KAUNO RADVILĖNŲ VIDURINĖ MOKYKLA______________________________________________________
„Salomėja Nėris“
Lietuvių kalbos referatas
atliko: 12b klasės mokinė Miglė Mickutė
Kaunas, 2002 T u r i n y s
Biografija……………………………………………………………………. 3
Kūryba……………………………………………………………………….. 6
Svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos………………………. 9
Eilėraščio analizė…………………………………………………………. 10
Literatūra…………………………………………………………………… 11
Biografija
Didžiausi lietuvių poezijos pasiekimai paprastai siejami su Salomėjos Nėries vardu. „mes iš tikrųjų nežinome kito poeto, kuris būtų taip arti mūsų, kuris visa laiką būtų su mumis, – rašo Just. Marcinkevičius. – tartum diemedis po kiekvieno lietuvio langu, įauges į mūsų širdis, į nacionalinės patirties klodus, šaknimis apglėbęs amžinuosius gėrio ir grožio įdealus, o viršūnėse linguojantis laimės ir džiaugsmo troškimą. Todėl ir vadiname ją lakštingala, arba kaip seserį Salomėja,“ Anksti susiejusi savo likimą su antifašistiniu ir pažangiuoju lietuvių literatūros sparnu, poetė nepaprastai jautriai apdainavo didžiuosius įvykius lietuvių tautos gyvenime – socializmo formafimosipradžią ir didįjį tėvynės karą. Socialistinio realizmo principus ji sulydi su nacionalinės lyrikos tradicijomis. Muzikalus lyrizmas jos kūryboje derinosi su kovotojos ištvermingumu ir vitališka ekspresija. Lemiamas istorijos momentas trapi lyrikė mokėjo prabilti tribūno balsu. Rašytojos Salomėjos Nėries tikrasis vardas buvo Salomėja Bačinskaitė – Bučienė. Ji gimė 1904 11 17 Vilkaviškio rajone, Kiršų kaime. 1911 m.pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės gimnazijos antrą klasę. 1921-22 m., mokydamasi Vilkaviškio gimnazijos vyresnėse klasėse, Salomėja Nėris bendradarbiavo šapirografuotame laikrastyje „Ateities žiedai“. Ten ji spausdinamus savo eilėraščius pasirašinėdavo slapyvardžiais Jūratė ir Liūdytė. Tuo metu ji mokėsi skambinti mandolina rojaliu, svajojo būti dainininke. 1920 ar 1921 m. birželio mėnesio pabaigoje Salomėja, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į Palangą ir pirmą kartą pamatė jūrą, kuri padarė jai didžiulį įspūdį. 1923 m.lapkričio mėnesį Nėris išspaudino pirmąjį savo eilėraštį periodinėje spaudoje. Nuo to laiko, o ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje. 1924-28 m. ji studijavo Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete (lietuvių literatūros istoriją, vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogikos specialybes). 1927 m. pavasarį dar būdama studentė, išleido savo pirmajį eilėraščių rinkinį – „Anksti rytą“. Tais pačiais metais išleistas antrasis, stereotipinis, rinkinio leidimas. Tų pačių metų vasarą Salomėja Nėris išvyko į Palangą atostogauti. O jau 1928 m. vasarą rašytoja pirmą kartą keliavo po Vakarų Europa – aplankė Vokietiją bei šveicariją. 1928 m. Salomėja Nėris persikėlė į Lazdijus: nuo 1928 m. rugsėjo mėnesio 1d. Švietimo ministerijos ji buvo paskirta Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis.
Gyvendama Lazdijuose, Salomėja dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas. Nuo 1930 m.rugpjūčio 1d. Švietimo ministro įsakymu ji laikoma seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 liepos 3d., „ mokytojųcenzotikrinimo komisija“ pripažino Salomėjai Nėriai aukštesniosios mokytojos cardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų. 1929 m. birželio mėnesio paskutinėmis dienomis Nėris išvažiavo į Vieną.Gyvendama Vienoje, Salomėja gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 metais. 1930 m. vasarą Salomėja trečia kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931-34 Salomėja Nėris, gyvendama Kaune, niekur nedirbo ir sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atsikormis knygomis. 1934 m. išleista Salomėjos Neriės versta A. Kuprino „Sulaminta“, vėliau išėjo pasakų rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse.Tais pačiais metais rašytoja persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo 1934 rugsėjo 15 d. Švietimo ministro įsakymu ji buvo paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, Salomėja Nėris vadovavo meno kuopai, padėdavo ruošti literatūrinius vakarus, apie 1935 ar 1936 metus laisvai išvertė saviveiklos reikalams lenkų rašytojo J. Kraševskio „Vitolio raudos“ ištraukas. Panevėžy rašytoja artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte – Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Boču. 1935 m. pradžioje Nėris išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – „Per lūžtantį ledą“.Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. 1936 kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos-realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kuriuo metu Salomėja Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius. 1936 m. Salomėja Nėris gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį peotė išleido verstą V. Korenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugėjo mėnesio pabaigoje Salomėja Nėris išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalba. 1936 gruodzžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Neries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės. 1937 m. gyvendama Paryžiuje, rašytoja rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius to miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus.Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno, kur su šeima įsikūrė savo namuose. 1937-jų rudenį Salomėja Nėris savo prašymu buvo atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje. Ten dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23d. Salomėja pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko-Balandžio vardą. 1938 m. pirmoje pusėje Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m.Valztybinę literatūros premiją. 1938 sausio 13d. Lietuvos rašytoju draugija Kaune. Valstybės teatre, surengėliteratūros šventę, kurios metu rašytojai buvo įteikta 19378 m. Valstybinė premija už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“. 1939 liepos 5d. Ji su mokytoju istorikų būreliu iškeliauja į ekskursiją po lenkų ponų okupuotą Vilniaus kraštą. Aplankė suvalkus, Seinus, Augustavą, Gardiną, Lydą, Naugarduką, Svitezio ežerą, Zietelą, Vilnių, Verkius, Krėvą, Ašmeną, Naručio ežerą, Švenčionis, Adutiškį ir kitus miestus, apžiūrėjo Gardino, Lydos pilių griuvėsius. Vėliau nuvyko į Naugarduką ir prie Svitezio ežero; ten apžiūrėjo vietas, susijusiassu poeto Adomo Mickevičiaus biografija. Liepos 9d., atvažiavusi į Vilnių, aplankė istorinius Vilniaus paminklus, senajį Vilnių, garlaiviu buvo nuplaukusi į Verkius. Salomėja NėrisVilniuje susitiko su Vilniaus rašytojais ir visuomenės veikėjais. 1939 m. buvo išleistas jos eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 kovo 27d. Maskvoje, Vakarų Meno mūziejaus, rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir Salomėjos Nėries kūriniai. 1940 spalio mėnesįbuvo išleista rašytojos tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“, parašyta 1937-1940 m., kuriai Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 metų premiją už geriausią veikalą, populiarinantį lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką. 1940 metų pabaigoje Salomėja Nėris parašė ir išspausdino periodikoje poemą „Keturi“, vėliau dar išleido poemą „Našlaitė“. Tuo metu pradėjo eitiliteratūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijaipriklausė ir Salomėja. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pirmajame ketvirtyje rašytoja išleido savo poezijos „ Rinktinę“, pradėta ruošti 1939 metais. 1941 birželio 22d. Hitlerinei Vokietijai klastingai užpuolus Lietuvą, Salomėja su sūnumi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Luki, Rževą išvyko į Tarybų Sąjungos gilumą. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo poetė, buvo subomborduotas. Bombordavimo metu žuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim. 1941 birželio paskutinėmis dienomis Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama, ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba. 1941 liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Dyvendama Penzoje, poetė parašė eilėraščius „Sakalai broleliai“, „Tėvynė“, „Kareivio motina“, „Partizanai miškuose“ ir kitus. Ji aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venslova. Gruodžio 10d. iš Pen švažiavo į Ufą. Kiek laiko pagyvenusi „Baškirijos“ viešbutyje, ji įsikūrė Mendeliejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai dažnai pradedami pradedami skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu. 1942 birželio viduryje poetė išvažiavo iš Ufos į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per Maskvos radiją. Rugsėjo mėnesį Salomėja Nėris kartu su kitais lietuvių rašytojais dalyvavo Lietuviškajai divizijai ruošiamuose literatūros vakaruose, skaitė savo eilėraščius, aplankė Levo Tolstojaus gimtinę Jasnąją Polianą.Gruodžio 6d. Maskvoje įvyko 2-asis lietuvių tautos atstovų mitingas, kuriame kalba sakė Salomėja Nėris. Kalba buvo skaityta per Maskvos radiją lietuviams skirtos dieninės laidos metu 1942 gruodžio 8d. Mitingas priėmė kreipimąsi į lietuvių tautą, kurį, be kitų, pasirašė ir Nėris. 1943 vasarąpoetė ilsėjosi lietuvių kovotojų namuose Maskvos srityje, netoli Voskresensko, ir ruošė spaudai eilėraščių rinkinį „Dainuok, širdie, gyvenimą“. 1943 viduryje išleistas Salomėjos Nėries poezijos rinkinys rusų kalba, išverstas M. Petrovych. 1943 paskutiniame ketvirtyje LTSR Valstybinė leidykla Maskvoje išleido Salomėjos eilėraščių rinkinį „Fainuok, širdie, gyvenimą“. 1944 rugsėjo 30d. Vakare rašytoja grįžo iš Maskvos į Kauną ir apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė i butą Dainavos gatvėje. 1944 rudenį Salomėja Nėris lankėsi savo tėviškėje. O 1945 sausio 30d. Kaune kino „Forum“ salėje įvyko antras rašytojų literatūroskaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius. 1945 vasario 11d. Vilniaus lėlių teatre įvyko spektaklio inscenizacijos pagal Salomėjos Nėries poemą „Eglė žalčių karalienė“ premjera. 1945 birželio 8d. Susirgusi poetė buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę.Birželio pabaigoje išleistas paskutinis rašytojos Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinys- „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, poetei prašant buvo ayneštas jai į ligoninę. 1945 liepos 7d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8d. Jos palaikai buvo parvešti į Kauną. Liepos 9d. Įvyko Salomėjos Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota kariškai – Istorinio muziejaus sodelyje. Liepos pabaigoje tuometinė liaudies Komisarų Taryba poetės atminimo įamžinimui nutarė:ü Pastatyti Vilniuje Salomėjos Nėries paminklinį biustą.ü Pavadinti Kaune gatvę Salomėjos Nėries vardu.ü Pavesti Valstybinei grožinei literatūros leidyklai išleisti 1945-46 m. pilną Salomėjos Nėries raštų rinkinį.
ü Pavadinti mergaičių gimnaziją Vilniuje Salomėjos Nėries vardu.ü Paskirti Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos – filosofijos fakultete Salomėjos Nėries 400 rb. stipendiją.1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines.
Kūryba
Salomėja Nėris – viena talentingiausių lietuvių poečių. Ji – mūsų tautos lakštingala! S.Nėries kūryba – tai savotiškas lyrizmo simbolis lietuvių literatūroje. Jau pirmaisiais savo eilėraščių rinkiniais ji nusipelnė subtiliausios lietuvių lyrikės vardą. S.Nėries poeziją galima pavadinti daina. Žinoti jos gyvenimo kelią turėtų būti kiekvieno, besidominčio jos kūryba, savigarbos reikalas. Taigi pasekime poetės likimo pėdsakais.Poetės eilėraštis – paprastas iki graudumo, tikras, kaip atodūsis – tapo lyrinio eilėraščio modeliu audringose lietuvių poetinės kultūros pervartose.Salomėjos Nėries talentas – reto lyrinio grynumo – įtikino ir patraukė visus, kurie sekė lietuvių literatūrą užsienio šalyse.
„Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu“ – rašė Salomėja Nėris dienoraštyje 1935 m. rudenį.Kas atrodė neįmanoma poetei, nesudarė jokių sunkumų kritikai. Be didelių svyravymų S.Nėris buvo priskirta realizmui, kur atsidūrė greta K. Donelaičio ir Žemaitės. Čia buvo jai šalta ir nejauku, kaip ne to lizdo paukštei. Čia nebuvo vietos jos trapiai jausmo pasakai, švelniam svajonės skrydžiui, ugningam troškimų maksimalizmui.S.Nėries lyrika priklauso taip pat romantiniam lietuvių meno poliui, kuris nuo XIX a. vidurio formavosi iš maištingo nepasitenkinimo vergiška lietuvių tautos padėtimi, užsnūdusių piliakalnių elegijos, ieškojimo paslaptingo „Tautos dvasios“ balso.Įvairią jauseną ir mąstyseną literatūroje lemia ne tik socialinė ir kultūrinė aplinka, bet ir psichinė kūrėjo prigimtis.Salomėjai buvo dešimt metų , kai tėviškę pravijo Pirmojo pasaulinio karo liepsna. Kur tik ji bėgo su tėvais, visur, nuo Alvito, kur ji mažiukė kuldendavo į pradžios mokyklą,iki pat Virbalio, griaudėjo patrankos, degė namai, gulėjo lavonų krūvos. „… mano vaikystę suvažinėjo sunkios ir ilgos kareivių gurguolės, ją sutrypė milžiniškų belgų arklių, traukiančių baisiasarmotas, kanopos“, – rašė poetė. Į mergaitės sąmonę įsismelkė išgąstis ir mirties baimė, kuri jau niekados neišnyko („apsižerges šuo parvilko būdon kareivio batą, pro atirusio bado plyšį matėm purviną kojos pėdą“). Gležną psichiką užgulė depresija, netikrumas, melancholija. „Tapau maža pesimistė“,- rašė poetė autobiografijoje.
Jei poetas romantikas išsiskiria padidintu pojūčių jautrumu, tai S.Nėris viso to turėjo su kaupu. Ją vadindavo mimoza. Nuo menkiausio prisilietimo susigūždavo ir užsidarydavo savyje.Taisingumą ir grožį, platesnius žmogiškumo aspektus ir dvasinių interesų sritį poetė atskyrė nuo pilkos apsnūdusios, kasdienybės rutinoje sustingusios provincinės aplinkos, perkėlė anapusregimos tikrovės, pavertė tolimais nepasiekiamoje aukštybėje spindinčiais ir viliojančiais idealais.Jos akyse pasaulis suskilo į du nesutaikomus gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo ašigalius. Ji matė tik žvaigždes arba purvą, tik tobulybę arba niekšybę, tik palaimą arba kančią. Tarp šitų būties priešingybių neegzistavo jai jokių gijų ar perėjimo tiltų, o žioravo neperžiangiama praraja.Svarbiausia Salomėjos idealistinio pasaulėvaizdžio atrama buvo religija. Viso to, kas idealu, absoliučiai teisinga, nepaprasta ir gražu, ji ieškojo santykyje su „anuo anžinuoju Rytu“, kuris nepriklauso šiam gyvenimui.Atsiskyrimas nuo kasdienybės, nutolimas nuo aplinkos, savęs ir visuomenės supriešinimas – šitie būdingi romantinio pasaulėvaizdžio kontūrai tapo ankstyvųjų poetės eilėraščių pagrindu.Idealistinės poetės pasaulėžiūra, kuria rėmėsi ankstyvoji jos lyrika, be religijos neturėjo rimtesnių filosofijos pagrindų. Salomėja nebuvo idėjos dogmatikė arišdžiūvusi intelektualistė. Ji nesidomėjo abstrakcijomis, nemokėjo teorizuopti, dėstyti savo minčių griežtomis logiškomis formomis.Poetė blaškėsi tarp savo idealų dangaus ir realios žemės bei žmogiškos prigimties, nerasdama nei išeities, nei vidinės harmonijos, kaip blaškėsi ir visa to meto Europos filosofinė mintis, svyruodama tarp grynojo idealizmo ir materializmo.Neoromantizmas S.Nėriai, kaip ir daugeliui ano meto jaunų poetų, iškilo kaip pati lietuviškiausia ir autoritetingiausia poetinė mokykla. Tiesiog vidinis vienišos idealistės, gležnos svajotojos balsas vedė į neoromantizmą.Į ankstyvąją Salomėjos lyriką, kurios tik nedidelė dalis pasirodė „Ateities“ degančio patriotizmo atšvaitaiKurdama S.Nėris norėjo stebėti savo pačios vidinį gyvenimą, jo siekimais, nuotaikomis ir spalvomis maitinti savo lyriką. Poetės eilėraščiai ištirpstančiais vaizdo kontūrais, pakiliu ir kontrastiškai lūžtančiu emociniu tonu buvo artimi B.Sruogai. Tarpais S.Nėris atvirai kartojo ir V.Mykolaičio-Putino simbolistinę poetiką, nors jai buvo svetimi vidinis dvylipumas ir kritiška refleksija savo pačios atžvilgiu.Poetinio suvokimo miglotumas, išblukusios daiktų formos ir spalvos, tarsi švysančios pro rasotą stiklą, patetiškas kalbos tonas, sukietėję simbolistiniai įvaizdžiai ir formulės sudarė tą abstraktujį S. Neriės ankstyvosios lyrikos klodą, pro kurį nepajėgė prasimušti jos natūrali emocija, subtilus paprastumas ir konkretumas.Salomėjai kūryba – ne materialinės tikrovės atspindėjimo aktas, o svajonės skrydis, pasakos lūkestis, džiaugsminga nuostaba. Ji iš karto pasirinko poezijos objektu antrąją tikrovę, tariant J.V. Gėtės žodžiais, kurią sudaro žmogaus jausmai, mintys ,svajonės.Svajonė perkėlė S Nėrį į pasaulį, kur nebeveikė kasdienybės įstatymai. Čia atrodė viskas kitaip – daiktuose glūdėjo paslaptys, medžius ir gėles palietė burtai, gamta garsiai kalbėjosi su žmogumi:Man pasakas sekė rausvi vakaraiLaibi kiparisai, balti jovarai.Poetė supasakino pasaulį, savo jausmus ir įspudžius, ji kūrė savotišką jausmo pasaką, pilną pašėlusio lakumo. Jausmui atsiveria nuostabių galimybių ir nesibaigiančios tolumos perpektyva. Išgyvenimas išauga iš koki nors ypatingo vidinio įvikio, kurį lėmė svajonė. Visa tai suteikdavo poetės emocijoms neužbaigtumo ir lengvumo:Mums vėjai laisvės dainą suokia;Laisviems nerūpi niekasVai, kas primins tau mano juoką,Kai vasara prabėgs?Subrendusi S. Nėris ėmė ieškoti būties papildymų ne atskirame pasakos krašte, o žemėje. Poetė žiūrėjo į pasaulį su nuostata, kupina rimties ir svajonės. Šituo žvilgsniu ji buvo ir tebėra savita lietuvių lyrikoje.Mirties motyvas poetės lyrikoje-savotiškas ultimatumas pasauliui, pilnas įniršio, paniekos ir nepasitenkinimo.Vėlesnėje kūryboje S.Nėris trokšta žūt būt suskaldyti ankstesnį kevalą, ištrūkti iš melancholiškos svajotojos ir idealistės rėmų, iš esmės pakeisti savo gyvenimo ir kūrybos kelią. Ji ryžosi nuplėštinuo savo lyrikos romantikos šydą. Poetė sugriovė ramaus pasaulio modelį ir atvėrė po įprastu daiktų paviršiumi glūdinčias audringas kaitos sroves, kurios pagavo poetę savo veržlumu:Gyvenimas mūsų- amžinas viesulas,Pašėlęs elektros likimas.Ji iškėlė stebuklingos ateities viziją, kuri užvaldė poetės protą labiau nei reali dabartis.Džiaugsmas ir depresija, iliuzija ir atsibudimas, šviesus regėjimas ir tamsuma – tokiais dramatiškais kontrastais plazda ilgesio jausmas S.Nėries lyrikoje.Nuo svyravimų tarp „būti“ ir „nebūti“ poetės lyrikos graudesys pasidarė dar gailesnis, bet niūrumui ir tamsa ji nepasidavė. Salomėjiškame graudesy tebegyvavo visa, kas žmpgui brangu, miela ir būtina, kaip poetinė iliuzija kuri užgęsta ir vėl išbunda, kaip galimybė, visiškai artima, o kartu neįmanoma.Neužbaigtai ir besikeičiančiai tikrovei išreikšti geriausiai tiko impresionistiniai spalvų deriniai, staigūs peršokimai, trūkčiojanti frazė, fragmentiška kompozicija. Ši technika, seniai S.Nėries atrasta, dabar buvo giliausiai pateisinta psichologiškai ir ir ištobilinta virtuoziškai.Salomėjiškas peizažas – tai giesmė ir drama. Toks yra eilėraštis „Lietuvai“, kuriame poetė išreiškia ne tik karo meto žmogaus ilgesį, meilę ir kančią, bet sukūrė amžiną tėvynės jausmo simbolį. Tai pats gražiausias kūrinys apie Lietuvą, pasirodęs po Maironio.Poezijoje išliko gyvas žmogiškumo klodas, nes jokios formulės negalėjo nutildyti tėviškės ilgesio, išsiskyrimo kančios, ligi pat šaknų sukrėsto žmogaus jautrumo. S.Nėris žengė iš esmės psichologinės lyrikos keliu.Pagrindiniai lyrikos vaizdų fondai glūdėjo kaimo tikrovėjeir gamtoje. Poetės lyrikoje gamtos vaizdas pasidarė universalus – juo buvo galima išreikšti viską.Iš gamtos vaizdų, užpildytų subtiliausiais emociniais niuansais, S.Nėris susikūrė savo švelnujį stilių- tylių atsidūsėjimų ir sušukimų, trapios intonacijos ir plevenančio žodžio stilių. Tokie atviri jausminiai akcentai, gležnas tonas, perregimas vaizdo skaidrumas ir lengvumas, vientisa strofos melodija, lūžtanti į trumpas sintaksines atkarpas, tapo poetės lyrikos stilistine norma. Viena pagrindinių nacionalinių stiliaus ištakų S.Nėriai buvo tautosaka. Jos poetinė sistema liko visiškai individuali, nepajungta folklorinės tradicijos reglamentacijai, kaip L.Giros „Dul dul dūdelė“ eilėraščiai, o laisvai priartėjanti prie liaudies dainos arba nutolstanti, gyventi savo pačios vidiniais įstatymais. S.Nėries eilėraštyje liaudies daina atskamba iš potekstės kaip švelnus prisiminimas, paliko krašto vizija, vaikystėje girdėtą melodiją, sudaryta tolumoje dunkstantį tautos būties foną,kuriame poetė braižo savo individualių išgyvenimų piešinius. Į savo individualią politiką S.Nėris perkelia ir deminutyvus, pati pastoviausią dainų stilistikos atributą. Deminutyvai, labai santūriai ir išradingai vartojami, poetės poetiniam tekstui kaip ir liaudies dainai „sunkiai apčiuopiamu ir konkretizuojamugrakštumo, meniško naivumo, švelnumo bei lengvumo“Motina – vaikas – vyras – tai pagrindinis lyrinio vyksmo laukas, kuriame poetė išgyvena tiek savo asmeninę, tiek tautos tragediją. Šitos pirmutinės liaudiško pasaulėvaizdžio linijos nubrėžė S.Nėriai žmogaus būties ribas ir prasmę. Kiti du šio pasaulėvaizdžioleitmotyvai – saulė ir žemė – nustatė žmogiškos būties vietą visatoje. Saulė liko poetei tokia pati šilumos davėja, gera žmogaus motina, vienintelė didžiausia visatos galia, kaip ir liaudis sainų kūrėjams.Žemė S.Nėriai buvo maitintoja, su kuria kalbama pačiais švelniausiais valstietiškos meilės žodžiais. Tai gyvybės versmė ir jos saugotoja. Vienintelis žmogaos egzistencijos lopšys, kur prasideda ir baigiasi gyvenimas.Poetės sukurtas dainiškas lyrikos stilius – labai skambus, plastiškas ir grakštus, pagrįstas tolimais liaudies dainų įvaizdžių, motyvų, kalbos ir melodingumo, – užbaigė ištisą lietuvių poezijos raidos etapą.Jos kūryba atskleidė lietuvių skaitytojui lyrizmo fenomeną, atsiradusį amžių glūdumoje kartu su pirmykščio žmogaus daina ir rašytinės poezijos užuomazgomis.Anksčiau ar vėliau Salomėjos Nėries žvaigždė turės pakilti į pasaulinės lyrikos horizontą.Svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos
1904 m. lapkričio 17 d. Gimė Kiršų kaime, Alvito vls., Vilkaviškio aps.1919 – 1924 m. mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje.1921 m. „Ateities“ žurn. Nr. 12 išspausdintas eilėraštis „Debesys vaiduokliai“.1924 – 1928 m. studijavo Kauno un-to Teologijos-filosofijos fak. Lietuvių literatūrą, vokiečių k. ir literatūrą, pedagogiką. Klausė S.Salkauskio, V.Mykolaičio, J.Balčikonio, J.Ereto, J.Herbačiausko, A.Aleknos, M.Reinio paskaitų.1926 m. rudenį įstojo į „Šatrijos“ meno draugiją.1927 m. išėjo pirmasis eilėraščių rin. „Anksti rytą“, išleistas „Ateities“ žurn. lėšomis.1928 – 1931 m. mokytijavo Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje, dėstė vokiečių kalbą.1928 – 1932 m. lankėsi Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Švedijoje.1929 m. vasarą gilino vokiečių k. žinias Vienos un-to kursuose užsieniečiams.1930 m. Švietimo ministerijos mokytojų cenzo tikrinimo komisija suteikė aukštesniosios m-klos mokytojos vardą.1931 m. „Sakalo“ leidykla išleido antrąjį eilėraščių rink. „Pėdos smėly“ 1000 egz. tiražu.1931 m. žurn. „Trečias frontas“ Nr. 5 paskelbtas antiburžuazinio turinio pareiškimas ir eilėraščiai.1931 m. vasarą persikėlė į Kauną, redagavo un-to Humanitarinių mokslo fak-to leidžiamus tautosakos rinkinius, vertė iš vokiečių k. prozos kūrinius Kazimiero draugijos knygų leidyklai.1934 – 1936 m. mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, dėstė lietuvių k. ir literatūrą.1935 m. išėjo trečias eilėraščių rink. „Per lūžtantį ledą“, išleistas „Sakalo“ 700 egz. tiražu.
1936 m.gruodžio 12d. Paryžiaus merijoje susituokė su skulptorium B.Buču.1937 m. rudenį įsikūrė Palemone. Ligi 1940m. vasarosdirbo lietuvių k. ir literatūros mokytoja Kauno 3 gimnazijoje.1938 m.“Sakalas“ 1300 egz. tiražu išleido eilėraščių rink. „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį autorei paskirta valstybinė lietuvos premija (5000litų).1940 m. rugpjūčio 3d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje skaitė „Poemos apie Staliną“ ištrauką.1940 m. išleistas poemos „Eglė žalčių karalienė“ ir „Našlaitė“ (10000 egz.).1941 m. sausio 12 d.išrinkta TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate 1941 m. birželio 22 prasidėjus karui, pasitraukė į Daugpilį, vėliau į Maskvą, Penzą ir ufą. Nuo 1942 vasaros gyveno Maskvoje.1943 m.Maskvoje išėjo eilėraščių rink. „Dainuok, širdie, gyvenimą“ 3100egz. tiražu.1944 m. rugsėjo 30d. Grįžo į Lietuvą.1945 m. birželio mėn. Išėjo paskutinysis eilėraščių rink. „ Lakštingala negali čiulbėti“ 10000egz. tiražu.1945 m. liepos 7d. Mirė Maskvoje, Kremliaus ligoninėje. Liepos 9d. Palaidota Kauno istorijos muziejaus sodelyje.Eilėraščio “Dainuok,širdie,gyvenimą” analizė1943m.Maskvoje buvo išleistas S.Nėries eilėraščių rinkinys ‘Dainuok,širdie,gyvenimą’.Mano manymu,šiuose eilėraščiuose yra išsakyta tai,kas yra svarbu žmogui,kasdien žiūrinčiam mirčiai į akis.Pagrindinis viso rinkinio eilėraštis yra ‘Dainuok,širdie,gyvenimą ‘.Jau pavadinimas – raktas į viso kūrinio prasmės suvokimą.Eilėraštis gimė,susimaišius išgyventiems karo įvykiams su Tėvynės ilgesiu.Jis tarsi neturi pradžios,yra tos pačios nuotaikos tąsa,o kartu ir priešprieša.Poetė atveria savo širdį ,išlieja susikaupusius jausmus:liūdesį,džiaugsmą.Išgirstame kreipinį,kuriuo pasakoma,kad bus kalbama apie jausmus,kurie žinomi ir suprantami tik pačiam lyriniam subjektui:Dainuok,širdie,gyvenimą…Tai ir liepimas ,ir reikalavimas,kuris susiformuoja tarsi ant ribos.Iš vienos pusės rūstūs laiko reikalavimai poezijai,o iš kitos labai asmeniškas,iškentėtas ir subrandintas įsakymas sau.Lyrinio herojaus jausmai tikri,nepameluoti,be abejo,išgyventi,patirti.Žodis “gyvenimas”simbolizuoja poetės patirtį.Širdis turi prabilti kitaip,kitu balsu,tvirčiau.”Dainuok,širdie,gyvenimą” lyrinio subjekto kalbėjimas yra įsakmus vidinis liepimas,įmanomas tik valingiems žmonėms.Prisiminkime,kad pati S.Nėris trapi,pažeidžiama,bet kartu ir ryžtinga .Čia kalbama apie gimtąją žemę,nes gimtinės vaizdas jaukus ir šviesus.’Padangę saulėtą ir gryną ir smėlio taką per pušyną’Atrodo,eilėraštis karo tema,bet ,mano galva,čia kalbama ne apie mirtį,o apie gyvenimą “be švininio turinio”,ir apie “gyvenimą sugriautą,gyvenimą sudegintą” .Poetės atvirumas sugriauto gyvenimo nevilčiai yra toks stiprus,kad jis neviltį įveikia:
Apie galingą karo sriautąDainuok,širdie,neragintą,Apie gyvenimą sugriautą,Gyvenimą sudegintą.Metaforos “gyvenimo sugriautas,sudegintas” rodo karo nepataisomą žalą.Poetė supranta,kad ji gali kovoti tik stipriu poetiniu žodžiu,kuris ragina kovoti :Tegu plieniniai keršto žodžiaiStrėlėm užnuodytom sušvilpia!Paskutinėje strofoje lyrinio herojaus širdis privalo dainuoti.Toks jos ginklas:Jeigu nutilsi-tapsi akmeniu,Tave sumindys priešo kojos.Visas kūrinys labai retoriškas.Dėl to ,kad vartojama liepiamoji nuosaka žodis “dainuok” kartojamas kiekviename posme,išskyrus šeštąjį posmą.Tačiau šiame posme atsiranda “tegu skrodžia,tegu sušvilpia,tesmaugia”.Retoriškumo įspūdį sustiprina skyrybos ženklai:brūkšniai ir šauktukai.Neįprasta poetės leksika :kulkosvaidžiai,gaubicos.Aš čia girdžiu rūsčią metalo gaidą,nes labai išsiskiria priebalsių v,dž,b,g skambėjimas.Eilėraščio kompozicija yra labai tiksli : pirmosios trys strofos –lygiagrečios,nes antroji praplečia pirmąją-pirmąsias antrosios frazes.Trečiojoje strofoje surandame antitezę:karas-gyvenimo priešybė.Ketvirtojoje strofoje pasiekiama kulminacija-aukščiausia įtampa.Eilėraštis baigiamas apibendrinimu .Daugiau poetė pasakyti šiuo eilėraščiu negalėjo.Ji teigte teigia ,kad daina ir poezija –vienintelė poeto galimybė.Tai priesakas sau ir kitiems,tai tikėjimas gyvenimu ir gyvenimo pergale prieš karą.Visa eilėraščio kalba paklūsta gramatikos normoms .Nėris aiškiai išsako lyrinio “aš” būsenas ,atskleidžia turinio niuansus.Perskaitęs šį eilėraštį ,aš supratau poetės vidinį herojizmą,padėjusį įveikti liūdesį,nostalgiją ir prabilti tvirtu poetiniu žodžiu.L i t e r a t ū r a
1. Lietuvių Mokslų Akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas. Lietuvių literatūros institutas II. 1982 – Vaga, Vilnius.2. Vytautas Kubilius. Salomėjos Nėries lyrika. 1989 – Vaga, Vilnius.3. Viktoras Alekna. Salomėja. 1996 – Dienividis.
4. Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries Ruduo. 1995 – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.5. Salomėja Nėris. ”Raštai“, trys tomai. 1957.6. Tarybų lietuvos enciklopedija, III tomas. 1987. 7. Lietuvių literatūros skaitiniai (1900 – 1940), II dalis. 1996.