Salomėja Bačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime,Alvito ralsčiuje (dabar Vilkaviškio rajone). Aplink driekėsi plačios irderlingos Suvalkijos lygumos.Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiaisugyveno-nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniaisvardais, tačiau tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tačiau likimasnebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai jiteturėjo tik septyniolika metų. Salomėja Nėris kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėjevisuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“ be abejonės, priešakis turėjo ir savo motinos paveikslą. Taip pat nemažą reikšmę būsimospoetės pasaulėjautoj ir vaizduotei galėjo turėti senelis Bačinskas, kurismirė 1924 metais. Jis buvo linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgobendrauti su anūkais. Pradėjusi lankyti Alvito pradinę mokyklą Salomėja iš karto pamėgstamokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius.Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Vaikiškąjos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Per karąsudega gimtieji namai-kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.Išgyvenimai vaikystėje paliko pėdsaką S. Neries pasaulėjautoje ir kartu sukitomis priežastimis sąlygoja net žanrinį kūrybos pobūdį. 1918 metais pavasarį Marijampolėje buvo atidaryta mergaičiųprogimnazijos pirmoji ir antroji klasė, bet Salomėja pradėjo mokytisantroje klasėje. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms –mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų. 1921 metais ji pradėjospausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais.Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių
išsiverždavo pasipiktinimas, jei juto neteisybę. Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje,pamato jurą. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Aplanko jauną poetęir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. Besimokydamagimnazijoje, S. Nėris pajuto turintį talentą – tai nulėmė jos ateitį. 1924 m. S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia gimnaziją. Tųpačių metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universitetoTeologijos-filosofijos fakultete. Pagrindinė specialybė – lietuviųliteratūros istorija. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūrospasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, lankė teatrą ir koncertus.Vėlesnėje S. Nėries lyrikoje dramatiškumas ir stiprėjo, nes keitėsi josgyvenimiškoji patirtis. Poetė atsisakė ir stilistinio įmantrumo mados.
Studijų metais, ypač paskutiniais, sukurtuose eilėraščiuose, kuriųdalis įėjo į rinkinį „Pėdos smėly“, vyraujantis motyvas buvo meilė. Meilėsjausmas poetę stipriai veikdavo, sukrėsdavo visą jos dvasinį pasaulį.Būdama santūri ir dora, drovi, S. Nėris meilę laikė pirmiausia dvasinevertybe. Meilę poezijoje S. Nėris vaizdavo romantiškai, paryškindama josdramatizmą ir kančią, laikydama šį jausmą svarbiausiu, vieninteliu.Gausioje S.Nėries meilės lyrikoje yra nemaža sentimentalių posmų, kuriuosemylimojo paveikslas įprasminamas baltojo karalaičio, žydrojo pasauliokaralaičio simboliniais įvaizdžiais. Meilės aistrą poetė kartais palyginasu laužo liepsna. Vieni gražiausių eilėraščių meilės tema, parašytų 1929ir1930 metais – „Kur baltos statulos“, “Kada manys nebus“. Ypač poetėsugebėjo išreikšti trapios ir švelnios meilės jėgą, išsiskyrimo kančią.Geriausi poetės eilėraščiai meilės tema mus žavi atspindėtų jausmų tyrumu,išgyvenimų tamsumu. Juose jautriai atskleistas tikras žmogiškassusijaudinimas ir dramatizmas. 1928 metais S.Nėris baigė universitetą ir nuo rugsėjo pirmos dienos
buvo paskirta į Lazdijus Seinų “Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytojapraktikantės teisėmis, tik vėliau jai pripažintas aukštesniosios mokyklosmokytojos vardas. Poetė negali atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negaliieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka. Rinkinyje „Pėdos smėlyje“ pirmą kartą S. Nėries kūryboje pasigirstaužuojautos gaidos. 1929 – 1930 metais ji sukūrė tokius eilėraščius, kaip„Tremtinio Lietuva“, “Vienos bare“ ir kt. Visi šie kūriniai kalbėjo apierimtus pasikeitimus S. Nėries poezijoje. Meniškai stiprus eilėraštis „Tremtinio Lietuva“, parašytas palydintdraugę E. Vilčinskaitę į Argentiną. Poetė turėjo ne daug artimų draugų. E.Viličinskaitė ypač ją žavėjo savarankiškumu ir drąsa. Eilėraštisapibendrina dramatišką žmogaus likimą, kurį aplinkybės verčia paliktitėviškę. Poetė akcentuoja tik kai kurias charakterines peizažodetales:tamsius miškus, Baltijos žuvėdras, rūtas, rugių laukus. Lietuva-taipirmiausia vargo žmonių šalis. Virpanti jausmų tėkmė, sverdėjimas tarptamsos ir šviesos, gyvenimo ir pražūties, minties ir liūdesio formavotrykščiojantį, nelygų lyrinį pasakojimą, slopino liūliuojantį melodingumą,būdingą pirmajam rinkiniui. Paskutinis rinkinio „Pėdos smėly” eilėraštis “Kaip gėdos dėmė” buvopirmas “pareiškimas” visuomenei apie reikalingą ryžtą. Jos lyrikoje dažnaiiškyla pasirinkimo motyvas. 1931 metais buvo patys dramatiškiausi S. Nėriesidėjinio brendimo, mokymosi, ieškojimo metai. Poetė atsisakė ir dainingolyrizmo, perėjo į rupesnę, šiurkštesnę stilistinę faktūrą, pasirinkoaštresnę gaidą, geresnį, grėsmingesnį toną, primenantį revoliucinėspoezijos stilių. Vėliau sugrįžo vėl prie lyriškesnio, melodingesniostiliaus, tačiau kai kurios ypatybės pastebimos aptariamose eilėraščiuose,siužetiniai elementai, epinės detalės.Po įvykusios metamorfozės S. Nėris nebegalėjo likti klerikalinėje Lazdijųgimnazijoje. 1931 metais rudenį ji atleidžiama savo pačios prašymu išmokytojos pareigų ir persikelia gyventi į Kauną. Priglaudžia poetęV.Mykolaitis – Putinas, kilnus ir doras žmogus, ištikimas jos bičiulis,globėjas. S. Nėris pasirinko sunkiausią kelią pasipriešinimo romaus ir sotausgyvenimo perspektyvai kelią. Ji jautė, kad dėl vargstančiųjų irkenčiančiųjų išvadavimo verta aukotis, atiduoti gyvenimą ir talentą. Gyvendama Kaune S. Nėris niekur pastoviai nedirbo ir mėgino pragyventiiš atsitiktinio literatūrinio darbo, privačių pamokų. Tuo metu eilėraščiųparašė nedaug, vertė grožinės literatūros kūrinius. Susidomėjo lietuviųtautosaka. Poetė parengė lietuviškų pasakų rinkinį, išleistą 1934 metais netik šiuo metu, bet ir vėliau S. Nėris bendradarbiavo daugiausiapažangiojoje spaudoje, tiek leidžiamoje Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai„Mūsų jaunimas“, “Dienovidis“, “Prošvaistė“ bei moterims skirta spauda.Poetė pati mėgino organizuoti neperiodinį literatūros ir kritikos žurnalą„Išvakarės“.1932 metais S. Nėris įsitraukė į teatro mėgėjų draugijos „Mūsų scena“veikimą. Bet šią draugiją buržuazinė valdžia uždarė, apkaltinusiantivalstybine valdžia, nes joje dalyvavo pažangūs žmonės, jų tarpe JustasBaleckis. Visus tuos metus poetė sunkiai vertėsi. Net ir sunkiai gyvendamapoetė negali pamiršti kelionių-1932 metais laivu keliavo į Švediją. Toskelionės įspūdžiai atsispindėjo rinkinyje „Per lūžtantį ledą“. Nuo 1934 metų rudens S. Nėris gyveno Panevėžyje, kur buvo paskirtaValstybinės mergaičių gimnazijos mokytoja. Draugiškus ryšius palaikė sukita pažangių žmonių, žinomo revoliucionieriaus J . A. Domaševičiaus šeima.Bendravo čia su gyvenančia rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė, susipažino su josaugintiniu, busimu savo vyru skulptorium Bernardu Buču. S.Neries lyrikoje tyrinėtojas D.Sauka pastebėjo: rinkinio “Perlūžtantį ledą” individualiausios lyrikos visuomeninis patosas S.Nėriestalentui atvėrė naują poetinių idėjų dirvą, kurioje subrendo visa vėlyvesnėjos kūryba. Buržuazinė kritika S.Nėries rinkinį “Per lūžtantį ledą”įvertino neigiamai, visaip menkino jo reikšmę, kalbėjo apie poetės talentosusilpnėjimą, išsekimą. Šis poetės pasipiktinimas nepagarbiu kritikos, taippat buvusių “dėdžių” elgesiu atsispindi eilėraštyje “Dėdės”, parašytameišgyvenant kritikos puolimų kartėlį. Gyvendama Panevėžyje, S.Nėris ir toliau brendo ne tik idėjiškai, betir intelektualiu požiūriu. Ją pradeda vis labiau dominti bendriejifilosofiniai žmogaus gyvenimo, jo būties, egzistencijos klausimai –gyvenimo tikslas ir prasmė, gyvenimo ir mirties santykis, žmogaus ir gamtosnemirtingumas ir skirtumas, meno esmė ir paskirtis. Poetė taip pat žavėjosiir Grygo muzika. Panevėžyje gyvendama S.Nėris pradėjo iniciatyviai domėtisM.K.Čiurlionio asmenybe, turėjo jo paveikslų reprodukcijas, ir rinkoįvairius leidinius nagrinėjančius didžiojo menininko kūryba. Vienas S.Nėries amžininkų atsimina, kaip ji, aplankiusi, Anykščiųapylinkes džiaugėsi lyg vaikas <…> Kaip žmogus ji tartum buvo išnykusi,teliko vien poetė paskendusi gamtos paslaptyse ir grožyje. Lyrinėjeminiatiūroje “Alyvos” kiek kitokia forma pakartojama didžioji gamtosišmintis – gyvybės amžinoji kaita, nuolatinė mirtis ir atgimimas.Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” prieš mus iškila mažytė drama, savotiškassenovės vestuvių aktas, primenantis amžina gamtos ir žmogaus giminingumą,organišką ryšį. Panevėžyje poetė sukūrė apie 12 žinomų eilėraščių įėjusių įrinkinį “Dienmedžiu žydėsiu”. Be minėtų, tai “Rudenio vieškeliu”, “Saulėskūdikėlis”, “Motutės ašaros”, “Klojūnelis”, “Bangų barami” ir kt. Visi jieatspindi poetės apmąstymus ir tuometinius išgyvenimus. Tuo metu S.Nėrįjaudino pagrindinės humanistinės problemos – meilė ir pagarba asmenybei,džiaugsmo, laimės, tiesos, gerumo ir jaukumo atmosfera, kurios išsiilgęsžmogus. 1936 m. S.Nėrei atsirado galimybių išvykti į Prancūziją pastudijuotiprancūzų kalbos. Paryžiuje gyveno beveik metus – iki 1937 m. Prancūzųkalbos ji mokėsi specialiuose kursuose užsieniečiams. Paryžiuje ji praplėtėsavo akiratį, dar labiau subrendo kaip poetė. Ji domėjosi prancūzųliteratūra, istorija, lankė teatrus, muziejus, dailės parodas, koncertus.Čia poetė pradėjo dirbti prie išgarsėjusios poemos “Eglė Žalčių karalienė”.Grįžusi iš Paryžiaus pradžioje S.Nėris apsigyveno tėviškėje, o vėliaupersikėlė į Palemoną, kur statėsi gyvenamą namelį. Namelio statyba buvovargana – iš skolintų lėšų. Neilgai teko savarankiškai gyventi – karasnubloškė S.Nėrį toli nuo gimtinės. Gimtojo židinio ilgesys lydi jos poezijąiki pat mirties. Eilėraštyje “Dienmedžiu žydėsiu” ryškiau negu kituose atsispindiS.Nėries lyrikos stiliaus pasikeitimas. Jame nėra romantinio puošnumo.Eilėraštis konstruojamas tartum maža novelė, su išorinio veiksmo, siužetoelementais,apibendrintais žmogaus charakterio bruožais, konkrečiu laiko irvietos pažymėjimu. Tokio tipo eilėraščių gana daug: “Mažoji mano geiša”,“Visur aš ją matau”, “Varnos”, “Dėdės”, “Prakeikimas” ir kt. S.Nėries pasaulėjautai tuomet būdingos internacionalinis jausmas irsąmoningas supratimas. Arčiau susipažinusi su lietuvių liaudies kūrybosmenine sandara,poetė atkreipė dėmesį į kai kuriuos pasakų siužetus. Poemą“Eglė žalčių karalienė” iš pradžių buvo pavadinta “Žalčio pasaka”. Šiojepoemoje ji toliau plėtojo ne kartą lyrikoje išreikštus motyvus. Originalųliaudies pasakos siužetą, jos simboliką poetė kūrinyje priartino prie savoišgyvenimų, išreiškė savo filosofinį santykį su tikrove. Gamta ir žmoguspoemoje susieti kaip visiškai tapatūs dalykai, kaip vienas bendraspasaulis. Šiame poetės kūrinyje pirmiausia juntame jautrią širdį ir nuoširdųgailestingumą, susimąstymą ir sielvartą dėl kenčiančio žmogaus, taip patbegalinį šviesos ir džiaugsmo troškimą. Atkūrus socialistinę santvarką Lietuvoje, S.Nėriai atsivėrė naujos,neregėtos kūrybos ir veiklos galimybės.Lyrinė romantika, aistringapublicistika ir retorika-būdingi kūrinio “Poema apie Staliną” stilistiniaibruožai. Platesnės apimties kūriniai poetei nebuvo įprasti, ji susidūrė sunemažais sunkumais, ypač ieškodama kompozicinio vieningumo ir užbaigtumo.Ji pasiekė gerų rezultatų, poema “Keturi” – meniškai sugestyvus irstruktūros požiūriu vieningas. Jame poetė organiškai suderino subjektyviusišgyvenimus, lyrinį stilių su romantiniu monumentalumu ir epiniuobjektyvumu. Jau ir anksčiau S.Nėris suvokė, kad laisvės gynimas visada susijęs supasiaukojimu, kančia, kelias į laisvę ir taiką – erškėčių kelias. Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos ankstyvassekmadienio rytas. Bombų sprogimai pažadino mažo namelio Palemonegyventojus. Karo atneštas kančias didino ilgas S.Nėries išsiskyrimas suvyru, atsispindėjęs ne viename eilėraštyje. Kritiškiausiu metu, kaifašistai buvo visai arti prie Maskvos, S.Nėris neabejojo, kad sugrįš įlaisvą Lietuvą. Poetės kūryba galbūt labiausiai atitiko skaitytojo poreikį poezijojesurasti atsvarą karo žiaurumui, atėmusiam net ir paprastus, kasdieniškusdžiaugsmus, kasdieninę laisvę būti savųjų tarpe, džiaugtis gimtųjų laukųgrožiu. Karas parodė, kad tarybinis žmogus sugeba aukotis, sugeba mirti užtėvynę ir kitų laimę. S.Nėris, kaip ir daugelis to meto tarybinių poetų, grįžo prieišmėgintų senųjų klasikinių žanrų – baladės, elegijos, dainos, lyriniolaiško, odės. Poetė sukūrė ne tik herojiško pataro baladžių, dainų, bet irmeilės, išsiskyrimo elegijų, kuriuos iki ašarų jaudino ilgesio skausmu;tylia svajone greičiau pamatyti paliktą tėvynę ir artimus žmones. S.Nėrieselegijų lyrinis subjektas arba lyrinis personažas, išreikšdamas praradimo,netekimo širdgėlą dėl žuvusiųjų draugų ar kenčiančių artimųjų – mylimosžmonos, motinos, sesers, – priešų naikinamas tėvynės, išsakė bendrus visosliaudies jausmus. Romantinėse elegijose apskritai mąstoma ir kalbama apie liūdesį ir jopriežastis: pavaizduota meilė pilna nuoskaudos, kentėjimo, ilgesio,vienatvės, katastrofos nuojauta. Jos lyrikoje, karo metais dominuojaherojinė arba patriotinė elegija, kurioje apmąstomas herojiškaspasiaukojimas, sąmoningas pasiryžimas be baimės sutikti mirtį. Kaipliaudies dainoje, taip ir S.Nėries kūryboje dažnai kalba lyriniaipersonažai; brolis, seselė, motina, partizanas, karys. Poetės baladės remiasi folklorinių baladžių tradicija ir yra lyrinės.’’Motulė’’ – viena iš būdingiausių herojinių baladžių. Šios baladės poetikaartima liaudies dainoms, todėl veikėjų ir veiksmo apibūdinimas taip patprimena tautosakinius žanrus: auksinės rankos, sidabrinė kulka, baltikauleliai, balta kakta. Iš gausios Didžiojo Tėvynės karo S.Nėries lyrikos galima išskisti irdainų žanrą. Ji parašė iškilmingą ir jaudinančiai skambančią dainą“Kareivio motina”. Herojinės dainos ritmu parašyta viena iš nuostabiausiųdainų “Sesuo žydroji – Vilija” – išreiškė nugalėtojų triumfą, sugrįžimodžiaugsmą, gyvybės, taikos pergalę. S.Nėris atliko ne mažesnį žygį už karo herojus – ji atidavė visą savotalento jėgą, aukojo visą save, savo širdį, kad tik būtų pasiektapergalė.Poetė puikiai apdainavo gyvenimo džiaugsmą ir grožį, meilę irpoeziją, švelniausių žmogaus jausmų turiningumą ir patrauklumą.Grubus iržiaurus karo veidas ja bjaurus, atstumiantis. Pačiais sunkiausiais gyvenimomėnesiais poetė jau dainavo apie sugrįžimą į Lietuvą, apie pergalę.Sugrįžusi pamatė tikrai nelinksmų vaizdų. Miestai sugriauti, žmonėsfiziškai ir dvasiškai iškankinti, kiti okupantų demoralizuoti. S.Nėrissugrįžusi į Lietuvą nenuleido rankų dėl nelengvų gyvenimo sąlygų, todėlturėjo gyventi neapšildomame bute. Vos tik nuaidėjo karo pabaigos saliutai,ji buvo parblokšta nepagydomos ligos. Sveikinantis karo pabaigą eilėraštis”Būk sveikas!” buvo paskutinis. Salomėja Nėris mirė 1945 metais liepos 7 dieną Maskvoje. PalaidotaKaune, Valstybinio istorinio muziejaus sodelyje. Mirė, sulaukus vos 40metų, nebemačiusi, kaip pražydo taikos žiedai. Ji liko mums visada jauna iramžinai gyvenanti tarp mūsų. Jos vardu pavadintos mokyklos ir gatvės. Joseilėraščius skaito, atmintinai mokosi ir dainuoja visa Lietuva. S.Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Jau po mirtiesjos kūryba buvo pažymėta Valstybine premija, o už nuopelnus tarybineiliteratūrai jai suteiktas Lietuvos liaudies poetės garbės vardas.Naudota literatūra:V.Areška. Salomėja Nėris.
Turinys 1.”Aš myliu savo kelią” … 2.”Upė šaltuonėlė – mano Širvinta” 3.”Poetinio kelio pradžia 4.”Eisiu nelaimingų širdžių gydyti” … 5.”Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!” 6.”Audrom apjuosim žemę” 7.”Saulėtų krantų pasigedo širdis” 8.”Vėjas naujų dienų” 9.”Lietuva-skambės tautų brolijoj” …10.”Kulkoms švilpiant”11.”Būk sveikas, o pavasari taikos!”