1. Renesanso epochos bruožai
Renesansu (pranc. Renaissance – atgimimas) vadinamas po viduramžių prasidėjęs judėjimas, kurį įkvėpė Antikos kultūra ir noras būti arčiau gamtos. Jis kilo XIV – XVI a. Vakarų Europoje. Renesansas žmogų suvokė kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš viduramžių Bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų varžtų. Meninėje kūryboje renesanso laikais išryškėjo žmogaus individualybė. Pasireiškė ne vien tik žmogaus dvasios išsilaisvinimas, iki tol nematytu mastu paplito pasaulietinis individualizmas ir pasipelnymo troškimas (katalikiškos inkvizicijos, t.p. protestantų Bažnyčios bandymai su šaknimis išrauti erezijas). Renesansas neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos (lot. humanus – žmogiškas). Pažymėtina, kad jau nuo XIV amžiaus humanistų, be visų antikos studijoms atsidavusių mokslininkų, puoselėjamas humanizmas ėmė reikšti ir žmogaus bei žmogiškumo gynimą, kovą dėl žmogaus kaip asmenybės išlaisvinimo ir aktyvų priešinimąsi žmogaus pavergimui. Taigi humanistais laikytini taip pat rašytojai, atviri gyvenimo visumai – Petrarca, Boccaccio, Reazmas Roterdamietis, Rabelais, Montaigne`is, Shakespeare`as, Servantesas. Greitą žinių ir kultūros plitimą šiuo laikotarpiu nulemia maždaug 1440 metais išrasta spauda, siejama su daug daugiau viduriniosios klasės skaitytojų atsiradimu. Tuo pačiu galima teigti, jog XVI a. pradžios Ispanijoje prasidėjusi didelė riterinių romanų skaitymo mada jau reiškė ankstyvuosius masinės publikos pradmenis. Būtent knygų spausdinimas sudarė palankias sąlygas nuo poezijos pereiti prie prozos. Vienas iš labiausiai paplitusių Renesanso romano žanrų buvo riterinis romanas. Plisti tokiai literatūrai padėjo epochai būdinga nuotykių ieškojimo dvasia. Minėtų romanų herojų riteriškumas buvo labai artimas žmogaus idealui, kurio dailus kūno sudėjimas ir fizinė ištvermė žymėjo dvasinį bei dorovinį tobulumą. Kita vertus, dauguma riterinių romanų buvo skirti tiesiog laisvalaikio pasiskaitymui. Šis aspektas svarbus, kadangi lėkštą, neturiningą riterinę literatūrą Servantesas vėliau parodijavo “Don Kichote”.
Vis dėlto, lyginant su viduramžių riteriniais romanais, Renesanso romanų vaizdavimo maniera yra kur kas tikslesnė ir tikroviškesnė. Miguelis Servantesas Saavedra (Migelis de Servantesas Savedra; 1547 – 1616) – ispanų literatūros genijus, parašęs ižymųjį kūrinį “Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis” (I d. 1605, II d. 1615; liet. 1942, 1995). Servanteso gyvenimas buvo beveik toks pat kupinas nuotykių, kaip ir herojaus Don Kichoto. Gimė sename universiteto miestelyje Alkala de Enarese, savamokslio gydytojo nuskurdusioje šeimoje. Jo literatūriniai gabumai išryškėjo vienoje Madrido humanitarinėje mokykloje, kurioje gavo išsimokslinimą. Italijoje veikusioje Ispanijos kariuomenėje jūrų mūšyje su turkais prie Lapanto 1571 m. Servantesas buvo sunkiai sužeistas į kairiąją ranką, kuri iki gyvenimo pabaigos buvo suparalyžiuota. Jam daug kartų grėsė mirties pavojus, tačiau per stebuklą išsigelbėdavo.2. “Don Kichotas” – daugiaplanis kūrinys.
Pasak paties Servanteso, “Don Kichotas” buvo parašytas kaip riterinių romanų parodija, išjuokianti jų netikroviškus svaičiojimus, absurdiškus nuotykius. Šis kūrinys yra vienas iš pačių humoristiškiausių pasaulinės literatūros romanų. Servanteso amžininkai bei XVIII a. skaitytojai suvokė kūrinį kaip linksmą ir nuotaikingą komediją. Tik vokiečių romantikai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Servanteso romane įžvelgė gilesnį filosofinį turinį. Anot jų, Don Kichoto kelias – tarsi žmogaus ir apskritai žmonijos būdingas nuolatinis tragiškas prieštaravimas tarp idealų ir tikrovės. Parodijinis sąmojis pradedamas tuo, kad herojui, neturtingam užkampio hidalgui (bajorui) Don Kichotui, išprotėjusiam nuo riterinių romanų skaitymo “jis taip paskendo knygose, jog skaitė kiauras naktis nuo prieblandos ligi aušros ir kiauras dienas nuo aušros ligi prieblandos”, ir įsivaizduojančiam save esant klajojantį riterį, kyla noras įgyvendinti svajonę apie senovinę riterystę istoriškai naujoje gyvenamojo meto Ispanijoje: “Pagaliau, protui visai nusibaigus, jam dingtelėjo tokia keista mintis, kokios dar neturėjo galvoje nė vienas pamišėlis pasauly: tiek savo garbei pakelti, tiek savo tėvynei patarnauti jis jautėsi turįs tapti riteriu klajūnu…”2. Taigi įsivaizduojami herojaus žygdarbiai – jo vaizduotės padariniai – neišvengiamai turi susidurti su tikrove.
Simboliška, jog Don Kichotą per jo avantiūras lydi Sanča Pansa (panza ispaniškai reiškia pilvą) – naivus beraštis valstietis. Šis personažas praturtina romaną sodria liaudiška kalba šmaikščiais priežodžiais ir gilios išminties kupinomis patarlėmis. Kaip dera riteriniuose romanuose, Don Kichotas privalo turėti širdies damą, kuriai pašvęstų savo žygdarbius. Tokią jis įsivaizduoja esant iš kaimyninio kaimo Toboso bei pavadina ją Dulsinėja. “Kaimyniniame sodžiuje gyveno labai gražaus stoto sodietė, kurią jisai tam tikrą laiką buvo įsimylėjęs, […] jai kaip tik ir nutarė jis suteikt savo svajonių valdovės titulą […] ryžosi ją pavadinti Dulsinėja iš Toboso…”1. Tačiau pati Dulsinėja nė karto nepasirodo romane, tuo tarsi pabrėžiamas Don Kichoto avantiūros ir meilės grynasis idealizmas. Prasideda Don Kichoto ir Sančos Pansos kelionė, kupina vienas po kito tragikomiškų nuotykių. Dauguma Don Kichoto narsių žygių, deja, baigiasi nesėkme. Palaikęs La Mančos vėjo malūnus “trisdešimt ar kiek daugiau klaikių milžinų”, Don Kichotas, sėdėdamas ant savojo žirgo Rosinanto (ispaniškai rocin – kuinas), pavadinimą kuriam galvojo ištisas keturias dienas, narsiai puola kautis su tais malūnais; savaime suprantama, gerokai nukenčia nuo malūno sparnų smūgių. Su tokiu pat įniršiu jis puola ir vienuolius benediktinus, manydamas, kad tai pikti burtininkai, pagrobę prakilniąsias princeses: “…anos juodos žmogystos, kurios ten dūluoja, greičiausiai bus ir neabejotinai yra burtininkai, gabeną šioje karietoje kokią nors jų pagrobtą princesę, ir aš būtinai turiu visomis savo jėgomis atitaisyti šią skriaudą”2. Taip pat ir daugelyje kitų epizodų Don Kichotas nedvejodamas stato į pavojų savo gyvybę, siekdamas kovoti meilės vardan už teisingumą pasaulyje. Ne veltui Sanča pakrikštija Don Kichotą Liūdnojo Vaizdo riteriu. Į klausimą, kas paskatino pavadinti jį Liūdnojo Vaizdo riteriu, ir, Don Kichotui nusprendus atvaizduoti tai savo skyde, Sanča atsako: “Juk jūsų malonybei reikia tiktai atidengti ir parodyti savąjį veidą, tada kiekvienas be niekur nieko, be jokio atvaizdo ir be jokio skydo jus tuojau pavadins Liūdnojo Vaizdo riteriu.[…], alkis ir bedantė burna jūsų malonybės veidą (tebūnie tai pasakyta juokais) taip bjauroja, kad – dar sykį sakau – visiškai nereikalingi tie liūdni paveikslai”3. Vėliau šis vardas tapo bendriniu, reiškiančiu atitrūkusį nuo tikrovės svajotoją, materialumo nepaisantį idealistą. Tačiau, nežiūrint to, Servantesas sukūrė “protingo pamišėlio” paveikslą. Šiaip Don Kichotas sveiko proto žmogus, bet kada tik pradeda kalbėti apie riterius, jis negali laikyti pusiausvyros. Jis įsikalė į galvą klajojančio riterio idėją ir negali jos atsikratyti. Ta įsikalta idėja pasireiškia dvejopai: kaip didybės ir persekiojimo manijos. Don Kichotas nori parodyti tokią narsą, kuri visus nustebintų. Kai žygis nepavyksta, riteris tuojau tiki, kad jį persekioja piktas burtininkas. Bet Don Kichotas jokiu būdu nėra kvailys. Kada jis neliečia žmonių gyvenimo, jis moka pabarstyti ir nuostabiai gilių išminties perlų. Taigi, Don Kichotas ir Sanča Pansa nėra vien tik kvailių pora. Šis prieštaringas paveikslas – vienas iš esminių Servanteso genialumo apraiškų. Sanča Pansa kūrinyje irgi keičiasi. Pradžioje jam terūpi gerai pavalgyti ir skatina viltis tapti salos valdovu. “Don Kichotas jam patarė be svyravimų ruoštis į kelionę, nes jam kartais, gal būt, teksią susidurti su tokiu nuotykiu, jog, nespėjęs nė apsisukti, jis gausiąs kokią salą ir būsiąs paskirtas jos gubernatoriumi.” 1. Tačiau, Don Kichoto veikiamas, jis palaipsniui ima suprasti gyvenąs ne vien tam, kad valgytų. Nuotykiai jam ima taip patikti, jog pagaliau Sanča Pansa lydi Don Kichotą, nesitikėdamas iš to jokio atpildo, nežiūrint į tai, kad ir jo tyko begalė nelaimių. Mus žavi veikėjų gyvumas, vaizdingumas, jų psichologinis tikrumas, bet ne mažiau džiugina juokas, trykštąs iš kiekvieno knygos puslapio. Servantesas juokiasi ir mus verčia juoktis visais galimais būdais. Rašytojas nevengia ir to juoko ar šypsnio, kuris kyla iš žodžių žaismo. Jis neatmeta nė vulgaraus juoko. Sakysim, kas nors gerokai gavo lazdų, ir tai jam atrodo juokinga. Servantesas mėgsta išorinį komizmą, šaržuotus paveikslus, karikatūras. Štai Don Kichotas mėgina valgyti ir gerti tuo tarpu, kai jo veidas pridengtas šalmu; kad riteris galėtų bent kiek atsigerti, tenka jam į burną įdėti piltuvėlį. Iš kontrasto, iš Sančos pastatymo prieš Don Kichotą gimsta nuolatinė komedija. Štai juodu pradeda diskusijas, ginčus. Don Kichotas labai supyksta, paskui nurimsta, ponas dovanoja, ginklanešys užmiršta ir vėl įdomiai kalbasi. Juokas romane yra daugiareikšmis. Servantesas kai kur išjuokia savo herojų, kai kur atjaučia. Don Kichotas yra dvasiškai paslankus veikėjas. Jo žygiai, iš pat pradžių atrodę beveik beprasmiški, vis labiau ima reikšti žmogiškumą. Visgi kūrinio pabaigoje Don Kichotas išryškėja kaip humaniškas herojus, moraliniu atžvilgiu neabejotinai pranašesnis už jį pajuokiančius bajorus. Dėlto jo mirtis, ištikusi jį iškart po to, kai jis visiškai atgavo blaivų protą, yra tragiškas įvykis.Don Kichotas ir Sanča Pansa įkūnija du visiškai priešingus žmogaus tipus – idealistą ir materialistą. Ši priešprieša, kaip romane aiškėja, turi žymiai platesnę reikšmę. Nors Servantesas labai išjuokė Don Kichotą kaip neprotingą romanų skaitytoją, vis dėlto jam suteikė nemaža simpatingų idealisto bruožų. Rašytojas jų davė iš savo paties gyvenimo. Juk jis idealistas, svajoja apie karžygio garbę, o susilaukia vienarankystės ir nelaisvės. Jis geriausias to meto ispanų rašytojas, o vargsta skurde. Taigi, pats autorius yra Liūdnojo Vaizdo riterio įvaizdis, kurio idealistinės pastangos sudūžta į skurdžią tikrovę. Juo toliau Servantesas pasakoja apie savo didvyrį, tuo Don Kichotas randa daugiau simpatijos jo ir skaitytojo širdyje. O taip yra todėl, kad autorius, išjuokdamas savo herojų, pamilsta jį kaip tėvas kūdikį, ima atverti vis naujas ir naujas jo sielos kerteles. Tose kertelėse pamatai daug kilnių siekių, gilios išminties, žmogiškumo; pamatai dvasią tokio žmogaus, kurį vadiname idealistu.Don Kichotas žino, kad doras žmogus visada daug kenčia. Visi didieji idealistai, žmonijos pažangos kūrėjai daug kentėjo, buvo persekiojami. Todėl juo riteris labiau persekiojamas, juo jis geriau žino einąs dorybės keliu.Gali idealistą sodinti į kalėjimą, žudyti, jis savo idealo neišsižadės. Kai Don Kichotas susikovė su Baltojo Mėnulio riteriu ir buvo nugalėtas, jis turėjo pagarbinti savo priešo damą. Bet Don Kichotas ir dabar neatsižada: “Dulsinėja iš Toboso – gražiausia pasaulyje moteris, o aš – nelaimingiausias iš visų riterių; ir netauru būtų, jeigu mano nusilpusios jėgos šios tiesos išsižadėtų. Paspausk ietį, riteri, ir , atėmęs man garbę, atimk ir gyvybę.”1 Pasakyti, kad jo Dulsinėja (idealas) nėra gražiausioji moteris, jis negali. Ir šitokio pasiaukojimo akivaizdoje mes gailimės Liūdnojo Vaizdo riterio.Sanča Pansa, nors ir sukarikatūrintas, bet vienu atžvilgiu artimesnis renesanso dvasiai. Tai realaus gyvenimo žmogus, smagumų mylėtojas, materialistas, egoistas. Dvasios gyvenimas Sančai svetimas. Ginklanešys apskritas, riebus, kaip tie, kurie mėgsta mažai galvoti, bet daug valgyti. Kai ponas kaunasi, ginklanešys ieško pas nugalėtuosius ko nors užkąsti ir atsigerti. Tas kūno, ne dvasios, žmogus ypač vengia fizinio skausmo. Jo šalindamasis, net kėsinosi prieš savo poną. Sanča neblogos nuomonės apie save, bet apie kitus nelabai: štai jis į karalius tinkąs, o jo žmona į karalienes netinkanti. Sančos didžiausia svajonė – gauti valdyti salą, kurią Don Kichotas pažadėjo. Tada išsipildytų didžiausia jo svajonė – miegoti, valgyti, nieko neveikti. Tik tas viliojąs pažadas sugundė nelankstų Sančą į kelionę.Individualizmas, kaip dar vienas renesanso apraiškų, išryškinamas gana stipriai. Ypač tai atsispindi veikėjų charakterių vaizdavime. Servantesas į Don Kichoto ir Sančos Pansos tipus įdėjo ne tik nemirštamą turinį, bet mokėjo juos vaizdingai, gyvai apibūdinti, psichologiškai juos pagrįsti. Štai autorius vaizduoja savo didvyrius vieną su žirgu, kitą su asilu, kurie taip pat yra individualūs, kaip ir jų ponai. Štai Rosinantas yra sulysęs, suvargęs kuinas, bet, žiūrėk, vieną dieną jis pakels galvą, pasipurtys, nusižvengs ir padarys kokią avantiūrą. Vieną dieną jis net šuoliais pasileidžia. Rosinantas susidraugauja su asilu, kuris smulkiai žengia šalia kuino. Net gražu žiūrėti, kaip Rosinantas savo ilgą kaklą nori padėti ant vargšo pilkio nugaros. Ir štai tų gyvulėlių ponai, apie kuriuos pinasi visas romanas. Don Kichotas aukštai užsėdęs; Sanča Pansa, kaip tikras gubernatorius, apsižergęs savo pilkį. Riteris ilgas, liesas, pageltęs, kaulai iššokę; Sanča visas apskritutis, riebus, raudonas, sveikata žydįs. Don Kichotas žvalgosi į tolį, ar nepamatys progos pasiaukojimui parodyti; Sanča glosto maišą su valgiais ir vynu.Servanteso personažų poroje atsispindi vientisas žmogaus simbolis: tai amžinas prieštaravimas tarp žmogaus dvasios ir kūno, tačiau Don Kichoto ir Sančos Panso draugyste pabrėžiamas svarbiausias žmogaus, o ir visos žmonijos, tikslas turėtų būti šių dviejų priešingų pradų pusiausvyros paieškos.3. Renesansiškoji Servanteso romano prasmė.
Romane, visų pirma, juntama aiški renesanso estetikos nuostata: materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Ypač romane daug fantastikos elementų. Labai ryškus charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas nusako renesanso laikmečiui būdingas nuostatas. Būtent Don Kichoto idealizmas yra kertinė ašis, atverianti savyje daugiaplanį charakterio vaizdą, kartu tarsi pabrėžiant gilesnį šio reiškinio prasminį krūvį. Idealistas – laisvas paukštis. Todėl Don Kichotas tol laimingas, kol bastosi po pasaulį. Kai apsigyvena kunigaikščio dvare, kai dalis svajonių patenkinta, riteris pradeda nerimti. Pasijunta vėl laimingas, kai, atsisveikinęs su dvaru, išjoja į laukus.Sančos Panso personažu Servantesas tarsi pabrėžia dar vieną renesanso epochos bruožų – tai realaus gyvenimo žmogaus, materialisto.Abu personažai, kaip ir jų pagalbininkai – nuvargęs kuinas ir asilas – individualistiški veikėjai. Svarbus kūrinyje santykis su laiku. Būdingas to meto meninės krypties bruožas – grįžimo į praeitį idėja.Servanteso stiliui būdingas humoras kartais pereina net į satyrą ar groteskišką aplinkos ar įvykių vaizdavimą.
Komiškumas – dar vienas renesanso epochos meninio stiliaus bruožų. Tačiau Servanteso romane vaizduojami veikėjai, vykstantys įvykiai ne vien tik atspindi komizmą kaip pagrindinę vaizdavimo priemonę, bet kartu juntamas vidinis tiek fabulos, tiek paties personažo tragizmas. Šis reiškinys tarytum eina greta kiekvieno idealistiškos mąstysenos pagrįsto pagrindinio herojaus veiksmo, charakterio savybių apsireiškimo. Pagaliau suprantama, jog tai nėra tik komedija; vidinė siužeto įtampa, nepaisant to, jog įvykiai vaizduojami gana paprasta ir lengva forma, atveda gal kiek prie netikėtos, tragiškos atomazgos, tuo verčianti tarsi giliau susimąstyti. Humanizmas – optimizmas, tikėjimas žmogaus galia, jo teise į žemiškąjį džiaugsmą – vienas iš esminių renesanso dogmų. Būtent tai ir sudaro filosofinį romano pagrindą. Būtent humanizmas Don Kichoto veiksmuose ir mąstysenoje atspindi šį vieną iš pagrindinių epochos bruožų.Svarbi Servanteso kūrinyje ir priešybių kova ir vienybė. Ypač tai pasakytina apie pagrindinių veikėjų tarpusavio santykius. Kiekvienas charakteris yra kuriamas akivaizdžių kontrastų principu. Kontrastas dar labiau išryškina dviejų priešpriešų akistatą, suteikia visam romanui bei veikėjams begalinį komiškumo efektą.Servanteso, kaip ir renesanso epochai, būdingas stiliaus lankstumas, skambumas, gyvumas. Visa knyga atrodo prisisunkusi šviesos ir jaunystės. Jaunystės skaidrumas, judrumas, kažin kaip nejučiomis paskleistas knygoje, dar ilgą laiką žavės žmones taip kaip iki šiol.Servanteso “Don Kichotas” – neabejotinai vienas žymiausių renesanso epochos šedevrų, nemirštantis savo dvasia, žavintis paprastumu bei meninių formų gyvumu.Literatūra
1. P. Burke. Renesansas. Vilnius, Pradai. 1992.2. Servantesas. Don Kichotas. Kaunas, Šviesa. 1971.3. Visuotinės literatūros istorija. Vilnius, Alma littera, 1998, p. 138-200.
Renesanso literatūra
Renesanso literatūros kryptysServantesas„Don Kichotas”Šekspyras„Hamletas”„Karalius Lyras”„Sonetai”T.Moras „Utopija”
1. Susidomėjimas antikos kultūra. – Renesanso epocha vadinamas XV – XVI a., kada Europa susidomėjo antikos kultūra ir ją atgaivino savo literatūroje ir gyvenime. Negalima sakyti, kad antikos pasaulis iš viso būtų buvęs kada užmirštas. Viduramžiais imperatoriai nors vardu stengėsi susisieti su senovės Romos tradicijomis, o šiek tiek išprusę rašytojai ar mokslo žmonės stengėsi susipažinti su romėnų raštais. Bet jie nemokėjo antikos literatūros tinkamai suprasti, vertindami ją savo laiko akimis, be istorinės perspektyvos.
Jau viduramžių pabaigoje romėnų rašytojus imta labiau studijuoti. Jų mėgėjai, vadinamieji humanistai, mokosi senųjų kalbų, stengiasi suprasti antikos rašytojų grožį, jį iškelti aikštėn, komentuoti. Pirmi garsieji humanistai buvo Petrarka, Bokačio ir kt. Jie ir patys rašė dailia lotynų kalba mokslo ir grožinės literatūros kūrinių. Senųjų tautų kultūra ypač imta domėtis, kai 1453 m. turkai užėmė Konstantinopolį, ir daug graikų mokslininkų turėjo persikelti į Italiją. Jų atnešta graikų ar romėnų kultūros sėkla paskatino italų rašytojus pamėgdžioti senovės kūrinių formas.Labiausiai buvo susižavėta poema. Daugelis rašytojų laikė savo pareiga parašyti poemą, panašią į „Iliadą” ar „Eneidą”. Labai gerbiama buvo odė; populiari epigrama, ypač dvaro poetų tarpe. Tačiau renesanso literatūra nebuvo tik antikos kūrinių mėgdžiojimu. Joje reiškiasi dar viduramžių literatūros liekanų; atsiranda ir naujų literatūrinių formų: Petrarka ištobulina sonetą, Bokačio – novelę, sukuriamas savarankiškas realistinės dramos žanras (Ispanijoje – Lope de Vega ir Kalderonas, Anglijoje – Šekspyras).Humanistinis sąjūdis atsiliepė ir tapybai bei skulptūrai. Nusižiūrėję į graikų skulptūrą, tapytojai ir skulptoriai kuria harmoningo, grakštaus, pilno gyvybės žmogaus figūras; architektai stato naujo stiliaus rūmus ir bažnyčias.Italijos rašytojų ir menininkų pastangas remia didikai: Florencijos Mediči, Feraros D’Este. Palaikė juos ir popiežiai: Mikalojus V, davęs pradžią garsiajai Vatikano bibliotekai, Pijus II, Leonas X, kurie patys buvo dideli antikos meno gerbėjai.2. Žmogaus iškėlimas. – Renesanso laikais įsibėgėjęs sekimas antikos kultūra neapsiribojo vien mokslu, menu. Graikų literatūroje ir skulptūroje išgarbintas žmogus virto renesanso laikų žmogaus idealu: gražus kūnas, miklus protas, jausmų laisvė. Jeigu viduramžiais žmogaus prigimtis laikyta sugedusi, palinkusi į pikta ir dėl to verta marinti, tai renesanso laikais žmogaus prigimtis laikoma gražia ir dėl to verta, kad jai būtų duodama visiška laisvė. Jeigu viduramžiais žmogaus dvasią vedė ir globojo bažnyčia, tai renesanso žmogaus prigimtis pati sau ponas.Žmogus pasijuto pats sau autoritetas, juo labiau, kad senieji autoritetai buvo smarkiai pakirsti, popiežių kovos su imperatoriais, kai kurių amoralus gyvenimas sugriovė bažnyčios ir valstybės autoritetą. Antra, atradimai ir išradimai iš viso sumenkino senuosius įsitikinimus ir pakėlė žmogaus galybės garbę, jis panoro, kad visas gyvenimas kuo daugiau jam duotų smagumo. Smagumų beieškodamas, davė laisvę ir savo aistroms; įsigalėjo materializmas, ištvirkimas. Ir literatūra buvo kuriama tam, kad žmogaus gyvenimą padarytų smagesnį. Dėl to žymi dalis poetų Italijoje savo kūriniais linksmino, juokino sočiai pavalgiusius, nuobodžiaujančius ponus ir ponias.Renesanso rašytojai ir vaizduoja tokius žmones, kokius matė gyvenime. Žmogų, kuris nedaug galvoja, bet kuris mėgsta smagų, egoistinį gyvenimą.Kada kalba apie žmogų, jame pastebi ir kūno, ir sielos gyvenimą. Ypač iškelia kūno fizinį grožį: atrodo, kad žmoguje temato tik lanksčias linijas, švelnius judesius, kuriuos aprašinėja ligi smulkmenų. O sielos gyvenimas taip pat yra savotiškas: čia randi daug aistrų, jausmų; daugiausia, tai žmogaus žemosios prigimties polinkiai, instinktai: kerštas, pavydas, garbės troškimas, egoizmas, išdidumas, veidmainiavimas, meilės aistros. Kaip antitezė joms atskleidžiamos ir dorybės: meilės skaistumas, nuoširdumas, ištikimybė, vaikų meilė tėvams, draugiškumas. Šitais jausmais alsuoja ir T.Taso, ir Šekspyro žmonės, nors nevienodai stipriai.