gailios!

Bet Tu, o Viešpatie, man keliąParodęs, uždraudei sapnus,Ir aš, pažinęs šventą valią,Einu, Apveizdai paklusnus.

Einu, nors skundžiasi krūtinėIr trykšta ašara baili;O tu man valią geležinęUžtat mylėdamas kali.

Einu kaip amžinas keleivisBe prieštaravimo maldosIr laimę čia tik kaip praeivisŽinau iš tolimos gaidos.

DRAUGO LIŪDESYS

Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemėTuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu,Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu!O ateitis… ar tik vienuolio laimę lemia?

Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi,Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;Tik praeities kankins beširdis atminimas.

O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi?Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones?Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės?Ir šypsena paskui naivėlius palydi!

O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečiaIr paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės,Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.

ŠIRDIS IR PROTAS

Tiek sykių proto prityrimasMan širdžiai patarė tylėt,O jai meilu – apsigavimas:Ji nori amžinai mylėt.

Bet meilės žiedas laime žydiTaip apgaulingai ir trumpai!Pavydas ją erškėčiais lydi,Ir skelbia gedulą varpai.

O ant nuvytusio jos lapoNukritus ašaros rasaNebatgaivins jau šalto kapoStebuklų priemone visa.

Nebatgaivins, kas sykį mirė,Užgautas rytšalio šalnos?Ryšiai, jau vienąkart iširę,Nesusimegs ant rytdienos?..

Palieka skausmas ir kankynėNebeužgijančia žaizda!Tuščia beskundžiasi krūtinėŠirdies sukruvinta malda!..

Širdele mano, suviliotaIr apsiverkusi nesyk,Išgirsk bent kartą sveiką protą,Jo patarimo paklausyk?..

NUTRŪKO – NESUMEGSI

Nešu tau kartą paskutinįKančios ir apmaudo eiles!Ne aš tą sudrumsčiau šaltinį,Kurs pynė tau dainų gėles.

Jos, skausmo valandoj pradėtos,Gražybių perlais nežibės;Krauju ir ašara dėmėtos,Tau nepridės tuščios garbės.

Ne mano kaltė: veidmainingaiNe aš tau priesaikas dariau!Ne aš nuvokiau sumaningai,Kad dviem patikus bus gudriau.

O, visą širdį, visą sieląAš tau aukodavau kilniai!..Tu auką, širdžiai vakar mielą,Šiandieną žaislu išmainei…

Kad bentgi žaislas būtų švietęsSkaistybe mirgančios žvaigždės!..O, pasidžiauk! Mūsų pilietėsNe jo slapčia tau pavydės.

Širdis krūtinėje man plyšta,Bet žaist jausmais aš negaliu…Sudieu! Kas buvo – nebegrįžta!Ir mums nebeit vienu keliu!..

PASKUTINIS AKORDAS

Vis tai buvo…Bet jau žuvo,Vien tik giesmėje paliko!Daug mylėta.Daug kentėta.Ne dėl vystančio vainikoSkausmo valandoj pradėta.

Jei tau liūdna bus kadaAr ilgėsis ko širdis,Atsivėrusia žaizdaAtsilieps tau praeitis.Atsiskleisk šias eilutes:Daug sau artimo atrasiIr už drauges-sesutesTuomet jas giliau suprasi…Rasit, tuomet tau širdisPasakys, kad vien tik jisTaip kilniai tave mylėjo!..Tu, jo sielai svetima,Meilę lošei žaisdama,Ją prisiekdama ant vėjo!..Ir už ką ją neseniaiLengva širdžia išmainei?

Kas buvo,Jau žuvo,Sugrįžti negali!Tik skausmo žaizdaPrašneks gal kada,Primindama brangiąją šalį,Kuri jau sugrįžti negali!..Negali, negali!..

JAUNOS DIENOS

Jaunos dienos – neprotingos,Paklydimais gan turtingos,Neina žingsniais, bet risčia!Už akių joms neužbėgsi,Nepavysi, neužrėksi,O senatvė šit ir čia.

Oi, kodėl gi tų dieneliųNieks išmelsti nei ant keliųNebegali niekados?O gan tankiai, lyg kad tyčia,Pats galanda sau vilyčią,Nebebodamas doros!

Žilo plauko – sveikas protas,Prieš pagundas apšarvuotas,Bet, Dievuli, per vėlai!Nei jam giedro įkvėpimo.Nei energijos jaunimo!Bailūs patys veikalai.

Kad jauni sveikiau žiūrėtų,Kad seni daugiau galėtų!..Būtų ir giesmė kita.O dabar juk žmogų retąRasi, kur pernykštį metąNeapkaltintų kada.

O tačiau jūs mano vienosŠirdžiai brangios, jaunos dienos,Aušra gimusios rytuos!Pirmos laimės ir karionės,Meilės pirmgimės svajonės!..Jūsų nieks neužvaduos.

DIENŲ SIELVARTAI

Nežadinki laimingo, jei kada sapnuojaUžburtas pasakas ir amžinas dausas,Kai stygos virpančios jo sielai sudainuojaAr rūta kvepiančias prisimena kasas.

Ką duosi, elgeta, jo sielai nemirtingaiUž Dievą amžiną, jį žemei sugražinęs?Gal leisi svetimu pasidalint duosningai,Su replėmis buržujo klėtį atrakinęs?

Vargų našta ir veidas prakaituotas…Kad kūno alkanus pasotintų nasrus?Paskui gi kirminams karste pakeltų puotasProtingo tvarinio likimas per žiaurus?

O, neišmanėli, kurs dievindamas protą,Įžvelgti negali skaidrios širdies troškimo,Bent to nepavydėk, jei kuomet sužalota

Dausų aukštybėse ieškos užsimiršimo!

BETURČIAMS

Kas vargdienį žmogų, beturtį priglaus,Kad rūmams paskirta žibėtų?Kas širdį parodys dėl vargšo tamsaus,Kad nėra už tai, kas mokėtų?

Juokavimų žemėje skrenda balsai,Už auksą nupirksi krūtinę:Turtingąjį verta mylėti karštai,Juk aukso jėga begalinė!

“Apkaišę kasas mirtų stiebais žaliais,Gyvatos garduokimės taure!”“Juk laikas taip bėga! Ruduo kai ateis,Derėsmės su giltine žiauria”.

Bet ten be pastogės vaitoja gailiai!..Ar skundas užmirs jam be žado?Ar atbalsio jokio neras sopuliai?Ar broliai leis mirti iš bado?

O, žemė – plati ir tas skundas žmogausBe atbalsio skris per platybę!Tik Viešpats galybių išgirs iš Dangaus;Bus gobšui skaudi jo rūstybė.

O Dieve teisingas! Be tavo globosVarguolis kentėt negalėtų;Kuo guostųs jisai be gyvatos antros?Baisu, jei į ją netikėtų!

Prakeiktas, kurs pragaro juodo nuodaisJam tikinčia šaldo krūtinę!Prakeiktas beširdis, kurs velnio nagaisJam viltį išplėš paskutinę!

* * *

Kauno miesto aikštėj veršis baubia griaudingaiAukštinelkas ant ratų plikų:Žydas veža jį pjauti ir masto pelningaiJį nupirkęs iš “gojim” paikų.

Leidžias saulė už kalno, garsu, nėra vėjo!Žmonės ramūs sau žengia taku;Ką jiems veršis? Man širdį giliai suskaudėjo,Ir taip liūdna! Ir taip nejauku!

Ar tai vienas beširdės gamtos sutvėrimasKo tai šaukias… už būvį kovoj!O, nurimki, beviltis, beprasmis šaukimas,Kurs beribėje dingsti mėlsvoj!..

SUVARGUSIEMS

Vargų varguos paskendus žemėTuščia kančių belaukia galoIr prakeikimo tulžį vemia,Ar į krūtinę peilį remia,Kai ji sunyko ir užšalo.Ilgai ji ašara rasosBe Tavo dangiškos tiesos?Prašnek, pratark, Aukščiausi!

Nejaugi Kristaus beišsekoGyvatos amžinas šaltinis?Nejau troškimams neužteko,Nejau į širdis neprašnekoKaip Dievo Žodis antgamtinis?Tai kur apaštalų darbai,Jei Kristų myli jie labai?Kodėl jų, Viešpatie, neklausi?

Nemaž priviso geradėjų:Lygybę, laisvę begarsina;Bet vietoj vargšo apgynėjų,Vardan aukštų, šventų idėjųJie luomų kerštą bevaisina.Be meilės jų darbai suvys!Ne jie pasaulį atgaivys!Ne jiems Tu, Viešpatie, tarnausi!

Nuleisk bent spindulį malonėsĮ jų užmirusią krūtinę!Tegul raminas jų dejonės!Tegul supranta rūstūs žmonėsMalonę Tavo begalinę!Tegul jų širdys atsigaus!Nušvisk pasauliui iš Dangaus?Prašnek, pratark, Aukščiausi!

LIŪDESYS

Negana mano sielą verpetaiBenešiojo ir daužė keliais?Ar ant veido daug ženklinę metaiBent jau kartą nurimti neleis?

O, tie norai širdies begaliniai,Argi jie be kapų neužmigs?Argi valandai vien paskutineiŠaltą atilsį jie tepaliks?

Ko ieškojo širdis, neatrado,Nors betrokšti vargiai dovanos!Nepasotinęs amžino bado,Jį tik pridengiau rūbais šalnos.

Ant nudeginto raisto dar vėjasSutrūnėjusius varto lapus;Bet ten ąžuolas, metais šlamėjęs,Neprašneks! Rytmečiais neatbus!

Jei prašnektų, tai skųstis tegaliTarp laukų be rasos ir žvaigždėsIr minėti tą ilgesio šalį,Iš kurios jau vilties negirdės!

SENATVĖ

Iš draugų, kai pažiūriu, man nedaug bepaliko:Šaltas kapas užbėrė akis!Ant pakrypusio kryžiaus nesimato vainiko;Vien tik budi žvaigždė naktimis!

Štai aplinkui kas kartą vis daugiau svetimų;Jie manęs ir anų nesupras!Ir nunešime į patalą šaltą kapųSavo paslaptis, savo žaizdas.

Buvo laikas, oi buvo, kai tarp linksmo jaunimoReikalingi mes buvom svečiai;Nuo kilnių idealų, nuo drąsaus įkvėpimoŽiebė mums iš akių spinduliai.

Buvo norai plačiausi, begaliniai tada,O tačiau mus suprato visi;Bėga nūdien siaurutė mūsų norų vaga,O būk mūsų suprast negali.

Tarpe augančių girių vienas beržas apsenęsStovi liūdnas ir skundžias vargų;Ne tai susti nenori, ne tai gailis gyvenęs:Liūdna seniui, netekus draugų.

Kaip tie metai prabėgo!.. Taip ant mėlsvo dangausIr nušvinta, ir gęsta žaibai!Veltui ieškai nors vieno atminimo brangaus,Ant kurio neliūdėtų kapai!..

Kam gailėtis, kas žuvo ir sugrįžti nebgali?Tegul šviečia žvaigždė jų kapams!Atgyvenome amžių, savo įnešėm dalį;Laikas vietą užleisti vaikams.

Tik trumpai valandėlei pakeleiviai-svečiai,Ir užgimę, ir mirštą be noro,Ką ant žemės paliksme? Ar ir mūsų keliaiKaip tų paukščių iš mėlyno oro?

Argi mūsų karionės, idealai pražusBe algos, be naudos ir žymės?Argi liekanos mūsų, kai jau kaulai bepus,Niekam nieko slapčia nekalbės?

* * *

Ne vienas metas, risčia prabėgęs,Šitai man galvą širmai aptraukė;O penktas kryžius, pečius prislėgęs,Vargiai ko gero poryt belaukia.

Išnyko aukso dienų svajonės,Kurios dainavo aušros giesmelę;Kapuos nurimo pavargę žmonės,Kurie man rodė gyvatos kelią!

Pati Dubysa siauresnė teka;Aukšti jos kalnai lyg kad nuslūgo;Anuomet kalbios, dabar maž šnekaŽvaigždėtos naktys!.. Rudens pabūgo?

Nejaugi laikas į bočių šalį,Kur meldžias kryžiai, liūdnai palinkę?Iš kur numirę sugrįžt nebgali,Ramybę amžiną sau pasirinkę!

VARPAI

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,Liūdna ir skaudų leisdami gandą:Vėl paviliojo auką kapai!Diena į dieną tiek jų atranda!..

Kiek tai nuėjo taisiais keliais,Žmonės troškimams vos tik užgimę,Su idealais, su sopuliais,Amžinu miegu karste nurimę!..

Kur jie šiandieną? Kur ta minia?Tie milijonai, amžiais išmirę?Ar atsikvėpę vėl krūtine,Kelsisi kūnais kaulai subirę?

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,Skaudų ir liūdną skleisdami gandą:Vėl paviliojo auką kapai!..Diena į dieną tiek jų atranda!

Irgi ant mano kapo-duobės,Gal nebužilgo, gal netikėtaiRequiem liūdną varpas kalbės,Sergėt paliepęs nakčiai žvaigždėtai.

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,Liūdną ir skaudų leisdami gandą:Vėl paviliojo žmogų kapai!..Diena į dieną tiek jų atranda!

TAIP ATSILYGINTA

Kad Šmeižė iš apmaudo priešų miniaMan brangųjį vardą gandais nekaltai,Nustebęs pečius vien betraukiau tiktai,O meile negęstančia, dar veiklesneBažnyčią, tėvynę mylėjau.

Bet kam aš ant aukuro širdį nešiau,Ir ateitį savo, ir jos troškimus,Ir savo jaunystės brangiausius jausmus,O nieko už tai niekados neprašiau,Bent tas mane gerbti turėjo!

O jis nusisuko ir, baltas rankasGudriai nusiplovęs kaip antras toksai,Pusiaukely ėmė žnairuoti skersai,Ir širdį, ir josios kilniausias aukasPaspyręs kaip pinigą seną.

Nustebęs tada nebetraukiau pečių,Tik, kruviną širdį paslėpęs giliai,Tariau: tai ne mano tie slidūs keliai,Kur gerbti nemokama vyrų stačių,Jei durų aukštų nedūzgena…

Už darbą nelaukiau kaip tarnas algos,Nei deimantais spindinčio žiedo garbės;Manoji žvaigždė ir be to gal žibės!..O laisvas pilietis ramiai sau miegos,Nevaržomas pančiais šilkiniais.

Tik vieno man gaila: užviltos vilties,Kad tėvą atrasiąs tikėjos sūnus!..Skaudi realybė išblaškė sapnus.Ir siela nebteko skaisčios praeitiesSu vaiko tikybos šaltiniais!

MANO MOKSLADRAUGIAMS

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;Žemės išmintį gilią suprato;Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galoUždainuodavom Lietuva. Gerklės mums džiūvo,Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!Kaip didvyriai tik laukėm karionės.Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtąBuvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau protoTuri saliūnus aukštus! Ko reikia?!Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!Viską sprendžia iš aukšto… ir peikia!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;Važinėjas po vaišes kaštanais;Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,Jį vadina “gudriai” litvomanais.

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;Žemės išmintį gilią suprato:Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

VINTAS

Jei nori draugijoje nieku nebūti,Mokinkis išgarbinto vinto!Tą vieną svarbiausia pašalinęs kliūtį,Sau stosi ant kelio ištrinto.

Prie vinto nereikia gražios iškalbos;Šiandieną ne ji liaurus renka;Vien žodžiai: du trys iki ryto aušrosPer kiaurąją naktį užtenka.

Garbingos matronos, kurių liežuvėliaiTarškėdami sukas ratu,Prie vinto nurimsite bent valandėleiIr drauges bus šmeižt nesklandu.

Prie vinto nereikia nei didelio proto!Atimti-pridėti gana.Prie vinto bus lengva ir kojoms pilvoto,Ir kam pavyduoklė žmona.

Be vinto žmogaus lyg nepilno dar meto:Gerai, jei pakenčiamas bus;Negaus pagarbos, nors kalbėtų iš retoIr žydų skaitytų raštus.

Jei vintą mokėsi, tavęs neapleisKaip mylimą svečią pakviesti;Su vyrais didžiais, generolais garsiaisGalėsi greta atsisėsti.

Jei kokį norėsi aprūpint dalyką.Tai vinto mokėt bus naudinga:Nieks sauso neklauso, nedirba už dyką:Prie vinto pakviesk reikalinga.

Šimtinę įbrukti – gal neatsargu:Supyks!.. Bet pralošt jam gali!Ir reikalas tavo praslys kaip ledu,Ir pirštai nebus sutepti.

Kišenė – tuščia! Irgi vintas padės:Prikimši… ne savo, tai kito!Nenori garsaus piniguočio garbės:Per vintą ar vienas nukrito?

Tau laiko per daug: iš bėdos išvaduosPrie vinto susėdę draugai;Ir nieks dykaduonio tau vardo neduos,Ir laikas netęsis ilgai.

SKAUSMO BALSAS

Giedojau meilę, jauną viltį,Skambėjo stygos man saldžiai;Šiandieną tenka ar nutilti,Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Gana svajojus! Meilės vietąUžims rūstybės skaudulys!..Prašneks žaibais!.. Bet širdį kietąVargiai pajudins, atgaivins…

O jūs, kurie krūtinę jaunąKas dieną šaldote ledais!Kuriems madera gerklę plauna,Kurie vien augate pilvais!..

O jūs, išlepę ir atšalę,Apkurtę žiovaunat paikai,Kai, nuo darbų-vargų išbalę,Gal jūsų miršta kur draugai!..

O jūs, kurie taip daug žadėjotIr norus skelbėte gražius,Kur šventą ugnį tą padėjotIr tuos sumanymus plačius?

Žinau, dabar jums daug nereikia:Pavalgius atilsio saldaus;Ir, nieko pikto kaip neveikę,Kai mirste, tikitės Dangaus.

Apakę! Savo kelią matotTarp rožių, pokylių, juokų?..O nelaimingi, nesupratot,Jog žemė – tai šalis vargų!

Jog žemė – ašarų vietovė!Ir nelaimingas tas žmogus,Kurs veido ašara neplovė:Jam uždarytas bus Dangus!

SPJAUKI, DRAUGUŽI, Į VISKĄ!

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!Švilpk, iki plikas esi!Plunksnos užaugs, gal padaigos jau kyba:Būsi kaip mulkiai visi.

Ko ta jaunystė kvaili nesapnuoja!Plėšti dirvonus plačius?Sėdi ant knygų, rimtai prakaituoja,Takus užsimojus naujus!

Lauk, iki išmintį visą suprasi!Laiko nedaugel praeis:Šilta pastogę ir lizdą atrasi,Žiovaudams girsies svečiais.

Metais iš grašių sermėgio nutukęs,Vargšo drovėsies namų:Pilvą išpūtęs, cigarą užrūkęs,Juoksies iš savo sapnų.

Persų kilimais sau butą išklojęs,Sėdęs į kėdę minkštai,Vaišes skaitydamas, supdinsi kojas;Mintys plezdens neaukštai.

Dieną prastūmęs, kaip Dievas beleido,Teisiojo migsi sapnu;Gal rūpestys koks ir sės tau ant veido,Mažas tačiau kaip ir tu.

Spjauki, drauguži, į visa, kas žiba!Švilpk, iki plikas esi!Plunksnos paaugs, juk padaigos jau kyba:Būsi kaip mulkiai visi.

TAUTOS PABĖGĖLIAMS

“Oičizna” jums kvepia, ne žemė-tėvynė,Maitinanti storus pilvus,Ne prosenių žemė, kurios užsigynę,Begarbinat lenkų dievus.

Tradicijų savo nuo vakar dienos,Kultūros skelbikai užkimę!Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!Prabočių ainiai išsigimę!

Kiek kartų man virė iš skausmo krūtinė,Tylėjau tačiau kaip naktis!..O išgamos! Pirštinę štai geležinęDabar jums metu į akis!

Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės,Jūs kūnai be dvasios, be žado!Be atbalsio žodžiai pro ausį skambės,Širdies neberas, kaip nerado.

Bet argi tylėsiu, kad prisikėlimoGiesmė sopulinga netiks?Miegoste? Tegul gi dėmė prakeikimoAnt jūsų per amžius paliks!

Tėvų-didžiavyrių vaikai svetimi,Lyg kryžkeliais gimę dėl juoko!Kur motina jūsų? Nuraudus patiNedrįs besisavint apuoko.

Kur jūsų tėvynė? Ne Vilnius? Warszawa?Žinau ir suprantu dėl ko:Tam balet, teatry, tam Corso zabawa!O ko dar sulaukste ryto!

Ten dukters po pensijas mokos sklandžiaiRojalį daužyti ir šokti,Kalbėti prancūziškai, juoktis gražiai…Ir ko ten negali išmokti!..

Lietuviškai, rods, neišmoks prakalbėtiAr austi, ar braukti rasas,Ar prosenių žemę, jos būdą mylėti,Bet… užduotį savo supras:

Per pokylius kaip karalienės žibės,Barzdos nebijos net ir popo;Sau vyrą sugaus ir garsiai ištekės,Ir siūdinsis lopą ant lopo.

Užstatę į banką tėvų palikimą,Puotaus kaip kiti per naktis;Užkinkęs pratėgminiais per įpratimą,Vežėjas bepauškins dar vis.

Kai grašio “prie dūšios” nebliks jau visai,Kai niekas neskolins ant galo,Tada bus nuskundžiami sunkūs laikai!..Ir spiesis prie svetimo stalo.

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu:Nuo Volgos mužikai ateis;Už banko skolas, be derybų draugingų,Nuo žemės nustums jus pečiais.

Tada “abrusėnija” kaltinta bus,Ne jūs, savo dvarą užstatę;Paskui net kalmukų pamėgste ratus,“Krakiškius chomontus” pametę.

Juk štai jau ne vienas persiveža pačiąNuo Tulos ar Viazmos namo;Maišyti jų sūnūs po Lietuvą plačiąTradicijoms girsis ryto.

O gal ir sveikiau bus tėvynei tada:Bent aiškūs tai bus jau maskoliai;Suprasme, kodėl tai kalba jų kitaIr kas tie vadinami “broliai”!

Suprasme, kodėl jie be Dievo gyvena,Bažnyčiose bijo maldos,Kodėl jie paniekino pavardę senęDėl blizgančios lenkų mados.

Kodėl tai, pamėgę intrigas tamsoj,Pakampiais “danosus”, šmeižimą.Jie skriaudžia mums vardą Europoj visoj,Pasiekę net tolimą Rymą.

O gal ta naujoji karta atėjūnųTaip mūsų kaip lenkai neskriaus;Gal vietą užėmę sūnų-palaidūnų,Bent vylium prieš mus nekariaus.

Gal metais jie naują tėvynę pamėgs,Kaip josios vaikai susipratę,Ir siaust pinigų į Paryžių nelėks,Miškus į lombardą užstatę.

Gal jie nesakys, kad vilties atgimimoNebėra iš mūsų tautos;Nekrūpčios kaip pragaro pasišventimo,Ir saulė ant jų neraudos.

Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės,Apsvaigę nuo lenkiško tvaiko:Sudieu gi tada, jūs vardai be garbės!

Šešėliai, užklydę lig laiko!..

LIETUVA – DIDVYRIŲ ŽEMĖ

“Lietuva – didvyrių žemė”Mūsų giedama seniai;Bet iš tos didybės semiaSavo naudą tik velniai.

Bočių laurais pasipuošę,Vien temokame svajot,Ar, didžius planus paruošę,Sau rimtai ant jų miegot.

Dirbti darbą, nešti naštą,Braukti prakaitą dienos,Pasišvęst už savo kraštą,Jei to niekas nežinos, –

Tai per žema, negarbingaMums, didvyriams tos tautos,Kur norėtų tapt galingaNuo Liepojos lig Brastos.

Mums platybių reikalaujaBočių sienos, jų vardai,Bet viduj šeimininkaujaLenkai, žydai ir gudai.

Čia lietuvis besijaustiGal kaip svetimoj troboj,Tik kad mažumų neskriaustiJoms užtikrintoj globoj!..

Servilizmo atėjūnų –Svetimtaučių dar ilgaiNenustosme mes, galiūnųVakarykštieji vergai.

Bet savitarpy puikybėsIki sočiai mums gana,Jei tik yra galimybėsKą prispausti letena.

Ministerijų pritvėrę,Joms neskundžiame kasosIr iš jos, gerai įgėrę,Siausti turime drąsos.

Valdininkai ir atstovai,Demokratai, rods, visi,Bet nejau tautos vadovaiVaikščios pėsti ir basi?!

Automobiliais tik dundaSu mergelėmis linksmi!..Sąžinė tik tuomet bunda,Kai už kyšius teisiami.

O tų partijų tarp mūsų,Jų programų ir barnių!..Tiek vargiai pas vargšą bl…Atsiras už marškinių.

Vargo, skurdo mums nestoka,Nesimato nei giedros,Bet užtai jaunimas šokaIš aukų lig pat aušros!..

O Dievuliau, duok mums protoIr daugiau sveikos doros!Argi jau ant mūsų plotoVienos usnys bekeros?

APSAUGOK, VIEŠPATIE!

Apsaugok, Viešpatie, nuo priešo.Kursai patamsiais duobę knisa,Nuo to, kursai ant kelio viešoPurvais apdrabsto žmogų visą!Bet aš bijau ir tų draugų,Kuriems nelaužė nieks ragų;Kurie per daug akyvai mano,Kitus, ne savo ožį gano.

Apsaugok ir nuo piktadėjo,Kursai užpuolęs kelnes mauna,Ir nuo politiko-veikėjo,Kursai visur tik tvarką griauna!Bijau ir ponų-labdarių,Šaltų nuo vėjų keturių,Ir be jokios varsos jaunimo,Kuriam gana alaus pliurpimo.

Apsaugok ir nuo lenkomano,Kurs Lietuvoj šiek tiek atkutęs,Lenkystę veisti įsimano,Kvailiai endeku pasipūtęs!Išrauk ir tas usnis piktas,Kurios stačiai nei šis nei tas,Ir stiepias ten bevardžiu stiebu,Kame užuodžia kąsnį riebų!

Apsaugok ir nuo skystapročių,Kurie raidžių bent kiek palaižę,Puikybėj sėdžias tarp galvočių,Lyg visą išmintį išaižę!Doros nesekdami tėvų,Nulipdę sau nemaž dievų,Tik vieno Dievo nebemato,Nes knistis dumbluose paprato.

Apsaugok ir nuo dekadentų,Kurie varsas užuosti moka,Nuo elgetaujančių studentų,Kuriems mokintis noro stoka!Turėčiau dar nemaž maldos…Bet aušint burną be naudosPer daugel širdį man griaudinaIr lūpas skausmu surakina.

* * *

Kokiems velniams jūs, bepročiai ar žiaurūs žmonės,Vieni kitiems ant žemės pragarą sukūrę,Burnojate, kad tai Praamžius be malonėsĮ kovą amžiną už būvį jus subūrė!Ar saulės šilumos, ar duonos neužtektų,Jei meilė širdyse nesaunori prašnektų?

Juk taip nedaug žmogaus laimužei reikia,Tiktai skaisčios nedrumskite širdies jam tyčia!Apkerpėjus lūšna varguoliui dangų teikia,Kai jo šeimynoje ramumas ir bažnyčia.Bet duona net balta karti bus, mano ponai!Jei meilė nepriglaus, nešildys milijonai.

NUOLAT VERKŠLENANTIEMS POLITIKAMS

Tuščių skundų, įgrisusių dejoniųGana! per daug, nenuoramos rėksniai!Gana verkšlent jums, milžinai svajonių,Išlepinti ir sotūs tinginiai!

Ne jums jaunos tėvynės saulė teka:Per akinius joj viskas jums juodai!Ne meilė jums i rūsčią širdį šneka,Tiktai garbės užgautos apmaudai.

Jums viskas griūt, subirti viskas žada:Jau parausti net patys pamatai!..Belieka jūsų mylistą kaip vadąPagalbon melst: išgelbėk tu tiktai!

Juk buvo laikas, kad prie kito vairoStovėjote, išminčiai! Kuo tadaNustebinot? Ne veltui nesidairoĮ jus dabar su ilgesiu tauta.

Dabar šalis, nuo jūsų nusikreipus,Beeina savo išminties keliu,O jūsų priešai užkampiais bešaipos,Kad tapote verkšlentoju gailiu.

Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia,Ne pranašų bedugnės ateities, –Mums reikia tų, kur susikaupę veikia!Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!

KAI KAM

Pelningai duosnios labdarybės metuIr kryžkeliais Didžiojo karoKai kur kai kasSuskubo gudriai komiteto vardu,Kurs gerą visuomenei daro,Pasukt ir į savąją pusę raktu,O trindamas baltas rankas,Prie aukso naudos pasišildęs,Dabar jau pirklys pirmos gildėsNė vienas kai kas.

Pabūgęs žiaurios bolševikų drausmės,Nusisavint galvos išsigandęs,Kai kur kai kasĮ Lietuvą spruko; išmoktos giesmėsIškęst čia negali nebandęs;O kai deputato mandatą laimės,Tai, trindamas baltas rankas,Nusavinęs daug “geradėjų”,Bešvilpaus garsingu veikėjuNe vienas kai kas.

Kaip “istinas ruskavo” caro sūnusSu drūta gude susituokęs,Kai kur kai kas,Dabar iš Maskvos alkanos vos skvernusParnešęs, nors “barinia” juokias,Lietuvių “liežuvio” mėgėjas švelnusIr, trindamas baltas rankas,Pilietis šiandieną pilvotas,Uolus Lietuvos patriotasNe vienas kai kas.

Krauju atvaduotos tėvynės namuosVis spiečias gausiau darbininkų:Kai kur kai kas,Ilgai besibastęs kraštuos svetimuos,Čia grįžta liesu valdininku.Bet badas bastūną ilgai nekamuos:Sau trindamas baltas rankas,Sklandžių dovanų nesikratoIr mūro namus sau bestatoNe vienas kai kas.

Statykite, puoškite aukštus namusIr bonkas ant pokylių stalo!..Kai kur kai kasPaklaus gal, iš kurgi tasai įdomusBiudžetas be saiko ir galo,Nors vakar dar šliaužėte slenksčius žemus?Ar, trindami baltas rankas,Nerausite už pašalinįTamsių įplaukėlių šaltinįNe vienas kai kas.

Gražių moterėlių, rūtelių žalių,Artistų ir meno kūrėjųKai kur kai kas…O ne! Dieve saugok!.. Jautriųjų gėliųPaliest greta kyšių ėmėjų?..Paliest dėl gandų tarpe niekšų pirklių?..Nors trindamas baltas rankas,Slaptingai kai kas besišaipo,Ir galvą ištvirkėlis kraipoNe vienas kai kas.

O siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!Diplomuotų valizų vežikai!Kai kur kai kasNet pavarde apsišarvojęs nauja!Be sąžinės kyšių lupikai!Į kūną nuodais įsisiurbus gija!..O trinkite baltas rankas!Gal titulus, garsą sau gauste,Dėmės nuo kaktos nenuplausteNe vienas kai kas.

LAIKINOSIOS SOSTINĖS SKERDYKLAI

ministerių k. nutarimu1926 m. birželio mėn. atidarant

Gudrus ministrų kabinetas,Kad įsipirktų žydų miniai,Tautos sostinėj liglaikinėjBrangiausias pranokėjų vietasPaversti leido į smerdyklą!..Pardon! į gyvulių skerdyklą!

Kur kitados tautos sargybaAukojo kraują už tėvynę,Dabar ten gyvulių žudynęAtdaro žydiška taryba:Ir baubdami keliauja vėleiPro “Baltą Gulbę” gyvulėliai.

Vos vakarų papūs tik vėjas…O Viešpatie! ne tik nuo karoMus gelbėk ir nuo šito maro!..Rods, burmistras pasigėrėjęsČikagoj, sakos, tą pat matęsIr smarvę uostyt ten įpratęs.

O vis dėlto ateis tas laikas,Kad ir sostinei liglaikineiIšseks kantrybė galutinė;Įgrys galop ir “košer” paikas.Tautiečiams net atmint bus drovuSostinės negarbių vadovų.

MŪZOS PAVOJUJE

Nusiminė giedro Parnaso dievai,Pažvelgę į Nemuno šalį kreivai,Ir jiems mat parūpo rytojus:Poetų taip daug Lietuvoj atsirado,Kad ėmė net mūzos begąsčioti bado,Gausingai svirpliams sugiedojus.

Apstojo Ap?liną mūzų būrysIr kad kakarinę griaudžiai užvarys!..Net kruptelė tėvas poetų:“Kam talentus, girdi, sėjoji ant vėjo?Juk giesmes bemegzti net tie panorėjo,Kuriems šluoti gatvę reikėtų!”

Ap?linas gynės, nedavęs visaiKai kam net pauostyti lyros jisai,Prisiekdamas per Zeuso blakstėnus;Bet mūzų nutildyt pigiai nepavyko.Ant galo, tamsiai apsiniaukęs, supyko,Lyg audrai apdengus Atėnus.

“Prisiekiu: tos usnys ilgai nekeros!Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros!Poezijos, girdžiat, nei lašo!..Tik ko ožkablauzdis Satyras sutingo?Turėtų ik sočiai sau darbo naudingo!Kodėl ant kaktos jiems nerašo?”

Satyras ant lyros patsai kai kadaUždrožia!.. net giriose juokias gaida!Iš apmaudo, būdavo, kerta.Bet ar tai per daugel šiandieną kvailystės,Ar gal jam pagailo poetų jaunystės?Šaipydamas tarė: “Neverta!”

VILIJA (NERIS)

Iš Mickevičiaus versta

Vilija, mūsų upelių matutė,Dugną tur aukso, o veidą kaip dangų;Vandenis semia lietuvė-sesutė,Širdžia ir veidu skaistesnė už bangą.

Puikios, malonios pakalnės ties Kaunu;Puošia jos tulpėmis Viliją srauną;Myli lietuvę gražesnis jaunimas,Negu kad rožių ir tulpių audimas.

Vilijai Kauno pakalnės per nieką:Nemuno ieško ir žiedus palieka.Liūdnai lietuvei ašarėlės byra,Nes pamylėjo kito krašto vyrą.

Mylimą Nemuns, smarkiai apkabinęs,Neša pro kalnus, per laukų platybes;Glaudžia su meile prie šaltos krūtinėsIr kartu skęsta į marių gilybes.

Tu save lygiai svetimam pašvęsi,Brangią tėvučių apleidus šalelę,Ir lyg tarp marių užmiršta paskęsi,Bet dar liūdnesnė, Lietuvos mergele!

Širdį ir upę sunku suturėti;Vilijai bėgti, mergaitei mylėti!..Vilija skęsta į Nemuną mielą,O bokšte liūdi mergužėlės siela.

VILNIUS

Prieš aušrą

Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmaisDunkso tarp kalnų plačiai!Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmaisDengia! Jis miega giliai!Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?Kame galybė ir pranokėjai?Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,Kuriuos skleideiLietuvai, mūsų tėvynei?

Negreit su saule išauš dar rytas!Miega aplinkui naktis.Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas,Iš debesų tenušvis…Norėtum brangią išvysti pilį,Kur garsūs amžiai užmigę tyli,Kai Vilnius buvo mums kaip akis,Kai švietė jis Lietuvai, mūsų tėvynei.

Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinėsAšara krinta griaudi?Gailiesi, amžius didžius atminęs?Praeitį brangią liūdi?Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;Pabudę paukščiai pagiriais šneka;Laikai juk mainos: slėgė pikti, –Nušvis kitiLietuvai, mūsų tėvynei.

TRAKŲ PILIS

Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštaiTrakų štai garbinga pilis!Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,O ji tebestovi dar vis.Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienosKas dieną nyksta, apleistos ir vienos!..

Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,Ir ežeras veržias platyn, –Banga gena bangą, ir bokšto akmuoPaplautas nuvirsta žemyn.Taip griūva sienos, liūdnesnės kas dieną,Griaudindamos jautrią širdį ne vieną.

Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai!Ir tiek mums davei milžinų!Tu Vytauto didžio galybę matei,Kad jojo tarp savo pulkų!Kur tavo galia, garsi palikimais?Kur ta senovė, brangi atminimais?

Nutilusios sienos, apleistos visų,Be sargo, ginklų, be žmogaus!Kiek primenat jūs man brangiausių laikųAnt vieškelio amžių plataus!Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?

Kada tik keliu važiavau pro Trakus,Man verkė iš skausmo širdis;Gaili ašarėlė beplovė skruostusIr mėlynas temdė akis!Ir veltui dvasią raminti norėjau,Aplinkui vien tamsia naktį regėjau.

NEVĖŽIS PER KARĄ

Juodo Nevėžio vilnys sukilo,Tamsios banguoja rūsčiai:Štai nuo Dubysos trenksmas prabilo,Griaudamas eina plačiai.

Bėkit į kalną pasižvalgyti,Kas ten smarkiai vakaruosBeldžia, žaibuoja. Apmaudo vytįPragaras neša nasruos?

Žalgirio smarkūs eina atbudęNuožmūs kryžiuočių pulkai?Mūsų prabočius amžiais bežudę,Kraujo prigėrę vilkai!

Žudė kryžiuočiai! Švedai naikino!Plėšė prancūzų laikai!..Bet nei prabočiai to nepažino,Ko susilaukė vaikai:

Eina germanai nuo Magdeburgo,Eina nuo Reino vagos;Nuo Regensburgo, Mainco, AugsburgoPlaukia banga už bangos.

Kaizeris veda, viešpats Berlyno,Kerštui teutonus visus;Ko neišplėšė, tai sunaikino,Kaip audražygis baisus!

Juodo Nevėžio bangos nutilo:Tiek dar nematė velnių;Ir nusiminus upė pagilo:Ašaras neša žmonių!..

Laikas ir tuosius karo galiūnusKaip perėjūnus nušluos!Vien tik ištvėrę Lietuvos sūnūsAugs ir tvirtės veikaluos.

LIETUVA DIDŽIOJO KARO METU

Sunkūs be galo laikaiLietuvą brangią suspaudė:Žūsta vergijoj vaikai;Daugel jų priešas iššaudė.

Sodžių šimtai pelenuosVėjo nešiojami sauso!..Žmonės tuščia aimanuos:Niekas negirdi, neklauso.

Kur didžiavyriai tautos?Veltui jie mums besapnavos?Nėra jų! Gal kitadosBočių tėvai jais didžiavos!

Daug išbėgiojo!.. Kai kasRusijoje skursta iš bado;Mes gi sau laužom rankas,Likę našlaičiais be vado.

NUO BIRUTĖS KALNO

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,Man krūtinę užliek savo šalta bangaAr tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsųAš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;Paslapties neišduos savo veidu tamsiuIr per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

MINIJA

Kodėl gi tai Minijos bangos nuliūdo?Kodėl tai jos bėga laukais pamažu?Ar gaila, kad saulė už girių užplūdoIr apdengė žemę nakties tamsumu?

O skubinkis, miela, į marių platybę,Jei gaila tau saulės skaisčių spindulių:Išvysi dangaus karalienės gražybę,Kai maudos nuraudus tarp vilnių blaivių.

Bet Minija mūsų kaip pirma nuliūdus;Jos bėga kaip pirma srovė pamažu;Negaila jai, saulei už girių užplūdusIr žemę apdengus nakties tamsumu.

Tik gaila jai kranto, vainikais nupinto,Tik gaila tų dainų, kur skamba skardžiai,Tik ąžuolo gaila, žaliai padabinto,Kurs kalba jai meilę kas naktį saldžiai.

Nuliūdusia! Minijai paslaptį vienąNorėčiau atdengti, kai nieks negirdės:Kas ilgis antrasis jos kranto kas dieną.Bet ne! Sužinos nuo aušrinės žvaigždės.

ANT DRŪKŠĖS EŽERO

Man liūdna buvo ir sunkuKeliaut gyvenimo takuBe draugo dar jaunam:Kame pažvelgsi akimi,Aplinkui žmonės svetimi;Taip liūdna vien vienam.

Tekėjo mėnuo. Iš kalnųŽiedai kvepėjo jazminų,Žavėdami jausmus;Tarp žalio ežero bangų,Toli nuo triukšmo, nuo vargųLaivelis supa mus.

Man ranką padavei jautriaiIr jauną širdį atdareiBendros žvaigždės vardu:Dabar ar juokias ateitis,Ar sopa, verkia mums širdis –Jaučiu ašai už du.

ALPIŲ VIRŠŪNĖS

Aukštai kalnų viršūnės šviečia,Ledais apkaltos ir snieguos!

Nuo amžių koja jų neliečiaŽmogaus. užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmatoŽmonių stropius dienos takus,Tačiau gyvatos margo ratoJų veidas neatjaus puikus.

Kas joms, didžiulėms! MilijonaiPro šalį amžinais keliaisNuėjo kaip lig laiko monaiSu mažutėliais geiduliais!..

O jos be jausmo, be silpnybių,Vienodos amžiais nuo aušros,Kad liepė Viešpats iš tamsybiųIšeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžiais sau galingaiJos baltuos saulės spinduliuos!..Kas aš prieš jas, kurs rūpestingaiVos tik rytojaus beviliuos!

RIGI KULM

Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų,Išmatyt negali Lietuvos;Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų,Apsisupusių rūbais žiemos.

O po kojų žemai stebuklingai gražiŽydi rožėmis Alpių šalis.Susiūbavę žali ežerai keturiJą bučiuoja jautriai bangomis.

Nesigirdi garsų! Kiek ramumo danguos!Nieks nebaido svajonių gamtos!Vien ant saulės laidos vamzdžio aidas ringuos,Vien kaskados teškent nenustos.

Nuo kaskadų baltų lyg bažnyčių smalkaKyla Viešpačio garbei ūkai;Dievui tinka gamtos nekaltoji auka:Laumės juostos ją puošia lankai.

Taip čia tylu, gražu!.. Vien keleivio širdisNenurimusi veržias toli!Ir tą šalį norėtų pasiekti akis,Kur Dubysos atkrančiai žali!

ANT NEAPOLIO UŽTAKOS

Saulei nusileidžiant

Ant Neapolio užtakos saulė stačiųNebežeria žemyn spindulių;Tik nuo Kaprijos siunčia labanaktį rūmamsIr Vezuvį dabinantiems raustantiems dūmams,Auksu rašo kraštus debesų.

Pažiūrėk tik į vakarus! Rodos, kalnaiAuga, skėčias iš marių antai!Vaivorykštė jų grožiui septynžiedžius renka?Ar be burių iš užmario garlaiviai slenka?Ar tai debesis vien tematai?

Pažiūrėk tik į vakarus! Tokio dangaus,Tokio mėlyno, tokio gražausFra Angelico da Fiesole nerašė,Nors Marijos pagalbos klūpėdamas prašė,.Kai jį, būdavo, šišas pagaus.

Rūpestingos dienos baigias triūsas veiklus;Leidžias vakaras lėtas, ramus;Pamažu lazzaronių šaukimai aptilo.San Martino aukštai “Angels Dievo” prabilo:Kviečia melstis į Dievo namus.

Ant Neapolio užtakos, ant mėlynos,Nesimato mažiausios bangos:Paskutinė nuslinko į marių platumą;Iš dangaus neša angelas saldų ramumą,Migdo darbus žmogaus ir gamtos.

Tyli žemė, dangus. Tik žvaigždžių spinduliaiDreba, mirga iš aukšto bailiai.Cit, girdėtis!.. Ar žvaigždės užmigdo Mariją?Ne, tai gieda gondoleriai Santa Lučiją!O, kaip gieda! Lyg supa meiliai.

O gražusis Neapoli, žeme grakšti,Kur gamta, rodos, šypsos pati!Tu nuvargusią sielą kaip audrą nutildai;Ją harmonija, Santa Lučija, pripildaiIr svajonę į dangų kvieti.

VAKARAS

Ant ežero keturių kantonų

Ežero skaisčios bangos liūliavoŽaliu smaragdu;Laivą be irklo varė, lingavoVėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sutingus;Varpai LiucernosDievui aukojo darbus vargingusŽmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapasNuspindo rasa;Rožių iš kalnų papūtė kvapasSkania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajonesAušros spinduliais;Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,Padangių keliais.

Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,Lydėjo širdisĮ tolimąsias, į numylėtasTėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų,Gyvų kitados,Vienas už kito brėško ir švitoAnapus ribos!

Ten, kur palangėms stiepias sužiuręŽemčiūgų žiedai,Kur raudonmargę kreipia kepuręJurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabinaKasas nuo mažens,Kur juodbėrėlį brolis auginaBalnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juostaBanguoja plati!..Ko, ašarėle, ko tu per skruostąKaip perlas riedi?

Ten tai prabėgo mano brangiausiJaunystės laikai,Ir po tiek metų pats savęs klausi:Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų,Gyvų kitados,Vienas už kito brėško ir švitoAnapus ribos!

* * *

Išliksiu aš gyvas paveiksle tameNet tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!..Išliksiu ne vienas: išliksi vardu,Kuri sumaningai pirštelių raštuNemirštamas atvaizdui dėjai varsas.Nors mūsų pasauliai kita mintimiNuausta, vardai sau neliks svetimi,Net žemės klajones užbaigus visas.(P. Zofijai Römerienei, mano atvaizdą nupiešusiai)

DIEVO MEILĖ

Tu, Aukščiausi, skaisčiausias mano meilės šaltinis!Tave myliu, kaip myli sūnus tėvą geriausį:O tačiau, kaip tas lapas rudeniop paskutinis,Štai drebu, nes per teismą mane menką užklausi.

Tu – Jehova, aš – menkas! Aš menkesnis už menką.Tu švenčiausių švenčiausias! Aš vien nuodėmė-griekas.Tu sutvėrei pasaulį, nors Savęs Tau užtenka,Aš po žemės pakalnę bevyniojantis sliekas.

Serafimai per amžius ugnim meilės Tau rausta,Cherubinai lyg marės tviski Tau sidabrinės!Ir aš degti norėčiau ugnim savo krūtinės

Ir tviskėti per amžius dvasia, ašaroms prausta!O drebu vien, žemumą savo baisų pažinęs,Ir drebėdamas myliu aukštos Tėvą tėvynės.

DVI ŽVAIGŽDI

Žvaigždė, danguos užgimus, nušvito iš aukštybiųIr dreba ten per amžius, nes uždegė ją – Dievas;Apšviečia aukštus kalnus, tamsias girias ir pievasIr mirkčiodama žiba kaip diemantas gražybių.

Žvaigžde, mėlsvų padangių žibute sidabrine!Tarp marių rodai kelią kaip angelas šviesybių;Paklydusiam keleiviui tu mirksi iš tamsybiųIr jauną kvėpi viltį į gęstančią krūtinę.

Nušvinta kartais žmogui žvaigždė ir čia, ant žemės,Uždegusi krūtinę stebuklais įkvėpimo;Ji neša naują galią ir meilę begalinę:

Prašvinta tuomet kelias suvargusiam užtemęs;Savy jis jaučia ugnį kilnesnio pašaukimo!..Laimingi, čia, ant žemės, bent kartą ją pažinę!

SAULEI TEKANT

Jau saulėtekis mėlsvas, spinduliais iškaišytas,Tvinksta, rausta ir dega lyg veideliai mergaičių,Kai po langu sužvengia žirgas jauno bernaičio.Štai ir saulė jau teka. Sveikas, vasaros rytas!

Apsisupusi šydu, auksu austu, raudonu,Saulė žengia per dangų karalienės gražybe!Gėlės lenkia jai galvą, paukščiai čilba linksmybe.Jiems ji šypsos, pridengus veidą muslinu plonu.

Sveika, mūsų linksmybe, žemei nešanti dieną!Kam nebrangios auksinės tavo akys malonios?Tavęs ilgis žolelė, rasa virkdai ne vieną;

Marių stiklas atspendžia šviesų veidą valdonės;Ant! iš džiaugsmo nuraudo girių dunksanti siena.Nuo tavęs slepia veidą vien tik baltosios ponios.

RŪTŲ VAINIKAS

Sesute gražuole! Dėl savo vainikoNeskink sau rožytės, kur žydi raudona;Šalin ir žemčiūgą auksiniai geltoną;Nepink į vainiką nei rudo gvaizdiko!

Širdis bijo rožės ir josios puikybės;Nuo žiedo geltono veidelis apvysta;Gvaizdikais mergaitė jei kaišosi, – klysta:Jie vyrams pritinka emblema tvirtybės.

Kad galva kaišysi, įsek tu rūtelę!Meiliausias papuošalas – rūta žalioji:Su jąja prisiekia mylėti jaunoji;

Laimužės šviesios ir vilties ji gėlelė.Tarp rūtų, sesute, tu tankiai dūmoji!..Lietuvei pritinka tik rūta meilioji.

PRAEITIS

Praeities gilų miegą kas pažadint galėtų?Kas jos dvasią atspėtų? Jai įkvėptų gyvybę?Kas suprasti pajėgtų tamsią amžių tolybę?Kas bent uždangos kraštą mums praskleisti mokėtų?

Jos paveikslas kaip žaibas kartais dvasia pagauna,Kartais, rodosi, dvelki stebuklingas jos kvapas;Kartais prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapasIr sušildo krūtinę ir vaidentuvę jauną.

Štai senelis į kapą žengia, drebąs ir baltas;Man jo gaila: daug matęs, apsakyti daug gali…Ten po pilį apleistą vėjas šūkauja šaltas:

Kas ten amžiais kalbėta, kad paskelbtų bent dalį!Nemuns matė kryžiuočius, plieno ginklais apkaltus:Apie žilą senovės apsakytų jis šalį.

TROŠKIMAI

Ko gi trokšti, nesoti dvasia?Paslaptingais sparnais kur lakioji?Praeities vėl sapnai ar gražiojiTau jaunystė vaidinas slapčia?

O nesoti! vilnim įstabiaTu kas dieną krūtinę kilnoji!Nenutildo tavęs nei ramiojiSidabrinė žvaigždė vakare!

Tavo norams mažai visados;Negana valandos dabartinės;Gaila tau vakarykščios dienos;

Gaila tau praeities net kančios!..Tartum marės – troškimai krūtinėsVis siūbuoja, siūbuot nenustos.

SONNET A VIKTOR HUGO

Vertimas

Il faut dans ce bas monde aimer beaucoup de choses Al. de Mussel

Daugel reikia dalykų šioj žemėj mylėti,Kad pažintum paskui, kas mylėti verčiausia.Saldumynus, žaislus, marių erdvę plačiausią,Arklius, moteris, garsą ar skaistrožių rėtį.

Kartais tenka sumindžioti rožę skaisčiausią;Dar tankiau atsisveikinant verkti, kentėti!Ir šitai, kai bežiūrint jau laikas senėti,Mes tada išmintingi, senatvės paklausę:

Mes tada tai, pusėtinai visko mėginę,Gerbt išmokstame, senąjį draugą atminę.Susipykę, pabėgę, ant galo po metų

Susitikę, kaip vakar sau ranką padavę,Vėl kaip vakar draugai tarp šių žemės verpetų;Vėl rytojų sapnuojam, kaip vakar sapnavę.

ROMA

Užmigo garsioji cezarų galybė;Nutilo seniai Koliziejo linksmybė;“Circenses” neklykia balsai;Jau nieks gladiatorių mirti nevaro,Nesveikina ten morituri Cezaro!..Vien kryžius tebspindi aukštai.

Bet Augusto Roma lig šiolei turtinga;Jos marmuro rūmai, garbė melaginga,Dar baltuoja saulės tvane;Dar baltuoja rūmai, garbė paskutinė,Kaip baltuoja kaulai, kapus apkabinę,Bet Romos… jau mirė dvasia!

Nebėra diktatorių, nei legionų!Ginklu Scipionai nuo kraujo raudonuNesergėja Alpių šalies.Aetijus krito, o kruvinos upėsJau praneša Romai, kad viską nulupęs,Italiją Hunas užlies.

Ant juodbėrio žirgo, šarvais apginkluotas,Štai pusplikius veda Atila gauruotas,Dunojaus apleidęs šalis.“Kur Roma? kur Roma?” sutikusių klausia;Vis viena Atilai naktis ir tamsiausia:Jam kelią apšviečia ugnis.

Lombardija dega. Gyventojai bėga.Taip gena pavasaris tirpstantį sniegą.Kur Roma? kur Roma garsi?Ta Roma, kur ginklo pakelti negali;Ji lupo Europos ir Azijos šalį;Ten turtai pasaulio visi.

Tautoms ji terodė vien kruviną plieną,Bet Némezis rašo jai mirtį šiandienąIr Jovis jai tėvu nebus!Už ašaras, kraują, už Galų vergiją,Nauji gladiatoriai, kerštui atgiję,Atlygins už brolių kapus!

Štai Roma ant kalnų. Atila sustojo;Laukinės jo gaujos dievams sugiedojoIr skėčias ginklais kaip sparnais;Ginklų gi žvangėjimas, žirgų žvengimas,Žmonių kaip užrūstintų marių ūžimasKampanijos eina laukais.

Atsiliepė Roma: balsai netikėtiPadangėmis plaukia, gaujoms negirdėti!..Tai Rymo bažnyčių varpai.Atsiliepė giesmės, Danguj pagimdytos,Ir dvasios, ne žmonės, baltai aprėdytos,Išeina palengva antai.

Atila stebėjos; nusiminė gaujos;O minios nežemiškos, hunams taip naujos,Vis žengė artyn pamažu.Priėjo ir dvišakai skirtis pradėjo;Iš vidurio baltas senelis išėjoIr pratarė Dievo balsu:

“Man Leono vardas. Aš – tėvas krikščionių,Ant žemės vikarijus Dievo malonių,Ateinu paklausti tavęs,Iš kur tu, Atila? nuo ko ta skaudžiojiValdžia, kad tautas ir jų miestus terioji,Lavonais nuklojęs žemes?”

Atila nubalo, senelį pažinęs,Kursai jį kas naktį per sapną kankinęs.Su baime atsakė tada:“Aš – rykštė, Aukščiausio Praamžiaus pasiųsta,Man liepta teisybę atlyginti rūstą;Tautoms jūsų Roma – kalta”.

“Tu rykštė Aukščiausiojo, – Leonas tarė:Tai plak! Bet tą Romą, kur pikta jums darė,Plak Romą Cezarų dienos:Bet Romoje Rymą jau naują regėsi, –Ranka jo šventvagiškai nepalytėsi!Jį Viešpats galybių užstos”.

*

Neb’ltuoja marmurai, huną pažinę!Jų žuvo senovės garbė paskutinė,Vien kryžius tespindi aukštai.Išnyko ir hunai. Taip rykštę ir plienąTeisybė nuplakusi laužo kas dieną!Tik Leonų auga darbai.

Praslinko kaip sapnas daug amžių ir metų,Ir vėlei tarp audrų, žaibų ir verpetųAnt Rymo užtemo naktis.Ne hunai atėjo, kaip kitą gadynę:Italijos sūnūs, teisybę pamynę,Štai laužias į Petro duris.

Įėjo!.. ir jo šventenybes naikina;Kaip barbarai-hunai po kojų jas mina,Įžeidę krikščionių jausmus,Užmiršę, kad Rymas – pasaulio sostinė,Kurį visos tautos ir amžiai dabinęKaip šventojo tėvo namus.

MILŽINŲ KAPAI

Kur lygūs laukai,Snaudžia tamsūs miškai,Lietuviai barzdočiai dūmoja;Galanda kirvius,Kalavijus aštriusIr juodbėrį žirgą balnoja.

Nuo Prūsų šaliesKaip sparnai debesiesPadangėmis raitosi dūmai;Tai gaisro ugnisŠviečia diena naktis:Liepsnoja ir girios, ir rūmai.

Tarp tyrų plačiųNe staugimas žvėrių;O ne! tai našlaitės lietuvės:Ar verkia sūnaus,Ar bernužio brangaus,Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Kryžiuočių seniaiSuvadinti svečiaiĮ vaišes per Lietuvą traukia;Ištroškę garbės,Kai aušra patekės,Išvys, ko visai nebelaukia.

Lietuvių pulkai,Kaip apsako žvalgai,Ties Kaunu per Nemuną plaukia;Po kaimus šauklys(Jo po putų arklys)Į kovą lietuvninkus šaukia.

Klaidu tarp miškų!Vien tik ugnys gaisrųPer Lietuvą kelią berodo.Užtemęs dangusMėto tankius žaibus;Beklaidžiot svečiams nusibodo.

Sutrinko miškaiLyg Perkūnas aukštai,Ir štai netikėtai lietuviaiTarytum ugnis,Kad ant stogo užšvis,Apraitė kryžiuočius užgriuvę.

O, buvo mūšys!Apsiniaukus naktisJį dienai parodyt drovėjos;Tik kūnų šimtai,Suvartyti keistai,Ilgai, dar ilgai ten ilsėjos.

Dabar ten baisuIr nakčia nedrąsu!Net vyrai aplenkti mėginą:Esą tai senųKapai milžinų,Ir kartais net pasivaidinę.

ŠATRIJOS KALNAS

Į Žarėnus miškais nuo ŠiauliųJei pro Luokę kada bekeliausi,Nepamiršk sustabdyti arkliųIr ten kalną užlipti aukščiausį.

Piktos raganos kaip kitadosŠatrijos nebelanko bent dieną;Bet jos aukštį pasiekt be maldosPakeleivį baugina ne vieną.

Atsikvėpęs giliai krūtine,Kai nuo kalno pažvelgsi aplinkui,Tai tik plunksna rašyt auksinePavesta Lietuvos dailininkui!

Kaip į atlaidus einą būriai,Šlama girios aplinkui dievotai;Už jų dunkso kiti pagiriai,Ir mėlsvų ežerų tviski plotai.

Štai tenai iš Tyrulių Venta,Pasisukus kairėn nuo Kuršėnų,Nebemato Dubysos gretaIr per Kuršą banguoja ant Lėnų.

Bet Dubysai Žemaičių kalnaiMeilesni negu muižės raudonos;Jai svajojas tėvai-milžinai,Kloja patalą smeltys geltonos.

Kad vidurdieny saulė aukštaiIš pietų prasijuoks į Žemaičius,Nuo viršaus Šatrijos išmataiNesuskaitomus kryžkelių skaičius.

Už tų kryžkelių, sodžių, laukų,Kiek akis tik apimti begali,Užmatai iki Plungės miškųVis Žemaičių žaliuojančią šalį.

Štai antai mėlynoj tolumojIš po žemių bekyšąs skruzdynas –Tai Varniai, pasislėpę lomoj!Pasistiepk!.. ir Telšiai, jų kaimynas!

Bet tuščia bežvalgais Palangos,Pasistiepęs, kiek galint, ant pirštų!Neišgirsi nei marių bangos,Nors bedūkdama liautis užmirštų.

Nesimato nei bonių naujųAukšto Šidlavo, Kelmės, Skaudvilių,Nei Žemygalos medžių trijų,Nors jie vaizdūs už keleto mylių.

Bet vidurnakty čia neramu:Tartum dvasios po žemių vaitoja;Girios krūpčioja slaptingumu,Trinksi kalnas, lyg raiteliai joja.

Gal tai raganos verkia dievų,

Dėl kurių šventą ugnį kūreno,Ir nuo kalnų, kalnelių, kalvųČia sau renkas iš įpročio seno.

Gal kryžiuočiai, šaly svetimojNeatradę kapuose ramumo,Tebeklaidžioja čia tamsumoj,Nusiminę Malburgo tolumo.

Gal Žemaičių šalies milžinai,Pasigedę senovės gadynės,Laukia šauklio, kad vėl kruvinaiStot į kovą ir ginti tėvynės.

Šatrija, tu senute meili,Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!Daug, oi daug apsakyti galiApie mūsų didžius pranokėjus.

Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,Jei pro Luokę diena bekeliausi,Nepamiršk paganyti arkliųIr ten kalną užlipti aukščiausį.

MEDVĖGALIO KALNAS

Kai vidurdieny pažvelgsinuo Medvėgalio aukštai,Keturiolika bažnyčiųaiškiai išmatai.Baltininkai ir Girgždutė,net pats Dyvitis puikusPagarboj jam lenkia galvąper girias, miškus.Vien tik debesis praskleidusŠatrija aukščiausia,Pasityčiodama kartais,savo draugo klausia:Pasakyk gi, meldžiamasis,Kas mudviejų galiPlačiau Žemaičių šalįapveizėti?

Bet kai rudeny ateinailgi, tamsūs vakarai,Ant Medvėgalio vaidinasir baisu tikrai:Kartais girdžias baubiant jautį,net sukrato šiurpulys!Kartais atsilieps nuo kalnožvengdamas arklys;Tai girdėtis iš po žemių,tartum kas vaitoja!Ar žvangėdami nuo kalnošimtas vyrų joja!Dairos, krūpčioja vaikučiai,išgirdę pro langą,Kaip raiteliai žvanga,trinksi žemė?..

Bet pas krosnį atsisėdęssenas bočius su vaikaisAtsiminęs pasakoja,kad anais laikaisSavo ausimis girdėjęsnuo senų, rimtų žmoniųDaug, oi daug atsitikimųdar įdomesnių.Bet, nelaimei, ir seneliųvis kaskart mažėja,Ir jų atmintis sukrypuskaip sena audėjaPosmą ne vieną praleidžia;Per tat padavimai,Senovės atminimaiužsimiršta.

Ant Medvėgalio anuometšvento Jono naktimis,Budint danguje mėnuliuisargo akimis,Sako, dvylika mergaičiųpalaidais kasų plaukaisBūk sustodavo į ratą,verkė ir kvatojo,Iš milžinkapių didvyriusdainomis viliojo.Išsiilgusios viliojo,kad sena gadynėSugrįžtų į tėvynęprisikėlus.

Bet paskui, kai mūsų ponaiėmė lenkais apsimest,O nuskurę užsimanėbaudžiava įvest,Lietuvoj žilos senovėsnebegerbdami tada,Ėmė šokiais trypti kalnąsvetima mada.Ir dabar anų mergaičiųjau užburto rato,Ant Medvėgalio viliojant,niekas nebemato;Ir milžinkapiuos didvyriųvis dar ilsis kūnai;Tebemiega ten galiūnainepabudę.

DYVITIS

“Nuo Alkų ir Piliakalnio, –susimąstęs pasakiau:– Vežk mane pro Aukštagirįir pas Dyvitį veikiau”.“Ar ne aukso užžavėtosveikas ten ieškot manai?Daugel čia dabar ponybėskažko lankosi dažnai.Bet ne kalne, karalaitėsnugramzdintame dvare, –Auksas čia kaip ir Girgždutėjužžavėta ežere.Ir pats ežeras tviskėjęsten, už kalno, platumoj,Tik paskui sargybai auksotoj prasimušė lomoj”.“Aš ne aukso, – ieškau turtųčia užburtų brangesnių:Tie kalnai man daug apsakoiš senovės davinių;Sako, kaip čia bočiai gynėsnuo kryžiuočių kruvinų,Kokios giesmės jų giedotatarp tų girių ir kalnų!” –“Iš nemokyto kaimiečioponai tyčiojas dažnai:Argi gal prieš Dievo valiąprakalbėt kada kalnai?Rods, iš Dyvičio eglynomatos eglė štai toli!Ta senutė būk tai šnekant!..tik suprast jos negali.Bet to ežero panytė,sakos, klausius valandom’s,Apie praeitį ją kalbanteglių augančioms kartoms”.“Vežk mane pas tą Jūratę!Plauksme drauge laiveliu:Pasakų senutės eglėsGal ir aš suprast galiu”.

*

Susimąstęs žiūri mėnuoiš ramių dangaus skliautų;Laibas supa mus laivelistarp siūbuojančių meldų.Skamba jaunas dainų aidas!klausos jo aplink miškai:Eglei motinai sapnuojasdidžio Vytauto laikai.Nuo mėnulio pasislėpus,miega slėnyse naktis:Nuo kalnų, senų senelių,šneka amžių praeitis!Šneka irgi tau, sesute,iš akelių mėlynų!..Bet ne praeitis senoji,tik daug paslapčių jaunų!..

Ko kalnai tie nėra matęamžių praeity margoj!Ko tas ežeras nesupęskrikštolinėje bangoj?!Turi Dyvitis daug turtų,daug užburtų paslapčių:Daugel pasakų senovės!..ir šio meto atminčių!..

*

Ne dėl aukso čia paslėpto,tik dėl turtų brangesniųPuikų Dyvitį pamėgau,vienas žemės vargdienių.Pamylėjau, įsidėjaunuo palaimintos dienosEglės pasakas senovės,dainas Lietuvos jaunos!..

UŽKEIKTAS SKAPIŠKIO VARPAS

Liūdesy Skapiškio gaudžia varpaiŠvento Lauryno dienoj;Gailisi draugo, jo ilgis labaiMetinėj atmintinoj.Draugas rūdydamas guli lig šiolei,Ežero grimzdęs dugne;Kartais per audrą sugaudžia: “ai, broliai,Bent atsiminkit mane!Broliai, broliai, kaip pavydžiu,Kuomet jūsų aidą lydžiu!Ar dėl dangiškos garbėsMano balsas nebskambės?”

Daug ką apsako seneliai žiliIš tolimos praeities;Jų paklausyk, kaip puikybė kvailiBaudžiama Dievo paties.Dar tebevaldę (daug metų jau bus!)Biržus seni Radvilai,Skapiškio ežeru vežant varpus,Vienas jų gyrės kvailai:“Iki Biržų bus girdėti,Gaus bambizai pavydėti,Kai dėl dangiškos garbėsMano šerdis prakalbės!”

Priešinga Dievui puikybė tuščia:Nubaudė ją angeluos…Rūstauja ežeras banga plačia:Kalto nubaust nemeluos!Rūstauja ežeras, valtį nešioja;Meldžias mažieji varpai;Varpas didysis ręžias, kovoja,Bet jau sužvanga laibai.Žvanga varpas, slidinėja;Valtis blaškosi prieš vėją;Vienas kartas nemeluos:Tykšta varpas burbuluos!..

Žmonės-išminčiai gal būtų seniaiBandę jį kelt iš gelmės;Sudraudė juos išmintingi žyniai.Dievo privengę drausmės.“Dievas gerasis nebaudžia be saiko;Baudęs atleidžia gale;Varpo užkeikto visgi be laikoNiekam paliest nevalia!”Ta tik žmonės visgi žino:Atlaiduos švento Lauryno,Laikas bus, jis suskambėsDėlei dangiškos garbės.

Kuomet tai bus, iki šiol nežinia!Kas gi be Dievo žinos?Eina į atlaidus, klausos minia,Laukia žadėtos dienos.Laukia, vis laukia… o šventą LaurynąVien tik menkučiai varpaiGarbint į atlaidus žmones vadina,Žvangą be aido, laibai!..Brolis, dingęs nelaimingai,Vėl skambėsiąs stebuklingai,Nežinia tiktai kadaJo žadėta valanda!..

Liūdesy Skapiškio skamba varpaiŠvento Lauryno dienoj;Gailisi draugo, jo ilgis labaiMetinėj atmintinoj.Draugas rūdydamas guli lig šiolei,Ežero grimzdęs dugne;Kartais per audrą sugaudžia: “ai, broliai,Bent atsiminkit mane!Broliai, broliai! kaip pavydžiu.Kuomet jūsų aidą lydžiu!Ar dėl dangiškos garbėsMano balsas nedundės?”

ANT PUNIOS KALNO

Ties Nemunu

Seneli, sveikas! Amžių amžiaisNuo Pinsko tvikstančių balųPro Punios kalną susimąstęsBanguoji, vengdamas salų!Dievuliau mielas! Nuo anosPirmos praamžiuose dienos,Kai versmių girdomas gausiai,Čia slėniais tarp kalnų rauseiVargingą vagą pirmutinę,Ko iki šiol nesi girdėjęs?Ir ko nematęs, neminėjęsPer amžių eigą nuolatinę?Kokių kalbų, tarmių, tautųIš bočių lopšio, iš rytų,Pro tavo vandenis neslinko?Seniai nutilo jų gandai;Jei kur išliko gal vardai,Tai be prasmės, be savininko!..

Ne kuo tau, Nemune ramus.Stebėtis, amžiais tiek regėjus;Žiūri vienodai taip į mus,Kaip ir į mūsų pranokėjus.Ar girdei bandą masageto,Ar kūną skito nugalėtoNešei į vakarų mares,Ar skraidė Vytautas antkrančiais,Ar vokietys nelaisvės pančiaisČia bandė ženklinti gaires,Ar bruko kalbą lenkai-broliai,Ar pravoslaviją maskoliai, –Ramus, vienodas, paslaptingasEini sau amžinu keliuIr į tautas pakeleivingas,Su jųjų varžtu atkakliu,Sakyte tartumei sakai:Nusiraminkite, vaikai!Vis viena: ryt kapuos užmigste?Mane, kaip raidę, taip palikste.

O vis dėlto pro šitą kalnąEini tarytum susitelkęs.Ar kvapas pelenų ir kaulųTave taip jaudina padvelkęs?Ar klyksmas tūkstančių krūtinių,Anuomet kruvinų žudyniųAntkrančiais ir miškais tebgaudžia?Ir keršyt vokiečiui bastūnuiTuščia besiunčia malda skaudžiaĮ dangų tylinčiam Perkūnui?

Lietuvi! pabučiuok po kojųKrauju permirkusią čia žemę!Pagerbk kapus tėvų-herojų,Iš kur ainiai stiprybę semia!Tai čia baisi, atmintinaĮvyko drama kruvina,Kokios pasaulis nėra matęs!Net kraujo troškuliu besočius,Plienu apkaustytus kryžiuočiusJos vaizdas šiurpuliu sukratęs!..Tai kapas Margio milžinų!Nors amžių šešeta sukako,Kaip jie – tik sauja pelenų!..Tačiau daugiau už gyvus sako.

Lietuvi! kurs dienos didvyriamsPaminklus iš akmens kaliIr juos vainikais dabini,Nurausk, liūdniems tautos didvyriamsNet neužritinęs be vardoAkmens ant jų brangios duobės,Kur šiandien kapą žagrė ardoDėl pelno, be tautos garbės!..Pagerbti karžygius mokėjoTies Termopilėmis graikai,O mes? Ar mūsų tik vaikaiAtlygins skolas pranokėjų?

Ant aukšto aukuro-kalvosUž garbę-laisvę Lietuvos,Kaip jos auka, galvas padėję,Ilsėkit kaulai pranokėjųPastogėj mėlyno dangaus,Sargyboj Nemuno ramaus,Vien apraudojami tik vėjo!..Ilsėkit, brangūs pelenai,Garbingai žuvę už tėvynęIr sau nevystantį nupynęVainiką, Margio milžinai!

JŪRATĖ IR KASTYTIS

Saulutė leidžias vakaruos;Skubėk namo, skubėk, Kastyti!Matutė laukus nekantruos:Jai nusibos besižvalgytiĮ besiūbuojančias maresIr vėjo ištemptas bures.

Bet Kastyti,Kaip matyti,Marių dovanos vilioja;Vakarėlio jis nelaukia,Tik žuvytėms tinklą traukia,O mintis dausuos skrajoja.

Liūliuoja vilnys pamaži;Aukštai žvaigždutės pasimatė;Ir štai iš vandenų gražiIšplaukia dieviška Jūratė,Balta kaip vandenų puta,Žaliai lig pusės pridengta.

Oi KastytiBaltalyti,Kam žuvytes man vilioji?Kam vilioji marių giją?Marės – mano viešpatija!Aš – Jūratė nemarioji.

Bet nenusiminė bailiaiKastyčio vyriška krūtinė;Akių tik žiebė spinduliaiIr jėga tryško begaline;O atsikvėpęs sau plačiai,Irklavo į aną stačiai.

Vos JūratėJį pamatėPriešais milžinu galiūnu,Užsimiršusi skaistybės,Savo dieviškos didybės,Pamylėjo žemės sūnų.

Pakilo vėsulas staigus;Sujudo bangos apmaudingos;Nustebo net patsai dangus,Kada Jūratės dauggalingosKasa ir lūpų geiduliaiKastytį palietė meiliai.

Jis laimingas! StebuklingasMarių pasakas sapnuoja,O Jūratė prie jo šonoRūmuos gintaro geltonoJam akis saldžiai bučiuoja!..

Bet susirūstino smarkusPerkūnas, iš dangaus pamatęs,Kad drįso palytėt žmogusSkaistybę dieviškos Jūratės;Paleidęs žaibą ir griausmus,Sudaužė gintaro namus.

O KastytįBaltalytįLiepė bangai pasiūbavusPalangoj, aikštėn pušyno,Išvilioti ant smeltyno,Negyvai jį užbučiavus.

O, paklausykit vakarais,Kai marių bangos nerimaujaIr krantą barsto gintaraisGelmės nematomoji sauja:Girdėtis per miglas-druskas,Lyg verkia ir vaitoja kas!

O vaitoja,AšarojaTai Jūratė nelaiminga:Atsiminusi KastytįIr kad rūmai sudaužytiDievo apmauda bausminga.

Dabar lietuvė pamariais,Suvarsčius gintarų siūlelį,Sau mėgsta baltą kaklą jaisGražiai papuošti prieš bernelį;Bet kai meilužę uždainuos,Ji skamba tonuose liūdnuos.

O kai myli,Norint tyli,(Jos sapnai tylėt įpratę),Tai ta meilė jos krūtinėjNeša jėgoj begalinėjKartais audra kaip Jūratė.

ČIČINSKAS

Į Čičinsko puikų dvarąNuo Mitriūnų ir LenčiųSuvažiavę duoda garąDaug bajorų, daug svečių:Mantvydaitis juokdarys,Bartkaus posūnis kairys,Ožkabarzdis jaunikaitis,Aldadrikas Jonuška,Žnairas kūtvėla TiškaIr naktibalda Valaitis.

Griežia smuiką rūpestingaiIšsiskutęs vokietys,Jam kimbolais melodingaiTaiko Leiba Šepetys.Kumščia drūta, apskritaMuša būbną Dabita,Lig alkūnių atsiraitęs:Ant vaškuotų gi grindųŠoka plikos lig blauzdųLiaudos gražios bajoraitės.

Bet Čičinskas apsiniaukęsSėdi rūstas, nešnekus,Ant plikos kaktos sutraukęsRūkšlių gresiančius lankus.“Šimtą rykščių toms mergomsAtskaityk, Kmita, nuogoms!Išblaškyt minčių nemoka.O, tas “veto”, ta naktisGal neslėgtų kaip mirtis!..Kaip negyvos lėlės šoka”.

Neša vargo užmiršimąKūčių vakaras brangus;Žemei skelbia atpirkimąĮsikūnijęs dangus.Gieda “gloria” aukštaiAngelų šimtų šimtai,Bet žmonėms tik gero noro!..Gieda štai antri gaidžiai;Šoka, linksminas svečiai!..Bet Čičinskui trūksta oro.

Ant alkūnės pasirėmęs,Sėdi rūstas, nešnekus;Vien, iš boso pasisėmęs,Lenkia midaus puodukus.Jo nei plakamų klyksmai,Nei, juokaudami linksmai,Sėbrai nuramint nemoka.Veltui Liauda paklusni:Ir jaunuoliai, ir seniVisas Adventas kaip šoka.

Kai iš seimo piktas grįžo,Piktas, keistas, neramus,Tai lig šiolei neatlyžo:Verčia pragaru namus.Šokiai, klyksmas per naktis…Nedorybių atmintisJam užmigt vienam neduoda?Ar lig šiolei nebylysŠventas sąžinės kvieslysNeprašneks į sielą juodą?

Ginti žūstančios tėvynėsNuo kazokų ir MaskvosStojo sūnūs. Vien negynęsTik Čičinskas Lietuvos.Liaudos išrinktas balsais,Seime riejos su visais,Gavęs vardą išdaviko;Nepermaldomas kitų,Ant sumanymų aukštųVeto velniškai užriko.

Sako, Maskvai persidavęs,Skleidžia Varšuva gandus,Kad už tai nuo priešų gavęsAukso kupinus puodus.Tarp žmonių tačiau plačiaiEina gandas, kad stačiaiVelniui bus užrašęs sieląNuo anos baisios nakties,Kai, apgautas įtarties,Nuskandino savo miela.

Žmonės skuba ant rarotų.Spengia šaltis; dar tamsu.Iš eglynų apšarmotųStaugia vilkas; net baisu!“Klopai gali naktimisIšbadyti sau akis:Reikia jiems apšviesti kelią.Dievą reikia ne tamsoj,Reikia garbinti šviesoj!..Šok, Kmita! užkurk miestelį!”

Nuo bakūžių samanotųSkraido liepsnos… ir Kmita.Išvažiuoja ant rarotųPats Čičinskas su svita:Mantvydaitis juokdarys,Bartkaus posūnis kairys,Ožkabarzdis jaunikaitis,Aldadrikas Jonuška,Žnairas kūtvėla TiškaIr naktibalda Valaitis.

Prieš bažnyčią pasitinkaJuos klebonas su stula,Į didžiausią kaltininkąTokia prašneka byla:“Tavo darbus ir keliusTaip skriaudingus, atkakliusAnt svarstyklių jau pasvėrėDievo teisė amžinaIr atrado, kad ganaŽemė ašarų prigėrė!..

Tu pripildei visą šalįSavo vardo baisuma!Žemė jau pakelt nebgali,Tavo kalčių slėgiama.Nors ganytojui skaudu,Dievo gimusio varduNeįleisiu į šventyklą,Lig atlyginsi skriaudas,Iki dvasiškas žaizdasNumazgos šventa maudykla!”

“Gal Čičinsko nepažįsti?Ir jo keršto be ribos,Kad į jį šiandieną drįstiAtsiliept be pagarbos!..”Žiebia šūvis; ir ramusRegi dangiškus namusDievo pašauktas klebonas!..O Čičinskas su draugaisGrįžta žvangančiais žirgais,Piktas, net mėlsvai raudonas.

“Kas prieš jį skaudžiai bedrįsoAtsiliepti? Kur? Kada?Jo nejaudė seimo visoRūsčios kumštės ar malda.Dievo teismas? Jei prieš jįKas ir sudreba širdy,To prieš žmones neparodys!..Ėda dar kita žaizda!..O, tai buvo kitada!Jos dauggalis buvo žodis!

Bet ir ji!.. O, švento JonoNelaimingoji naktis!..Į drobulę šilko plonoJo brangioji, jo širdisĮvyniota be skundų,

Net be kunigo maldų!..Štai ir tiltas!.. Nuo to tilto!..O, Čičinskas niekadosKeršyt neužmirš skriaudosIr tikėjimo apvilto”.

Bet yra aukštai galybė!Net Čičinską ji pasieks;Nes prieš amžina teisybęNeišliks nebaustas nieks.Štai jo darbus, jo kelius,Apmaudingai atkaklius,Ant svarstyklių jau pasvėrėDievo teisė amžinaIr atrado, jog ganaŽemė ašarų prigėrė.

Štai ant tilto be vežėjoStoję baidosi žirgai!Pats Čičinskas sudrebėjo!Stebias, žvalgosi draugai:Puikūs rūmai, kur linksmaiŠoko, trypė, šit ūmaiĮ kiaurąsias grimzda, skęsta…Į Čičinską gi staigusSpyrė griaudamas dangusKaip į niekšą nepakęsta.

Žmonės iš rarotų grįžta;Dairos, krapšto sau akis:Kas tai? Vietos nepažįsta,Nors išaušo jau naktis!Iš po žemių, atidžiaiKlausant, girdžias: gied gaidžiai!Kur Čičinsko švietė rūmai,Tviski sklidina bala,Kyšo vidury sala,Jos pakrančiais auga krūmai.

O ant tilto guli kūnas;Tai Čičinskas. Koks baisus!Žiemą nutrenkė perkūnas,Rūbus nudrėskė visus!..Dievobaiminga minia,Net su kunigo žinia,Niekšą laidoti mėgina.Bet įkas jį į žemes,Tik žiūrėk, jos vėl išmes!Vietos jam su kerštu gina.

Bėgo metai, amžiai slinko;Daug užgydyta žaizdų!Net didžiausio kaltininkoŽmonės n’atmena skriaudų.Vien tik žemė, niekadosNepamiršdama skriaudos,Nuo Čičinsko palaidūnoGynės! mėtė iš kapų.Veltui žmonės ant varpųDavė, kad priimtų kūną.

Tik, kai joj įsigyvenoRusų cariška valdžia,Ta Čičinską išgabeno,Dievas žino, kur slapčia.Užsiliko vien bala;Kyšo vidury sala,Jos atkrančiais auga krūmai.Iš po žemių kai kadaLyg girdėtųsi skunda,Kur Čičinsko grimzdo rūmai.