Salomėja Nėris

Salomėja Nėris
(1904-1945; tikr. Bačinskaitė-Bučienė)
Dramatiškų vidinių lūžių poetė, sukūrusi sugestyvios potekstės ir trapaus melodinio virpesio eilėraštį, kuriam keletą dešimtmečių teko reprezentuoti prieškario poetinę kultūrą (išėmus iš bibliotekų A.Miškinio, J.Aisčio, B.Brazdžionio knygas) ir legalizuoti jos tąsą sovietinėje Lietuvoje. Vienintelė iš neoromantikų, ateitininkė ir „Šatrijos” auklėtinė, sukilo prieš valstybiškai nusistovėjusių vertybių skalę (Tėvynė + Dievas), ieškodama išganingų pasaulio raidos perspektyvų socializmo teorijoje ir praktikoje. Talentingiausią XX a. lietuvių poetė pateko į žiaurias istorijos peripetijas, įstūmusias ją į žūtbūtinius apsisprendimus (arba tauta, arba socializmas), į didžiules psichologines įtampas, kurios neeleido atslūgti jos kūrybiniam potencialui, o plėtė jį naujomis kryptimis.
Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete germanistikos ir lituanistikos studijas, Nėris mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbų kursuose Vienoje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Trečiame fronte” 1931 m. vertė religinio turinio beletristiką Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, skaitė pagal V.Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną” ištrauką. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Sovietiniai bombonešiai, atskridę ligi hitlerininkų okkupuotos Lietuvos, barstė atsišaukimus su jos eilėraščių tekstais.
„Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu”, – rašė Nėris 1935 m. Pirmuose lyrikos rinkiniuose Anksti rytą (1927), Pėdos smėly (1931) vyravo romantinis pasaulėvaizdis – kaip priešprieša kasdienybei keliama svajonė, meilės jausmas, tobulesnio gyvenimo ilgesys. Jos ankstyvuosiuose ei

ilėraščiuose „sukasi, pinasi sutemų pasakos”, kaip ir B.Sruogos lyrikoje („Supasi, supasi lapai nubudinti”), o iš sutemų ateina viešnia žydrais sparnais, „žemės aistrų žibintus užgesinus”, kaip ir V.Mykolaičio-Putino knygoje „Tarp dviejų aušrų”. Tai perdėm pasakiškas gamtovaizdis: čia tebeskraido „tylios fėjos” ir „baltos laumės”, tebešūkauja „mėlyni šešėliai” ir tebegaudžia „prieblandos trimitai”. Atėję iš anapus realumo ribos, šitie bekūniai pavidalai ketina pranešti kažką svarbaus apie gyvenimo esmę, laimę ar mirtį. Bet nieko aiškaus nepasako, palikdami tik „baltą sapną”, „ilgesio dainą” ir nebylią nuojautą („keistas nujautimas vaikšto po alėją”).
Į supasakintą gamtovaizdį įeina emocinė situacija kaip galutinis ir aukščiausias dydis. Vidinės būsenos neprisiima jokio moralinio komentaro. Tai jaunystės ekspansija, nesidairanti į šalis; naivus pasitikėjimas pasaulio tvarka ir savimi, neleidžiantis abejoti ir krimstis; džiaugsmingas harmonijos jutimas, trykštantis iš viidinių jėgų ir gamtos pusiausvyros. Nėris kuria eilėraštį kaip jausmo ekstazę – be jokių kontempliacijos priemaišų, pakartodama J.Tysliavos, „entuziazmo grenadieriaus”, dainuojančią eilutę, lakų vaizdą, greitą judesį. „Saulė žeria anksti rytą / Daug auksinių valandų. / Rytą auksu parašytą / Savo vardą aš randu”. Nėriai, besiilginčio, mylinčio ir nusiviliančio moteriškumo poetei, rūpi tiesiog pats psichikos virpesys, jo dinamika ir grožis. Jos talentas – žmogiško tikrumo talentas, atveriąs žodyje tik švarų išgyvenimo branduolį, be jokio manieringumo ar pozos, savotiškai ištirpdąs literatūrinę formą vidiniame judesyje, kuris, rodos, vienas ir
r telieka eilėraščio erdvėje. Dar tolima avangardizmo sąjūdžiui, poetė nejučia pakluso jo antimetafiziniams principams – nėra jokios aukštesnės vertybės už galimybę gyventi; nėra nieko gražesnio už pačią jutimo energiją.
Neoromantinis eilėraščio tipas, pagrįstas šiek tiek susimbolintų vaizdų simetrišku kartojimu, buvo pirmoji Nėries literatūrinė mokykla, davusi jai naiviai paprastą ir skaidrų poetinį žodį, išliūliuotą dainiškumo tradicijos, išlaikantį vibruojantį vidinės šilumos ir vidinio subtilumo toną, kuris jos lyrikoje įgavo pavergiančios atvirumo sugestijos. Kaip ir estų poetė M.Under, ji pynė eilėraštį iš vieno balso moduliacijų, nedrįsdama įsileisti kelių balsų, loginio rečitatyvo ar polifoninės kompozicijos. Pradžioj mylimiausi jos poetai buvo H.Leutholdas (šį elegiškai jausmingą šveicarų poetą ji daugiausia vertė į lietuvių kalbą) ir A.Achmatova. Vėliau žavėjosi P.Verlaine’u ir lenkų lyrike M.Pawlikowska. Dėstydama vokiečių kalbą Lazdijų gimnazijoje, deklamuodavo vaikams melodingus H.Heinės eilėraščius iš atminties. Lenkų romantikai A.Mickevičius ir J.I.Kraševskis lydėjo ją iki pat gyvenimo pabaigos.
Keliaudama po Vakarų Europą, 1929 m. vasarą Nėris susitiko Vienoje K.Borutą, šaukusį į nesitaikstomą kovą su Lietuvoje įsigalėjusia autokratine valdžia. K.Marxo raštai, gauti iš komunistinio pogrindžio, vokiečių komunistų partijos leidžiamas žurnalas „Die Linkskurve” paskatino ją stoti socializmo pusėn ir nulaužti savo nueitą kelią „kaip vyšnios išdžiūvusią šaką”. „Trečio fronto” kritiko K.Korsako išaukštintas jos „pasukimas kairėn” reiškė posūkį į lyrikos intelektualizaciją. Kairysis avangardizmas įsakmiai mokė: poeto uždavinys pasakoti ne ap
pie save, o parodyti pasaulio keitimąsi; eilėraštis – tai veiksmas, keičiantis pasaulį, o ne gražūs žodžiai. Eilėraščių knygoje Per lūžtanti ledą (1935) jos akvarelinė plastika prisiėmė logiškų sąvokų įtarpius. Emociniuose svyravimuose atsirado stabilumo ir apriorinio žinojimo. Į lyrinį monologą įsiterpė pasaulio situacijos brėžinys kaip neatskiriama savistabos dalis, nes lyrikos misija – suvokti save – dabar turėjo poetei vieną prasmę: suvokti save lūžtančiame istoriniame laike. „Saulėtų krantų pasigedo / Širdis. Nebgaliu. / Ir bėgu per lūžtantį ledą / Skenduolių keliu”.
Užsiangažavusios literatūros agituojantį intelektualumą Nėris perkošė per romantinį prometėjizmo mitą, kuris ištirpdė logizuotą sandarą aštriuose emociniuose kontrastuose, neapibrėžtuose simboliuose, impresionistinio fragmentiškumo kompozicijoje. Siaučiančios jūros, viesulų, raudonos saulės aureolė apgaubė drąsą, žygį, pasiaukojimą – aukščiausias žmogiškas vertybes poetės akyse. Kraštutinės įtampos patetika lydėjo herojišką moralę, kuri visam laikui įėjo į poetės autoportretą („Būk su tais, kurie grumias ir kaujas – / Ne silpna moterim!”). Pakiliomis metaforomis, perimtomis iš K.Borutos poemų, ji aukštino aktyvią jėgą, kuri vienintelė gali pakeisti pasaulį („Užaugęs milžino pečiais / išlauš duris į saulę”). Revoliucinio prometėjizmo koncepcija, absoliučiai svetima J.Aisčiui (revoliucija toks pat blogis, kaip ir karai), išplėtė eilėraščio akiratį iki visos planetos maštabų, nušluodama tautinių valstybių sienas („Jūrai nurimus, – nieks neatskirs jau, / Kur švedų kraštas, kur Lietuva”) pagal savaip pakartotą latvių poeto komunisto L.Laiceno šūkį: „Rubežiai šalin!”
Išsiilgusi „gyvo, energingo žodžio”, Nėris, jau perėjusi į
opozicinį „Trečio fronto” sparną, tuo pat metu žavėjosi senąja Rytų poezija, skaitė R.M.Rilkės eilėraščius, ir jai tapo artima būties beribiškumo nuojauta – simbolistinės lyrikos palikimas. Į daiktų sudvasinimą ir apibendrintą požiūrį lenkė ir M.K.Čiurlionio tapyba – stipriausias poetės meninis išgyvenimas, susijęs su pirmąja meile (pasimatymai M.K. Čiurlionio galerijoje). Brandžiausiuose poetės eilėraščiuose (kn. Diemedžiu žydėsiu, 1938; Dainuok, širdie, gyvenimą, 1943; Lakštingala negali nečiulbėti, 1945) nedaug išorinių detalių. Bet baltas rugių takelis išsiplečia iki begalybės, susietas su žmogaus buvimu nematomomis bendrumo gijomis. Eilėraštyje išlieka emocinė būsena, bet ji virsta apibendrinta žmogaus likimo situacija.
Eilėraščio vyksme aktyviai dalyvauja istorinis laikas, tačiau jis neužstoja amžinojo gyvybės ir mirties ciklo, brėžiančio savo perspektyvą toli anapus šios dienos. Eilėraščio subjektas įstatytas į konkrečią padėtį, bet į ją įsiterpia gamta – beribiškumo dydis, atmestas avangardistų. Gamta tampa didžiuoju žmogaus buvimo pagrindu, amžinojo gyvybingumo garantija, filosofine visuotinumo platforma, kaip ir V.Krėvei ar Vaižgantui. Žmogus ir gamta pereina vienas į kitą („Ir žemė taps žiedais marga. / Aš diemedžiu žydėsiu”), ir šita pirmapradė būties vienovė – jos lyrikos substancinis turinys. Tik visatos brėžinys jos lyrikoje neįgauna spekuliatyvinių formulių, o glūdi jutiminio vaizdo gelmėje kaip būties harmonijos nuojauta, pilna skaidrios išminties ir graudaus trapumo. Nėries eilėraštyje viskas paprasta, konkretu ir lengva, o kartu kiekviename žodyje neapčiuopiami pratęsimai iki visuotinumo. Miniatiūriniu piešiniu, aforistiniu frazės lakoniškumu ir dainingu ritmu jos eilėraštis išreiškia tai, „kas neišreiškiama”, ir šiuo atžvilgiu yra giminingas F.G.Lorcos, G.Mistral, vėlyvosios A.Achmatovos lyrikai.
Turėdama kelis eilėraščio tipus savo poetikos repertuare, Nėris juos kryžiavo į naujus junginius, pereidama iš intymios „aš” – „tu” intonacijos į visuotinumo punktyrą, iš valingų šūkių į liaudies dainos meilingąjį švelnumą (poema „Eglė žalčių karalienė”, 1940). Nėries lyrika judėjo nuo vienos pakopos į kitą labai natūraliai, beveik neišsimušdama iš savo vidinės logikos. Bendraeuropinius poetinės kultūros elementus ji ištirpdė nacionalinėje dainiškos frazės, deminutyvinio vaizdo, graudaus lyrizmo tradicijoje, pasiekdama įstabaus lyrinės pagavos vaiskumo ir intonacijos betarpiškumo. Ji mokėjo itin natūraliai suderinti subtiliausius nuotaikos niuansus su išorine plastika, potekstės daugiaprasmiškumą su vaizdo aiškumu, sudėtingą poetinį suvokimą su liaudies dainos paprastumu, artimu visiems neoromantikams.
Perkėlusi vidinę žmogaus būseną į žiaurią karo aplinką, Nėris išlaikė savo lyrikoje romantinį polėkį ir būties beribiškumo perspektyvą, nors ir buvo priversta pasiduoti retorikos štampams, šlovinantiems „raudonuosius karius” – „Lietuvos vaduotojus” ar Maskvą, kur „rymo Stalino šviesi galva”. Karo metų jos eilėraštis išauga tarsi iš dviejų priešingų pradų. Poetė šaukia kareivį atakon, o išlydi jį su motinos širdgėla, žinodama, kad jis tikriausiai negrįš. Šitaip išsaugoma išgyvenimų pilnatvė ir teisingumas. Toksai dvasinių kontrastų bangavimas, vienur labai atviras, kitur prislopintas, ir lemia Nėries karo metų eilėraščių dramatiškumą. Motina, klaidžiojanti karo keliais su kūdikiu ant rankų, begaliniai išsiilgusi savo namų ir artimųjų, – ši pagrindinė Nėries lyrikos situacija atliepė daugelio žmonių likimą. Nėris suvokė karą per išardytų žmogiškų santykių ir sudarkytos žmogiškos būties prizmę, ir jos graudūs kreipiniai į benamį vaikelį skambėjo lietuvių liaudies dainoms artimu tragizmu.
Giedojusi 1940 m. himnus pasauliniam socializmo triumfui („Apsistosim, kai raudonu žiedu / visa žemė skaisčiai pražydės”), Nėris, karo nublokšta į Rusijos gilumą, į baisią socializmo realybę, staiga atsigręžė į Maironį kaip aukščiausią savo gyvenimo teisėją, kuriam atgailaudama aiškinosi: „Ar galėjau iš pusiaukelio sugrįžti?” Kaip regėjimą ar maldą kartojo nostalgiškus „Aušros” romantiko A.Višteliausko žodžius: „Ar tu mane šauki, Nemunėli? – / Aš girdžiu tavo balsą iš tolo”. Ji vėl pasijuto stovinti greta A.Mickevičiaus, švelniai parafrazuodama jo garsiąją giesmę Lietuvos grožiui: „Vilnele, bėk į Viliją, / O Vilija – į Nemuną”. Karo metu poetė pasijuto tragiškai sutapusi su savo gimtąja žeme, su visais tautos gyvenimo istoriniais, psichologiniais, kultūriniais klodais. Ji nebegalėjo kitaip matyti ir suvokti pasaulio, kaip tik per tautos likimo, tėviškės peizažo, lietuviškos pasaulėjautos prizmę. Lietuvos istorijos vardai ir įvykiai vėl iškilo Nėries eilėraščiuose kaip lemtingi atsparos taškai. Saulės mūšis, Pilėnai, Durbė ir Prūsija, „kur palaidota narsi tauta”. Margiris, Gražina ir Herkus Mantas – „karžygys garbingas”. Neįžengiami šventi miškai, Romovė ir Perkūno ąžuolas, šnabždantis vaidiloms apie būsimus įvykius. Šiurpi krašto nelaisvės vizija, atkelta į dabartį, – bus ištremti vaikai, ištuštės sodžiai, ir gimtoji kalba klajos „lyg ta tremtinė be namų”. Tvirtai brėžiama herojinė žmogaus gyvenimo koncepcija („Mirti dėl savo tautos – / Amžius gyventi su ja”), kuri priklauso romantiniam literatūros poliui, kaip ir šviesūs pagoniškos Lietuvos regėjimai (šie leitmotyvai nuskamba ir J.Aisčio istoriografiniuose svarstymuose bei nebaigtame romane apie prūsų likimą).
Poetė kalbėjo su Lietuva kaip su personalizuota būtybe, pakilusia iš liaudies dainų ir pasakų, įstabiai gražia ir vienintele. Tėviškės peizažas, atsivėręs skausmingame ilgesyje, suima viską, kas liko brangiausia „anapus ribos”. Žydrioji Nemunėlio juosta, dūzgianti bitė, kvepiantis dobilų laukas, „balta obelėlė iš pavasario to”, kiemo varteliai ir šuo Margis, regimi Baškirijos laukuose, byloja apie paliktus artimuosius, namų šilumą, jaukų ir ramų gyvenimą, žmogaus laimę, kuri galima tik savoj žemėj. Svetimame „dideliame name” mes esame ir būsime tik našlaičiai. Išėjimas iš Lietuvos – tai išėjimas į nebūtį, o grįžimas į Lietuvą – tai grįžimas gyventi („Aš keliais į tave pareisiu / Per lietų, gruodą, šaltį”). Tokią priešpriešą, tragiškai išgyventą, Nėris išreiškė graudaus paprastumo žodžiais ir trapiomis lūžtančios bangos intonacijomis.
Iš gamtos vaizdų, užpildytų subtiliais psichiniais niuansais, Nėris susikūrė savo švelnųjį stilių – tylių atsidūsėjimų ir sušukimų, trapios intonacijos ir plevenančio žodžio stilių. Lietuvių poezijoje ji, kaip ir J.Aistis, arčiausiai priėjo iki grynojo lyrizmo pavidalų. Eilėraštis jai buvo „širdies kalba” („tiktai krauju rašyti žodžiai galima vadinti poezija”). Šiuo pagrindu ji siekė universalumo, būdingo lyrikai. Tik universalūs elementai, patekę į eilėraštį kaip būties pastovumo ženklai, poetės supratimu, turėjo paklusti istorijos logikai, kuri palenkia eilėraščio turinį savo užduotims. Nėries eilėraštis ilgam tapo lyrinio eilėraščio modeliu audringose XX a. lietuvių poetinės kultūros pervartose.

Salomėja gimė 1904 metų lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje, netoli nuo tuometinės Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Tėvas buvo ambicingas žmogus ir visus keturis savo vaikus leido mokytis. Vyriausioji Salomėja vidurinius mokslus ėjo Marijampolės ir Vilkaviškio gimnazijose ir 1924-aisiais įstojo į Kauno universitetą. Dar mokykloje savo eiliavimu pradėjusi buvo traukti į save skaitytojų dėmesį. Kartą mokytoja, patikrinusi gimnazistės rašomąjį darbą, kuris buvo baigiamas eilėraščiu, pareiškė prie klasės mokinių: “Saliute, linkiu Tau amžinai su mumis gyventi”. Gal šitie žodžiai ir padėjo Salomėjai galutinai apsispręsti skirti savo gyvenimą poezijos mūzai, nors ji pati, kas žino, ar nebūtų nuėjusi tapytojos keliu.
1927 metais dar būdama studentė išleido pirmą eilių rinkinį “Anksti rytą”. Atkreipė juo skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesį, ir jai buvo paskirta valstybinė premija. Laimės dienos švietė ryškiai, ir jaunoji poetė rinkinyje pasižadėjo “versti knygą neskaitytą nuo rytų lig vakarų”. Ir ją vertė visą savo trumpą gyvenimą, trumpą, nes jai laumės ankstų rytą išbūrė “jaunai būti amžinai”. O širdy iš jaunumės jautė, lyg būtų pašaukta vienai misijai, kurią atlikusi turės iš čia išeiti:
Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja _
Per vystančius laukus _ žiogelio lydima
Aš nieko neėmiau _ už viską sumokėjau
Širdies krauju _ nemirštama daina.
1928 m. jau pagarsėjusi poetė Salomėja Nėris baigė universitetą ir buvo pasiųsta į Lazdijų gimnaziją mokytojauti. Sunku jai čia buvo provincialiame miestelyje susitaikyti su savo likimu, nes pratusi buvo maitintis tuometinės Lietuvos didžiausio miesto Kauno šurmuliu. Vos trejus metus teištvėrė Salomėja mūsų kaimyniniame miestelyje ir grįžo atgal į Kauną, nors jos ten nieks nelaukė, visi jau buvo pamiršę žodžio pažibą _ jaunąją poetę. Gyvenimas per tą laiką buvo nuriedėjęs savo vaga. Tik vienas kitas senas pažįstamas prisiminė jaunąją ir kaprizingą nenuoramą ir tiesė jai savo pagalbos ranką, nes vertino jos talentą. Tarp jų buvo poetas, rašytojas, literatūros kritikas ir istorikas, Kauno universiteto profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas ir ją be galo gerbiantis kunigas poetas Mykolas Vaitkus, rašytojas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, žurnalistas Juozas Keliuotis. Keletą metų sunkiai, labai sunkiai poetė verčiasi vertimų praktika, savarankiškai studijuoja lietuvių tautosaką.
1934 m. vasarą kun. M. Vaitkaus rūpesčiu ir užsistojimu pas prezidentą A. Smetoną Salomėja gauna mokytojos darbą Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Tada ir jos gyvenimas kiek palengvėja, bent materialia prasme. Tuo metu autorės pasirodęs naujas rinkinys “Per lūžtantį ledą” patenka į jauno skulptoriaus Bernardo Bučo rankas. Vaikinui dingteli mintis _ o kodėl ne jis? Salomėja _ poetė, jis _ skulptorius, ar ne ji jo likimas? Ir atvyko pasipiršti. 1936 metų gruodžio mėnesį jiedu Paryžiuje ir atšvenčia savo jungtuves.
B. Bučas, sukūręs šeimą, dairosi ir sklypo namui statytis. Nusiperka Palemone šalia Kauno plotelį žemės, pats projektuoja ir kukliomis abiejų lėšomis stato namą. Projektuodamas Bernardas galvoja apie dviejų mūzų prieglobstį _ poetei skiria darbo kambarį su rašomuoju stalu, sau _ patalpą skulptūrų dirbtuvei. Kauno istorijos muziejaus sodelyje jau stovi jo rankų ir proto darbas _ Sėjėjas, saugantis Knygnešį nuo žandarų akių. Salomėja gauna darbo Kauno gimnazijoje, čia dirba lietuvių kalbos mokytoja. 1938 m. išleidžia jau kelintą eilių rinkinį “Diemedžiu žydėsiu”. Jai antrą kartą priskiriama valstybinė literatūros premija. Dabar Bučai jau gali šiaip taip įsirengti savo būstą, į kur jau buvo atsikėlę su ką tik pernai metų spalio 23 d. gimusiu sūnumi Sauliuku. Namelis jų kol kas stovi laukiniame šlaite, kurį savo rankomis poetė bando sukultūrinti ir įveisti sodą. Obelys ir kriaušės dar ir šiandien veda vaisius, kurių pačiai Salomėjai taip ir neteko ragauti _ išvijo ją iš čia, iš jos jaukumo, karas, ir daugiau jau Bučai nesugrįžo į savo susisuktą lizdą _ nespėjo. Salomėja mirė 1945 metų liepos 7 dieną. Ilsisi Petrašiūnų panteone šalia visų iškilių prieškario Lietuvos kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų. Jos kapą puošia vyro sukurta Salomėjos Nėries skulptūra, o prie kojų tyliai prisiglaudusi tūno sūnaus Sauliaus iš gipso nulipdyta ramunių puokštė _ dovana mylimai Mamai jos mirties dešimtųjų metinių proga. Šalia Salomėjos Nėries kapo šiandien jau prigludęs ir ją mylėjusio ir mums pažįstamo klaikiai nužudyto kunigo poeto Ričardo Mikutavičiaus kapas su monumentalia skulptūra.
Neblėstanti Salomėjos Neries šlovė, jos nuostabių eilių užburianti sugestija pirmiausia rodo, kad didžioji mūsų poetė atspėjo lyrikos paslaptį ir jautriai suvokė, kur slypi poezijos magiškoji galia. Pavergiantis nuoširdumas, jaudinantis išgyvenimų gilumas, ištikimybė savo širdies balsui, skausmingai išnešiotai tiesai, tikėjimas gėrio bei humanizmo pergale išvedė ją per klaidžias istorijos kryžkeles.
S. Neris palyginti anksti suprato revoliucijos ir socializmo perspektyvą, savo nepralenkiamą talentą skyrė kovai už liaudies laisvę.
Jos kelias nebuvo lengvas: tai dramatiška vidinė kova, ieškojimai, valingas ar net herojiškas pasipriešinimas ramaus ir sotaus gyvenimo pagundoms bei įvairioms kitoms kliūtims. Skaitydami geriausius S. Neries eilėraščius, juntame jos jautrią, lengvai pažeidžiamą širdį, švelniausių emocijų subtilų plevenimą, tačiau kartu pajuntame ir jos valingą ryžtą, tvirtą tikėjimą gėriu, grožiu, teisingumu.
Kartais skaitytojai laiškais kreipdavosi patarimo. Apie vieną jų poetė rašė dienoraštyje: „Tu pradėjai apie mane kurti sau legendas, įsivaizduodamas, kad aš esu stipri moteris. <.> O tu nežinai, kad aš maža, silpna. Kaip dažnai aš drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių“. Poetės nuomone, kiekvienas žmogus turi pats susirasti kelią, tik tada jis bus tikras. „Aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau.“
S. Neries lyrika bei jos raida kartu yra ir poetės asmenybės, jos sielos gyvenimo istorija: poetas išorinį pasaulį, įvykius, reiškinius, idėjas, kitų žmonių išgyvenimus perleidžia per kitų žmonių išgyvenimo žaizdrą, jais remia savo patirtį. S. Neris buvo ypač nuoširdi ir atvira, kalbėjo tik tai, ką jautė, nieko nenuslėpdama, neiškreipdama. Kartu ji išreiškė ir bendražmogiškus bruožus bei siekimus, būdingus apskritai žmogui visais laikais-štai kodėl talentinga poezija niekada nepasensta.
Skaitydami ir nagrinėdami S. Neries lyriką, privalome pažvelgti ne tik į laikmečio prieštaravimus, literatūrinę aplinką, bet ir į pačios poetės gyvenimo istoriją, pažinti jos išgyvenimus, ieškojimus, jos santykius su žmonėmis, pasauliu.

Salomėja Kačinskaitė gimė 1904 metais lapkričio 17 dieną Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (dabar Vilkaviškio raj.0. Aplink driekėsi plačios ir derlingos Suvalkijos lygumos. Rytų aukštaičiui ir žemaičiui jos gali pasirodyti nuobodžios ir monotoniškos, bet poetei gimtinė buvo visada miela, artima. Viename jaunystės eilėraštyje ji rašė:

Ar žinot jūs tą kraštą brangų, dailų,
Kur teka Širvinta melancholingai.

Nedidelė upelė Širvinta bus ne kartą minima jos eilėraščiuose.
Kai tik Salomėja grįždavo į namus, eidavo prie Širvintos pasivaikščioti, pasvajoti, paskaityti mėgstamą knygą. „Kada tik parvažiuoju namo, tai pirmiausia bėgu į paupį. Čia smagiausia ir gražiausia mano tėviškės vietelė. Kad nebūtų Širvintos, tai visa būtų kitaip. <.> Krūmų vainikas iš tolo jau žaliuoja besikalančiais lapeliais. Karklynai katinėliais geltonuoja ir skleidžia pavasario kvapą. Po juos bitutės dūzgia. Norėjau nusiskinti šakučių ir parsinešti namo pamerkti į vazą. Negalėjau judinti karklų, nes būčiau sutrukdžius šimtams bitelių darbą. Ateisiu rytoj, kai dar bitutės miegos“.

Salomėja augo prieštaringoje aplinkoje. Nors Bačinskų šeima gražiai sugyveno- nebuvo girdėti grubaus žodžio, vieni kitus vadindavo mažybiniais vardais,- tačiau tėvas ir motina būdavo labai skirtingo būdo.
Tėvas, Simanas,- staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socializmo idėjoms. Vėliau poetė dienoraštyje rašė: „Akyse stovi pirmieji vaizdai: jaunas tėvas niūniuoja revoliucines dainas, turbūt dar 1905 metais išmoktas; jų melodijos ir žodžiai ir dabar akyse skamba.
Tėvą poetė vertino kaip romantiką ir svajotoją, nepraktišką žmogų, kurio planai visada būdavo gerokai didesni už galimybes. Visur jis norėjo pirmauti, išsiskirti iš kitų: mokė visus keturis vaikus- Salomėją, Viktorą, Bronių ir Onutę. Ypač jis mylėjo Salomėja, kuri išvaizda buvusi tikras tėvas. Kai S. Nėris suartėjo su pažangiuoju literatūros sparnu, giminės piktinosi, o tėvas užstojo Salomėją, sakydamas: „O ką- manai, kad komunistai blogi žmonės?“
Simanas Bačinskas mirė 1933 metais, palikdamas daug skolų. Ūkį pradėjo tvarkyti sūnus Viktoras, nespėjęs baigti Žemės ūkio akademijos. Poetė jautriai pergyveno tėvo mirtį.
Motina, Uršulė Žemaitytė- Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga, bet neturėjo balso šeimoje. Ji niekad nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina.
Tačiau likimas nebuvo jai palankus: tėvai išleido už Bačinsko per prievartą, kai ji teturėjo septyniolika metų. Bačinskas jai visiškai nepatiko. Visi Žemaičiai- aukšti, gražiai nuaugę stipruoliai, geri darbininkai, turtingi, o Bačinskas- smulkaus veido, nedidelio ūgio, net truputį šlubas, be to, netikintis. O Salomėjos motina, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.
Kantriai ji išgyveno ir dar vieną nesėkmę: po stuburo sužeidimo nebevaldė kojos ir turėjo vaikščioti su lazdelėmis.
S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą buržuazinėje visuomenėje arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą.
Reikia manyti, kad nemažą reikšmę būsimos poetės pasaulėžiūroje turėjo ir senelis Bačinskas (mirė 1924 metais)- linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais.
Kažkurie Salomėjos būdo bruožai- dvasinė energija bei vyriškas ryžtingumas, valingi siekimai, orumas, ir gal net išdidumas, ambicija- priminė tėvą. Jaunystės metais šie bruožai pasireiškė santūriau, jie tartum buvo slopinami uždarumo, melancholijos ar religingumo, tai yra tų savybių, kurios priminė motiną.

Visi poetės amžininkai atsiminimuose kalba apie jos trapumą ir nepaprastą jautrumą- daugelis ją vadino mimoza. Galbūt jautrumas S. Nėrį ir padarė tokia poete- apnuogintų jausmų lyrike ir romantike, į gyvenimą žiūrinčią padidintu reiklumu. Dažniau ji buvo susimąsčiusi, užsidariusi, nekalbi negu linksma. Kai ateidavo gera nuotaika, ji pasidarydavo ypač linksma ir švelni, galėjo viską atiduoti, kad ir kitiems būtų malonu. O šiaip nelabai mėgo draugystę, nes nedaug tegalėjo sutikti žmonių, sutinkančių su jos dideliais reikalavimais, žmonių tokių pat taktiškų, jautrių ir išsilavinusių, turinčių išlavintą skonį. Gimnazistės dienoraštyje randame tokių įrašų: „Visi mūsų „draugai“ (nors nevienodam laipsny) maža turi inteligento žymių, dar mažiau džentelmeno.“ „.Nerandu sau draugo, kuriam galėčiau jausmus išreikšti.“
Tačiau S. Nėries kūrybos idėjinę ir estetinę programą sudarė aukštas humanistinis turinys. Vėliau, 1936 metais, ji rašė: „Ilgesys! Gero tobulo žmogaus ir gražios žydinčios žemės ilgesys mus verčia pamilti žemę ir žmones“.
Viena artimesnių S. Nėries jaunystės draugių, rašytoja P. Orintaitė, taip apibūdino poetę: „Salomėjos charakteris buvo itin stiprus ir valingas: uždarumas, kietas ryžtingumas, įsitikėjimas savimi, nuolatinis susimąstymas, paslaptingumas“.
Pradėjus lankyti Alvito pradinę mokyklą (1911 m.), Salomėja iš karto pamėgsta mokslą ir knygą, su noru deklamuoja lietuvių ir rusų poetų eilėraščius, gražiai piešia- jos piešinius mokytojas rodydavo visai klasei. „.Užtat aritmetika buvo tikra kankynė“.
Apie mokyklą poetė kalbėjo kaip apie laimingas ir šviesias dienas. Tačiau ją veikė beveik liguistas jautrumas, melancholija ir pesimizmas. „Iš mažens esu melancholikė.“.
Vaikišką jos vaizduotę ypač sukrėtė Pirmojo imperialistinio karo žiaurumai. Nesunkiai įsivaizduojame jos būseną: mergaitė, verkdavus vos pamačiusi nuskintas gėles, štai išvysta, kaip šuo į savo būdą atsitempia apgraužtą kareivio koją.
Per karą sudega gimtieji namai- kurį laiką šeima gyvena pas motinos brolį.
Šiaip gimtojo kaimo gyvenimas, jo buitis ir kasdienybė, ūkio rūpesčiai bei nuolatinės kalbos apie pinigus buvo S. Nėriai svetimas pasaulis. Atsimindama vaikystę, ji vėliau rašė: „melancholija, baisi melancholija ir nuolatinė baimė nežinia ko, nežinia dėl ko. <.> Išėjus iš kaimo, aš šiek tiek pasitaisiau iš tos keistos ligos“.
Niūri ir skausminga būsena su nedidelėmis prošvaistėmis tęsėsi dar gana ilgai, kol poetė surado tikresnę ir realesnę atspirtį savo kūrybai.
Išgyvenimai vaikystėje ilgam paliko pėdsaką S. Nėries pasaulėjautoje ir kartu su kitomis priežastimis sąlygojo net žanrinį kūrybos pobūdį. Jos eilėraščius, ypač pirmojo laikotarpio, galima aptarti kaip eleginius, kuriuose į pirmą planą iškyla beatodairiškas emocionalumas ir didesnis subjektyvumas, o jo turinį sudaro liūdno pobūdžio apmąstymai, būdingi meditacinei elegijai. Kūrybos pradžioje jauną poetę gal net labiau veikė eleginės lyrikos tradicija negu realūs išgyvenimai. Ta tradicija savotiškai didino, sustiprino širdgėlos, praradimo, skausmo motyvus, polinkį mąstyti ir kalbėti apie liūdesį, mirtį, kapus. Tipiška tradicinės elegijos lyrinė išgyvenimų situacija- viskas kinta, viskas praeina, mes patys taip pat praeiname:

O brangiosios mano dienelės!
Praslinko skubiai kaip šešėlis.
O, dainos, tyloje užgimę.
Užmigot ir glūdit kapuose.

Eleginiai eilėraščiai, kaip matysime, liko S. Nėries kūryboje, šalia romanso ir baladės, vieni iš pagrindinių žanrinių formų.

1918 metų pavasarį Marijampolėje (dabar Kapsukas) buvo atidaryta mergaičių progimzanijos pirmoji ir antroji klasė, ir Salomėja pradėjo mokytis antroje klasėje. Iki Naujųjų metų savarankiškai pasirengusi, ji išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, kur mokėsi brolis Viktoras, o vėliau Bronius ir sesuo Onutė.
Mokytis sekėsi. Salomėja buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms- mokėsi vokiečių, prancūzų, rusų ir lotynų kalbų, mėgo piešti melancholiškus siužetus su berželiu, pakrypusia pirtele, ežeru. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo muziką- mokėjo skambinti rojaliu ir gitara.
Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija buvo stiprioje klerikalų įtakoje. Čia veikė moksleivių ateitininkų kuopa. Į ją įstojo ir Salomėja. Ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ 1921 metais ji pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūratės ir Liūdytės slapyvardžiais. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose. Juose skaitydavo lyrinius prozos vaizdelis, eilėraščius. Vaidino mokinių pastatytame S. Kymantaitės- Čiurlionienės komedijoje „Pinigėliai“ senės vaidmenį.
Šiaip ji atrodžiusi dar labai vaikiškai: neaukšta, gana pilna mergaitė- dėl to jautriai išgyvenusi. Vėliau poetė rašiusi: „Tik viena neišsipildė: elgeta sakydavo: „didelė užaugsi“, o aš palikau tik tokia spirgutis. Na, nėr ko nusiminti, gal siela išaugsiu didelė, didesnė už tuos, kuriems gamta nepavydėjo kūno grožio.
Nors buvo užsidariusi, drovi ir nedrąsi, bet kartais iš jos sielos gelmių išsiverždavo pasipiktinimas, protestas, jei juto neteisybę. Septintoje klasėje lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė kunigas J. Starkus- menkai išsilavinęs ir storžieviškas žmogus. (Su juo Salomėjai teks dar susitikti Lazdijuose). Vieną kartą kilo rimtas konfliktas tarp mokinių ir šio klerikalo. Audringiausiai kaip tik reagavo tylioji Salomėja. Ji vis kartojusi: „Negaliu pakęsti tokio brutalumo, negaliu! Aš toje gimnazijoje negaliu mokytis. Kas daryti?“ Ir ji pasisiūliusi visiems išstoti iš gimnazijos ir rengtis egzaminams į aštuntąją klasę kitoje gimnazijoje.
Dažniausiai Salomėja buvusi liūdna, susimąsčiusi, o kartais prislėgta, paskendusi savo svajonėse. O svajojo ji pažinti ir pamatyti pasaulį, greičiau pasidaryti savarankiška, atnešti žmonėms džiaugsmo.
Pirmieji džiaugsmai ir ją aplanko: besimokydama penktoje klasėje, pamato jūrą. Didingas, rūstus jūros bangavimas, paslaptingas pasaulis žadino pradedančios poetės vaizduotę, kėlė nuostabą, ekstazę. Pirmasis įspūdis išlieka visam gyvenimui. Jūros paveikslas arba įvaizdis vėliau nuolat kartosis S. Nėries lyrikoje, o žodis jūra įeis į pirmuosius dešimt dažniausiai vartojamų žodžių jos poezijoje.
Aplanko jauną poetę ir tyros meilės jausmas, kurio ji išsigąsta ir džiaugiasi. „Bet bijau. oi, bijau (kaip ugnies), kad neįsimylėčiau į jį. Saugokit mane visi šventieji nuo to!.. Draugauja su Pijum Glovackiu, pažangių pažiūrų moksleiviu, kuris vėliau įsijungia į aktyvią komunistų partijos veiklą, ilgą laiką buvo buržuazijos kalinamas. 1930 metais parašytas eilėraštis „Laiškas į kalėjimą“, matyt, susijęs su šiuo faktu.
Besimokydama gimnazijoje, S. Nėris pajuto turinti talentą- tai nulėmė jos ateitį. Pirmąjį eilėraštį „Jūra banguoja, jūra beribė“ išspausdino „Ateityje“ 1923 metais, pirmą kartą pasirašydama Nėries slapyvardžiu. Sugebėjimas kurti džiugina Salomėją, praskaidrina jos nuotaiką. „Juk aš „poetė“, nors pati nedrįstu ir bijau sau tąjį vardą prilipinti <.>“ Greitai kūryba užpildė visą jos gyvenimą, teikė jėgų ir stiprybės prieš gyvenimo smūgius, leido greičiau pamiršti nuoskaudas ir nesėkmes.
Ankstyvos jaunystės (maždaug iki 1925 metų) S. Nėries kūryboje dažnai jaučiama literatūrinė įtaka. Net ir tuose eilėraščiuose, kuriuose išryškėja pradedančios poetės įgimtas talentas, galima išgirsti baironiškos mokyklos intuicijų („Užmigo žemė ir gamta.“), ypač V. Mykolaičio- Putino simbolistinėje kūryboje dažnai sutinkame realybės ir svajonėse sukurtų idealų priešpastatymą, nuolatinę gyvenimo ir idealų konfrontaciją. Tokio pobūdžio eilėraščių, primena net V. Mykolaičio- Putino žodyną, kompoziciją, sutinkame ir S. Nėries šio laikotarpio lyrikoje:

Žengiu per gyvatą užburtu taku.
Žvaigždė- idealas šviečia man aukštai.
Kas sielą kankino, kas buvo sunku,
Išnyko kaip dūmai, vylingi sapnai.

B. Sruogos simbolistinės lyrikos būdingas motyvas- gyvenimas žemėje tik akimirka amžinybėje, tik laikinas stabtelėjimas žengiant dievų ir likimo nubrėžtais takais- taip pat kartojamos jaunos poetės eilėraščiuose:

Kas gi pasaulis?
-Tik kibirkštėlė.
kas mano gyvenimas?
-Tik valandėlė.

Jaunystės eilėraščiuose S. Nėris vaizduoja gana siaurą, asmenišką pasaulį. Tai diktavo, kaip minėta, romantizmo ir modernizmo tradicija. Tačiau apie pačios poetės gyvenimą negalima spręsti vien iš jos eilėraščių. S. Nėries gyvenimas nebuvo toks visiškai niūrus ir pesimistiškas, kaip gali atrodyti, nors provincija, klerikalinė aplinka nemažai ją slėgė. Būdama prieš paskutinėje klasėje ji Rašo: „O, skaisčioji jaunyste! O, palaimingos mergystės dienos! Viena bendraklasė prisimena Salomėjos prisipažinimą, kad ji, atsisveikinusi su gimnazija verkusi. „Ko verkiau, pati nežinojau. Man gaila buvo gimnazijos ir jos dienų, viso to, kas praėjo ir nebegrįš.“
1924 metais S. Nėris kartu su kitais trylika mokinių baigia Vilkaviškio gimnaziją. Nežinoma ateitis stovėjo prieš akis.
1924 metų rudenį Salomėja Nėris pradeda studijas Lietuvos universiteto Teologijos- filosofijos fakultete; pagrindinė specialybė- lietuvių literatūros istorija, papildoma- vokiečių kalba ir literatūra, pedagogika bei psichologija.
Kodėl ji pasirinko katalikišką fakultetą, kai tame pačiame universitete buvo ir Humanitarinių mokslų fakultetas? Pasirinkimas, matyt, nebuvo labai sąmojingas. O galbūt šį fakultetą Salomėja pasirinko todėl, kad buvo ateitininkė, bendradarbiavo klerikalinės krypties spaudoje. Galėjo nulemti ir atsitiktinumas. Žinoma, studentiškame gyvenime nubuvo pasiskirstymo tarp fakultetų. Salomėja ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti J. Tumo- Vaižganto, V. Krėvės- Mickevičiaus paskaitų.
Pradžioje S. Nėris gyveno pas dėdę Pijų Žemaitį, tačiau neilgai ištvėrė dėdės- tautininkų valdžios šalininko- politikavimą, smulkias apkalbas. „Taip man sunku, taip sunku, kaskart skaudžiau, kai dėdė su dėdiene užveda kalbas, tokias kvailas, užgaulias ir neteisingas. Jie nieko daugiau ir nekalba, kaip tik kitus smerkia, teisia ir apšmeižia“.
Poetė nenori nei veidmainiauti, nei pataikauti. Kai ji išgirsdavo nusistebėjimą, kodėl nutolsta nuo giminių, net nuo namų, atsakydavo, kad ji greit atšąlanti nuo viso to, kas „sielai neduoda maisto ar net ją slegia“. tačiau panašūs vertimai- nepastovūs, priklauso nuo nuotaikos. Kitą kartą ji rašo dienoraštyje: „.Kaip smagu pavasarį grįžti į tėviškę, kur tavęs visi laukia, pasiilgsta“.
Beveik visą studijų laiką S. Nėris gyveno studenčių bendrabutyje Daukanto gatvėje. Iš margo studenčių būrio išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais- Juozu Tysliava, kilusiu iš to paties kaimo, ir Stasiu Santvaru. Uždaras būdas, matyt, skatino susikaupusius išgyvenimus išlieti dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.
Poetės amžininkai prisimena ir jos tuometinę išvaizdą. Ji atrodžiusi dar labai jauna, beveik vaikiška, žemo ūgio, šatenė, mėlynakė. Augino kasas; jas nukirpo tik 1929 metais, grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštomis baltomis apykaklaitėmis, mėgo šalikus, sages; avėdavo aukštakulniais batukais.
Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai ir prancūziškai, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių. Ji lankė teatrą ir koncertus. Nors bilietai buvo labai brangūs, Salomėja geriau atsisakydavusi pietų, bet spektaklio ar koncerto nepraleidusi. „Buvau šiandien simfonijos koncerte. Mažai aš muzikos srity išsilavinus, mažai ją galiu įvertinti. Bet tiek ją myliu, kad galėčiau visą gyvenimą jos klausytis ir numirti beklausydama“.
Bendrabutyje gyveno įdomus žmogus, Ona Šimaitė, su kuria vėliau Salomėja palaikė draugiškus ryšius. Šimaitė buvo vargstančiųjų užtarėja, nepripažinusi jokios asmeninės nuosavybės: ką turėdavusi, viską išdalydavusi. Ji padėdavo ir politiniams kaliniams.
Šis pavyzdys, matyt, padarė nemažą įspūdį Salomėjai, visada jautriai nelaimingiems ir kenčiantiems. Pamačiusi kartą gatvėmis varomus sukaustytus geležiniais pančiais kalinius, Salomėja apsipylusi ašaromis. Nors ji tada dar nesupratusi vargo ir skurdo priežasčių, klasių kovos reiškinių, bet intuityviai jautė, kad vargo žmonės yra doresni, tauresni. Savo dėdei Salomėja prieš pastato jo tarnaitę, „kuri savo uždirbtus per mėnesį 50 litų atiduoda <.> broliams, pati nesirūpindama, ką sutiks ateity, kai nusilpusios jėgos atsisakys dirbti“, ir „yra daug daug turtingesnė už šiuos nuskurdusius, taip plikus ir vargingus dvasia žmones“.
Poetė visada piktinosi miesčionijos dvasiniu susmulkėjimu, interesų siaurumu. Būdama antrajame kurse, rašė: „Štai ką aš aplinkui save pastebiu kasdien: apkalbos, neteisingi ir greiti sprendimai, pavydas, egoizmas, išnaudojimas“.
Panašių reiškinių S. Nėris pastebi ir studenčių tarpe: „.labai seklios, pilkos ir banalios, išskyrus vieną kitą“. Labai savikritiškai atsiliepia ji ir apie save. Žinoma perdeda. „Štai kokia aš: nekantri kaip ugnis, egoistė, išnaudotoja, tinginė, pasipūtus, pavydi, apsimetėlė, etc.“.
Žmonių ir aplinkos vertinimas, aišku, priklausė ir nuo nuotaikos. Labai nedaug tereikėjo, kad nuotaika pasikeistų. Paskaitoje pamato ji savo „baltąjį bernužėlį“, ir pasaulis jau atrodo žavus ir mielas, o žmonės visi gražūs. „Aš pagalvojau šiandien apie visus žmones ir nė vieno blogo neradau“.
Nuolatinė nuotaikų kaita atsiliepė ir S. Nėries kūrybai: arba džiugūs, šviesūs, arba liūdni tonai, tamsios spalvos, nes tuo metu jos pačios asmenybė buvo pagrindinis kūrybos šaltinis.
Jau pirmuose kursuose Salomėja buvo žinoma kaip poetė. Tačiau ji vengia kalbėti apie savo kūrybą, nori likti nepastebėta. Rašytojas Juozas Paukštelis, studijavęs tame pačiame fakultete, prisimena, kaip Salomėją jis įtraukė į studentų ateitininkų meno mėgėjų būrelį „Šatriją“:
„.Einu aš Donelaičio gatve ir matau- prieš mane atlekia, atplasnoja it koks paukštis poetas Liudas Gira, visų pradedančiųjų rašytojų bei poetų pats nuoširdžiausias patarėjas ir draugas.
Sutikęs Salomėją koridoriuje, Paukštelis pakvietė ją įstoti į būrelį. jaunoji poetė ne iš karto sutikusi, aiškindama, kad ji dar nieko gero neparašiusi, nors po metų jau pradėjo rengti spaudai rinkinį.
Būrelio susirinkimo pobūviai vykdavo prof. V. Mykolaičio- Putino, būrelio globėjo, bute. Jo dalyviai prie kavos puodelio skaitydavo ir nagrinėdavo savo kūrinius. Vėliau pasirodydavo muzikos mėgėjai ir dainininkai.
Tuo metu būrelyje buvo populiari simbolistinė kūryba, atitraukta nuo žemiškų rūpesčių, nukelta už tikrovės ribų. S. Nėries kūrybos tyrinėtojas V. Kubilius pastebi: „Aukštų siekimų, gražių svajonių, nekūniškų jutimų kultas ir panieka žemiškai realybei- tai šios draugijos (Šatrijos.“- V. A.) idėjinė- estetinė platforma“. Visa ši literatūrinė mokykla ir Salomėją orientavo į romantiškus išgyvenimus, siaurų, izoliuotų, individualistinių išgyvenimų analizę. Teologijos ir filosofijos fakultete dėstytojai dar labiau stiprino panieką žemiškai realybei, kalbėjo apie sielos nemirtingumą, dievišką tiesos, gėrio idealą, kurio žemėje nebuvo ir nebūsią- joje gyveną tik nuodėmingi ir atgailaujantys žmonės.
Tačiau abstraktus idealas negalėjo patenkinti poetės- reikėjo remtis kažkuo konkrečiu, realiai juntamu, apčiuopiamu. Toks pasaulis buvo ji pati, jos jautri siela, laki fantazija, greita nuotaikų kaita. Poetė susikurią romantinį pasaulį, jame apgyvendina savo svajones, labiau panašias į sapnus, negu į rūsčią tikrovę:

Aš negaliu atskirti gyvenimo nuo sapno
Ir sapno nuo gyvenimo.

Apie realią aplink, kaip matėme, poetė buvo labiau susidariusi neigiamą nuomonę. Tuo metu dienoraštyje skaitome tokį įrašą: „Sako, aš nežinau gyvenimo, nepažįstu žmonių, nepažįstu pasaulio, savo išsvajotam pasauly paskendus. Tegu ir taip. Vis tie geriau nežinoti ir savo sapnai gyventi, negu pažinti tokią bjaurią realybę, kokią žmonės piešia. Bet vis dėl to S. Nėris neatsitraukia nuo žemiško gyvenimo, tik į jį žiūri iš savo uždaro romantinio pasaulio. „Pamylėjau aš jį (gyvenimą.- V. A.) padangių meile iš aukštumos“. Iš jos ir pasaulis atrodė kitoks- gražesnis, prasmingesnis:

Man ošė, dejavo baltoji giria,
Ir suokė lakštutė tyliam vakare.
Man pasakas sekė rausvi vakarai,
Laibi kiparisai, balti jovarai.

Buržuazinė visuomenė negalėjo kūrėjai pasiūlyti tikrų žmogiškų idealų, kurie jį patrauktų. Religinė mistika S. Nėriai taip pat buvo svetima, nors ji buvo tikinti. O be idealų- realiai juntamų ir paprastai suvokiamų- poetė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Buvo poetų filosofų, intelektualų, pavyzdžiui V. Mykolaitis- Putinas, idealus įprasminusių simboliškai. S. Nėriai, kad ir kiek ji būtų romantikė, svajotoja, paskendusi savo sapnuose („Mano gyvenimas- sapnų laivelis, meilės bangų supamas“,), vis tiek grožiui sukurti reikėjo gyvenimiškos atspirties: filosofija, abstraktūs simboliai buvo tolimi jos mąstymui ir jutimui. Poetė galėjo kurti, tik nuoširdžiai, be gudravimų įsiklausydama į savo širdies balsą, save pačią. O tokių išgyvenimų konkretumu ir buvo jaunystės džiaugsmas, žavėjimasis gamta, meno, muzikos grožiu, pagaliau meilės jutimas, taip pat liūdesys, neviltis, ir vėl džiaugsminga šypsena, vėl noras gyventi ir džiaugtis, kad gyveni.
Į pirmąjį rinkinį, „Anksti rytą“ (1927 m.), S. Nėris sudėjo optimistiškus, giedrios nuotaikos eilėraščius. Gyvenimo džiaugsmo motyvas- vienas svarbiausių šio rinkinio motyvų. Jis išreikštas itin natūraliai ir nuoširdžiai, tiesiogiai išplaukia iš poetės nusiteikimo, susijęs su žmoniškos prigimties troškimais- surasti žemėje laimę, laisvę, jausti šypseną ir turėti gerą nuotaiką.
Baigusi 1928 m. Kauno universiteto Teologijos- filosofijos fakultete germanistikos ir lituanistikos studijas, Nėris mokytojavo Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune. Mokėsi vokiečių ir prancūzų kalbos kursuose Vilniuje bei Paryžiuje. Likusi be darbo po antiburžuazinio pareiškimo „Trečiame forte“ 1931 m. vertė religinio turinio beletristiką Kazimiero draugijos leidyklai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, skaitė pagal V. Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną ištrauką. Karo metais gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Sovietiniai bombonešiai, atskridę ligi hitlerininkų okupuotos Lietuvos, barstė atsišaukimus su jos eilėraščių tekstais.
Dabar tartum baigėsi klajūno kelias: poetė sukūrė šeimą, gimė sūnus Sauliukas Balandis.
Nuo 1937 metų rudens S. Nėris pradėjo dirbti Kauno III valstybinėje gimnazijoje, kur dėstė lietuvių ir vokiečių kalbą. Ji artimai bendravo su čia dirbančiais mokytojais.
S. Nėris buvo pasiūlyta kandidate į TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Ji dalyvavo ikirinkiminiuose mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 metų sausio 12 dieną buvo išrinkta socialistinio šalies parlamento-TSRS Aukščiausiosios Tarybos- deputate.
Nepamirštamas tragiškas 1941 metų birželio 22 dienos ankstyvas sekmadienio rytas. Bombų sprogimas pažadino mažo namelio Palemone gyventojus. „Pirmas pabudo Tėtukas. Atsargiai mane pažadino ir liepė apsirengti. Aš apsivilkau švariais baltiniais ir apygere suknele. taip nenusirengus paskui išbuvau lygiai dvi savaites“.
Nuo šios minutės prasideda siaubinga, košmariška kelionė į Maskvą.
Karo atneštas kančias didino ilgas S. Nėries išsiskyrimas su vyru, tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindėjęs ne viename eilėraštyje.
Hitlerininkai tučtuojau puolė ieškoti poetės: buvo nuvažiavę į tėviškę, brolį Viktorą grasino sušaudyti, bet tas šiaip taip atsipirko, tik iš ūkio turėjo bėgti.
S. Nėris su mažu sūneliu ant rankų traukėsi per Zarasus, Daugpilį, Velikije Lukus, Rževą. Netoli Daugpilio žuvo kartu važiavęs Pijus Glovackis. S. Nėris labai verkė, nežinodami, kad visą kelionę lydės mirtis ir kraujas. Iš Daugpilio ji važiavo traukiniu. Traukinį nuolat bombardavo hitlerininkai, apšaudė latvių nacionalistai.
S. Nėris apsistojo Lietuvos TSR atstovybės namuose. Čia ji su kitais rašytojais tuoj pat įsitraukė į veiklą- rengė lietuviškas radijo laidas į Lietuvą.
Kaip matome, S. Nėris buvo ne karo, o taikos ir pergailės poetė.
Poetė visomis galiomis veržėsi į Lietuvą. 1944 metų rugsėjo pabaigoje ji jau žengė gimtinės žeme. Dienoraštyje rašė: „Toks grožis! Bučiuoju mylimą žemę, kiekvieną geltoną beržo lapelį.“
Sugrįžusi į Lietuvą, S. Nėris apsigyveno Kaune, įsikūrė iš pradžių Maironio, o vėliau Dainavos gatvėje. Sugrįžo jau pradėjusi sirgti sunkia liga. Tačiau ji nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos- dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute.
S. Nėris aktyviai įsijungė į rašytojų veiklą, dalyvavo literatūros vakaruose, kur susilaukė didžiulio pasisekimo ir pritarimo, atliko nelengvas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatės pareigas.
Tik, deja, neilgai tęsėsi poetės veikla. Vos tik nuaidėjo karo pabaigos saliutai, ji buvo parblokšta nepagydomos ligos. Sveikinantis karo pabaigos eilėraštis „Būk sveikas!“ buvo paskutinis.
Salomėja Nėris mirė 1945 metų liepos 7 dieną Maskvoje. Palaidota Kaune, Valstybinio istorinio muziejaus sodelyje. Mirė, sulaukusi vos 40 metų, nebepamačiusi, kaip pražydo taikos žiedai Tarybų Lietuvoje.
S. Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Ji seniai peržengė Lietuvos sienas ir pasidarė visų tarybinių tautų poetė. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų, bet gražiausiai, žinoma, skamba lietuviškai.

Leave a Comment