Salomėja Neris

Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime,
Alvito ralsčiuje (dabar Vilkaviškio rajone). Aplink driekėsi plačios ir
derlingos Suvalkijos lygumos.
Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai
sugyveno-nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais
vardais, tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tačiau likimas
nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji
teturėjo tik septyniolika metų.

Salomėja Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje
visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“ be abejonės, prieš
akis turėjo ir savo motinos paveikslą. Taip pat nemažą reikšmę bbūsimos
poetės pasaulėjautoj ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas, kuris
mirė 1924 metais. Jis buvo linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgo
bendrauti su anūkais.

Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą Salomėja iš karto pamėgsta
mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius.
Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikišką
jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karą
sudega gimtieji namai-kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.
Išgyvenimai vaikystėje paliko pėdsaką S. Neries pasaulėjautoje ir kartu su
kitomis priežastimis sąlygoja net žanrinį kūrybos pobūdį.

1918 metais pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičių
progimnazijos pirmoji ir antroji klasė, bet Salomėja pradėjo mokytis
antroje klasėje. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms –
mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų. 1921 metais ji pradėjo
spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais.
Nors buvo užsidariusi, drovi ir

r nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių
išsiverždavo pasipiktinimas, jei juto neteisybę.

Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje,
pamato jurą. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Aplanko jauną poetę
ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Besimokydama
gimnazijoje, S. Nėris pajuto turintį talentą – tai nulėmė jos ateitį.

1924 m. S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia gimnaziją. Tų
pačių metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto
Teologijos-filosofijos fakultete. Pagrindinė specialybė – lietuvių
literatūros istorija. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros
pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, lankė teatrą ir koncertus.

Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas ir stiprėjo, nes keitėsi jos
gyvenimiškoji patirtis. Poetė atsisakė ir stilistinio įmantrumo mados.

Studijų metais, ypač paskutiniais, sukurtuose eilėraščiuose, kurių
dalis įėjo į rinkinį „Pėdos smėly“, vyraujantis motyvas buvo meilė. Meilės
jausmas poetę stipriai veikdavo, sukrėsdavo visą jjos dvasinį pasaulį.
Būdama santūri ir dora, drovi, S. Nėris meilę laikė pirmiausia dvasine
vertybe. Meilę poezijoje S. Nėris vaizdavo romantiškai, paryškindama jos
dramatizmą ir kančią, laikydama šį jausmą svarbiausiu, vieninteliu.
Gausioje S.Nėries meilės lyrikoje yra nemaža sentimentalių posmų, kuriuose
mylimojo paveikslas įprasminamas baltojo karalaičio, žydrojo pasaulio
karalaičio simboliniais įvaizdžiais. Meilės aistrą poetė kartais palygina
su laužo liepsna. Vieni gražiausių eilėraščių meilės tema, parašytų 1929ir
1930 metais – „Kur baltos statulos“, “Kada manys nebus“. Ypač poetė
sugebėjo išreikšti trapios ir švelnios meilės jėgą, išsiskyrimo kančią.
Geriausi poetės eilėraščiai meilės tema mus žavi atspindėtų j

jausmų tyrumu,
išgyvenimų tamsumu. Juose jautriai atskleistas tikras žmogiškas
susijaudinimas ir dramatizmas.

1928 metais S.Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo pirmos dienos
buvo paskirta į Lazdijus Seinų “Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja
praktikantės teisėmis, tik vėliau jai pripažintas aukštesniosios mokyklos
mokytojos vardas.

Poetė negali atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negali
ieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka.

Rinkinyje „Pėdos smėlyje“ pirmą kartą S. Nėries kūryboje pasigirsta
užuojautos gaidos. 1929 – 1930 metais ji sukūrė tokius eilėraščius, kaip
„Tremtinio Lietuva“, “Vienos bare“ ir kt. Visi šie kūriniai kalbėjo apie
rimtus pasikeitimus S. Nėries poezijoje.

Meniškai stiprus eilėraštis „Tremtinio Lietuva“, parašytas palydint
draugę E. Vilčinskaitę į Argentiną. Poetė turėjo ne daug artimų draugų. E.
Viličinskaitė ypač ją žavėjo savarankiškumu ir drąsa. Eilėraštis
apibendrina dramatišką žmogaus likimą, kurį aplinkybės verčia palikti
tėviškę. Poetė akcentuoja tik kai kurias charakterines peizažo
detales:tamsius miškus, Baltijos žuvėdras, rūtas, rugių laukus. Lietuva-tai
pirmiausia vargo žmonių šalis. Virpanti jausmų tėkmė, sverdėjimas tarp
tamsos ir šviesos, gyvenimo ir pražūties, minties ir liūdesio formavo
trykščiojantį, nelygų lyrinį pasakojimą, slopino liūliuojantį melodingumą,
būdingą pirmajam rinkiniui.

Paskutinis rinkinio „Pėdos smėly” eilėraštis “Kaip gėdos dėmė” buvo
pirmas “pareiškimas” visuomenei apie reikalingą ryžtą. Jos lyrikoje dažnai
iškyla pasirinkimo motyvas. 1931 metais buvo patys dramatiškiausi S. Nėries
idėjinio brendimo, mokymosi, ieškojimo metai. Poetė atsisakė ir dainingo
lyrizmo, perėjo į rupesnę, šiurkštesnę stilistinę faktūrą, pasirinko
aštresnę gaidą, geresnį, grėsmingesnį toną, primenantį revoliucinės
poezijos stilių. Vėliau sugrįžo vėl prie lyriškesnio, melodingesnio
stiliaus, tačiau kai kurios ypatybės pastebimos aptariamose e
eilėraščiuose,
siužetiniai elementai, epinės detalės.
Po įvykusios metamorfozės S. Nėris nebegalėjo likti klerikalinėje Lazdijų
gimnazijoje. 1931 metais rudenį ji atleidžiama savo pačios prašymu iš
mokytojos pareigų ir persikelia gyventi į Kauną. Priglaudžia poetę
V.Mykolaitis – Putinas, kilnus ir doras žmogus, ištikimas jos bičiulis,
globėjas.

S. Nėris pasirinko sunkiausią kelią pasipriešinimo romaus ir sotaus
gyvenimo perspektyvai kelią. Ji jautė, kad dėl vargstančiųjų ir
kenčiančiųjų išvadavimo verta aukotis, atiduoti gyvenimą ir talentą.

Gyvendama Kaune S. Nėris niekur pastoviai nedirbo ir mėgino pragyventi
iš atsitiktinio literatūrinio darbo, privačių pamokų. Tuo metu eilėraščių
parašė nedaug, vertė grožinės literatūros kūrinius. Susidomėjo lietuvių
tautosaka. Poetė parengė lietuviškų pasakų rinkinį, išleistą 1934 metais ne
tik šiuo metu, bet ir vėliau S. Nėris bendradarbiavo daugiausia
pažangiojoje spaudoje, tiek leidžiamoje Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai
„Mūsų jaunimas“, “Dienovidis“, “Prošvaistė“ bei moterims skirta spauda.
Poetė pati mėgino organizuoti neperiodinį literatūros ir kritikos žurnalą
„Išvakarės“.
1932 metais S. Nėris įsitraukė į teatro mėgėjų draugijos „Mūsų scena“
veikimą. Bet šią draugiją buržuazinė valdžia uždarė, apkaltinusi
antivalstybine valdžia, nes joje dalyvavo pažangūs žmonės, jų tarpe Justas
Baleckis. Visus tuos metus poetė sunkiai vertėsi. Net ir sunkiai gyvendama
poetė negali pamiršti kelionių-1932 metais laivu keliavo į Švediją. Tos
kelionės įspūdžiai atsispindėjo rinkinyje „Per lūžtantį ledą“.

Nuo 1934 metų rudens S. Nėris gyveno Panevėžyje, kur buvo paskirta
Valstybinės mergaičių gimnazijos mokytoja. Draugiškus ryšius palaikė su
kita pažangių žmonių, žinomo revoliucionieriaus J . A. Domaševičiaus šeima.
Bendravo čia su gyvenančia rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, susipažino su
u jos
augintiniu, busimu savo vyru skulptorium Bernardu Buču.

S.Neries lyrikoje tyrinėtojas D.Sauka pastebėjo: rinkinio “Per
lūžtantį ledą” individualiausios lyrikos visuomeninis patosas S.Nėries
talentui atvėrė naują poetinių idėjų dirvą, kurioje subrendo visa vėlyvesnė
jos kūryba. Buržuazinė kritika S.Nėries rinkinį “Per lūžtantį ledą”
įvertino neigiamai, visaip menkino jo reikšmę, kalbėjo apie poetės talento
susilpnėjimą, išsekimą. Šis poetės pasipiktinimas nepagarbiu kritikos, taip
pat buvusių “dėdžių” elgesiu atsispindi eilėraštyje “Dėdės”, parašytame
išgyvenant kritikos puolimų kartėlį.

Gyvendama Panevėžyje, S.Nėris ir toliau brendo ne tik idėjiškai, bet
ir intelektualiu požiūriu. Ją pradeda vis labiau dominti bendrieji
filosofiniai žmogaus gyvenimo, jo būties, egzistencijos klausimai –
gyvenimo tikslas ir prasmė, gyvenimo ir mirties santykis, žmogaus ir gamtos
nemirtingumas ir skirtumas, meno esmė ir paskirtis. Poetė taip pat žavėjosi
ir Grygo muzika. Panevėžyje gyvendama S.Nėris pradėjo iniciatyviai domėtis
M.K.Čiurlionio asmenybe, turėjo jo paveikslų reprodukcijas, ir rinko
įvairius leidinius nagrinėjančius didžiojo menininko kūryba.

Vienas S.Nėries amžininkų atsimina, kaip ji, aplankiusi, Anykščių
apylinkes džiaugėsi lyg vaikas <.> Kaip žmogus ji tartum buvo išnykusi,
teliko vien poetė paskendusi gamtos paslaptyse ir grožyje. Lyrinėje
miniatiūroje “Alyvos” kiek kitokia forma pakartojama didžioji gamtos
išmintis – gyvybės amžinoji kaita, nuolatinė mirtis ir atgimimas.
Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” prieš mus iškila mažytė drama, savotiškas
senovės vestuvių aktas, primenantis amžina gamtos ir žmogaus giminingumą,
organišką ryšį. Panevėžyje poetė sukūrė apie 12 žinomų eilėraščių įėjusių į
rinkinį “Dienmedžiu žydėsiu”. Be minėtų, tai “Rudenio vieškeliu”, “Saulės
kūdikėlis”, “Motutės ašaros”, “Klojūnelis”, “Bangų barami” ir kt. Visi jie
atspindi poetės apmąstymus ir tuometinius išgyvenimus. Tuo metu S.Nėrį
jaudino pagrindinės humanistinės problemos – meilė ir pagarba asmenybei,
džiaugsmo, laimės, tiesos, gerumo ir jaukumo atmosfera, kurios išsiilgęs
žmogus.

1936 m. S.Nėrei atsirado galimybių išvykti į Prancūziją pastudijuoti
prancūzų kalbos. Paryžiuje gyveno beveik metus – iki 1937 m. Prancūzų
kalbos ji mokėsi specialiuose kursuose užsieniečiams. Paryžiuje ji praplėtė
savo akiratį, dar labiau subrendo kaip poetė. Ji domėjosi prancūzų
literatūra, istorija, lankė teatrus, muziejus, dailės parodas, koncertus.
Čia poetė pradėjo dirbti prie išgarsėjusios poemos “Eglė Žalčių karalienė”.
Grįžusi iš Paryžiaus pradžioje S.Nėris apsigyveno tėviškėje, o vėliau
persikėlė į Palemoną, kur statėsi gyvenamą namelį. Namelio statyba buvo
vargana – iš skolintų lėšų. Neilgai teko savarankiškai gyventi – karas
nubloškė S.Nėrį toli nuo gimtinės. Gimtojo židinio ilgesys lydi jos poeziją
iki pat mirties.

Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” ryškiau negu kituose atsispindi
S.Nėries lyrikos stiliaus pasikeitimas. Jame nėra romantinio puošnumo.
Eilėraštis konstruojamas tartum maža novelė, su išorinio veiksmo, siužeto
elementais,apibendrintais žmogaus charakterio bruožais, konkrečiu laiko ir
vietos pažymėjimu. Tokio tipo eilėraščių gana daug: “Mažoji mano geiša”,
“Visur aš ją matau”, “Varnos”, “Dėdės”, “Prakeikimas” ir kt.

S.Nėries pasaulėjautai tuomet būdingos internacionalinis jausmas ir
sąmoningas supratimas. Arčiau susipažinusi su lietuvių liaudies kūrybos
menine sandara,poetė atkreipė dėmesį į kai kuriuos pasakų siužetus. Poemą
“Eglė žalčių karalienė” iš pradžių buvo pavadinta “Žalčio pasaka”. Šioje
poemoje ji toliau plėtojo ne kartą lyrikoje išreikštus motyvus. Originalų
liaudies pasakos siužetą, jos simboliką poetė kūrinyje priartino prie savo
išgyvenimų, išreiškė savo filosofinį santykį su tikrove. Gamta ir žmogus
poemoje susieti kaip visiškai tapatūs dalykai, kaip vienas bendras
pasaulis.

Šiame poetės kūrinyje pirmiausia juntame jautrią širdį ir nuoširdų
gailestingumą, susimąstymą ir sielvartą dėl kenčiančio žmogaus, taip pat
begalinį šviesos ir džiaugsmo troškimą.

Atkūrus socialistinę santvarką Lietuvoje, S.Nėriai atsivėrė naujos,
neregėtos kūrybos ir veiklos galimybės.Lyrinė romantika, aistringa
publicistika ir retorika-būdingi kūrinio “Poema apie Staliną” stilistiniai
bruožai. Platesnės apimties kūriniai poetei nebuvo įprasti, ji susidūrė su
nemažais sunkumais, ypač ieškodama kompozicinio vieningumo ir užbaigtumo.
Ji pasiekė gerų rezultatų, poema “Keturi” – meniškai sugestyvus ir
struktūros požiūriu vieningas. Jame poetė organiškai suderino subjektyvius
išgyvenimus, lyrinį stilių su romantiniu monumentalumu ir epiniu
objektyvumu.

Jau ir anksčiau S.Nėris suvokė, kad laisvės gynimas visada susijęs su
pasiaukojimu, kančia, kelias į laisvę ir taiką – erškėčių kelias.

Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos ankstyvas
sekmadienio rytas. Bombų sprogimai pažadino mažo namelio Palemone
gyventojus. Karo atneštas kančias didino ilgas S.Nėries išsiskyrimas su
vyru, atsispindėjęs ne viename eilėraštyje. Kritiškiausiu metu, kai
fašistai buvo visai arti prie Maskvos, S.Nėris neabejojo, kad sugrįš į
laisvą Lietuvą.

Poetės kūryba galbūt labiausiai atitiko skaitytojo poreikį poezijoje
surasti atsvarą karo žiaurumui, atėmusiam net ir paprastus, kasdieniškus
džiaugsmus, kasdieninę laisvę būti savųjų tarpe, džiaugtis gimtųjų laukų
grožiu. Karas parodė, kad tarybinis žmogus sugeba aukotis, sugeba mirti už
tėvynę ir kitų laimę.

S.Nėris, kaip ir daugelis to meto tarybinių poetų, grįžo prie
išmėgintų senųjų klasikinių žanrų – baladės, elegijos, dainos, lyrinio
laiško, odės. Poetė sukūrė ne tik herojiško pataro baladžių, dainų, bet ir
meilės, išsiskyrimo elegijų, kuriuos iki ašarų jaudino ilgesio skausmu;
tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. S.Nėries
elegijų lyrinis subjektas arba lyrinis personažas, išreikšdamas praradimo,
netekimo širdgėlą dėl žuvusiųjų draugų ar kenčiančių artimųjų – mylimos
žmonos, motinos, sesers, – priešų naikinamas tėvynės, išsakė bendrus visos
liaudies jausmus.

Romantinėse elegijose apskritai mąstoma ir kalbama apie liūdesį ir jo
priežastis: pavaizduota meilė pilna nuoskaudos, kentėjimo, ilgesio,
vienatvės, katastrofos nuojauta. Jos lyrikoje, karo metais dominuoja
herojinė arba patriotinė elegija, kurioje apmąstomas herojiškas
pasiaukojimas, sąmoningas pasiryžimas be baimės sutikti mirtį. Kaip
liaudies dainoje, taip ir S.Nėries kūryboje dažnai kalba lyriniai
personažai; brolis, seselė, motina, partizanas, karys.

Poetės baladės remiasi folklorinių baladžių tradicija ir yra lyrinės.
’’Motulė’’ – viena iš būdingiausių herojinių baladžių. Šios baladės poetika
artima liaudies dainoms, todėl veikėjų ir veiksmo apibūdinimas taip pat
primena tautosakinius žanrus: auksinės rankos, sidabrinė kulka, balti
kauleliai, balta kakta.

Iš gausios Didžiojo Tėvynės karo S.Nėries lyrikos galima išskisti ir
dainų žanrą. Ji parašė iškilmingą ir jaudinančiai skambančią dainą
“Kareivio motina”. Herojinės dainos ritmu parašyta viena iš nuostabiausių
dainų “Sesuo žydroji – Vilija” – išreiškė nugalėtojų triumfą, sugrįžimo
džiaugsmą, gyvybės, taikos pergalę.

S.Nėris atliko ne mažesnį žygį už karo herojus – ji atidavė visą savo
talento jėgą, aukojo visą save, savo širdį, kad tik būtų pasiekta
pergalė.Poetė puikiai apdainavo gyvenimo džiaugsmą ir grožį, meilę ir
poeziją, švelniausių žmogaus jausmų turiningumą ir patrauklumą.Grubus ir
žiaurus karo veidas ja bjaurus, atstumiantis. Pačiais sunkiausiais gyvenimo
mėnesiais poetė jau dainavo apie sugrįžimą į Lietuvą, apie pergalę.
Sugrįžusi pamatė tikrai nelinksmų vaizdų. Miestai sugriauti, žmonės
fiziškai ir dvasiškai iškankinti, kiti okupantų demoralizuoti. S.Nėris
sugrįžusi į Lietuvą nenuleido rankų dėl nelengvų gyvenimo sąlygų, todėl
turėjo gyventi neapšildomame bute. Vos tik nuaidėjo karo pabaigos saliutai,
ji buvo parblokšta nepagydomos ligos. Sveikinantis karo pabaigą eilėraštis
”Būk sveikas!” buvo paskutinis.

Salomėja Nėris mirė 1945 metais liepos 7 dieną Maskvoje. Palaidota
Kaune, Valstybinio istorinio muziejaus sodelyje. Mirė, sulaukus vos 40
metų, nebemačiusi, kaip pražydo taikos žiedai. Ji liko mums visada jauna ir
amžinai gyvenanti tarp mūsų. Jos vardu pavadintos mokyklos ir gatvės. Jos
eilėraščius skaito, atmintinai mokosi ir dainuoja visa Lietuva.

S.Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Jau po mirties
jos kūryba buvo pažymėta Valstybine premija, o už nuopelnus tarybinei
literatūrai jai suteiktas Lietuvos liaudies poetės garbės vardas.

Naudota literatūra:
V.Areška. Salomėja Nėris.

Turinys

1.”Aš myliu savo kelią” .

2.”Upė šaltuonėlė – mano Širvinta”

3.”Poetinio kelio pradžia

4.”Eisiu nelaimingų širdžių gydyti” .

5.”Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!”

6.”Audrom apjuosim žemę”

7.”Saulėtų krantų pasigedo širdis”

8.”Vėjas naujų dienų”

9.”Lietuva-skambės tautų brolijoj” .
10.”Kulkoms švilpiant”
11.”Būk sveikas, o pavasari taikos!”

Leave a Comment