Salomėja Nėris
Neblėstanti Salomėjos Nėries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausiai rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir giliai suvokė, kur lypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkelias. Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje. Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Nedidelė upelė Širvinta buvo ne kartą minima jos eilėraščiuose. Kaitik Salomėja grįždavo į namus, eidavoprie Širvintos pasivaikščioti, pasvajoti, paskaityti megstamą knygą. Nuo pat mažens ji mėgo gamta, ypač gėles, žinojo jų vardus, graudžiai vergdavo, jei kas nuskindavo žiedą. Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai sugyveno – nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais, – tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas, Simanas, staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socializmo idėjoms. Visur jis norėjo pirmauti, išsiskitri iš kitų. Simanas Bačinskas mirė 1933 metais, paligdamas daug skolų. Ūkį pradėjo tvarkyti sūnus Viktoras, nespėjas baigti Žemės ūkio akademijos. Poetė jautriai pergyveno tėvo mirtį. Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo triukšmo, su visais maloni, užjaučianti. Ji niekada nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. Po stuburo sužeidimo nebevaldė kojos ir turėjo vaikščioti su lazdelėmis. Kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą.
Reikia manyti, kad nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėjautai ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas – linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais. Kai kurie Salomėjos būdo bruožai – dvasinė energija bei vyriškas ryžtingumas, valingi siekimai, orumas ir gal net išdidumas, ambicija – priminė tėvą. Gal būt, jautrumas S. Nėrį ir padarė tokia poete – apnuogintų jausmų lirike ir romantike, į gyvenimą ir žmogų žiūrinčia su padidintu reiklumu. Dažniau ji buvo susimąsčiusi, užsidariusi ir nekalbi, negu linksma. O šiaip nelabai mėgo draugystę, nes nedaug tegalėjo sutikti žmonių sutinkančių su jos dideliais reikalavimais. Viena artimesnių S. Nėries jaunystės draugių, rašytoja P. Orintaitė. Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą (1911 m.), Salomėja iš karto pamėgo mokyklą ir knygą, noriai deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius, gražiai piešė. Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą sudega gimtieji namai – kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį. 1918 metų pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, ir Salomėja pradėjo mokytis antrojoje klasėje. Iki Naujųjų metų savarankiškai pasiruošusi, ji išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir persikėlė į Vilkaviškio „ Žiburio “ gimnazija, kur mokėsi brolis Viktoras, o vėliau Bronius ir sesuo Onutė. Mokytis sekėsi. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms – mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų, mėgo piešti melancholiškus siužetus su berželiu, pakrypusia pirtele, ežeru. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką – mokėjo skambinti rojaliu ir gitara. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose. Juose skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius ir eilėraščius. Dažniausiai Salomėjabuvusi liūdna, susimąsčiusi, o kartais prislėgta, paskendusi savo svajonėse. O svajojo ji pažinti ir pamatyti pasaulį, greičiau pasidaryti savarankiška, atnešti žmonėms džiaugsmo. Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje, pamato jūrą. Didingas, rūstus jūros bangavimas, paslaptingas pasaulis žadino pradedančios poetės vaizduotę, kėlė nuostabą, ekstazę. Pirmasis įspudis išlieka visam gyvenimui. Jūros paveikslas arba įvaizdis vėliau nuolat kartosis S. Nėries lyrikoje, o žodis jūra įeis į pirmuosius dešimt dažniausiai vartojamų žodžių jos poezijoje. Aplanko jauną poetę ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Draugauja su Pyjum Glovackiu, pažangių pažiurų moksleiviu. Besimokydama gimnazijoje, S. Nėris pajuto turinti talentą – tai nulėmė jos ateitį. Pirmą eilėraštį „ Jūra banguoja, jūra beribė “ išspauzdino „ Ateityje “ 1923 metais, pirmą kartą pasirašydama Nėries slapyvardžiu. Greitai kūryba užpildė visą jos gyvenimą, teikė jėgų ir stiprybės prieš gyvenimo smūgius, leido greičiau pamiršti nuoskaudas ir nesėkmes. 1924 metais S. Nėris baigia kartu su kitais trylika mokinių Vilkaviškio gimnaziją. Nežinoma ateitis stovėjo prieš akis. 1924 metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete; pagrindinė specialybė – lietuvių literatūros istorija, papildoma – vokiečių kalba ir literatūra, pedagogika bei psichologija. Beveik visą studijų laiką S. Nėris gyveno studenčių bendrabutyje. Iš margo studenčių būrio išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Tuo metu draugai ją prisimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspudžio žmogų. Uždaras būdas, matyt, skatino susikaupusius išgyvenimus išlieti dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis. Poetės amžininkai prisimena ir jos tuometinę išvaizdą. Ji atrodžiusi dar labai jauna, beveik vaikiška, žemo ūgio, šatenė, mėlynakė. Augino kasas; jas nusikirpo tik 1929 metais, grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, mėgo šilkus ir sages; avėdavo aukštakulniais batukais. Jau pirmuosiuose kursuose Salomėja buvo žinoma kaip poetė. Tačiau ji vengė kalbėti apie kūrybą, norėjo likti nepastebėta. Į pirmąjį rinkinį „ Anksi rytą “ S. Nėris sudėjo optimistiškus, giedrios nuotaikos eilėraščius. Ji parinko juos labai kruopščiai ir reikliai: tuos keturesdešimt eilėraščių, įėjusių į rinkinį, ėmė tik iš 1926-1927 metai parašytųjų, o jų buvo daugiau kaip šimtas. Apie pirmąją S. Nėries knygą atsiliepė ir ją vertino įžymiausi to meto rašytojai. Gyvenimo džiaugsmo motyvas – vienas svarbiausių šio rinkinio motyvų. Jis išreikštas itin natūraliai ir betarpiškai, tiesiogiai išplaukia iš poetės nusiteikimo, susijęs su žmogiškos prigimties troškimais – surasti žemėje laimę, laisvę, jausti šypseną ir turėti gerą nuotaiką. Kol jaunas, kai viskas, atrodo, prieš akis, gyvenimas gražus ir mielas – šitokią nuotaiką poetė išreiškė eilėraštyje „ Tau jaunam “:Plaukia plaukia baltos burės Per marias, Mano dainą neša vėjai Per girias.
Už tų marių kyla bokštai Ateities.- Šviesūs šviesūs tavo rūmai – Be nakties.
Jaunystė, atrodo, įrašyta aukso raidėmis, kaskart atgimsta kartu su saule, jai nusilenkia visas pasaulis, jai žydi gėlės. Jaunystėi nereikia brangių rūbų ir papuošalų – ji pati tviska kaip brangakmenis. Jai viskas prieinama, galimi visi stebuklai, ypač romantinėse svajonėse, pakeičiančiose realybės klaikumą ir rūstumą:
Prašyk, maldauk,-ko tiktai nori: Šiandie aš nieko neatsakysiu! Pasaka dėvi žvaigždžių karoliais,- Balti pasauliai mano akyse.
Jaunystę poetė lygina su jūra, vėju laisvūnu, su kelione mėlynais toliais. Jaunystė nieko nepaiso, ji tarytum užburta:
Ir nebijau aš girioj paklysti, Jūroj paskęsti, – Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė Niekad negesti.
Tokio pobūdžio kūryboje išreikštas giedras, nesudrumstas dvasinis pasaulis – naivus, beveik vaikiškas nusistebėjimas ir vaikiškas aiškumas. Šie jos eilėraščiai susideda beveik iš vienų emocinių sušukimų. Jaunystei leidžiama džiaugtis ir be priežasties, vien dėl to, kad gyveni, junti, myli, liūdi, džiaugiesi ir bijai. S. Nėris, kaip ir kiekvienas poetas, stengėsi apibendrinti apskritai jaunystės įspūdį, paryškiti ir išaukštinti jos grožį bei gyvibingumą, budingą vaikystei – gražiausiam ir laimingiausiam žmogaus gyvenimo laikotarpiui. Būdama jausmo žmogus, romantikė pagal gyvenimo ir meno suvokimą, atvira ir nuoširdi, poetė negalėjo dainuoti vien tik džiaugsmą, jei jos sielą kankino liūdnos nuojautos, mirties baimė, vienišumo ir pasaulio tuštumo jutimas. Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas vis stiprėjo, nes keitėsi jos gyvenimiškoji patirtis. 1928 metais S. Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo 1 dienos buvo paskirta i Lazdijus Seinų „ Žiburio “ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Ir tik nuo1930 metų liepos mėnesio jai pripažintas aukštesniosios mokyklos mokytojos vardas. 1929 metaų vasarą S. Nėris gyveno Vienoje, kur lankė Vienos universiteto organizuotus vokiečių kalboms kursus užsieniečiams. Čia ji susitiko su ištremtu iš Lietuvos poetu maištininku K. Boruta ir Vienoje studijuojančiais lietuviais socialistais V. L. Serbenta ir B. Zubrickiu. Su jais poetė susidraugavo ir daug diskutuodavo socialiniais bei filosofiniais klausymais. Nuo 1934 metų rudens S. Nėris gyveno Panevėžyje, kur buvo paskirta Valstybinės mergaičių gimnazijos mokytoja. Nors poetė apgailestaudama paliko Kauną, jautėsi vėl ištremta, brt Panevėžyle jau daug geriau jautėsi, negu Lazdijuose. Čia ji susirado nemaža draugų ir bendraminčių, pažangių žmonių buvo globojama. Gyvendama Panevėžyje, ji stengėsi arčiau tą šalį pažinti, toliau mokėsi rusų kalbos. Su poete tuo metu bendravę žmonės prisimena jos žodžius, ne kartą sakytus, kad „tiktai Tarybų Sąjungoje padarytas galas visokioms neteisybėms.
Galvodama apie greitą išsiskyrimą su Panevėžiu, S. Nėris apgailestauja, kad reikės palikti mokines. Mokinių tarpe buvo kalbama, kad S. Nėris esanti komunistė. Tai dar labiau prie jos traukė jaunimą. 1936 metais S Nėriai atsirado galimybių išvykti į Paryžių pastudijuoti prancūzų kalbos. Išvyko ji kartu su B. Buču, kuris, gaudamas nedidelę stipendiją, studijavo dailę. S. Nėris Paryžiuje gyveno beveik metus, bendravo su įvairių Rytų ir Vakarų tautų žmonėmis. Paryžiuje S. Nėris praturtino savo akiratį, dar labiau subrendo kaip poetė. Kaip ir Lietuvoje, Paryžius vargšams buvo pamotė, tik turčiams – aviems ir svetimiems – rojus. Grįžusi iš Paryžiaus, pradžioje S. Nėris apsigyveno tėviškėje, o vėliau persikėlė į Palemoną, netoli Kauno. Nuo 1937 metų rudens S. Nėris pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kur dėstė lietuvių ir vokiečių kalbą. Ji artimai bendravo su čia dirbusiais mokytojais. Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos ankstyvas sekmadienio rytas. Bombų sprogimai pažadino mažo namelio palemone gyventojus. Į Maskvą S. Nėris pasiemė tik būtiniausius daiktus, kelias knygas ir rankraščius. Karo atneštas kančias didino ilgas S. Nėries išsiskyrimas su vyru. Sugrįžusi į Lietuvą, S. Nėris Apsigyveno Kaune. Sugrįžo jau pradėjusi sirgti sunkia liga. Tačiau ji nenuleido rankų, nenusiminė dėl nelengvų gyvenimo sąlygų – dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute. Poetė puikiai suprato, kaip bus sunku viską atkurti išnaujo, vėl įkvėpti suluošintoms sieloms pasitikėjimo. Salomėja Nėris mirė 1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje. Palaidota Kaune, Valstybinio istorinio muziejaus sodelyje. Mirė, sulaukusi vos 40 metų, nebepamačiusi, kaip pražydo taikos Tarybų Lietuvoje. Ji liko mums visada jauna ir amžinai gyvenanti tarp mūsų. Jos vardu pavadintos mokyklos ir gatvės. Jos eilėraščius skaito, atmintinai mokosi ir dainuoja visa Lietuva. Jau po mirties S. Nėries kūryba buvo pažymėta Valstybine premija, o už nuopelnus, vystant tarybinę literatūra, suteiktas Lietuvos liaudies poetės garbės vardas.Brangieji! Kam išsekot raudomis? Aš juk lieku visuomet su jumis – Jums aš atminimo žiedu pražydėsiu, Mane jūs jausite darbe, kovoj, Ir pergalės aš vėliavoj šlamėsiu…
2003 10 15