Salomėja Nėris 1904-1945 S. Nėris gimė Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (Vilkaviškio raj)prie Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesutė jau buvo mirusi. S. Nėris dar turėjo du brolius – Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę.Tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas – staigus, judrus, karšto būdo ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms.Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga. Ji niekad nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą tuometinėje visuomenėje, arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą. S. Nėries motina, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.Būsimą poetę įtakojo ir senelis Bačinskas (mirė 1924 m.) – linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais.Didžiausi lietuvių poezijos pasiekimai paprastai siejami su jos vardu. Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė) gimė pietvakarių Lietuvoje, Kiršuose, Vilkaviškio rajone, netoli nuo Juozo Tysliavos, Bradūno gimtinių. Nelabai toli nuo Tolminkiemio. Baigė Vilkaviškio gimnaziją, Kauno universitete studijavo lituanistiką ir germanistiką. Mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. 1941 – 1944 metus praleido Rusijoje – Ufoje, Penzoje, Maskvoje. Mirė Maskvoje, palaidota Kaune, Karo muziejaus sodelyje, 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse.
Susituokusi su skulptoriumi Bernardu Buču, ji kurį laiką pragyvena Paryžiuje, kuris palieka pėdsaką jos kūryboje (eil. „Dvidešimt sū“ ir kt.). 1938 metais išeina rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį jai suteikiama Lietuvos Respublikos valstybinė premija. Tai Nėries poetinės brandos viršūnė, kur jungiasi emocinė gelmė, nuostabus žodžio vaiskumas, užburiantis melodingumas. Rinkinyje dominuoja egzistencinė žmogaus būties, gyvybės ir mirties, problematika, panteistinis žemės jausmas, motiniškumo išgyvenimas („lopšinės lyrizmas“; – Donatas Sauka). Organiškas tautosakos jutimas, sulydytas su individualia pasaulio pajauta, yra jos poezijos savitumo vienas giliausiųjų požymių. Universali žmogaus siela skleidžiasi gimtojo krašto dainų ir pasakų motyvais, gamtos vaizdais, gimtosios kalbos intonacijomis. Nėris įsijungia į ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų kartą. Šalia Jono Aisčio, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio ji yra iškiliausioji anų metų poetė. Netrukus (1940) ji dar parašo ciklą Iš M.K. Čiurlionio paveikslų, eilėraštį „Akmenėlis turi šaltą širdį“, poemą „Eglė, žalčių karalienė“.Paskui – lūžtantis ir griūvantis pasaulis įtraukia į pragaišties sūkurius. Okupacinė valdžia ieško poeto, kuris Kremliuje pašlovintų Lietuvos aneksiją. Pavyksta jos išvengti Borutai, Brazdžioniui. Našta krinta ant trapių Nėries pečių. Ji palūžta, o gal jos širdyje tebebuvo gyvos socialinės ir politinės iliuzijos. Ji tampa oficialia režimo poete. Be Poemos apie Staliną, parašo dar apologetinių, režimą šlovinančių eilėraščių. Prasidėjus Vokietijos – SSSR karui, ji su mažu ligotu sūneliu atsiduria chaoso ir mirties verpetuose – tolimose Prieuralės stepėse (Ufoje, Penzoje), speige ir pusnynuose, paskui – Maskvoje. Kuriama tragiška, skausminga poezija – tas pats prieškaryje atrastas trapus, melodingas žodis išsako pasiilgtos tėvynės vizijas, išpažįsta netektį, atgailą, užuojauta, meilę, viltį, įvardija kraupią karo realybę, taria seseriškos ir motiniškos atjautos, suraminimo, padrąsinimo žodžius mirtinai išvargusiam, nuolatos mirties akistatoje esančiam kariui. Bet nepavyksta išvengti ir ideologinės bei politinės konjunktūros gniaužtų, oficialios, svetimos retorikos pėdsakų.
Labai taikliai yra pastebėjusi Daujotytė: „Salomėjos Nėries likimo apmąstymai gali duoti postūmių tragiškajai lietuvių literatūros istorijai. Salomėja Nėris pradeda baugiąją asmenybės susidvejinimo, dvilypumo liniją, kuri vėliau – nuo pokario metų iki devintojo dešimtmečio pabaigos taps dramatiška kuriančiųjų žmonių situacija. Pusę amžiaus nemažai daliai Lietuvoje ir jos viešumoje likusių ir kūrybos darbą dirbusių žmonių pasaulis tapo šizofreniškas, t.y. suskilęs pačioje gelmėje, pačioje pirminėje situacijoje. Salomėja Nėris yra tarybinė poetė ne tik arba ne tiek oficialiųjų arba privalomųjų temų kūriniais, kiek šios baugiosios, dvilypės situacijos pradžia ir jos išgyvenimu.“1944 metų rudenį poetė grįžta į karo nusiaubtą Lietuvą, randa sudegusią, tuščią tėviškę. O 1945-ųjų pavasarį jau pati atgula į mirties patalą. Paskutinėmis dienomis ją pasiekia nauja, dar spaustuvės dažais kvepianti knyga „Lakštingala negali nečiulbėti“, kurią ji atstumia su karčiu nusivylimu: tai ne jos knyga, o leidyklos pertvarkyta, neatitinkanti jos paskutinės valios. Autentiškas tekstas su autentiška antrašte – „Prie didelio kelio“ – pasirodo tik Nepriklausomoje Lietuvoje 1994 metais.
Išvados Salomėjos Nėries biografija komplikuota. Poetė nebuvo įžvalgi politikė. Paskutinių jos gyvenimo metų kūryba, sudėta į rinkinį “Prie didelio kelio”, rodo, jog poetė skaudžiai kentėjo, nenorėjo, kad eilėraščiuose išliktų tai, kas buvo parašyta jos ranka, bet ne širdimi. Salomėja Nėris – lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščio, miniatiūros) kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį, brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika – daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščio pirmavaizdis. Tautosakos patirtis Salomėjos Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, motiniškumo šilumą ir meilės ilgesį.
Paimta iš: V. Zaborskaitė – Trumpa lietuvių literatūros istorija• „Anksti rytą“, 1927 m., • „Pėdos smėly“, 1931 m., • „Per lūžtantį ledą“, 1935 m., • „Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m., • „Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m., • „Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m., • „Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m., • „Širdis mana – audrų daina“, 1959 m., • „Kur baltas miestas“, 1964 m., • „Laumės dovanos“, 1966 m., • „Negesk žiburėli“, 1973 m., • „Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m.